Byla 1A-303-744/2019
Dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką

1Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko), sekretoriaujant Jolantai Plungienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Steponavičiūtei, išteisintajam L. S. ir jo gynėjai advokatei Sofijai Kručienei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

3Teisėjų kolegija,

Nustatė

4I.

5Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

61.

7L. S. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, tai yra tuo, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą R. G., o būtent: 2018 m. gruodžio 1 d. apie 19.45 val. daugiabučio gyvenamojo namo, esančio ( - ), koridoriuje tyčia rankomis pastūmė nukentėjusiąją R. G., dėl ko ji atsitrenkė nugara į koridoriaus sieną, bei tempė už plaukų, lenkdamas nukentėjusiosios R. G. galvą į apačią, tuo sukeldamas nukentėjusiajai R. G. fizinį skausmą.

82.

9Skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu L. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad bylos duomenys rodo, jog R. G. kaltinime nurodytą dieną fiziškai konfliktavo ne tik su L. S., todėl jai nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti ir jai konfliktuojant su kitu asmeniu. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta, jog L. S. dalyvavo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme ir būtent jis nukentėjusiajai R. G. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

10II.

11Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

123.

13Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Jolanta Steponavičiūtė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti L. S. kaltu, įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, dėl fizinio skausmo sukėlimo R. G. ir paskirti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Remiantis BK 64 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie jos pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 1 metus 9 mėnesius laisvės atėmimo; laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

143.1.

15Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad L. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis smurtaudamas R. G. sukėlė fizinį skausmą, tačiau pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad L. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis smurtaudamas sukėlė R. G. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Prokurorės nuomone, šitoks kaltinimo išplėtimas nėra tik teismo techninė klaida, kadangi visoje nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra analizuojami įrodymai ir atliekami vertinimai dėl L. S. kaltės padarius nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai R. G.. Taigi teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, nepagrįstai išplėtė L. S. ikiteisminio tyrimo metu pareikšto įtarimo bei kaltinamajame akte pateikto kaltinimo apimtį, nurodydamas, jog L. S. ne tik sukėlė nukentėjusiajai R. G. fizinį skausmą, bet ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Toks ikiteisminio tyrimo metu L. S. pateikto kaltinimo išplėtimas reiškia kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimą teisme, nors nei prokuroras, nei nukentėjusioji prašymo kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis nepateikė. Todėl teismas pažeidė BPK 256 straipsnyje numatytus reikalavimus.

163.2.

17Apeliantės teigimu, šioje baudžiamojoje byloje kaltinamasis L. S. neturėjo galimybės gintis nuo kaltinimo padarius R. G. nežymų sveikatos sutrikdymą, kadangi jam buvo žinoma tik tai, jog jis yra kaltinamas fizinio skausmo sukėlimu R. G.. Tačiau nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymas R. G. būtent ir buvo analizuojamas bei vertinamas nuosprendyje bei konstatuota, jog teismas laiko, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta, jog L. S. dalyvavo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme ir kad būtent jis nukentėjusiajai R. G. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl jis išteisintinas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Prokurorės tvirtinimu, teismas nepagrįstai išteisino L. S., o taip pat nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Teismas netinkamai aiškino bei taikė materialinės bei procesinės baudžiamosios teisės normas, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisingą sprendimą, dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, teismui pažeidus BPK 20 straipsnio nuostatas.

183.3.

19Apeliantės įsitikinimu, teismas nepagrįstai rėmėsi L. S. parodymais, konstatuodamas, jog jie viso ikiteisminio tyrimo metu bei teisme buvo nuoseklūs, nors šią aplinkybę paneigia ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei teisme ištirti duomenys. Pirminėje įtariamojo apklausoje L. S. nurodė, kad prie nukentėjusiosios R. G. jis nelindo ir nieko jai nedarė. Apklausiamas papildomai įtariamuoju jis jau nurodė, kad jis suėmė R. G. už plaukų ir laikė jos plaukus, kai ši jam smūgiavo 3-4 kartus, o jis gynėsi, todėl jis ir suėmė ją už plaukų, kad ši jo daugiau nedaužytų. Analogiškas aplinkybes jis nurodė ir 2019 m. sausio 9 d. savo pateiktame protokole-pareiškime, prašydamas patraukti R. G. baudžiamojon atsakomybėn už šmeižtą dėl jo tariamų smurtinių veiksmų jos atžvilgiu, tuo pačiu nurodydamas, jog jis tik apie 18 val. atvyko adresu: ( - ), aplankyti draugo, po ko ir įvyko konfliktas su R. G.. Tuo tarpu, nagrinėjant bylą teisme, L. S. jau nurodė, jog jo ir R. G. konfliktas įvyko apie 15 val., o ne po 19 val. Be to, L. S. teisme neneigė, jog paėmė R. G. už plaukų, kad ši jam nesuduotų smūgių, nes ši jam smūgiavo 3-4 kartus rankomis, tačiau neigė stūmęs R. G. bei lenkęs jos galvą paėmęs už plaukų žemyn. Apeliantė teigia, kad aplinkybę, jog L. S. buvo paėmęs R. G. už plaukų ir lenkė jos galvą žemyn, patvirtino ne tik pati nukentėjusioji R. G., bet ir liudytojai V. D. bei N. E., betarpiškai matę būtent šią incidento dalį, nors jie konflikto pradžios ir nematė.

203.4.

21Prokurorės nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos S. D., kuri yra L. S. sugyventinė, ir liudytojos V. K. parodymais, kuri šio įvykio iš viso nematė, o tik girdėjo apie jį apkalbas, kurių šaltinio ji nurodyti negalėjo, kaip patikimais. Šių liudytojų parodymų nepagrindė jokie kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme ištirti duomenys, todėl teismas jais besąlygiškai remtis negalėjo. Liudytoja S. D., kuri ikiteisminio tyrimo metu net buvo atsisakiusi duoti parodymus prieš savo sugyventinį L. S., teisme tvirtino priešingai nei liudytojai V. D. ir N. E. ir net pats kaltinamasis L. S., jog L. S. net nebuvo paėmęs R. G. už plaukų, o tik gindamasis buvo pridėjęs ranką prie nukentėjusiosios galvos, tai kelia pagrįstų abejonių jos parodymų patikimumu. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, jog liudytoja V. K. patvirtino mačiusi konfliktą kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, kaip R. G. stumdėsi su Ž. S., nors aplinkybė dėl konflikto tarp Ž. S. ir R. G. laiko nei ikiteisminio tyrimo metu V. K. apklausoje, nei teisme nebuvo užfiksuota, nes ji šio konflikto laiko tiksliai nurodyti negalėjo.

223.5.

23Prokurorė nurodo, kad pati nukentėjusioji R. G. L. S. dėl jai teismo medicinos specialisto nustatytos kraujosruvos dešinėje plaštakoje niekada nekaltino, o ir L. S. nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymu R. G. nebuvo kaltinamas, kadangi R. G. pati neneigė, jog rankos plaštaką ji galėjo susižaloti gindamasi nuo L. S. bei smūgiuodama jam. Šios aplinkybės rodo, jog R. G. neturi išankstinio tikslo apkaltinti L. S. smurtavus prieš ją.

243.6.

25Apeliantės teigimu, liudytoja I. Z. taip pat patvirtino, jog R. G. jai pasipasakojo, jog L. S. jai pešė už plaukų, o šią aplinkybę patvirtino dar ir tai, kad I. Z. matė išrautus R. G. plaukus, o pastaroji skundėsi skausmais rankoje, galvoje ir kakle. Šis faktas, jog R. G. ne tik buvo laikoma, bet ir tempiama už plaukų, po ko jie buvo išrauti, rodo, jog L. S. veiksmais R. G. buvo sukeltas fizinis skausmas. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog R. G. nurodė, kad jai būtent kaltinamasis padarė teismo medicinos specialisto konstatuotus sužalojimus, nors priešingai – R. G. tvirtino, jog ji ranką susižalojo smūgiuodama L. S., gindamasi nuo jo pastūmimo, bet dėl šio sužalojimo ji jo nekaltino. Prokurorės nuomone, teismas nepagrįstai daug dėmesio skyrė aplinkybėms, kuriomis buvo sužalota R. G. ranka. Šioje baudžiamojoje byloje tai neturi jokios reikšmės, ar ji ją susižalojo gindamasi nuo L. S., ar konfliktuodama su Ž. S., kadangi R. G. rankos sužalojimu L. S. nebuvo kaltinamas. Teismas taip pat konstatavo, jog sužalojimų nugaros srityje, smaugimo požymių nukentėjusiajai specialistas nenustatė, o dėl išrauto plaukų kuokšto - galėjo atsirasti tuo momentu, kai kaltinamasis laikė ją už plaukų, prilaikydamas bei norėdamas išvengti jos smūgių, o to momento neneigė ir pats kaltinamasis. Konstatuodamas šią aplinkybę, teismas privalėjo svarstyti galimos L. S. atsakomybę šalinančios aplinkybės - būtinosios ginties buvimą, bet to teismas nepadarė.

263.7.

27Apeliantės įsitikinimu, įvertinus visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus bei nagrinėjant bylą teisme ištirtus duomenis, juos susiejus į vientisą, logišką ir nuoseklią grandinę, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog L. S. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. išteisinamasis nuosprendis naikintinas kaip nepagrįstas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

284.

29Atsiliepimų į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą proceso dalyviai per įstatymo nustatytą terminą nepateikė.

305.

31Teismo posėdžio metu prokurorė Jolanta Steponavičiūtė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį L. S. atžvilgiu, išteisintasis L. S. ir jo gynėja advokatė Sofija Kručienė prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti išteisinamąjį Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį.

32 Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

33III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

346.

35Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

367.

37Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

388.

39Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

409.

41Prokurorė apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta, jog L. S. dalyvavo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padaryme, mano, kad jis nepagrįstai išteisintas, nes, prokurorės įsitikinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog L. S. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

42Dėl nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų L. S. inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių

4310.

44Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad L. S. šioje byloje buvo kaltinamas tuo, kad jis smurtaudamas R. G. sukėlė fizinį skausmą, tačiau pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nepagrįstai išplėtė L. S. pateikto kaltinimo apimtį, nurodydamas, jog L. S. ne tik sukėlė nukentėjusiajai R. G. fizinį skausmą, bet ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Prokurorės nuomone, toks L. S. pateikto kaltinimo išplėtimas reiškia kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimą teisme, nors nei prokuroras, nei nukentėjusioji prašymo kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis nepateikė. Todėl teismas, nustatydamas naują kaltinamajame akte nenurodytą aplinkybę, pažeidė BPK 256 straipsnyje numatytus reikalavimus.

4511.

46Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva, iš anksto neįspėjęs kaltinamojo, nustatė L. S. naują, kaltinime nenurodytą nusikalstamos veikos padarymo aplinkybę, jog jis smurtaudamas padarė nukentėjusiajai R. G. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tuo pažeidė BPK 256 straipsnio nuostatas, reikalaujančias pranešti kaltinamajam apie teisme keičiamą kaltinime nurodytą veikos faktinę aplinkybę iš esmės skirtinga, ir kaltinamojo teisę į gynybą.

4712.

48Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje; šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio nuostatos reglamentuoja kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme procedūrą. BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Jeigu yra gautas prokuroro ar nukentėjusiojo prašymas kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės.

4913.

50BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan., ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (tai yra, ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015).

5114.

52Iš kaltinamojo akto, kuris apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas, turinio matyti, kad L. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis panaudojęs fizinį smurtą R. G. atžvilgiu sukėlė jai fizinį skausmą (2 t., b. l. 47-55). Iš Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 26 d. nutarties matyti, kad teismui buvo perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje L. S. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu tuo, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą R. G. (2 t., b. l. 58). Tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas L. S. baudžiamąją bylą, savo iniciatyva pakeitė esmines faktines veikos aplinkybes, kurios buvo nurodytos ikiteisminio bylos tyrimo metu surašant L. S. kaltinamąjį aktą ir teismo nutartyje perduodant bylą nagrinėti teisme. Pirmosios instancijos teismas pakeitė L. S. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, faktines aplinkybes, nurodydamas, jog L. S. buvo kaltinamas ne tik tuo, kad smurtiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai R. G. fizinį skausmą, bet ir tuo, kad padarė R. G. nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi pirmosios instancijos teismas pakeitė kaltinimą, praplėtė kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamos veikos padarinių ribas.

5315.

54Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad L. S. savo veiksmais padarė R. G. nežymų sveikatos sutrikdymą, L. S. inkriminuota ir nurodyta kaltinamajame akte nebuvo. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs iš esmės skirtingą nei kaltinamajame akte nurodytą veikos faktinę aplinkybę, apie tai turėjo nedelsdamas pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams, suteikiant kaltinamajam laiko pasirengti gynybai (BPK 256 straipsnis). Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teisme kaltinimo pakeitimo klausimas svarstomas nebuvo, be to, skundžiamo teismo nuosprendžio turinys liudija, kad teismas, nustatydamas naują faktinę aplinkybę, jos bylos įrodymais nepagrindė. Iš bylos medžiagos matyti, kad pakankamai tokių įrodymų byloje ir nesurinkta. Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, jog byloje esantys duomenys nenuginčijamai nepagrindžia šioje byloje aktualių aplinkybių, susijusių su nukentėjusiosios R. G. atžvilgiu atliktu sužalojimu.

5516.

56Nagrinėjamu atveju teismas nepranešė nagrinėjimo teisme dalyviams, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, nei prokuratūra, nei nukentėjusioji R. G. teisiamojo posėdžio metu prašymo pakeisti kaltinimą nebuvo pateikę. Taigi pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva be prokuroro ar nukentėjusiosios prašymo ir iš anksto apie tai kaltinamojo neįspėjęs išplėtė nusikalstamos veikos padarinių ribas ir taip, pažeisdamas BPK 255, 256 straipsnius, pakeitė faktines kaltinimo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2014, 2K-102/2014). Išplėtus nusikaltimo padarinių ribas, apie tai L. S. nepranešus iš anksto teisiamajame posėdyje, buvo suvaržyta pastarojo teisė į gynybą. Tačiau vis dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nes L. S. nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Tačiau, remiantis tuo, kas išdėstyta, aplinkybė, kad L. buvo kaltinamas tuo, jog jis padarė R. G. nežymų sveikatos sutrikdymą, iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina. Skundžiamas teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas BPK 328 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu.

57Dėl įrodymų vertinimo ir L. S. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

5817.

59Nagrinėjamoje byloje L. S. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą R. G.. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

6018.

61Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį L. S. atžvilgiu, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su L. S. išteisinimo pagrindu. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas L. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino nustatęs, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta, jog būtent L. S. nukentėjusiajai R. G. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, nes R. G. kaltinime nurodytą dieną fiziškai konfliktavo ne tik su L. S., todėl jai nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti ir jai konfliktuojant su kitu asmeniu. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai duoda pagrindą išvadai, kad minėta L. S. inkriminuojama nusikalstama veika iš viso nebuvo padaryta.

6219.

63Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

6420.

65Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog L. S. padarė veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tai yra, L. S. veiksmuose nėra būtinojo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – tyčios sukelti fizinį skausmą R. G.. Vien objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių nepakanka L. S. kaltei konstatuoti, tai yra, vien tai, kad L. S. naudojo smurtinius veiksmus R. G. atžvilgiu, tik sudaro prielaidą manyti, kad L. S. dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Tačiau nagrinėjamu atveju duomenų, neginčijamai patvirtinančių L. S. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, byloje nėra.

6621.

67Skundžiamame nuosprendyje teismas, išteisindamas L. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais (paties išteisintojo L. S., nukentėjusiosios R. G. ir liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga), tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Vien ta aplinkybė, kad prokurorė nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, savaime nereiškia, jog buvo padaryti BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimai.

6822.

69Bylos duomenimis neginčijamai yra nustatyta, kad tarp L. S. ir R. G. kilo žodinis konfliktas, kurio metu buvo panaudotas fizinis smurtas R. G. atžvilgiu. Tačiau vien šių faktinių aplinkybių nustatymas, remiantis anksčiau pateiktu BK 140 straipsnio 1 dalies aiškinimu ir esama teismų praktika, nėra pakankamas nusikalstamos veikos konstatavimui. L. S. apklausiamas pirmosios instancijos teisme savo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką nepripažino ir parodė, kad žodinio konflikto metu nukentėjusioji R. G. rankomis jam sudavė 3-4 kartus, jis jos į sieną nestūmė, jis tik saugojosi ir laikė ranka ją už plaukų, kad ji jam nebesuduotų, jis nelenkė jos galvos ir nesudavė nei vieno smūgio (2 t., b. l. 172-175). Ikiteisminio tyrimo metu, atliekant akistatą tarp jo ir nukentėjusiosios R. G., L. S. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (1 t., b. l. 144-146). Taigi išteisintasis L. S., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neneigė, kad tarp jo ir R. G. kilo konfliktas, tačiau nuosekliai ir kategoriškai tvirtino, kad jis nukentėjusios nestūmė, tik laikė jai už plaukų norėdamas išvengti jos smūgių. Tačiau nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar tikėti šiais jo teiginiais, atsižvelgtina ir į kitus byloje surinktus įrodymus.

7023.

71Pirmosios instancijos teisme apklausiama nukentėjusioji R. G. parodė, kad žodinio konflikto metu L. S. ją pastūmė ir ji nugara atsitrenkė į sieną, jis tempė jai už plaukų, lenkė galvą žemyn savo lytinio organo link, ji pajuto skausmą, todėl ji puolė gintis, įsikibo jam į krūtinę, į striukę. Kai ją pastūmė, ji jam sudavė (2 t., b. l. 120, 121). Pagarsinus ikiteisminio tyrimo R. G. apklausos parodymus, nukentėjusioji teisme šiuos parodymus patvirtino, parodė, kad jie teisingai surašyti ir teismas jais gali remtis. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji R. G. parodė, kad L. S. žodinio konflikto metu abejomis rankomis ją pastūmė, todėl ji atsitrenkė į koridoriaus sieną ir pajuto fizinį skausmą nugaros srityje. Kai jis taip padarė, ji išsigando ir puolė gintis, ji jam trenkė kumščiu į veidą ne mažiau kaip vieną kartą. Kiek tiksliai kartų ji jam trenkė, nepamena. Po to jis paėmė viena ranka jai už plaukų ir pradėjo juos tempti prie savo kūno, kaip ji suprato, prie savo lytinio organo. Tuo metu ji pajautė stiprų fizinį skausmą kaklo srityje. Ji suėmė viena ranka už L. S. striukės, nes norėjo išsilaisvinti. Kai ji paleido jo striukę, tuomet jis paleido ją, ir nebepešė jos plaukų. Sužalojimai ant jos dešinės rankos atsirado dėl to, kai ji gynėsi ir dešinės rankos kumščiu trenkė L. S. (1 tomas, b. l. 48-49, 52). Ikiteisminio tyrimo metu, atliekant akistatą tarp jos ir L. S., R. G. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (1 t., b. l. 144-146).

7224.

73Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja I. Z. teisme parodė, kad ji konflikto tarp L. S. ir R. G. nematė, R. G. jai parašė žinutę telefonu, kad susimušė su L. S.. R. G. jau guodėsi, kad skauda ranką, galvą, kaklą, kad buvo plaukų kuokštas išrautas. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo I. Z. apklausos parodymus, liudytoja teisme šiuos parodymus patvirtino, parodė, kad jie teisingai surašyti ir teismas jais gali remtis (2 t. b. l. 121, 122). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja I. Z. parodė, kad ji pati konflikto nematė tarp L. S. ir R. G. nematė, būdama pas mamą, ji gavo SMS žinutę iš savo kaimynės R. G., kurioje ši jai parašė, kad ši susimušė su L. S.. Grįžusi į namus, sutiko R. G., kuri jai pradėjo pasakoti, kaip ją žodinio konflikto metu sumušė L. S. (1 tomas, b. l. 84-85). Liudytoja V. K. teisme parodė, kad R. G. jai sakė, kad L. S. ją mušė prie palangės (2 t. 142). Liudytoja S. D. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji matė byloje nagrinėją įvykį, kaip R. G. puolė ant L. S. ir jam su kumščiu smūgiavo. L. S. pridėjo R. G. ranką prie galvos ir gynėsi, neleido jai smūgiuoti, tačiau jos galvos žemyn nespaudė, į sieną nestūmė, už plaukų netempė. (2 t., b. l. 143, 144). Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas V. D. parodė, kad jis matė, kaip R. G. ir L. S. buvo susikibę, o kaimynas skyrė. Policiją jis kvietė po muštynių. Ar R. G. po konflikto kuo nors skundėsi, ar buvo kažkokie sužalojimai, neatsimena. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo V. D. apklausos parodymus, liudytojas teisme šiuos parodymus patvirtino, parodė, kad jie teisingai surašyti ir teismas jais gali remtis (2 t., 159). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas V. D. parodė, kad matė, kaip L. S. buvo įsikibęs abejomis rankomis jo seseriai R. G. į plaukus ir tempė jos plaukus ir galvą žemyn, prie grindų. Šalia jų stovėjo kaimynas N., kuris laikė R. rankas ir skyrė L. S.. Jis stovėdamas šalia R. G. ir L. S., L. ramino. Tada L. S. paleido jo sesers plaukus. Ką jis sakė, skambindamas į policiją, jis nebeprisimena (1 t., b. l. 78-79). Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas N. E. parodė, kad būdamas namuose, išgirdo triukšmą, todėl išėjo į koridorių ir pamatė, kaip prie palangės mušasi L. S. su R. G.. Jis matė, kaip L. S. laikė R. G. už plaukų abejomis rankomis ir lenkė ją prie žemės. R. G., atrodo, laikėsi kažkur prie pečių įsikabinusi. Kai jis priėjo, pradėjo juos skirti, prašė L. S., kad paleistų. L. S. paleido, bet ne iš karto. Jis sakė, kad R. pirma jį paleistų. Mano, kad R. G. galėjo skaudėti, kai jai plaukus tempė, galvą lenkė. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo N. E. duotus parodymus, liudytojas teisme šiuos parodymus patvirtino, parodė, kad jie teisingai surašyti ir teismas jais gali remtis (1 t. 159, 160). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytojas N. E. parodė, kad išgirdęs triukšmą ir išėjęs į koridorių, pamatė, kad bendro naudojimo koridoriuje, prie balkono, buvo susikabinę vienas į kitą jo kaimynai R. G. ir L. Jis priėjo ir pradėjo juos skirti, jis laikė R. G. rankas ir sakė jai, kad ji paleistų L. S. striukę, už kurios ji buvo įsikibusi abejomis rankomis. Jis matė, kad L. S. jai buvo įsikibęs į plaukus abejomis rankomis ir lenkė R. G. galvą prie grindų (1 t., b. l. 72-73). Liudytojas A. B. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad pagal iškvietimą, jog sugyventinis sumušė sugyventinę, vyko į įvykio vietą. Nukentėjusioji pasakė, kad sugyventinis ją koridoriuje sumušė ir sudavė su ranka. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo A. B. apklausos parodymus, liudytojas teisme šiuos parodymus patvirtino, parodė, kad jie teisingai surašyti ir teismas jais gali remtis (2 t. 171, 172). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas A. B. parodė, kad gavus pranešimą, jog konfliktuoja du asmenys, kad vyras nori sumušti moterį, kolege S. J. buvo atvykta į įvykio vietą, prie jų priėjusi pranešėja paaiškino, kad ją ką tik daugiabučio namo koridoriuje rankomis smaugė bei tampė už plaukų buvęs sugyventinis L. S.. Koridoriuje buvęs, vyras paaiškino, kad moteriai visiškai nieko nedarė. Pranešėja R. G. matėsi, jog buvo susijaudinusi, išsigandusi, tačiau ant jos kaklo jokių smurto žymių nesimatė (1 t., b. l. 67).

7425.

752018 m. gruodžio 3 d. vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuota vaizdo įrašo, įkelto į policijos registruojamų įvykių registrą, apžiūra, kurios metu matoma mergina sako: „aš ėjau iš tualeto, jis man pasakė, kad tu čiulpsi <...>, penkis kartus sakė, po to aš atėjau čia, šalia atsistojau ir sakau „ką aš darysiu?“, sako „čiulpsi“, nu aš atėjau ir trenkiau jam ir gintis pradėjau; po to jis mane paėmė už gerklės, už plaukų, ir susimušė čia“. Mergina parodo ranka į grindis. Policijos pareigūnui paklausus, ar jai sužalojimų nėra, mergina atsako: „ne, išskyrus kad ranka visa mėlyna, nepajudinu dviejų pirštų“ ir parodo savo dešinę ranką, kuri atrodo šiek tiek patinusi (1 t., b. l. 20, 21). 2018 m. gruodžio 1 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuota, jog V. D. paaiškino, kad 2018 m. spalio 1 d. apie 19 val. 45 min. adresu: ( - ), bendro naudojimo koridoriuje įvyko konfliktas tarp buvusių sugyventinių. Konflikto metu L. S. rankomis smaugė ir tampė už plaukų R. G.. Dėl šių veiksmų moteris patyrė fizinį skausmą (1 t., b. l. 23-26). 2018 m. gruodžio 3 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad R. G. nustatytos intraodinės kraujosruvos dešinėje plaštakoje. R. G. šis sužalojimas padarytas, kontaktuojant su kietu buku daiktu ar paviršiumi galimai užduotyje nurodytu laiku. R. G. nustatytas kūno sužalojimas padarytas vieno trauminio poveikio metu, kontaktuojant su kietu buku daiktu ar paviršiumi. R. G. nustatytas kūno sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. R. G. nustatytas kūno sužalojimas gali būti padaromas ir griuvimo metu. (1 t., b. l. 36). Iš 2018 m. gruodžio 7 d. Bendrojo pagalbos centro ( - ) skyriaus informacinio pranešimo ir 2018 m. gruodžio 11 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad 2018 m. gruodžio 1 d. 19.47 val. bendrojo pagalbos centro informacinėje sistemoje buvo užfiksuotas V. D. pranešimas dėl konflikto adresu: ( - ), kad gyvenamojo namo koridoriuje vyksta konfliktas tarp kaimynų, vyksta muštynės, mušasi ne sugyventiniai, vyras mušasi su moterimi (1 t., b. l. 42-44).

7626.

77Remdamasi aptartais bylos duomenimis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodyta, jog L. S. veikė tiesiogine tyčia ir smurtinius veiksmus R. G. atžvilgiu naudojo siekdamas jai sukelti fizinį skausmą. L. S. teigimu, laikydamas R. G. už plaukų jis gynėsi nuo jos smūgių. Šias L. S. nurodytas aplinkybes apie jam R. G. suduotus smūgius ir tai, kad gindamasis nuo jų jis laikė jai už plaukų patvirtina liudytojos S. D. ir pačios nukentėjusios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, kad kai jis ją pastūmė į koridoriaus sieną, ji jam trenkė kumščiu į veidą ne mažiau kaip vieną kartą. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji taip pat pažymėjo, kad sužalojimai ant jos dešinės rankos atsirado dėl to, kai ji gynėsi ir dešinės rankos kumščiu trenkė L. S. (1 tomas, b. l. 48-49, 52, 2 t., b. l. 120, 121). Tačiau L. S. kaltinime inkriminuojamos ir nukentėjusios R. G. nurodytos aplinkybės, kad L. S. tyčia rankomis pastūmė nukentėjusiąją R. G., dėl ko ji atsitrenkė nugara į koridoriaus sieną, išskyrus pačios nukentėjusiosios parodymus, daugiau nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys. Be to, ir pačios nukentėjusiosios parodymai dėl šios aplinkybės yra nenuoseklūs, nes kaip matyti iš 2018 m. gruodžio 3 d. vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuotų duomenų, R. G. įvykio vietoje pasakodama policijos pareigūnui įvykusio konflikto aplinkybes neminėjo, kad L. S. ją stūmė į koridoriaus sieną, nurodė, kad po kelis kartus pakartotų L. S. žodžių „tu čiulpsi ...“ ji priėjo prie jo ir trenkė jam ir tik tuomet L. S. panaudojo smurtinius veiksmus jos atžvilgiu (1 t., b. l. 20, 21).

7827.

79Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia padaryti išvados, kad L. S. veiksmai R. G. atžvilgiu buvo nukreipti į tai, kad tyčia sukelti jai fizinį skausmą. Nors byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad L. S. konflikto metu tempė R. G. už plaukų ir lenkė jos galvą į apačią, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad daugiau jokių aktyvių veiksmų, L. S. R. G. atžvilgiu neatliko, nėra pagrindo daryti išvados, kad L. S. tyčia buvo nukreipta sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai R. G.. Esant aptartų duomenų visumai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neginčijamų L. S. kaltės įrodymų dėl fizinio skausmo sukėlimo R. G. nėra. Be nukentėjusiosios R. G. parodymų, byloje daugiau nesant jokių patikimų duomenų, kad L. S. tyčia sukėlė jai fizinį skausmą, nėra pagrindo besąlygiškai tikėti nukentėjusiosios parodymais ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį remiantis iš esmės vien tik jais .

8028.

81Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. S. veikoje nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, konkrečiai – tyčios sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai R. G., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tad tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą ir L. S. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

8229.

83Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas L. S. išteisino vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, ir nurodė, kad jis dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinamas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tačiau teismų praktikoje yra pasakyta, kad sprendimas išteisinti šiuo pagrindu priimamas tada, kai teismas nustato, jog kaltinamajame akte nurodyta nusikalstama veika yra padaryta, tačiau nenustatyta, kad ją padarant dalyvavo kaltinamasis; toks išteisinimo pagrindas įpareigoja teismą imtis BPK 303 straipsnio 6 dalyje numatytų veiksmų (perduoti bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2009, 2K-191-648/2017). Išvada, kad nebuvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, daroma nustačius: 1) kad iš viso nebuvo įvykio dėl kurio vyko procesas, 2) kad įvykis buvo, bet jis negali būti vertinamas kaip nusikalstama veika ir 3) kad byloje yra nepašalinamų abejonių, neleidžiančių patikimai konstatuoti, ar iš viso įvykis buvo arba ar įvykis, kuris buvo, vertintinas kaip nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, jog byloje L. S. atžvilgiu nepakanka įrodymų konstatuoti subjektyviojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymio – kaltės. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas ne neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o dėl to, kad tokia veika nepadaryta, tai yra pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-648/2017). Taigi skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, nurodant, jog L. S. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 dalis) (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 3 punktas).

84Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 332 straipsniu,

Nutarė

85Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

86Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį:

87iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad L. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis smurtaudamas padarė R. G. nežymų sveikatos sutrikdymą;

88rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodyti, kad L. S. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

89Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija,... 4. I.... 5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė... 6. 1.... 7. L. S. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos... 8. 2.... 9. Skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d.... 10. II.... 11. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai... 12. 3.... 13. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės... 14. 3.1.... 15. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad L. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis... 16. 3.2.... 17. Apeliantės teigimu, šioje baudžiamojoje byloje kaltinamasis L. S. neturėjo... 18. 3.3.... 19. Apeliantės įsitikinimu, teismas nepagrįstai rėmėsi L. S. parodymais,... 20. 3.4.... 21. Prokurorės nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos S. D., kuri yra... 22. 3.5.... 23. Prokurorė nurodo, kad pati nukentėjusioji R. G. L. S. dėl jai teismo... 24. 3.6.... 25. Apeliantės teigimu, liudytoja I. Z. taip pat patvirtino, jog R. G. jai... 26. 3.7.... 27. Apeliantės įsitikinimu, įvertinus visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus... 28. 4.... 29. Atsiliepimų į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės... 30. 5.... 31. Teismo posėdžio metu prokurorė Jolanta Steponavičiūtė prašė jos... 32. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 33. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai... 34. 6.... 35. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies... 36. 7.... 37. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant... 38. 8.... 39. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą... 40. 9.... 41. Prokurorė apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos... 42. Dėl nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų L. S. inkriminuojamos... 43. 10.... 44. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad L. S. šioje byloje buvo kaltinamas... 45. 11.... 46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais... 47. 12.... 48. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo... 49. 13.... 50. BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis... 51. 14.... 52. Iš kaltinamojo akto, kuris apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas,... 53. 15.... 54. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad L. S.... 55. 16.... 56. Nagrinėjamu atveju teismas nepranešė nagrinėjimo teisme dalyviams, kad... 57. Dėl įrodymų vertinimo ir L. S. kaltės padarius jam inkriminuojamą... 58. 17.... 59. Nagrinėjamoje byloje L. S. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį... 60. 18.... 61. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir... 62. 19.... 63. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar... 64. 20.... 65. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija,... 66. 21.... 67. Skundžiamame nuosprendyje teismas, išteisindamas L. S. pagal BK 140... 68. 22.... 69. Bylos duomenimis neginčijamai yra nustatyta, kad tarp L. S. ir R. G. kilo... 70. 23.... 71. Pirmosios instancijos teisme apklausiama nukentėjusioji R. G. parodė,... 72. 24.... 73. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja I. Z. teisme parodė, kad ji... 74. 25.... 75. 2018 m. gruodžio 3 d. vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuota vaizdo... 76. 26.... 77. Remdamasi aptartais bylos duomenimis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 78. 27.... 79. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės... 80. 28.... 81. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. S.... 82. 29.... 83. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas L. S. išteisino vadovaudamasis... 84. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 85. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros... 86. Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d.... 87. iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad L. S. buvo... 88. rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodyti, kad L. S. dėl kaltinimo pagal... 89. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą....