Byla 2A-186-196/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Kamesta“ ir atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 2-583-657/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiasis asmuo AB DNB bankas dėl netesybų priteisimo ir atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos priešieškinį dėl neteisėtai priskaičiuotų koncesijos mokesčių, vienkartinės išmokos, delspinigių ir nuostolių priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė UAB „Kamesta“ kreipėsi į teismą prašydama atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, priteisti iš atsakovės ieškovei 75 117,46 Eur (259 365,56 Lt) delspinigių, 0,05 dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad šalys 2005 m. rugpjūčio 1 d. sudarė koncesijos sutartį Nr. 1717, tačiau atsakovė pažeidė 2005 n, rugpjūčio 1 d. tarp šalių sudarytos koncesijos sutarties Nr. 1717 sąlygas, nes sutarties 39 punkte nustatyta tvarka ir laiku nemokėjo einamųjų koncesijos mokėjimų už 2012 m. II – IV ketvirčius ir 2013 m. I – III ketvirčius. Kadangi dalis mokėjimų buvo išieškoti pagal vykdomuosius raštus, dalį atsakovė yra sumokėjusi gražiuoju pavėluotai, tai ji privalo mokėti sutartyje nustatytus 0,05 proc. delspinigius už kiekvieną praleistą dieną. Ieškovė taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą delspinigių priteisimui, nes jis praleistas dėl objektyvių ir itin svarbių priežasčių. Ieškovė reiškė reikalavimus atsakovei mokėti ne tik pagrindinę prievolę, bet ir delspinigius už laiku nesumokėtas pinigų sumas ir šiuos savo reikalavimus dėstė prašymuose išduoti vykdomuosius raštus, kuriuos pateikė Kauno apygardos teismui, nes pagrįstai manė, kad netesybos šiuo atveju privalo būtų išieškotos vadovaujantis taikos sutartimi ir jame įtvirtintam šalių susitarimui. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas išaiškino, kad reikalavimams dėl netesybų turi būti pateikiami nauji ieškiniai, o vykdomojo rašto tokiais atvejais nėra galima išduoti. Ieškovė nurodė galėjusi pagrįstai manyti, kad netesybos ieškovei jau yra priteistos ir privalo būti išieškotos pagal taikos sutartį, nes tokius jos prašymus nagrinėjęs Kauno apygardos teismas tenkino ir išdavė vykdomuosius raštus ir į netesybas, paskaičiuotas nuo einamųjų koncesijos mokėjimų.
  3. Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija nesutikdama su ieškiniu, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti ir pareiškė priešieškinį, kuriame patikslinusi reikalavimus prašė:
    1. pripažinti, kad ieškovės priskaičiuoti mokesčiai už 2012 m. II ketvirtį, 2012 m. III ketvirtį, 2012 m. IV ketvirtį, 2013 m. I ketvirtį, 2013 m. II ketvirtį, 2013 m. III ketvirtį, 2013 m. IV ketvirtį yra apskaičiuoti pažeidžiant Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kamesta“ 2005 m. rugpjūčio 1 d. Koncesijos sutarties Nr. 1717 nuostatas ir nustatyti koncesijos mokesčio dydį už šį laikotarpį;
    2. nustačius koncesijos mokesčio dydžius už 2012 m. II ketvirtį, 2012 m. III ketvirtį, 2012 m. IV ketvirtį, 2013 m. I ketvirtį, 2013 m. II ketvirtį ir 2013 m. III ketvirtį priteisti Kauno miesto savivaldybės administracijai susidariusią permoką už Kauno miesto savivaldybės administracijos išieškotus ir sumokėtus koncesijos mokesčius už 2012 m. II ketvirtį, 2012 m. III ketvirtį, 2012 m. IV ketvirtį, 2013 m. I ketvirtį, 2013 m. II ketvirtį ir 2013 m. III ketvirtį;
    3. nustatyti, jog Koncesijos mokesčio už 2013 m. IV ketvirtį dydis yra lygus 0 Lt;
    4. pripažinti, jog PVM sąskaitoje faktūroje KAM Nr. 005482 nurodyta Vienkartinė metinė išmoka dėl padidintos eksploatacijos už 2012 metus yra apskaičiuota pažeidžiant Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kamesta“ 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutarties Nr. 1717 nuostatas ir nustatyti vienkartinės metinės išmokos dydį dėl padidintos eksploatacijos už 2012 metus;
    5. nustačius Vienkartinės metinės išmokos dėl padidintos eksploatacijos už 2012 metus dydį, priteisti Kauno miesto savivaldybės administracijai susidariusią permoką;
    6. pripažinti, jog PVM sąskaitoje faktūroje KAM Nr. 00607 nurodyta vienkartinė metinė išmoka dėl padidintos eksploatacijos už 2013 metus yra apskaičiuota pažeidžiant Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kamesta“ 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutarties Nr. 1717 nuostatas ir nustatyti vienkartinės metinės išmokos dydį dėl padidintos eksploatacijos už 2013 metus lygų 0 Lt;
    7. nustačius koncesijos mokesčio dydžius už 2012 m. II, III ir IV ketvirčius bei vienkartinės metinės išmokos dydį už 2012 m., atsižvelgiant į Koncesijos mokesčio dydžio už 2012 m. II, III ir IV bei vienkartinės metinės išmokos dydžio už 2012 metus sumažinimą bei susidariusias permokas proporcingai priteisti iš UAB „Kamesta” Kauno miesto savivaldybės administracijai padarytą žalą skaičiuojant nuo 53 329,53 Lt sumos, kuriuos Kauno miesto savivaldybės administracija turėjo sumokėti;
    8. priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo priešieškinio priėmimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo; po 0,05 proc. delspinigius: nuo 494 095,57 Lt sumos už kiekvieną dieną nuo 2013-03-27; nuo 839.142,62 Lt (366727,68 + 472414,94) sumos už kiekvieną dieną nuo 2013-09-10; nuo 366.741,61 Lt sumos už kiekvieną dieną nuo 2014-01-09; nuo 430.840,32 Lt sumos už kiekvieną dieną nuo 2013-12-29; nuo 470.809,44 Lt už kiekvieną dieną nuo 2014-02-21 kol šie pinigai bus grąžinti Kauno miesto savivaldybės administracijai.
  4. Atsakovė nurodė, jog koncesijos sutarties 6 priedas „Mokėjimų tvarka“ šalių buvo pasirašytas neturint privalomo Kauno miesto tarybos pritarimo, todėl šio priedo negalima laikyti galiojančia koncesijos sutarties dalimi. Be to, šalims nesutariant dėl koncesijos mokesčio skaičiavimo tvarkos kompleksiškai turi būti vertinami visi sutarties dokumentai – ieškovės pasiūlymas, derybų protokolai, kur numatyta, jog maksimalus apmokestinamas per metus transporto mazgu pravažiuojančių automobilių skaičius būtų 9 125 000 vnt. ir, kad už vieną transporto mazgu pravažiavusį automobilį atsakovė mokės po 0,26 Lt. Koncesijos sutarties 6 priede „Mokėjimų tvarka“ numatyta, jog tiek koncesijos mokesčio, tiek ketvirtinių išmokų koncesininkui dydis apskaičiuojamas pagal joje nurodytas formules. Tvarkoje taip pat numatytos pastabos dėl transporto priemonių, pravažiavusių transporto mazgu per ketvirtį, skaičiaus (1 pastaba), maksimalaus neapmokestinamų tais metais pravažiuojančių automobilių skaičiaus (2 pastaba), vienkartinės metinės išmokos dėl padidėjusių eksploatacijos išlaidų mokėjimo (3 pastaba). Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012 patvirtinta taikos sutartis nepakeitė jokių koncesijos sutarties sąlygų, tačiau šalys įsipareigojo peržiūrėti mokėjimų tvarką, ko ieškovė UAB „Kamesta“ nesutiko padaryti. Mano, jog ieškovė UAB „Kamesta“ neteisingai skaičiavo koncesijos mokestį už 2012 m. II – IV ketvirčius ir 2013 m. I – IV ketvirčius, nes rėmėsi UAB „Saugaus eismas“ pateiktais netiksliais duomenimis, kuriuos fiksuoja „CarCount“ prietaisas be metrologinės patikros, dalis indukcinių daviklių Loop, esančių Veiverių g. – Minkovskių g. sankryžoje, yra pastatyti ne koncesijos ruože, kuris pagal koncesijos sutartį buvo suteiktas, ir kurio ieškovė nestatė, nerekonstravo, neįrengė. Be to, ieškovė nepagrįstai priskaičiuoja vienkartines metines išmokas už 2012 m. ir 2013 m., nes netinkamai aiškina mokėjimų tvarkoje numatytų pastabų nuostatas, vienašališkai jas pakeisdama ir taip pažeisdama kitas mokėjimų tvarkos ir koncesijos sutarties nuostatas.
  5. Nesutikdama su ieškiniu atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, nes ieškovei buvo žinoma mokėjimų tvarka, koncesijos sutarties nuostatos, taikos sutarties sąlygos ir delspinigių dydis bei jų skaičiavimo tvarka, todėl nurodytos priežastys termino atnaujinimui negali būti pripažintos svarbiomis.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 27 d. sprendimu:
    1. ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies;
    2. priteisė iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškovei UAB „Kamesta“ 10 783,59 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (10 783,59 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2014-11-19) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;
    3. pripažino, kad ieškovės priskaičiuoti mokesčiai už 2012 m. II ketvirtį, 2012 m. III ketvirtį, 2012 m. IV ketvirtį, 2013 m. I ketvirtį, 2013 m. II ketvirtį, 2013 m. III ketvirtį, 2013 m. IV ketvirtį yra apskaičiuoti pažeidžiant Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kamesta“ 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutarties Nr. 1717 ir 6 priedo „Mokėjimų tvarka“ nuostatas;
    4. nustatė, jog atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos, mokėtinas koncesijos mokesčio dydis už 2012 m. II ketvirtį yra 103 193,99 Eur su PVM, už 2012 m. III ketvirtį – 89 452,72 Eur su PVM, už 2012 m. IV ketvirtį – 88 407,18 Eur su PVM, už 2013 m. I ketvirtį – 89 153,99 Eur su PVM, už 2013 m. II ketvirtį – 89 407,91 Eur su PVM, už 2013 m. III ketvirtį – 89 617,01 Eur su PVM, už 2013 m. IV ketvirtį – 91 603,52 Eur su PVM.
    5. pripažino, jog vienkartinė metinė išmoka dėl padidintos eksploatacijos už 2012 m. ir 2013 metus yra apskaičiuota pažeidžiant šalių 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutarties Nr. 1717 ir 6 priedo „Mokėjimų tvarka“ nuostatas, ir nustatė, kad vienkartinės metinės išmokos dydis dėl padidintos eksploatacijos už 2012 metus ir 2013 metus yra lygus 0 Eur;
    6. priteisė iš ieškovės UAB „Kamesta“ atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijos be pagrindo įgytus 251 474,67 Eur, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (251 474,67 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2014-11-19) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;
    7. likusias ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė;
    8. priteisė iš ieškovės UAB „Kamesta“ ir atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos valstybei po 13,71 Eur bylinėjimosi išlaidų į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „Kamesta“ ir atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija 2005 m. rugpjūčio 1 d. sudarė koncesijos sutartį Nr. 200-2-1717, kurios 2 paragrafe numatyta, kad sutarties dalykas – koncesininko vykdoma ūkinė veikla statant, eksploatuojant ir prižiūrint Kauno miesto Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgą, kai koncesininkas prisiima su tokia veikla susijusią riziką ir atitinkamas teises ir pareigas už sutartyje nustatytą koncesijos mokestį (t. 1, b. l. 11-41). Šios sutarties 37 paragrafe nustatyta, jog koncesijos mokestis mokamas nuo statybos darbų pabaigos dienos, nurodytos 26 paragrafe (t.y. koncesijos ruožo pripažinimo tinkamu naudoti akto patvirtinimo data (26.2 p.)), ir apskaičiuojamas 6 priede nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 153-156).
  3. Teismas taip pat nustatė, kad už 2012 m. II ketvirtį apmokėjimui buvo pateikta 2012 m. birželio 29 d. PVM sąskaita faktūra serija KAM Nr. 005049 bendrai 494 095,57 Lt sumai; 2012 m. III ketvirtį apmokėjimui buvo pateikta 2012 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaita faktūra KAM Nr. 005251 bendrai 366 727,68 Lt sumai; 2012 m. IV ketvirtį apmokėjimui buvo pateikta 2012 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra KAM Nr. 005482 bendrai 472 414,94 Lt sumai; 2013 m. I ketvirtį apmokėjimui buvo pateikta 2013 m. kovo 29 d. PVM sąskaita faktūra KAM Nr. 005548 bendrai 366 741,61 Lt sumai; 2013 m. II ketvirtį apmokėjimui buvo pateikta 2013 m. birželio 28 d. PVM sąskaita faktūra KAM Nr. 005735 bendrai 430 840,32 Lt sumai; 2013 m. III ketvirtį apmokėjimui buvo pateikta 2013 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaita faktūra KAM Nr. 0055925 bendrai 470 809,44 Lt sumai (t. 1, b. l. 67-73).
  4. Teismas taip pat nustatė, kad kilo šalių ginčas dėl priskaičiuotų ir mokėtinų koncesijos mokesčių už 2012 m. II, III, IV ketvirčių, 2013 m. I – IV ketvirčių ir vienkartinės metinės išmokos už 2012 m. dydžio, bei netesybų mokėjimo. Kadangi skaičiuotinų ir mokėtinų delspinigių dydis priklauso nuo koncesijos įmokų dydžio, kuriuos ginčija atsakovė, tai teismas pirmiausiai pasisakė dėl priešieškinio reikalavimų – dėl koncesijos sutarties 6 priede nustatytos mokėjimų tvarkos ir koncesijos mokesčio skaičiavimo pagrįstumo ir teisėtumo ir jo dydžio.

8Dėl mokėjimų tvarkos

  1. Teismas nustatė, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija, nesutikdama su koncesijos mokesčio dydžiu, nurodė, kad priskaičiuoti mokesčiai už 2012 m. II – IV ketvirčius ir 2013 m. I – IV ketvirčius pažeidžia 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutarties Nr. 1717 priede Nr. 6 „Mokėjimų tvarka“ (toliau – ir mokėjimo tvarka) nustatytą tvarką.
  2. Teismas taip pat nustatė, kad koncesijos sutarties 37.2 punkte nurodyta, jog koncesijos mokestis apskaičiuojamas 6 priede nustatyta tvarka. Mokėjimų tvarka nustatyta koncesijos sutarties 39 paragrafe. Koncesijos davėjas ir koncesijos gavėjas 2005 m. liepos 4 d. ir 2005 m. gruodžio 5 d. pasitarimuose susitarė dėl įkainio dydžio, maksimalaus automobilių skaičiaus, kitų reikšmingų aplinkybių. Mokėjimų tvarka šalių nebuvo pakeista, todėl teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog nustatyta mokėjimų tvarka neatitiko tikrosios koncesijos sutarties šalių valios, kad mokėjimų tvarka bus reglamentuota kitaip, nei šios sutarties 6 priede nustatyta tvarka.
  3. Teismas taip pat nustatė, kad pagal Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties 6 punktą šalys įsipareigojo iki 2012 m. spalio 30 d. sudaryti komisiją (tarp UAB „Kamesta“ ir Kauno miesto savivaldybės administracijos bei įtraukiant DNB banką) koncesijos sutartyje Nr. 1717 nustatytai koncesijos mokesčio mokėjimo tvarkai peržiūrėti ir nustatyti iš naujo taip, kad būtų priimtina ir aiški abiems sutarties šalims. Šalims nesusitarus dėl siūlomos koncesijos mokesčio mokėjimo tvarkos. Šalys bendru sutarimu privalo kreiptis į nepriklausomus ekspertus, kurie pateiktų savo siūlymus dėl koncesijos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Šalims sprendžiant klausimą dėl koncesijos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos iki galutinio susitarimo šiuo klausimu, koncesijos mokestis apskaičiuojamas ir mokamas koncesijos sutartyje Nr. 1717 nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 42-45).
  4. Sutarties 6 priede „Mokėjimų tvarka“ nustatyta, kad mokėjimai apskaičiuojami pagal formulę ID = SK + EK + FK, kur ID – suminis išmokos koncesininkui dydis (Lt), SK – statybos kaštai (Lt), EK – eksploataciniai kaštai (Lt), FK – finansiniai kaštai (Lt). Atitinkami formulės dėmenys apskaičiuojami pagal atskiras formules, taikant atitinkamus koeficientus ksk = 0,3772, kek = 0,1749, kfk = 0,4479, kurių kiekvienas atskirai dauginamas iš projekto vertės – PV. Projekto vertė apskaičiuojama pagal formulę PV = ASmax x IK x T, kur ASmax – maksimalus automobilių skaičius, pravažiavęs transporto apskaitos vietas (apskaitytas) per metus ir pagal 2005 m. liepos 4 d. derybų protokolą Nr. 3 yra lygus 9 125 000 vnt. per metus; IK – įkainis už vieną per apskaitos vietas pravažiavusį ir apskaitytą automobilį (Lt) ir pagal 2005 m. liepos 4 d. derybų protokolą yra lygus 0,26 Lt už vieną automobilį; T – koncesijos trukmės laikas (metais pagal koncesininko pasiūlymą), lygus 25 metams.
  5. Teismas nustatė, jog bendra projekto vertė (PV) pagal skaičiavimus yra 59 312 500,00 Lt ir lygi suminiam išmokos koncesininkui dydžiui (ID), bei patvirtinta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. T-367 „Dėl Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo projektavimo, statybos, priežiūros ir eksploatavimo koncesijos būdu sutarties“ (t. 6, b. l. 49). Teismas iš šalių paaiškinimų nustatė, kad būtent šios sumos atsakovė neturi viršyti mokėdama einamuosius mokėjimus koncesininkui per 25 metus.
  6. Iš sutarties 6 priede nustatytos mokėjimų tvarkos teismas nustatė, jog einamieji mokėjimai apskaičiuojami pagal formulę IDein. = {(Assk x IK) – (PF : MS)} x [ ksk + kek x kpik + kfk x kpkk], kur Assk – pravažiuojančių per ketvirtį automobilių skaičius, PF – pradinis finansavimas (nekintantis dydis), nustatytas koncesijos sutarties 36.1 punkte ir lygus 6 900 000,00 Lt (1 998 378,13 Eur); IK – įkainis už vieną per apskaitos vietas pravažiavusį ir apskaitytą automobilį (nekintantis dydis) ir pagal 2005 m. liepos 4 d. derybų protokolą yra lygus 0,26 Lt (0,075 Eur) už vieną automobilį; MS – likęs mokėjimų koncesininkui skaičius (lygus 91 (nekintantis dydis) – ketvirčių skaičius sutarties galiojimo metu koncesijos ruožo įvedimo į eksploataciją); kpik – paslaugų įkainių koeficientas (šalių pripažinimu lygus vienetui); kpkk – pinigų kainos koeficientas (EURIBOR indekso santykis tarp einamojo mokėjimo ir pasiūlymo pateikimo metu buvusio dydžio).
  7. Mokėjimų tvarkoje, paskolos teikėjo DNB banko reikalavimu, nustatytos trys papildomos privalomos sąlygos suteikiant kreditą: 1) jei pagal aukščiau nurodytą formulę pravažiuojančių per ketvirtį automobilių skaičius (Assk) yra mažesnis nei 2 275 154 vnt., tai skaičiuojant einamąją įmoką Assk yra lygus 2 275 154 vnt.; 2) jei metinis maksimalus automobilių skaičius, pravažiavęs transporto apskaitos vietas (apskaitytas) per metus (ASmax) viršija 9 125 000 vnt., tai už automobilių skaičių viršijantį ASmax iki 10 proc. (t.y. iki 10 037 500 vnt. per metus) atsakovė nemoka iki ataskaitinių metų pabaigos; 3) jei metinis maksimalus automobilių skaičius, pravažiavęs transporto apskaitos vietas (apskaitytas) per metus (ASmax) viršija nustatytą automobilių skaičių daugiau nei iki 10 proc. (t.y. daugiau nei 10 037 500 vnt. per metus) atsakovė moka vienkartinę metinę išmoką (VID) apskaičiuojamą metų gale pagal nurodytą formulę VID=i=Iketv.IVketv.ID'ein- i=Iketv.IVketv.IDein, kur i=Iketv.IVketv.ID'ein = (Assk x IK) – (PF : MS)} x [ ksk +kek x kpikx K + kfk x kpkk], o K = ASmetinis : ASmax.
  8. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo (toliau – Koncesijos įstatymas) 27 straipsnio 1 dalį bet kokie mokėjimai koncesininkui už paslaugas, teikiamas pagal koncesijos sutartį, ir jų atlikimo tvarka numatoma ar aptariama koncesijos sutartyje vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimais.
  9. Teismas nustatęs, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog šalys būtų įvykdę taikos sutarties sąlygą ir pakeitę ar nustatę kitokią mokesčio skaičiavimo tvarką, konstatavo, kad visi koncesijos mokesčio mokėjimai turi būti skaičiuojami pagal koncesijos sutarties 6 priede šalių nustatytą mokėjimų tvarką.

9Dėl pravažiavusių automobilių skaičiavimo pagrįstumo

  1. Teismas nustatė, kad kilo šalių ginčas, ar Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas Veiverių g. Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958), kurio ilgis 0,37 km, priskirtinas koncesijos sutarties objektui.
  2. Teismas nustatė, kad pravažiuojančius automobilius skaičiuoja UAB „Saugus eismas“ įrengti indukciniai davikliai, kurie naudojami šviesoforų reguliavimo projektuose ir kurių duomenys išlieka įrenginio „CarCount“ atmintyje (t. 3, b. l. 110). Iš UAB „Saugus eismas“ 2014 m. spalio 27 d. rašto teismas nustatė, jog prietaisą pagamino UAB „Siemens“ specialistai ieškovės užsakymu (t. 3, b. l. 110), gaminiai atitinka nustatytus reikalavimus, ką, teismo vertinimu, patvirtina 2008 m. lapkričio 20 d. atitikties deklaracija (t. 3, b. l. 118), gamintojo sertifikatai (t. 3, b. l. 119121), bei naudojimo instrukcija (t. 3, b. l. 122-124). Nors atsakovės atstovų teigimu skaičiavimo įrenginiai nėra patikimi, tačiau teismas pažymėjo, kad savo argumentams pagrįsti atsakovė nepateikė jokių įrodymų. Atsakovės pateiktame Valstybinės metrologijos tarnybos 2014 m. birželio 25 d. rašte Nr. S-470-(1.11) nurodyta, jog nei sistema „CarCount“, nei jos sudedamosios dalys nėra teisinės metrologijos objektai, Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo (toliau – Metrologijos įstatymas) 15 straipsnio prasme, matavimo priemonės, kurioms galėtų būti taikomas teisinis metrologinis reglamentavimas, nes jos neturi matavimo paklaidos.
  3. Teismo vertinimu, byloje nesant neginčijamų įrodymų, kad skaičiavimo sistema „CarCount“ ar jos sudedamosios dalys neatitinka gamintojo instrukcijos ir nustatytų reikalavimų, nėra pagrindo teigti, jog negalima remtis ieškovės pateikiamais automobilių skaičiavimo duomenimis, kurie turi įtakos mokėtino koncesijos mokesčio dydžiui pagal minėtą šalių pasirašytą mokėjimų tvarką.
  4. Teismas iš pateiktos skaičiavimo daviklių išdėstymo schemos (t. 8, b. l. 62) bei UAB „Saugus eismas“ pateiktų autotransporto skaičiavimo duomenų išklotinių (t. 3, b. l. 111-116) nustatė, jog Veiverių – Marvelės g. sankryžoje yra įrengti davikliai Loop1, Loop2, Loop3 ir Loop4, Minkovskių g. – Veiverių g. sankryžoje įrengti davikliai Loop1, Loop2, Loop3, Loop4, Loop5 ir Loop6.
  5. Atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovai teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškovė nepagrįstai skaičiuoja transporto priemones pravažiavusias per Minkovskių g. – Veiverių g. sankryžą, kurias fiksuoja įrengti davikliai Loop3, Loop4, Loop5 ir Loop6 ir Marvelės g. sankryžą, kurias apskaito įrengti davikliai Loop3 ir Loop4, nes jie yra įrengti ne koncesijos ruože.
  6. Ieškovės UAB „Kamesta“ atstovų teigimu, jiems pagal koncesijos sutartį buvo suteiktas ne tik šis 2,7525 ha žemės sklypas, bet ir kelias – gatvė Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas Veiverių g., Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958), kurio ilgis 0,37 km, plane pažymėtas 3-8, ką patvirtina Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašas, kuriame nurodytas juridinis faktas, jog sudaryta koncesijos sutartis (t. 8, b. l. 146-147).
  7. Teismas su tokiais ieškovės argumentais nesutiko, nes ieškovė šiam faktui pagrįsti be nurodyto išrašo nepateikė jokių kitų patikimų įrodymų.
  8. Be to, teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, jog Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2540-428/2014 įpareigojo VĮ Registrų centro Kauno filialą išregistruoti UAB „Kamesta“ vardu įregistruotas nuosavybės teises į Veiverių g., Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958) bei H. ir O Minkovskių gatvę, Kaune (unikalus Nr. 4400-2005-2362). Sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartimi (administracinė byla Nr. I-2540-428/2014). Teismas pažymėjo, kad bylą dėl nuosavybės teisių nagrinėję teismai nėra pasisakę apie išraše nurodytą juridinį faktą, kad nei koncesijos sutartyje, nei kituose dokumentuose nėra duomenų apie šio objekto perdavimą ieškovei UAB „Kamesta“, todėl teismas konstatavo, kad nėra aišku kokiu pagrindu (administracinio akto, teismo sprendimo, kt.) šis įrašas padarytas.
  9. Iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje Nr. 44/410846 esančių dokumentų teismas nustatė, jog Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. T-97 „Dėl teritorijos prie Aleksoto tilto transporto mazgui statyti detaliojo plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas apie 3 ha prie Aleksoto tilto detalusis planas. Iš žemės sklypo plano (plotas 27525 kv. m) teismas nustatė, jog žemės sklypo ribos yra apribotos gretimybių taškais 3-4-5-6-7-8 Minkovskių g. 4, 8-9 – valstybės žemė, 9-10-11 Veiverių g. 32, 36 (t. 6, b. l. 67). Žemės sklypas Veiverių g. (unikalus Nr. 4400-0605-4826, kadastrinis Nr. 1901/7001:5) įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Lietuvos Respublikos vardu 2005 m. gegužės 31 d., o Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu 2005 m. rugsėjo 2 d. atitinkamos žemės sklypo ribos pažymėtos Kadastro žemėlapyje (sklypo Nr. 5, t. 8, b. l. 110).
  10. Teismas pažymėjo, kad šalių 2005 m. rugpjūčio 1 d. pasirašytos koncesijos sutarties Nr. 200-2-1717 dalykas – koncesininko vykdoma ūkinė veikla statant, eksploatuojant ir prižiūrint Kauno miesto Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgą, kai koncesininkas prisiima su tokia veikla susijusią riziką ir atitinkamas teises ir pareigas už sutartyje nustatytą koncesijos mokestį (sutarties 2 paragrafas, t. 1, b. l. 11-41).
  11. Teismas taip pat akcentavo, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 8 sprendimu Nr. T-428 „Dėl žemės sklypo, skirto Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgui įrengti, perdavimo nuomos teise koncesininkei UAB „Kamesta“ buvo nuspręsta tik šį 2,7525 ha žemės sklypą Veiverių g., Kaune (unikalus Nr. 4400-0605-4826, kadastrinis Nr. 1901/7001:5) (kadastro žemėlapyje pažymėtas Nr. 5; T. 8, b.l. 110) išnuomoti ieškovei 25 metams. Būtent šiam žemės sklypui 2005 m. rugsėjo 30 d. sudaryta žemės nuomos sutartis Nr. 2005-09-30/01 (t. 8, b. l. 34-37).
  12. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 11 straipsnį savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, remdamasi įstatymais, įgyvendina savivaldybės taryba. Sprendimą dėl turto perdavimo kitiems juridiniams asmenims priima savivaldybės taryba (1 ir 3 dalys). Tačiau ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji pagal koncesijos sutartį pastatė (įrengė, rekonstravo ar pan.) kelią – gatvę Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgą Veiverių g., Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958), kurio ilgis 0,37 km (kadastro žemėlapyje pažymėtas Nr. 13; t. 8, b. l. 110) (CPK 178 straipsnis). Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų – tarybos sprendimo, kito administracinio akto, sutarties ir kt. – apie tai, jog kelias – gatvė Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas Veiverių g., Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958), kurio ilgis 0,37 km buvo perduotas ieškovei.
  13. Teismas, sulyginęs pateiktą skaičiavimo daviklių išdėstymo schemą (t. 8, b. l. 62) ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. T-97 patvirtintą teritorijos prie Aleksoto tilto transporto mazgui statyti detalųjį planą (t. 6, b. l. 66-67; taip pat esantį Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr. 44/410846), kadastro žemėlapio ištrauką (t. 8, b. l. 110), žemės nuomos sutartį (t. 8, b. l. 34-37), koncesijos sutartį (t. 1, b. l. 11-41) bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) padarė išvadą, jog davikliai Loop1, Loop2, Loop3, Loop4, Loop5 ir Loop6, fiksuojantys per Minkovskių g. – Veiverių g. sankryžą pravažiuojančių automobilių skaičių yra įrengti ne ieškovei UAB „Kamesta“ pagal koncesijos sutartį perduotame koncesijos ruože, todėl konstatavo, kad ieškovė neturėjo jokio teisinio pagrindo apskaityti šiuos automobilius ir teikti atsakovei apmokėjimui sąskaitas faktūras už per Minkovskių g. – Veiverių g. sankryžą pravažiavusius automobilius.

