Byla 2A-427/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo „Swedbank lizingas“, uždarosios akcinės bendrovės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-615-253/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Medvėgalis“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „SAUREX PETROLEUM“, akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“, „Swedbank lizingas“, uždarajai akcinei bendrovei, uždarajai akcinei bendrovei „LUKOIL BALTIJA“, uždarajai akcinei bendrovei „Jozita“, uždarajai akcinei bendrovei „TERMOLINK“, S. G., A. J. G., antstoliui K. K. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys byloje uždaroji akcinė bendrovė „BTA DRAUDIMAS“ (teisių perėmėja AAS „BTA“, veikianti per „BTA“ ADB filialą Lietuvoje) ir A. J..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

1. Ginčo esmė

4Ieškovo BUAB „Medvėgalis“ bankroto administratorius prašė priteisti iš kiekvieno atsakovo atitinkamas sumas be pagrindo įgytų ieškovo sąskaita lėšų, palūkanas už be pagrindo įgytas lėšas, taip pat procesines 6 arba 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovo atstovas taip pat prašė priteisti solidariai iš visų atsakovų ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškovas nurodė, kad teismas 2009 m. rugpjūčio 20 d. priėmė UAB „Medvėgalis“ darbuotojų ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Medvėgalis“, o 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo UAB „Medvėgalis“ turtą, uždrausdamas perleisti jį tretiesiems asmenims. Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi UAB „Medvėgalis“ buvo iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2009 m. lapkričio 12 d. Vykdant vykdomąsias bylas dėl skolų išieškojimo antstolis K. K. iš UAB „Medvėgalis“ išieškojo: 2009 m. rugsėjo 24 d. – 21 000 Lt, 2009 m. spalio 20 d. – 259,13 Lt, 2009 m. spalio 26 d. – 37 000 Lt ir šias išieškotas sumas paskirstė šios bylos atsakovams. Lėšos iš atsakovų turi būti išreikalautos kaip be pagrindo jų įgytas turtas, nes ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog priėmus teisme pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo bankrutuojančios įmonės turto realizavimas ar išieškojimas iš jo negalėjo būti vykdomas. Be to, buvo pažeistos ir teismo 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi UAB „Medvėgalis“ turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovo teigimu, iš atsakovų taip pat priteistinos palūkanos CK 6.240 straipsnio 1 dalies pagrindu.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu nutraukė civilinės bylos dalį dėl reikalavimų atsakovams AB „ORLEN Lietuva“, UAB „LUKOIL BALTIJA“, UAB „Jozita“, S. G., antstoliui K. K., nes dėl šios dalies patvirtino taikos sutartį tarp ieškovo ir šios grupės atsakovų. Ieškinio dalį dėl reikalavimų kitiems atsakovams teismas patenkino ir ieškovui priteisė: iš AB „SAUREX PETROLEUM“ be pagrindo įgytus 7 417,03 Lt ir 162,36 Lt palūkanų už be pagrindo įgytus 7 417,03 Lt bei 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 598 Lt advokato pagalbos išlaidų; iš „Swedbank lizingas“, UAB be pagrindo įgytus 27 379,96 Lt ir 600,52 Lt palūkanų už be pagrindo įgytus 27 379,96 Lt bei 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 2 205 Lt advokato pagalbos išlaidų; iš UAB „TERMOLINK“ be pagrindo įgytus 429,09 Lt ir 8,76 Lt palūkanų už be pagrindo įgytus 429,09 Lt bei 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 34,60 Lt advokato pagalbos išlaidų; iš A. J. G. be pagrindo įgytus 300 Lt ir 6,12 Lt palūkanų už be pagrindo įgytus 300 Lt bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 24,12 Lt advokato pagalbos išlaidų.

7Sprendime nurodyta, kad bylos dalis dėl reikalavimų atsakovams AB „ORLEN Lietuva“, UAB „LUKOIL BALTIJA“, UAB „Jozita“, S. G., antstoliui K. K. nutrauktina patvirtinus taikos sutartį. Teismas konstatavo, kad šalių taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms ar viešajam interesui, taikos sutarties sudarymo ir civilinės bylos nutraukimo teisinės pasekmės šalims žinomos, todėl patvirtinęs taikos sutartį civilinės bylos dalį nutraukė.

