Byla A-1209-575/2017
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. R., R. I., K. S., D. M. ir V. K. skundą atsakovui Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriui-pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjai M. R., R. I., K. S., D. M. ir V. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 3–15), prašydami priteisti iš atsakovo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (toliau – ir Kauno nepilnamečių TI-PN, atsakovas) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dėl sumažintų pareigūnų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines kategorijas dydžių. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki skundo padavimo teismui dienos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl sumažintų priedų už rangą dydžio. Pareiškėjai skunde iš esmės rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriuo teisinis reguliavimas, pagal kurį pareiškėjams nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio dėl sumažintų pareigūnų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines kategorijas dydžių, pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), bei teigė, kad nagrinėjamu atveju jiems atsirado teisė kreiptis į teismą su reikalavimais dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

6Atsakovas Kauno nepilnamečių TI-PN atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 58–61) prašė jį atmesti. Kauno nepilnamečių TI-PN nurodė, jog savo veikloje privalėjo vadovautis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl, valstybei pakeitus statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio teisinį reglamentavimą, atsakovas negalėjo nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo apskaičiuojant ir mokant pareiškėjams darbo užmokestį. Be to, pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas įsiteisėjusį Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Taigi, 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjams reikalaujamą sumą, šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas tvirtino, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą, t. y. prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo pareiškėjų reikalavimą tenkinti teismine tvarka.

7II.

8Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu (b. l. 83–87) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Tačiau ginčo šalys nesutaria dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Taigi, teismas sprendė, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl jų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

10Pasisakydamas dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki skundo padavimo dienos dėl sumažintų priedų už rangą dydžio, teismas nurodė, jog šį savo teisės pažeidimą pareiškėjai sieja su aplinkybe, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. į darbo užmokestį įskaičiuojamas priedas už rangą (anksčiau – priedas už pareiginį laipsnį) nebuvo padidintas, kaip tai buvo numatyta įstatymų leidėjui 2008 m. lapkričio 6 d. priėmus Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymą Nr. X-1791 (toliau – ir Statuto pakeitimo įstatymas). Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 41 straipsnio 1 dalį pareigūno darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už rangą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas ir priemokos. Atitinkamai, apskaičiuojant pareiškėjų darbo užmokestį buvo taikomi šio Statuto 41 straipsnio nuostatose, galiojusiose ginčo laikotarpiu, įtvirtinti koeficientai. Šios aplinkybės neginčija nei viena iš ginčo šalių. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu nagrinėjamam atvejui taikytinų Statuto nuostatų teisėtumas kvestionuotas nebuvo. Vadinasi, kol teisės aktai (jų dalys) nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai arba kol jie nėra nustatyta tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas šio ginčo subjektams yra privalomas. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, nesilaikė imperatyvių teisės normų. Teismas akcentavo, kad šios išvados nepaneigia ir tai, jog 2008 m. lapkričio 6 d. buvo priimta Statuto pakeitimo įstatymo nuostata, numatanti didesnius nei ginčo metu galioję priedo už rangą koeficientus, kadangi ši nuostata pagal faktinį teisinį reguliavimą statutiniams valstybės tarnautojams nebuvo taikoma iki 2014 m. sausio 1 d. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą ginčo laikotarpiu pareigūnams turėjo būti mokami priedai už turimus rangus (anksčiau – pareiginius laipsnius), savo dydžiu prilygę iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusiems. Ginčo, kad šis teisinis reguliavimas nagrinėjamu atveju faktiškai nebuvo taikytas, nėra. Teismas kartu pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. liepos 16 d. nutartyje analogiško pobūdžio administracinėje byloje Nr. A-1688-822/2015 nurodė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjų nurodytą aplinkybę, jog laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjų argumentai, kad bausmių vykdymo sistemos pareigūnų padėtis buvo bloginama platesniu mastu lyginant su kitais valstybės tarnautojais (karjeros valstybės tarnautojais ir kitų statutinių sistemų pareigūnais) ir tokiu būdu jiems buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, vertinami kaip pareiškėjų nuomonė, kuri nagrinėjamu atveju nebuvo pagrįsta. Teisėjų kolegijos neįtikino pareiškėjų abejonės ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principams, nes šių abejonių pareiškėjai tinkamai nepagrindė. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pagal ginčo esmę nustačius, jog faktinio pareiškėjų darbo užmokesčio sumažinimo dėl skunde nurodytų teisės normų priėmimo nebuvo, o pareiškėjams nenurodžius, kaip konkrečiai pasireiškė jų diskriminavimas, neproporcingas darbo užmokesčio mažinimas minėtu teisiniu reglamentavimu lyginant su kitais valstybės tarnautojais ir kitų statutinių sistemų pareigūnais (prašymo tinkamai nemotyvavus), šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą, nes teismui pagal skunde išdėstytas aplinkybes nekyla abejonių dėl skunde nurodytų teisės aktų atitikimo Konstitucijai bei konstituciniams principams. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjų skundą dalyje dėl sumažinto priedo už rangą taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

