Byla 1A-58-398/2016
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo N. K. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 184 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 8 mėnesiams; pagal BK 183 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams; pagal BK 206 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo), teisėjų Albino Bielskio, Lino Žukausko, sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui, gynėjai advokatei Daivai Gadliauskienei, nuteistajam N. K. ,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo N. K. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 184 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 8 mėnesiams; pagal BK 183 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams; pagal BK 206 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežčiausia bausme apimant kitas švelnesnes, ir paskirta laisvės atėmimo 3 metams bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis 2013 m. vasario 14 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 metams, ją atliekant pataisos namuose, su 15 MGL (1950 Lt arba 564 eurų) dydžio bauda.

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

5N. K. nuteistas pagal BK 206 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2006 m. lapkričio 2 d. Panevėžyje, Laisvės a. 15, AB „Ūkio bankas“ Panevėžio filialo patalpose, būdamas UAB „A“ (duomenys pakeisti) direktoriumi, sudaręs su šiuo banku kredito sutartį Nr. 06/03-324 dėl 500 000 Lt tikslinio kredito UAB „A“, iš kurių 100 000 Lt skirta pastatams ( - ), pirkti, o 400 000 Lt skirta UAB „A“ apyvartinių lėšų papildymui, dalį kredito – 300 000 Lt, panaudojo ne pagal paskirtį, numatytą kredito sutarties 1.9 p., t.y. mokėjimo nurodymu Nr. 746022 iš UAB „A“ šiame banke esančios sąskaitos Nr. ( - ) 300 000 Lt pervedė į tame pačiame banke buvusią jo asmeninę sąskaitą Nr. ( - ) , po ko tą pačią dieną iš jos 50 000 Lt pervedė į V. S. sąskaitą ir 249 813,29 Lt pervedė savo įsiskolinimui dengti pagal sutartį Nr. KR03-091/06.

6N. K. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio mėnesio, tiksliai nenustatytos dienos, iki 2009 m. balandžio 10 d., tiksliau nenustatytu laiku, ( - ), UAB „A” patalpose, būdamas UAB „A“ direktoriumi ir atsakingu už UAB „A” turtą, iš bendrovės kasos paimdamas grynus pinigus ir jų panaudojimo nepagrįsdamas buhalterinės apskaitos dokumentais, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – UAB „A” turtą – 432 800 Lt.

7N. K. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 13 d. ( - ), UAB „A” patalpose, būdamas UAB „A“ direktoriumi ir atsakingu už UAB „A” turtą, iš bendrovės kasos pagal kasos išlaidų orderį Nr. KIO 1163 paėmė grynais ir tyčia pasisavino jo žinioje buvusį UAB „A“ turtą – 10 562,68 Lt.

8N. K. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2010 m. spalio 25 d. ( - ), UAB “A” patalpose, būdamas UAB „A“ direktoriumi ir atsakingu už UAB „A” turtą, kaip atskaitingas asmuo 2010 m. spalio 1 d. turėdamas 271,01 Lt ir 2010-10-25 pagal kasos išlaidų orderį Nr. KIO 1164 paėmęs 6 939, 85 Lt įmonės veiklos išlaidoms, perduodamas šiuos pinigus nenustatytiems asmenims be apskaitos dokumentų ir nepateisindamas jų panaudojimo buhalterinės apskaitos dokumentais, tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį UAB „A“ turtą – 7 210, 86 Lt.

9Apeliaciniu skundu nuteistasis N. K. prašo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir jį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

10Nuteistasis N. K. teigia, kad apygardos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl UAB „A“ priklausančio turto – 432 800 Lt iššvaistymo ir pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl UAB „A“ priklausančio turto – 10 562,68 Lt pasisavinimo, byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai, pažeisdamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančias baudžiamojo proceso įstatymo normas ir nesivadovaudamas teismų praktika vertinant bylos duomenis (cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2006, 2K-P-218/2008, 2K-283/2008), dėl ko padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2013, 2K-411/2012, 2K-373/2013, 2K-7-388/2012) ir nurodo, kad UAB „A“ kasoje 432 800 Lt sumos grynaisiais pinigais niekada nebuvo, iš šios bendrovės banko sąskaitos pagal čekius būdavo išimami grynieji pinigai ir vėliau įnešami į UAB „B“ (duomenys pakeisti) sąskaitą. Laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2009 m. įmonės kasoje galėjo buhalteriškai susidaryti 432 800 Lt grynųjų pinigų likutis. 2009 m. balandžio mėnesį buhalterė pasakė, kad planuojamas bendrovės patikrinimas, todėl, kad šie pinigai „nekabėtų“ kasoje, 2009-04-10 buvo išrašytas kasos išlaidų orderis KIO 0775, kad neva jam – N. K. išmokėta 432 800 Lt grynaisiais pinigais atsiskaitymui su kreditoriais, nors realiai tokia finansinė operacija neįvyko, jam tokia pinigų suma nebuvo išmokėta. UAB „A“ buvo atgaivinta, siekiant įgyvendinti UAB „B“ investicinį projektą higieninio popieriaus gamybai. UAB „B“ vadovas E. S. , veikdamas kartu su AB „Ūkio banko“ Panevėžio filialo darbuotojais, sukūrė planą, kaip UAB „B“ galėtų gauti piniginių lėšų savo investiciniam projektui įgyvendinti. Buvo atnaujintos ir naujai sukurtos uždarosios akcinės bendrovės, įskaitant UAB „A“, kurioms AB „Ūkio bankas“ suteikdavo kreditus, kurie iš karto per šių bendrovių banko sąskaitas būdavo pervedami į UAB „B“ banko sąskaitas arba išgryninami ir iš karto įnešami į UAB „B“ banko sąskaitą. Vykstant tokioms bankinėms operacijoms, UAB „A“ buhalterė R. K. , matydama, jog į UAB „A“ banko sąskaitą pateko pinigai ir jie buvo išgryninti, juos užpajamuodavo bendrovės kasos knygoje. Kad pinigai buvo perduodami UAB „B“, buhalteriškai nebuvo įforminama. Dėl šios priežasties 2009-04-10 pagal kasos knygą UAB „A“ kasoje buvo 432 800 Lt, nors realiai tokios pinigų sumos nebuvo. Visus šiuos finansinius reikalus tvarkė UAB „B“ direktorius E. S. , kuris turėjo prokūrą UAB „A“. Apeliantas pažymi, kad dalis jam inkriminuotos sumos – 262 500 Lt buvo lizingo bendrovės už dumblo sausinimo įrangą sumokėti pinigai, apie kuriuos jis pats sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu, nes visus dokumentus ir finansus šiuo klausimu tvarkė E. S. . Pastarasis savo ranka užpildė UAB „A“ 2008-01-21 čekį dėl 262 500 Lt grynųjų pinigų išėmimo iš kasos. Šiame čekyje yra parašas, panašus į jo – N. K. , tačiau jis pats neprisimena, kad būtų pasirašęs čekį tokiai pinigų sumai. Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai iš dalies įrodo, kad UAB „A“ disponavo tokiomis lėšomis, nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2009-04-10 jie buvo išimti, o jų panaudojimas nebuvo pagrįstas jokiais dokumentais. Už tai vienareikšmiai atsakingas tik jis – N. K. , nes šios lėšos buvo jo kaip įmonės vadovo žinioje. Taigi, teismas iš esmės pripažino teisingais jo parodymus, kad šie pinigai tiek iš UAB „A“ banko sąskaitų, tiek grynaisiais buvo pervedami UAB „B“, tačiau tuo pačiu konstatavo, jog tai reiškia, kad tokiu būdu jis – N. K. iššvaistė UAB „A“ turtą – 432 800 Lt, visiškai neanalizuodamas fakto, jog piniginės lėšos iš UAB „A“ banko sąskaitų ir grynieji pinigai į UAB „A“ sąskaitą buvo pervedami ne jo valia, kai kuriais atvejais jam to net nežinant, o E. S. kartu su AB „Ūkio banku“ vykdant iš anksto parengtos nusikalstamos veikos planą. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad sužinojęs šias aplinkybės, jis su pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą. Pagal šį pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir, jo žiniomis, E. S. , taip pat buvusiam AB „Ūkio banko“ valdytojui K. A. ir jo pavaduotojui Ž. B. pareikšti įtarimai padarius nusikalstamas veikas. Šią faktinę aplinkybę jis nurodė teisminio bylos nagrinėjimo metu, ji buvo žinoma ir valstybinį kaltinimą palaikiusiam prokurorui, tačiau į tai nebuvo tinkamai reaguojama, nors šios aplinkybės yra esminės sprendžiant jo kaltės ar nekaltumo klausimą.