10Dėl per Marvelės g. sankryžą pravažiavusių automobilių skaičiaus ir ketvirtinių einamųjų koncesijos mokesčių dydžio už 2012 m. II – III ketvirčius ir 2013 m. I – III ketvirčius

  1. Teismas pažymėjo, kad šalys susitarė, kad pagal koncesijos sutartį (37.2 p.) koncesijos mokestis apskaičiuojamas pagal 6 priede „Mokėjimų tvarka“ nurodytas (aukščiau paminėtas formules).
  2. Teismas konstatavęs, jog ieškovė pagrįstai reikalavo iš atsakovės koncesijos mokesčio už per Marvelės g. sankryžą pravažiavusius automobilius, taip pat nenustatęs, jog įrengti indukciniai davikliai, skaičiavimo sistema „CarCount“ ar jos sudedamosios dalys neatitinka nustatytų reikalavimų, atsakovei nepateikus neginčijamų įrodymų apie, jos manymu, teisingą automobilių skaičių, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog UAB „Saugus eismas“ pateikti autotransporto skaičiavimo duomenys (Marvelės g. sankryža) neatitinka tikrovės.
  3. Teismas atmetė atsakovės argumentus, jog ji neturėtų mokėti koncesijos mokesčio už 2012 m. II ketvirtį, kai koncesijos sutartis buvo nutraukta, nes šalių patvirtintoje sutartyje šalys įsipareigojo vykdyti 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutartį joje nurodytomis sąlygomis (t. 1, b. l. 43), todėl sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog mokestis už ginčo laikotarpį neturėjo būti skaičiuojamas.
  4. Teismo vertinimu, mokesčio skaičiavimui pagal formulę IDein. = {(Assk x IK) – (PF : MS)} x [ksk + kek x kpik + kfk x kpkk] reikšmingi yra šie duomenys:
    1. keli nekintantys dydžiai: įkainis už vieną pravažiavusį automobilį (IK), kuris lygus 0,26 Lt, pradinis avansinis mokėjimas (PF) lygus 6 900 000,00 Lt, likusių mokėti ketvirčių skaičius (MS) lygus 91, koeficientai: ksk, kuris lygus 0,3772, kek, kuris lygus 0,1749, kfk, kuris lygus 0,4479, kpik, kuris lygus 1;
    2. kintantys dydžiai Assk lygus pravažiuojančių per ketvirtį automobilių skaičiui ir koeficientas kpkk lygus EURIBOR indekso santykis tarp einamojo mokėjimo ir pasiūlymo pateikimo metu buvusio dydžio (pradinis pasiūlymo metu buvęs dydis yra 2,1).
  5. Teismas pažymėjo ir tai, kad koncesijos sutarties 6 priedo „Mokėjimų tvarka“ 1 pastaba nustatė, jog jeigu per ketvirtį pravažiavusių automobilių skaičius yra mažesnis nei 2 275 154, tai priimama, kad formulėje nurodytas kintamasis Assk yra lygus 2 275 154 vnt. automobilių.
  6. Teismas iš mokėjimui pateiktų sąskaitų faktūrų ir prie jų pridėtų UAB „Saugus eismas“ pateiktų autotransporto skaičiavimo duomenų (Marvelės g. sankryža) bei ieškovės atsakovei pateiktų l.e.p. direktoriaus ir vyriausiosios buhalterės pasirašytų koncesijos mokesčio skaičiavimui reikšmingų kintamųjų duomenų ir mokesčio apskaičiavimo pagal Koncesijos sutarties 39 paragrafą, nustatė, jog:
    1. 2012 m. II ketvirtį per Marvelės sankryžą iš viso pravažiavo 1 043 884 automobiliai, tame tarpe 433 897 automobiliai 2012 m. balandžio mėn. (t. 2, b. l. 7), 341 087 automobiliai 2012 m. gegužės mėn. (t. 2, b. l. 10), 268 900 automobilių 2012 m. birželio mėn. (T.2, b.l. 11) ir tai yra mažiau nei mokėjimų tvarkos 1 pastaboje numatytas automobilių skaičius, todėl apskaičiuojant mokestį skaičiuojama, jog Assk yra lygus 2 275 154; 2012 m. birželio 29 d. Euribor buvo 0,653 (T.2, b.l. 6), tokiu būdu atsakovės mokėtinas koncesijos mokestis už 2012 m. II ketvirtį sudaro 103 193,99 Eur (356 308.21 Lt) su PVM (2 275 154 x 0,26 – 6 900 000 : 91 x [0,3772 + 0,1749 x 1 + 0,4479 x (0,653 : 2,1)];
    2. 2012 m. III ketvirtį per Marvelės sankryžą iš viso pravažiavo 796 784 automobiliai, tame tarpe 335 118 automobiliai 2012 m. liepos mėn. (T.2, b.l. 27), 156 476 automobiliai 2012 m. rugpjūčio mėn. (T.2, b.l. 22), 305 190 automobilių 2012 m. rugsėjo mėn. (T.2, b.l. 24) ir tai yra mažiau nei mokėjimų tvarkos 1 pastaboje numatytas automobilių skaičius, todėl apskaičiuojant mokestį skaičiuojama, jog Assk yra lygus 2 275 154; 2012 m. rugsėjo 28 d. Euribor buvo 0,220 (T.2, b.l. 21), tokiu būdu atsakovės mokėtinas koncesijos mokestis už 2012 m. III ketvirtį sudaro 89 452,72 Eur (308 862,34 Lt) su PVM (2 275 154 x 0,26 – 6 900 000 : 91 x [0,3772 + 0,1749 x 1 + 0,4479 x (0,220 : 2,1)];
    3. 2013 m. I ketvirtį per Marvelės sankryžą iš viso pravažiavo 964 486 automobiliai, tame tarpe 304 552 automobiliai 2013 m. sausio mėn. (T.2, b.l. 56), 320 951 automobilis 2013 n. vasario mėn. (T.2, b.l. 57), 338 983 automobiliai 2013 m. kovo mėn. (T.2, b.l. 59) ir tai yra mažiau nei mokėjimų tvarkos 1 pastaboje numatytas automobilių skaičius, todėl apskaičiuojant mokestį skaičiuojama, jog Assk yra lygus 2 275 154; 2013 m. kovo 29 d. Euribor buvo 0,211 (T.2, b.l. 54), tokiu būdu atsakovės mokėtinas koncesijos mokestis už 2013 m. I ketvirtį sudaro 89 153,99 Eur (307 830, 90 Lt) su PVM (2 275 154 x 0,26 – 6 900 000 : 91 x [0,3772 + 0,1749 x 1 + 0,4479 x (0,211 : 2,1)];
    4. 2013 m. II ketvirtį per Marvelės sankryžą iš viso pravažiavo 1 142 507 automobiliai, tame tarpe 331 065 automobiliai 2013 m. balandžio mėn. (T.2, b.l. 71), 412 764 automobiliai 2013 m. gegužės mėn. (T.2, b.l. 73), 398 678 automobiliai 2013 m. birželio mėn. (T.2, b.l. 75) ir tai yra mažiau nei mokėjimų tvarkos 1 pastaboje numatytas automobilių skaičius, todėl apskaičiuojant mokestį skaičiuojama, jog Assk yra lygus 2 275 154; 2013 m. birželio 28 d. Euribor buvo 0,218 (T.2, b.l. 70), tokiu būdu atsakovės mokėtinas koncesijos mokestis už 2013 m. II ketvirtį sudaro 89 407,91 Eur (308 707,62 Lt) su PVM (2 275 154 x 0,26 – 6 900 000 : 91 x [0,3772 + 0,1749 x 1 + 0,4479 x (0,218 : 2,1)];
    5. 2013 m. III ketvirtį per Marvelės sankryžą iš viso pravažiavo 1 353 979 automobiliai, tame tarpe 470 994 automobiliai 2012 m. liepos mėn. (T.2, b.l. 90), 345 853 automobiliai 2013 m. rugpjūčio mėn. (T.2, b.l. 89), 537 182 automobiliai 2013 m. rugsėjo mėn. (T.2, b.l. 86); 2012 m. rugsėjo 30 d. Euribor buvo 0,225 (T.2, b.l. 85) ir tai yra mažiau nei mokėjimų tvarkos 1 pastaboje numatytas automobilių skaičius, todėl apskaičiuojant mokestį skaičiuojama, jog Assk yra lygus 2 275 154, tokiu būdu atsakovės mokėtinas koncesijos mokestis už 2013 m. III ketvirtį sudaro 89 617,01 Eur (309 429,62 Lt) su PVM (2 275 154 x 0,26 – 6 900 000 : 91 x [0,3772 + 0,1749 x 1 + 0,4479 x (0,225 : 2,1)].

11Dėl per Marvelės g. sankryžą pravažiavusių automobilių skaičiaus ir ketvirtinių einamųjų koncesijos mokesčių dydžio už 2012 m. IV ketvirtį ir 2013 m. IV ketvirtį

  1. Teismas iš l.e.p. direktoriaus ir vyriausiosios buhalterės pasirašytų koncesijos mokesčio skaičiavimui reikšmingų kintamųjų duomenų ir mokesčio apskaičiavimo pagal Koncesijos sutarties 39 paragrafą, nustatė, kad apskaičiuojant mokėtiną koncesijos mokesčio įmoką už IV ketvirtį prie faktiškai pravažiavusių automobilių skaičiaus buvo pridedamas papildomas automobilių skaičius, kad visų per metus (per keturis ketvirčius) pravažiavusių automobilių suma (pridėjus trūkstamą automobilių skaičių) sudarytų 9 125 000 vnt. (T.2, b.l. 37; T.4, b.l. 118). Tokį skaičiavimą ieškovė UAB „Kamesta“ grindė Koncesijos sutarties 39 paragrafu ir sutarties 6 priedu Mokėjimo tvarka.
  2. Teismas su tokia mokesčio už ketvirtą metų ketvirtį skaičiavimo tvarka nesutiko.
  3. Teismas iš 2005 m. liepos 4 d. pasitarimo protokolo Nr. 3 nustatė, jog pasitarime nutarta, kad už vieną automobilį bus mokama 0,26 Lt, o maksimalus apmokestinamas per metus transporto mazgu pravažiuojančių automobilių skaičius būtų 9 125 000 vnt. (t. 1, b. l. 149). 2005 m. gruodžio 5 d. pasitarime (pasitarimo protokolas Nr. 4) galutinai patvirtinta, jog už vieną automobilį bus mokama 0,26 Lt, o maksimalus pravažiuojančių automobilių skaičius, už kurį apmokama yra 9 125 000 vnt. (t. 1, b. l. 152). Teismas, įvertinęs šiuos protokolus bei mokėjimų tvarkos nuostatas apibrėžiančias kintamąjį ASmax, sprendė, jog šalys susitarė dėl maksimalaus apmokestinamo per metus transporto mazgu pravažiuojančių automobilių skaičiaus, tačiau nei pasitarimų protokoluose nei mokėjimų tvarkoje nebuvo numatyta, kad atsakovė (koncesijos davėjas) turės papildomai sumokėti už trūkstamą automobilių skaičių, jeigu per metus pravažiavusių automobilių skaičius bus mažesnis nei numatytas maksimalus dydis. Teismas akcentavo, kad toks kintamasis, kaip trūkstamas automobilių skaičius, nėra numatytas nei koncesijos sutarties 39 paragrafe, nei mokėjimų tvarkoje ir joje nurodytose formulėse, nei pasitarimų protokoluose. Teismas akcentavo, kad mokėjimų tvarkoje taip pat nėra numatyta išlygų dėl mokesčio už ketvirtą ketvirtį skaičiavimo tvarkos.
  4. Teismas papildomai pažymėjo, kad mokėjimų tvarkos 1 pastaboje nustatyta, jog jeigu per ketvirtį pravažiavusių automobilių skaičius yra mažesnis nei 2 275 154, tai priimama, kad formulėje nurodytas kintamasis Assk yra lygus 2 275 154 vnt. automobilių (t. 1, b. l. 155), kas, teismo vertinimu, akivaizdžiai patvirtina, jog šalys sutarė, jog minimalus pravažiavusių automobilių skaičius per ketvirtį turėtų būti 2 275 154 vnt., kas teismui leido teigti, jog bendras minimalus apmokestinamas per metus pravažiavusių automobilių skaičius yra 9 100 616 vnt.
  5. Teismas, sistemiškai aiškindamas šias mokėjimų tvarkos ir 2005 m. liepos 4 d. pasitarimo protokolo Nr. 3 bei 2005 m. gruodžio 5 d. pasitarimo protokolo Nr. 4 nuostatas, padarė išvadą, kad koncesijos mokesčio įmoka už ketvirtą ketvirtį turėjo būti skaičiuojama pagal mokėjimų tvarkoje nurodytą formulę IDein. = {(Assk x IK) – (PF : MS)} x [ ksk + kek x kpik + kfk x kpkk].
  6. Dėl to mokesčius už 2012 m. IV ketvirtį ir 2013 m. IV ketvirtį apskaičiavo taip:
    1. 2012 m. IV ketvirtį per Marvelės sankryžą iš viso pravažiavo 1 268 641 automobilis, tame tarpe 484 828 automobiliai 2012 m. spalio mėn. (T.2, b.l. 41), 369 501 automobilis 2012 m. lapkričio mėn. (T.2, b.l. 44), 414 312 automobiliai 2012 m. gruodžio mėn. (T.2, b.l. 40) ir tai yra mažiau nei mokėjimų tvarkos 1 pastaboje numatytas automobilių skaičius, todėl apskaičiuojant mokestį skaičiuojama, jog Assk yra lygus 2 275 154; 2012 m. gruodžio 31 d. Euribor buvo 0,187 (T.2, b.l. 37), taigi, atsakovės mokėtinas koncesijos mokestis už 2012 m. IV ketvirtį sudaro 88 407,18 Eur (305 252,32 Lt) su PVM (2 275 154 x 0,26 – 6 900 000 : 91 x [0,3772 + 0,1749 x 1 + 0,4479 x (0,187 : 2,1)];
    2. 2013 m. IV ketvirtį per Marvelės sankryžą iš viso pravažiavo 1 040 977 automobiliai, tame tarpe 398 830 automobilių 2013 m. spalio mėn. (T.4, b.l. 121), 271 218 automobiliai 2013 m. lapkričio mėn. (T.4, b.l. 122), 370 929 automobiliai 2013 m. gruodžio mėn. (T.4, b.l. 124) ir tai yra mažiau nei mokėjimų tvarkos 1 pastaboje numatytas automobilių skaičius, todėl apskaičiuojant mokestį skaičiuojama, jog Assk yra lygus 2 275 154; 2013 m. gruodžio 31 d. Euribor buvo 0,287 (T.4, b.l. 118), tokiu būdu atsakovės mokėtinas koncesijos mokestis už 2013 m. IV ketvirtį sudaro 91 603,52 Eur (316 288,65 Lt) su PVM (2 275 154 x 0,26 – 6 900 000 : 91 x [0,3772 + 0,1749 x 1 + 0,4479 x (0,287 : 2,1)].
  7. Teismas, įvertinęs nurodytus argumentus sprendė, jog priešieškinio reikalavimas – pripažinti, kad ieškovės priskaičiuoti mokesčiai už 2012 m. II – IV ketvirčius ir 2013 m. I – IV ketvirčius yra apskaičiuoti pažeidžiant Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kamesta“ 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutarties Nr. 1717 nuostatas – tenkintinas. Taip pat, teismo vertinimu, nustatytina, kad atsakovės mokėtinas koncesijos mokesčio dydis už 2012 m. II ketvirtį yra 103 193,99 Eur (356 308.21 Lt) su PVM, už 2012 m. III ketvirtį – 89 452,72 Eur (308 862,34 Lt) su PVM, už 2012 m. IV ketvirtį – 88 407,18 Eur (305 252,32 Lt) su PVM, už 2013 m. I ketvirtį – 89 153,99 Eur (307 830, 90 Lt) su PVM, už 2013 m. II ketvirtį – 89 407,91 Eur (308 707,62 Lt) su PVM, už 2013 m. III ketvirtį – 89 617,01 Eur (309 429,62 Lt) su PVM, už 2013 m. IV ketvirtį - 91 603,52 Eur (316 288,65 Lt) su PVM.

12Dėl vienkartinės metinės išmokos už 2012 m. ir 2013 m.

  1. Atsakovė priešieškinyje taip pat prašė nustatyti, jog vienkartinė metinė išmoka yra apskaičiuota neteisingai ir nustatyti, jog ji tiek už 2012 m., tiek už 2013 m. yra lygi nuliui.
  2. Teismas nustatė, jog ieškovė į 2012 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą KAM Nr. 005482, kurios bendra suma 472 414,94 Lt yra įtraukusi ir vienkartinės metinės išmokos dėl padidintos eksploatacijos už 2012 m. sumą (t. 1, b. l. 36). Taip pat į 2013 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą KAM Nr. 006097, kurios bendra suma 479 341,82 Lt yra įtraukusi ir vienkartinės metinės išmokos dėl padidintos eksploatacijos už 2013 m. sumą (t. 4, b. l. 117).
  3. Teismas iš mokėjimų tvarkos 3 pastabos nustatė, jog vienkartinė metinė išmoka yra mokama tik tuo atveju, jeigu ataskaitinių metų eigoje apskaitos prietaisų apskaitytas transporto mazgu pravažiavusių automobilių skaičius ASmetinis yra daugiau nei 10 proc. didesnis už ASmax, kuris yra lygus 9 125 000 vnt.
  4. Teismas, nustatęs, jog tiek per 2012 m., tiek per 2013 m. apskaitos prietaisų apskaitytas transporto mazgu pravažiavusių automobilių skaičius yra mažesnis nei 9 125 000 vnt., padarė išvadą, jog ieškovė nepagrįstai reikalavo iš atsakovės vienkartinės metinės išmokos ir už 2012 m., ir už 2013 m.

13Dėl teisės skaičiuoti delspinigius

  1. Teismas nustatė, kad ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės 75 117,46 Eur (259 365,56 Lt) delspinigių dėl laiku pagal koncesijos sutartį nesumokėtų einamųjų ketvirtinių įmokų už 2012 m. II – IV ketvirčių ir 2013 m. I-III ketvirčių laikotarpį; atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
  2. Teismas pažymėjo, kad koncesijos sutarties 39 paragrafe (39.1 – 39.3 p.) nustatyta, jog koncesijos mokestis, nepaisant šalių ginčų dėl koncesijos mokesčio dydžio, mokamas už praėjusį ketvirtį per 30 dienų, koncesininkui (nagrinėjamu atveju ieškovei) pateikus sąskaitą suteikiančiajai organizacijai (nagrinėjamu atveju atsakovei), nurodant koncesininko apskaičiuotą koncesijos ruožu pravažiavusių automobilių kiekį ir mokėtiną koncesijos mokesčio sumą. Sutartyje taip pat numatyta, jog už nesavalaikį finansinių įsipareigojimų vykdymą koncesininkas įsipareigojo mokėti 0,05 proc. delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo pavėluotai vykdomų finansinių įsipareigojimų sumos (39.3 p.).
  3. Kadangi šalys koncesijos sutartyje susitarė dėl delspinigių už netinkamą sutarties finansinių įsipareigojimų vykdymą ir jų dydžio (0,05 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną), o atsakovė pavėluotai sumokėjo mokėtinas ketvirtines koncesijos mokesčio įmokas, tai teismas padarė išvadą, jog ieškovės teisė skaičiuoti delspinigius yra visiškai pagrįsta.

14Dėl senaties termino

  1. Teismas pažymėjo, kad netesybų skaičiavimui svarbūs du momentai – netesybų skaičiavimo pradžia ir jų skaičiavimo pabaiga, kurie gali būti apibrėžti tiek įstatymuose, tiek šalių sutartimi. Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad netesybos pradedamos skaičiuoti tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba įvykdo netinkamai (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Delspinigius priteisti galima tik už laikotarpį iki pagrindinės prievolės įvykdymo.
  2. Netesyboms (šiuo atveju delspinigiams) taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
  3. Teismas akcentavo, kad bylos šalys neginčija aplinkybės, jog koncesijos mokesčio einamieji mokėjimai nebuvo sumokėti laiku, tačiau atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašė taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimams priteisti delspinigius už pavėluotą atsiskaitymą pagal 2012 m. birželio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą KAM Nr. 005049 bendrai 494 095,57 Lt sumai; pagal 2012 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą KAM Nr. 005251 bendrai 366 727,68 Lt sumai; pagal 2012 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą KAM Nr. 005482 bendrai 472 414,94 Lt sumai; pagal 2013 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą KAM Nr. 005548 bendrai 366 741,61 Lt sumai.
  4. Ieškovė, prašydama atnaujinti praleistą terminą, nurodė, jog terminas yra praleistas dėl objektyvių ir itin svarbių priežasčių, t. y. ieškovė pagrįstai manė, jog delspinigiai turėtų būti išieškoti vadovaujantis šalių pasirašyta taikos sutartimi ir joje įtvirtintam šalių susitarimui dėl tolesnio koncesijos sutarties vykdymo, juolab, kad ir Kauno apygardos teismas buvo nusprendęs išduoti vykdomuosius raštus į nurodytas delspinigių sumas. Apie tai, jog delspinigiams turi būti reiškiamas atskiras ieškinys, ieškovė sužinojo tik gavus Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį.
  5. Teismo vertinimu, šios ieškovės nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis.
  6. Ieškovė yra profesionali verslo dalyvė, veikianti rinkoje jau ilgą laiką, vykdanti ūkinę veiklą, turinti ilgametę patirtį, sudaranti didelės vertės sandorius, todėl jai, kaip verslo įmonei, keliami didesni rūpestingumo ir apdairumo standartai, todėl, teismo vertinimu, ieškovė turėjo žinoti teisinį reglamentavimą dėl delspinigių skaičiavimo ir priteisimo tvarkos, arba bent tuo pasidomėti.
  7. Iš bylos duomenų (o būtent iš Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtintos šalių taikos sutarties, t. 1, b. l. 42-45) teismas nustatė, kad tarp šalių jau buvo kilęs ginčas dėl koncesijos sutarties vykdymo – atsiskaitymo už darbus, koncesijos mokesčio mokėjimo, delspinigių ir palūkanų, todėl teismas padarė išvadą, jog ieškovei buvo žinoma, kad reikalavimams dėl delspinigių taikomas sutrumpintas šešių mėnesių terminas.
  8. Ieškovei visuose teisiniuose santykiuose su atsakove dėl taikos sutarties ir koncesijos sutarties vykdymo atstovavo profesionalūs teisininkai advokatai, kuriems yra žinomos ir suprantamos teisės aktų nuostatos dėl sutrumpintų ieškinio senaties terminų. Teismas pažymėjo ir tai, jog advokatams turėjo būti puikiai suprantama ir žinoma, jog vienas ginčas tarp šalių buvo išspręstas taikos sutartimi ir vykdomieji raštai gali būti išduoti tik dėl taikos sutartimi išspręstų reikalavimų, dėl kurių ginčas jau yra pasibaigęs. Būtent dėl to ir pasisakė Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje.
  9. Teismas akcentavo, kad ginčas dėl mokėjimų už kitus laikotarpius pagal koncesijos sutartį dydžio ir delspinigių skaičiavimo yra naujas šalių ginčas, todėl sprendė, kad taikos sutartis jo išsprendimui nesukelia ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Netinkamas kreipimasis dėl vykdomojo rašto delspinigių išieškojimui išdavimo, netinkamai pasirinktas savo pažeistų teisių gynybos būdas, teismo vertinimu, negali būti pateisinama priežastimi atnaujinti senaties terminą. Juolab, kad ieškovė šiame ieškinyje reiškia reikalavimus priteisti delspinigius nuo laiku nesumokėtų ketvirtinių koncesijos mokesčio įmokų,
  10. Iš bylos duomenų teismas nustatė, jog ieškovė skaičiuoja delspinigius už pavėluotą ketvirtinių einamųjų koncesijos mokesčio įmokų už 2012 m. II-IV ketvirčius ir 2013 m. I – III ketvirčius sumokėjimą, o ne nuo pagal taikos sutarties 4 punkte nurodytų sumų pavėluoto sumokėjimo. Teismas akcentavo, kad reikalavimo dėl delspinigių priteisimo ir jų paskaičiavimo pagal taikos sutartį mokėtinas sumas byloje nėra pareikšta.
  11. Teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovė nesiėmė jokių veiksmų išsireikalauti delspinigius pagal koncesijos sutarties 39.3 punktą, nereiškė atsakovei pretenzijų ir reikalavimų dėl delspinigių už praleistą laikotarpį sumokėjimo, o ir į teismą kreipėsi tik 2014 m. vasario 13 d. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė ilgą laiko tarpą nesiėmė visų galimų veiksmų dėl delspinigių prisiteisimo. Toks ieškovės elgesys, nepagrįstai ilgą laiką delsiant kreiptis į teismą dėl delspinigių priteisimo, teismo vertinimu, negali būti laikomas tinkamu, įgyvendinant savo teises ir teisėtus interesus, o tokio elgesio pasekmės negali būti perkeliamos atsakovei.
  12. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, jog nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl delspinigių priteisimo už pavėluotą koncesijos mokesčio sumokėjimą už 2012 m. II-IV ketvirčius ir 2013 m. I ketvirtį pagal 2012 m. birželio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą KAM Nr. 005049; pagal 2012 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą KAM Nr. 005251; pagal 2012 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą KAM Nr. 005482; pagal 2013 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą KAM Nr. 005548, todėl ieškovės reikalavimą priteisti delspinigius už pavėluotą įsipareigojimų pagal šias sąskaitas įvykdymą atmetė.
  13. Kadangi ieškovė nėra praleidus termino reikalavimui dėl delspinigių priteisimo pagal 2013 m. birželio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą KAM Nr. 005735 už 2013 m. II ketvirtį ir pagal 2013 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaita faktūra KAM Nr. 0055925 už 2013 m. III ketvirtį, tai teismas sprendė, kad ji turi teisę į netesybų atlyginimą.