8Teismo sprendime pažymėta, kad pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „Medvėgalis“ iškėlimo teisme gautas 2009 m. rugpjūčio 20 d. Teismo 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės , kurios tą pačią dieną išviešintos Turto arešto aktų registre. Bankroto byla UAB „Medvėgalis“ iškelta 2009 m. rugsėjo 28 d., nutartis įsiteisėjo 2009 m. lapkričio 12 d. Teismas atmetė atsakovo antstolio K. K. atstovo nurodytą argumentą, jog atlikdamas išieškotų lėšų paskirstymą kreditoriams antstolis neturėjo techninių ir žmogiškųjų išteklių Turto arešto aktų registre patikrinti, ar skolininkui UAB „Medvėgalis“ yra pritaikyti areštai. Teismas konstatavo, jog antstoliui, turinčiam plačius įgalinimus ir veikiančiam valstybės vardu pareigūnui, taikytinas didesnio profesinio atidumo, rūpestingumo, pareigingumo reikalavimas ir susirasti tokią informaciją yra paties antstolio pareiga, atsirandanti iš pareigos užtikrinti atliekamų vykdymo veiksmų teisėtumą. Iš vykdomųjų bylų ir antstolio pažymos nustatyta, kad antstolis iš UAB „Medvėgalis“ išieškojo ir paskirstė išieškotas lėšas jau po 2009 m. rugpjūčio 26 d., t.y. po to, kai turto realizavimas ir išieškojimas buvo sustabdytas. Teismo manymu, išieškotų sumų paskirstymo kreditoriams stadija negalėjo būti pradedama, o jeigu ji buvo pradėta – tai padaryta pažeidžiant ĮBĮ normas. Neteisėtas turto gavimas yra pagrindas grąžinti šalis į pradinę padėtį, todėl tenkinta ieškinio dalis dėl antstolio K. K. pervestų atsakovams lėšų, palūkanų ir procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovų. Ieškovas pateikė įrodymus, kad patyrė 5 652,95 Lt advokato padėjėjo pagalbos išlaidų ir 450,44 Lt procesinių dokumentų įteikimo UAB „TERMOLINK“ išlaidų. Kadangi ieškinys patenkintas visiškai, bylinėjimosi išlaidos paskirstytos vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Iš visų atsakovų valstybei priteistas žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovas yra atleistas, taip pat procesinių dokumentų įteikimo išlaidos. Posėdžio metu ieškovo atstovas prašė priteisti 4 712 Lt atstovavimo išlaidų. Byloje ieškovas pateikė penkias sąskaitas faktūras 5 652,95 Lt sumai ir sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad UAB „Medvėgalis“ apmokėjo už teisinę pagalbą 5 252,56 Lt. Teismas atsižvelgė į tai, kad 2010 m. birželio 15 d. ieškovas apmokėjo už teisinę pagalbą pagal sąskaitą faktūrą Nr. 88, kuri nėra pateikta į bylą, todėl teismas nusprendė, kad ieškovas įrodė, jog šioje byloje patyrė tik 2 861,72 Lt advokato pagalbos išlaidų. Atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio nurodytų maksimalių išlaidų, todėl teismas priteisė įrodytas išlaidas iš atsakovų proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į skundą argumentai

