Byla 2K-481/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Alvydo Pikelio, sekretoriaujant E. Jasionienei, dalyvaujant prokurorei J. Urbelienei, gynėjui advokatui I. Brazlauskui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

2A. Ž. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų. Pritaikius BK 63 straipsnio 2 ir 9 dalis, ši bausmė subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.

3Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis, kuria nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

5A. Ž. nuteistas už tai, kad 2004 m. liepos 9 d., apie 22 – 22.30 val., pilietės G. K. namo, esančio duomenys neskelbtini, pirmo aukšto kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išgertuvių metu kilus konfliktui su E. Š. dėl netinkamo V. D. elgesio, sudavė du smūgius dešinės rankos delnu bei vieną smūgį dešinės kojos keliu E. Š. į kairę veido sritį, sukėlė kraujosruvą veide, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju dangalu kairiojo pusrutulio sferiniame paviršiuje, kuris komplikavosi į galvos smegenų suspaudimą, taip padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio nuo stipraus veido ir galvos sumušimo E. Š. mirė, t.y. A. Ž. tyčia jį nužudė.

6Nuteistasis A. Ž. kasaciniame skunde prašo panaikinti atsakomybę sunkinančia pripažintą aplinkybę, perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 1 dalį bei, esant reikalui, kreiptis į LR Konstitucinį teismą dėl BK 129 straipsnio išaiškinimo. Skunde nurodo, kad byloje neapklausta labai svarbias bylai aplinkybes patvirtinti galinti liudytoja L. G., kuri paskutinė matė gyvą E. Š. ir kurios parodymai galėtų iš esmės pakeisti bylos baigtį. Šiuo klausimu jis kreipėsi ir pateikdamas apeliacinį skundą, tačiau teismas, nurodęs, kad liudytojos iškviesti nepavyko, apsiribojo formaliu ikiteisminio tyrimo metu jos duotų parodymų perskaitymu, taip pažeisdamas įstatymo kaltinamajam garantuotas teises dalyvauti apklausiant liudytoją ir pačiam užduoti klausimus. Tai, kasatoriaus manymu, esminis BPK pažeidimas. Taip pat, kasatoriaus įsitikinimu, turi būti panaikinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad girtumas turėjo kokios nors įtakos veikos padarymui. Taip pat kasatorius prašė ir šiuo metu prašo kreiptis į LR Konstitucinį teismą, kad šis pateiktų BK 129 straipsnio išaiškinimą ir tik po to būtų sprendžiama apie veikos kvalifikavimą, nes, kasatoriaus įsitikinimu, negalima tapatinti sunkaus sveikatos sutrikdymo ir nužudymo sąvokų. Ji neneigia vartojęs smurtą prieš E. Š., tačiau tvirtina, kad tikslo jį nužudyti neturėjo, be to, pagal specialisto išvadą nustatyta, kad mirtis įvyko dėl didelio veido ir galvos sumušimo, o tiek jis parodė, tiek liudytojai S. A. ir K. M. patvirtino, kad kasatorius E. Š. sudavė vieną smūgį į veidą bei vieną kartą keliu į nosį, tuo tarpu į galvos sritį nuteistasis nemušė. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nežinoma net tiksli E. Š. mirties data, nes E. Š. lavonas buvo rastas tik praėjus 4 paroms nuo jo išėjimo, o ką jis veikė, kur buvo ir kas jį galėjo po to sužaloti, teismo nėra išaiškinta, visi rasti sužalojimai priskirti kasatoriui. Mano, kad jo veika galėtų būti kvalifikuota nebent pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

7Skundas atmestinas.

8Dėl liudytojos L. G. apklausos, girtumo pripažinimo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, BK 129 straipsnio taikymo pagrindų.

9Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad A. Ž. prašė apeliacinio proceso metu apklausti liudytoją L. G., taip pat jis prašė apklausti liudytoją V. K. Apeliacinės instancijos teismas tenkino jo prašymą ir priėmė nutartį iškviesti šiuo asmenis į teismo posėdį. Vykdant šią nutartį, ne kartą buvo atidėtas teismo posėdis, siekiant užtikrinti L. G. ir V. K. dalyvavimą teismo posėdyje, atsakingi pareigūnai buvo įpareigoti atvesdinti juos į teismo posėdį, tačiau dėl svarbių priežasčių minėti asmenys į teismo posėdį nebuvo atvesdinti ir nebuvo apklausti. L. G. pareiškime nurodė, kad į teismo posėdį negali atvykti dėl mažamečių šeimos narių ligos ir prašė remtis jos parodymais, duotais bylos ikiteisminio tyrimo metu, liudytojo V. K. iš viso nepavyko surasti, nes jis neturi pastovios gyvenamosios vietos. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad išnaudotos visos procesinės galimybės minėtus asmenis pristatyti į teismo posėdį, todėl pagrįstai rėmėsi BPK 267 straipsnio 4 dalimi ir paskelbė jų parodymus, duotus bylos ikiteisminio tyrimo metu. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad L. G. parodymai iš esmės gali pakeisti teismo nustatytas aplinkybes. Jos parodymai, duoti ikiteisminio bylos tyrimo metu, atitinka teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus. Kasatorius nenurodė, ką konkrečiai gali paliudyti L. G. ir kokią reikšmę tai galėtų turėti bylos baigčiai. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir bylos duomenis įvertino pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

10Teismai pagrįstai A. Ž. apsvaigimą nuo alkoholio pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pats kasatorius neginčija fakto, kad jis vartojo alkoholinius gėrimus, tik teigia, jog ši aplinkybė neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimas nebuvo pakankamai išsamiai motyvuotas teismų sprendimuose, tačiau neabejotina, kad girtavimas ir apsvaigimas alkoholiu buvo viena iš konflikto bei grubaus smurto prieš E. Š. panaudojimo priežasčių.

11Kasaciniame skunde daug ir įvairių argumentų išdėstyta dėl A. Ž. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Skunde išdėstyta pozicija ir pareikštos abejonės dėl veikos kvalifikavimo yra susijusios kaltės ir priežastinio ryšio klausimu nužudymų bylose. Skunde šis teorinis klausimas dirbtinai bandomas iškelti į baudžiamojo įstatymo konstitucingumo problemos lygį bei susieti su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimu. Išdėstyti teiginiai ir pareikštos abejonės yra nepagrįstos. Nužudymą, kaip ir bet kurį kitą nusikaltimą, apibrėžia objektyviųjų ir subjektyviųjų veikos požymių visuma. Nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai yra kaltininko veika ir jos padariniai. Nužudymo sudėtis – materialioji, jos padariniai -- žmogaus mirtis. Tarp veikos ir padarinių yra būtina nustatyti teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, ištyrę byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad E. Š. mirė nuo A. Ž. suduotų smūgių. Jo veiksmai buvo ekvivalentinė padarinių priežastis, nes byloje nėra duomenų, kad grandinėje tarp A. Ž. veiksmų suduodant smūgius E. Š. ir atsiradusių žalingų padarinių būtų įsiterpęs kitas esminis veiksnys, turėjęs įtakos E. Š. mirčiai. Tai reiškia, kad A. Ž. veiksmai buvo būtina sąlyga ir konkreti pasekmės (E. Š. mirties) priežastis. Šios aplinkybės yra objektyvusis atsakomybės pagrindas. Kasacinio skundo argumentai pagrinde koncentruojami į A. Ž. kaltės klausimą. Skunde motyvuojama, kad A. Ž. nenorėjo nužudyti E. Š. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, jog A. Ž. nužudė E. Š. veikdamas netiesioginės tyčios forma. Ši tyčios rūšis nereikalauja, kad kaltininkas siektų nusikalstamos veikos rezultato. BK 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai ir, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti. Teismai pagrįstai konstatavo, kad A. Ž., suduodamas smūgius ranka ir smūgiuodamas kojos keliu nukentėjusiajam į veidą, suprato, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numatė, jog dėl tokių veiksmų gali kilti žmogaus mirtis ir, nors nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Tokia tyčios turinio sąvoka priimta daugelio Europos šalių baudžiamuosiuose kodeksuose. Veikų pripažinimas nusikalstamomis ir baudžiamųjų įstatymų turinys yra kiekvienos nacionalinės valstybės apsisprendimo reikalas. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys, padarę nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje, atsako pagal šį kodeksą. Todėl kitų valstybių baudžiamieji įstatymai neturi reikšmės baudžiant už nusikaltimus padarytus Lietuvos Respublikos teritorijoje. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nustato valstybių konvencijos dalyvių pareigas žmogaus teisių ir laisvių srityje, tačiau nenumato valstybės įsipareigojimų materialios baudžiamosios jurisdikcijos srityje. Kasacinio skundo nuoroda į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį ir minėtos Europos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį neturi ryšio su kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, nes paminėtos LR Konstitucijos ir Europos konvencijos nuostatos nustato reikalavimus Baudžiamojo proceso srityje. Kolegijos nuomone, kasacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

12Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

13Nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą atmesti.