Byla A-1147-575/2017
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir kitų reikalavimų

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir kitų reikalavimų.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–6) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 99–111), prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, neišmokėtą ( - ) Lt darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. sausio 4 d.; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išeitinę kompensaciją – ( - ) Lt; 4) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 5) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bylinėjimosi išlaidas.

6Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje dirbo nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. sausio 4 d. valstybės tarnautoju. Šiame kontekste pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai bei priedai už kvalifikacinę klasę. Tačiau šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjui buvo neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis – ( - ) Lt. Taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracija, pareiškėjo teigimu, neteisėtai neišmokėjo jam išeitinės kompensacijos – ( - ) Lt. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad Lietuvos valstybė, konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės tarnautojų atlyginimo mokėjimo klausimus, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumą lėmė sumažinto darbo užmokesčio mokėjimas, išeitinės kompensacijos neišmokėjimas, dėl to pareiškėjas patyrė turtinius nuostolius, dvasinius, emocinius išgyvenimus, sutriko jo sveikata, todėl jam turi būti priteista 5 000 Lt neturtinė žala.

7Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 44–51, 127–138) prašė skundą atmesti.

8Vilniaus miesto savivaldybės administracija teigė, kad pareiškėjo reikalavimą tenkinti teismine tvarka nėra pagrindo, kadangi dėl sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas bus sureguliuotas norminiais teisės aktais. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė pareiškėjo reikalavimui dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas kartu pažymėjo, kad neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kadangi ginčo santykių metu išimtinai vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais ir atitinkamai juos vykdė, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas iš valstybės tarnybos buvo atleistas savo noru, todėl išeitinė kompensacija jam neturėjo būti mokama. Teismui visgi nusprendus priimti pareiškėjui palankų sprendimą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė jo vykdymą išdėstyti 1 metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu (I t., b. l. 164–168) pareiškėjo skundą atmetė.

11Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui (valstybės tarnautojui) mokėto sumažinto darbo užmokesčio pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Atitinkamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pažyma patvirtina, kad pareiškėjui nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. sausio 4 d. neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra ( - ) Lt. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, jog pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Atsižvelgęs į tai, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

12Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, teismas sprendė, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nukrypti nuo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nėra pagrindo. Taigi, remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas. Tuo tarpu teismui atmetus reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atmestinas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 proc. metinių palūkanų.

13Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam ( - ) Lt išeitinę kompensaciją, teismas pažymėjo, kad šis pareiškėjo reikalavimas negali būti tenkinamas, nes pareiškėjas iš valstybės tarnybos atleistas savo noru (VTĮ 44 str. 1 d. 1 p.), šių aplinkybių proceso šalys neginčija. Atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 140 straipsnio 3 dalies nuostatas, 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka nėra mokama, jei sutartis yra nutraukiama DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbuotojo prašymu). Taigi, Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo teisėtą pagrindą neišmokėti pareiškėjui išeitinės išmokos.

14Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teismas nurodė, kad turtinė ar neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka (CK 6.245–6.250, 6.271 straipsniai). Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atitinkamo viešojo administravimo subjekto veiksmai galėtų būti pripažinti neteisėtais tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad atitinkamos valdžios institucijos darbuotojai neįvykdė atitinkamais (konkrečiais) teisės aktais jiems priskirtų funkcijų, arba veikė ne taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo srityje pagal tuos teisės aktus ir tai tiesiogiai darė įtaką asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Tačiau, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, Konstitucinio Teismo išaiškinimus, teismas konstatavo, kad atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, kadangi ginčijamu laikotarpiu vykdė tuo metu galiojančius įstatymus, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

15III.

16Pareiškėjas R. M. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–31), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują spendimą.

17Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nemotyvuotas, priimtas netinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, pilnai neįvertinus visų pareiškėjo reikalavimų ir rašytinių įrodymų. Pareiškėjas akcentuoja, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl to, jog jam ginčo laikotarpiu dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio, tačiau ginčo šalys nesutarė dėl to, kokia tvarka ir kokia apimtimi pareiškėjui turi būti kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo argumentus, jog Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami, kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo reikalavimų priteisti išeitinę išmoką bei neturtinės žalos atlyginimą. Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

18Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 46–48) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