9Atsakovas „Swedbank lizingas, UAB apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo BUAB „Medvėgalis“ ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sprendimas priimtas netinkamai išsiaiškinus faktines bylos aplinkybes ir pažeidus procesines teisės normas. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.237 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios normos taikymo praktikos. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagristo praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į „Swedbank lizingas“, UAB argumentus, jog pinigus ji gavo esant teisiniam pagrindui.
2. Lėšos „Swedbank lizingas“, UAB buvo pervestos vykdymo proceso metu notaro išduoto vykdomojo įrašo pagrindu, antstoliui priėmus patvarkymą dėl lėšų pervedimo, t.y. esant teisiniam pagrindui, todėl CK 6.237 straipsnis negali būti taikomas, o turto gavimas negali būti pripažintas neteisėtu. Ieškovas neginčijo antstolio veiksmų teisėtumo, todėl šie veiksmai yra galiojantys ir sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Teismas pripažino, jog „Swedbank lizingas“, UAB yra BUAB „Medvėgalis“ kreditorius, o tai reiškia, jog „Swedbank lizingas“, UAB turėjo teisę iš BUAB „Medvėgalis“ gauti tam tikra sumą pinigų. Teismas konstatavo, jog atsiskaitymas su vienu iš kreditorių pažeidžiant ĮBĮ nuostatas yra neteisėtas. Nustatęs, jog pinigai gauti dėl neteisėtų veiksmų, teismas negalėjo taikyti CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos. Privalo būti įrodyta, jog turto negalima išreikalauti taikant kitus civilinių teisių gynimo būdus (restituciją, vindikaciją). Subsidiarus šio teisės instituto pobūdis suponuoja tai, kad jis gali būti taikomas tik tuo atveju, jei yra išnaudotos ar negali būti taikomos kitos civilinių teisių gynimo priemonės. Šias aplinkybes privalo įrodyti asmuo, prašantis išreikalauti tam tikrą turtą kaip gautą be teisinio pagrindo, tačiau ieškovas nurodytų aplinkybių neįrodė. Į bylą nėra pateikta įrodymų, jog ieškovas pareikalavo iš atsakovų sugrąžinti pinigus gera valia, t.y. nesikreipiant į teismą. Neginčijama, jog pinigai gauti pažeidžiant ĮBĮ nuostatas, tačiau šių nuostatų pažeidimas nereiškia, jog „Swedbank lizingas“, UAB neturėjo teisės gauti pinigus iš BUAB „Medvėgalis“ ir nesudaro pagrindo taikyti CK 6.237 straipsnio 1 dalies.
3. Ieškovas neįrodė, jog buvo pažeisti kitų BUAB „Medvėgalis“ kreditorių teisėti interesai. Apeliantas neginčija ĮBĮ nuostatų, reglamentuojančių bankrutuojančios bendrovės kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę pažeidimo, tačiau, jo nuomone, nėra įrodyta, jog dėl šio pažeidimo kas nors patyrė žalos, be to, nebuvo nustatinėjama, kiek ir kokio turto turi BUAB „Medvėgalis“ ir ar šio turto užtektų kreditorių reikalavimams patenkinti. Nenustačius žalos padarymo fakto negalima teigti, jog buvo pažeisti bankrutuojančios bendrovės ar jos kreditorių interesai ir yra pagrindas reikšti ieškinį. Vien formalus ĮBĮ nuostatų pažeidimas negali būti pagrindu išreikalauti tam tikrą sumą pinigų iš apelianto, nes dėl tokio pažeidimo niekas nepatyrė žalos. Neatmestina, jog realizavus BUAB „Medvėgalis“ turtą, jo užteks visų kreditorių interesams patenkinti ir iš „Swedbank lizingas“, UAB išieškoti pinigai bus vėl jam sugrąžinti. Net jei ir būtų nustatyta, jog dėl ĮBĮ nuostatų pažeidimo ieškovas ar jo kreditoriai patyrė tam tikrą žalą, tai pareiga atlyginti žalą tektų už jos padarymą kaltiems asmenims. Tokiu atveju turėtų būti nustatinėjamos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. „Swedbank lizingas“, UAB negalėtų būti laikomas atsakingu už ieškovo patirtą žalą, nes neatliko neteisėtų veiksmų. Apeliantas taip pat yra BUAB „Medvėgalis“ kreditorius, todėl bankroto administratorius privalo ginti ir jo interesus. Bankroto administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu, neišnaudojęs taikių ginčo sprendimo galimybių, tuo pačiu didindamas bankrutuojančios bendrovės išlaidas advokatui sumokėta pinigų suma. Bankroto administratorius veikia priešingai BAUB „Medvėgalis“ ir jos kreditorių interesus, nes reiškia nepagrįstą ieškinį ir didina BUAB „Medvėgalis“ išlaidas.
4. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/208 pateiktais išaiškinimais. Nurodytame išaiškinime yra kalbama apie CK 6.145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymą, o skundžiamas sprendimas yra grindžiamas CK 6.237 straipsnio 1 dalimi. Restitucija ir nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra skirtingi civilinės teisės institutai. Teismas nusprendė remtis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutu, todėl privalėjo nustatinėti būtent šio instituto taikymo sąlygas ir remtis tais kasacinio teismo išaiškinimais, kuriuose yra kalbama būtent apie šį teisės institutą. Byloje nebuvo analizuojamos ir nėra įrodytos teismų praktikoje pripažįstamos sąlygos, leidžiančios konstatuoti buvus nepagrįstą praturtėjimą. Teismas tenkindamas ieškinį rėmėsi nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės institutu, nors motyvuojamojoje sprendimo dalyje analizuojamos kito teisės instituto (restitucijos) taikymo sąlygos. Teismas nesiaiškino ir restitucijos taikymo sąlygų. Teismas supainiojo skirtingus teisės institutus ir visiškai nepasisakė dėl CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymo sąlygų, todėl sprendimas yra be nemotyvuotas.
5. Teismas neanalizavo „Swedbank lizingas“, UAB sąžiningumo. „Swedbank lizingas“, UAB yra sąžiningas antstolio pervestų pinigų įgijėjas. CK 4.96 straipsnio 1 dalyje nustatyti ribojimai, taikomi kilnojamųjų daiktų išreikalavimui iš sąžiningo įgijėjo. Ši norma pagal įstatymo analogiją gali ir turi būti taikoma ir teisiniams santykiams dėl pinigų išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo. „Swedbank lizingas“, UAB laikytina sąžiningu pinigų įgijėjų, todėl antstolio sumokėti pinigai galėtų būti išreikalauti tik tuo atveju, jei ieškovas įrodytų, kad pinigų neteko prieš savo valią. Šiuo atveju pinigų ieškovas neteko dėl antstolio veiksmų, kurių neskundė, tokiu būdu pripažindamas, jog tie veiksmai yra teisėti.
6. Teismas nepagrįstai tenkino ieškovo prašymą priteisti iš apelianto palūkanas remdamasis CK 6.240 straipsnio 1 dalimi. Nėra pagrindo taikyti CK 6.237 straipsnio 1 dalį, todėl atitinkamai ir CK 6.240 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, reglamentuojanti palūkanų skaičiavimą, negali būti taikoma. Be to, teismas netinkamai taikė minimą teisės normą. Ieškovas privalėjo įrodyti, kad apeliantui yra žinoma apie pinigų gavimo nepagrįstumą ir nuo kada šios aplinkybės apeliantui tapo žinomos. Byloje nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nėra pateikta, todėl ir prašomų priteisti palūkanų dydis yra nepagristas.
7. Teismas nepasisakė dėl momento, nuo kurio turėtų būti pradedamas CK 6.240 straipsnio 1 dalyje nustatytų palūkanų skaičiavimas, nors apeliantas išsakė poziciją, jog palūkanos paskaičiuotos netinkamai. Sprendime nėra aptariama, kokie byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog apie tariamą pinigų gavimo nepagrįstumą apeliantas sužinojo ar turėjo sužinoti pinigų gavimo dieną. Sprendimas dalis dėl palūkanų priteisimo remiantis CK 6.240 straipsnio 1 dalimi yra nepagristas ir naikintinas.
8. Teismas nepagrįstai išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą priteisė tik iš atsakovų, nesudariusių taikos sutarties su ieškovu. Taikos sutartimi ieškovas laisva valia atsisakė teisės reikalauti dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovų, su kuriais sudaryta taikos sutartis, todėl šių išlaidų atlyginimas negalėjo būti priteistas iš apelianto ar kitų atsakovų. Kiekvienam atsakovui tenkanti atlygintinų bylinėjimosi išlaidų suma turėjo būti nustatoma atsižvelgiant į iš kiekvieno iš atsakovų reikalaujamos sumos ir bendros ieškinio sumos santykį. Iš „Swedbank lizingas“, UAB galėjo būti priteista tik 1 344,84 Lt (27 980,48/59 540,29x2 861,72) advokato pagalbos išlaidų. Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas remdamasis nepagrįsta prielaida, jog ieškinys yra patenkintas visiškai. Rezoliucinėje sprendimo dalyje teismas nurodė, jog tenkinama ta ieškinio dalis, dėl kurios nebuvo sudaryta taikos sutartis, vadinasi, ieškinio reikalavimai buvo patenkinti iš dalies. Teismas privalėjo atsižvelgti į šią aplinkybę spręsdamas dėl ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

10AAS „BTA“, veikianti per „BTA“ ADB filialą Lietuvoje (trečiojo asmens UAB „BTA DRAUDIMAS“ teisių ir pareigų perėmėja), atsiliepime prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti galioti. Pažymi, kad yra atmestinas apelianto argumentas, jog jis laikytinas sąžiningu asmeniu bei iš apelianto negali būti priteista jam išmokėta suma. Neteisėtas pinigų gavimas yra pagrindas taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pradinę padėtį. Apeliantas neginčija, kad pinigai buvo gauti pažeidžiant imperatyvias teisės normas. Pagrįsta ta apelianto argumentų dalis, kuria ginčijamos priteistos palūkanos pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį, nes jo statusas teisiniame santykyje su ieškovu nėra adekvatus statusui asmens, kuris turtą buvo įgijęs be teisinio pagrindo, kaip tai suprantama CK 6.240 straipsnio prasme.

11Atsakovas UAB „LUKOIL BALTIJA“ atsiliepime prašo pašalinti atsakovą iš tolesnio bylos nagrinėjimo, nes byloje priimtas sprendimas dėl reikalavimų šiam atsakovui yra įsiteisėjęs ir byla nutraukta. Pažymi, kad nagrinėjant apelianto apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismo priimtas procesinis dokumentas neturės įtakos UAB „LUKOIL BALTIJA“ teisėms ir pareigoms.

12Ieškovo BUAB „Medvėgalis“ bankroto administratoriaus atstovas atsiliepime prašo atmesti atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB apeliacinį skundą, teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pažymima, kad atsakovo pateiktose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse faktinės aplinkybės neturėjo esminių panašumų ir nesutampa su esančiomis šioje civilinėje byloje, kai atsakovams, tarp jų ir „Swedbank lizingas“, UAB buvo pervestos lėšos po to, kai teisme jau buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo ir buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisiniams santykiams atsirasti atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB apeliaciniame skunde nagrinėtos sąlygos nėra taikytinos. Teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.237 straipsnio 1 dalį bei pagrįstai prieteisė ieškovui BUAB „Medvėgalis“ palūkanas remdamasis CK 6.240 straipsnio 1 dalimi. „Swedbank lizingas“, UAB neginčija fakto, jog pinigai buvo gauti pažeidžiant ĮBĮ nuostatas. Iš neteisėtų antstolio veiksmų negalėjo kilti teisėti padariniai atsakovui, kitu atveju „Swedbank lizingas“, UAB be teisinio pagrindo įgytų tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti. „Swedbank lizingas“, UAB reikalavimas turi būti tenkinamas pagal ĮBĮ nuostatas laikantis kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo kartu su kitais tos pačios eilės kreditoriais. Šiuo atveju yra pažeista ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis, teismo nutartis dėl arešto įmonės turtui ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, todėl toks prievolės įvykdymas yra neteisėtas. Iš ieškovo pusės buvo siekiama taikiai susitarti, tai įrodo faktas, jog su atsakovais AB „ORLEN Lietuva“, UAB „LUKOIL BALTIJA“, UAB „Jozita“, S. G., antstoliu K. K. buvo pasiektas susitarimas ir sudaryta taikos sutartis.

13IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Dėl Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 3 dalies reikšmės vykdymo procedūroms

15Nustatyta, kad kreditorių pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „Medvėgalis“ iškėlimo teisme gautas ir teisėjo rezoliucija priimtas 2009 m. rugpjūčio 20 d. (9 b. l., 1 tomas). Priėmęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismas 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones (ĮBĮ 9 str. 2 d. 5 p.) – areštavo UAB „Medvėgalis“ turtą, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims (170 b. l., 1 tomas). Nutartis dėl arešto UAB „Medvėgalis“ turtui 2009 m. rugpjūčio 26 d. įregistruota viešame Turto arešto aktų registre (172-173 b. l., 1 tomas).

16Byloje neginčijama faktinė aplinkybė, kad po aukščiau nurodytų teisiškai reikšmingų faktų atsiradimo antstolis vykdė išieškojimo iš skolininko UAB „Medvėgalis“ turto veiksmus ir išieškotas pinigines sumas paskirstė išieškotojams, tarp jų – ir atsakovui „Swedbank lizingas“, UAB. Šiuos vykdymo veiksmus antstolis atliko 2009 m. rugsėjo 24 d., 2009 m. spalio 20 d. ir 2009 m. spalio 26 d. (8 b. l., 1 tomas). Šiuo laikotarpiu išieškotos iš skolininko UAB „Medvėgalis“ lėšos – iš viso 58 259,13 Lt buvo paskirstytos įvairių skolininko išieškotojų reikalavimams iš dalies tenkinti, taip pat vykdymo išlaidoms apmokėti. Atsakovui „Swedbank lizingas“, UAB buvo pervesta 27 379,96 Lt išieškotų skolininko lėšų.

17ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte (byloje vadovaujamasi įstatymo redakcija, galiojusia nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d., t. y. ginčijamų išieškojimo veiksmų atlikimo laikotarpiu) nustatyta, kad teismas pasirengimo bankroto bylos nagrinėjimui stadijoje gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo; ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norminė taisyklė, kad, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Šios įstatymo normos skirtos galimos bankroto bylos procedūroms užtikrinti ir turi būti aiškinamos atsižvelgiant į bendruosius šių procedūrų principus bei tikslus. Nurodytų įstatyminių nuostatų paskirtis yra užtikrinti, kad galima bankroto procedūra bus įvykdyta įstatymo nustatyta tvarka ir kad bus pasiektas vienas iš pagrindinių įmonės bankroto instituto tikslų – apsaugoti įmonės kreditorių teises ir teisėtus interesus. Bankrutuojančios įmonės statusas reiškia, kad įmonė yra nemoki, t. y. negali patenkinti visų kreditorių reikalavimų; bankroto procesą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatyta tokia bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, kuri užtikrina teisingą jų interesų derinimą ir lygiateisiškumą – visi tos pačios eilės kreditoriai turi teisę į savo reikalavimų patenkinimą proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą (ĮBĮ 35 straipsnis). ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatytos teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės ir 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti išieškojimą iš bankrutuojančios įmonės turto yra skirti bankrutuojančios įmonės turto padalijimui Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka užtikrinti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tiek pagal ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tiek ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostata vertintini kaip imperatyvieji ribojimai. Šiuos ribojimus pažeidžiantys atsiskaitymai su bankrutuojančios įmonės kreditoriais yra neteisėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2011, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008; 2008 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008; kt.).

18Taikant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatą konkretiems bankroto teisiniams santykiams, būtina įvertinti, kad šioje teisės normoje įtvirtinti ribojimai galioja nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, t. y. nuo datos, kai pareiškimo dėl bankroto bylos priėmimas patvirtinamas teisėjo rezoliucija (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Kaip jau nurodyta, ieškinio pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „Medvėgalis“ iškėlimo perduotas teisėjui ir jo priimtas 2009 m. rugpjūčio 20 d. Priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, visi vykdymo veiksmai, susiję su išieškojimu iš įmonės, kuriai pareikštas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, turto, išskyrus skolininko turto areštą, pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus yra sustabdomi. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant nuostatą ,,turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas“ laikomasi pozicijos, kad vykdymo veiksmai turi būti stabdomi bet kuriame skolininko turto realizavimo ar išieškojimo etape, t. y. turi būti privalomai sustabdomas net ir jau išieškotų bei antstolio depozitinėje sąskaitoje esančių skolininko – įmonės, dėl kurios yra priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo – lėšų išmokėjimas išieškotojams. Priešingas aptariamų teisės normų aiškinimas reikštų tiek ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies, tiek apskritai Įmonių bankroto įstatymo vieno iš tikslų – sustabdyti disponavimą galimai bankrutuosiančio skolininko turtu ir pinigais, taip apsaugant kreditorių teises, – paneigimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2011; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2010; 2010 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2010; 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2009; kt.).

19Antstolis ginčijamus vykdymo veiksmus atliko po to, kai teisme buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovo įmonei – UAB „Medvėgalis“ iškėlimo ir šios įmonės turtui uždėtas areštas taikant laikinąsias apsaugos priemones. Tai reiškia, kad ginčo vykdymo veiksmai pažeidė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą ir teismo nutartį dėl arešto įmonės turtui taikymo, todėl objektyviąja prasme jie atitinka neteisėto veikimo požymius (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

20Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginius, kuriais remdamasis apeliantas aiškina, jog lėšas jis gavo teisėtu pagrindu, t. y. notaro išduoto vykdomojo rašto pagrindu esant priimtam antstolio patvarkymui dėl lėšų pervedimo. Aptariamu atveju, ieškovui ginčyti antstolio atliktų veiksmų teisėtumą nebuvo jokios teisinės būtinybės, nes tų veiksmų prieštaravimas įstatyme nustatytiems draudžiamiesiems imperatyvams ir tų veiksmų neteisėtumas yra akivaizdūs, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad tokie veiksmai negali sukelti teisėtų padarinių.

21Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytą aplinkybę, kad atliekant vykdymo veiksmus ir paskirstant išieškotas lėšas išmokėti išieškotojams buvo pažeistos minėtos imperatyviosios ĮBĮ 9 straipsnio nuostatos, konstatuoja, jog neteisėtais veiksmais įgytos lėšos pagrįstai reikalaujamos priteisti iš jas įgijusių asmenų, kaip be teisėto pagrindo įgytas finansinis turtas. Ieškovą – bankrutavusią įmonę šioje byloje atstovaujantis bankroto administratorius turi teisę išreikalauti neteisėtai sumokėtas įmonės lėšas (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.) iš jas gavusių asmenų. Atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB kreditorinis reikalavimas turi būti patvirtinamas ir tenkinamas pagal ĮBĮ nuostatas laikantis kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo kartu su kitais tos pačios eilės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2008; 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-606/2007, kt.).

22Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad ieškovas neįrodė, jog antstoliui paskirsčius išieškotas lėšas būtų buvę pažeisti kitų BUAB „Medvėgalis“ kreditorių teisėti interesai. Apelianto nuomone, formalus ĮBĮ nuostatų, reglamentuojančių bankrutuojančios bendrovės kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę, pažeidimas, jeigu dėl tokio pažeidimo niekas nepatyrė žalos, negali būti pagrindas reikšti tokį ieškinį, koks buvo pareikštas šioje byloje. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto motyvais negali sutikti. Išieškojimo veiksmų vykdymo procese tolesnis atlikimas po to, kai yra priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos įmonei skolininkei iškėlimo ir jos turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pažeidžia kitų tokios įmonės kreditorių teises patenkinti jų reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje išaiškino, kaip turi būti ginamos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės panašiose situacijose, t. y., kai pažeidžiama ĮBĮ nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka ir įmonė neteisėtai atsiskaito su vienu iš kreditorių. Nagrinėjamu atveju situacija yra iš esmės analogiška, išskyrus tą, kad neteisėtą atsiskaitymą su dalimi kreditorių atliko ne pati įmonė, o vykdymo veiksmus išieškant iš įmonės turto atlikęs antstolis. Toks, nors ir priverstinis, skolininko prievolės vykdymas yra neteisėtas. Tokiu atveju neteisėtas turto (įskaitant finansinį) gavimas yra pagrindas taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pradinę padėtį (CK 6.145 str. 1 d.). Įmonės bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių interesus, privalo išreikalauti neteisėtai sumokėtas (šiuo atveju – neteisėtai išieškotas ir paskirstytas išieškotojams) bankrutuojančios įmonės lėšas iš jas gavusių kreditorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2011; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2009; 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2008; kt.).

23Dėl restitucijos ir nepagrįstai gauto turto išreikalavimo taisyklių taikymo

24

25Jau pažymėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kaip turi būti ginamos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės analogiškose nagrinėjamai situacijose, kai yra pažeidžiama ĮBĮ nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka ir įmonė neteisėtai atsiskaito su vienu iš kreditorių. Neteisėtas turto gavimas yra pagrindas taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pradinę padėtį (CK 6.145 straipsnio 1 dalis), todėl tokiu atveju įmonės bankroto administratorius privalo išreikalauti neteisėtai sumokėtas bankrutuojančios įmonės lėšas iš jas gavusio kreditoriaus

26Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog atsiskaitymas su vienu iš kreditorių pažeidžiant ĮBĮ nuostatas yra neteisėtas, nustatęs, jog pinigai buvo kreditoriaus gauti dėl antstolio neteisėtų veiksmų, negalėjo taikyti CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos. Pasak apelianto, byloje turėjo būti įrodyta, jog turto negalima išreikalauti taikant kitus civilinių teisių gynimo būdus (restituciją, vindikaciją). Subsidiarus CK šeštos knygos XX skyriuje įtvirtinto teisės instituto pobūdis suponuoja tai, kad jis gali būti taikomas tik tuo atveju, jei yra išnaudotos ar negali būti taikomos kitos civilinių teisių gynimo priemonės. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinio pareiškime ieškovas, be kita ko, nurodė, kad neteisėtas turto gavimas pažeidus ĮBĮ normas, reguliuojančias kreditorių reikalavimų patenkinimo tvarką ir atsiskaitymą su kreditoriais, yra pagrindas taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pradinę padėtį. Paminėjęs šią teisės normą, ieškovas reikalavimą priteisti lėšas grindė turto įgijimo be teisinio pagrindo normomis (CK 6.237 - 6.240 str.). Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat paminėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktas išaiškinimas, kad tuo atveju, kai yra pažeidžiama ĮBĮ nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka ir įmonė neteisėtai atsiskaito su vienu iš kreditorių, toks prievolės įvykdymas yra neteisėtas, o neteisėtas turto gavimas yra pagrindas grąžinti šalis į pradinę padėtį (CK 6.145 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad esant atitinkamam teisiniam reglamentavimui ir nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, ieškinio dalis dėl atsakovams antstolio pervestų lėšų priteisimo tenkintina CK 6.237 straipsnio 1 dalies, o dėl palūkanų priteisimo – CK 6.240 straipsnio 1 dalies pagrindu. Detalesnės argumentacijos, kodėl atkurdamas pradinę padėtį ir priteisdamas grąžinti neteisėtai gautą finansinį turtą vadovaujasi CK šeštos knygos XX skyriaus normomis, teismas sprendime neišdėstė. Apelianto įsitikinimu, teismui nusprendus remtis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo teisiniu institutu, jis privalėjo nustatinėti šio instituto taikymo sąlygas ir remtis tais teisminės praktikos precedentais, kuriuose kalbama būtent apie šį teisės institutą, tačiau teismas neanalizavo ir nevertino sąlygų, leidžiančių konstatuoti buvus nepagrįstą praturtėjimą.

27Su šiais apelianto argumentais galima sutikti iš dalies. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisės normų pažeidimo išmokant lėšas atsakovui „Swedbank lizingas“, UAB ir kitiems bylos atsakovams pasekmių pašalinimas įvykdytinas atkuriant iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. CK 1.138 straipsnio 2 punkte įtvirtintas vienas civilinių teisių gynimo būdų – buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas, gali būti įgyvendinamas taikant skirtingus teisinius mechanizmus (pvz., restituciją, išreikalaujant be teisinio pagrindo gautą turtą, vindikaciją). Nagrinėjamu atveju yra aktualus restitucijos ir nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo teisinių institutų konkurencijos klausimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, antstolio pervesti atsakovui pinigai turi būti priteisti grąžinti ieškovui restitucijos taisyklių taikymo pagrindu, nes atsakovas turi pareigą grąžinti tą finansinį turtą, kurį jis gavo neteisėtai (CK 6.145 str. 1 d.).

28Restitucijos esmė – asmens (asmenų) grąžinimas į buvusią padėtį; pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalies normą restitucijos pagrindu gali būti skirtingais pagrindais atsiradusios asmens prievolės grąžinti kitam asmeniui turtą: restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pasisakant dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo turto realizavimo vykdymo procese atveju laikytina, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jis taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Šiuo atveju prievoliniai teisiniai santykiai siejo ieškovą BUAB „Medvėgalis“ ir atsakovą „Swedbank lizingas“, UAB, nes atsakovo kreditorinio reikalavimo teisė, kuri buvo priverstinai įgyvendinama vykdymo procese, atsirado iš šiuos asmenis siejusių prievolinių santykių.

29Teismų praktikoje išaiškinta, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis, šie santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos II dalies ,,Kitais pagrindais atsirandančios prievolės” XX skyriaus normų. Šiame skyriuje įtvirtintos turto išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teisines nuostatas, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu; nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje Nr.3K-3-593/2008; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; kt.).

30Tuo atveju, kai reikalavimo dalyku esantis turtas yra gautas neteisėto veiksmo pagrindu (taip yra nagrinėjamoje byloje), konstatavus tokio veiksmo neteisėtumą ab initio, taikomos CK šeštosios knygos X skyriuje įtvirtintos restitucijos taisyklės. CK šeštosios knygos XX skyriaus taisyklės, reglamentuojančios be pagrindo gauto turto ar nepagrįsto praturtėjimo grąžinimą, tokiu atveju galėtų būti taikomos tik subsidiariai – jeigu restitucijos nepakanka visiškam pažeistų asmens teisių apgynimui. Nagrinėjamu atveju visiškam ieškovo BUAB „Medvėgalis“ ir jos kreditorių pažeistų civilinių teisių apgynimui pakanka restitucijos – priteisimo grąžinti neteisėtai gautą finansinį turtą (pinigus). Būtent tokiu faktiniu pagrindu ir buvo pareikštas ieškinys šioje civilinėje byloje.

31Dispozityviškumo civiliniame procese principas reiškia tai, kad teismas negali pakeisti ieškinio faktinio pagrindo ir (išskyrus įstatyme tiesiogiai įtvirtintas išimtis) ieškinio dalyko – faktinio reikalavimo, kurį pareiškia į teismą besikreipiąs asmuo. Teisinis ginčo teisinių santykių kvalifikavimas – tai teismo, o ne teisminės gynybos besikreipiančio asmens pareiga. Nepaisant to, ar procesiniame dokumente yra nurodytas reikalavimų juridinis pagrindas ir ar jis nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Vien aplinkybė, kad pareiškimą teismui pateikęs asmuo neteisingai nurodo įstatymą, kuriuo grindžia reikalavimus, negali būti pagrindas pareikštus reikalavimus atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2009; kt.). Nagrinėjamu atveju šios teisės taikymo taisyklės reiškia tai, kad kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas. Teismas, spręsdamas bylą, kurioje viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, turėtų būti aktyvus, nes to reikalauja viešasis interesas. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad, pritaikęs tinkamą teisės normą, teismas, taikydamas teisingumo ir protingumo kriterijus, atsižvelgdamas į reikalavimo esmę pagal bylos faktus, gali nukrypti nuo ieškovo lingvistinių ieškinio reikalavimo formuluočių ir suformuluoti rezoliucinę dalį taip, kad ieškovui priklausanti pagal faktines aplinkybes teisė būtų apginta (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2010; 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1072/2003). Toks reikalavimo tenkinimas (atsižvelgus į reikalavimo pagrindu nurodytas aplinkybes ir reikalavimo esmę bei tikslą), taikant CK 1.138 straipsnyje įtvirtintus civilinių teisių gynimo būdus nėra ieškinio dalyko keitimas, o tik tinkamas teisiškas reikalavimo formulavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2009). Konstatavęs antstolio veiksmų neteisėtumą, pasireiškusį imperatyvių įstatymo normų pažeidimu, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ex officio taiko tokių veiksmų teisines pasekmes – pradinės padėties iki teisės pažeidimo padarymo atkūrimą pagal restitucijos taisykles, nes šiuo atveju teismas nevaržomas ieškinio dalyko ir ribų.

32Konstatavus neteisėtus antstolio veiksmus išieškant ir paskirstant išieškotojams skolininko BUAB „Medvėgalis“ lėšas, kurių išieškojimo pagrindas buvo skolininko prievolių pažeidimas, atsiranda tokių veiksmų pasekmė – restitucija (analogija CK 1.80 str. 2 d. nuostatai). Vykdant restituciją netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 str. 3, 4 d.). Pripažinus neteisėtais antstolio veiksmus vykdant išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp išieškotojo (kreditoriaus) bei skolininko (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio mėn. 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007). Remiantis tuo, kas išdėstyta, atmestini apelianto motyvai, kad jis yra sąžiningas antstolio pervestų pinigų įgijėjas, todėl CK 4.96 straipsnio 1 dalyje nustatyti ribojimai, taikomi kilnojamųjų daiktų išreikalavimui iš sąžiningo įgijėjo, pagal įstatymo analogiją esą galėtų būti taikomi ir teisiniams santykiams dėl pinigų išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), bet ne kaip turto įgijėjo žinojimas ar galėjimas žinoti apie turto įgijimo sąlygas ir aplinkybes (CK 4.96 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007; 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007). Minėtose bylose kasacine tvarka priimtose nutartyse išdėstyta pozicija, kad CK 4.96 straipsnis, reglamentuojantis daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, sprendžiant dėl restitucijos taikymo klausimų, netaikytinas.

33Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad taikyti CK 6.145 straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis šioje byloje nėra pagrindo. Kitaip sakant, byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas apskritai netaikyti restitucijos arba pakeisti jos taikymo būdą.

34Konstatavus, kad ieškovo ir jo kreditorių pažeistos teisės turi būti ginamos taikant restituciją, o ne turto įgijimą be teisinio pagrindo reguliuojančias teisės normas, negali būti tenkinama ieškinio dalis dėl palūkanų, kurias ieškovas prašė priteisti iš apelianto CK 6.240 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo motyvais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo CK 6.240 straipsnio 1 dalyje numatytas palūkanas, todėl šią teismo sprendimo dalį panaikina ir ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo atmeta. Priėmus tokį procesinį sprendimą, apelianto argumentų dėl palūkanų skaičiavimo pradžios momento nustatymo analizė netenka reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Panaikinus sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo, atitinkamai keičiama teismo sprendimo dalis dėl priteistų procesinių palūkanų (įvertinant bendros priteistos sumos pasikeitimą).

