Byla 2K-547-693/2015
Dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3800 Eur) bauda

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. kasacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3800 Eur) bauda.

2Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4V. B. nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 1 d. 16.32 val. su „B.“ filialo Lietuvoje tarpininku UAB „U.“ sudaręs vilkiko įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 12 4430869, įgijo draudimo sutarties liudijimą Nr. AJA 4831280 ir, turėdamas tikslą įgyti netikrus dokumentus ir jais pasinaudoti, nustatytos įmokos nesumokėjo, dėl to įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis ir draudimo sutarties liudijimas 2013 m. kovo 1 d. 16.35 val. buvo anuliuoti, bet V. B. šių draudimo dokumentų nustatyta tvarka juos išdavusiai įmonei negrąžino ir, žinodamas, kad šie dokumentai yra netikri (negaliojantys), juos laikė, gabeno ir naudojo iki 2013 m. liepos 1 d., apie 03.45 val., kai pasienio ruože, Šakių rajone, Sudargo kaime, pateikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės pareigūnams, vykdžiusiems pasienio teisinio režimo kontrolę.

5Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

6Kasatorius skunde teigia, kad teismai nekreipė dėmesio į prieštaraujančius kitiems bylos duomenims liudytojo pareigūno S. D. parodymus dėl parašų draudimo dokumentuose buvimo, policijos pareigūnų iškvietimo fakto, administracinio teisės pažeidimo protokolo už transporto priemonės vairavimą be privalomų techninės apžiūros bei civilinės atsakomybės draudimo surašymo ir administracinės nuobaudos paskyrimo laiko.

7Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorius pirmosios instancijos teisme prisiėmė kaltę kaip direktorius, nes visi dokumentai buvo tvarkomi su jo žinia, nors liudytojai A. S., L. T. ir visi įmonėje dirbę vairuotojai nurodė, kad įmonės automobilių draudimu rūpinosi ir įmonės vadybininkas A. S. Taip pat šis teismas konstatavo, kad sutarties sudarymo ir anuliavimo veiksmai buvo atlikti vienas po kito, ir nusprendė, jog kasatorius, pasiimdamas atspausdintą draudimo sutartį ir liudijimą, privalėjo žinoti ir apie sutarties anuliavimą, nors pirmosios instancijos teismas neįrodė, kad būtent kasatorius atliko kokius nors veiksmus sutarčiai anuliuoti, o ir draudimo bendrovės darbuotojai nepatvirtino, jog kasatorius apskritai atliko draudimo įforminimo veiksmus ir negalėjo paaiškinti, kodėl draudimo dokumentai buvo anuliuoti ir kas tuo laiku sudarinėjo draudimo sutartį. Teismai konstatavo, kad kasatorius nustatyta tvarka negrąžino draudimo dokumentų juos išdavusiai įmonei, bet nenurodė, kokia nustatyta tvarka turi būti gražinami negaliojantys dokumentai, nes tai niekur nereglamentuota. Kaltinime kasatoriui nurodyta, kad tikėtina, jog jis suklastotą draudimo liudijimą ir sutartį su savimi vežiojosi kaip priedangą nuo pasienio ir policijos patikrinimų, nors jam jau buvo skirta administracinė nuobauda už transporto priemonės vairavimą be privalomų techninės apžiūros ir civilinės atsakomybės draudimo, o sankcijoje nuobauda už vairavimą transporto priemonės be privalomosios techninės apžiūros griežtesnė, nei už transporto priemonės vairavimą be privalomojo civilinio draudimo. Be to, bylos nagrinėjimo metu neįrodyta kasatoriui inkriminuota nusikalstama veika, nes draudimo polisas nebuvo suklastotas. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino apeliacinio skundo argumentų dėl įrodymų tyrimo ir dėl jų nepasisakė, dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinio proceso metu pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimai.

8Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. B. kasacinį skundą atmesti.

9Prokurorė nurodo, kad byloje įrodyti V. B. nusikalstami veiksmai pasireiškė netikrų dokumentų – vilkiko įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties ir draudimo sutarties liudijimo – įgijimu, laikymu ir panaudojimu. V. B. nusikaltimo padarymo metu buvo įmonės direktorius ir organizavo visą krovinių pervežimo vietiniais ir tarptautiniais maršrutais veiklą. Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis buvo sudaryta tiesiogiai draudimo bendrovės filialo Lietuvoje tarpininko buveinėje 2013 m. kovo 1 d. 16.32 val., įmokos suma 10 450 Lt (3026,53 Eur), o 2013 m. kovo 1 d. 16.35 val. ištrinta iš draudimo duomenų bazės kaip sugadinta. Taigi itin greitai, nelaukiant įmokos sumokėjimo, ne dėl to, kad buvo nesumokėti pinigai. Jei V. B. nebūtų žinojęs, kad sutartis sugadinta, per keturis mėnesius būtų įmokėjęs bent dalį privalomos sumokėti sumos, o pinigai jam būtų grąžinti, nes sutartis anuliuota, bet tokių duomenų byloje nėra. Pasiimdamas atspausdintą draudimo sutartį ir sutarties liudijimą V. B. žinojo, kad transporto priemonės privalomojo draudimo sutartis, kurioje nurodyta, kad ji įsigalioja nuo 2013 m. kovo 1 d. 17.02 val., ir kuri jau 16.35 val. buvo sugadinta, nebuvo įsigaliojusi. V. B. piktnaudžiavo draudimo sutarčių sudarymo ypatumais vengdamas sumokėti didelę draudimo įmoką, netikrus dokumentus turėjo su savimi vykdamas į užsienio valstybę ir pateikė pasienio kontrolę vykdžiusiam pareigūnui. V. B. veiksmai buvo sąmoningi ir tyčiniai, nes, sudaręs ir greitai nutraukęs transporto priemonės draudimo sutartį, išsaugojo nesuklastotą originalų draudimo sutarties blanką, kurį panaudojo kaip galiojantį. Aplinkybė, kad pats V. B. draudimo sutarties nespausdino, nepašalina jo kaltės. V. B. nusikalstamą veiką kvalifikavus pagal 300 straipsnio 1 dalį, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Duomenų, kad bylą nagrinėję teismai ar teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas, nėra. Tai, kad įrodymus teismai vertino ne taip, kaip norėtų kasatorius, nereiškia teismų šališkumo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir pateikė motyvuotas išvadas.

10Nuteistojo V. B. kasacinis skundas atmestinas.

11Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

12Esminis kasatoriaus skundo argumentas, kad nenustatyta, jog būtent jis atliko draudimo įforminimo veiksmus ar veiksmus, susijusius su draudimo sutarties anuliavimu, todėl nežinojo, kad draudimo polisas išduotas draudiko (nesuklastotas) yra negaliojantis, taigi jo veikoje – pateikiant draudimo polisą pasienio pareigūnui – nėra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Šis kasatoriaus skundo argumentas nepagrįstas, dėl to atmestinas.

13BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatyta: ,,Tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo“.

14Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į valstybėje nustatytą dokumentų tvarkymo ir jų naudojimo tvarką. Tiesioginiu dokumentų suklastojimo objektu pagal kasacinio teismo praktiką reikėtų laikyti normalią valstybės ir savivaldybės institucijų veiklą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-200/2008, 2K-7-175-303/2015), kuri sutrikdoma dėl netikrų dokumentų pagaminimo, tikrų dokumentų suklastojimo, tikrų ar netikrų dokumentų panaudojimo ar realizavimo, taip pat teisėtus fizinių ar juridinių asmenų interesus. Nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, dalyku paprastai pripažįstami tokie dokumentai, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2013). Pagal Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį dokumentas tai Lietuvos Respublikoje ar užsienio valstybėje įsteigto juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinio ar fizinio asmens veiklos procese užfiksuota informacija, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos. Baudžiamajame įstatyme nepateikta dokumento sąvoka, tačiau pagal teismų praktiką, taikant BK 300 straipsnį, dokumentas apibūdinamas panašiais požymiais kaip ir minėtame Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatyme (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-114/2009). Taigi, teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2006, 2K-7-200/2008, 2K-290/2008, 2K-7-175-303/2015). Tikras dokumentas, kuriuo įforminama sutartinė prievolė (pvz., draudimo teisiniai santykiai ir pan.), yra toks, kuris pagal savo formą ir turinį atitinka tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas ir tuo pagrindu tarp šalių atsiranda teisiniai santykiai.

15Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2013 m. kovo 1 d. 16.32 val. per „B.“ filialo Lietuvoje (draudikas) tarpininką UAB „U.“ buvo sudaryta vilkiko „DAF FT 95Xf.430“ Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 12 4430869 (1 t. b. l. 12) (toliau ir – Draudimo sutartis), kurioje nurodyta, jog draudėjas V. B., kuris ir pasirašė Draudimo sutartyje, o šios sutarties 4 punkte nurodyta, kad draudimo įmoka – 10 450 Lt mokama iki 2013 m. kovo 1 d.; taip V. B. įgijo Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimą Nr. AJA 4831280 (toliau – Sutarties liudijimas). Tačiau V. B. nesumokėjus draudimo įmokos – 10 450 Lt, tos pačios dienos 16.35 val. minėta Draudimo sutartis ir Sutarties liudijimas buvo anuliuoti (ištrinti iš draudimo duomenų bazės kaip sugadinti). V. B. žinodamas, kad nesumokėjo draudimo įmokos, suprato, jog Draudimo sutartis ir Sutarties liudijimas yra žinomai netikri (negaliojantys), tačiau juos laikė ir panaudojo iki 2013 m. liepos 1 d. pateikdamas juos Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės pareigūnams.

16Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, t. y. kad jis suvokia, jog disponuoja suklastotu ar žinomai netikru dokumentu, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-608/2010, 2K-426/2010, 2K-559/2011). Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet ir atsižvelgiant į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2011, 2K-19/2014, 2K-210/2014). Spręsdama dėl V. B. tyčinės kaltės neteisėtai disponuojant nors ir tikru pagal formą (išduotą draudiko), tačiau pagal jo turinį V. B. žinomai netikru (negaliojančiu, nes tarp jo ir draudiko neatsirado teisiniai santykiai) dokumentu, teisėjų kolegija atsižvelgia į šias byloje nustatytas aplinkybes: 2013 m. kovo 1 d. Draudimo sutartis buvo sudaryta ne įmonės, o būtent V. B. vardu, ir jis asmeniškai ją sudarė, o šios sutarties 4 punkte nurodyta, kad draudimo įmoka – 10 450 Lt mokama iki 2013 m. kovo 1 d. ir tai patvirtinta jo parašu. Taigi patikimai nustatyta, jog V. B. asmeniškai sudarė šią Draudimo sutartį ir susipažino su jos sąlygomis, kad draudimo įmoka – 10 450 Lt sumokama tą pačią dieną – tuoj pat. V. B. iš tiesų gavo Draudimo sutartį ir Sutarties liudijimą, kurie buvo tikri pagal formą, tačiau nurodytos draudimo įmokos nesumokėjo. V. B. buvo UAB „L.“, užsiimančios krovinių pervežimu, vadovas ir žinojo, kad nevykdant Draudimo sutarties sąlygų – nesumokėjus draudimo įmokos – Sutarties liudijimas negalioja, nes neatsiranda draudimo teisiniai santykiai. Šios nustatytos aplinkybės paneigia kasatoriaus versiją, kad ne jis sudarė Draudimo sutartį ir nežinojo, kad Draudimo sutartis ir Sutarties liudijimas negaliojantys. Nuo 2013 m. kovo 1 d. su vilkiku „DAF FT 95Xf.430“, kurį vairavo V. B., valstybės siena su Rusijos Federacija (Kaliningrado sritis) kirsta dešimt kartų ir draudimo dokumentai buvo pateikiami pasienio pareigūnams (nes be jų valstybės sienos kirsti negalima). Taigi V. B., žinodamas, kad draudimo dokumentai pagal jų turinį yra negaliojantys – netikri (nes tarp jo ir draudiko neatsirado teisiniai santykiai), jais disponavo pateikdamas pasienio pareigūnams, norėdamas apgaule patvirtinti, jog jo vairuojamas automobilis apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Vien tokių dokumentų laikymas, jų nepanaudojant, neturėtų užtraukti baudžiamosios atsakomybės, nes tokia veika nepavojinga ir nesukelia žalingų padarinių.

17Kasacinio teismo praktikoje baudžiamosiose bylose dėl dokumento suklastojimo ir disponavimu suklastotu dokumentu atkreiptas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012). Apie grėsmę baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnį Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu – priešingu atveju transporto priemonės negali būti naudojamos arba jomis leidžiama naudotis kitiems asmenims. Atsižvelgdama į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Draudimo sutartis ir Sutarties liudijimas savo teisine reikšme turėjo esminę įtaką eksploatuojant šiuose dokumentuose nurodytą transporto priemonę, nes jais siekta pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją, kad transporto priemonė atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus – drausta. Svarbu ir tai, kad V. B. vairuojant nedraustą automobilį ir padarius eismo įvykį tampa sudėtingesnis padarytos žalos atlyginimas. Tokiu atveju ši veika tampa pavojinga ir sukelia žalingus padarinius.

18Taigi V. B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

19Duomenų, kad bylą nagrinėję teismai ar teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas, nėra. Tai, kad teismai įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų kasatorius, nereiškia teismų šališkumo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir pateikė motyvuotas išvadas. Taigi žemesnės instancijos teismai, nagrinėję šią bylą esminių BPK pažeidimų nepadarė. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

20Nuteistojo V. B. kasacinį skundą atmesti.