19Atsakovas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nuodugniai išanalizavo teisės aktus, susijusius su pagrindiniu pareiškėjo reikalavimu priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, taip pat Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo klausimu bei padarė pagrįstą išvadą, jog šioje byloje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą, kadangi jo dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirti praradimai turėtų būti grąžinami vadovaujantis Gražinimo įstatyme numatytu mechanizmu. Atsakovo teigimu, priešingas teismo sprendimas pažeistų asmenų lygiateisiškumo principą, kadangi būtų sukuriama asmenų, dėl patirtų praradimų kompensavimo besikreipiančių į teismą, pirmenybė atžvilgiu tų asmenų, kurie, suprasdami ir paisydami Lietuvos Respublikoje esančios, teisės aktais sureguliuotos tvarkos (t. y. jog praradimų kompensavimo mechanizmas yra įtvirtintas įstatyme), dėl šių praradimų kompensavimo į teismą nesikreipia. Vilniaus miesto savivaldybės administracija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų subjektyvios nuomonės ir įstatymų leidėjo priimtų teisės aktų vertinimas teisingumo bei tinkamumo aspektais nėra administracinio teismo kompetencija, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo argumentų dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtinto patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo teisingumo. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kokias konkrečias materialiosios ar proceso teisės normas, jo manymu, pažeidė Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas skundžiamą sprendimą.

20Teisėjų kolegija konstatuoja:

21IV.

22Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

23Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui (valstybės tarnautojui) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. sausio 4 d. (pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos) taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, sumažintų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases dydžių, priteisimo. Pareiškėjas taip pat prašė teismo priteisti jam iš atsakovų 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, ( - ) Lt išeitinę kompensaciją, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

24ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

25Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Atitinkamai pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jam visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir pareiškėjo skundą atmetė, iš esmės argumentuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeistos teisės turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą, o būtent toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme, todėl teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą. Tačiau pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Grąžinimo įstatymo nuostatomis, kurios efektyviai neapgina pažeistų jo teisių ir, pareiškėjo manymu, prieštarauja Konstitucijai, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Tuo tarpu atsakovas apeliacinio skundo nepateikė. Taigi, nagrinėjamu atveju ginčas, be kita ko, kilo dėl klausimo, kokia tvarka pareiškėjui turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

26Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

27Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

28Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

29Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, kuria vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ir jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

30Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

31Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 1 bei 2 punktų nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas, be kita ko, taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo ir 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis (dėl pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę). Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus miesto savivaldybės administracijai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016, 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2450-575/2016, 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016, 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1133-552/2016, 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-575/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.).

32Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

33Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, be kita ko, kėlė abejones dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai, teigdamas, kad minėtas mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami, kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjo išdėstytų teiginių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs apelianto teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Be to, akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016 ir kt.).

34Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad atmetus pagrindinį pareiškėjo reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atmestinas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo. Be to, teisėjų kolegija sutinka ir su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam išeitinę išmoką, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas iš valstybės tarnybos buvo atleistas savo noru (VTĮ 44 str. 1 d. 1 p.), pagal jo paties prašymą (I t., b. l. 64, 139).

35Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčijamu laikotarpiu atsakovas, mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, vykdė tuo metu galiojančius įstatymus, nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), t. y. nenustatė vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, ir sprendė, kad nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, su minėta pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

36Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju tai esminės teisinės reikšmės neturi ir nesudaro pagrindo naikinti minėtą sprendimą, kadangi pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Tačiau šiuo atveju pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas nėra priimtas pareiškėjo naudai, todėl nebuvo jokio pagrindo priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

37Apibendrindama, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias tinkamai motyvavo. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs bylą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu ir nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

38Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

39Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

40Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

41Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

42Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus... 6. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje... 7. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus miesto... 8. Vilniaus miesto savivaldybės administracija teigė, kad pareiškėjo... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu... 11. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui... 12. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, Konstitucinio Teismo išaiškinimus,... 13. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam ( - ) Lt išeitinę... 14. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo... 15. III.... 16. Pareiškėjas R. M. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–31),... 17. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas... 18. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus miesto... 19. Atsakovas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas,... 20. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 21. IV.... 22. Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama... 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui (valstybės... 24. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal... 25. Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo... 26. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m.... 27. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 28. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 29. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 30. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 31. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 32. Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja... 33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, be kita ko, kėlė abejones dėl Grąžinimo... 34. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad atmetus pagrindinį pareiškėjo... 35. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos, teisėjų kolegija... 36. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl... 37. Apibendrindama, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios... 38. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 39. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 40. Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.... 41. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą... 42. Nutartis neskundžiama....