35Dėl sąžiningo procesinių teisių įgyvendinimo. Dėl bylinėjimosi išlaidų

36Apeliacinį skundą padavęs asmuo reiškia pastabas ieškovo bankroto administratoriui, kad šis kreipėsi į teismą su ieškiniu, neišnaudojęs taikių ginčo išsprendimo galimybių, jog nereikalavo iš atsakovų sugrąžinti pinigus gera valia, t.y. nesikreipiant į teismą. Tokius apelianto argumentus teisėjų kolegija laiko nepriimtinais, nes paties apelianto pasyvus dalyvavimas šios bylos procese, nuolat prašant bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (b. l. 117. t. 1, b. l. 9, 51, t. 2), turėjo įtakos tam, kad jis galėjo tapti, tačiau netapo byloje pasirašytos taikos sutarties šalimi, nors kiti bylos dalyviai bylos nagrinėjimo eigoje ėmėsi veiksmų susitarti su ieškovu dėl taikios ginčo išsprendimo baigties. Be to, sunku įsivaizduoti, kaip būtų įgyvendinta bankroto administratoriaus gera valia pareikalavus iš apelianto grąžinti ieškovui pinigus be kreipimosi su ieškiniu į teismą, jeigu apeliantas iki šiol laikosi kategoriškos pozicijos, esą bankroto administratoriaus reikalavimai yra visiškai nepagrįsti. Daliai aktyviai bylos procese dalyvavusių atsakovų pareiškus apie ketinimą baigti ginčą taikiu būdu, teismas ne kartą buvo atidėjęs bylos nagrinėjimą. Apeliantas, būdamas sąžiningu proceso dalyviu ir vykdydamas pareigą domėtis bylos eiga, veikdamas pagal bendradarbiavimo ir kooperavimosi procese principus, turėjo visas galimybes sužinoti apie kitų atsakovų pastangas bylą baigti taikos sutartimi ir būtų galėjęs įsitraukti į derybas dėl ginčo taikaus išsprendimo, tačiau būdamas iš esmės pasyvus bylos dalyvis, šia procesine teise nesinaudojo, todėl neturi pagrįstos teisės priekaištauti ieškovo bankroto administratoriui, kad tik jis turėjo išnaudoti galimybes taikiai išspręsti iškilusį ginčą.

37Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą priteisė tik iš atsakovų, nesudariusių taikos sutarties su ieškovu. Taikos sutartimi ieškovas laisva valia atsisakė teisės reikalauti dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovų, su kuriais sudaryta taikos sutartis, todėl visų šių išlaidų atlyginimas negalėjo būti priteistas tik iš apelianto ar kitų atsakovų, nepasirašiusių taikos sutarties. Pasak apelianto, kiekvienam atsakovui tenkanti atlygintinų bylinėjimosi išlaidų suma turėjo būti nustatoma atsižvelgiant į iš kiekvieno iš atsakovų reikalaujamos sumos ir bendros ieškinio sumos santykį. Apeliantas pažymi, kad rezoliucinėje sprendimo dalyje teismas nurodė, jog tenkinama ta ieškinio dalis, dėl kurios nebuvo sudaryta taikos sutartis, vadinasi, ieškinio reikalavimai buvo patenkinti iš dalies. Teismas privalėjo atsižvelgti į šią aplinkybę spręsdamas dėl ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

38Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Teismo patvirtintoje taikos sutartyje dalis atsakovų pripažino ieškinio reikalavimą dėl neteisėtai įgyto turto grąžinimo, o ieškovas atsisakė nuo reikalavimo šiems atsakovams priteisti palūkanas ir procesines palūkanas. Be to, taikos sutarties šalys įsipareigojo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas padengti pačios ir įsipareigojo neturėti viena kitai jokių pretenzijų dėl bylinėjimosi išlaidų. Esant tokioms teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygoms, kada ją pasirašę atsakovai iš esmės pripažino ieškovo reikalavimą dėl neteisėtai įgyto turto grąžinimo, o ieškovas atsisakė palūkanų atlyginimo, kada sutarties šalys sutarė pasilikti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tokiu atveju iš apelianto, nesudariusio taikos sutarties, bylinėjimosi išlaidos ieškovui galėjo būti priteisiamos tik proporcingai iš jo priteistai sumai pagal bendrą pareikštų byloje reikalavimų apimtį. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad taikos sutartimi ieškovui laisva valia atsisakius teisės reikalauti dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovų, su kuriais buvo sudaryta taikos sutartis, visas šių išlaidų atlyginimas negalėjo būti priteistas iš apelianto ar kitų atsakovų – ne taikos sutarties dalyvių, todėl kiekvienam atsakovui tenkanti atlygintinų bylinėjimosi išlaidų suma turėjo būti nustatoma atsižvelgiant į iš kiekvieno iš atsakovų reikalaujamos sumos ir bendros ieškinio sumos santykį. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad iš „Swedbank lizingas“, UAB galėjo būti ieškovo naudai priteisiama ne daugiau kaip 1 344,84 Lt advokato pagalbos išlaidų. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria paskirstytas ieškovo turėtų advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas, pakeičiama sumažinant iš apelianto priteistą šių išlaidų atlyginimo sumą. Kadangi šia nutartimi atmetamas ieškovo reikalavimas priteisti iš apelianto 600,52 Lt palūkanų, atitinkamai sumažinama skundžiamu sprendimu priteisto iš apelianto į valstybės biudžetą žyminio mokesčio suma (CPK 93 str. 5 d. nuostatos).

39Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

40Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą.

41Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovui BUAB „Medvėgalis“ priteista iš atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB 600,52 Lt palūkanų už be pagrindo įgytą 27 379,96 Lt sumą. Šioje dalyje priimti kitą sprendimą – atmesti ieškovo BUAB „Medvėgalis“ reikalavimą dėl 600,52 Lt palūkanų už neteisėtai įgytus 27 379,96 Lt priteisimo iš atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB. Nustatyti, kad teismo sprendimu ieškovui BUAB „Medvėgalis“ iš atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB priteistos 6 proc. dydžio metinės palūkanos skaičiuojamos nuo 27 379,96 Lt sumos per laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2010 m. kovo 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

42Sumažinti ieškovui BUAB „Medvėgalis“ iš atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB priteistą advokato pagalbos išlaidų atlyginimą iki 1 344,84 Lt.

43Sumažinti iš atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB į valstybės biudžetą priteistą žyminį mokestį iki 821,40 Lt.

44Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.