15Dėl mokėtinų delspinigių dydžio

  1. Teismas iš ieškovės pateiktos delspinigių paskaičiavimo lentelės nustatė, kad atsakovė ketvirtinę įmoką už 2013 m. II ketvirtį sumokėjo 2013 m. gruodžio 29 d., praleidusi nustatytą terminą 146 d. Teismas, nustatęs, jog mokėtina ketvirtinė koncesijos mokesčio įmoka už 2013 m. II ketvirtį yra 89 407,91 Eur, sprendė, kad mokėtina delspinigių suma yra 6 526,78 Eur (89 407,91 Eur x 0,05 proc. x 146 dienų).
  2. Teismas iš delspinigių paskaičiavimo lentelės taip pat nustatė, jog atsakovė ketvirtinę įmoką už 2013 m. III ketvirtį iki ieškinio parengimo dienos pavėlavo sumokėti 95 dienas. Teismas, nustatęs, jog mokėtina ketvirtinė koncesijos mokesčio įmoka už 2013 m. III ketvirtį yra 89 617,01 Eur, sprendė, kad mokėtina delspinigių suma yra 4 256,81 Eur (89 617,01 Eur x 0,05 proc. x 95 dienų).
  3. Teismas iš atsakovės ieškovei iš viso priteisė 10 783,59 Eur (6 526,78 + 4 256,81) delspinigių.

16Dėl permokos grąžinimo

  1. Teismas iš byloje pateiktų sąskaitų išrašų ir teismo nutarčių dėl vykdomųjų raštų išdavimo nustatė, jog antstolė S. V. 2013 m. rugsėjo 10 d. išieškojo koncesijos mokesčio įsiskolinimus už 2012 m. II – IV ketvirčius pagal teismo išduotus vykdomuosius raštus: už 2012 m. II ketvirtį pagal 2012 m. birželio 29 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą KAM Nr. 005049 bendrai 494 095,57 Lt sumai, už 2012 m. III ketvirtį pagal 2012 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą KAM Nr. 005251 bendrai 366 727,68 Lt sumai ir už 2012 m. IV ketvirtį pagal 2012 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą KAM Nr. 005482 bendrai 472 414,94 Lt sumai (t. 1, b. l. 49-59; 63-66; 75; t. 8, b. l. 68).
  2. Teismas iš byloje pateiktų sąskaitos išrašų nustatė, jog atsakovė savanoriškai sumokėjo: 2014 m. sausio 9 d. koncesijos mokestį už 2013 m. I ketvirtį pagal 2013 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą KAM Nr. 005548 bendrai 366 741,61 Lt sumai (t. 1, b. l. 77; t. 8, b. l. 71); 2013 m. gruodžio 30 d. koncesijos mokestį už 2013 m. II ketvirtį pagal 2013 m. birželio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą KAM Nr. 005735 bendrai 430 840,32 Lt sumai sumokėjo (t. 1, b. l. 78; t. 8, b. l. 72); 2014 m. vasario 21 d. koncesijos mokestį už 2013 m. III ketvirtį pagal 2013 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą KAM Nr. 0055925 bendrai 470 809,44 Lt sumai (T. 8, b.l. 73).
  3. Teismas konstatavo, kad atsakovė pagal pateiktas sąskaitas faktūras ieškovei yra sumokėjusi 892 310,99 Eur (494 095,57 + 366 727,68 + 472 414,94 + 366 741,61 + 430 840,32 + 470 809,44 + 479 341,82 = 3 080 971,38 Lt; 3 080 971,38 : 3,4528).
  4. Teismas nustatė, jog už ginčo laikotarpį (2012 m. II ketvirtis – 2013 m. IV ketvirtis) atsakovė turėjo sumokėti ieškovei 640 836,32 Eur (103 193,99 + 89 452,72 + 88 407,18 + 89 153,99 + 89 407,91 + 89 617,01 + 91 603,52). Dėl to teismas sprendė, jog atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija už ginčo laikotarpį yra permokėjusi ieškovei UAB „Kamesta“ 251 474,67 Eur (892 310,99 – 640 836,32) koncesijos mokesčio įmokų.
  5. Teismas nustatęs, kad ieškovė UAB „Kamesta“ gavo 251 474,67 Eur be teisėto pagrindo ir dėl to nepagrįstai praturtėjo, sprendė, kad jai atsirado pareiga grąžinti atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai permokėtą sumą – 251 474,67 Eur (CK 6.237, 6.242 straipsniai).

17Dėl palūkanų

  1. Teismas tenkino tiek ieškovės, tiek atsakovės prašymą priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis)

18Dėl atlyginimo už antstolės darbą

  1. Atsakovė ieškinyje reikalavo, jog nustačius koncesijos mokesčio dydį, iš ieškovės būtų priteista nuo 53 329,53 Lt proporcingai paskaičiuota suma už antstolės darbą.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovė laiku nemokėjo ketvirtinių einamųjų koncesijos mokesčio įmokų, laiku ir tinkamai nevykdė taikos sutarties sąlygų, todėl buvo pradėtas priverstinis išieškojimas pagal teismo išduotus vykdomuosius raštus civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012.
  3. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovė gražiuoju sumokėjo ketvirtines įmokas už ginčo laikotarpį, jog šios 53 329,53 Lt vykdymo išlaidos yra išimtinai susijusios su šioje byloje nagrinėjamo ginčo dalyku, o ne su išieškojimu pagal teismo išduotus vykdomuosius raštus civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012, todėl netenkino šio priešieškinio reikalavimo.

19Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Teismas, atsižvelgdamas į sprendimo rezultatą, į tai, kad ieškinys ir priešieškinis tenkinti iš dalies, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisė (CPK 93, 98 straipsnis).
  2. Teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo 27,42 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškinį ir priešieškinį patenkinęs iš dalies, šias bylinėjimosi išlaidos valstybei priteisė iš šalių lygiomis dalimis.

20III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

21

  1. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Kamesta“ prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės UAB „Kamesta“ reikalavimas priteisti netesybas, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priteisti UAB „Kamesta“ 15 585,70 Eur delspinigių, 5 proc. procesinių palūkanų, taip pat panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas Kauno miesto savivaldybės administracijos priešieškinis, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; priimti naujus įrodymus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

22Dėl pravažiavusių automobilių skaičiavimo pagrįstumo

    1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog kelias – gatvė Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas Veiverių g. Kaune (unikalus Nr. 4400­19870958), kurio ilgis 0,37 km buvo perduotas ieškovei, todėl nepagrįstai konstatavo, kad davikliai Loop1, Loop2, Loop3, Loop4, Loop5 ir Loop6, fiksuojantys per Minkovskių g. – Veiverių g. sankryžą pravažiuojančių automobilių skaičių yra įrengti ne ieškovei pagal koncesijos sutartį perduotame koncesijos ruože ir, kad ieškovė neturėjo jokio teisinio pagrindo apskaityti šiuos automobilius ir teikti atsakovei apmokėjimui sąskaitas faktūras už per Minkovskių g. – Veiverių g. (toliau ­ Veiverių g. sankryža) sankryžą pravažiavusius automobilius. Šią išvadą teismas grindė motyvu, kad su UAB ,,Kamesta“ nuomos sutartis buvo sudaryta tik dėl 2,7525 ha sklypo, turinčio unikalų Nr. 44000605­4826, o dėl kelio – gatvės Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas Veiverių g. Kaune, unikaliu Nr. 4400­1987­0958 nuomos sutartis nesudaryta ir nėra jokio kito jo perdavimo dokumento, be to Kauno administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I­2540428/2014 įpareigojo VĮ Registrų centro Kauno filialą išregistruoti UAB ,,Kamesta“ vardu įregistruotas nuosavybės teises į Veiverių g. Kaune, unikaliu Nr. 4400­1987­0958.
    2. Bylą nagrinėjusio teismo išvados, jog davikliai Loop1, Loop2, Loop3, Loop4, Loop5 ir Loop6 yra įrengti ne ieškovei UAB ,,Kamesta“ pagal koncesijos sutartį perduotame koncesijos ruože, yra neteisėti ir nepagrįsti. Šie teismo argumentai prieštarauja byloje esantiems įrodymams bei yra neteisėti, nes koncesijos ruožo teisėtumas nebuvo ginčijamas, ir nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku. Atsakovė nebuvo pareiškusi prašymo pripažinti, kad ieškovė koncesijos ruožą, ar jo dalį valdo neteisėtai, neprašė panaikinti viešame registre esančių duomenų teisėtumo, todėl bylą nagrinėjęs teismas neturėjo pagrindo revizuoti koncesijos ruožo valdymo teisėtumo.
    3. Minimi davikliai yra teisėtai ir pagrįstai įrengti ieškovei perduotame koncesijos ruože.
    4. Pirma, byloje pateiktas VĮ Registrų centro duomenų banko išraše (t. 8, b. l. 146­147) įrašyta, kad kelias(gatvė) – Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas, Kaunas, Veiverių g., unikalus Nr. 4400­1987­0958, ilgis 0,37 km. Žymose ,,Juridiniai faktai“ įrašyta, kad dėl šio nekilnojamojo daikto yra sudaryta 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutartis. Koncesijos sutarties 2 paragrafo „Sutarties dalykas“ 2.1 punkte nurodyta, kad suteikiančioji institucija šia sutartimi ,,suteikia Koncesininkui leidimą vykdyti Kauno miesto Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo Statybos, Eksploatacijos ir Priežiūros darbus“. Atsižvelgiant į tai, kad 0,37 km ilgio Veiverių gatvės, pažymėtos unikaliu Nr. 4400­1987­0958 dalis yra priskirta Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgui, todėl ji ir buvo perduota ieškovei. Minimame nekilnojamojo daikto išrašo žymos ,,Daikto registravimas ir kadastro žymos“ 10.4 punkte padarytas įrašas, kad Veiverių kelias (gatvė) ­ suformuotas naujas daiktas, vadovaujantis 2008 m. gegužės 26 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu. Minimame akte (t. 1, b. l. 165) nurodyta, kad komisija nustatė, jog UAB ,,Kamesta“ įvykdė statybą pagal projektą Nr. 6367­00­TPGK, kurį parengė UAB ,,Kelprojektas“, UAB ,,Hidroprojektas“ ir UAB ,,Patvanka“ ir ,,pripažįsta, kad Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas tarp piketų nuo 22+20 iki 26+20 Veiverių gatvė tenkina nustatytus reikalavimus ir tinka naudoti“. Byloje taip pat yra pateiktas akte minimas UAB ,,Kelprojektas“ parengtas projektas (t. 8, b. l. 62), iš kurio matyti, jog Veiverių gatvė įeina į koncesijos ruožą. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra galiojantis ir nėra nuginčytas.
    5. Antra. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnyje yra numatyta, kad į nekilnojamojo turto kadastro duomenų bazes įrašyti nekilnojamojo turto kadastro duomenys pripažįstami teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Viešame registre įrašyti duomenys, kad dėl Veiverių gatvės yra sudaryta koncesijos sutartis ir jos statyba, kurią vykdė UAB ,,Kamesta“ pripažinta tinkama, padaryta atitinkama kadastro žyma – nenuginčyti, o tai reiškia, kad jie teisingi, išsamūs ir jais turi būti vadovaujamasi, todėl jokių abejonių dėl to, kad UAB ,,Kamesta“ pagrįstai teisėtai šioje gatvėje įrengė pravažiuojančių automobilių skaičiavimo daviklius bei vykdo šioje gatvėje kitus koncesininko įsipareigojimus, negali būti.
    6. Trečia. Teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Nagrinėjamoje byloje Veiverių gatvės perdavimo ir jos statybos teisėtumo klausimas nebuvo ginčijamas ir nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku.
    7. Ketvirta. Tarp ieškovės ir atsakovės jau buvo kilęs ginčas dėl ieškovės įrengto koncesijos ruožo, įskaitant ir Veiverių gatvę, teisėtumo. Atsakovė 2009 m. spalio 29 d. raštu vienašališkai buvo nutraukusi koncesijos sutartį, vienu iš motyvų nurodydama, kad dalį koncesijos ruožo ieškovė įrengė neteisėtai. Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl atsakovės vienašališko koncesijos ruožo pripažinimo nepagrįstu, 2012 m. sausio 18 d. nutartimi pavedė UAB ,,Valstybinė projektų ir sąmatų ekspertizė“ atlikti teismo statybos ekspertizę, kuriai suformulavo klausimus, tiek dėl koncesijos ruožo įrengimo teisėtumo, tiek dėl statybos sąnaudų pagrįstumo. Ekspertizę atlikę specialistai įvertino visą projektinę techninę dokumentaciją, kurios pagrindu ieškovė vykdė statybos darbus bei juos pridavė ir darbų rezultatus įregistravo Nekilnojamojo turto registre, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino ekspertizės akto, jo nepaminėjo sprendime. Išvadas dėl Veiverių g. įrengimo teisėtumo teismas padarė neturėdamas šios gatvės projektinės techninės dokumentacijos, ir nesant atsakovės reikalavimo nuginčyti Veiverių gatvės viešame registre esančius duomenis, dėl kurių teisėtumo pasisakyta ekspertizės akte.
    8. Penkta. Koncesijos sutarties sudarymo metu galiojusios Koncesijų įstatymo redakcijos 3 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad ,,Pagal koncesijos sutartis koncesininkams gali būti perduotas valdyti ir (ar) naudoti valstybės ar savivaldybės turtas, įskaitant turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, tai yra žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai“. Taip pat šioje nuostatoje nurodyta, kad ,,Jeigu koncesijos, kuri suteikiama atviro viešo konkurso būdu, projektui įgyvendinti reikalinga valstybinė ar savivaldybės žemė ir tai numato konkurso sąlygos, teisės į šios žemės sklypus koncesininkui gali būti suteikiamos be aukciono, sudarant su juo nuomos ar kitas įstatymų numatytas sutartis“. Šioje Koncesijų įstatymo nuostatoje yra išvardinti objektai, kurie gali būti perduoti pagal Koncesijos sutartį. Kelias taip pat yra priskiriamas prie tokių objektų. Todėl aplinkybė, kad atsakovė ir ieškovė sudarė nuomos sutartį tik dėl 2,7525 ha žemės sklypo unikaliu Nr. 4400­0605­4826, koncesijos ruožui įrengti, nepaneigia aplinkybės, jog ieškovei nebuvo perduota ir 0,37 km ilgio Veiverių gatvė, unikaliu Nr. 4400­1987­0958. Šiuo atveju, reikšminga yra aplinkybė, kad nekilnojamas daiktas, kuris teismo nuomone, neva nebuvo perduotas ieškovei yra kelias (gatvė), unikaliu Nr. 4400­1987­0958, o ne žemės sklypas. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnyje yra išvardinti nekilnojamojo turto objektai, t. y. žemės sklypai, statiniai, patalpos ir kt. Vadovaujantis aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto STR 1.01.09:2003 ,,Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ nuostatas kelias yra laikomas inžineriniu statiniu, skirtu transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui (6.2.1. p. ir 9.1. p.). Pagal VĮ Registrų centro duomenų banko išrašą Veiverių gatvė įregistruota kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas – kelias (gatvė), turintis atskirą unikalų numerį, o vadovaujantis nurodyta Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kelių perdavimui yra visiškai pakankama tokį perdavimą numatyti koncesijos sutartyje. Koncesijos sutarties 6.1 punkte numatyta, kad ,,Koncesijos ruožas apima visas kelių ir tiltų dalis, Nemuno krantinę, kitus statinius ir įrenginius, numatytus Žemės sklype ir nurodytus Konkurso dokumentuose ir/ar projektinėje dokumentacijoje“. Koncesijos sutarties 1.18 punkte numatyta, kad ,,projektinė dokumentacija“ ­ koncesijos ruožo brėžiniai, specifikacijos, žiniaraščiai, taip pat jų pakeitimai bei papildymai. Pagal koncesijos sutartį atsakovė užtikrino, kad turi visas teises ir įgaliojimus bei yra gavusi visus reikalingus sutikimus suteikti koncesiją (8.1.1 punktas) bei perduoda visą šią dokumentaciją koncesininkui (9.1.1. punktas). Todėl iš prie koncesijos sutarties pateiktų projektinių dokumentų matyti, kad Veiverių gatvė, unikaliu Nr. 4400­1987­0958 taip pat patenka į Aleksoto transporto mazgo užstatymo teritoriją, kas patvirtina tiek jos priklausymą koncesijos ruožui, tiek ieškovės veiksmų teisėtumą šią gatvę statant, eksploatuojant ir prižiūrint.
    9. Šešta. Tai, kad Kauno administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I­2540­428/2014 pagrindu VĮ Registrų centro Kauno filialas išregistravo UAB ,,Kamesta“ vardu įregistruotas nuosavybės teises į Veiverių gatvę Kaune, unikaliu Nr. 4400­19870958, nepaneigia, kad šią gatvę ieškovė valdė ir įrenginius jame, įskaitant ir automobilių skaičiavimo daviklius, įrengė teisėtai. Minimu teismo sprendimu nebuvo konstatuota, jog ieškovė nurodomą koncesijos ruožo dalį valdytų neteisėtai. Teismas tik padarė išvadą, jog vadovaujantis teisės aktais vietinės reikšmės keliai (gatvės) nuosavybės teise išimtinai gali priklausyti tik savivaldybėms, dėl to ieškovei negalėjo būti įregistruota nuosavybės teisė į Veiverių g. Taip pat teismo sprendime išaiškinta, kad tokie keliai gali būti perduoti valdyti tretiesiems asmenims koncesijos sutarčių pagrindu. Todėl atsižvelgiant į šį teismo sprendimą ieškovei į šią gatvę buvo išregistruotos tik nuosavybės teisės, tačiau koncesijos sutartis, kaip juridinis faktas patvirtinantis, kad ieškovė į šią gatvę turi teises pagal koncesijos sutartį nebuvo panaikintas. Be to, yra galiojantis ir įrašas, kad ši gatvė yra naujai suformuota pagal 2008 m. gegužės 26 d. statinio pripažinimo naudoti tinkamu aktą (išrašo 10.4. p., t 8, b. l. 147). Vadinasi, minimas administracinio teismo sprendimas ne paneigia faktą, jog Veiverių g. unikaliu Nr. 4400­1987­0958 ieškovei nebuvo perduota, o tik patvirtina, kad ieškovė ją valdo ne nuosavybės teise, o koncesijos sutarties pagrindu.
    10. Septinta. Byloje šalys pateikė įrodymų patvirtinančių, kad atsakovė, ar jos atsakingos institucijos jau ne kartą kreipėsi į teisėsaugos institucijas tiek dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tiek dėl viešojo intereso gynimo, siekdama įrodyti, jog dėl pareigūnų korupcinių veiksmų, ieškovės nesąžiningų veiksmų ir pan., dalis koncesijos ruožo, įskaitant ir Veiverių gatvę perduoti ieškovei neteisėtai. Tačiau visais atvejais atsakovės prašymai nebuvo patenkinti. Esant tokioms aplinkybėms, teismas minimus įrodymus turėjo vertinti kaip įrodymus, patvirtinančius, tiek koncesijos sutarties sudarymo, tiek jos vykdymo, įskaitant ir Veiverių gatvės statybą, teisėtumą. Nagrinėjamu atveju ieškovė vykdė tokius darbus, kuriuos ji buvo įsipareigojusi įvykdyti pagal koncesijos sutartį, pagal pačios atsakovės suformuluotą užduotį ­ pateiktus projektinius dokumentus. Net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, kad ieškovei perduoti projektiniai dokumentai yra su trūkumais, atsakomybė tokius trūkumus negali būti perkelta ieškovei. Pagal koncesijos sutartį už koncesijos projektinių dokumentų, įskaitant ir koncesijos ruožo perdavimo dokumentus, parengimą yra atsakinga atsakovė (sutarties 8.1.1, 9.1.1, 12.1. p. kt.). Vadinasi, net ir tuo atveju, jeigu atsakovė koncesijos ruožo perdavimo dokumentus būtų parengusi su trūkumais, ji turėtų ištaisyti savo klaidas, o ne remdamasi savo įsipareigojimų pažeidimu, atsisakyti įvykdyti prievolę sąžiningai šaliai.
    11. Aštunta. Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi (t. 1, b. l. 42­45) jau buvo išspręstas klausimas ir dėl ieškovės tinkamo koncesijos sutarties 27.1.2 punktu prisiimto įsipareigojimo ­ pravažiavusių automobilių skaičiavimo sistemos tinkamo įrengimo bei teisingų duomenų pateikimo, taip pat atliktų statybos darbų, įskaitant ir Veiverių gatvę, teisėtumo. Ieškovė minimoje byloje atsisakė savo priešieškiniu suformuluotų reikalavimų ­ pripažinti negaliojančiais atliktų darbų aktus, kuriuose buvo įtraukti ir Veiverių gatvės įrengimo darbai, bei jų sąmatinius skaičiavimus. Šiuos reikalavimus atsakovė grindė tais pačiais argumentais kaip ir šioje byloje ­ kad ieškovė statybos darbus dalyje koncesijos ruožo, įskaitant ir Veiverių gatvę, vykdė savavališkai. Tačiau gavus, jau minėtos 2012 m. vasario 6 d. teismo paskirtos ekspertizės (t. 6, b. l. 146­196) išvadas, kurios patvirtino visų ieškovės atliktų statybos darbų teisėtumą bei pagrįstumą, savo reikalavimų atsakovė atsisakė. Atsisakydama reikalavimo panaikinti atliktų darbų aktus dėl to, kad jie atlikti neteisėtai, atsakovė pripažino šių darbų atlikimo teisėtumą ir prarado teisę jų teisėtumą ginčyti iš naujo. Todėl klausimo dėl dalies koncesijos ruožo statybos teisėtumo nagrinėjimas šioje byloje laikytinas kitoje byloje jau išspręsto klausimo pakartotinu išnagrinėjimu. Todėl ginčyti iš naujo statybos darbų teisėtumą atsakovė šioje byloje nebegalėjo.
    12. Devinta. Atsakovė pati pripažino, kad Veiverių gatvę ieškovė pastatė ir įrengė teisėtai. Atsakovė kontroliavo, kad ši koncesijos ruožo dalis būtų tinkamai eksploatuojama ir prižiūrima, duodavo nurodymus ieškovei dėl atliktinų šiame ruože darbų. Ieškovė savo ir skolintomis lėšomis atliko Veiverių gatvės statybos ir įrengimo darbus, atsakovė priėmė šiuos darbus ir reikalavo bei kontroliavo, kad ieškovė savo lėšomis tinkamai prižiūrėtų šią koncesijos ruožo dalį, todėl atsakovės argumentai, kad Veiverių gatvė nebuvo perduota ieškovei ir įrengta neteisėtai yra ne tik nepagrįsti, tačiau ir neteisingi.

23Dėl koncesijos mokesčių skaičiavimo

    1. Bylą nagrinėjęs teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kad automobilių skaičiavimo davikliai įrengti ne koncesijos ruože, nepagrįstai eliminavo automobilių, pravažiavusių per Minkovskių g. ­ Veiverių g. sankryžą skaičių iš koncesijos mokėjimų apskaičiavimo, todėl vien dėl to teismo padaryti skaičiavimai yra nepagrįsti ir neteisingi.
    2. Klausimas, tiek dėl mokėjimų tvarkos teisėtumo, tiek ja remiantis UAB ,,Kamesta“ atliktų koncesijos mokesčių skaičiavimų pagrįstumo jau buvo išspręsti Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi. Byloje pateiktos UAB ,,Kamesta“ sąskaitos faktūros ir koncesijos mokesčių skaičiavimo pagrindimai už 2012­2013 metų laikotarpį (t. 2, b. l. 4­91? t. 1, b. l. 36? t. 4 b. l. 117) taip pat ir sąskaitos faktūros bei skaičiavimo pagrindimai, kurie buvo pateikti byloje užbaigtoje taikos sutartimi, už ankstesnį laikotarpį (dalis sąskaitų t. 6, b. l. 122­141, 196). Iš koncesijos mokesčių skaičiavimų pagrindimų matyti, kad tiek koncesijos mokėjimai už 2012-2013 metus, tiek skaičiavimai, kuriuos šalys pripažino taikos sutartimi buvo atlikti taikant tas pačias skaičiavimo taisykles, taip pat skaičiuojant koncesijos mokestį buvo įtrauktas automobilių, pravažiavusių ir per Veiverių g. sankryžą, ir per Marvelės g. sankryžą, skaičius. Ši aplinkybė patvirtina, kad šalims koncesijos mokesčių skaičiavimo taisyklės buvo aiškios ir vienodai suprantamos, taip pat jos pripažino, kad į koncesijos mokesčio apskaičiavimą pagrįstai įtraukti ir per Veiverių g. pravažiavę apskaityti automobiliai.
    3. Iš esmės tiek teismas, tiek ieškovė vienodai aiškina mokėjimo tvarkos nuostatų turinį. Tačiau tik dėl to, kad teismas į koncesijos mokesčius už einamuosius ketvirčius skaičiavo tik per Marvelės g. sankryžą pravažiavusius automobilius ir nepagrįstai neskaičiavo per Veiverių g. sankryžą pravažiavusių automobilių, teismo suskaičiuoti einamieji koncesijos mokėjimai yra akivaizdžiai neteisingi, taip pat padaryta nepagrįsta išvada, kad vienkartinė metinė išmoka 2012 ir 2013 metais yra lygi nuliui.
    4. Ieškovė teismui pateikė 2015 m. balandžio 22 d. teismo eksperto L. U. ekspertizės aktą dėl mokėjimo tvarkos aiškinimo (t. 6, b. l. 146­163), tačiau teismas ne tik nepasisakė dėl jo vertinimo, tačiau jo net nepaminėjo. Ekspertizės akte pateikta detali koncesijos mokesčių skaičiavimą nustatančių taisyklių turinio analizė, padarytas 2012­2013 metų kiekvieno ketvirčio bei vienkartinių metinių išmokų skaičiavimo pagrindimas. Eksperto atlikti skaičiavimai patvirtina UAB ,,Kamesta“ už 2012­2013 metus išrašytos koncesijos mokėjimų sąskaitose faktūrose nurodomų sumų teisingumą. Taip pat ekspertizės akte atlikta atsakovės raštų ir pretenzijų analizė ir pateiktos eksperto išvados ir paaiškinimai, kad šiuose raštuose ir pretenzijose nurodomas atsakovės siūlomas koncesijos mokesčių skaičiavimas yra nepagrįstas.
    5. Aplinkybė, jog teismas nepagrįstai neįskaitė į koncesijos mokesčius Veiverių gatve pravažiavusių automobilių ir dėl to nepagrįstai ir neteisėtai sumažino einamuosius koncesijos mokėjimus, o taip pat lygiomis nuliui pripažino vienkartines metines koncesijos išmokas už 2012­2013 metus, patvirtina ir faktą, kad atsakovei priteista koncesijos permokos suma 251 474,67 Eur yra taip pat neteisėta ir nepagrįsta.
    6. Ieškovė teisėtai atliko Veiverių gatvės statybos darbus ir įrengė joje automobilių skaičiavimo daviklius, todėl pagrįstai į koncesijos mokestį įskaičiavo ir šios gatvės sankryžą pravažiavusių apskaitytų automobilių skaičių. Teismas mokėjimo tvarkos nuostatų turinį aiškino taip pat kaip ir ieškovė. Vadinasi, ieškovės suskaičiuoti ginčo koncesijos mokesčiai teisingi ir pagrįsti. Pripažinus ieškovės koncesijos mokesčius teisingais, jokia permoka negalėjo susidaryti, ir jokia permoka atsakovei nepriteistina.