11Apeliantas skunde taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių bei duomenų bylose, kuriose sprendžiamas bendrovės vadovo atsakomybės už vadovaujamos bendrovės turto pasisavinimą klausimas, vertinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012). Nurodo, kad UAB „A“ piniginių lėšų – 10 562,68 Lt jis nepasisavino. 2009-05-28 iš UAB „C“, su kuria UAB „A“ bendradarbiavo, direktoriaus R. Ž. jis, kaip fizinis asmuo, paėmė 18 000 Lt paskolą. Šiuos pinigus įnešė į UAB „A“ sąskaitą ir jie buvo panaudoti bendrovės veikloje – Baltarusijoje nupirkta žaliava servetėlių gamybai. Tuo tarpu UAB „C“ iš UAB „A“ pirkdavo tualetinį popierių ir pagal sąskaitas buvo likusi skolinga bendrovei 10 562,68 Lt. Pablogėjus finansinei situacijai ir antstoliams areštavus UAB „A“ sąskaitas, kad būtų padengtos skolos, antstoliai pradėjo reikalauti iš UAB „C“ padengti įsiskolinimą, nors realiai ši bendrovė nebuvo skolinga (iš jos paskolinti 18 000 Lt buvo įnešti į UAB „A“ sąskaitą ir panaudoti žaliavoms pirkti). Tuomet buvo surašytas 2010-08-12 kasos pajamų orderis KPO 0236, patvirtinantis, kad UAB „C“ grąžino 10 562,68 Lt, nors realiai ši pinigų suma nebuvo sumokėta. Surašius minėtą kasos pajamų orderį, kasoje susidarė 10 562,68 Lt trūkumas, todėl 2010-08-13 buvo surašytas kasos išlaidų orderis Nr. KIO 1163, patvirtinantis, kad jam – N. K. iš kasos buvo išmokėta 10 562,68 Lt suma, nors realiai tokia finansinė operacija neįvyko. Šias jo nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtino liudytojai V. S. ir R. Ž. , tačiau teismas jo paties parodymus atmetė, o liudytojų V. S. ir R. Ž. parodymų iš viso nevertino ir padarė niekuo nepagrįstas, faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad 18 000 Lt paskolą iš R. Ž. jis paėmė sau asmeniškai, o negalėdamas jos grąžinti ir žinodamas, kad UAB „C“ yra skolinga UAB „A“ už prekes, susitarė su R. Ž. šią skolą panaudoti savo asmeninės paskolos daliniam padengimui, t. y. 2010-08-12 gavo iš UAB „C“ direktoriaus 10 562,68 Lt, pasirašė kasos pajamų orderį KPO 0236, kad UAB „C“ sumokėjo UAB „A“ 10 562,68 Lt, tą pačią dieną įnešė juos į UAB „A“ kasą ir kitą dieną, siekdamas nuslėpti pinigų kasoje perteklių, pagal kasos išlaidų orderį Nr. KIO 1163 šią sumą išsiėmė grynais pinigais ir perdavė juos R. Ž. .

12Nuteistasis N. K. pažymi, kad UAB „A“ turėjo ne vien teismo nurodytą banko sąskaitą Nr. ( - ) , kurios išrašai ikiteisminio tyrimo metu buvo pridėti prie bylos, bet ir kitas banko sąskaitas. Nepaisant to, į šią ne kartą jo akcentuotą aplinkybę nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras, nei teismas nekreipė dėmesio ir jo pateiktos įvykio versijos detaliau netyrė ir neanalizavo. Tuo tarpu jis pats pateikti išrašus iš UAB „A“ turėtų banko sąskaitų, kurie patvirtintų, kad 2009-05-28 jis iš UAB „C“ paskolintus pinigus įnešė į UAB „A“ banko sąskaitą ir už juos buvo perkama iš UAB „A“ veiklai vykdyti reikalinga žaliava, neturėjo jokios galimybės, nes UAB „A“ yra bankrutavusi, o jis jokių įgaliojimų, susijusių su bendrovės dokumentais, neturi.

13Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas už nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, paskyrė jam laisvės apribojimo bausmę, nors šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje tokia bausmė nėra numatyta. Ši bausmės rūšis yra griežtesnė už kitas, BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytas laisvės atėmimo bausmei alternatyvias bausmes, tačiau teismas savo sprendimo skirti tokią bausmės rūšį niekuo nemotyvavo. Taip pat nuteistasis mano, kad apygardos teismas už nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, jam paskyrė aiškiai per griežtą tiek rūšimi, tiek dydžiu bausmę. Tokio sprendimo teismas taip pat iš esmės nemotyvavo, nors aplinkybės, į kurias atsižvelgė skirdamas bausmę, nuteistojo manymu, vertintinos jo naudai – byloje nėra neigiamai jį charakterizuojančios medžiagos, išskyrus tai, kad buvo nuteistas ankstesniais nuosprendžiais, tačiau veikos, už kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarytos anksčiau nei jo atžvilgiu jau priimti ir įsiteisėję nuosprendžiai. Apelianto manymu, teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, įskaitant jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, turėjo pakankamą pagrindą išvadai, kad laisvė atėmimo bausmės paskyrimas jam prieštarautų teisingumo principui. Nors teismas konstatavo, kad jis padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, tačiau visuma bylos duomenų duoda pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo bei protingumo principus, pritaikius jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir paskyrus švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

14Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis N. K. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti ir N. K. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 1 dalį išteisinti arba taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio 1 dalies (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Prokuroras prašė nuteistojo N. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio 1 dalies (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

15Nuteistojo N. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

16Nuteistasis N. K. apeliaciniame skunde savo kaltės ir veiksmų kvalifikavimo pagal BK 206 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, taip pat už šias nusikalstamas veikas paskirtų bausmių neginčija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, apygardos teismo nuosprendį N. K. atžvilgiu patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė N. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų sudėties, jo kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 184 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio reikalavimų, įvertintais įrodymais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo N. K. apeliaciniame skunde.

17Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje

18Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla asmeniui, kuris iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas, į kurį kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Kaltininko žinioje esantis turtas tai toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas patikėtas, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą. Turto iššvaistymas BK 184 straipsnio prasme – tai kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto savininkui arba teisėtam valdytojui. Toks neteisėtas perleidimas yra tada, kai tai atliekant nesilaikoma nustatytos turto patikėjimo ar disponavimo tvarkos, paprastai nustatomos norminiais aktais arba sutartinių santykių atveju – bendru susitarimu, buvo pažeistos esminės turto patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto savininko (valdytojo) interesai ir taip jam padaryta žala. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą perleidžia, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą (turtinę teisę) nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2010, 2K-411/2012, 2K-373/2013, 2K-75-677/2016 ir kt.). Svetimo turto iššvaistymas gali būti padaromas tyčia (tiesiogine ar netiesiogine), taip pat dėl neatsargumo (BK 184 straipsnio 4 dalis).

19Faktiniais bylos duomenimis, t. y. paties nuteistojo N. K. , liudytojų V. S. , E. S. , R. K. parodymais, taip pat byloje esančiais rašytiniais įrodymais – 2006 m. lapkričio 2 d. darbo sutartimi Nr. 1 (t. 1, b. l. 10-13), UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentais nustatyta, kad N. K. nuo 2006 m. lapkričio 2 d. iki 2011 m. vasario 15 d. dirbo UAB „A“ direktoriaus pareigose, be to, faktiškai buvo šios bendrovės kasininkas. Iš byloje esančio UAB „A“ 2009-04-10 kasos išlaidų orderio Nr. KIO 0775 matyti, kad bendrovės direktoriui N. K. atsiskaitymui su kreditoriais iš bendrovės kasos išduota 432 800 Lt, pinigus išdavė kasininkas N. K. (t. 1, b. l. 15), tokie duomenys užfiksuoti ir UAB „A“ kasos knygoje, šių kasos knygos duomenų tikrumas patvirtintas kasininko N. K. ir vyr. buhalterės R. K. parašais (2013 m. spalio 1 d. UAB „A“ 2009 m. kasos knygos apžiūros protokolas (t. 2, b. l. 53-55). Nuteistasis N. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad UAB „A“ kasoje 432 800 Lt sumos grynais pinigais niekada nėra buvę. Iš bendrovės sąskaitos pagal čekius buvo išimti gryni pinigai, kurie vėliau dažniausiai būdavo įnešami į UAB „B“ sąskaitą, todėl laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2009 m. buhalteriškai įmonės kasoje susidarė 432 800 Lt skola. 2009 m. balandžio mėnesį buhalterė pasakė, kad žadamas bendrovės patikrinimas, todėl tam, kad minėta pinigų suma „nekabėtų“ kasoje, buvo išrašytas kaltinime nurodytas kasos išlaidų orderis šiai sumai, tačiau tokios sumos jis realiai grynais pinigais negavo, visi šie pinigai didesnėmis ar mažesnėmis sumomis nuo 2006 m. iki 2009 m. turėjo patekti į UAB „B“, kuriai finansuoti UAB „A“ veikla iš esmės ir buvo atgaivinta, o buhalteriškai tie dalykai nebuvo sutvarkyti, pinigai liko „kabėti“ UAB „A“ kasoje. Schemos, kaip pinigai pateko į UAB „B”, jis nežino, nes finansinius dalykus tvarkė E. S. , kuris tuo metu buvo UAB „B“ direktorius, taip pat turėjo prokūrą UAB „A“, o jis pats UAB „A“ direktoriumi buvo tik formaliai. Jam buvo pažadėta, kad kai UAB „B“ padėtis pagerės, kai projektas duos grąžą, viskas bus sutvarkyta. Mano, kad dalis pinigų buvo iš AB „Ūkio bankas“ suteiktos paskolos, dar buvo lizingo už dumblo sausinimo įrangą sumokėti pinigai, apie kuriuos jis sužinojo tik tyrimo metu, nes visus dokumentus ir finansus šiuo klausimu tvarkė E. S. (t. 2, b. l. 207-209, t. 3, b. l. 52). Taigi, N. K. iš esmės neneigė aplinkybės, kad laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio mėnesio iki 2009 m. balandžio 10 d., kuomet jis pasirašė kasos išlaidų orderį 432 800 Lt sumai, jo vadovaujamos UAB „A“ kasoje pagal įmonės buhalterinius dokumentus tokia pinigų suma galėjo susikaupti, ką nuosprendyje konstatavo ir apygardos teismas, remdamasis tiek pirmiau aptartais N. K. parodymais, tiek ir rašytiniais bylos įrodymais, t. y. UAB „A“ sąskaitos AB „Ūkio bankas“ išrašu (t. 1, b. l. 157-200), čekiais: 2007-12-20 Nr. 190854, 2008-01-21 Nr. 190855, 2008-07-18 Nr. 190857 (t. 1, b. l. 145-147), UAB „A“ 2006-2008 m. kasos knygų apžiūros protokolu bei prie jo esančiomis UAB „A“ kasos knygos lapų „kasa už 2006 m. lapkričio 1-30 d.“, „kasa už 2007 m. gruodžio 1-31 d.“, „kasos knyga 2008-01-01 – 2008-01-31“, „kasos knyga 2008-07-01 – 2008-07-31“ ir kasos pajamų orderių 2006-11-03 Nr. KPO 01, 2006-11-06 Nr. KPO 02, 2007-12-20 Nr. KPO 03, 2008-01-21 Nr. KPO 03, 2008-07-18 Nr. KPO 06 kopijomis (t. 2, b. l. 42-43, 44-52), patvirtinančiomis, kad 2006 m. lapkričio 3 d. iš UAB „A“ banko sąskaitos buvo išmokėta 10 000 Lt grynaisiais pinigais kaip išlaidos verslo klientams (gavėjas nenurodytas) ir tą pačią dieną 10 000 Lt pagal kasos pajamų orderį Nr. KPO 01 įnešti į bendrovės kasą, 2006 m. lapkričio 6 d. iš UAB „A“ sąskaitos išmokėta 87 000 Lt grynaisiais pinigais kaip išlaidos verslo klientams (gavėjas nenurodytas) ir tą pačią dieną 87 000 Lt pagal kasos pajamų orderį Nr. KPO 02 įnešti į bendrovės kasą (kasos pajamų orderiuose nurodyta, kad pinigai priimti iš UAB „A“, iš banko sąskaitos, grafose „buhalteris“ ir „gavo kasininkas“ yra parašai, tačiau asmenys neįvardinti, kasos knygos lape „kasa už 2006 m. lapkričio 1-30 d.“ grafose „kasininkas“ ir „buhalteris“ yra parašai, asmenys neįvardinti); 2007 m. gruodžio 20 d. iš UAB „A“ sąskaitos N. K. grynaisiais pinigais išmokėta 23 000 Lt ūkio išlaidoms ir tą pačią dieną 23 000 Lt pagal kasos pajamų orderį Nr. KPO 03 įnešti į bendrovės kasą (kasos pajamų orderyje nurodyta, kad pinigai priimti iš UAB „A“, iš banko, grafose „buhalteris“ ir „gavo kasininkas“ yra parašai, tačiau asmenys neįvardinti, kasos knygos lape „kasa už 2007 m. gruodžio 1-31 d.“ grafose „kasininkas“ ir „buhalteris“ yra parašai, asmenys neįvardinti); 2008 m. sausio 21 d. UAB „Ūkio banko lizingas“ pervedus į UAB „A“ sąskaitą 295 005,85 Lt, iš šios sąskaitos N. K. grynaisiais pinigais išmokėta 262 500 Lt ūkio išlaidoms ir tą pačią dieną 262 000 Lt pagal kasos pajamų orderį Nr. KPO 03 įnešti į bendrovės kasą (kasos pajamų orderyje nurodyta, kad pinigai priimti iš direktoriaus N. K. (šalia jo parašas), iš banko, grafoje „vyr. finansininkas (buhalteris)“ nurodyta R. K. , šalia parašas, grafoje „gavo kasininkas“ yra parašas, asmuo neįvardintas, kasos knygos lape „kasos knyga 2008-01-01 – 2008-01-31“ grafoje „kasininkas“ yra parašas, asmuo neįvardintas, grafoje „buhalteris“ nurodyta R. K., šalia parašas); 2008 m. liepos 18 d. iš UAB „A“ sąskaitos N. K. grynaisiais pinigais išmokėta 5 000 Lt ūkio išlaidoms ir tą pačią dieną 5 000 Lt pagal kasos pajamų orderį Nr. KPO 06 įnešti į bendrovės kasą (kasos pajamų orderyje nurodyta, kad pinigai priimti iš direktoriaus N. K. , iš banko, grafoje „vyr. finansininkas (buhalteris)“ nurodyta R. K., šalia parašas, grafoje „gavo kasininkas“ nurodytas N. K., šalia parašas, kasos knygos lape „kasos knyga 2008-07-01 – 2008-07-31“ grafoje „kasininkas“ yra parašas, asmuo neįvardintas, grafoje „buhalteris“ nurodyta R. K. , šalia parašas). Pažymėtina, jog teisme liudytoja apklausta UAB „A“ vyr. buhalterė R. K. parodė, kad UAB „A“ kasos dokumentus kaip kasininkas pasirašydavo ne kas kitas, o N. K. (t. 2, b. l. 202-203), to iš esmės neneigė ir pats nuteistasis. Jokių dokumentų, pagrindžiančių UAB „A“ patirtas išlaidas 432 800 Lt sumai, byloje nėra, be to, ir pats N. K. teisme patvirtino, kad šie bendrovės kasoje apskaityti pinigai minėtu laikotarpiu buvo perduoti UAB „B“, jų panaudojimo nepagrindžiant apskaitos dokumentais. Šios aplinkybės N. K. neginčija ir savo apeliaciniame skunde, tačiau nesutinka su apygardos teismo išvada dėl jo kaltės iššvaisčius UAB „A“ priklausančias pinigines lėšas – 432 800 Lt, teigdamas, kad šie UAB „A“ priklausantys pinigai iš jo vadovaujamos bendrovės pateko UAB „B“ dispozicijon nepriklausomai nuo jo valios, E. S. , kuris turėjo prokūrą UAB „A“, kartu su AB „Ūkio bankas“ darbuotojais vykdant iš anksto parengtos nusikalstamos veikos planą. Teisėjų kolegija tokį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

20Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnyje, taip pat Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta bendrovės vadovo pareiga sąžiningai ir protingai veikti įmonės interesais, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų, vadovautis bendrovės įstatais ir nepainioti jos turto su savo asmeniniu turtu, t. y. negalima naudoti juridinio asmens turto savo asmeninei ar trečiųjų asmenų naudai. Teismų praktikoje laikoma, kad sąžiningas ir protingas pareigų atlikimas be kita ko suponuoja ir tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą įmonėje bei norminių aktų, reglamentuojančių apskaitos tvarkymą, laikymąsi. Todėl tais atvejais, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas pagal išlaidų orderį iš bendrovės kasos paima ir panaudoja pinigus neaiškiems tikslams ir, nesilaikydamas buhalterinės apskaitos taisyklių, nepateikia išlaidas pagrindžiančių dokumentų, tokie veiksmai vertintini kaip patikėto ar žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas arba iššvaistymas (kasacinės nutartys Nr. 2K–427/2000, 2K-440/2005, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009, 2K-163/2009 ir kt.). Jau minėta, kad byloje nagrinėjamu laikotarpiu N. K. buvo UAB „A“ direktorius, be to, faktiškai buvo ir bendrovės kasininkas, taigi, šių pareigų pagrindu buvo atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „A“ turtą, privalėjo tinkamai tvarkyti bendrovės finansus, sekti ir kontroliuoti, kad visos finansinės operacijos bendrovėje būtų teisėtos ir pagrįstos apskaitos dokumentais. Nuteistasis teigia, kad jis UAB „A“ direktoriaus pareigas ėjo tik formaliai, o faktiškai visus dokumentus ir finansines operacijas tvarkė prokuristas E. S. , kuris buvo ir UAB „B“ vadovas. Byloje esanti prokūra Nr. 1 patvirtina, kad 2006 m. gruodžio 11 d. UAB „A“ direktorius N. K. paskyrė E. S. UAB „A“ prokuristu ir neribotam laikotarpiui išdavė jam prokūrą, be kita ko suteikiančią UAB „A“ vardu atlikti ir konkrečius finansinius veiksmus, t. y. atidaryti ir uždaryti sąskaitas bankuose, pasirašyti mokėjimo pavedimus, skirtus bankui (jeigu pavedimai nedaromi elektroniniu būdu), atsiskaityti su prekių ir paslaugų tiekėjais bei pirkėjais pagal pateiktus dokumentus (t. 2, b. l. 168), visgi, vien ši aplinkybė, kaip ir tai, kad UAB „A“ priklausančios piniginės lėšos buvo panaudotos E. S. vadovaujamos UAB „B“ veiklai vystyti, šiuo atveju nepaneigia N. K. , kaip UAB „A“ vadovo, atsakomybės už jo vadovaujamai bendrovei padarytą žalą, neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiant jai priklausantį turtą trečiajam asmeniui. Visų pirma, pažymėtina, kad prokūra E. S. buvo išduota tik 2006 m. gruodžio 11 d. ir juridinių asmenų registre įregistruota 2006 m. gruodžio 12 d., taigi, iki šios dienos pastarasis atlikti kokius nors veiksmus UAB „A“ vardu apskritai neturėjo galimybės. Be to, iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistojo N. K. parašais yra patvirtinti ne tik 2009-04-10 kasos išlaidų orderis KIO 0775 432 800 Lt sumai bei UAB „A“ kasos knygos įrašai už laikotarpį nuo 2009-04-01 iki 2009-04-30, bet ir pirmiau paminėti grynųjų pinigų išėmimą iš UAB „A“ banko sąskaitos patvirtinantys čekiai, taip pat kasos pajamų orderiai ir kasos knygos įrašai, patvirtinantys šių pinigų įnešimą į bendrovės kasą. Šios aplinkybės, įvertinus paties nuteistojo N. K. bei liudytojo E. S. parodymus, iš kurių matyti, kad AB „Ūkio bankas“ dirbo netradiciniais metodais ir didesnės UAB „A“ pinigų sumos grynaisiais iš banko sąskaitos apskritai nebuvo išimamos, o tiesiog perkeliamos į UAB „B“ banko sąskaitą, tik dokumentuose atvaizduojant grynųjų pinigų išėmimo iš banko sąskaitos bei įnešimo į bendrovės kasą ūkines operacijas, taip pat liudytojo E. S. parodymus, kad UAB „A“ ūkinės operacijos perkeliant pinigines lėšas į UAB „B“ buvo atliekamos dalyvaujant N. K. , su kuriuo kartu buvo sprendžiami ir UAB „A“ finansiniai klausimai bei planuojamos bendrovės išlaidos, kurie atitinka liudytojos R. K. parodymus, kad bendrovės grynaisiais pinigais disponavo tiek direktorius N. K. , tiek gamybos vadovas E. S. , ji kasos dokumentus pildydavo ir apskaitą vedė tik jų nurodymu ir pagal jų pateiktus dokumentus, bendrovės pinigų likučiai buvo žinomi tiek N. K. , tiek E. S. , pastarieji kas rytą posėdžio metu kartu su V. S. ir J. dėl jų spręsdavo, kartu tardavosi (t. 2, b. l. 202-203), iš esmės paneigia N. K. teiginius, kad UAB „A“ piniginių lėšų patekimo į UAB „B“ schema, kaip ir aplinkybė apie lizingo bendrovės UAB „A“ už įrangą sumokėtas pinigines lėšas – 295 005,85 Lt, jam nebuvo žinoma, ir kad jam inkriminuotos piniginės lėšos iš UAB „A“ į UAB „B“ pateko nepriklausomai nuo jo valios. Juolab, kad ir pats nuteistasis pirmą kartą apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad visi 2009-04-10 kasos išlaidų orderyje Nr. KIO 0775 nurodyti pinigai – 432 800 Lt, buvo įnešti į UAB „B“ kasą, t. y. jis juos perdavė E. S. , o šis juos įnešė į UAB „B“ kasą (t. 2, b. l. 88-87).

21Nuteistasis N. K. kaip vieną iš aplinkybių, turinčių reikšmės sprendžiant klausimą dėl jo kaltės iššvaisčius UAB „A“ turtą, nurodo ir tai, kad pagal jo pareiškimą dėl E. S. ir AB „Ūkio bankas“ darbuotojų K. A. ir Ž. B. nusikalstamos veikos, su kuria susijęs ir jam inkriminuotų piniginių lėšų perleidimas UAB „B“, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame minėtiems asmenims pareikšti įtarimai, tačiau, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, apeliaciniame skunde minima baudžiamoji byla, kurioje be kitų veikų K. A. ir Ž. B. kaltinami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, E. S. kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl didelės turtinės žalos padarymo AB „Ūkio bankas“, N. K. , UAB „A“ ir kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims, AB „Ūkio bankas“ Panevėžio skyriaus valdytojui K. A. ir valdytojo pavaduotojui Ž. B. apgaule ir piktnaudžiaujant nukentėjusiųjų pasitikėjimu, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, veikiant kartu su UAB „B‘‘ direktoriumi E. S. , pasirašius su nukentėjusiuoju N. K. ir kitais nukentėjusiaisiais pripažintais fiziniais asmenimis ar jų atstovaujamomis bendrovėmis AB „Ūkio bankas“ ekonomiškai nenaudingus sandorius – kredito sutartis, kurių pagrindu nukentėjusiesiems arba jų vadovaujamoms bendrovėms buvo suteikti kreditai, juos pervedant į jų ar jų vadovaujamų bendrovių AB „Ūkio bankas“ esančias sąskaitas, ir tokiu būdu įgyjant AB „Ūkio bankas“ pinigines lėšas UAB „B“ naudai, Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi buvo perduota prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, nes teismui kilo abejonių, ar N. K. ir kitiems fiziniams asmenims pagrįstai buvo suteiktas nukentėjusiųjų statusas, kadangi pastarųjų, kaip bendrovių vadovų ryšiai tarpusavyje ir su kaltinamaisiais rodo ne jų veikimą kaltinamųjų apgaulės įtakoje, o galimai bendrus suderintus veiksmus (ši nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės skundą, palikta galioti).

22Taigi, įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas N. K. veiksmus laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio mėnesio, tiksliau nenustatytos dienos, iki 2009 m. balandžio 10 d. iš UAB „A“ kasos paimant grynuosius pinigus, iš viso 432 800 Lt, ir tinkamai nepagrindžiant jų panaudojimo, pagrįstai įvertino kaip tyčinį jo žinioje buvusio didelės vertės turto iššvaistymą ir teisingai kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

23Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje.

24Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą arba jo žinioje buvusį svetimą turtą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto pavertimu savo turtu, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-7-84/2012, 2K-13-693/2013 ir kt.). Kaip jau minėta, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovas pagal išlaidų orderį iš bendrovės kasos paima bei panaudoja pinigus neaiškiems tikslams ir, nesilaikydamas buhalterinės apskaitos taisyklių, nepateikia išlaidas pagrindžiančių dokumentų, tokie veiksmai vertintini kaip patikėto ar žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas arba iššvaistymas. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kaltininko tvirtinimai, jog bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-P-78/2012, 2K-13-693/2013).