11III.

12Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 90–96), kuriame prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą dalyje dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 proc. 2009 m. ir 4,5 proc. 2010–2013 m., šio įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams; 3) atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškėjo skundą dalyje dėl neišmokėto darbo užmokesčio dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento patenkinti.

13Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįsigilino į skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ribotam asmenų ratui, t. y. įstatymų leidėjas iš valstybės tarnautojų išskiria tuos, kurie turi aukštesnę kvalifikaciją (ir tai žyminčią kvalifikacinę klasę arba kategoriją bei atitinkamą teisę į didesnį darbo užmokestį), taip pat tarnautojus, kurių pareiginės algos kategorija yra 11–20 (t. y. einančius aukštesnes pareigas ir atitinkamai turinčius teisę į didesnį darbo užmokestį) ir konstatuoja, kad šių tarnautojų darbo užmokestis turėjo būti mažinamas tiek, kiek buvo mažinamas visiems dėl sumažinto bazinio dydžio (Grąžinimo įstatymo 2 str. 3 d.) ir papildomai mažinamas lyginant su likusiais tarnautojais (Grąžinimo įstatymo preambulės 4 pastraipa) atitinkamai 2 proc. arba 4,5 proc. Be to, mažinant darbo užmokestį pareigybių kategorijoms nuo 11 iki 20, yra iškreipiama darbo užmokesčio proporcija tarp 10 ir 11 kategorijų, nes 11 kategorijos pareiginė alga priartėja prie 10 kategorijos pareiginės algos dydžio, tokiu būdu paneigiamas teisingo atlyginimo už darbą principas, kadangi aukštesnės kategorijos pareigybė siejama su didesne tarnautojo atsakomybe, funkcijų apimtimi. Pareiškėjo manymu, tokiu reguliavimu yra nepaisoma Konstitucinio Teismo įtvirtintų nediskriminavimo ir proporcingumo principų, pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, teisė į teisingą darbo užmokestį. Tuo tarpu Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime kaip vieną iš argumentų, dėl kurių darbo užmokesčio sumažinimas prieštarauja Konstitucijai, yra nurodęs tai, kad pakeičiama darbo užmokesčio proporcija tarp kvalifikuoto ir mažesnę kvalifikaciją turinčio tarnautojo, pakeičiama proporcija tarp aukštesnes (atsakingesnes) pareigas einančio tarnautojo ir žemesnes (mažiau atsakingas) pareigas einančio tarnautojo. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad Grąžinimo įstatymu sprendžiamas ne dėl neteisėto darbo užmokesčio sumažinimo valstybės tarnautojų patirtų nuostolių kompensavimo klausimas, o tai, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 m. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos Seimas, 2015 m. birželio 30 d. priimdamas Grąžinimo įstatymą, priėmė sprendimą dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti mokamas jau praėjusiu laikotarpiu, t. y. pažeidė vieną pagrindinių teisės principų – įstatymo negaliojimo atgal principą (lot. lex retro non agit). Pareiškėjas kartu akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju Konstitucijai prieštaraujantys įstatymai buvo taikomi 2009–2013 m., o Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 2013 m. liepos 1 d., paskelbtas „Valstybės žiniose“ (įsigaliojo) 2013 m. spalio 1 d., taigi nuo konstatavimo, kad darbo užmokestis sumažintas prieštaraujant Konstitucijai, praėjo jau 2 metai, nuo paties pažeidimo (sumos neišmokėjimo) praėjo jau daugiau kaip 6 metai, tačiau, remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, asmenų patirtų praradimų kompensavimas ištęsiamas dar 5 metams. Tuo tarpu Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis nustato, jog delspinigiai nuo grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį iki 2020 m. gruodžio 31 d. neskaičiuojami. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigia, kad Grąžinimo įstatymas efektyviai neapgina pažeistų jo teisių, kadangi kompensuojama suma ne tik sumažinama, bet ir nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra niekaip kompensuojamas. Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžia, kad valstybė negali naudotis savo išimtine įstatymų leidybos teise ir sau nustatyti išskirtines žalos atlyginimo sąlygas. Be to, pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išnagrinėjo administracinę bylą dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo iš esmės. Todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, teismas, atmesdamas skundą, iš esmės užkirto kelią pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais.

14Atsakovas Kauno nepilnamečių TI-PN atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 100–102) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjo sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimu.

15Teisėjų kolegija konstatuoja:

16IV.

17Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

18Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams (statutiniams valstybės tarnautojams) 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

19ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

20Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Atitinkamai pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jiems visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir pareiškėjų skundą atmetė, iš esmės argumentuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų dėl teisės aktų nuostatų, pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo pažeistos teisės turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą, o būtent toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme, todėl teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą. Tačiau pareiškėjas K. S. apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dėl ginčo laikotarpiu sumažintų priedų už kvalifikacinę kategoriją koeficientų ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Grąžinimo įstatymo nuostatomis, kurios efektyviai neapgina pažeistų jo teisių ir, pareiškėjo manymu, prieštarauja Konstitucijai, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Tuo tarpu kiti pareiškėjai ir atsakovas apeliacinio skundo nepateikė. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo K. S. apeliaciniame skunde keliamas ginčas, be kita ko, dėl klausimo, kokia tvarka jam turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo (dėl ginčo laikotarpiu sumažintų priedų už kvalifikacinę kategoriją koeficientų) patirti praradimai.

21Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

22Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

23Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

24Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ir jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

25Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

26Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 7 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas, be kita ko, taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Statuto 42 straipsnio 6 dalies nuostatomis (dėl priedų už kvalifikacinę kategoriją).

27Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad inter alia pareiškėjo K. S. dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Kauno nepilnamečių TI-PN) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016, 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2450-575/2016, 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016, 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1133-552/2016, 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-575/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3872-520/2016 ir kt.).

28Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

29Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apelianto argumento, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs jam kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, nes jo skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nereiškė reikalavimų vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

30Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, kelia abejones dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai, teigdamas, kad minėtas mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami, jų išmokėjimo terminas yra per ilgas. Atitinkamai apeliaciniame skunde pareiškėjas inter alia prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 proc. 2009 m. ir 4,5 proc. 2010–2013 m., šio įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjo išdėstytų teiginių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 proc. ir 4,5 proc.) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Apelianto argumentus, jog daliai valstybės tarnautojų darbo užmokestis iš viso nebuvo mažintas ir dėl to jiems nekilo jokių neigiamų ekonomikos krizės finansinių pasekmių, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs apelianto teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016 ir kt.).

31Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

32Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

33Pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą atmesti.

34Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

35Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjai M. R., R. I., K. S., D. M. ir V. K. (toliau – ir pareiškėjai)... 6. Atsakovas Kauno nepilnamečių TI-PN atsiliepime į pareiškėjų skundą (b.... 7. II.... 8. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu (b.... 9. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio... 10. Pasisakydamas dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo... 11. III.... 12. Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė apeliacinį skundą... 13. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas... 14. Atsakovas Kauno nepilnamečių TI-PN atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l.... 15. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 16. IV.... 17. Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama... 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams (statutiniams... 19. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal... 20. Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo... 21. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m.... 22. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 23. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 24. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 25. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 26. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 27. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 28. Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja... 29. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apelianto argumento, kad... 30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, kelia... 31. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 32. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 33. Pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą atmesti.... 34. Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą... 35. Nutartis neskundžiama....