24Dėl delspinigių dydžio

    1. Teismas, nepagrįstai sumažinęs koncesijos mokesčius už 2013 m. II ir III ketvirčius, nepagrįstai sumažino ir netesybas.

25Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų ir kitų proceso teisės normų pažeidimo

    1. Bylą nagrinėjęs teismas nevertino dalies byloje pateiktų reikšmingų įrodymų, jų nepaminėjo sprendime: 1) 2008 m. gegužės 26 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto; 2) 2012 m. vasario 6 d. UAB ,,Valstybinės projektų ir sąmatų ekspertizė“ ekspertų komisijos atliktos ekspertizės akto; 3) 2011 m. liepos 18 d. Žemės ūkio ministerijos UAB ,,Valstybinės projektų ir sąmatų ekspertizė“ direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos apžiūros akto; 4) 2015 m. balandžio 22 d. teismo eksperto L. U. ekspertizės akto dėl mokėjimo tvarkos aiškinimo, 5) 2005 m. liepos 4 d. AB banko NORD/LB Lietuva 2005 m. liepos 4 d. koncesijos mokesčio pagrindimo, kuriame pasisakoma dėl koncesijos mokesčių nustatymo principų, šio mokesčio pagrindimo; 6) teismų procesinių sprendimų, turinčių res judicata galią ir privalomumo požymį, kuriuose buvo konstatuoti prejudiciniai faktai, kurių nebebuvo reikalinga įrodinėti šioje byloje; 7) UAB ,,Kelprojektas“ parengto techninio projekto Nr. 6367­00­TP­GK, kuriame Veiverių gatvė numatyta kaip koncesijos ruožo dalis.
    2. Teismas išvadas grindė ne teisės aktais, o savo nepagrįstais samprotavimais ir prielaidomis. Todėl skundžiamą sprendimą priėmęs teismas pažeidė civilinio proceso įstatymo nuostatą, turinčią užtikrinti tinkamą teismo sprendimo motyvavimą.
    3. Neįvertinus visų įrodymų ir nemotyvavus tinkamai sprendimo, buvo pažeista ieškovės teisė į tinkamą teismo procesą, teisę būti išklausytai, pažeisti rungimosi, dispozityvumo principai ir teisės į teisminę gynybą esmė.

26Dėl vienkartinės išmokos

    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetęs ieškovės argumentus dėl koncesijos ruožo, nepagrįstai atmetė ir reikalavimą priteisti vienkartines išmokas už 2012 – 2013 metus.
  1. Apeliaciniu skundu atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimo dalį, kuria atsakovės priešieškinio dalis buvo netenkinta, o ieškinio dalis - tenkinta, ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti visa apimtimi, o priešieškinį bei 2014 m. liepos 2 d. ieškinį dėl koncesijos mokesčio už 2013 m. IV ketv. dydžio ir mokėjimo tvarkos tenkinti visa apimtimi, t. y.: 1) pripažinti, jog UAB „Kamesta“ priskaičiuoti mokėjimui koncesijos mokesčiai už 2012 m. II ketvirtį, 2012 m. III ketvirtį, 2012 m. IV ketvirtį, 2013 m. I ketvirtį, 2013 m. II ketvirtį ir 2013 m. III ketvirtį yra apskaičiuoti pažeidžiant 2005 m. rugpjūčio 1 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kamesta“ 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutarties Nr. 1717 nuostatas ir nustatyti koncesijos mokesčio dydį už 2012 m. II ketvirtį (39 164,55 Eur), 2012 m. III ketvirtį (22 785,12 Eur), 2012 m. IV ketvirtį (53 558,22 Eur), 2013 m. I ketvirtį (30 253,12 Eur), 2013 m. II ketvirtį (38 353,47 Eur) ir 2013 m. III ketvirtį (47 997,63 Eur); 2) nustačius koncesijos mokesčio dydžius už 2012 m. II ketvirtį, 2012 m. III ketvirtį, 2012 m. IV ketvirtį, 2013 m. I ketvirtį, 2013 m. II ketvirtį ir 2013 m. III ketvirtį priteisti Kauno miesto savivaldybės administracijai susidariusią permoką už Kauno miesto savivaldybės administracijos išieškotus ir sumokėtus Koncesijos mokesčius už 2012 m. II ketvirtį, 2012 m. III ketvirtį, 2012 m. IV ketvirtį, 2013 m. I ketvirtį, 2013 m. II ketvirtį ir 2013 m. III ketvirtį, lygią 625 592,43 Eur; 3) pripažinti, jog PVM sąskaitoje faktūroje KAM Nr. 005482 nurodyta vienkartinė metinė išmoka dėl padidintos eksploatacijos už 2012 metus nustatytą koncesijos mokestį yra apskaičiuota pažeidžiant Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kamesta“ 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutarties Nr. 1717 nuostatas ir nustatyti vienkartinės metinės išmokos dydį dėl padidintos eksploatacijos už 2012 metus (0 Eur); 4) nustačius vienkartinės metinės išmokos dėl padidintos eksploatacijos už 2012 metus dydį priteisti Kauno miesto savivaldybės administracijai susidariusią permoką; 5) nustačius koncesijos mokesčio dydžius už 2012 m. II, III ir IV ketvirčius bei vienkartinės metinės išmokos dydį už 2012 m., atsižvelgiant į koncesijos mokesčio dydžio už 2012 m. II, III ir IV bei vienkartinės metinės išmokos dydžio už 2012 metus sumažinimą bei susidariusias permokas proporcingai priteisti iš UAB „Kamesta“ Kauno miesto savivaldybės administracijai padarytą žalą skaičiuojant nuo 53 329,53 Lt sumos, kuriuos Kauno miesto savivaldybės administracija turėjo sumokėti antstolei S. V. nuo išieškotos UAB „Kamesta“ priskaičiuotos 1 333 238,19 Lt (484 095,57 (koncesijos mokestis už 2012 m. II ketvirtį) + 366 727,68 Lt (koncesijos mokestis už 2012 m. III ketvirtį) + 472 414,94 Lt (koncesijos mokestis už 2012 m. II ketvirtį bei vienkartinė metinė išmoka dėl padidintos eksploatacijos už 2012 metus)) sumos, t. y. 10 824,97 Eur; 6) pripažinti, jog UAB „Kamesta“ priskaičiuotas mokėjimui koncesijos mokestis už 2013 m. IV ketvirtį yra apskaičiuotas pažeidžiant Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kamesta“ 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutarties Nr. 1717 nuostatas ir nustatyti koncesijos mokesčio už 2013 m. IV ketvirtį dydį lygų 0 Lt; 7) pripažinti, jog PVM sąskaitoje faktūroje KAM Nr. 006097 nurodyta vienkartinė metinė išmoka dėl padidintos eksploatacijos už 2013 metus nustatytą koncesijos mokestį yra apskaičiuota pažeidžiant Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kamesta“ 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutarties Nr. 1717 nuostatas ir nustatyti vienkartinės metinės išmokos už 2013 m. dydį lygų 0 Lt. Taip pat atsakovė prašo priteisti iš UAB „Kamesta“ 5 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo priešieškinio priėmimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo; paskirti statybų techninę ekspertizę; priteisti iš ieškovės atsakovės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27Dėl koncesijos mokesčio skaičiavimo pagal mokėjimų tvarką

    1. Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai nurodė, kad mokėjimų tvarka buvo šalių sutarta ir pasirašyta kaip koncesijos sutarties 6 priedas ir yra koncesijos sutarties dalis, ji nuo pat jos pasirašymo dienos nebuvo pakeista, tad vadovaujantis sutarties laisvės principu bei byloje nesant pateikta įrodymų, kad Kauno miesto savivaldybės administracija ir UAB „Kamesta“ būtų įvykdžiusios Taikos sutarties 6 punkto įsipareigojimus ir pakeitę bei nustatę kitokią mokesčio skaičiavimo tvarką, kad nėra pagrindo laikyti, jog ieškovė neturi teisės skaičiuodama koncesijos mokestį minėtąja mokėjimų tvarka vadovautis. Šią išvadą teismas padarė neįvertinęs tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu teiktuose rašytiniuose bei žodiniuose paaiškinimuose nurodytų aplinkybių bei neatsižvelgęs į konkrečias įstatymų nuostatas, kurios 6 priedo pastabas, pagal kurias skaičiuojamas koncesijos mokestis, daro niekinėmis bei negaliojančiomis.
    2. Dėl mokėjimų tvarkos 1, 2 ir 3 pastabų teisėtumo atsakovė pasisakė tiek žodžiu teismo posėdžių metu, tiek teiktais rašytiniais 2016 m. vasario 24 d. paaiškinimais „Dėl Koncesijos sutarties Nr. 1717 priedo Nr. 6 „Mokėjimų tvarka“ pastabų absoliutaus negaliojimo ir neteisėto taikymo apskaičiuojant koncesijos mokestį“. Minėtuose paaiškinimuose buvo atskleista šių pastabų esmė bei jų neteisėtumas. Šios nurodytos mokėjimų tvarkos pastabos yra niekinės ir negaliojančios vadovaujantis CK 1.80 straipsniu kaip prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms. Dėl to jomis teismas negalėjo vadovautis nustatydamas teisingą koncesijos mokestį.
    3. Atsižvelgiant į mokėjimų tvarkos 1 pastabos turinio esmę matyti, kad koncesininko UAB „Kamesta“ prisiimama rizika yra beveik nebeegzistuojanti, nes net ir tuo atveju, jeigu koncesijos ruožu visai nepravažiuotų jokių automobilių arba jų pravažiuotų itin minimaliai, atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija vis tiek turėtų mokėti koncesijos mokestį už 9,1 mln automobilių per metus, kas yra vos 0,27 proc. mažiau nei galimas maksimalus apmokestinamas automobilių skaičius, lygus 9,125 mln. per metus. Akivaizdu, jog ieškovė taip visiškai išvengia su koncesijos ruožo eksploatavimu susijusios rizikos, o toks susitarimas prieštarauja pačiai koncesijos esmei bei jos turiniui, kuo akivaizdžiai pažeidžiama Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata. Kauno apygardos teismas šių aplinkybių absoliučiai nevertino ir neanalizavo, taip padarydamas ne tik materialiosios teisės pažeidimą, bet ir proceso teisės nuostatų pažeidimą.
    4. Iš Koncesijų įstatymo nuostatų visumos galima daryti išvadą, jog koncesijos sutarties Nr. 1717 ir mokėjimų tvarkos sudarymo ir pasirašymo metu įstatymų leidėjas buvo (ir šiuo metu tebėra) imperatyviai numatęs, jog a) suteikiančioji institucija ir koncesininkas negali koncesijos sutartyje susitarti dėl kitokių sąlygų, nei buvo numatyta konkurso sąlygose, b) koncesininko įpareigojantis pasiūlymas privalo atitikti suteikiančiosios institucijos pateiktose konkurso sąlygose nurodytus vertinimo kriterijus, reikalavimus ir sąlygas, c) derybų metu šalys negali susitarti, jog bus įgyvendinamos kitokios technines, finansines ir komercines sąlygas, nei tos, kurios išdėstytos konkurso sąlygose.
    5. Siekdama pagrįsti savo poziciją dėl visų trijų mokėjimų tvarkos pastabų absoliutaus negaliojimo, atsakovė bylos nagrinėjimo metu ne kartą pažymėjo, jog Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo Kauno mieste statybos, priežiūros, eksploatacijos koncesijos suteikimo atviro konkurso dokumentuose, 2005 m. vasario 17 d. patvirtintuose Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus G. B. (toliau – Konkurso dokumentai), Suteikiančioji institucija aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog Koncesininkas privalo pateikti įpareigojančius pasiūlymus, kuriuose numatytų, kiek Suteikiančiajai institucijai kainuos vienas pravažiavęs automobilis (8.4.1. punktas), taip pat kiek turi pravažiuoti automobilių, kad visų likusiųjų pravažiavimas tais metais būtų nemokamas (8.4.2. punktas). Paminėtina, jog šie rodikliai buvo vieni iš pagrindinių potencialių koncesininkų pateiktų įpareigojančių pasiūlymų vertinimo kriterijai.
    6. Atsižvelgdama į konkurso dokumentuose pateiktas konkurso sąlygas, koncesininkė UAB „Kamesta“ pateikė įpareigojantį pasiūlymą (UAB „Kamesta“ 2005 m. gegužės 16 d. Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo Kauno mieste, statybos, priežiūros, eksploatacijos koncesijos suteikimo atviro konkurso dokumentų 2 priedas), kuriame nurodė, jog jos siūloma vieno automobilio, pravažiavusio prietilčio transporto mazgo apskaitos vietą, važiavimo kaina yra 0,27 Lt, o skaičius automobilių, kuriems pravažiavus prietilčio transporto mazgo apskaitos vietą, likę automobiliai tais metais važiuoja neapmokestinami – 10 319 000 vienetų per metus. Tas pat buvo nurodyta ir koncesininko pasiūlymo finansinėje dalyje (konkrečiai - 3.3.1.1. ir 3.3.1.2. punktai). Vadinasi, vadovaujantis aukščiau nurodytomis Koncesijų įstatymo nuostatomis, tarp UAB „Kamesta“ ir Kauno miesto savivaldybės administracijos sudaryta koncesijos sutartimi neturėjo teisės nustatyti sąlygų, kurios būtų prastesnės, nei šios paties koncesininko nurodytosios. Derybų tarp koncesininko ir suteikiančiosios institucijos metu abiejų šalių buvo sutarta, jog maksimalus pravažiuojančių apmokestinamų automobilių skaičius bus 9 125 000 vnt. per metus, kas reiškia, jog bet koks šių sutartų sąlygų tolesnis pakeitimas yra prieštaraujantis imperatyvioms Koncesijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 14 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
    7. Mokėjimų tvarkos pastabose buvo nurodyta, jog koncesininkas neapmokestins ne visus pravažiuojančius automobilius, viršijančius 9 125 000 vnt. per metus, bet tik tuos, kurie iki 10 proc. viršija nustatytą maksimalų jų kiekį, t. y. minėtus 9 125 000 vnt. (2 pastaba), kas sudaro tik tą automobilių kiekį, kuris yra didesnis nei 9 125 000 vnt., bet mažesnis nei 10 037 000 vnt. Tuo tarpu pravažiuojančių automobilių kiekiui viršijus minėtą 10 037 000 vnt. kiekį, vadovaujantis mokėjimų tvarkos 3 pastaba, suteikiančioji organizacija turi mokėti vienkartinę metinę išmoką, kuri nei konkurso sąlygose, nei koncesininko pateiktame įpareigojančiame pasiūlyme visiškai nebuvo paminėta ir nurodyta. Atsakovės įsitikinimu, tai yra šiuose paaiškinimuose nurodytų imperatyvių Koncesijų įstatymo nuostatų šiurkštus pažeidimas, todėl darytina išvada, jog mokėjimų tvarkoje nurodytos trys papildomos pastabos, kurios buvo įvestos kaip privalomos paskolos tiekėjo sąlygos suteikiant kreditą koncesininkui, yra absoliučiai negaliojančios CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu ir jomis neturi ir negali būti vadovaujamasi nustatant mokėtino koncesijos mokesčio dydį bei vienkartinės metinės išmokos už padidėjusią eksploataciją. Kauno apygardos teismas nurodytų imperatyvių įstatymo nuostatų, kurioms akivaizdžiai prieštarauja nurodytos mokėjimo tvarkos pastabos, nevertino ir neanalizavo, taip pažeisdamas tiek nurodytas materialiosios teisės nuostatas, tiek procesinės teisės nuostatas.
    8. Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir fakto, jog mokėjimų tvarkos pastabos yra absoliučiai niekinės ir negaliojančio dar ir dėl to, kad mokėjimų tvarkos įregistravimo Kauno miesto savivaldybės administracijoje metu, vadovaujantis Savivaldos įstatymo 17 straipsnio 39 punktu, sprendimus dėl koncesijų atlyginimo dydžių nustatymo įstatymo leidėjas imperatyviai bei expressis verbis paskyrė savivaldybių tarybų kompetencijai. Kadangi Savivaldos įstatymo 17 straipsnio 43 punkte imperatyviai nurodyta, jog savivaldybės taryba tvirtina savivaldybės vardu sudaromų sutarčių pasirašymo tvarką ir nustato, kokios sutartys negali būti sudaromos be išankstinio savivaldybės tarybos pritarimo, atsakovės įsitikinimu, yra akivaizdu, jog savivaldybės administracijos direktoriui pasirašius 6 priedą kartu su visomis trimis jame nurodytomis pastabomis be tarybos pritarimo šiam priedui bei jo patvirtinimo ir taip pažeidžiant minėtą sutarčių pasirašymo tvarkos 2.10 punktą, yra pažeidžiama ir imperatyvi Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 43 punkto nuostata. Atsižvelgiant į išdėstyta, akivaizdu, jog 6 priedas bei jame nurodytos 3 pastabos, vadovaujantis CK 1.80 straispnio 1 dalimi, kaip pažeidžiantis imperatyvias įstatymo nuostatas, yra pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu nuo pat jo sudarymo pradžios, dėl to darytina išvada, jog UAB „Kamesta“ apskaičiuodama koncesijos mokestį apskritai neturi teisės tokia mokėjimų tvarka bei jos pastabomis vadovautis.
    9. Šių nurodytų argumentų pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir neanalizavo, sprendime neužsiminė, kodėl atmeta tokią atsakovės poziciją dėl mokėjimų tvarkos pastabų absoliutaus negaliojimo, dėl ko ne tik pažeidė nurodytas imperatyvias įstatymo nuostatas, bet ir neatskleidė bylos esmės dėl koncesijos mokesčio apskaičiavimo, teismo sprendimo dalis dėl koncesijos mokesčio apskaičiavimo pagal mokėjimų tvarką buvo nemotyvuota, o tai yra pagrindas panaikinti nurodytą sprendimo dalį ne tik dėl imperatyvių įstatymo nuostatų (CPK 330 straipsnis) bei įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų CPK 176, 177, 185 straipsniuose, netinkamo taikymo bei pažeidimo, bet ir CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto (pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra be motyvų) pagrindu.

28Dėl pravažiavusių automobilių skaičiavimo pagrįstumo

    1. Atsakovė bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, jog nustatant einamojo koncesijos mokesčio dydį UAB „Kamesta“ naudoja tariamos automobilių skaičiavimo sistemos „CarCount“, kurios metrologinės patikros dokumentų UAB „Kamesta“ iki šiol nėra pateikusi, duomenis. UAB „Kamesta“ Kauno miesto savivaldybės administracijai tik 2012 m. rugpjūčio 17 d. pateikė dokumentų kopijas apie įrengtą automobilių skaičiavimo sistemą „CarCount“, tačiau atsakovei tokių matavimo priemonių nepavyko rasti teisinei metrologijai priskirtų matavimo priemonių grupių sąraše. Atsižvelgiant į tai, atsakovė kreipėsi į Valstybinę metrologijos tarnybą su prašymu informuoti, ar UAB „Kamesta“ įrengtoje automobilių skaičiavimo sistemoje „CarCount“ naudojamos matavimo priemonės metrologiškai įteisintos ir pripažintinos tinkamomis naudoti Lietuvoje. Valstybinė metrologijos tarnyba byloje pateiktu ir teismo sprendime (5 lapas) paminėtu 2014 m. birželio 25 d. raštu Kauno miesto savivaldybės administracijai pranešė, jog „išnagrinėjus [Kauno miesto savivaldybės administracijos] atsiųstus Aleksoto tilto transporto mazgo automobilių skaičiavimo sistemos „CarCount“ ir jos sudedamųjų dalių pateiktus dokumentus, darytina išvada, jog nei sistema „CarCount“, nei jos sudedamosios dalys nėra teisinės metrologijos objektai, kuriems galėtų būti taikomas teisinis metrologinis reglamentavimas. Taigi, iš minėto Valstybinės metrologijos tarnybos rašto matyti, jog tariama automobilių skaičiavimo sistema „CarCount“, kurią naudojo ir naudoja UAB „Kamesta“ pravažiavusių automobilių kiekiui nustatyti, negali būti laikoma „skaičiavimo sistema“ kaip matavimo priemonė Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytoms funkcijoms atlikti, t. y. teikiamų paslaugų kiekiui ir kainai apskaičiuoti. Tačiau teismas į visus šiuos argumentus skundžiamame sprendime neatsižvelgė, nurodyto Valstybinės metrologijos inspekcijos 2016 m. brželio 25 d. rašto Nr. S-470-(1.11) neanalizavo ir nenurodė, kodėl jį atmeta kaip įrodymą. Tokia teismo išvada dėl aplinkybių yra nepagrįsta, ji teismo prieita tik formaliai išvardijus keletą šalių pateiktų dokumentų, tačiau visiškai neišanalizavus pačios ginčo dėl sistemos tinkamumo esmės, neatlikus byloje pateiktų įrodymų ir duomenų analizės taip pažeidžiant CPK nurodytas įrodymų vertinimo taisykles bei netinkamai pritaikius Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatą (CPK 330 straipsnis). Nurodyta teismo sprendimo dalis dėl tariamo automobilių skaičiavimo sistemos pagrindu surinktų pravažiavusių automobilių kiekio duomenų, skirtu koncesijos mokesčiui apskaičiuoti, tinkamumo yra nepagrįsta bei naikintina.

29Dėl koncesijos mokesčio už 2012 m. II ketv.

    1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje sprendimo dalyje (7 lapas, 3 pastraipa) nurodo, jog tariamai atmestini atsakovės argumentai dėl nesančios pareigos mokėti koncesijos mokestį už 2012 m. II ketv., kadangi, teismo nuomone, šalių patvirtintoje taikos sutartyje šalys įsipareigojo vykdyti 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutartį joje nurodytomis sąlygomis. Nesutikdama su tokia teismo pozicija atsakovė nurodo, kad pagal taikos sutartį šalys susitarė toliau vykdyti koncesijos sutartį nuo taikos sutarties patvirtinimo teisme dienos. O koncesijos mokestis už 2012 m. II ketv. buvo priskaičiuotas už laikotarpį iki taikos sutarties patvirtinimo teisme dienos, be to, taikos sutartyje šalys susitarė dėl atsakovės įsiskolinimo tik iki 2012 m. kovo 31 dienos.
    2. Be to, kaip nurodė atsakovė savo 2014 m. kovo 10 d. atsiliepime į ieškovės ieškinį, akivaizdu, jog koncesijos sutartis po jos nutraukimo buvo vėl pradėta vykdyti tik įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtintai taikos sutarčiai. Iš to seka, jog visą 2012 m. II ketv. koncesijos sutartis buvo nutraukta ir nevykdoma. Atsižvelgiant į tai, ieškovo išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje už 2012 m. II ketv. nurodyta koncesijos mokesčio suma yra nepagrįsta ir paskaičiuota nesant tam teisinio pagrindo. Vadinasi, nuo šios sumos negali būti skaičiuojami ir delspinigiai. Papildomai pastebėtina, kad tokią atsakovės poziciją patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1275/2012, kurioje numatyta, kad koncesijos sutarties nutraukimas atleido abi šalis nuo koncesijos sutarties vykdymo (CK 6.221 straipsnio 1 dalis), o kol tarp šalių vyko ginčas dėl koncesijos sutarties nutraukimo teisėtumo, atsakovė pagal teisės aktų reikalavimus turėjo pareigą rūpintis koncesijos sutarties priežiūra ir užtikrinti saugų eismą. Atsižvelgiant į tai, teismas skundžiamoje sprendimo dalyje nepagrįstai konstatavo, jog yra atmestini Kauno miesto savivaldybės administracijos argumentai dėl nesančios pareigos mokėti koncesijos mokesčio už 2012 m. II ketv.
    3. Skundžiama teismo sprendimo dalis sudaro prielaidas ieškovei neteisėtai praturtėti atsakovės sąskaita, kadangi visos šalių tarpusavio prievolės, įskaitant visus iš koncesijos sutarties kylančius mokėjimus, atsiradusios iki taikos sutarties sudarymo buvo galutinai išspręstos taikos sutartimi. Teismui pakartotinai pripažinus ieškovės teisę gauti mokėjimus už laikotarpį iki taikos sutarties sudarymo, ieškovė du kartus gauna atlyginimą už tą patį laikotarpį, kas yra nepagrįsta ir neteisėta.

30Dėl UAB „Kamesta“ nustatyto 0,26 Lt už vieną pravažiavusį automobilį įkainio dydžio ir statybos techninės ekspertizės (ne)skyrimo

    1. Kauno apygardos teismas skundžiamame sprendime taip pat nepasisakė ir dėl atsakovės teismo proceso metu tiek žodžiu, tiek raštu teiktų paaiškinimu bei argumentų, susijusių su vieno koncesijos ruožu pravažiavusio automobilio įkainio, lygaus 0,26 Lt, kuris yra viena iš esminių koncesijos mokesčio sudedamųjų dalių. Atsakovė teismo posėdžių metu, taip pat 2016 m. vasario 24 d. paaškinimais „Dėl UAB „Kamesta“ nustatyto 0,26 Lt už vieną pravažiavusį automobilį įkainio dydžio“ (toliau - paaiškinimai) pateikė teismui argumentaciją, kodėl šis įkainis yra nepagrįstas ir kodėl nagrinėjamoje byloje, siekiant nustatyti tikrąjį mokėtiną koncesijos mokesčio dydį, yra būtina pasitelkiant statybos techninę ekspertizę išsiaiškinti, koks minėtas įkainis turėtų būti iš tikrųjų.
    2. Iš byloje pateiktų duomenų yra žinoma, kad 2005 m. vasario 17 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius G. B. patvirtino Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo Kauno mieste, statybos, priežiūros, eksploatacijos koncesijos suteikimo atvirojo konkurso dokumentus (Pasiūlymų 1 priedas) (toliau - Konkurso sąlygos), kuriais buvo nustatytos koncesijos suteikimo atvirojo viešojo konkurso sąlygos: koncesijos sutarties dalykas ir koncesijos projekto apibūdinimas, konkurso dalyvių kvalifikacijos reikalavimai, pasiūlymų parengimas ir pateikimas, pasiūlymų vertinimas ir kt.
    3. Šių konkurso sąlygų 5.1.3 punktas nustatė, kad pasiūlymo finansinėje dalyje turi būti nurodyta suteikiančios institucijos mokamo koncesijos mokesčio koncesininkui dydis ir jo paskaičiavimo pagrindimas, mokesčio už tiltu pravažiuojantį statistinį automobilį dydis ir jo apskaičiavimo tvarka. Be to, kaip vienas iš pagrindinių dalyvių pasiūlymų vertinimo kriterijų konkurso sąlygų 8.4.2. punkte buvo numatytas kriterijus, kiek turi pravažiuoti automobilių, kad visų likusiųjų pravažiavimas tais metais būtų nemokamas. Vadovaujantis konkurso sąlygų 9.10 punktu suteikiančios institucijos ir konkurso dalyvio derybų metu pasiektas susitarimas tvirtinamas Kauno miesto savivaldybės tarybos.
    4. 2005 m. gegužės 16 d. UAB „Kamesta“ pateikė pasiūlymą (pasiūlymas pateiktas byloje kartu su paaiškinimais kaip 2 priedas), kuriuo nustatė 0,23 Lt ir 0,04 Lt PVM, iš viso 0,27 Lt, už vieną pravažiavusį automobilį dydžio įkainį ir 10 319 000 automobilių, kuriems pravažiavus likę automobiliai tais metais važiuoja neapmokestinami.
    5. Įvertinus kartu su UAB „Kamesta“ pasiūlymu pateiktus pasiūlymą pagrindžiančius dokumentus darytina išvada, kad vieno pravažiavusio automobilio įkainio dydį, t. y., minėtus 0,27 Lt, UAB „Kamesta“ apskaičiavo atsižvelgdama į jos pasiūlyme nurodytus „projekto kaštus“, UAB „Kamesta“ teigimu sudarančius 59,044 mln. Lt (žr. pasiūlymo 86 p., 94 p. ir 98 p.). Būtent prie šių kaštų dar pridėjusi papildomus koncesijos ruožo eksploatacijai ir valdymui numatytus apie 5 mln. Lt, UAB „Kamesta“ pasiūlyme nurodė, kad jo numatomų per visą koncesijos laikotarpį (25 metus) kaštų suma sudarys 64,079 mln Lt arba atitinkamai 2 786 130 Lt per metus (64,079 mln Lt / 23 metų = 2 786 0043 Lt (žr. pasiūlymo 99 punktą).
    6. Iš UAB „Kamesta“ pasiūlymo pateiktų duomenų matyti (žr. pasiūlymo „1. Įvadas“.), kad minėtus „projekto kaštus“, t.y. 59,044 mln Lt, kuriuos UAB „Kamesta“ panaudojo įkainiui už vieną pravažiavusį automobilį dydžiui pagrįsti ir apskaičiuoti, sudaro šie rekonstrukcijos darbai: Nemuno upės kairiojo kranto tvirtinimas, keturių eismo juostų gatvės (2,3 km) su inžineriniais tinklais įrengimas ir transporto mazgo (0,8 km) su upės prietilčio krantine, šviesoforine eismo reguliavimo sistema ir inžineriniais tinklais įrengimas.
    7. Vadovaujantis tarp šalių sudaryta koncesijos sutartimi koncesijos ruožas apėmė tik paskutinę dalį iš nurodytų rekonstrukcijos darbų, t. y., tik transporto mazgo, kurio ilgis apie 0,8 km, su upės prietilčio krantine, šviesoforine eismo reguliavimo sistema ir inžineriniais tinklais įrengimas (tačiau nei Nemuno upės kairiojo kranto tvirtinimas, nei keturių eismo juostų gatvės (2,3 km) su inžineriniais tinklais įrengimas, į koncesijos ruožą neįėjo ir neįeina). Vadinasi, įkainio už vieną pravažiavusį automobilį dydžiui apskaičiuoti UAB „Kamesta“ nepagrįstai panaudojo visai naujos Marvelės gatvės statybai, Nemuno upės kairiojo kranto tvirtinimui ir transporto mazgo statybai reikalingus statybos kaštus, nors koncesijos sutartimi UAB "Kamesta" įsipareigojo pastatyti tik nedidelę dalį viso objekto - tik apie 369-395 metrus Marvelės gatvės ir nedidelę dalį krantinės, tiesa, iš esmės už tuos pačius pasiūlyme nurodytus vienam pravažiavusiam automobiliui numatytus 0,27 Lt (vėliau šis įkainis derybų metu buvo sumažintas iki 0,26 Lt už vieną pravažiavusį automobilį).
    8. Atsižvelgiant į tai, kad įkainio už vieną pravažiavusį automobilį dydžiui apskaičiuoti UAB „Kamesta“ panaudojo visiškai kitokiam nei koncesijos ruožas objektui pastatyti numatytus statybos kaštus, UAB „Kamesta“ nustatytas įkainis, atsakovo manymu, aiškiai neatitinka protingumo kriterijų. Atsižvelgiant į tai, atsakovė teismo proceso metu nurodė, kad nurodytai aplinkybei pagrįsti yra būtina nustatyti tikruosius koncesijos ruožo statybos ir eksploatacijos kaštus ir pagal gautus rezultatus teismo tvarka atitinkamai pakoreguoti koncesijos sutarties 6 priede numatytą vienam pravažiavusiam automobiliui nustatytą įkainį (IK), atitinkamai nustatant tokį atsakovės ieškovei mokėtiną koncesijos mokesčio dydį, kad jis atitiktų protingumo kriterijus.
    9. Tai padaryti nagrinėjamoje byloje buvo galima tik teismui skiriant statybų techninę ekspertizę, kurios pagalba būtų buvę galima nustatyti koncesijos ruožo projektavimo darbų ir statybos darbų vidutinę rinkos kainą, išsiaiškinti, ar ji atitinka UAB "Kamesta" nurodytai, ir to pasėkoje nustatyti, koks būtų tikrasis vieno pravažiuojančio automobilio įkainis, bei kiek jis skiriasi nuo ieškovo vienašališkai pateikto 0,26 Lt dydžio.
    10. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. vasario 24 d. teismo posėdžio metu tokį atsakovės prašymą jau buvo tenkinęs ir specialiai paskyręs teismo posėdį (2016 m. kovo 10 d. datai), kurio metu turėjo būti suderinti šalių klausimai ekspertui. Vis dėlto atėjus numatytam teismo posėdžiui teismas nurodė, kad ekspertizės skirti visgi pagrindo tariamai nėra, nes, teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje pakanka vien tik matematinio mokėjimų tvarkoje nurodytų formulių peržiūrėjimo. Šitaip, atsakovės nuomone, buvo užkirstas kelias esminio klausimo išnagrinėjimui, kuris būtų galėjęs išspręsti tarp šalių daugybę metų kylančius teisminius ginčus dėl koncesijos mokesčio nustatymo bei užkirsti jiems kelią ateityje.
    11. Skundžiamame sprendime teismas nepasisakė dėl atsakovės pateiktų argumentų, kurie būtų turėję esminės reikšmės bylos baigčiai. Tuo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje sprendimo dalyje pažeidė ne tik CPK nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, bet ir CPK 4 straipsnio 3 punktą, dėl ko skundžiama sprendimo dalis yra naikintina CPK 329 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 4 punkto pagrindais.
    12. Paskyrus statybos techninę ekspertizę, kurios dėka nustačius tikruosius statybos kaštus ir atitinkamai perskaičiavus ieškovės pasiūlytą įkainį siekiant nustatyti teisingą koncesijos ruožu pravažiavusių automobilių įkainį, būtų galima nustatyti, koks iš tikrųjų yra atsakovės mokėtinas teisingas koncesijos mokestis už ginčo ketvirčius. Pažymėtina, kad tik išsiaiškinus tokį dydį, koncesijos mokestį būtų galima perskaičiuoti pagal teisingą įkainį už vieną automobilį analogiškai koncesijos mokesčio skaičiavimams, kurie pateikiami kitame skyrelyje „Dėl per Marvelės g. sankryžą pravažiavusių automobilių skaičiaus ir ketvirtinių einamųjų koncesijos mokesčių dydžių“.

31Dėl per Mervelės g. sankryžą pravažiavusių automobilių skaičiaus ir ketvirtinių einamųjų koncesijos mokesčių dydžių

    1. Kaip buvo nurodyta pateikiant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę, Kauno apygardos teismas, apskaičiuodamas mokėtiną koncesijos mokestį ginčo ketvirčiais už Marvelės sankryža pravažiavusius automobilius, nurodė, jog atsižvelgiant į Mokėjimų tvarkos 1 pastabą (jeigu per ketvirtį pravažiavusių automobilių skaičius yra mažesnis nei 2 275 154, tai priimama, kad formulėje nurodytas kintamasis Assk yra lygus 2 275 154 automobilių), laikytina, kad už kiekvieną ketvirtį, nepaisant to, jog Marvelės sankryža pravažiavusių automobilių skaičius yra mažesnis nei 2 275 154 vnt., vis tiek apskaitomas būtent toks skaičius automobilių, dėl ko teismas atliko atsakovės mokėtino koncesijos mokesčio apskaičiavimus. Atsakovė nesutinka su tokia teismo pozicija ir mano, jog ji yra nepagrįsta bei prieštaraujanti paties teismo sprendime konstatuotoms faktinėms aplinkybėms.
    2. Kaip sprendime nurodo teismas, iš 2005 m. liepos 4 d. pasitarimo protokolo Nr. 3 nustatyta, jog pasitarime nutarta, kad už vieną automobilį buvo mokama 0,26 Lt, o maksimalus apmokestinamas per metus transporto mazgu pravažiuojančių automobilių skaičius būtų 9 125 000 vnt. 2005 m. gruodžio 5 d. pasitarime (protokolas Nr. 4) patvirtinta, jog už vieną automobilį bus mokama 0,26 Lt, o maksimalus pravažiuojančių automobilių skaičius, už kurį apmokama, yra 9 125 000 vnt. Toliau teismas konstatuoja, jog įvertinus šiuos protokolus bei mokėjimų tvarkos nuostatas, apibrėžiančias kintamąjį ASmax, spręstina, kad šalys susitarė dėl maksimalaus apmokestinamo per metus transporto mazgu pravažiuojančių automobilių skaičiaus, tačiau nei pasitarimų protokoluose, nei mokėjimų tvarkoje nebuvo numatyta, kad atsakovė turės papildomai sumokėti už trūkstamą automobilių skaičių, jeigu per metus pravažiavusių automobilių skaičius bus mažesnis nei numatytas maksimalus dydis. Pagal tokias teismo nurodytas aplinkybes yra darytina išvada, kad per metus koncesijos ruožu pravažiavus mažiau nei 9 125 000 vnt. automobilių, atsakovė turėtų mokėti koncesijos mokestį tik už faktinį pravažiavusių automobilių skaičių.
    3. Vis dėlto, dėl logiškai nesuprantamų priežasčių, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas koncesijos mokestį už 2012 m. II-III ketv., 2013 m. I-III ketv., taip pat už 2012 m. IV ketv. bei 2013 m. IV ketv., nurodė, kad, atsižvelgiant į Mokėjimų tvarkos 1 pastabą, laikytina, jog jeigu per ketvirtį pravažiavusių automobilių skaičius yra mažesnis nei 2 275 154, tai priimama, kad formulėje nurodytas kintamasis Assk yra lygus 2 275 154 vnt., t. y. teismas padarė priešingą savo paties aukščiau nurodytajai išvadą, jog atsakovė privalo per metus iš viso mokėti mažiausiai už 9 100 616 vnt. koncesijos ruožu pravažiuojančių automobilių. Tokia teismo pozicija yra neteisinga, nes šalys susitarė koncesijos mokestį mokėti tik už faktiškai koncesijos ruožu pravažiuojančius automobilius. Taigi skundžiamu sprendimu atsakovei buvo nustatyta nepagrįsta prievolė mokėti koncesijos mokestį už faktiškai koncesijos ruožu iš viso net nepravažiavusių automobilių skaičių.
    4. Be to, atsakovė koncesijos mokestį turėtų mokėti vien tik už faktiškai pravažiavusių automobilių skaičių dar ir dėl to, jog nustatant minimalų metinį apmokestinamą pravažiuojančių automobilių skaičių, kuris yra vos 24 384 vnt. mažesnis, yra nukrypstama nuo pačios koncesijos esmės, t. y. UAB „Kamesta“ taip visiškai išvengia su koncesijos ruožo eksploatavimu susijusios rizikos, o toks susitarimas prieštarauja pačiai koncesijos esmei bei jos turiniui, kuo akivaizdžiai pažeidžiama Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata, be to, toks susitarimas yra esminis koncesininko pateikto įpareigojančio pasiūlymo pakeitimas, kuris, vadovaujantis Koncesijų įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 1 dalimi, yra negalimas ir neteisėtas.
    5. Vadinasi, teismas, net ir tuo atveju, jeigu nustatytų, kad koncesijos mokestis yra skaičiuojamas pagal mokėjimų tvarkoje numatytas formules, skaičiuodamas koncesijos mokestį už einamuosius ketvirčius ir imdamas faktiškai koncesijos ruožu pravažiavusių automobilių skaičių turėjo nustatyti, jog koncesijos mokestis už 2012 m. II ketv. turėjo būti skaičiuojamas nuo 1 043 884 automobilių, už 2012 m. III ketv. - nuo 796 784 vnt., už 2012 m. IV ketv. - nuo 1 268 641 vnt., už 2013 m. I ketv., - nuo 964 486 vnt., už 2013 m. II ketv. - nuo 1 142 507 vnt., už 2013 m. III ketv. - nuo 1 353 979 vnt., o už 2013 m. IV ketv. - nuo 1 040 977 vnt.
    6. Iš viso už ginčo ketvirčius koncesijos mokesčio atsakovei turėjo būti priskaičiuota 266 718,56 Eur suma. Atsižvelgiant į tai, jog koncesijos mokesčio už šiuos laikotarpius UAB „Kamesta“ buvo viso priskaičiavusi 892 310,99 Eur, matyti, jog susidariusi koncesijos mokesčio permoka, kurią UAB „Kamesta“ privalo grąžinti atsakovei, sudaro ne 251 474,67 Eur, kaip skundžiamu sprendimu nustatė teismas, bet 625 592,43 Eur (892 310,99 - 266 718,56), t. y. net 374 117,76 Eur daugiau, nei nustatė pirmosios instancijos teismas.

32Dėl ieškovės teisės reikalauti delspinigių

    1. Tikroji koncesijos sutarties pažeidėja, nustačiusi atsakovei nepagrįstą ir neteisėtai apskaičiuotą koncesijos mokestį, yra ieškovė, o ne atsakovė. Koncesijos mokestis negali būti skaičiuojamas pagal niekines bei negaliojančias mokėjimo tvarkos pastabas, taip pat negali būti skaičiuojamas atsižvelgiant į automobilių, kurie nevažiavo koncesijos ruožu, skaičių, be to, jų kiekio skaičiavimui koncesininkė naudojo metrologiškai nepatikrintą sistemą „CarCount“. Vadovaujantis visuotiniu teisės principu, jog iš neteisės negali kilti teisė, yra akivaizdu, jog, nenustačius tikrojo ir teisėto mokėtino koncesijos mokesčio, atsakovė neturėjo ir neturi jokios prievolės mokėti delspinigių ieškovei, dėl ko ši teismo sprendimo dalis yra keistina nustatant, jog ieškinio reikalavimas priteisti ginčo delspinigius yra atmestinas pilna apimtimi.

33Dėl atlyginimo už antstolės darbą

    1. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą priteisti iš UAB „Kamesta“ Kauno miesto savivaldybės administracijai padarytą žalą, skaičiuojant nuo 53 329,53 Lt sumos, kurią atsakovė turėjo sumokėti antstolei S. V. nuo išieškotos priskaičiuotos 1 333 238 Lt sumos.
    2. Iš apeliantės antstolės S. V. UAB „Kamesta“ naudai išieškota 1 333 238 Lt suma susidarė iš 484 095,57 Lt koncesijos mokesčio už 2012 II ketv., 366 727,68 Lt koncesijos mokesčio už 2012 m. III ketv. bei 472 414,94 Lt koncesijos mokesčio už 2012 m. IV ketv. bei vienkartinės metinės išmokos, t.y., už tuos laikotarpius, už kuriuos pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog koncesijos mokestis buvo paskaičiuotas neteisingai bei pažeidžiant koncesijos sutarties nuostatas. Atsižvelgiant į tai, matyti, jog atsakovė buvo teisi, nesutikdama su priskaičiuotu koncesijos mokesčio dydžiu bei jo mokėti nesutiko pagrįstai. Vadinasi, ieškovė į Kauno apygardos teismą dėl vykdomųjų raštų išdavimo už minėtus metų ketvirčius kreipėsi nepagrįstai ir neteisėtai, siekdama pasipelnyti.
    3. UAB „Kamesta“ piktavališki veiksmai lėmė, jog antstolei įvykdžius nurodytų sumų išieškojimą, atsakovė taip pat buvo priversta sumokėti ir 53 329,53 Lt antstolės vykdymo išlaidas, t. y., atsakovė dėl ieškovės neteisėtų veiksmų patyrė šiai sumai lygią žalą, kuri yra priteistina iš UAB „Kamesta“ proporcingai apskaičiuotam tikrajam koncesijos mokesčio dydžiui. Kadangi koncesijos mokestis už 2012 m. II-IV ketv. sudaro 398 825,64 Lt (115 507,88 Eur) sumą, laikytina, jog atsakovės naudai iš UAB ieškovės yra priteistina 10 824,97 Eur (37 376,46 Lt).
  1. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė UAB „Kamesta“ prašo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti UAB ,,Kamesta“ apeliacinį skundą; Kauno miesto savivaldybės administracijos prašymo paskirti statybos techninę ekspertizę netenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

34Dėl koncesijos mokesčių mokėjimo pagal mokėjimų tvarką

    1. Atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad koncesijos sutarties 6 priedo „Mokėjimų tvarka“ nuostatos yra absoliučiai negaliojančios ir bylą nagrinėjęs teismas negalėjo jomis vadovautis yra atmestinas.
    2. Koncesijos sutarties 37.2. punkte nurodyta, kad koncesijos mokestis apskaičiuojamas 6 priede nustatyta tvarka. Sutarties priedas „Mokėjimų tvarka“ šalių buvo suderintas ir pasirašytas, nepakeistas ir nenuginčytas, šio priedo teisėtumo klausimas jau ne kartą įvertintas visų instancijų teismuose.
    3. Atsakovė priešieškinyje neformulavo reikalavimo pripažinti negaliojančia mokėjimo tvarką, ar kurias nors jos sąlygas, todėl teismas neturėjo pagrindo vertinti šio koncesijos sutarties priedo teisėtumo klausimo, juo labiau, kad šio priedo teisėtumas yra patvirtintas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais.
    4. Pirma. Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-389173/2012, kurioje UAB „Kamesta“ ginčijo atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos 2009 m. spalio 29 d. atliktą vienašalį koncesijos sutarties nutraukimą, o pastaroji pareikštu priešieškiniu siekė pripažinti negaliojančiu sutarties 6 priedą, patvirtino 2012 m. gegužės 29 d. šalių sudarytą taikos sutartį ir bylą nutraukė. Nagrinėjamoje byloje atsakovė atsisakė savo reikalavimo pripažinti negaliojančia mokėjimų tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė buvo taikos sutartimi užbaigtos bylos dalyvaujančiais asmenimis, pripažintina, jog šia nutartimi patvirtintos sąlygos yra privalomos abiem šalims, ir jomis galima remtis kaip savo atsikirtimų pagrindu, šiuo atveju, paneigiančiu atsakovės argumentus, kad mokėjimų tvarkos sąlygos yra neteisėtos ir negaliojančios bei, kad bylą nagrinėjęs teismas ex officio turėjo spręsti mokėjimų tvarkos teisėtumo klausimą.
    5. Antra. Nepaisant to, kad atsakovė, pasirašydama taikos sutartį pripažino mokėjimų tvarkos teisėtumą, ji ne kartą teikė prašymus dėl proceso atnaujinimo Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi užbaigtoje byloje. Be to, prašymai atnaujinti procesą, kuriais buvo siekiama išspręsti mokėjimų tvarkos teisėtumo klausimą buvo grindžiami tais pačiais argumentais, kuriuos atsakovė nurodo ir šioje nagrinėjamoje byloje, įskaitant ir apeliacinį skundą.
    6. Pagrindinis atsakovės apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kuriuo ji grindžia mokėjimų tvarkos neteisėtumą - tai, kad pažeidžiant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivivaldos įstatymas) 17 straipsnio 39 punktą. Mokėjimų tvarka nebuvo suderinta ir patvirtinta Kauno miesto savivaldybės taryboje, todėl savivaldybės administracijos direktorius be tarybos pritarimo net negalėjo pasirašyti šio koncesijos sutarties priedo. Mokėjimų tvarkos ir taikos sutarties sudarymo teisėtumas atsakovės kvestionuojamas ne pirmą kartą. Trijų instancijų teismai, nagrinėję šiuos atsakovės argumentus prašymuose atnaujinti procesą, nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog minėtos sutartys buvo sudarytos be savivaldybės pritarimo, pažeidžiant administracijos direktoriaus suteiktus įgaliojimus.
    7. Trečia. Atsakovė Kauno apygardos teismui buvo įteikusi ir savarankišką ieškinį, kuriuo ginčijo koncesijos sutarties 6 priedą mokėjimų tvarką. Minimą atsakovės ieškinį buvo atsisakyta priimti, konstatavus, kad atsakovės įteikto ieškinio pagrindas sutampa su priešieškinio, įteikto taikos sutartimi užbaigtoje byloje byloje. Teismų išvada dėl ieškinių tapatumo buvo motyvuojama tuo, kad taikos sutartimi užbaigtoje byloje pareikštus reikalavimus atsakovė grindė analogiškomis aplinkybėmis: kad priedas Nr. 6 pasirašytas negavus Kauno miesto savivaldybės tarybos pritarimo (Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 39, 43 punktai); kad pagal mokėjimų tvarką UAB „Kamesta“ išvengia su koncesijos ruožo eksploatavimu susijusios rizikos (Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis) ir tai sudaro pagrindą neracionaliam savivaldybės lėšų panaudojimui ar pasisavinimui, t. y. viešojo intereso pažeidimui; kad mokėjimo tvarkoje numatytas nepagrįstas mokesčio skaičiavimas padidėjus automobilių eksploatacijai transporto mazge.
    8. Atsižvelgiant į tai, kad ir apeliaciniame skunde mokėjimo tvarkos teisėtumas atsakovės kvestionuojamas remiantis tapačiomis aplinkybės, kurios sudarė taikos sutartimi užbaigtoje byloje pareikšto atsakovės priešieškinio pagrindą, todėl skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, priešingai nei teigia atsakovė, negalėjo jų iš naujo ex officio nagrinėti ir vertinti.

35Dėl pravažiavusių automobilių skaičiavimo pagrįstumo

    1. Atsakovės apeliacinio skundo argumentas, jog pravažiuojančių transporto mazgu automobilių skaičiavimo sistema yra įrengta netinkamai taip pat yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atmestinas.
    2. Pirma. Automobilių skaičiavimo sistemos tinkamo įrengimo klausimas buvo išspręstas Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi užbaigtoje civilinėje byloje, kurioje atsakovė ta pačia aplinkybe grindė ginčijamą koncesijos sutarties nutraukimo pagrįstumą. Pasirašydama taikos sutartį atsakovė pripažino, kad jos pretenzijos dėl automobilių skaičiavimo sistemos yra nepagrįstos.
    3. Antra. Atsakovė nėra nurodžiusi jokių pagrįstų argumentų bei įrodymų, galinčių patvirtinti jos teiginius, kad automobilių skaičiavimo sistema neatitinka teisės aktų reikalavimų bei, kad teikiami automobilių fiksavimo duomenys neatitinka tikrovės. Nurodomo pažeidimo egzistavimą atsakovė grindžia prielaidomis ir samprotavimais, o ne įrodymo sampratą atitinkančiais faktiniais duomenimis.
    4. Automobilių skaičiavimus atlieka UAB ,,Saugus eismas“ pagal su ieškove 2008 m. gegužės 18 d. pasirašytą darbų rangos sutartį. Byloje pateiktas UAB ,,Saugus eismas“ 2014 m. spalio 27 d. raštas, kuriuo detaliai paaiškintas automobilių skaičiavimo sistemos veikimo principas bei duomenų išsaugojimo mechanizmas. Automobilių skaičiavimo sistemos įrengimo dokumentacija, įskaitant ir jos eksploatacijos instrukciją, atsakovei buvo įteikta 2008 metais. Skaičiavimo sistemą sudaro tiksli automatizuota technologinių procesų sistema SIMATIC S-7. Prie skaičiavimo sistemos instrukcijos pridėti sistemos atitikties deklaracija bei sertifikatai patvirtina jos atitikimą ES standartams, sistema yra pažymėta.
    5. Koncesijos ruožu pravažiuojančias transporto priemones galima tik matematiškai suskaičiuoti, o ne pamatuoti Metrologijos įstatyme nurodomais matavimo vienetais
    6. Valstybinė metrologijos tarnyba taip pat ne kartą savo raštais 2014 m. birželio 25 d., 2015 m. balandžio 2 d., 2015 m. liepos 15 d. išaiškino, kad pravažiuojančių automobilių skaičiavimo sistema nėra teisinės metrologijos reguliavimo objektu ir atkreipė dėmesį, kad į Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 4-523 patvirtintą Teisinei metrologijai priskirtų matavimo priemonių grupių ir laiko intervalų tarp periodinių patikrų sąrašą nėra įrašytos pravažiuojančių automobilių skaičiavimo sistemos. Todėl minėtos sistemos nepriskirtos teisinei metrologijai ir joms neatliekama metrologinė patikra. Kas patvirtina ir aplinkybę, kad atsakovės argumentas, jog įrengta automobilių skaičiavimo sistema neatitinka teisės aktų reikalavimų yra nepagrįstas.

36Dėl koncesijos mokesčio už 2012 m. II ketvirtį

    1. Atsakovės argumentai dėl skundžiamą sprendimą priėmusio teismo išvados, jog ieškovė pagrįstai apskaičiavo koncesijos mokestį už 2012 m. II ketvirtį, t. y. už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 31 d. iki taikos sutarties patvirtinimo teisme dienos 2012 m. birželio 13 d., pagrįstumo, yra atmestini.
    2. Kaip teisingai pažymėjo bylą išnagrinėjęs teismas, Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi šalys susitarė toliau vykdyti pasirašytą koncesijos sutartį joje nurodytomis sąlygomis (Sutarties 6 p.), todėl nėra pagrindo teigti, kad mokestis už ginčo laikotarpį neturi būti skaičiuojamas. Šiuo punktu šalys taip pat numatė, kad sprendžiant klausimą dėl koncesijos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos iki galutinio susitarimo šiuo klausimu, Koncesijos mokestis apskaičiuojamas ir mokamas koncesijos sutartyje nustatyta tvarka. Vadinasi šiuo susitarimu šalys aptarė ir sąlygą kaip yra skaičiuojami ir mokami koncesijos mokesčiai laikotarpiu kol bus sprendžiami šalių ginčai.
    3. Net ir tuo atveju, jeigu, sutikti su atsakovės argumentu, jog taikos sutartis nereguliuoja šalių santykių iki šios sutarties patvirtinimo, ieškovė pagrįstai išrašė sąskaitą už 2012 m. II ketvirtį, nes tuo laikotarpiu faktiškai vykdė koncesijos sutartį.
    4. Be to, koncesijos sutarties 47.6. punktas numato, kad kilus bet kokiam ginčui ar nesutarimui ,,Šalys susitaria ginčo sprendimo laikotarpiu toliau vykdyti darbus pagal šią sutartį“. Ši sutarties nuostata įpareigojo ieškovę vykdyti sutartį.
    5. Pagal mokėjimų tvarkos nuostatas koncesijos mokestis koncesininkui mokamas vieną kartą per ketvirtį, pateikus duomenis apie apskaitos prietaisuose užfiksuotą pravažiavusių per tą ketvirtį automobilių skaičių. Pasirašant taikos sutartį, 2012 metų antrasis ketvirtis dar nebuvo pasibaigęs, todėl nebuvo pagrindo apskaičiuoti už šį ketvirtį mokėtino koncesijos mokesčio. Pagrindas išrašyti sąskaitą koncesijos mokėjimui už 2012 m. II ketvirtį atsirado, kai taikos sutartis tarp šalių jau buvo patvirtinta ir įsigaliojusi, todėl ji išrašyta buvo pagrįstai.
    6. Atsakovė neteisingai interpretuoja ir apeliacinės instancijos teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1275/2010. Šioje nutartyje teismas tik pacitavo CK 6.221 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, kad sutarties nutraukimas atleidžia šalis nuo sutarties vykdymo bei išaiškino, kad ieškovė neprivalo vykdyti sutarties, ir ieškovei sutarties nevykdant, koncesijos ruožo peržiūros darbus turėtų atlikti atsakovė, t. y. minimoje teismo nutartyje taip pat pripažinta, kad ieškovė faktiškai vykdė koncesijos sutartį ir tik išaiškino kaip reikėtų elgtis, jeigu ieškovė sutarties nevykdytų. Atsakovė, neigdama pareigą sumokėti koncesijos mokestį už 2012 m. II ketvirtį nesąžiningai siekia išvengti sumokėti ieškovei už koncesijos sutarties vykdymą, todėl jos argumentai atmestini.

37Dėl UAB ,,Kamesta“ nustatyto 0,26 Lt už vieną pravažiavusį automobilį įkainio dydžio ir statybos techninės ekspertizės

    1. Atsakovės argumentai, kad neva nepagrįstai yra nustatytas 0,26 Lt už vieną koncesijos ruožu pravažiavusį automobilį, taip pat, kad koncesijos ruožas yra pastatytas ne pagal projektinę dokumentaciją, kad netinkamai panaudoti statybos kaštai, ir iš viso, kad net pats UAB ,,Kamesta“ pasiūlymas dalyvaujant konkurse yra ydingas bei prieštarauja konkurso sąlygoms, yra atmestini.
    2. Pirma. Atsakovės versija dėl UAB ,,Kamesta“ pasiūlymo dalyvaujant atvirame konkurse ydingumo nėra teisiškai reikšmingas. Konkursas buvo vykdomas vadovaujantis pačios suteikiančiosios institucijos parengtomis ir 2005 m. vasario 17 d. patvirtintomis konkurso sąlygomis. Kaip numatyta konkurso sąlygų 9.10 punkte, šalių derybų metu pasiektas susitarimas buvo patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. T367, kuris yra galiojantis ir nenuginčytas.
    3. Antra. Tarp ieškovės ir atsakovės jau buvo kilęs ginčas dėl ieškovės įrengto koncesijos ruožo teisėtumo ir statybos kaštų panaudojimo pagrįstumo. Jau minėtoje Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi užbaigtoje byloje, koncesijos sutarties vienašališką nutraukimą atsakovė grindė ir aplinkybe, kad koncesijos ruožą ieškovė įrengė neteisėtai, taip pat šioje byloje įteiktu priešieškiniu ginčijo ieškovės išrašytus atliktų koncesijos ruožo darbų aktus bei sąmatinius skaičiavimus. Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl atsakovės vienašališko koncesijos ruožo pripažinimo nepagrįstu, 2012 m. sausio 18 d. nutartimi pavedė UAB ,,Valstybinė projektų ir sąmatų ekspertizė“ atlikti teismo statybos ekspertizę, kuriai suformulavo klausimus, tiek dėl koncesijos ruožo įrengimo teisėtumo, tiek dėl statybos sąnaudų pagrįstumo. 2012 m. vasario 6 d. buvo surašytas ,,Linijino inžinerinio statinio Marvelės gatvės rekonstravimas. Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo tarp piketų nuo 22+20 iki 26+20 Veiverių gatvė statinio ekspertizės aktas“ (t. 6, b. l. 146-196). Teismo paskirtos 2012 m. vasario 6 d. ekspertizės aktas patvirtina, kad visus koncesijos ruožo įrengimo darbus ieškovė atliko laikydamasi teisės aktų reikalavimų, pagal projektą, faktiškai atliktų darbų kiekiai atitinka sąmatinius skaičiavimus ir įkainius. Todėl atsakovės teiginiai, kad dalis koncesijos ruožo įrengimo darbų atlikti nepagrįstai ir, kad netinkamai panaudoti kaštai, yra nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės ir vertintini tik kaip nepagrįstas atsakovės siekis tęsti nepagrįstą bylinėjimąsi ir taip išvengti prisiimtų pagal koncesijos sutartį įsipareigojimų vykdymo.
    4. Trečia. Iškeldama įkainio už pravažiavusį transporto mazgu automobilių pagrįstumo klausimą, statybos darbų teisėtumo ir statybos kaštų pagrįstumo klausimą atsakovė iš esmės dar kartą kvestionuoja klausimus, kurie yra išspręsti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Dėl to ginčyti iš naujo statybos darbų teisėtumą atsakovė šioje byloje nebegalėjo.
    5. Ketvirta. Atsakovės prašymas paskirti statybos techninę ekspertizę yra atmestinas. Atsakovė ekspertizę prašo paskirti dėl to, kad būtų galima nustatyti koncesijos ruožo statybos kaštus ir remiantis tuo nustatyti ieškovės, dalyvaujant konkurse, pateiktame pasiūlyme nurodyto vieno pravažiavusio automobilio įkainio pagrįstumą.
    6. Byloje jau yra pateiktas 2012 m. vasario 6 d. teismo paskirtos ekspertizės aktas, kuriame yra pasisakyta tiek dėl statybos darbų teisėtumo, tiek dėl statybos kaštų. Atsakovė nepateikia argumentų, kodėl reikalinga dar viena statybos techninė ekspertizė, nors neneigia esančiame ekspertizės akte pateiktų ekspertų išvadų. Be to, darbų teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, todėl nagrinėjamoje byloje iš naujo nebegali būti vertinamas.
    7. Koncesijos sutartis pasirašyta ne pagal ieškovės pateikto pasiūlymo dalyvauti konkurse sąlygas, o pagal suteikiančiosios institucijos derybų metu pasiekto su ieškove susitarimo sąlygas, todėl ieškovės pasiūlymo ir jo sąlygų įvertinimas neturės jokio teisinio reikšmingumo.

38Dėl per Marvelės g. sankryžą pravažiavusių automobilių skaičiaus ir ketvirtinių einamų jų koncesijos mokesčių dydžio

    1. Atsakovės argumentai dėl koncesijos mokesčių skaičiavimo taisyklių yra atmestini, nes jais atsakovė iš esmės iš naujo kvestionuoja mokėjimų tvarkos nuostatų teisėtumą ir siūlo, kad mokėjimo tvarkos nuostatos būtų aiškinamos ir taikomos pagal atsakovės nepagrįstas ir iškreipiančias mokėjimų tvarkos nuostatų turinį interpretacijas.
    2. Klausimai tiek dėl mokėjimų tvarkos teisėtumo, tiek dėl UAB ,,Kamesta“ atliktų koncesijos mokesčių skaičiavimų pagrįstumo jau buvo išspręsti Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi, taip pat šie klausimai buvo keliami ir kituose atsakovės teismui teiktuose prašymuose ir bylose. Nagrinėjamoje byloje atsakovė, remdamasi tapačiais kaip ir kitose bylose argumentais, siūlo pakeisti mokėjimų tvarkos nuostatų turinį ir jį iškreipti taip, kad būtų naudingas atsakovei ir sudarytų sąlygas išvengti koncesijos mokesčio mokėjimų ieškovei. Atsižvelgiant į tai, kad tiek atnaujinti procesą taikos sutartimi užbaigtoje byloje, tiek naują atsakovės ieškinį priimti, buvo atsisakyta konstatavus, kad atsakovės įteikto ieškinio pagrindas sutampa su priešieškinio, įteikto taikos sutartimi užbaigtoje byloje, t. y. pripažinus, kad atsakovės ieškinyje nurodytos aplinkybės jau įvertintos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, tos pačios aplinkybės iš naujo (pakartotinai) nebevertintinos ir nebeįrodinėtinos ir nagrinėjamoje byloje.
    3. Bylą nagrinėjęs teismas mokėjimų tvarkos nuostatų turinį aiškino lygiai taip pat kaip ir ieškovė, ir šis aiškinimas skiriasi nuo atsakovės mokėjimo tvarkos interpretacijų. Tačiau tik dėl to, kad teismas į koncesijos mokesčius už einamuosius ketvirčius skaičiavo tik per Marvelės g. sankryžą pravažiavusius automobilius ir nepagrįstai neskaičiavo per Veiverių g. sankryžą pravažiavusių automobilių, teismo suskaičiuoti einamieji koncesijos mokėjimai yra neteisingi.
    4. Byloje yra pateiktas ir 2015 m. balandžio 22 d. teismo eksperto L. U. ekspertizės aktas dėl mokėjimo tvarkos aiškinimo (T 6, b. l. 146-163). Ekspertizės akte pateikta detali koncesijos mokesčių skaičiavimą nustatančių taisyklių turinio analizė, padarytas 2012-2013 metų kiekvieno ketvirčio bei vienkartinių metinių išmokų skaičiavimo pagrindimas. Eksperto atlikti skaičiavimai patvirtina UAB ,,Kamesta“ už 2012-2013 metus išrašytos koncesijos mokėjimų sąskaitose faktūrose nurodomų sumų teisingumą. Taip pat ekspertizės akte atlikta atsakovės raštų ir pretenzijų analizė ir pateiktos eksperto išvados ir paaiškinimai, kad šiuose raštuose ir pretenzijose nurodomas atsakovės siūlomas koncesijos mokesčių skaičiavimas yra nepagrįstas.
    5. Atsakovė koncesijos mokesčius siūlo skaičiuoti ne pagal mokėjimų tvarką, kuri yra koncesijos sutarties dalimi ir šalims privaloma, o pagal atsakovės dėstomas šalių atstovų pasitarimų protokoluose esančios informacijos interpretacijas. Todėl vien ši aplinkybė patvirtina atsakovės skaičiavimų nepagrįstumą.

39Dėl delspinigių skaičiavimo

    1. Atsakovė sutinka, kad prievolės neįvykdžiusiai šaliai kyla pareiga mokėti netesybas, tačiau prašo jų nepriteisti, nes ieškovė neteisėtai, pagal negaliojančias mokėjimų tvarkos nuostatas apskaičiavo ir pateikė atsakovei sumokėti nepagrįstas koncesijos mokesčių sumas. Atsakovės argumentai atmestini, nes mokėjimų tvarka yra galiojanti ir koncesijos mokesčius ieškovė suskaičiavo pagrįstai ir teisingai, todėl turi teisę reikalauti ir netesybų sumokėjimo.

40Dėl atlyginimo už antstolės darbą

    1. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimo priteisti iš ieškovės išlaidas antstolės atlyginimui sumokėti. Kadangi pinigų sumos ieškovės naudai iš atsakovės buvo išieškotos pagal teismo procesinio sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį dokumentą, tai pripažintina, kad pinigų sumos iš atsakovės išieškotos teisėtai ir pagrįstai. Iš teisėtai antstolės atliktų veiksmų žala negali atsirasti nei antstolei, nei išieškotojai.
    2. Iš atsakovės buvo išieškotos teisingai ir pagrįstai apskaičiuotos koncesijos mokesčių sumos, o atsakovės daromi skaičiavimai yra neteisingi. Atsakovė koncesijos mokesčius apskaičiavo vadovaudamasi pačios sugalvotais ir neatitinkančiais tikrovės skaičiavimais, o faktiškai jokios nepagrįstai sumokėtos ieškovei sumos neegzistuoja.
  1. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti; bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

41Dėl pravažiavusių automobilių skaičiaus pagrįstumo

    1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Veverių g. sankryžos neįėjimo į koncesijos ruožą ir tuo pačiu šioje sankryžoje esančių daviklių rodmenų neįtraukimo į koncesijos mokesčio apskaičiavimą buvo teisus bei tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus.
    2. Nesutiktina su ieškovės pozicija, jog teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Priešingai nei nurodoma ieškovės apeliaciniame skunde, Veiverių gatvės priklausymas koncesijos ruožui, jos (ne)perdavimas UAB „Kamesta“, automobilių skaičiavimo daviklių įrengimo teisėtumas nagrinėjamoje byloje yra tiesiogiai susiję su atsakovės priešieškinyje nurodytu dalyku, t. y. prašymu pripažinti, jog koncesijos mokesčiai už atitinkamus ketvirčius buvo apskaičiuoti pažeidžiant koncesijos sutarties nuostatas bei nustatyti tikrąjį mokėtiną koncesijos mokestį. UAB „Kamesta“ neturi teisės skaičiuoti mokesčio už automobilius, kurie koncesijos ruožu nepravažiavo, todėl iškilus klausimui, kokia iš tiesų yra minėto ruožo apimtis, taip pat kuriose jo vietose (ar, kaip nagrinėjamu atveju buvo teismo konstatuota, už jo ribų) yra automobilių skaičių fiksuojantys davikliai, jis buvo teismo pagrįstai ir teisėtai nagrinėtas, nepažeidžiant jokių procesinės teisės nuostatų ir jokiu būdu neišeinant už bylos nagrinėjimo ribų, priešingai, nei neteisingai nurodoma apeliaciniame skunde.
    3. Priešingai nei teigia apeliantė, visame UAB „Kelprojektas“, UAB „Hidroprojektas“ ir UAB „Patvanka“ parengtame 2012 m. vasario 6 d. akte Nr. 6367-00-TP-GK, nėra užsimenama apie ginčo Veiverių g. sankryžos priklausymą koncesijos ruožui. Priešingai, ekspertizės akte minimi Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas, Marvelės gatvė, Nemuno kairysis krantas bei kad jie buvo pastatyti pagal atitinkamus projektus. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad koncesininkui išnuomotas žemės sklypas gerokai nutolęs nuo Marvelės gatvės ir niekaip su ja nesusisiekia. Tuo tarpu apie Veiverių g. sankryžos statybos teisėtumą ir jos statybos darbų vykdymą pagal projektą ekspertizės akte visiškai niekas neminima, priešingai nei neteisingai nurodoma apeliaciniame skunde. Atkreiptinas dėmesys, jog pats ekspertizės akto pavadinimas „Linijinio inžinerinio statinio Marvelės gatvės rekonstravimas. Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo tarp piketų nuo 22+20 iki 26+20 Veiverių gatvė statinio ekspertizės aktas“ suponuoja išvadą, jog koncesijos ruožas yra iki Veiverių gatvės, tačiau jos neapima. Šią atsakovės poziciją taip pat papildomai patvirtina ir jau aukščiau nurodytas 2003 m. gruodžio 8 d. J. B. g., Veiverių ir H. ir O. Minkovskių transporto mazgo pripažinimo tinkamu naudoti aktas, patvirtinantis, jog UAB „Kamesta“ nepastatė ir negalėjo pastatyti ginčo Veiverių g. sankryžos.
    4. Ieškovės nurodymas, kad techniniuose projektuose buvo numatyta ir Veiverių gatvė, yra tik ieškovės deklaratyvus teiginys, nepagrįstas jokiais byloje surinktais įrodymais, tad aukštesnės instancijos teismo nevertintinas.
    5. Pagal 2005 m. rugsėjo 30 nuomos sutartį koncesininkui buvo išnuomotas tik 2,7525 ha žemės sklypas, kuriame jau iki koncesijos sutarties buvo kitas Kauno miesto savivaldybės turtas – Veiverių gatvės dalis, tačiau koncesininkui pagal nuomos ar kokią kitokią įstatymuose numatytą sutartį, šis nekilnojamasis turtas koncesijos vykdymui perduotas nebuvo. Akivaizdu, jog Veiverių g. ir H. ir O. Minkovskių g. sankryža pagal koncesijos sutarties 6.1 punkto nuostatą į koncesijos ruožą neįeina, dėl ko ginčo davikliai Loop1 - Loop6 buvo joje sumontuoti neteisėtai bei jų duomenys, kaip teisingai nustatė teismas skundžiamame sprendime, negalėjo būti naudojami koncesijos mokesčiui nustatyti.
    6. Šis bei kiti jau aukščiau pateikti argumentai taip pat paneigia ieškovės apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, teigiantį, jog iš Kauno administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-2540-428/2014 galima teigti, jog ieškovė Veiverių g. valdo Koncesijos sutarties pagrindu. Priešingai - šiame sprendime niekur apie tai užsimenama nėra, tačiau konstatuojama, jog UAB „Kamesta“ Veiverių g. nuosavybės teise valdė neteisėtai bei nepagrįstai, o tai, kad ieškovė šio turto negalėjo pastatyti, vykdydama koncesijos sutartį, nes jis jau buvo senai pastatytas aiškiai įrodo jau minėti įrodymai, pvz., byloje pateiktas tikrosios būklės planas, kuris parengtas 2004 m. rengiant detalųjį planą Aleksoto tilto transporto mazgui.
    7. Apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo išvados dėl Veiverių g. ir H. ir O. Minkovskių g. sankryžos nepriklausymo koncesijos ruožui tariamą nepagrįstumą neva įrodo tai, jog atsakovė ne kartą kreipėsi į atsakingas institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo siekdama įrodyti, jog dalis koncesijos ruožo, įskaitant Veiverių gatvę, perduoti ieškovei neteisėtai, tačiau šie atsakovės prašymai buvo nepatenkinti. Kaip pavyzdį UAB „Kamesta“ nurodo Kauno apygardos prokuratūros 2010 m. rugsėjo 3 d. nutarimą bei Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutarimą. Tačiau šis nutarimas buvo Kauno miesto savivaldybės apskųstas, o ikiteisminis tyrimas atnaujintas. Dėl to UAB „Kamesta“ nepagrįstai nurodo, jog yra neginčijamai konstatuota nebuvus jokių nusikalstamos veikos požymių veikoje, kuria UAB „Kamesta“ galimai pasisavino Veiverių g. ir ją savavališkai įtraukė į koncesijos ruožą nepaisant to, jog tam nėra absoliučiai jokio teisinio pagrindo.
    8. Net jeigu jokios nusikalstamos veikos ir iš tiesų nebūtų buvę nustatyta, pačiame UAB „Kamesta“ nurodytame Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutarime prokuroras A. M., vadovaudamasis FNTT specialistės išvada, konstatuoja, jog 0,9721 ha ploto žemės sklypas (kuriame yra dalis ginčo – dalis Veiverių g. ir H. ir O. Minkovskių g. sankryžos) nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei ir nėra nei išnuomotas, nei kitu būdu perduotas UAB „Kamesta“. Taigi iš šio nutarimo, kuriuo vadovaujasi ir pati ieškovė, yra akivaizdu, jog Veiverių g. ir H. ir O. Minkovskių g. sankryža iš tiesų nebuvo ir nėra niekaip - nei nuomos, nei Koncesijos, nei jokios kitos sutarties pagrindu - perduota ieškovei, dėl ko ji negalėjo ir negali būti laikoma koncesijos ruožo dalimi.
    9. UAB „Kamesta“ savo apeliaciniame skunde nurodo, jog Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi jau buvo išspręstas klausimas dėl ieškovės tinkamo koncesijos sutarties 27.1.2 punktu prisiimto įsipareigojimo - pravažiavusių automobilių skaičiavimo sistemos tinkamo įrengimo bei teisingų duomenų pateikimo, taip pat atliktų statybos darbų teisėtumo. Tačiau po taikos sutarties pasirašymo atsakovė sužinojo, jog skaičiavimo sistema „CarCount“ nėra metrologiškai patikrinta ir jos duomenys apskritai net negali būti naudojami koncesijos mokesčiui nustatyti. Šie klausimai byloje, kuri buvo užbaigta 2012 m. birželio 13 d. teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi, spręsti nebuvo, dėl jų taikos sutartyje nepasisakyta, kas reiškia, jog nagrinėjamoje byloje jie atsakovės buvo keliami teisėtai.
    10. Nagrinėjamoje byloje Kauno miesto savivaldybės administracija neginčija absoliučiai jokio darbų priėmimo akto, jokių sąmatinių skaičiavimų, kas buvo vienas iš jos priešieškinio civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012 reikalavimų. Civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012 taip pat nebuvo kilęs klausimas dėl daviklių išdėstymo pagrįstumo bei teisėtumo, nes tokių duomenų ieškovė net nebuvo pateikusi atsakovei ir ši jų nežinojo, jis nebuvo išspręstas jokia taikos sutartimi, todėl galėjo būti ir buvo keliamas šioje nagrinėjamoje byloje. Be to, civilinėje byloje Nr. 2-583-675/2016 yra ginčijamasi dėl šių daviklių duomenų panaudojimo apskaičiuojant koncesijos mokestį teisėtumo už laikotarpį, einantį po taikos sutarties sudarymo. Šie nagrinėjami klausimai taikos sutartyje aptarti nebuvo, išskyrus tai, kad šalys buvo įsipareigojusios nustatyti naują, joms abiems priimtiną koncesijos mokesčio apskaičiavimo tvarką, kas iki šiol dėl UAB „Kamesta“ nebendradarbiavimo ir nesuinteresuotumo nebuvo padaryta. Taigi teismas neturėjo jokio pagrindo neanalizuoti su Veiverių g. ir H. ir O. Minkovskių g. sankryžos priklausymu koncesijos ruožui klausimų, o jo padarytos su tuo susijusios išvados, t.y., kad šioje sankryžoje davikliai Loop1 - Loop6 buvo įrengti neteisėtai ir jų duomenys negalėjo būti panaudoti apskaičiuojant koncesijos mokestį, yra teisingos bei pagrįstos.
    11. Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 27 d. sprendime nurodydamas, jog Veiverių g. ir H. ir O. Minkovskių g. sankryža neįeina į koncesijos ruožą, dėl ko UAB „Kamesta“ neturėjo teisės apskaičiuodama koncesijos mokestį naudotis šioje sankryžoje sumontuotų daviklių duomenimis apskaičiuojant koncesijos mokestį, priėmė teisingą bei teisėtą išvadą, dėl ko UAB „Kamesta“ apeliacinis skundas yra atmestinas.

42Dėl koncesijos mokesčių skaičiavimo bei permokos atsakovei priteisimo

    1. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau buvo pripažinta, kad UAB „Kamesta“ taikė tinkamas taisykles skaičiuodama koncesijos mokesčius ir pagrįstai skaičiuojant koncesijos mokestį įtraukė automobilių, pravažiavusių ir per Veiverių g. sankryžą, ir per Marvelės g. sankryžą, dėl ko teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad skaičiuodama koncesijos mokėjimus ieškovė nepagrįstai įtraukė per Veiverių g. sankryžą pravažiavusius automobilius. Ginčo koncesijos mokesčio apskaičiavimas už atitinkamus ginčo 2012-2013 metų ketvirčius šioje byloje yra dėl laikotarpio, einančio po taikos sutarties sudarymo, koncesijos mokesčio dydis už šį laikotarpį taikos sutartimi šalių sulygtas nebuvo ir nėra, dėl ko jis gali būti naujo teisinio ginčo objektas. Tai, kad taikos sutartimi šalys sutarė mokėti atitinkamą koncesijos mokestį už ketvirčius iki minėtos sutarties sudarymo jokiu būdu nereiškia, jog atsakovė prarado teisę apskritai koncesijos mokesčio apskaičiavimą ginčyti, juo labiau, kad taikos sutarties 6 punkte šalys sulygo iki 2012 m. spalio 30 d. nustatyti naują koncesijos mokesčio apskaičiavimo tvarką, kas reiškia, jog esamoji tvarka yra iš esmės ydinga ir nepriimtina, o ginčas dėl jos taikos sutartimi neišspręstas, tik joje nustatyta kaip jis turėtų būti sprendžiamas.
    2. Koncesijos mokesčio apskaičiavimas į jį neįtraukiant daviklių, esančių Veiverių g. ir H. ir O. Minkovskių g. sankryžoje, duomenų nebuvo aiškinamas nė vienoje byloje, kurioje būtų įsiteisėjęs teismo sprendimas. Atsakovė nei civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012, nei civivilinėje byloje Nr. 2A-966-302/2015, kurioje spręstas civilinės bylos Nr. 2-389-173/2012 atnaujinimo klausimas, šio klausimo nekėlė, teismas dėl daviklių išdėstymo teisėtumo nebuvo pasisakęs, teismas turėjo teisę pasisakyti šiuo aspektu ir priimti atitinkamas savarankiškas išvadas. Šioje byloje surinktų įrodymų visuma visiškai įrodo, kad teismas buvo teisus konstatuodamas, jog koncesijos mokestis už einamuosius ketvirčius turi būti skaičiuojamas naudojant tik per Marvelės g. sankryžą pravažiuojančių automobilių skaičių.

43Dėl delspinigių dydžio ir senaties termino taikymo

    1. Nagrinėjamoje byloje tikroji koncesijos sutarties pažeidėja, nustačiusi atsakovei nepagrįstą ir neteisėtai apskaičiuotą koncesijos mokestį, buvo ieškovė, o ne atsakovė. Koncesijos mokestis negali būti skaičiuojamas pagal niekines bei negaliojančias mokėjimo tvarkos pastabas, taip pat negali būti skaičiuojamas atsižvelgiant į automobilių, kurie net nevažiavo koncesijos ruožu, skaičių be to, koncesininkė jų kiekio skaičiavimui naudojo metrologiškai nepatikrintą sistemą „CarCount“. Vadovaujantis visuotiniu teisės principu, jog iš neteisės negali kilti teisė, yra akivaizdu, jog, nenustačius tikrojo ir teisėto mokėtino koncesijos mokesčio, atsakovė neturėjo ir neturi jokios prievolės mokėti kokių nors delspinigių ieškovei, apskaičiuotų nuo nurodyto aiškiai per didelio koncesijos mokesčio.
    2. Patenkinus Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ir nustačius, jog koncesijos mokestis už ginčo 2012-2013 m. ketvirčius turėjo būti skaičiuojamas tik nuo faktiškai Marvelės sankryža pravažiavusių automobilių skaičiaus, net ir tuo atveju, jeigu teismas pripažintų pareigą atsakovei delspinigius mokėti (ką atsakovė neigia), jie turėtų būti skaičiuojami ne nuo ieškovės nurodytų neteisėtai ir nepagrįstai paskaičiuotų sumų, bet tik nuo atitinkamai 132 426,87 Lt (38 353,47 Eur) už 2013 m. II ketv. ir nuo 165 726,22 Lt (47 997,63 Eur) už 2013 m. III ketv., kas sudarytų iš viso 5 060,52 Eur (2 780,63 Eur ir 2 279,88 Eur) sumą, o ne 15 585 Eur, kaip neteisingai nurodoma apeliaciniame skunde. Taip pat būtina buvo atsižvelgti, kad tuo metu UAB „Kamesta“ jau buvo įgijusi žymiai daugiau koncesijos mokesčio, nei jai galėtų priklausyti, todėl jokie delspinigiai apkritai negalėtų būti skaičiuojami.

44Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų ir kitų procesinių teisės normų pažeidimo

    1. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodomi dokumentai negali turėti įrodomosios galios. UAB „Valstybinė projektų ir sąmatų ekspertizė“ UAB „Kamesta“ samdė projektuojant ir statant tą patį koncesijos ruožą, o šios bendrovės ekspertizės aktai buvo naudojami kaip ieškinio priedai civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012, kurioje ir sudaryta Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartis ir nei vienas iš minimą ekspertizės aktą pasirašiusių UAB „Valstybinė projektų ir sąmatų ekspertizė“ darbuotojų nėra Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše.
    2. Sutarties 6 priede „Mokėjimų tvarka“ nėra nieko, kas būtų susiję su sritimis, kuriose privatus teismo ekspertas L. U. turi specialių žinių ir turi suteiktą teisę daryti ekspertizes, tačiau UAB „Kamesta“ jį pasisamdė minėtos mokėjimų tvarkos aiškinimui ir pateikė tik mažą dalį iš koncesijos sutartį sudarančių dokumentų ir galbūt užsisakė pageidaujamą rezultatą. Teismo eksperto išvados, išeinančios už eksperto specialių žinių ribų, negali turėti įrodomosios reikšmės, todėl teismas net neturėjo teisės remtis tokiomis išvadomis kaip įrodymais.
    3. Nors teismas ir turi priimti sprendimą atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, tačiau tai nereiškia, jog jis privalo pasisakyti dėl absoliučiai kiekvieno šalių pateikto dokumento (įrodymo) ar nurodyto argumento.
    4. Atsižvelgiant į bylos apimtį, logiška, kad teismas sprendime negalėjo pasisakyti dėl absoliučiai kiekvieno joje pateikto įrodymo ar nurodytos aplinkybės ir tai nelaikytina nei įrodymų vertinimo taisyklių, nei CPK 270 straipsnio 4 dalies 2-4 punkto pažeidimu. Be to, UAB „Kamesta“ apeliaciniame skunde nurodyti teismo nevertinti įrodymai dokumentai bei motyvai nenuginčija kitų skundžiamame sprendime aptartų ir įvertintų įrodymų.

45Teisėjų kolegija

konstatuoja:

46IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

47Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
  2. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

48Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

  1. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis).
  2. Nors dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų, atsiliepimų į jį argumentų išsamumą, atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, į tai, kad šalių atstovai advokatai šiame posėdyje dalyvavo, kuriame jiems buvo suteikta galimybė pateikti argumentus dėl pareikštų reikalavimų, nurodyti esminę reikšmę savo pozicijai pagrįsti turinčias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeidžia šalių teisių ir užtikrina civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų įgyvendinimą, todėl teisėjų kolegija ieškovės prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina.

49Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus. Be to, skatinamas bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentruotumas pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017).
  2. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad kartu su ieškovės apeliaciniu skundu pateikti 2014 m. vasario 11 d., 2014 m. vasario 3 d., 2014 m. kovo 3 d., 2011 m. rugsėjo 28 m. rugsėjo 28 d. raštai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl juos atsisakytina priimti ir jie grąžintini ieškovei.

50Dėl statybų techninės ekspertizės skyrimo

  1. CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai.
  2. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK 212 straipsnio 1 dalies norma nėra įpareigojančioji. Ekspertizę skiria teismas, jei tam yra pagrindas – būtinybė išsiaiškinti tam tikrą byloje kilusį klausimą, kai reikalingos specialios mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinios. Ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad ekspertizės atlikimas yra tikslingas. Ekspertizės skyrimas, nepagrindus tikėtinumo jos metu nustatyti byloje reikšmingus duomenis, prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui (CPK 7 straipsnis). Be to, eksperto išvada teismui neprivaloma ir turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-59/2010; 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-686/2016).
  3. Nagrinėjamoje byloje atsakovė prašo skirti techninę statybų ekspertizę. Byloje esant pakankamai duomenų apie šalių susitarimą, jo sąlygas, viešųjų paslaugų rūšį, jų apimtį, mokėtinus suteikiančiosios institucijos mokėjimus koncesininkui už paslaugas, teikiamas pagal koncesijos sutartį, faktinius mokėjimus, techninės ekspertizės skyrimas apeliacinės instancijos teisme prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų suvaržęs bylos šalių teises teikti byloje įrodymus. Priešingai, iš informacinių pažymų apie teismo posėdį matyti, kad pirmosios instancijos teismas priimdavo į bylą šalių pateiktus įrodymus, dėl jų ištyrimo ir vertinimo bei galimybės priešingai šaliai susipažinti atidėdavo teismo posėdžius, be to, kooperavosi su šalimis tenkindamas jų prašymus iškviesti liudytoją, išreikalauti įrodymus iš viešojo registro (2015 m. kovo 23 d., 2015 m. gruodžio 9 d., 2016 m. vasario 24 d., 2016 m. kovo 16 d. posėdžiai). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad bylos šalims buvo pakankamai laiko įrodymams teikti, į byloje esančių įrodymų pakankamumą ir išsamumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teisme skirti techninę ekspertizę netikslinga. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartyje išdėstytais argumentais, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymo skirti ekspertizę, nes į šioje byloje kylančius klausimus, susijusius su nagrinėjamu ginču, galima atsakyti remiantis šioje byloje surinktais įrodymais.

51Dėl teismo patvirtintos taikos sutarties galios sprendžiant mokėjimų tvarkos teisėtumo klausimą

  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad patvirtinus taikos sutartį šalių ginčo sprendimas užbaigtas ir šalys negali pakartotinai kreiptis į teismą dėl taikos sutartimi užbaigto ginčo sprendimo iš naujo (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas); teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią (CK 6.985 straipsnio 1 dalis) ir tokia sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas (CK 6.985 straipsnio 2 dalis).
  2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-389173/2012, kurioje UAB „Kamesta“ ginčijo atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos 2009 m. spalio 29 d. atliktą vienašalį koncesijos sutarties nutraukimą, o pastaroji pareikštu priešieškiniu siekė pripažinti negaliojančiu sutarties 6 priedą, pavadintą „Mokėjimo tvarka“ patvirtino 2012 m. gegužės 29 d. šalių sudarytą taikos sutartį ir bylą nutraukė (t. 1, b. l. 42-45). Pažymėtina, kad minėta nutartimi patvirtinta taikos sutartimi atsakovė atsisakė, be kita ko, savo priešieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu šalių 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutarties Nr. 1717 priedą Nr. 6 „Mokėjimų tvarka“ (taikos sutarties 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė buvo teismo patvirtintos taikos sutarties šalimis, pripažintina, jog šia nutartimi patvirtintos sąlygos yra joms privalomos. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, į tai, kad šalių 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutarties Nr. 1717 priedas Nr. 6 „Mokėjimų tvarka“ (t. 1, b. l. 153-156) teisės aktų nustatyta tvarka nėra pripažintas negaliojančiu, atmestini atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad teismas apskaičiuodamas ieškovei mokėtiną koncesijos atlygį negalėjo remtis nurodyta tvarka.
  3. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat atmestinas atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad bylą nagrinėjęs teismas ex officio turėjo spręsti minėtos mokėjimų tvarkos teisėtumo klausimą.
  4. Pažymėtina, kad kasacinis teismas laikosi vieningos praktikos, kad teismas ex officio (savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes, tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003; 2011 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2011; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014; 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-701/2015 ir kt.).
  5. Nagrinėjamoje byloje atsakovė priešieškinyje neformulavo reikalavimo pripažinti negaliojančia mokėjimo tvarką, todėl pirmosios instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva), šalių susitarimu nustatytą mokėjimo tvarką galėjo pripažinti niekiniu, kai pagrindas jį tokiu pripažinti tapo akivaizdus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius neturėjo teisės pasirašyti 6 priedą „Mokėjimų tvarka“, kad Kauno miesto savivaldybės taryba nepatvirtino šio priedo, kad mokėjimo tvarkos pastabos prieštarauja Koncesijos įstatymo nuostatoms, nes koncesininkas išvengia su koncesijos ruožo eksploatavimu susijusios rizikos, nustato pernelyg didelį koncesininkui atlyginimą, nesudarė teismui pagrindo pripažinti minėtą mokėjimo tvarką ex officio CK 1.80 straipsnio 1 dalies niekine, o be to, laikytini nepagrįstais.
  6. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus kaip (ne)tinkamo subjekto pasirašyti 6 priedą „Mokėjimų tvarka“ ir šio priedo (ne)patvirtinimo aplinkybių jau buvo pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2013, nagrinėdamas pareiškėjos Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Kauno miesto savivaldybės prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Kamesta“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai ir atsakovės priešieškinį ieškovei. Kasacinis teismas konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 14 d. sprendimo pagrindu savivaldybės administracijos direktoriui buvo suteikti įgaliojimai pasirašyti koncesijos sutartį ir, pagal tarybos suderintas koncesijos sutarties sąlygas, šią sutartį vykdyti. Taip pat kasacinis teismas pabrėžė, kad koncesijos sutarties finansavimo sąlygos ir apimtys, šiai įgyvendinant savo išimtinę kompetenciją, buvo nustatytos Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 14 d. sprendimu, kuriuo pritarta Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo projektavimo, statybos ir eksploatavimo koncesijos sutarties projektui, savivaldybės administracijos direktorius įpareigotas pasirašyti nurodyto objekto Koncesijos sutartį; nustatyta koncesijos projekto vertė – ne didesnė kaip 59 312 500 Lt.
  7. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-966-302/2015, išnagrinėjęs atsakovės atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas jos prašymas atnaujinti procesą taikos sutartimi užbaigotje civilinėje byloje konstatavo, kad oficialūs savivaldybės tarybos sprendimai, posėdžių protokolai patvirtina aplinkybes, kad ne tik koncesijos sutarties 6 priedas, bet ir taikos sutartis buvo pateiktos susipažinti savivaldybei, kad pastaroji pritarė minėtų susitarimų sudarymui, kad administracijos direktorius G. B., pasirašydamas koncesijos sutarties 6 priedą, neviršijo jam suteiktų įgaliojimų, be to, teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo, neturėjo pagrindo pakartotinai nagrinėti ir vertinti aplinkybes, dėl kurių yra priimti įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šią bylą nagrinėjęs teismas taip pat neturėjo jokio pagrindo iš naujo vertinti nei sutarties 6 priedo „Mokėjimų tvarka“ pasirašymo, nei jo sąlygų teisėtumo klausimo.
  8. Galiausiai, atsakovė Kauno apygardos teismui buvo įteikusi ir savarankišką ieškinį, kuriuo ginčijo koncesijos sutarties 6 priedą mokėjimų tvarką. Analogiškai, kaip ir apeliaciniame skunde, ieškinyje išdėstyti tie patys pagrindai, kuriais ginčijamas mokėjimų tvarkos teisėtumas, t. y. kaip prieštaraujanti imperatyvioms teisės normoms ir viešajam interesui, nes: 1) pasirašyta pažeidžiant Savivaldos įstatymo 17 straipsnio 39 ir 49 punktų nuostatas, nesant Savivaldybės tarybos pritarimo ir peržengiant administracijos direktoriaus įgalinimus; 2) mokėjimų tvarkos sąlygos prieštarauja Koncesijų įstatymo 2, 16 straipsnių ir kt. nuostatoms, todėl iškreipia koncesijos esmę, panaikina koncesininko riziką vykdant sutartį; 3) mokėjimo tvarkoje įtvirtintas nepagrįstas koncesijos mokestis už padidėjusį pravažiuojančių transporto mazgu automobilių skaičių. Minimą atsakovės ieškinį buvo atsisakyta priimti (Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1482-601/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-625-943/2015), konstatavus, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos įteikto ieškinio pagrindas sutampa su priešieškinio, įteikto taikos sutartimi užbaigtoje byloje. Teismų išvada, dėl ieškinių tapatumo buvo motyvuojama tuo, kad taikos sutartimi užbaigtoje byloje pareikštus reikalavimus atsakovė grindė analogiškomis aplinkybėmis, t. y., kad mokėjimų tvarka pasirašyta negavus Kauno miesto savivaldybės tarybos pritarimo (Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 39, 43 punktai), kad pagal mokėjimų tvarką UAB „Kamesta“ išvengia su koncesijos ruožo eksploatavimu susijusios rizikos (Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis) ir tai sudaro pagrindą neracionaliam savivaldybės lėšų panaudojimui ar pasisavinimui, kad mokėjimo tvarkoje numatytas nepagrįstas mokesčio skaičiavimas padidėjus automobilių eksploatacijai transporto mazge.
  9. Taigi iš įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismo nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje atsakovė atsisakė reikalavimo pripažinti mokėjimo tvarką negaliojančia, ši teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kvestionuoti mokėjimo tvarkos teisėtumo, juolab, ex officio nuspręsti, kad ši mokėjimo tvarka yra niekinė. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių mokėjimo tvarka turėtų būti ex officio pripažinta niekine ir negaliojančia, o atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti niekinio sandorio faktą. Priešingai, įsiteisėjusiomis teismų nutartimis konstatuota, kad šalių susitarimu prie koncesijos sutarties sudarytas 6 priedas „Mokėjimų tvarka“ turi būti šalių vykdomas.
  10. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gegužės 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-625-943/2015 pažymėjo, kad atsakovė, inicijuodama tapačią bylą ignoruoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 23 d. nutarties, Nr. 3K-3-505/2013 išaiškinimus, kad Kauno miesto savivaldybės administracija pasirašydama mokėjimų tvarką ir taikos sutartį atstovavo Kauno miesto savivaldybės interesus jai suteiktų įgaliojimų ribose, taip pat, kad apeliantės pasirinktas papildomas teisių gynimo būdas – reiškiant naują ieškinį, tapatų ankstesniam, taip siekiant iškelti vienarūšę bylą, kaip teisinį pagrindą vėliau formaliai išplėsti bylos, kurioje atnaujintas procesas, pakartotinio nagrinėjimo ribas, yra ydingas bei negalimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pareikšti apeliacinio skundo argumentai, kuriais vėl kvestionuojamas mokėjimo tvarkos teisėtumas, taip pat laikytini ydingais, juolab jie nesuteikia pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas koncesininkei mokėtiną atlygį, nepagrįstai rėmėsi šia mokėjimo tvarka.

52Dėl Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo Veiverių g. Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958), kurio ilgis 0,37 km, kaip koncesijos sutarties objekto

  1. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus. Įrodymų tyrimas – kiekvieno byloje esančio įrodymo ištyrimas dėl konkretaus įrodymo sąsajumo, leistinumo, patikimumo ir nustatymas, kaip konkrečiu atveju įrodymas yra susijęs (o gal visiškai nesusijęs) su įrodinėjimo dalyku. Baigiamasis įrodinėjimo etapas yra įrodymų įvertinimas. Įrodymų vertinimas vyksta per visą įrodinėjimo procesą (renkant, priimant įrodymus, juos tiriant, sprendžiant jų patikimumo ir pakankamumo klausimus), bet tai tik preliminarus įrodymų vertinimas. Galutinį įrodymų įvertinimą teismas atlieka priimdamas sprendimą (nutartį) sprendimų priėmimo kambaryje. Teismo atliktas galutinis įrodymų įvertinimas glausta forma išdėstomas teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 straipsnio 4 dalies 1–3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 1–3 punktai). Atlikdamas galutinį įrodymų vertinimą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-526/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.).
  2. Iš bylos duomenų ir skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo Veiverių g. Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958), kurio ilgis 0,37 km, visapusiškai tyrė ir vertino bylos duomenis (koncesijos sutarties nuostatas, kadastro žemėlapio ištraukas, Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašą, Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. įsiteisėjusį sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2540-428/2014, Kauno miesto Aleksoto tilto detalųjį planą, žemės nuomos sutartį, Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą) bei visą bylos medžiagą, konstatavo, kad byloje nėra įrodymų (tarybos sprendimo, kito administracinio akto, sutarties ir kt.), jog Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas Veiverių g. Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958), kurio ilgis 0,37 km, buvo perduotas ieškovei. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada bei pažymi, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina, jog Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgas Veiverių g. Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958), kurio ilgis 0,37 km, buvo šalių sudarytos koncesijos sutarties objektu.
  3. Ieškovė apeliaciniame skunde, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, ekspertizės aktų, dėl jų net nepasisakė, taip padarydamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, sprendimo turiniui keliamų reikalavimų pažeidimą. Šie proceso teisės normų pažeidimai, apeliantės UAB „Kamesta“ teigimu, lėmė nepagrįstą teismo išvadą dėl minėto transporto mazgo nebuvimo koncesijos sutarties objektu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.
  4. Sprendžiant klausimą, kas laikytina koncesijos sutarties objektu, pirmiausia, vertintinos koncesijos sutarties nuostatos. Iš šalių sudarytos koncesijos sutarties 2.1 punkto matyti, kad koncesijos sutartimi suteikiančioji institucija suteikė koncesininkui leidimą vykdyti Kauno miesto Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo statybos, eksploatacijos ir priežiūros darbus už sutartyje nustatytą koncesijos mokestį; 2.1 punkte nurodyta, kad šios sutarties dalykas – tai koncesininko vykdoma ūkinė veikla statant, eksploatuojant ir prižiūrint Kauno miesto Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgą, kai koncesininkas prisiima su tokia veikla susijusią riziką ir atitinkamas teisės ir pareigas. Koks kelio ruožas laikytinas koncesijos sutarties objektu detalizuoja 6 sutarties paragrafas „Koncesijos ruožas“, kurio 6.1. punkte nurodyta, kad koncesijos ruožas apima visas kelių ir tiltų dalis, Nemuno krantinę, kitus statinius ir įrenginius, numatytus žemės sklype ir nurodytus konkurso dokumentuose ir/ar projektinėje dokumentacijoje. Koncesijos sutarties 1.23 punkto, apibrėžiančio žemės sklypo, sąvoką matyti, kad žemės sklypu laikomas suteikiančiajai institucijai (Kauno miesto savivaldybės administracijai) nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, kuriame bus pastatytas koncesijos ruožas. Taigi koncesijos sutarties objektu galėjo būti tik konkurso dokumentuose ir (ar) projektinėje dokumentacijoje nurodyti žemės sklype esantys statiniai, kuriuos statė ieškovė (CK 6.193 straipsnis). Dėl to vykdant koncesijos sutartį nauji statiniai galėjo būti projektuojami ir statomi tik šiame žemės sklype, o statiniai, kurie yra už šio sklypo ribų ir (ar) pastatyti ne ieškovės, vertintini kaip nesusiję su koncesijos objektu.
  5. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nepateikta duomenų, kad minėtas transporto mazgas įeina į plotą, dėl kurio buvo susitarta koncesijos sutartimi. Priešingai, iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. T-97 matyti, jog tarybos buvo patvirtintas tik apie 3 ha prie Aleksoto tilto detalusis planas, o iš žemės sklypo plano matyti, jog jis yra sudarytas tik 27 525 kv. m plotui, tad į koncesininkei perduotą žemės sklypą koncesijos ruožui statyti transporto mazgas, esantis Veiverių g. Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958), kurio ilgis 0,37 km, neįeina. Be to, Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. T-428 koncesininkei UAB „Kamesta“ buvo nuspręsta išnuomoti tik minėto ploto žemės sklypą ir dėl tokio žemės sklypo ploto nuomos buvo susitarta 2005 m. rugsėjo 30 d. sudarytoje žemės nuomos sutartyje Nr. 2005-09-30/01. Iš tikrosios būklės plano (t. 6, b. l. 65), kuris parengtas 2004 m. rengiant detalųjį planą Aleksoto tilto transporto mazgui, matyti, kad dar iki koncesijos sutarties sudarymo jau buvo įrengta tiek Veiverių gatvė, tiek Veiverių g. ir H. ir O. Minkovskių g. sankryža, ir šie statiniai (kitas Kauno miesto savivaldybės turtas) kaip reikalingi UAB „Kamesta“ koncesijos sutarties vykdymui nebuvo išnuomoti. Ši aplinkybė papildomai patvirtina pirmosios instancijos teismo poziciją, kad minėtas transporto mazgas nebuvo šalių sudarytos koncesijos sutarties objektu.
  6. Ieškovės argumentas, kad techniniuose projektuose neva buvo numatyta ir Veiverių gatvė laikytinas nepagrįstu, nes šiam argumentui pagrįsti ieškovė nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis).
  7. Apeliantė UAB „Kamesta“ savo poziciją dėl Veiverių g. įtraukimo į koncesijos ruožą įrodinėja VĮ Registrų centras duomenų banko išrašu (t. 8, b. l. 146-147). Teisėjų kolegijos vertinimu, šis dokumentas neįrodo, jog būtent UAB „Kamesta“ statė minėtą transporto mazgą ir kad jis buvo perduotas jai koncesijos sutarties pagrindu. Iš šio išrašo matyti, kad nuosavybės teisė buvo paneigta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, o dėl šio Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo Veiverių g. Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958), kurio ilgis 0,37 km, perdavimo ieškovei, kaip koncesininkei, nėra jokio įrašo.
  8. UAB „Kamesta“ teigia, kad transporto mazgo buvimą koncesijos sutarties objektu pagrindžia UAB „Valstybinė projektų ir sąmatų ekspertizė“ 2012 m. vasario 6 d. parengtas ir surašytas „Linijinio inžinerinio statinio Marvelės gatvės rekonstravimas. Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo tarp piketų nuo 22+20 iki 26+20 Veiverių gatvė statinio ekspertizės aktas“ (t. 6, b. l. 146-156). Priešingai nei teigia apeliantė UAB „Kamesta“, 2012 m. vasario 6 d. akte nėra nurodyta, apie transporto mazgo Veiverių g. Kaune, (unikalus Nr. 4400-1987-0958), kurio ilgis 0,37 km, priklausymą koncesijos ruožui. Apie Veiverių g. ir H. ir O. Minkovskių g. sankryžos statybos teisėtumą ir jos statybos darbų vykdymą pagal projektą minėtame akte visiškai nenurodoma. Atkreiptinas dėmesys, jog pats akto pavadinimas „Linijinio inžinerinio statinio Marvelės gatvės rekonstravimas. Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo tarp piketų nuo 22+20 iki 26+20 Veiverių gatvė statinio ekspertizės aktas“ suponuoja išvadą, jog koncesijos ruožas yra iki Veiverių gatvės, tačiau jos neapima.
  9. Ieškovė apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl Veiverių g. ir H. ir O. Minkovskių g. sankryžos nepriklausymo koncesijos ruožui nepagrįstumą įrodo tai, jog atsakovė ne kartą kreipėsi į atsakingas institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo siekdama įrodyti, jog dalis koncesijos ruožo, įskaitant Veiverių gatvę, perduoti ieškovei neteisėtai, tačiau šie atsakovės prašymai buvo nepatenkinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis ieškovės argumentas nepagrindžia, jog minėtas transporto mazgas ieškovei kaip koncesininkei buvo perduotas. Nors nagrinėjamoje byloje nėra pateiktas ikiteisminio tyrimo institucijos nutarimas (teismo nutartis ar pan.), kuriame būtų konstatuotas minėto ruožo ieškovei perdavimo neteisėtumo faktas, tačiau šiuo aspektu konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje apskritai nėra duomenų (taip pat ir ikiteisminio tyrimo institucijų nutarimų), kad minėtas transporto mazgas ieškovei buvo perduotas apskritai.
  10. Nesutiktina su apeliantės UAB „Kamesta“ argumentu, kad ieškovės atliktų skaičiavimų, kurie apskaičiuoti atsižvelgiant į automobilių (taip pat ir važiavusių transporto mazgu Veiverių g. Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958)) skaičių, pagįstumą, pagrindžia teismo eksperto L. U. 2015 m. balandžio 22 d. ekspertizės aktas dėl mokėjimų tvarkos aiškinimo (t. 7, b. l. 9-69). Teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiuo ieškovės argumentu sutikti.
  11. Pažymėtina, kad tuomet, kai tyrimas atliekamas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo–mokslinio pobūdžio, gauta išvada laikoma ne ekspertiniu aktu, o rašytiniu įrodymu, kuriame yra žinių apie reikšmės bylai turinčias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2010 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2010; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2011). Nors apeliantė ir tyrimą atlikęs teismo ekspertas L. U. jį vadina ekspertizės aktu, tačiau pažymėtina, kad teismas šioje byloje eskpertizės neskyrė, todėl jis laikytinas rašytiniu įrodymu, kuriame yra žinių apie reikšmės bylai turinčias aplinkybes. Iš šio rašytinio įrodymo matyti, kad tyrimas atliktas neturint visų reikšmingų įrodymų išvadoms atlikti, be to, sutiktina su atsakovės atsiliepimo į ieškovės apeliacinio skundą argumentu, kad teismo ekspertas L. U. neturi reikiamos kvalifikacijos spręsti klausimą dėl mokėjimo tvarkos aiškinimo. Teismo eksperto L. U. kvalifikacija – statinio projekto ekspertizė, statinio dalinė ekspertizė. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas statinio projekto, statinio kokybės ar pan. klausimai, o koncesijos sutarties objekto, koncesininkui mokėtino atlygio klausimai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio tyrimo išvadomis nesirėmė. Pažymėtina, ir tai, kad atliktas tyrimas buvo padarytas remiantis tais rašytiniais įrodymais, kurie yra byloje. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad šio tyrimo išvados, taip pat ir prie jo pateikti priedai, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad transporto mazgas Veiverių g. Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958) nebuvo ieškovei perduotas koncesijos sutarties pagrindu.
  12. Kiti ieškovės apeliaciniame skunde paminėti įrodymai (2008 m. gegužės 26 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas (t. 1, b. l. 165-168), 2011 m. liepos 18 d. Žemės ūkio ministerijos UAB „Valstybinės projektų ir sąmatų ekspertizė“ direktoriaus įsakymu saudarytas komisijos apžiūros aktas (t. 7, b. l. 184-208), 2005 m. liepos 4 d. AB banko NORD/LB Lietuva raštas dėl koncesijos mokesčio pagrindimo, UAB „Kelprojektas“ parengtas techninis projektas (t. 8, b. l. 62)), teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepagrindžia, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija perdavė ieškovei, kaip koncesininkei, transporto mazgą Veiverių g. Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958). Nors pirmosios instancijos teismas jų nepaminėjo, tačiau šie įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje nėra įrodymų, galinčių pagrįsti, jog minimas transporto mazgas koncesijos sutarties pagrindu buvo perduotas ieškovei.
  13. Pažymėtina, kad nors apeliantė UAB „Kamesta“ apeliacinės instancijos teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodė, jog Kauno apygardos teismas 2017 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-640-480/2017 paskyrė statybų techninę ekspertizę (t. 9, b. l. 108-112), tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ekspertizė nėra atlikta ir civilinės bylos nagrinėjamas sustabdytas.
  14. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės UAB „Kamesta“ pozicija, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl transporto mazgo Veiverių g. Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958) perdavimo ieškovei, kaip koncesininkei, peržengė bylos nagrinėjimo ribas.
  15. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus.
  16. Ieškinio (priešieškinio) pagrindas – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis ieškovas (atsakovas) grindžia ir formuluoja ieškinio (priešieškinio) dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Priešingai nei nurodoma ieškovės apeliaciniame skunde, Veiverių g. Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958) priklausymas koncesijos ruožui, jos (ne)perdavimas UAB „Kamesta“, automobilių skaičiavimo daviklių įrengimo teisėtumas nagrinėjamoje byloje yra susiję su atsakovės priešieškinyje nurodytu dalyku - prašymu pripažinti, jog koncesijos mokesčiai už atitinkamus ketvirčius buvo ieškovės apskaičiuoti pažeidžiant koncesijos sutarties nuostatas bei nustatyti tikrąjį mokėtiną koncesijos mokestį, nes apskaičiuotinas atlygis koncesininkui yra tiesiogiai susijęs su koncesijos ruožu pravažiuojančiu automobilių skaičiumi. Nagrinėjamoje byloje kilus šalių ginčui, ar automobilių, pravažiavusių transporto mazgu, esančiu Veiverių g. Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958), skaičius gali būti įtraukiamas apskaičiuojant koncesininkei mokėtiną atlygį, taip pat ar šis transporto mazgas apskritai buvo koncesijos sutarties objektu, pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti teisingą mokėtiną atlygį, pagrįstai šiuos klausimus nagrinėjo.
  17. Ieškovė UAB „Kamesta“ apeliaciniame skunde nurodo, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012 jau buvo išspręstas klausimas dėl ieškovės tinkamo koncesijos sutarties 27.1.2. punkto prisiimto įsipareigojimo - pravažiavusių automobilių skaičiavimo sistemos tinkamo įrengimo bei teisingų duomenų pateikimo, taip pat atliktų statybos darbų teisėtumo. Ieškovė teigia, kad atsakovė, atsisakydama reikalavimų panaikinti darbų priėmimo aktus bei darbų sąmatinius skaičiavimus, pripažino, jog visi darbai yra atlikti teisėtai, todėl iš naujo ginčyti statybos darbų teisėtumą negalėjo.
  18. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje Kauno miesto savivaldybės administracija priešieškiniu neginčija darbų priėmimo akto, sąmatinių skaičiavimų, kas buvo vienas iš jos priešieškinio civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012 reikalavimų. Civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012 taip pat nebuvo kilęs klausimas dėl daviklių Veiverių g. Kaune (unikalus Nr. 4400-1987-0958) išdėstymo pagrįstumo bei teisėtumo. Be to, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl šių daviklių duomenų panaudojimo apskaičiuojant koncesijos mokestį teisėtumo už laikotarpį, einantį po taikos sutarties sudarymo. Vadinasi, teismas pagrįstai analizavo klausimus, susijusius su Veiverių g. ir H. ir O. Minkovskių g. sankryžos priklausymu koncesijos ruožui, o jo padarytos su tuo susijusios išvados, t. y., kad šioje sankryžoje davikliai Loop1 - Loop6 buvo įrengti neteisėtai ir jų duomenys negalėjo būti panaudoti apskaičiuojant koncesijos mokestį, yra teisingos bei pagrįstos.
  19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas ir neaptarė kiekvieno į bylą pateikto įrodymo, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad jį priimdamas pirmosios instancijos teismas vadovavosi CPK normomis, rėmėsi byloje esančiais ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nebūtų pasisakęs dėl esminių ieškinio ir priešieškinio argumentų ar neargumentavęs savo išvados dėl transporto mazgo, esančio Veiverių g., Kaune priklausymo koncesijos ruožui, jame įrengtų daviklių teisėtumo. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad Veiverių g. ir H. ir O. Minkovskių g. sankryža neįeina į koncesijos ruožą, dėl ko ieškovė UAB „Kamesta“ neturėjo teisės apskaičiuodama jai mokėtiną atlygį naudotis šioje sankryžoje sumontuotų daviklių duomenimis.
  20. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįtraukė į ieškovei mokėtiną atlygį koncesijos mokesčių, apskaičiuotų naudojantis Veiverių g. ir H. ir O. Minkovskių g. įrengtais davikliais, taip pat laikytina pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo išvada, kad vienkartinės metinės koncesijos išmokos už 2012 – 2013 metus yra lygios nuliui.

53Dėl apskaičiavimo sistemos patikimumo

  1. Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas, ar ieškovė, apskaičiuodama pravažiuojančių automobilių skaičių, kuris turi įtakos jai mokėtino atlygio dydžiui pagal minėtą šalių pasirašytą mokėjimų tvarką, pagrįstai naudojosi UAB „Saugus eismas“ įrengtų indukcinių daviklių, kurie naudojami šviesoforų reguliavimo projektuose ir kurių duomenys išlieka įrenginio „CarCount“ atmintyje (t. 3, b. l. 110), duomenimis.
  2. Pirmosios instancijos teismas, byloje nesant neginčijamų įrodymų, kad skaičiavimo sistema „CarCount“ ar jos sudedamosios dalys neatitinka gamintojo instrukcijos ir nustatytų reikalavimų, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog negalima remtis ieškovės pateikiamais automobilių skaičiavimo duomenimis.
  3. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ieškovės pateiktais automobilių skaičiavimo duomenimis, nes minėti davikliai nebuvo metrologiškai patikrinti, todėl gauti duomenys nėra patikimi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti.
  4. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prietaisą pagamino UAB „Siemens“ specialistai ieškovės užsakymu (t. 3, b. l. 110), o gaminiai atitinka nustatytus reikalavimus. Šią aplinkybę patvirtina 2008 m. lapkričio 20 d. atitikties deklaracija (t. 3, b. l. 118), gamintojo sertifikatai (t. 3, b. l. 119121), bei naudojimo instrukcija (t. 3, b. l. 122-124). Nors atsakovės atstovų teigimu skaičiavimo įrenginiai nėra patikimi dėl to jog jie nebuvo metrologiškai patikrinti, tačiau nei sistema „CarCount“, nei jos sudedamosios dalys nėra teisinės metrologijos objektai (Valstybinės metrologijos tarnybos 2014 m. birželio 25 d. raštas Nr. S-470-(1.11), t. 3, b. l. 136), todėl darytina išvada, kad šios matavimo sistemos prietaisai neturėjo būti metrologiškai tikrinami.
  5. Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas Valstybinės metrologijos inspekcijos 2016 m. brželio 25 d. rašto Nr. S-470-(1.11) neanalizavo ir nenurodė, kodėl jį atmeta kaip įrodymą, laikytini nepagrįstais. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio teismas šį įrodymą vertino ir padarė išvadą, kad jis neįrodo „CarCount“ sistemos nepatikimumo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė atsakovei nepalankią išvadą nesuteikia pagrindo teigti, kad nepasisakė dėl atsakovės minimo įrodymo, jo nevertino ir netyrė.
  6. Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo abejoti skaičiavimo sistemos „CarCount“ duomenimis, į tai, kad atsakovė nepateikė kitų įrodymų, galinčių paneigti ieškovės nurodytą automobilių skaičių, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktais automobilių skaičiavimo duomenimis.

54Dėl ieškovei mokėtino atlygio pagal koncesijos sutartį už 2012 m. II ketvirtį

  1. Teismas pažymėjo, kad šalys susitarė, kad pagal koncesijos sutartį (37.2 p.) koncesijos mokestis apskaičiuojamas pagal 6 priede „Mokėjimų tvarka“ nurodytas (aukščiau paminėtas formules).
  2. Teismas konstatavęs, jog ieškovė pagrįstai reikalavo iš atsakovės koncesijos mokesčio už per Marvelės g. sankryžą pravažiavusius automobilius, taip pat nenustatęs, jog įrengti indukciniai davikliai, skaičiavimo sistema „CarCount“ ar jos sudedamosios dalys neatitinka nustatytų reikalavimų, atsakovei nepateikus neginčijamų įrodymų apie, jos manymu, teisingą automobilių skaičių, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog UAB „Saugus eismas“ pateikti autotransporto skaičiavimo duomenys (Marvelės g. sankryža) neatitinka tikrovės.
  3. Teismas atmetė atsakovės argumentus, jog ji neturėtų mokėti koncesijos mokesčio už 2012 m. II ketvirtį, kai koncesijos sutartis buvo nutraukta, nes šalių patvirtintoje taikos sutartyje šalys įsipareigojo vykdyti 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutartį joje nurodytomis sąlygomis (t. 1, b. l. 43), todėl sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog mokestis už ginčo laikotarpį neturėjo būti skaičiuojamas.
  4. Kaip teisingai pažymėjo bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi šalys susitarė toliau vykdyti pasirašytą koncesijos sutartį joje nurodytomis sąlygomis (taikos sutarties 6 punktas), todėl atsakovės argumentai, kad mokestis už ginčo laikotarpį neturi būti skaičiuojamas, atmestini. Šiuo punktu šalys taip pat numatė, kad sprendžiant klausimą dėl koncesijos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos iki galutinio susitarimo šiuo klausimu, koncesijos mokestis apskaičiuojamas ir mokamas koncesijos sutartyje nustatyta tvarka. Vadinasi, šiuo susitarimu šalys aptarė ir sąlygą kaip yra skaičiuojami ir mokami koncesijos mokesčiai laikotarpiu kol bus sprendžiami šalių ginčai. Be to, atsakovė neneigia, kad ieškovė 2012 m. II ketvirtį faktiškai vykdė koncesijos sutartį.
  5. Nors atsakovė, vadovaudamasi CK 6.221 straipsniu, teigia, kad vienašališkai nutraukus sutartį šalys atleidžiamos nuo sutarties vykdymo, tačiau ši nuostata nedraudžia tęsti sutarties vykdymą ir po sutarties nutraukimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė neteisingai interpretuoja ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1275/2010. Šioje nutartyje teismas tik pacitavo CK 6.221 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, kad sutarties nutraukimas atleidžia šalis nuo sutarties vykdymo bei išaiškino, kad ieškovė neprivalo vykdyti sutarties, ir ieškovei sutarties nevykdant, koncesijos ruožo peržiūros darbus turėtų atlikti atsakovė. Taigi mimoje nutartyje išaiškinta kaip reikėtų elgtis, jeigu ieškovė sutarties nevykdytų.
  6. Šiuo atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovei vienašališkai nutraukus sutartį, ieškovė ir toliau ją vykdė. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad nutraukus sutartį koncesijos ruožo eksploatavimo ir priežiūros darbus atsakovė būtų pavedusi vykdyti kitiems asmenims ir būtų patyrusi šioms paslaugoms apmokėti reikalingas išlaidas. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovės atsiliepimo į atsakovės argumentus, kad atsakovė, taikos sutartimi pripažindama nuo sutarties nutraukimo dienos iki 2012 m. kovo 31 d. ieškovės apskaičiuotus koncesijos mokėjimus, pripažino ir sutarties vykdymo faktą.
  7. Be to, koncesijos sutarties 47.6 punkte nustatyta, kad kilus bet kokiam ginčui ar nesutarimui ,,šalys susitaria ginčo sprendimo laikotarpiu toliau vykdyti darbus pagal šią sutartį“. Ši sutarties nuostata įpareigojo ieškovę vykdyti sutartį. Pagal koncesijos sutarties 20.1. punktą visi koncesijos ruože pastatyti statiniai ir įrenginiai bei inžinerinės infrastruktūros objektai yra ieškovės nuosavybė. Todėl laikytini pagrįstais ieškovės atsiliepimo į atskovės apeliacinį skundą argumentai, kad nutraukus sutartį turėjo būti atlikta koncesijos ruožo perdavimo procedūra ir surašytas koncesijos ruožo perdavimo–priėmimo aktas (koncesijos sutarties 34.1–34.7 punktai). Byloje nesant įrdoymų apie koncesijos objektų perdavimą atsakovei ar kitam asmeniui, bei esant šalių susitarimui ginčo išsprendimo laikotarpiu vykdyti sutartį, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė nevykdė ar nepagrįstai vykdė koncesijos sutartį. Atsižvelgiant į tai, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė turi pareigą sumokėti ieškovei atlygį už 2012 m. II ketvirtį.

55Dėl 0,26 Lt už vieną pravažiavusį automobilį įkainio dydžio

  1. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl atsakovės teismo proceso metu tiek žodžiu, tiek raštu teiktų paaiškinimu bei argumentų, susijusių su vieno koncesijos ruožu pravažiavusio automobilio įkainio, lygaus 0,26 Lt, kuris yra viena iš esminių koncesijos mokesčio sudedamųjų dalių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiais argumentais sutikti.
  2. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Koncesijos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bet kokie mokėjimai koncesininkui už paslaugas, teikiamas pagal koncesijos sutartį, ir jų atlikimo tvarka numatoma ar aptariama koncesijos sutartyje vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimais, apskaičiuodamas koncesininkei UAB „Kamesta“ mokėtiną atlygį, rėmėsi sutarties 6 priedu „Mokėjimų tvarka“. Šioje mokėjimų tvarkoje nurodyta, kad koncesininkui mokėtinas atlygis priklauso, be kita ko, ir nuo įkainio už vieną per apskaitos vietas pravažiavusį ir apskaitytą automobilį (Lt), kuris pagal 2005 m. liepos 4 d. derybų protokolą yra lygus 0,26 Lt už vieną automobilį. Taigi pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl 0,26 Lt įkainio, kodėl būtent šiuo dydžiu remiasi apskaičiuodamas koncesininkei mokėtiną atlygį.
  3. Atsakovės apelaicinio skundo argumentai, kad nepagrįstai yra nustatytas 0,26 Lt už vieną koncesijos ruožu pravažiavusį automobilį, taip pat, kad koncesijos ruožas yra pastatytas ne pagal projektinę dokumentaciją, kad netinkamai panaudoti statybos kaštai, ir iš viso, kad net pats UAB ,,Kamesta“ pasiūlymas dalyvaujant konkurse yra ydingas bei prieštarauja konkurso sąlygoms, yra atmestini bei nepanegiantys pirmosios instancijos teismo atlikto koncesininkei mokėtino atlygio apskaičiavimo.
  4. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad viešasis konkursas buvo vykdomas vadovaujantis pačios suteikiančiosios institucijos parengtomis ir 2005 m. vasario 17 d. patvirtintomis konkurso sąlygomis (t. 7, b. l. 105-147). Koncesijos ruožo projektinė dokumentacija buvo parengta ir patvirtinta Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus G. B. dar 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. A-3581. Ieškovė, kaip ir kiti norintys dalyvauti atvirajame konkurse tiekėjai, pateikė pasiūlymą dalyvauti konkurse, kurį vertino taip pat suteikiančioji institucija (konkurso sąlygų 8 straipsnis, Viešųjų pirkimų įstatymo 39 straipsnis). Geriausius pasiūlymus pateikę dalyviai buvo pakviesti derėtis (konkurso sąlygų 9.1, 9.2, 9.4 punktai). Derybų metu suteikiančioji institucija siekė sudaryti kuo naudingesnį jai susitarimą, todėl pagal konkurso sąlygas galutinis susitarimas dėl sutarties sąlygų sudarytas ir sutartis pasirašyta su tuo dalyviu, su kuriuo ir buvo pasiektas geriausias susitarimas (konkurso sąlygų 9.9 punktas). Vadinasi, viešojo konkurso rezultatas buvo įformintas pagal ieškovės ir atsakovės derybų metu pasiektą susitarimą. Pažymėtina, kad nors ieškovė UAB ,,Kamesa“ pasiūlyme buvo nurodžiusi, kad koncesijos sutarties vykdymo kaštai per visą laikotarpį sudarys 65 079 mln. Lt, o vieno pravažiavusio automobilio įkainis - 0,27 Lt, tačiau derybų metu buvo susitarta, kad koncesijos objekto vertė neviršys 59 312 500 Lt, o vieno automobilio įkainis - 0,26 Lt. Taigi atsakovė susiderėjo dėl jai naudingesnių nei siūlė ieškovė koncesijos sutarties sąlygų. Šalių derybų metu pasiektas susitarimas buvo patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. T367, kuris yra galiojantis ir nenuginčytas.
  5. Pažymėtina, kad tarp ieškovės ir atsakovės jau buvo kilęs ginčas dėl statybos kaštų panaudojimo pagrįstumo. Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi užbaigtoje byloje, koncesijos sutarties vienašališką nutraukimą atsakovė grindė ir aplinkybe, kad koncesijos ruožą ieškovė įrengė neteisėtai, taip pat šioje byloje įteiktu priešieškiniu ginčijo ieškovės išrašytus atliktų koncesijos ruožo darbų aktus bei sąmatinius skaičiavimus. Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl koncesijos sutarties vienašališko nutraukimo, 2012 m. sausio 18 d. nutartimi pavedė UAB ,,Valstybinė projektų ir sąmatų ekspertizė“ atlikti teismo statybos ekspertizę, kuriai suformulavo klausimus, tiek dėl koncesijos ruožo įrengimo teisėtumo, tiek dėl statybos sąnaudų pagrįstumo. 2012 m. vasario 6 d. buvo surašytas ,,Linijinio inžinerinio statinio Marvelės gatvės rekonstravimas. Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo tarp piketų nuo 22+20 iki 26+20 Veiverių gatvė statinio ekspertizės aktas“ (t. 6, b. l. 146-196). Kitoje byloje teismo paskirtos 2012 m. vasario 6 d. ekspertizės aktas patvirtina, kad koncesijos ruožo įrengimo darbus ieškovė atliko laikydamasi teisės aktų reikalavimų, pagal projektą, faktiškai atliktų darbų kiekiai atitinka sąmatinius skaičiavimus ir įkainius. Todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad dalis koncesijos ruožo įrengimo darbų atlikti nepagrįstai ir, kad netinkamai panaudoti kaštai, yra nepagrįsti.
  6. Nors atsakovė prašo ir nagrinėjamoje byloje paskirti techninę statybos ekspertizę, kad būtų galima nustatyti koncesijos ruožo statybos kaštus ir remiantis tuo nustatyti ieškovės, dalyvaujant konkurse, pateiktame pasiūlyme nurodyto vieno pravažiavusio automobilio įkainio pagrįstumą, tačiau, kaip minėta, teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti šį prašymą. Be to, pažymėtina, kad byloje jau yra pateiktas kitoje byloje 2012 m. vasario 6 d. teismo nutartimi paskirtas ekspertizės aktas, kuriame yra pasisakyta tiek dėl statybos darbų teisėtumo, tiek dėl statybos kaštų. Atsakovė apeliaciniame skunde nepateikia argumentų, kodėl reikalinga dar viena statybos techninė ekspertizė, nors neneigia esančiame ekspertizės akte pateiktų ekspertų išvadų.
  7. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai remdamasis 0,26 Lt įkainiu už vieną automobilį, apskaičiavo ieškovei mokėtiną atlygį.

56Dėl per Marvelės g. sankryžą pravažiavusių automobilių skaičiaus ir ketvirtinių einamų jų koncesijos mokesčių dydžio

  1. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovei mokėtino atlygio apskaičiavimo taisyklių yra atmestini, nes jais atsakovė iš esmės iš naujo kvestionuoja mokėjimų tvarkos nuostatas.
  2. Kaip minėta, klausimai tiek dėl mokėjimų tvarkos teisėtumo, tiek ja remiantis UAB ,,Kamesta“ atliktų koncesijos mokesčių skaičiavimų pagrįstumo, jau buvo išspręsti Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi, taip pat šie klausimai buvo keliami ir kituose atsakovės teismui teiktuose prašymuose ir bylose. Atsižvelgiant į tai, kad tiek atnaujinti procesą taikos sutartimi užbaigtoje byloje, tiek naują atsakovės ieškinį priimti, buvo atsisakyta konstatavus, kad atsakovės įteikto ieškinio pagrindas sutampa su priešieškinio, įteikto taikos sutartimi užbaigtoje byloje, t. y. pripažinus, kad atsakovės ieškinyje nurodytos aplinkybės jau įvertintos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, tos pačios aplinkybės iš naujo (pakartotinai) nebevertintinos ir nebeįrodinėtinos ir nagrinėjamoje byloje.
  3. Kadangi pirmosios instancijos teismas ieškovei mokėtiną atlygį skaičiavo pagal šalių nustatytą mokėjimų tvarką, atmestini atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais ji ieškovei mokėtiną atlygį siūlo skaičiuoti ne pagal mokėjimų tvarką.
  4. Teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovės apeliacinio skundo argumentus dėl maksimalaus automobilių skaičiaus.
  5. Teismas iš 2005 m. liepos 4 d. pasitarimo protokolo Nr. 3 nustatė, jog pasitarime nutarta, kad už vieną automobilį bus mokama 0,26 Lt, o maksimalus apmokestinamas per metus transporto mazgu pravažiuojančių automobilių skaičius būtų 9 125 000 vnt. (t. 1, b. l. 149). 2005 m. gruodžio 5 d. pasitarime (pasitarimo protokolas Nr. 4) galutinai patvirtinta, jog už vieną automobilį bus mokama 0,26 Lt, o maksimalus pravažiuojančių automobilių skaičius, už kurį apmokama yra 9 125 000 vnt. (t. 1, b. l. 152). Teismas, įvertinęs šiuos protokolus bei mokėjimų tvarkos nuostatas apibrėžiančias kintamąjį ASmax, sprendė, jog šalys susitarė dėl maksimalaus apmokestinamo per metus transporto mazgu pravažiuojančių automobilių skaičiaus, tačiau nei pasitarimų protokoluose nei mokėjimų tvarkoje nebuvo numatyta, kad atsakovė (koncesijos davėjas) turės papildomai sumokėti už trūkstamą automobilių skaičių, jeigu per metus pravažiavusių automobilių skaičius bus mažesnis nei numatytas maksimalus dydis. Teismas akcentavo, kad toks kintamasis, kaip trūkstamas automobilių skaičius, nėra numatytas nei koncesijos sutarties 39 paragrafe, nei mokėjimų tvarkoje ir joje nurodytose formulėse, nei pasitarimų protokoluose. Teismas akcentavo, kad mokėjimų tvarkoje taip pat nėra numatyta išlygų dėl mokesčio už ketvirtą ketvirtį skaičiavimo tvarkos.
  6. Teismas papildomai pažymėjo, kad mokėjimų tvarkos 1 pastaboje nustatyta, jog jeigu per ketvirtį pravažiavusių automobilių skaičius yra mažesnis nei 2 275 154, tai priimama, kad formulėje nurodytas kintamasis Assk yra lygus 2 275 154 vnt. automobilių (t. 1, b. l. 155), kas, teismo vertinimu, akivaizdžiai patvirtina, jog šalys sutarė, jog minimalus pravažiavusių automobilių skaičius per ketvirtį turėtų būti 2 275 154 vnt., kas teismui leido teigti, jog bendras minimalus apmokestinamas per metus pravažiavusių automobilių skaičius yra 9 100 616 vnt.
  7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovei mokėtino atlygio padarytos remiantis šalių susitarimo nuostatomis ir byloje esančiais įrodymais, o atsakovės argumentus, kad teismas netinkamai aiškino mokėjimo nuostatas, laiko nepagrįstais.

57Dėl teisės į delspinigius bei jų dydžio pagrįstumo

  1. Atsakovė apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti ieškovės naudai delspinigių, nes ieškovė jai mokėtiną atlygį be pagrindo skaičiavo remdamasi sutarties 6 priedo „Mokėjimų tvarka“ nuostatomis, be to, automobilius skaičiavo nepatikima „CarCount“ sistema.
  2. Atmetus atsakovės argumentus dėl mokėjimų tvarkos neteisėtumo ir „CarCount“ sistemos nepatikimumo bei konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ieškovės teisę į mokėtiną atlygį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti delspinigius taip pat laikytinas pagrįstu (CK 6.70 straipsnis, 6.71 straipsnio 1 dalis, CK 6.205 straipsnis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis).
  3. Ieškovė, apeliaciniame skunde ginčydama pirmosios instancijos teismo priteistą delspinigių dydį, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į ieškovei mokėtiną atlygį neįtraukė transporto mazgo, esančio Veiverių g. Kaune, kuris sudaro 0,37 km, todėl nustatė per mažą ieškovei mokėtiną atlygį. Anot ieškovės, kadangi jai mokėtinas atlygis turėtų būti didesnis, tai ir priteistinas delspinigių dydis turėtų būti didesnis.
  4. Atmetus ieškovės argumentus dėl mokėtino atlygio dydžio, atsižvelgus į tai, kad ji neskundžia teismo sprendimo dalies, kuria pritaikytas senaties terminas daliai ieškovės reikalavimų priteisti delspinigius, taip pat neskundžia teismo ir koncesijos sutartimi nustatyto 0,05 proc. dydžio delspinigių, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės ieškovei priteista 10 783,59 Eur delspinigių, laikytina pagrįsta.

58Dėl atlyginimo už antstolės darbą

  1. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą priteisti iš ieškovės atsakovės naudai nuo 53 329,53 Lt proporcingai paskaičiuotą sumą už antstolės darbą. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad tikroji koncesijos sutarties pažeidėja yra ieškovė, o ne atsakovė, todėl pareigą atlyginti už antstolės darbą turi ieškovė. Teisėjų kolegija su šiais atsakovės argumentais nesutinka.
  2. Šioje nutartyje pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ieškovės teisę į koncesijos sutartimi nustatytą atlygį, kurį turėjo sumokėti atsakovė, taip pat nustačius, kad atsakovė nesumokėjo laiku ketvirtinių įmokų už ginčo laikotarpį, taip pat pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog antstolės patirtas 53 329,53 Lt vykdymo išlaidas turėjo atlyginti atsakovė, o ne ieškovė.
  3. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, atmestini atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė dalį 53 329,53 Lt išlaidų už antstolės darbą patyrė dėl ieškovės kaltės, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti minėtą priešieškinio reikalavimą.

59Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų

  1. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

60Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

  1. Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos, paskirstytos pirmosios instancijos teismo sprendimu, neperskirstytinos.
  2. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų, žyminių mokesčių už apeliacinius skundus ir apeliacinių skundų parengimo ir surašymo išlaidos neatlygintinos.
  3. Ieškovė UAB „Kamesta“, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų už jo surašymą ir parengimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl šios išlaidos nėra priteisiamos (CPK 98 straipsnis).
  4. Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija, pateikusi atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, patyrė 777,16 Eur jo parengimo ir surašymo išlaidų. Pažymėtina, kad šios patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punkte nustatytą maksimalų dydžio, todėl iš ieškovės atsakovės naudai priteistini 777,16 Eur atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimo ir surašymo išlaidų.

61Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

62Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

63Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ (j. a. k. 259805810) atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188764867) naudai 777,16 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt septynis eurus 16 ct) atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo išlaidų.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Ieškovė UAB „Kamesta“ kreipėsi į teismą prašydama... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7.
    1. Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 27 d.... 8. Dėl mokėjimų tvarkos
      1. Teismas nustatė, kad... 9. Dėl pravažiavusių automobilių skaičiavimo pagrįstumo
          10. Dėl per Marvelės g. sankryžą pravažiavusių automobilių skaičiaus ir... 11. Dėl per Marvelės g. sankryžą pravažiavusių automobilių skaičiaus ir... 12. Dėl vienkartinės metinės išmokos už 2012 m. ir 2013 m.
            13. Dėl teisės skaičiuoti delspinigius
            1. Teismas... 14. Dėl senaties termino
              1. Teismas pažymėjo, kad... 15. Dėl mokėtinų delspinigių dydžio
                1. Teismas iš... 16. Dėl permokos grąžinimo
                  1. Teismas iš byloje... 17. Dėl palūkanų
                    1. Teismas tenkino tiek ieškovės,... 18. Dėl atlyginimo už antstolės darbą
                      1. Atsakovė... 19. Dėl bylinėjimosi išlaidų
                        1. Teismas,... 20. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 21.
                          1. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Kamesta“... 22. Dėl pravažiavusių automobilių skaičiavimo pagrįstumo
                              23. Dėl koncesijos mokesčių skaičiavimo
                                24. Dėl delspinigių dydžio
                                    25. Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų ir kitų proceso teisės... 26. Dėl vienkartinės išmokos
                                        27. Dėl koncesijos mokesčio skaičiavimo pagal mokėjimų tvarką
                                          28. Dėl pravažiavusių automobilių skaičiavimo pagrįstumo
                                            29. Dėl koncesijos mokesčio už 2012 m. II ketv.
                                              30. Dėl UAB „Kamesta“ nustatyto 0,26 Lt už vieną pravažiavusį automobilį... 31. Dėl per Mervelės g. sankryžą pravažiavusių automobilių skaičiaus ir... 32. Dėl ieškovės teisės reikalauti delspinigių
                                                33. Dėl atlyginimo už antstolės darbą
                                                    34. Dėl koncesijos mokesčių mokėjimo pagal mokėjimų tvarką
                                                      35. Dėl pravažiavusių automobilių skaičiavimo pagrįstumo
                                                        36. Dėl koncesijos mokesčio už 2012 m. II ketvirtį
                                                          37. Dėl UAB ,,Kamesta“ nustatyto 0,26 Lt už vieną pravažiavusį automobilį... 38. Dėl per Marvelės g. sankryžą pravažiavusių automobilių skaičiaus ir... 39. Dėl delspinigių skaičiavimo
                                                              40. Dėl atlyginimo už antstolės darbą
                                                                  41. Dėl pravažiavusių automobilių skaičiaus pagrįstumo
                                                                    42. Dėl koncesijos mokesčių skaičiavimo bei permokos atsakovei priteisimo 43. Dėl delspinigių dydžio ir senaties termino taikymo
                                                                      44. Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų ir kitų procesinių... 45. Teisėjų kolegija... 46. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 47. Dėl bylos nagrinėjimo ribų
                                                                      1. Apeliacinės... 48. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
                                                                          49. Dėl naujų įrodymų priėmimo
                                                                          1. Pagal CPK 314... 50. Dėl statybų techninės ekspertizės skyrimo
                                                                            1. CPK... 51. Dėl teismo patvirtintos taikos sutarties galios sprendžiant mokėjimų... 52. Dėl Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo Veiverių g. Kaune... 53. Dėl apskaičiavimo sistemos patikimumo
                                                                                54. Dėl ieškovei mokėtino atlygio pagal koncesijos sutartį už 2012 m. II... 55. Dėl 0,26 Lt už vieną pravažiavusį automobilį įkainio dydžio 56. Dėl per Marvelės g. sankryžą pravažiavusių automobilių skaičiaus ir... 57. Dėl teisės į delspinigius bei jų dydžio pagrįstumo
                                                                                  58. Dėl atlyginimo už antstolės darbą
                                                                                  1. Atsakovė... 59. Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų 60. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
                                                                                    1. Palikus... 61. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 62. Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 63. Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ (j. a....