25Kaip matyti iš nuteistojo N. K. apeliacinio skundo turinio, pastarasis neneigia išrašęs ir pasirašęs UAB „A“ 2010-08-13 kasos išlaidų orderį Nr. KIO 1163 dėl 10 652 Lt išmokėjimo jam iš bendrovės kasos grynais pinigais, tačiau teigia, kad šių pinigų nepasisavino, nes jie buvo panaudoti padengti dalį iš R. Ž. pagal 2009 m. gegužės 28 d. sutartį gautos paskolos, kurią jis panaudojo UAB „A“ veikloje, o ne asmeninėms reikmėms, kaip kad nuosprendyje konstatavo apygardos teismas. Analogiškos pozicijos nuteistasis N. K. laikėsi ir duodamas parodymus viso proceso metu. Teisminio bylos nagrinėjimo metu jis parodė, kad 2009 m. gegužės 28 d. iš UAB „C“, su kuria bendradarbiavo UAB „A“, direktoriaus R. Ž. kaip fizinis asmuo pasiskolino 18 000 Lt, kuriuos panaudojo UAB „A“ veikloje – įnešė į bendrovės sąskaitą ir iš Baltarusijos Respublikoje veikiančios įmonės pirko žaliavą servetėlių gamybai. Galėjo būti, kad į bendrovės sąskaitą įnešė ne visus 18 000 Lt, dalį šių pinigų galėjo panaudoti kitiems atsiskaitymams. Neprisimena, ar ši suma į banko sąskaitą buvo įnešta tą pačią dieną, t. y. 2009 m. gegužės 28 d., ar kitą, ar šiuos pinigus jis įnešė asmeniškai, ar įnešimui į sąskaitą perdavė E. S. . Taip pat neprisimena, ar iš R. Ž. gautus pinigus įnešė į kasą, nežino, kaip buhalterė juos įformino, bet pinigai buvo įnešti į banke esančią sąskaitą, kuri galėjo būti ir ne AB „Ūkio bankas“, galėjo būti gal AB „Snoro bankas“. Tuo pačiu UAB „C“ iš UAB „A“ pirkdavo tualetinį popierių ir pagal sąskaitas už prekes jo vadovaujamai bendrovei buvo likusi skolinga 10 562,68 Lt. Pablogėjus finansinei situacijai ir antstoliams areštavus UAB „A“ sąskaitas, jis neturėjo galimybės atsiskaityti su R. Ž. , o antstoliai pradėjo reikalauti iš UAB „C“ padengti įsiskolinimą. Kad R. Ž. nereikėtų tos sumos mokėti ir antstoliams, buvo surašytas kasos pajamų orderis, patvirtinantis, kad UAB „C“ sumokėjo 10 562,68 Lt UAB „A“, nors realiai pinigai jo vadovaujamai bendrovei nebuvo sumokėti. Susitikus su R. Ž. pastarasis pasirašė šį kasos pajamų orderį, tačiau pinigų neatvežė. Jis pats UAB „A“ kasos išlaidų orderį 10 562,68 Lt sumai pasirašė tik tuomet, kai bankroto administratorius pareikalavo visų bendrovės dokumentų, tam, kad pastarasis nepareikalautų iš jo šių pinigų (t. 2, b. l. 208-209, 211). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis N. K. taip pat parodė, kad 2009 m. gegužės 28 d. iš R. Ž. kaip fizinis asmuo pasiskolinęs 18 000 Lt, dalį jų įnešė į UAB „A“ žaliavų pirkimui. Po to UAB „A“, dengdamas jo asmeniškai paimtos paskolos dalį, tiekdavo UAB „C“, kurios direktoriumi buvo R. Ž. , tualetinį popierių ir pagal sąskaitas matydavosi, kad UAB „C“ perka šį popierių, tačiau nemoka pinigų, todėl ji liko skolinga UAB „A“. Kai antstoliai, ieškodami lėšų skoloms padengti, pradėjo reikalauti iš UAB „C“ padengti neva susidariusį įsiskolinimą, nors realiai ši bendrovė nebuvo skolinga, o jis pats buvo skolingas įmonei, buvo surašytas 2010-08-12 kasos pajamų orderis KPO 0236, patvirtinantis, kad UAB „C“ grąžino 10 562,68 Lt, nors realiai pinigai nebuvo sumokėti. Surašius šį dokumentą, kasoje susidarė 10 562,68 Lt trūkumas, todėl jis surašė kasos išlaidų orderį, kad paėmė iš kasos šią pinigų sumą (t. 2, b. l. 92-93). Taigi, iš aptartų nuteistojo N. K. parodymų matyti, kad pastarasis, aiškindamas apie 2009 m. gegužės 28 d. R. Ž. jam asmeniškai paskolintų pinigų panaudojimą UAB „A“ veikloje, net negalėjo konkrečiai nurodyti aplinkybių kas, kada, kokią pinigų sumą, gautą iš R. Ž. pagal paskolos sutartį, ir į kokią UAB „A“ banko sąskaitą įnešė, taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl šis jo asmeniškai iš R. Ž. pasiskolintų pinigų perdavimas UAB „A“ niekaip nebuvo atvaizduotas bendrovės buhalterinėje apskaitoje, nors pagal bylos duomenis tuo metu, kai, pasak N. K. , į UAB „A“ sąskaitą buvo įnešti R. Ž. jam pasiskolinti pinigai, bendrovėje dirbo buhalterė R. K. , kuri teisiamojo posėdžio metu parodė, kad bendrovės apskaitą vedė pagal N. K. bei E. S. pateikiamus duomenis ir dokumentus, be to nuolat domėjosi, kokiu pagrindu į UAB „A“ ateina pinigai. Visos šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl N. K. parodymų apie iš R. Ž. pagal paskolos sutartį gautų pinigų ar jų dalies panaudojimą UAB „A“ veikloje, patikimumo. Be to, byloje nėra jokių objektyvių tokį nuteistojo aiškinimą patvirtinančių duomenų. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis N. K. teigia, kad jo nurodytas aplinkybes, jog pagal 2009 m. gegužės 28 d. paskolos sutartį iš R. Ž. gautą paskolą, kurios daliniam padengimui buvo panaudotos jam inkriminuotos UAB „A“ priklausančios piniginės lėšos, jis panaudojo ne savo asmeninėms reikmėms, bet UAB „A“ veikloje, patvirtina liudytojų R. Ž. ir V. S. parodymai, tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, liudytojas R. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2009 m. pradžioje N. K. kartu su V. S. kalbėjo, jog nori įsigyti žaliavos servetėlių gamybai, nes turi didelį užsakymą, bet neturi pinigų žaliavai pirkti, apie tai buvo kalbama maždaug pusę metų, po ko jis sutiko N. K. , kaip fiziniam asmeniui, paskolinti 18 000 Lt. V. S. jam į Vilnių atvežė 2009 m. gegužės 28 d. paskolos sutartį, jis ją pasirašė ir padavė V. S. 18 000 Lt, kad juos perduotų N. K. . Pinigai buvo paskolinti 2 mėnesiams, tačiau sutartu laiku pinigų N. K. jam negrąžino, sakydavo, kad turi problemų dėl darbo, dėl antstolių. Jam buvo pasakyta, kad žaliava nupirkta, tačiau jis nežino, ar ji buvo nupirkta už jo pinigus (t. 2, b. l. 71-72, 202). Liudytojas V. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2009 m. gegužės 28 d. UAB „C“ direktorius R. Ž. paskolino N. K. 18 000 Lt. Jis dalyvavo jiems tariantis dėl šios paskolos suteikimo, taip pat nuvežė R. Ž. N. K. pasirašytą sutartį ir paėmė iš R. Ž. pinigus, kuriuos nuvežęs perdavė N. K. , be to, kaip liudininkas pasirašė paskolos sutartyje. Mano, kad už N. K. pasiskolintus pinigus buvo nupirkta žaliava iš Baltarusijos, nes ji buvo pristatyta UAB „A“, o jei reikėjo skolintis, reiškia, kad bendrovė kitų pinigų žaliavai neturėjo, tačiau aplinkybių, ar R. Ž. pinigai buvo įnešti į UAB „A“ sąskaitą ir kaip buhalteriškai buvo apskaityti, kokiu būdu buvo atsiskaityta su tiekėjais iš Baltarusijos, kaip vėliau N. K. atsiskaitė su R. Ž. , jis nežino, nes nebuvo susijęs su buhalterija, o žaliavų pirkimu UAB „A“ rūpinosi N. K. ir E. S. (t. 2, b. l. 67-68, 200-202). Taigi, apelianto nurodyti liudytojai iš esmės patvirtino tik tiek, kad prieš sudarant 2009 m. gegužės 28 d. paskolos sutartį, buvo kalbama apie tai, kad UAB „A“ reikalingos lėšos žaliavai, skirtai servetėlių gamybai, pirkti ir kad maždaug tuo laikotarpiu UAB „A“ gavo žaliavą servetėlių gamybai iš Baltarusijos Respublikos, ką patvirtina ir nuteistojo N. K. gynėjos apeliacinės instancijos teismui pateikta 2009 m. birželio 8 d. sąskaita faktūra, iš kurios matyti, kad UAB „A“ iš Baltarusijos Respublikoje veikiančio Smolensko kartono-popieriaus fabriko „Albertin“ už 4 660 eurų pirko popierių, skirtą popierinių servetėlių gamybai. Kita vertus, iš bylos duomenų matyti, kad žaliavos servetėlių gamybai gavimas bendrovėje nebuvo neįprastas, nes UAB „A“, kaip ir su ja susijusi bei tose pačiose patalpose veikusi UAB „B“, nors ir nedideliais kiekais, ir iki to vykdė tualetinio popieriaus bei popierinių servetėlių gamybą. Tuo tarpu aplinkybės, kad N. K. 2009 m. gegužės 28 d. iš R. Ž. pasiskolinti pinigai buvo panaudoti būtent UAB „A“ įsigyjant minėtą žaliavą, nei liudytojas R. Ž. , nei liudytojas V. S. patvirtinti negalėjo, nes ši aplinkybė pastariesiems nebuvo žinoma. Nuteistasis N. K. , duodamas parodymus, taip pat nurodė, kad iš R. Ž. pasiskolintus pinigus įnešimui į UAB „A“ banko sąskaitą jis galėjo perduoti buvusiam UAB „B“ vadovui bei UAB „A“ prokuristui E. S. , aktyviai dalyvavusiam šios bendrovės veikloje, tačiau apklaustas teisme pastarasis tokios nuteistojo nurodytos aplinkybės taip pat nepatvirtino ir parodė tik tiek, kad jam buvo žinoma, jog N. K. skolinosi iš UAB „C“ direktoriaus ir kalbėjo, kad reikia pinigų žaliavų pirkimui, tačiau skolinimosi operaciją vykdė savarankiškai, todėl jam šių pinigų panaudojimo aplinkybės nėra žinomos (t. 2, b. l. 203-206). UAB „A“ sąskaitos AB „Ūkio bankas“ Nr. ( - ) išraše, taip pat 2009 m. UAB „A“ kasos knygoje, kuri buvo apžiūrėta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 18, 42-43, 53, 211), nei 2009 m. gegužės 28 d., nei vėliau jokia pinigų suma, gauta asmeniškai iš N. K. arba iš UAB „C“, neužfiksuota. Nuteistasis N. K. , apeliaciniame skunde teigia, kad iš R. Ž. pasiskolinti pinigai galėjo būti įnešti į UAB „A“ sąskaitą, buvusią ne AB „Ūkio bankas“, bet kitame banke (pagal jo parodymus tai galėjo būti AB „Snoro bankas“), ir nurodo, kad jis pats neturėjo ir neturi galimybių pateikti šios sąskaitos išrašo, kuris patvirtintų jo parodymus apie pagal paskolos sutartį gautų pinigų panaudojimą bendrovės veikloje, nes UAB „A“ yra bankrutavusi ir jis jos dokumentais nedisponuoja. Tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, Panevėžio apygardos teismui 2010 m. spalio 7 d. nutartimi iškėlus jo vadovaujamai UAB „A“ bankroto bylą, turėjo visas galimybes, beje, ir pareigą tokius duomenis, kurie patvirtintų 2009 m. gegužės 28 d. jo asmeniškai iš R. Ž. pasiskolintų pinigų įnešimą į vieną iš UAB „A“ banko sąskaitų ir jų panaudojimą šios bendrovės veikloje, jei tai iš tiesų buvo padaryta, pateikti teismo paskirtam bendrovės administratoriui, tačiau, kaip matyti iš byloje esančio Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimo, kuriuo iš N. K. BUAB „A“ naudai priteistas žalos atlyginimas, įskaitant nuteistajam pagal 2010-08-13 kasos išlaidų orderį Nr. KIO 1163 išmokėtą 10 562,68 Lt sumą, taip pat apeliacinės instancijos teismui BUAB „A“ administratoriaus M. Š. bei Panevėžio miesto savivaldybės administracijos kanceliarijos, kuriai, likvidavus UAB „A“, buvo perduoti šios bendrovės veiklos dokumentai, pateiktų duomenų (t. 3, b. l. 90-110, 112), to nepadarė, ką apeliacinės instancijos teismui patvirtino ir nuteistojo N. K. gynėja, susipažinusi su minėtame Panevėžio miesto savivaldybės administracijos archyve esančiais UAB „A“ dokumentais. Taigi, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, konstatuoti, kad apygardos teismo išvada, jog N. K. 18 000 Lt paskolą iš R. Ž. paėmė ir naudojo asmeninėms reikmėms, o ne UAB „A“ veiklai, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kaip kad teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

26Byloje esančios PVM sąskaitos faktūros (2009-09-29 Nr. ( - ), 2009-10-30 Nr. ( - ), 2009-11-27 Nr. ( - ) ir 2009-12-01 Nr. ( - )) patvirtina, kad UAB „A“ pardavė UAB „C“ prekių iš viso už 11 622,58 Lt (t. 1, b. l. 30-33). Iš 2010 m. vasario 26 d. akto matyti, kad UAB „A“ ir UAB „C“, atlikusi tarpusavio įsiskolinimų užskaitą, susitarė, kad UAB „C“ skolinga UAB „A“ 10 562,68 Lt (t. 1, b. l. 39). UAB „A“ kasos knygoje (kasos knygos lapas „kasos knyga 2010-08-01 – 2010-08-31“) užfiksuota, kad pinigų likutis bendrovės kasoje 2010-08-12 pradžiai buvo 6 164,45 Lt ir tą pačią dieną į kasą pagal kasos pajamų orderį KPO 0236 iš UAB „C“ gauta 10 562,68 Lt, likutis 2010-08-12 pabaigai ir 2010-08-13 pradžiai buvo 16 727,13 Lt, 2010-08-13 pagal kasos išlaidų orderį Nr. KIO 1163 N. K. iš kasos išmokėta 10 562,68 Lt ir likutis 2010-08-13 pabaigai buvo 6 164,45 Lt (t. 1, b. l. 43). Tokie duomenys užfiksuoti ir UAB „A“ 2010-08-12 kasos pajamų orderyje Nr. KPO 0236 bei UAB „A“ 2010-08-13 kasos išlaidų orderyje Nr. KIO 1163 (t. 1, b. l. 38, 40). Kaip jau minėta, nuteistasis N. K. , duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, teigė, kad UAB „A“ paskolą dengė tiekdamas UAB „C“ tualetinį popierių, todėl 2010-08-12 kasos pajamų orderis KPO 0236, patvirtinantis, jog UAB „C“ sumokėjo UAB „A“ už įsigytas prekes 10 562,68 Lt, buvo surašytas tik formaliai, antstoliams iš UAB „C“ pradėjus reikalauti sumokėti susidariusį įsiskolinimą, ir R. Ž. UAB „A“ nesumokant jokių pinigų, tačiau šie N. K. parodymai prieštarauja liudytojo R. Ž. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kad prekyba, vykusi tarp N. K. vadovaujamos UAB „A“ ir jo paties vadovaujamos UAB „C“, su N. K. suteikta paskola nebuvo susijusi. UAB „C“ pagal 4 PVM sąskaitas faktūras pirko iš UAB „A“ tualetinį popierių. Kadangi reikėjo sumokėti skolą už gautas prekes, jis iš UAB „C“ kasos paėmė pinigus ir nuvežė juos N. K. , ką patvirtina jo į bylą pateikti dokumentai: UAB „C“ 2010 m. rugpjūčio 1-31 d. kasos knygos išrašas ir 2010 m. rugpjūčio mėnesio avanso apyskaita (t. 2, b. l. 73-74). Susitikęs su N. K. gavo kasos pajamų orderį, išrašytą UAB „A“ vardu, tačiau pinigai liko pas jį, nes su N. K. susitarė, kad jie bus užskaityti kaip dalis pastarojo asmeninės skolos (t. 2, b. l. 71-72, 202). Netikėti nuosekliais liudytojo R. Ž. parodymais, kuriuos patvirtina ir paminėti objektyvūs bylos duomenys, nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Taigi, pagrįsta ir apygardos teismo išvada, kad R. Ž. , kaip UAB „C“ vadovas, 2010 m. rugpjūčio 12 d. sumokėjo UAB „A“ vadovui N. K. 10 562,68 Lt už UAB „C“ iš UAB „A“ įsigytas prekes, o N. K. savo ruožtu šiuos jo vadovaujamai bendrovei priklausančius grynuosius pinigus perdavė R. Ž. daliniam paskolos, paimtos asmeninėms reikmėms, padengimui. Tokie nustatyti N. K. veiksmai teisingai įvertinti kaip UAB „A“ priklausančio turto pasisavinimas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nes nuteistasis šiuo atveju, siekdamas naudos UAB „A“ sąskaita, jo žinioje buvusį šiai bendrovei priklausantį turtą neteisėtai ir neatlygintinai pavertė savo turtu ir tokiu būdu vadovaujamai bendrovei padarė 10 562,68 Lt turtinę žalą.

27Dėl nuteistajam N. K. paskirtų bausmių

28Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas bausmes N. K. , apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė keturis tyčinius baigtus nusikaltimus, vienas iš kurių priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis, 184 straipsnio 2 dalis), o kiti – nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 183 straipsnio 1 dalis, 184 straipsnio 1 dalis, 206 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat įvertino tai, kad N. K. nusikaltimų padarymo metu nebuvo teistas, tačiau yra padaręs kitų nusikaltimų (t. 2, b. l. 107-111, 114-115, 117-125, 128-137), duomenų apie galiojančias administracines nuobaudas byloje nėra, jis turi šeimą, dirba, po truputį atlygina BUAB „A“ priteistą žalą. Yra viena apygardos teismo nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – iš esmės pripažino nusikalstamas veikas ir dėl jų gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus šias byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam N. K. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirta šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo ją švelninti. Taip pat nėra jokio pagrindo N. K. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pirmiau aptartos N. K. asmenybę apibūdinančios aplinkybės, kurios akcentuojamos apeliaciniame skunde, yra tipinės, būdingos daugeliui bylų, tuo tarpu jokių kitų aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nenustatyta, jų apeliaciniame skunde nenurodo ir pats nuteistasis.

29Nuteistojo N. K. apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijama nuosprendžio dalis dėl bausmės už nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, paskyrimo, yra pagrįsti. BK 54 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal šią nuostatą kaltininkui gali būti paskirta tik tokia bausmės rūšis, kuri numatyta įstatymo už padarytą nusikalstamą veiką sankcijoje. BK 183 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra nustatytos šios bausmės rūšys: viešieji darbai, bauda, laisvės atėmimas. Taigi, apygardos teismas, paskirdamas N. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, laisvės apribojimo 1 metams bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 54 straipsnio 1 dalis), nes paskyrė bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota nuteistojo nusikalstama veika, sankcijoje. Dėl to ši nuosprendžio dalis, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 1 punktu, keičiama. Įvertinus pirmiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, N. K. už nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, skiriama nauja bausmė – bauda, jos dydį nustatant mažesnį nei BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011-04-28) numatytas šios bausmės, skiriamos už nesunkų nusikaltimą, vidurkis. Ši bausmė bendrinama su skundžiamu nuosprendžiu N. K. pagal BK 206 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis bei su Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalių, 5 dalies 2 punkto, 9 dalies nuostatomis.

30Pagal BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus, negalėjo būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas. Tačiau 2015 m. kovo 19 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-1554 (įsigaliojo nuo 2015 m. kovo 24 d.), kuriuo buvo pakeista 75 straipsnio 1 dalis, nustatant, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, po šio įstatymo įsigaliojimo atsirado galimybė taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir asmenims, nuteistiems už vieno ar kelių sunkių nusikaltimų padarymą, jeigu jiems paskirta bausmė neviršija ketverių metų ir yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. N. K. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs tris nesunkius ir vieną sunkų nusikaltimą, už kuriuos paskirtas bausmes subendrintus tarpusavyje bei su ankstesniu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams su 15 MGL dydžio bauda, taigi, pagal nusikaltimų sunkumo laipsnį bei paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydį jis atitinka šioje BK normoje nustatytas sąlygas.

31BK 3 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t.y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Įstatymas, leidžiantis atidėti bausmės vykdymą ir asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, palengvina tokių asmenų teisinę padėtį, todėl šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas svarstyti dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo N. K. . Teisėjų kolegija, įvertinusi N. K. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pirmiau aptartas N. K. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, taip pat tai, kad N. K. darbdavio – MB „D“ (duomenys pakeisti), kurioje dirba nuo 2014 m. spalio 1 d. vadybininku, charakterizuojamas teigiamai (t. 3, b. l. 83), byloje nėra duomenų, kad jis per daugiau kaip penkerius metus, praėjusius nuo paskutinės nusikalstamos veikos padarymo, būtų padaręs kokių nors teisės pažeidimų ar naujų nusikaltimų, daro išvadą, kad šiuo metu yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai N. K. atžvilgiu gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, t. y. atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą dviejų metų laikotarpiui ir paskiriant įpareigojimus.

32Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

33Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendį pakeisti.

34Nuosprendžio dalį, kuria N. K. už nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, paskirta laisvės apribojimo vieneriems metams bausmė, panaikinti ir N. K. už nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti 40 MGL (1506 eurų) dydžio baudą. Šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 206 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis bei su Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 15 MGL (564 eurų) dydžio baudą. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį N. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

35Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią N. K. skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2016 m. balandžio 18 d.

36Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus N. K. suimti.

37Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos... 4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 5. N. K. nuteistas pagal BK 206 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2006 m. lapkričio... 6. N. K. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo... 7. N. K. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m.... 8. N. K. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo... 9. Apeliaciniu skundu nuteistasis N. K. prašo Panevėžio apygardos teismo 2014... 10. Nuteistasis N. K. teigia, kad apygardos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal... 11. Apeliantas skunde taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 12. Nuteistasis N. K. pažymi, kad UAB „A“ turėjo ne vien teismo nurodytą... 13. Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas už nusikaltimą, numatytą BK 183... 14. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis N. K. ir jo gynėja... 15. Nuteistojo N. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.... 16. Nuteistasis N. K. apeliaciniame skunde savo kaltės ir veiksmų kvalifikavimo... 17. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje... 18. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla asmeniui, kuris... 19. Faktiniais bylos duomenimis, t. y. paties nuteistojo N. K. , liudytojų V. S. ,... 20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnyje, taip pat Lietuvos... 21. Nuteistasis N. K. kaip vieną iš aplinkybių, turinčių reikšmės... 22. Taigi, įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija... 23. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje.... 24. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą arba jo... 25. Kaip matyti iš nuteistojo N. K. apeliacinio skundo turinio, pastarasis... 26. Byloje esančios PVM sąskaitos faktūros (2009-09-29 Nr. ( - ), 2009-10-30 Nr.... 27. Dėl nuteistajam N. K. paskirtų bausmių... 28. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas bausmes N. K. ,... 29. Nuteistojo N. K. apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijama... 30. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią šią bylą... 31. BK 3 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad veikos nusikalstamumą... 32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 33. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendį pakeisti.... 34. Nuosprendžio dalį, kuria N. K. už nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio... 35. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią N. K. skaičiuoti nuo nuosprendžio... 36. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus... 37. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą....