Byla 3K-3-267/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Prano Žeimio (pirmininkas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams S. V. ir M. V. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir atsakovų priešieškinį ieškovui dėl pripažinimo buto nuomininkais bei įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje keliami iškeldinimo, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, iš savavališkai užimto socialinio būsto, vaiko teisių apsaugos, teisminio precedento taikymo klausimai.

6Ieškovas Kauno miesto savivaldybė prašė teismo iškeldinti atsakovus S. V. ir M. V. iš buto ( - ) su jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškovas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybei priklauso atsakovų savavališkai užimtas butas( - ). Ieškovas su atsakovais nėra sudaręs gyvenamosios patapos nuomos sutarties, todėl atsakovai iškeldintini iš buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

7Atsakovai priešieškiniu prašė pripažinti juos buto( - ), nuomininkais ir įpareigoti ieškovą sudaryti su atsakovais šio buto nuomos sutartį. Atsakovai nurodė, kad 2005 m. išsinuomojo butą( - ), iš šio buto nuomininko V. N., su kuriuo kartu ir gyveno. Po V. N. mirties 2006 m. sausio 2 d. atsakovai bute gyveno nuomininkų teisėmis. Atsakovai butą prižiūri, moka mokesčius, vykdo visas nuomininko pareigas, atliko buto remonto darbus. 2006 m. rugsėjo 26 d. atsakovas pateikė ieškovui prašymą išnuomoti ginčo butą, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Kadangi atsakovai perėmė pagrindinio nuomininko teises (ilgą laiką gyveno nurodytame bute, mokėjo mokesčius už komunalinius patarnavimus), kitos gyvenamosios patalpos neturi, tai, atsakovų nuomone, su jais ieškovas turėtų sudaryti buto nuomos sutartį.

8Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovas M. V. yra įtrauktas į asmenų (šeimų), turinčių teisę į socialinį būstą, bendrąjį sąrašą. 2006 m. rugsėjo 27 d. ir 2007 m. spalio 17 d. atsakovai buvo įspėti išsikelti iš užimto buto. Byloje nėra duomenų, kad su atsakovais iki ieškinio pateikimo teismui dienos būtų sudaryta ginčo gyvenamosios patalpos ar kitos gyvenamosios patalpos nuomos sutartis.

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

10Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Teismas iškeldino atsakovus iš buto( - ), su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, ir sprendimo vykdymą atidėjo trisdešimt šešių mėnesių laikotarpiui.

11Teismas nurodė, kad nėra jokių duomenų, jog atsakovai būtų buto( - ), pagrindinio nuomininko V. N. šeimos nariai (CK 6.588 straipsnis). Atsakovai nepateikė su pagrindiniu nuomininku sudarytos nuomos ar subnuomos sutarties, todėl atsakovai turi laikinų gyventojų statusą. Mirus buto pagrindiniam nuomininkui V. N., pasibaigė jo ir ieškovo nuomos sutarties galiojimas, todėl atsakovai neteko pagrindo toliau teisėtai naudotis ginčo butu (CK 6.597 straipsnio 1 dalis). Teismas sprendė, kad esminė nuomos sutarties sąlyga yra nuomos mokesčio mokėjimas, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovai mokėjo ieškovui nuomos mokestį (CK 6. 576 straipsnio 1 dalis, 6.583 straipsnis). Faktas, kad įvairios įmonės teikė butui komunalines paslaugas, už kurias atsakovai mokėjo, nepatvirtina, kad tarp šalių susiklostė faktiniai ginčo gyvenamosios patalpos nuomos santykiai. Neteisėtas naudojimasis svetimu turtu ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą, jo remontas ir rekonstrukcija neturint savininko leidimo, nesukuria tokiam naudotojui subjektinių teisių į turtą ir laikytinas savininko nuosavybės teisės tęstiniu pažeidimu, kurį savininkas gali bet kuriuo metu pareikalauti pašalinti (CK 6.612 straipsniai). Teismas nurodė, kad atsakovas M. V. yra įtrauktas į asmenų (šeimų), turinčių teisę į socialinį būstą, bendrąjį sąrašą ir jam socialinis būstas bus išnuomotas vadovaujantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymas) nuostatomis. Teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. S. P., bylos Nr. 3K-3-524/2006, pateiktais išaiškinimais dėl bylų skirtingų faktinių aplinkybių. Nustatęs, kad atsakovai jokios nuosavybės teise registruotos gyvenamosios patalpos neturi, todėl įsigyti kitą gyvenamąjį plotą ar jį išsinuomoti jiems gali būti sudėtinga, o atsakovė laukiasi, teismas atidėjo sprendimo vykdymą trisdešimt šešių mėnesių laikotarpiui.

12Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi pakeitė Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimą – panaikino jo dalį, kuria patenkintas ieškinys, ir priėmė dėl šios bylos dalies naują sprendimą – ieškinį atmetė; sprendimo dalį, kuria atmestas priešiekšinis, paliko nepakeistą.

13Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką ilgalaikis socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant, prižiūrint, atsiskaitant už atitinkamas komunalines paslaugas, nors nesukuria teisės į nuomą, bet suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokių asmenų teisės į būstą klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į teisines galimybes užtikrinti teisę į būstą, ypač jeigu šios teisės apsauga taikoma nepilnamečiams vaikams. Siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privalo būti atsižvelgiama į vaikų teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl, taikant prievolių teisės normas, jos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-410/2010; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P., G. P. v. Alytaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-445/2010).

14Atsakovų ir jų mažametės dukters iškeldinimas, nesuteikiant jiems kitos tinkamos gyventi patalpos, pažeistų jų interesus, būtų neproporcinga priemonė ginant ieškovo, kaip socialinio būsto valdytojo, teises, todėl šiuo atveju prioritetas turėtų būti teikiamas nepilnamečio vaiko teisei į būstą.

15Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovų apeliacinį skundą nurodydamas, kad ilgalaikis socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant, prižiūrint, atsiskaitant už atitinkamas komunalines paslaugas, suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokių asmenų teisės į būstą klausimą, tačiau nesukuria teisės į būsto nuomą.

16III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

17Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį patenkinti: iškeldinti atsakovus kartu su mažamete dukteria A. V. iš buto( - ), su jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos ir netaikant teismo sprendimo vykdymo atidėjimo instituto šioje byloje, o atsakovų priešieškinį atmesti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

181. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Gyvenamosios patalpos, sudarančios savivaldybės socialinio būsto fondą, išnuomojamos konkrečiai nustatytai tikslinei paskirčiai – asmenims (šeimoms), turintiems teisę į socialinį būstą, apgyvendinti nekomercinėmis sąlygomis (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-473/2009). Įstatymas įpareigoja savivaldybes jų turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnis), todėl savivaldybei išlieka teisė ir pareiga kontroliuoti, ar suteiktas socialinis būstas naudojamas pagal tikslinę paskirtį, o nustačius pažeidimų, imtis priemonių jiems likviduoti. Klausimai, susiję su socialinio būsto naudojimu, pagal savo svarbą ir aktualumą turi specifinę socialinę prigimtį ir priskirtini viešojo intereso sričiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-501/2009; 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2010; kt.).

19Remiantis CK 6.577, 6.579 straipsniais, savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos savivaldybės institucijos sprendimo pagrindu ir turi būti sudaromos raštu, todėl jokie žodiniai susitarimai negalimi. Pagal Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 8 straipsnio 3 dalį ir 11 straipsnio 3 dalį savivaldybės socialinis būstas gyventojams gali būti suteikiamas tik tuo atveju, jei yra šios sąlygos: 1) asmuo atitinka imperatyviosiose teisės normose nustatytus reikalavimus; 2) jis yra pateikęs prašymą įtraukti į atitinkamą eilę socialiniam būstui gauti; 3) jam priėjusi eilė socialiniam būstui gauti. Tik esant šioms sąlygoms su asmeniu sudaroma rašytinė nuomos sutartis.

20Teismai pripažino, kad atsakovai įsikėlė į ginčo patalpą ir ja naudojasi neturėdami tam teisinio pagrindo – gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip to imperatyviai reikalaujama pagal CK 6.579 straipsnio 1 dalį. Palikus galioti skundžiamą procesinį sprendimą ieškovas negalės reikšti ieškinio dėl atsakovų iškeldinimo (CPK 279 straipsnio 4 dalis), neturės teisės reikalauti iš atsakovų mokesčio už naudojimąsi patalpomis, ginčo patalpų priežiūros ir remonto, mokesčių už naudojimąsi komunalinėmis paslaugomis mokėjimo (tai taikytina ir tretiesiems asmenims, teikiantiems šias komunalines paslaugas). Ieškovas neturi teisinio pagrindo šio būsto suteikti atsakovams nuomos pagrindais (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 8, 11 straipsniai). CK 6.612 straipsnyje, Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 11 straipsnyje nenustatyta buto savininko pareigos iškeldinamajam iš savavališkai užimtų patalpų asmeniui (šeimai) prieš jo (jos) valią suteikti kitą būstą, nors toks asmuo (šeima) ir turi nepilnamečių vaikų. Įstatymų leidėjas nenustatė pagrindo, nepaisant eiliškumo, atsakovams taikyti išimtį ir nesuteikia ieškovui teisės nesilaikyti imperatyviųjų įstatymo nuostatų dėl socialiniam būstui išnuomoti privalomo eiliškumo laikymosi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. gruodžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Prienų senelių globos namai v. R. P. ir kt., Nr. 3K-3-1365/2000, aiškindama Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punkto taikymą, pažymėjo, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas, įtvirtintas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje, yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams.

21Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V., E. V., bylos Nr. 3K-3-410/2010, turėjo atsižvelgti į tai, kad kasacinio teismo suformuota vienoda teisės aiškinimo ir taikymo praktika reikia vadovautis ne a priori, o atsižvelgiant į visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą. Teismas turėjo nustatyti šalių interesų pusiausvyrą, t. y. atsižvelgti ne tik į atsakovų vaiko teisių apsaugą, bet ir į viešąjį interesą - kitų asmenų (taip pat ir vaikų), teisėtai laukiančių eilės socialiniam būstui gauti, teises ir teisėtus lūkesčius (Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. A-336 patvirtinti šeimų ir asmenų, turinčių teisę į savivaldybės socialinį būstą ar jo sąlygų pagerinimą, sąrašai).

222. Dėl neišspręsto ginčo. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo teismai. Apeliacinės instancijos teismas atmetė tiek ieškinį, tiek priešieškinį ir šalių ginčas liko neišspręstas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokias materialiosios teisės normas pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė, o išskirtinai rėmėsi teismų precedentais, kurie yra antrinis teisės šaltinis (CPK 4, 346 straipsniai). Skundžiama teismo nutartimi šalių teisiniai santykiai nepatvirtinti ir nepakeisti, todėl ji yra nemotyvuota teisės aiškinimo ir taikymo prasme. Pagal CPK 263 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.

23Byloje nustatyta, kad atsakovai į socialinį būstą įsikėlė be nuomos sutarties, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas CPK 2 straipsnyje nustatytų tikslų - tinkamai taikyti įstatymus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesiėmė teisinių priemonių tokiam pažeidimui panaikinti (CK 6.612 straipsnis). Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnį vaiko teisę į jo raidai būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai, o valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kai vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. Z. skundą, bylos Nr. 3K-3-201/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Palangos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-580/2006; kt.).

24Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių, ar atsakovai tinkamai atliko savo pareigas užtikrindami vaiko teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs netinkamas tėvų pareigos vykdymo aplinkybes, turėjo galimybę atidėti sprendimo vykdymą, kaip padarė pirmosios instancijos teismas (CPK 284 straipsnio 1 dalis). Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008, ir 2010 m. gegužės 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje P. A. L. v. Lietuvos socialdemokratų partija, bylos Nr. 3K-3-235/2010, ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas šalių ginčą neišspręstą, ignoravo teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principą, pagal kurį privalu pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, siekti abiejų šalių interesų pusiausvyros.

25Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašo kasacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodoma, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes atsakovai atitinka Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 8 straipsnyje ir 11 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas. Byloje nustatyta, kad mokesčius už komunalines paslaugas atsakovai moka daugiau negu trejus metus, dėl to trečiųjų asmenų, tiekiančių šias paslaugas, teisės nėra pažeidžiamos. Skundžiama teismo nutartis turi būti vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir teismo nurodytu būdu – kompetentingai savivaldos institucijai išsprendžiant asmenų teisės į būstą klausimą. Tai atitinka ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V., E. V., bylos Nr. 3K-3-410/2010; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P., G. P. v. Alytaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-445/2010).

26Atsakovų nuomone, teismas laikėsi nuoseklios pozicijos, kad, siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privalo būti atsižvelgiama į vaikų teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas. Teismų nurodyta aplinkybė, kad atsakovai su dukteria ginčo bute gyvena be teisinio pagrindo, nagrinėjamu atveju nėra viską lemianti, nes, atsižvelgiant į prioritetinę vaikų interesų gynybą, tėvų neteisėtas veiksmas apsigyvenant ginčo patalpose negali besąlygiškai kelti padarinių nepilnamečiams vaikams, kurie netektų teisės į minimalias būsto sąlygas (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis).

27Atsakovų ir jos mažametės dukters iškeldinimas, nesuteikiant kitos tinkamos gyventi patalpos, būtų neproporcinga priemonė ginant ieškovo, kaip socialinio būsto valdytojo, teises. Sprendžiant klausimus dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, turi būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos (Konstitucijos 24 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996-IV, § 52-54, and Commission's report of 11 January 1995, § 63; kt.). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2010; kt.). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58)

28Atsakovų nuomone, teismas išsprendė šalių reikalavimus – atmetė tiek ieškinį, tiek priešieškinį kaip neįrodytus.

29Teisėjų kolegija

konstatuoja:

30IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

31Kasaciniame skunde keliami teisės klausimai susiję su asmenų iškeldinimu iš savavališkai užimto socialinio būsto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, vaiko teisių apsauga iškeldinimo atveju ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių taikymu. Dėl šių kasacijos pagrindą (CPK 346 straipsnio 2 dalis) sudarančių teisės klausimų teisėjų kolegija ir pasisako.

32Dėl žmogaus teisės į būsto neliečiamybę

33Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje. Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996?IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Taigi remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, „būstu“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Dėl to net ir tokiu atveju, t. y. kai asmuo yra neteisėtai užėmęs gyvenamąją patalpą, jis savaime nepraranda teisės į būsto neliečiamybės gerbimą, tačiau ji gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių rimčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no 19009/04, §50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no 7205/02, 15 January 2009). Paminėti Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai yra reikšmingi nagrinėjamoje byloje.

34Dėl socialinio būsto nuomos

35Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme (toliau – Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymas) nustatyta teisė į savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą turi specifinę socialinę prigimtį, tai yra valstybės paramos mažas pajamas turinčioms šeimoms forma. Socialinio būsto nuoma priskiriama savivaldybės kompetencijai, kaip viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktas). Savivaldybei nuosavybės teise priklausančios ar patikėjimo teise valdomos gyvenamosios patalpos sudaro savivaldybės socialinio būsto fondą, kuris turi įstatyme konkrečiai nustatytą tikslinę paskirtį – yra skirtas nuomoti asmenims (šeimoms), turintiems teisę į socialinį būstą (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 6 dalis). Socialinis būstas apibrėžiamas kaip nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal įstatymo nustatytas sąlygas (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Taigi socialinis būstas suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka įstatyme nustatytas sąlygas, o socialinio būsto suteikimas reiškia, kad jis bus naudojamas pagal tokios patalpos tikslinę paskirtį – jame gyvens asmuo (asmenys), kuriam (kuriems) jis suteiktas.

36Teisę į socialinio būsto nuomą turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje turintys fiziniai asmenys ir šeimos, atitinkantys Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Savivaldybės socialiniam fondui priklausantis būstas nuomojamas pagal įstatymo nustatyta tvarka sudarytas atskirų kategorijų asmenų eiles (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 11 straipsnis). Sudaromi šie atskiri asmenų ir šeimų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašai: 1) jaunų šeimų; 2) šeimų, auginančių tris ar daugiau vaikų (įvaikių); 3) buvusių našlaičių ar be tėvų globos likusių asmenų; 4) neįgaliųjų asmenų ir šeimų, kuriose yra neįgalūs asmenys; 5) bendrasis, į kurį įrašomos visos šeimos ir asmenys, nepatenkantys į 1–4 sąrašus; 6) socialinio būsto nuomininkų, turinčių teisę į būsto sąlygų pagerinimą (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalis). Savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo pagal nurodytus sąrašus, išskyrus atvejus, kai savivaldybės tarybos nustatyta tvarka gyvenamosios patalpos išnuomojamos šeimoms ir asmenims, netekusiems būsto dėl gaisro, potvynio, stipraus vėjo ar kitų nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių, kurie Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise neturi kito tinkamo gyventi būsto, šeimoms, auginančioms penkis ir daugiau vaikų, ir šeimoms, kurioms vienu kartu gimsta trys ar daugiau vaikų, taip pat vienišiems judėjimo negalią turintiems asmenims (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 3, 6 dalys). Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje taip pat įtvirtinta, kad sąrašų prioritetus nustato savivaldybės taryba, pirmumą teikdama buvusių našlaičių ar be tėvų globos likusių asmenų sąrašui. Taip įstatymų leidėjas nustato, kokia socialinė grupė remtina visų pirma, o pasisakydamas apie tame pačiame sąraše esančių asmenų teises, aiškiai įtvirtina eiliškumo taisyklę.

37Kasatoriaus teigimu, viešai skelbiamu (http://www.kaunas.lt/index.php?925880302) Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. A-336 patvirtinti šeimų ir asmenų, turinčių į savivaldybės socialinį būstą ar jo sąlygų pagerinimą, sąrašai: 1. Jaunų šeimų (918 prašymų); 2. Šeimų, auginančių tris ir daugiau vaikų (įvaikių) (167 prašymai); 3. Buvusių našlaičių ar be tėvų globos likusių asmenų (463 prašymai); 4. Neįgaliųjų asmenų ir šeimų, kuriose yra neįgalūs asmenys (458 prašymai); 5. Bendrasis sąrašas (1245 prašymai); 6. Socialinio būsto nuomininkų, turinčių teisę į būsto sąlygų pagerinimą (201 prašymas).

38Byloje nustatyta, kad ginčo šalių nesieja jokie sutartiniai santykiai, nors atsakovas M. V. įrašytas į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti Kauno mieste ir, 2010 m. sausio mėnesio duomenimis, jaunų šeimų sąraše yra 493-ias. Tačiau įrašymo į sąrašą faktas savaime nesuteikia teisės į socialinį būstą. Minėta, kad socialinis būstas išnuomojamas laikantis sąrašų prioriteto bei eiliškumo tvarkos, todėl atsakovai teisę išsinuomoti socialinį būstą įgys tik tada, kai bus įvykdytos Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo nustatytos sąlygos. Dėl šios priežasties atsakovai laikytini užėmusiais ginčo butą be jokio teisinio pagrindo, todėl yra pagrindas spręsti jų iškeldinimo klausimą remiantis CK 6.612 straipsniu.

39Dėl neteisėtai socialinį būstą užėmusių asmenų ir vaiko teisių apsaugos sprendžiant iškeldinimo klausimą

40Minėta, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, gali apimti ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje reikšminga yra įvertinti teismų nustatytas faktines aplinkybes, ar jos sudaro pagrindą konstatuoti atsakovų pakankamų ir tęstinių ryšių su ginčo butu buvimą. Be to, atsakovai ginčo bute gyvena su mažamečiu vaiku, todėl CK 6.612 straipsnio taikymui reikšmingas yra ir vaiko teises ginantis teisinis reguliavimas.

41Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnyje nustatyta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas, išreikšta valstybės pareiga įstatymuose nustatyti pakankamus ir efektyvius vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugos būdus ir priemones. Remiantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punktu nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos. Tačiau ši norma nėra besąlyginis pagrindas, leidžiantis netaikyti savininko teises ginančių įstatymų, kai yra nustatytas pagrindas ginti pažeistas jo teises ir savininko teises pažeidžiančius asmenis iškeldinti iš savininkui priklausančios gyvenamosios patalpos. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas, įtvirtintas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje, yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Dėl to, esant dviejų teisės principų kolizijai, labai svarbu rasti jų pusiausvyrą.

42Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą (3 straipsnis, 4 straipsnio 7 punktas), šeimos santykius reglamentuojančias CK normas (3.3 straipsnis ir kt.) pirmiausia tėvai privalo rūpintis nepilnamečiu vaiku, jį auklėti, globoti, išlaikyti. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tėvų didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnyje taip pat nustatyta, kad vaiko teisę į jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai, o valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kai vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v. M. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1153/2003; 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. Z. skundą, bylos Nr. 3K-3-201/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Palangos miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnybos pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-580/2006; kt.). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normos, užtikrinančios vaiko teisę turėti būstą, įpareigoja vaiko teisių apsaugos tarnybas, kaip vaiko interesus ginančias valdžios institucijas, rūpintis, kad vaikai neliktų be būsto, jei to neužtikrina jų tėvai.

43Kadangi vaiko teisių apsauga yra viešasis interesas, tai sprendžiant iškeldinimo iš socialinio būsto klausimą būtina atsižvelgti į vaikams nustatomus padidintos teisinės apsaugos reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis), tačiau prioritetinės vaiko teisių gynybos principas negali lemti tėvų piktnaudžiavimo šiuo principu, pažeidžiant būsto savininko bei kitų asmenų, turinčių teisę ir siekiančių įstatymo nustatyta tvarka išsinuomoti socialinį būstą, teises. Pažymėtina, kad CK 1.137 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kad nesant teisinio pagrindo būtų pažeistos ar varžomos kitų asmenų teisės ar įstatymo saugomi interesai ar daroma žala kitiems asmenims arba prieštaraujama subjektinės teisės paskirčiai. Be to, asmuo iš savo neteisėto elgesio negali tikėtis naudos (nullus commodum capere de sua injuria propria) ir iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėti padariniai (ex injuria ius non oritur). Šių fundamentalių teisės principų svarbą yra akcentavęs Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. Č. v. E. M., I. D., Teisingumo ministerija, bylos Nr. 3K-7-4/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. N.-Mikailienė v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, J. F., bylos Nr. 3K-3-338/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šie vaiko teisių apsaugos principai taikytini ir tuo atveju, kai sprendžiamas klausimas dėl iškeldinimo iš socialinio būsto. Vaiko teisės neturi būti suabsoliutinamos ir sprendžiant dėl jų apsaugos turi būti atsižvelgiama į kitų pretenduojančių į socialinį būstą asmenų interesus.

44Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad, atsižvelgiant į vaiko interesų prioritetinės gynybos principą ir į tai, kad sprendimas iškeldinti iš socialinio būsto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, yra radikaliausia teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimo forma, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, ar gintina asmens teisė į būsto neliečiamybę, taip pat apsvarstyti visas galimybes, kaip užtikrinti nepilnamečiams vaikams teisę turėti jų poreikius atitinkantį gyvenamąjį būstą. Sprendžiant šiuos klausimus būtina atsižvelgti į kiekvienoje byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes: asmenų apsigyvenimo socialiniame būste aplinkybes, laikotarpį, kurį asmenys gyvena socialiniame būste, jų elgesį (nuomos, komunalinių mokesčių mokėjimas ir pan.), turtinę padėtį, galimybes jiems apsirūpinti gyvenamuoju būstu, socialinio būsto savininko (valdytojo) elgesį ir pan. Be to, tokiu atveju būtina apsvarstyti visus įmanomus konkrečioje situacijoje vaiko interesų apsaugos būdus, siekiant, kad vaikas nebūtų paliktas be gyvenamojo būsto, kuo, minėta, pirmiausia turi pasirūpinti savavališkai patalpas užėmę tėvai (ir tik jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas), ir kad nebūtų pažeistos kitų asmenų – būtent patalpų savininko ir asmenų, turinčių teisę ir įstatymo nustatyta tvarka pageidaujančių išsinuomoti socialinį būstą, teisės.

45Vertinant atsakovų teisių apsaugą būsto neliečiamybės aspektu reikšmingos yra teismų nustatytos faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kad atsakovas M. V. įrašytas į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti, ginčo butas yra socialinis būstas, atsakovų teigimu, jie butą išsinuomojo iš 2006 m. sausio 2 d. mirusio buvusio nuomininko V. N., jame gyvena, atliko buto remontą, moka mokesčius už komunalinius patarnavimus, atsakovai neturi nuosavybės teise gyvenamųjų patalpų ir yra įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, laikė, kad atsakovų su mažamete dukterimi iškeldinimas būtų neproporcinga priemonė ginant Kauno miesto savivaldybės, kaip socialinio būsto valdytojos, teises.

46Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka. Netgi konkrečiu atveju darant prielaidą, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio požiūriu atsakovų faktinis gyvenimas su ginču susijusiame bute nuo 2005 m., rūpinimasis juo (komunalinių mokesčių mokėjimas, remonto darbai) bei tam tikra prasme savivaldybės aktyvaus elgesio stoka ginant valstybės interesą (teisminis iškeldinimo procesas inicijuotas tik 2009 m., nors apie atsakovų situaciją jau buvo žinoma nuo 2006 m.) lėmė jų teisę į „būsto neliečiamybės gerbimą“ Konvencijos nuostatų prasme, tuo pačiu pripažintina, kad, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotais kriterijais, šios teisės apribojimas laikytinas pagrįstu - ribojimas atliktas pagal įstatymą (CK 6.612 straipsnis), turi teisėtą tikslą ginti kitų asmenų teises ir interesus bei yra „būtinas demokratinėje visuomenėje“. Dėl ribojimo būtinumo demokratinėje visuomenėje aspekto teisėjų kolegija ypač atkreipia dėmesį, be kita ko, į faktines bylos aplinkybes (žr. a contrario, Stankova v. Slovakia, no. 7205/02, 9 October 2007). Pažymėtina, kad atsakovų S. V. ir M. V. su buvusiu buto nuomininku V. N. nesiejo šeiminiai santykiai. Byloje nėra jokių duomenų, kad jie buvo susiję ir kokiais nors kitais socialiai vertingais ir skatintinais santykiais, kai apsigyvenimas socialiniame būste kartu su jo nuomininku būtų pateisinamas gera morale (neįgalaus, ligoto asmens priežiūra ar pan.). Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovai negali remtis neteisėtai sudaryta nuomos sutartimi su buvusiu būsto nuomininku V. N. teisių įgijimui į gyvenamąjį būstą pateisinti. Byloje nustatyta, kad atsakovai ginčo bute apsigyveno 2005 metais. Nuo 2006 metų tarp ieškovo ir atsakovų vyko susirašinėjimas dėl teisės gyventi ginčo bute. Kauno miesto savivaldybės administracijos Aprūpinimo būstu skyrius 2006 m. rugsėjo 27 d. raštu aiškiai atsisakė butą išnuomoti atsakovui nurodydamas, kad šis jame gyvena neteisėtai ir nurodė atlaisvinti butą (T. 1, b. l. 66). Tokią savo poziciją ieškovas pakartojo 2007 m. spalio 17 d. įspėjime (T. 1, b. l. 10), o 2009 m. vasario 17 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atsakovų iškeldinimo. Nuo buvusio buto nuomininko V. N. mirties (2006 m. sausio 2 d.) iki ieškovo rašto, iš kurio atsakovai turėjo sužinoti aiškią ieškovo poziciją dėl gyvenimo ginčo bute (2006 m. rugsėjo 27 d.), nepraėjo nė vieneri metai. Teisėjų kolegijos nuomone, toks trumpas laikas nesudaro pagrindo asmeniui sąžiningai manyti, kad jo pragyvenimas socialiniame būste savininko (valdytojo) pripažįstamas ir bendrąja prasme yra teisėtas. Esant tokioms aplinkybėms atlikdami remontą atsakovai veikė savo rizika, o komunalinių paslaugų mokėjimas, kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas, vertintinas tik kaip atsiskaitymas už teikiamas paslaugas ir savaime nelaikomas įteisinančia neteisėtą atsakovų gyvenimą aplinkybe. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog atsakovai nemokėjo jokio nuomos mokesčio. Teismų nustatytos aplinkybės, kad atsakovas M. V. įrašytas į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti, atsakovai neturi nuosavybės teise gyvenamųjų patalpų ir yra įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, yra reikšmingos, tačiau nesudaro pagrindo ginti atsakovų teisių į ginčo butą, nes taip neproporcingai būtų pažeisti pirmiau už atsakovus teisę į socialinio būsto nuomą turinčių ir į savivaldybės sąrašus įtrauktų kitų asmenų interesai. Šių asmenų interesų apsaugos tikslais teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovų iškeldinimas yra proporcinga priemonė įvertinus ją ir vaiko teisių apsaugos aspektu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vaiko teisių apsaugai užtikrinti sprendimo dėl atsakovų iškeldinimo vykdymas atidėtinas 36 mėnesių laikotarpiui. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia taikyta priemonė yra pakankama, kad per tą laiką vaiko teisės į gyvenamąjį būstą būtų užtikrintos tėvams vykdant savo pareigas ir prireikus valstybės socialinės pagalbos priemonėmis. Tačiau siekiant, kad vykdymo procese nekiltų neaiškumo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies, teisėjų kolegija sprendžia sukonkretinti pirmosios instancijos teismo nustatytą atsakovų iškeldinimo vykdymo datą, nurodant, kad 36 mėnesių terminas skaičiuotinas nuo pirmosios instancijos teismo priėmimo dienos, t. y. kad sprendimo vykdymas atidedamas iki 2012 m. lapkričio 5 d. (CPK 284 straipsnis).

47Dėl teisminio precedento taikymo

48Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių, suformuluotų konkrečiose teismo nagrinėtose bylose, taikymas bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluota ta taisyklė, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to gali būti remiamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė. Tokiu turiniu konstitucinis jurisprudencijos tęstinumo principas yra suformuluotas ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, bylos Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-185/2009; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Eskom“ v. K. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-220/2011; kt.).

49Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V., E. V., bylos Nr. 3K-3-410/2010, kaip priimtoje analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada. Nurodyta civilinė byla nuo nagrinėjamos iš esmės skiriasi savo pagrindinėmis faktinėmis aplinkybėmis – laikotarpiu, kurį asmenys gyvena socialiniame būste, ir ginčo šalių elgesiu. Kasacinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010 nustatyta, kad atsakovės ne vienerius metus gyvena socialiniame būste (remiantis pirmosios instancijos teismo sprendimu pati ieškovė savivaldybė pripažino, kad atsakovės socialiniame būste gyvena apie 20 metų), laiko savo namais ir jame realiai gyvena. Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. gegužės 7 d. sprendimu buvo nuspręsta iškeldinti atsakovės iš socialinio būsto, tačiau teismo sprendimas nebuvo įvykdytas – savivaldybė nesiėmė jokių veiksmų šiam teismo sprendimui įvykdyti. Nagrinėjamos bylos atveju, minėta, nustatyta, kad atsakovai socialiniame būste gyvena nuo 2005 m., tačiau jau 2006 m. rugsėjo 27 d. ir 2007 m. spalio 17 d. raštais atsakovas buvo informuotas, kad socialiniame bute gyvena neteisėtai, buvo reikalaujama atlaisvinti butą. 2009 m. vasario 17 d. ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atsakovų iškeldinimo. Taigi, kasacinės bylos Nr. 3K-3-410/2010 ir nagrinėjamos bylos aplinkybė – asmenų gyvenimo socialiniame būste trukmė – iš esmės skiriasi. Be to, skiriasi ir šių bylų šalių elgesys. Kasacinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010 savivaldybė nesiėmė jokių veiksmų dėl atsakovų iškeldinimo pagal priimtą teismo sprendimą, ilgą laiką toleravo atsakovų gyvenimą socialiniame būste, taip suteikdamas atsakovams pagrindą manyti, kad jų gyvenimas socialiniame būste yra teisėtas. Nagrinėjamu atveju savivaldybė nepraėjus nė metams aiškiai išreiškė savo nesutikimą išnuomoti socialinį būstą atsakovams, nurodė jiems išsikelti, o atsakovams to nepadarius, kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. Atsakovai, nors ir žinodami savivaldybės poziciją, atliko patalpų remontą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nebuvo pagrindo remtis nurodytoje kasacinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartyje išdėstytais išaiškinimais.

50Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl ieškinio reikalavimų yra teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas ieškinys, naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

51Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

52Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 42,85 Lt tokių išlaidų. Teisėjų kolegijai nusprendus ieškovo kasacinį skundą tenkinti, išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

53Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

54Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutarties dalį, kuria atmestas Kauno miesto savivaldybės ieškinys, panaikinti ir dėl šios dalies palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta Kauno miesto savivaldybės ieškinį tenkinti – iškeldinti atsakovus S. V. ir M. V. iš buto( - ), su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, sprendimo vykdymą atidedant iki 2012 m. lapkričio 5 d.

55Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

56Priteisti valstybei iš atsakovų S. V. ir M. V. po 21,43 Lt (dvidešimt vieną Lt 43 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

57Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje keliami iškeldinimo, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, iš... 6. Ieškovas Kauno miesto savivaldybė prašė teismo iškeldinti atsakovus S. V.... 7. Atsakovai priešieškiniu prašė pripažinti juos buto( - ),... 8. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovas M. V. yra įtrauktas į... 9. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 10. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį... 11. Teismas nurodė, kad nėra jokių duomenų, jog atsakovai būtų buto( -... 12. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m.... 13. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką... 14. Atsakovų ir jų mažametės dukters iškeldinimas, nesuteikiant jiems kitos... 15. Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovų apeliacinį skundą... 16. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai... 17. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių... 18. 1. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Gyvenamosios patalpos,... 19. Remiantis CK 6.577, 6.579 straipsniais, savivaldybės gyvenamųjų patalpų... 20. Teismai pripažino, kad atsakovai įsikėlė į ginčo patalpą ir ja naudojasi... 21. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus... 22. 2. Dėl neišspręsto ginčo. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį... 23. Byloje nustatyta, kad atsakovai į socialinį būstą įsikėlė be nuomos... 24. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių, ar atsakovai... 25. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašo kasacinį skundą atmesti, o... 26. Atsakovų nuomone, teismas laikėsi nuoseklios pozicijos, kad, siekiant... 27. Atsakovų ir jos mažametės dukters iškeldinimas, nesuteikiant kitos tinkamos... 28. Atsakovų nuomone, teismas išsprendė šalių reikalavimus – atmetė tiek... 29. Teisėjų kolegija... 30. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 31. Kasaciniame skunde keliami teisės klausimai susiję su asmenų iškeldinimu... 32. Dėl žmogaus teisės į būsto neliečiamybę ... 33. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos... 34. Dėl socialinio būsto nuomos... 35. Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir... 36. Teisę į socialinio būsto nuomą turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos... 37. Kasatoriaus teigimu, viešai skelbiamu... 38. Byloje nustatyta, kad ginčo šalių nesieja jokie sutartiniai santykiai, nors... 39. Dėl neteisėtai socialinį būstą užėmusių asmenų ir vaiko teisių... 40. Minėta, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Žmogaus... 41. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnyje nustatyta, kad nepilnamečius... 42. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Vaiko teisių apsaugos pagrindų... 43. Kadangi vaiko teisių apsauga yra viešasis interesas, tai sprendžiant... 44. Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad, atsižvelgiant į vaiko interesų... 45. Vertinant atsakovų teisių apsaugą būsto neliečiamybės aspektu... 46. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka.... 47. Dėl teisminio precedento taikymo... 48. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas... 49. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje rėmėsi... 50. Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl ieškinio... 51. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 52. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 7 d. pažymą apie... 53. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 54. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.... 55. Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010... 56. Priteisti valstybei iš atsakovų S. V. ir M. V. po 21,43 Lt (dvidešimt vieną... 57. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...