Byla 2A-652-370/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens Lietuvos ir Airijos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „ABROMIKA“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. B2-15-198/2016, pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Šiekštelis“ administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Administratoriai LT“ prašymą dėl kreditorių reikalavimų patikslinimo, prašymą priimti sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos ir trečiojo asmens (kreditorės) Lietuvos ir Airijos UAB „ABROMIKA“ pareiškimą dėl UAB „Šiekštelis“ bankroto pripažinimo tyčiniu, BUAB „Šiekštelis“ bankroto byloje, iškeltoje pagal ieškovų V. K. ir Lietuvos ir Airijos UAB „ABROMIKA“ ieškinį dėl bankroto bylos UAB „Šiekštelis“ iškėlimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4BUAB „Šiekštelis“ bankroto administratorė kreipėsi į teismą prašydama patikslinti kreditorių sąrašą, taip pat priimti sprendimą dėl BUAB „Šiekštelis“ veiklos pabaigos. Pateikė teismui AB SEB banke esančios BUAB „Šiekštelis“ banko sąskaitos išrašą, 2015-09-28 kreditorių komiteto posėdžio protokolą su priedais, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros 2014-09-29 pažymą Nr.(11-s)-368. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 str. 3 d. 8 p. patikrino bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus ne per trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir nustatė du ginčytinus sandorius, iš kurių gavo 43 443 Eur (150 000 Lt) pajamų. Visi teisminiai ginčai baigti. Bankroto proceso metu gauta 50 000 Eur pajamų. Visos gautos pajamos panaudotos administravimo išlaidoms bei kreditorių finansiniams reikalavimams padengti. Įmonė šiuo metu nei turto, nei debitorių įsiskolinimų neturi. Kreditoriai 2015-09-28 kreditorių susirinkime patvirtino administratoriaus veiklos ataskaitą, likvidacinį balansą, pripažino, kad BUAB „Šiekštelis“ veikla pasibaigė bei įpareigojo įmonės bankroto administratorę kreiptis į teismą dėl BUAB „Šiekštelis“ pabaigos.

5Trečiasis asmuo (BUAB „Šiekštelis“ trečiosios eilės kreditorė) Lietuvos ir Airijos UAB „ABROMIKA“ 2015-10-09 kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl BUAB „Šiekštelis“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodė, kad pavienis kreditorius paprastai negali reikšti reikalavimų jos akcininkams dėl subsidiarios atsakomybės CK 2.50 str. 3 d. pagrindu, išskyrus išimtį nustatytą ĮBĮ 20 str.7 d. - jei bankrotas pripažintas tyčiniu. Kreditorės reikalavimai nėra ir nebus patenkinti bankroto byloje, nes atsakovė pardavė visą turtą ir reikalavimo teises. Visos aplinkybės, sudarančios pagrindą atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu, nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais: 1) įsiteisėjusiame Panevėžio apygardos teismo 2012-04-16 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr.2-314-280/2012, nustatyta, kad įmonės vadovas ir likvidatorius V. K. tik prasidėjus bendrovės likvidavimui paėmė ir sau išmokėjo grynaisiais 218 880 Lt sumą, iš kurios pateisino tik 2 631,29 Lt panaudojimą, o likusios sumos – 216 252,16 Lt panaudojimo tinkamais dokumentais nepagrindė; 2) įsiteisėjusiu Utenos rajono apylinkės teismo 2014-04-04 baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-98-455/2014 buvęs atsakovės vadovas ir likvidatorius yra nuteistas už apgaulingą bendrovės apskaitos tvarkymą. Kreditorės nuomone, šiame įsiteisėjusiame nuosprendyje yra nustatytos aplinkybės, kurios patvirtina, kad UAB „Šiekštelis“ buvo valdoma siekiant privesti atsakovę prie bankroto tyčia; 3) FNTT specialistų patikrinimo išvadose nustatytos aplinkybės dėl turto nurašymo į sąnaudas (iš viso nurašyta į sąnaudas 1 224 043,22 Lt vertės turto), dėl turto nurašymo aktų bei kitų dokumentų administratoriui neperdavimo, faktai, kad įmonė buvo nemoki 2008 metais ir vadovas neinicijavo bankroto bylos įmonei įrodo, kad atsakovė prie bankroto privesta tyčia, sąmoningai blogai valdant įmonę ir sudarant sandorius, nors buvo žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir teisėtus interesus. Kreditorė nurodė, kad atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu siekiama tikslu užsitikrinti sau teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės akcininkų ir bendrovės vadovo, kad šie asmenys dėl bendrovės bankroto neišvengtų civilinės atsakomybės už tyčinius veiksmus. Kreditorės nuomone, šiuo konkrečiu atveju yra ne vienas ĮBĮ 20 str. 2 d. įtvirtintas pagrindas, kuriam esant BUAB „Šiekštelis“ bankrotas pripažintinas tyčiniu.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Panevėžio apygardos teismas 2016 m. sausio 11 d. sprendimu: 1) patvirtino BUAB „Šiekštelis“ kreditorių patikslintus finansinius reikalavimus; 2) pripažino, kad BUAB „Šiekštelis“ veikla pasibaigė dėl bankroto; 3) trečiojo asmens (kreditorės) Lietuvos ir Airijos UAB „ABROMIKA“ prašymą dėl BUAB „Šiekštelis“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.

8Teismas, pasisakydamas dėl prašymo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, nurodė, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi ĮBĮ redakcija, galiojusia įmonei keliant bankroto bylą (2009-01-01 iki 2010-11-23), kurioje tiesiogiai nebuvo įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Teismo vertinimu tai, jog įmonės vadovas neperdavė įmonės administratorei turto ir dokumentų, negali būti pagrindu įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Net ir įmonės vadovo, savininko aplaidumas organizuojant buhalterinę apskaitą neįrodo jo tyčios konstatuojant tyčinį bankrotą. Kreditorė įmonės bankrotą prašydama pripažinti tyčiniu, įrodymų, kad įmonė sąmoningai buvo blogai valdoma, nepateikė (CPK 178 str.). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, jog įmonė sudarinėjo sandorius, kuriais buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, taip pat, kad įmonei būnant nemokiai, tolesnė įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį, kad įmonės vadovas, savininkai atliko tyčinius veiksmus, siekdami sužlugdyti įmonę, konstatavo nesant tyčinio bankroto požymių. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-98-455/2014, kurioje buvęs įmonės direktorius V. K. 2014-04-04 baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str. 1 d., trečiasis asmuo (kreditorė) civilinio ieškinio buvusiam įmonės vadovui nereiškė. Be to, baudžiamuoju įsakymu konstatuota, kad V. K. visiškai atlygino valstybei padarytą žalą.

9Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad bankrutuojančios įmonės interesus ir visų įmonės kreditorių interesus gina bankroto administratorė, ji atliko visus veiksmus, kurie jai, kaip bankroto administratorei, privalomi pagal ĮBĮ nuostatas, patikrino bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškė ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad bankroto administratorius 2010-09-17 pareiškė tiesioginį ieškinį CK 2.50 str. 3 d. pagrindu įmonės akcininkams V. K., A. K., L. G., R. K., A. K., E. K. dėl 1 224 043,22 Lt priteisimo dėl juridinio asmens dalyvių nesąžiningų veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-232-544/2012, taip pat 2011-05-31 inicijavo civilinės bylos Nr. 2-314-280/2012 iškėlimą dėl 216 252,16 Lt žalos atlyginimo iš UAB „Šiekštelis“ likvidatoriaus ir vadovo V. K.. Dėl dalies reikalavimų civilinėje byloje Nr. 2-232-544/2012 buvo sudaryta taikos sutartis, teismo patvirtinta 2012-09-13 nutartimi, o 2015-09-15 atlygintinai perleistos ieškovės teisės Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje byloje Nr. 2-232-544/2012 dėl 612 021,61 Lt priteisimo iš likusių įmonės akcininkų V. K., A. K., E. K. bei reikalavimo teisė į likusią neišieškotą 215 688,69 Lt žalą iš V. K. civilinėje byloje Nr. 2-314-280/2012. Trečiojo asmens UAB „ABROMIKA“ skundai dėl atsakovės kreditorių susirinkimų nutarimų ir civilinės bylos, inicijuotos bankroto administratorės, dėl juridinio asmens dalyvių nesąžiningų veiksmų, žalos iš įmonės vadovo atlyginimo, išnagrinėtos, reikalavimo teisės minėta 2015-09-15 sutartimi 15/09-01 perleistos, bankrutavusios UAB „Šiekštelis“ kreditoriai 2015-09-28 susirinkime patvirtino įmonės likvidavimo – pabaigos ataskaitą, likvidacinį balansą ir įpareigojo įmonės administratorių kreiptis į teismą dėl BUAB „Šiekštelis“ veiklos pabaigos. Kreditorių 2015-09-28 susirinkime priimti kreditorių susirinkimo nutarimai nebuvo skundžiami, trečiasis asmuo UAB „ABROMIKA“ nei viename kreditorių susirinkime klausimo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nekėlė, todėl kreditoriaus tik 2015-10-09 pateiktas prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu (po teismo 2015-10-02 nutarties skirti posėdį dėl įmonės veiklos pabaigos) teismo vertintas kaip siekimas vilkinti bankroto bylos nagrinėjimą.

10Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, nesutiko su kreditorės argumentu, jog ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti reiškiamas tik įmonės bankrotą pripažinus tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-12 nutartis civilinėje byloje 3K-3-389/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje 3K-3-19/2012).

11Teismas, atsižvelgęs į atsakovės pateiktą informaciją apie BUAB „Šiekštelis“ bankroto proceso eigą, bylos duomenis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros 2014-09-29 pažymą Nr.(11-s)-368 (b.l.227) padarė išvadą, kad BUAB „Šiekštelis“ bankroto procesas yra baigtas ir tai yra pagrindas priimti sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13Apeliantė (kreditorė) UAB Lietuvos ir Airijos UAB „ABROMIKA“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo dalį, kuria teismas trečiojo asmens (kreditorės) UAB „ABROMIKA“ prašymą dėl BUAB „Šiekštelis“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pripažinti BUAB „Šiekštelis“ bankrotą tyčiniu. Likusią sprendimo dalį prašo palikti nepakeistą arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

  1. Tik iš dalies sutiktina su teismo motyvais dėl ginčui aktualios ĮBĮ redakcijos taikymo. Apeliantė turėjo pateikti tik faktines aplinkybes, o tinkamai parinkti įstatymą – teismo pareiga. Atsižvelgiant į tai, aplinkybės, jog apeliantė nurodė netinkamas teisės normas, savaime nereiškia prašymo nepagrįstumo. Įmonės bankroto bylos iškėlimo metu galiojusi ĮBĮ redakcija taikoma tik ĮBĮ numatytoms materialinio pobūdžio teisės normoms, o procesinio pobūdžio teisės normos turėtų būti taikomos veiksmo atlikimo metu. Be to, 2013 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2, 10, 11, 13-1, 20, 21, 28, 29, 30, 33, 35, 36 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-237 13 straipsnis numatė, kad vykdant bankroto procesus, pradėtus iki šio įstatymo įsigaliojimo, šio įstatymo nuostatos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda šiam įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus. Šiuo metu galiojančiomis ĮBĮ nuostatomis galima vadovautis aiškinant ankstesnes įstatymo nuostatas.
  2. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir tuo pačiu pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Pirma, Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. baudžiamuoju įsakymu V. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str. 1 d. Nustatyta, kad į bendrovės apskaitą nebuvo įtraukta 27 automobilių, kurių pardavimo kainų nepavyko nustatyti, taip pat 14 automobilių už 109 100 Lt kainą, pardavimo pajamų. Šios aplinkybės nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu baudžiamojoje byloje, todėl neturi būti iš naujo įrodinėjamos (CPK 182 str. 3 p.). Jei visi automobiliai būtų buvę įtraukti į bendrovės apskaitą, ji praktiškai būtų visiškai atsiskaičiusi su visais kreditoriais, nes visų patvirtintų finansinių reikalavimų suma su palūkanomis ir delspinigiais sudaro tik 341 327,36 Lt. Antra, įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-314-280/2012 nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. K. papildomai nuslėpė (pasisavino ir iššvaistė) 216 252,16 Lt piniginių lėšų, kurios galėjo būti panaudotos atsiskaitymui su kreditoriais. Trečia, sprendimais nustatytas aplinkybes patvirtina ir į bylą pateikta 2012-09-07 FNTT išvada, kurioje nustatytos analogiškos aplinkybės, taip pat, kad bendrovė tapo nemoki 2008 metais; laikotarpyje nuo 2009-01-01 iki 2009-03-03 atsakovė pardavė 37 automobilius 311 368 Lt pigiau už savikainą, taip padarant 311 368 Lt turtinę žalą kreditoriams; 2009 metais bendrovė patyrė iš viso 1 437 597,55 Lt nuostolių, nes nurašė 199 automobilius, kurių vertė - 811 889,27 Lt. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Šiekštelis“ bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, bet tyčiniai V. K. kaip bendrovės vadovo ir likvidatoriaus veiksmai.
  3. Teismų praktika, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, neatitinka šios bylos faktinių aplinkybių. Tai, kad kreditorė baudžiamojoje byloje nereiškė civilinio ieškinio neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.
  4. Aplinkybė, kad bankroto administratorius nesikreipė į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat, kad dėl to nenusprendė kreditorių susirinkimas, nedraudžia šio klausimo kelti pačiai kreditorei. Administratorius nesugebėjo imtis priteistos skolos išieškojimo veiksmų, taip pat sutiko su bylos, kurioje buvo pareikšti reikalavimai akcininkams vilkinimu. Nenustačius tyčinio bankroto fakto, UAB „ABROMIKA“ prarastų galimybę reikšti ieškinį akcininkams CK 2.50 str. 3 d. pagrindu.
  5. Nors prašymo dėl tyčinio bankroto pripažinimo pagrindas nėra svarbus, nesutiktina su teismo CK 2.50 str. atliktu aiškinimu. Nepripažinus įmonės bankroto tyčiniu, UAB „ABROMIKA“ praras tam tikras materialines teises reikšti ieškinius įmonės vadovui ir akcininkams.
  6. Apeliantė nereikalauja, kad bankroto administratorius papildomai peržiūrėtų sandorius už ilgesnį laikotarpį. Šis klausimas apeliantei nėra aktualus.
  7. Teismas, atsisakydamas tikslinti L. T. finansinį reikalavimą, motyvuojant tuo, kad atitinkamas reikalavimas patvirtintas įsiteisėjusia nutartimi, netinkamai taikė ĮBĮ 26 str. 1 d. nuostatas.

14Atsakovė BUAB „Šiekštelis“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo trečiojo asmens (kreditorės) UAB „ABROMIKA“ apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma ĮBĮ redakcija, galiojusi atsakovei keliant bankroto bylą.
  2. Būtent apeliantės pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl UAB „Šiekštelis“ veiklos. Baudžiamoji byla buvo iškelta pagal sunkaus nusikaltimo – sukčiavimo stambiu mastu požymius. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, įvertinę V. K. nusikalstamą veiką, ją kvalifikavo tik kaip įmonės apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą. Sukčiavimo, turto iššvaistymo ar pasisavinimo, žalos kreditoriams padarymo, tyčinio bankroto ar kitų nusikalstamų veikų požymių ikiteisminio tyrimo pareigūnai nenustatė. Dėl nusikalstamų V. K. veiksmų jau išsamiai pasisakyta įsiteisėjusiame Utenos rajono apylinkės teismo baudžiamajame įsakyme ir iš naujo tas pats klausimas nesvarstytinas.
  3. Įmonės bankroto administratorė, gindama bankrutavusios įmonės ir visų kreditorių, tarp jų ir apeliantės, interesus, atliko visus veiksmus, kurie jai kaip bankroto administratorei privalomi pagal ĮBĮ, pareiškė ieškinius teisme. Iš gautų pajamų buvo padengta ir dalis trečiosios eilės kreditorių finansinių reikalavimų. Apeliantė buvo administratorės iškeltos civilinės bylos atsakovės akcininkams dalyvė, taip pat ji turėjo galimybę įgyti ieškovės teises šioje byloje, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, prašymo bankrotą pripažinti tyčiniu motyvacija (ieškinio dėl žalos atlyginimo akcininkui ar valdymo organui pateikimas) yra visiškai nepagrįsta.
  4. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo akcininkui ar valdymo organui galima pareikšti tik tuo atveju, jei atsakovės bankrotas bus pripažintas tyčiniu.
  5. 2015-09-28 įvyko 10-asis atsakovės kreditorių susirinkimas, kurio metu priimtas nutarimas patvirtinti atsakovės likvidavimo – pabaigos ataskaitą bei pripažinti atsakovės veiklą pasibaigusia dėl bankroto, todėl apelianto prašymas pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu tenkinimas užvilkintų atsakovės bankroto procedūrą ir taip pažeistų kitų kreditorių interesus.
  6. ĮBĮ nustato 24 mėnesių bankrutavusios įmonės likvidavimo terminą, jis bankroto byloje buvo ne kartą pratęstas, bankroto byla atsakovei iškelta 2010 metais. Įmonės bankrotas negali tęstis neribotą laiką, todėl kreditorius savo teises turi ginti savalaikiai. Bylinėjimasis teismuose yra susijęs su išlaidomis, kurių įmonė prieš pat jos pabaigą neturi ir net teoriškai negali turėti. Dėl to jau faktiškai baigus įmonės veiklą kreditoriaus reikalavimas dėl tyčinio bankroto tampa deklaratyvus. Bankroto pripažinimas tyčiniu bankroto administratorių įpareigoja atlikti papildomus veiksmus (ĮBĮ 20 str. 5 d.), o tai dar labiau užvilkintų atsakovės ir taip užsitęsusią bankroto procedūrą. Be to, bankroto administratorius yra atlikęs visus veiksmus, kuriuos galėjo atlikti ir bylas baigė įsiteisėjusiais teismų sprendimais.
  7. Apeliantė nors ir užsiminė apie kreditorės L. T. reikalavimo tvirtinimą, tačiau apeliacinio skundo reikalavimo dėl šios aplinkybės nesuformulavo, t. y. apeliaciniu skundu neprašoma panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, kuria teismas patvirtino patikslintus finansinius reikalavimus.

15V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo UAB „ABROMIKA“ apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

  1. Kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams (ĮBĮ 24 str. 4 d.), bankroto procesas truko nepateisinamai ilgai, vien dėl to įmonės akcininkai ir vadovas neskundė kai kurių sprendimų ir negynė savo teisių.
  2. Tai, kad laikotarpyje nuo 2009-01-01 iki 2010-11-23 ir šiuo metu yra kitaip reglamentuojamas tyčinis bankroto pripažinimas, dar nereiškia, kad ankstesnis reglamentavimas yra ydingas ir turi būti aiškinamas plečiamai. Teismas negali išaiškinti ir taikyti atsakomybės, kurios nebuvo numatęs teisės aktas veiksmų atlikimo metu.
  3. Atsižvelgiant į tai, kad prašymo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu pagrindas yra baudžiamasis įsakymas ir civilinė byla, o jais konstatuota ir taikyta vadovo ir akcininko atsakomybė, vadovas negali būti antrą kartą baudžiamas už tą patį pažeidimą. Teismų sprendimai ir FNTT išvada neleidžia daryti išvados, jog įmonė sąmoningai buvo blogai valdoma, kryptingai žlugdoma, tyčia bloginant jos turtinę padėtį, todėl nėra teisinio pagrindo bankrotą pripažinti tyčiniu.
  4. Apeliantė bet kokia kaina norėdama atgauti savo skolą, siekia pažeisti teisę įmonei bankrutuoti. Bankrotą lėmė verslo nesėkmė, aplaidumas dėl žinių stokos, tačiau ne tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai. Nagrinėjamu atveju nebuvo siekiama išvengti įsipareigojimų nei valstybei, nei klientams, nei kreditoriams. Kreditorių susirinkimas nusprendė, kad visi būtini veiksmai bankroto byloje jau atlikti, todėl apeliantės prašymo tenkinimas pažeistų kitų kreditorių interesus, tokiu būdu būtų užvilkintas bankroto procesas. Pripažinus bankrotą tyčiniu veiklos pabaiga negali būti skelbiama.

16IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

17Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliantės apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

18Panevėžio apygardos teismas skundžiamu 2016 m. sausio 11 d. sprendimu: 1) patvirtino BUAB „Šiekštelis“ kreditorių patikslintus finansinius reikalavimus; 2) pripažino, kad bankrutavusios BUAB „Šiekštelis“ veikla pasibaigė dėl bankroto; 3) UAB „ABROMIKA“ prašymą dėl BUAB „Šiekštelis“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė. UAB „ABROMIKA“ apeliaciniame skunde suformavo tokio turinio reikalavimą – „panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo dalį, kuria teismas trečiojo asmens (kreditorės) UAB „ABROMIKA“ prašymą dėl BUAB „Šiekštelis“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pripažinti BUAB „Šiekštelis“ bankrotą tyčiniu. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą arba bylą likusioje dalyje grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo“. Be to, apeliaciniame skunde kreditorė tiesiogiai nurodė, kad nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Teisėjų kolegija, iš apeliacinio skundo argumentų, taip pat suformuoto reikalavimo sprendžia, kad kreditorė skundžia tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti kreditorės prašymą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju vertins tik šios sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 320 str. 1, 2 d.).

19CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Bankroto bylų nagrinėjimo procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.

20Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Šiekštelis“ Panevėžio apygardos teisme gautas 2010-04-23 (bankroto bylos t. 1, b. l. 2-3). UAB „ABROMIKA“ aktyviai dalyvavo įmonei keliant bankroto bylą, taip pat įmonės bankroto procese (Panevėžio apygardos teismui 2010-05-19 pateiktu pareiškimu teismo prašė atsakovei iškelti bankroto bylą, nurodė, kad ji yra atsakovės kreditorė (bankroto bylos t. 1, b. l. 51-52), taip pat ir vėlesnėse bankroto stadijose dalyvavo kreditorių susirinkimuose, skundė priimtus nutarimus).

21Panevėžio apygardos teismas 2010 m. gegužės 24 d. nutartimi UAB „Šiekštelis“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Adminstratoriai LT“ (bankroto bylos t. 1, b. l. 64-66). Iš byloje esančio kreditorių, pareiškusių finansinius reikalavimus, sąrašo, matyti, kad UAB „ABROMIKA“ finansinis reikalavimas sudarė 36 382,9 Lt (bankroto bylos t. 1, b. l. 85), jo susidarymo pagrindas – Utenos rajono apylinkės teismo 2008-12-05 preliminarus sprendimas ir Utenos rajono apylinkės teismo 2009-01-28 vykdomasis raštas Nr. 2-1938-356/2008 (bankroto bylos t. 1, b. l. 91).

22Panevėžio apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartimi patvirtino kreditorių finansinius reikalavimus, kartu ir trečiosios eilės kreditorės UAB „ABROMIKA“ 36 382,9 Lt dydžio finansinį reikalavimą (bankroto bylos t. 1, b. l. 105-106), kuris procentine išraiška sudarė 10,66 proc. visų patvirtintų finansinių reikalavimų sumos.

23Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartimi, remiantis 2010-10-27 kreditorių susirinkimo nutarimu bei bankroto administratorės 2010-12-16 prašymu, UAB „Šiekštelis“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, šia teismo nutartimi patvirtinta bendra finansinių reikalavimų suma sudarė 341 221,7 Lt (bankroto bylos t. 1, b. l. 158-159).

24Bankroto administratorė 2015-09-30 prašyme dėl įmonės pabaigos nurodė, kad administratorė, tikrindama bendrovės sandorius nustatė du ginčytinus sandorius, iš kurių gavo 43 443 Eur (150 000 Lt) pajamų. Visi teisminiai ginčai baigti. Bankroto proceso metu gauta 50 000 Eur pajamų, visos jos panaudotos administravimo išlaidoms bei kreditorių finansiniams reikalavimams padengti (bankroto bylos t. 3, b. l. 201-202). Iš BUAB „Šiekštelis“ įmonės likvidavimo-pabaigos akto matyti, kad liko nepatenkinti 7 kreditorių finansiniai reikalavimai, sudarantys 77 432,31 Eur sumą, iš jos - UAB „ABROMIKA“ 8 929,03 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Įmonės likvidavimo-pabaigos aktas 2015 m. rugsėjo 28 d. kreditorių susirinkime patvirtintas 78,03 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų dauguma. Po bankroto administratoriaus kreipimosi į teismą su prašymu dėl įmonės pabaigos, teisme 2015-10-09 gautas kreditorės prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.

25Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas UAB „ABROMIKA“ prašymas, apeliaciniame skunde nurodo, kad faktinės aplinkybės, patvirtinančios atsakovės tyčinį bankrotą, yra nustatytos Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. baudžiamajame įsakyme, kuriuo teismas nusprendė V. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str. 1 d. (apgaulingas apskaitos tvarkymas), Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-314-280/2012, kurioje nustatyta, jog V. K. iš įmonės kasos paėmė 218 880 Lt, iš jų pateisindamas tik 2 631,29 Lt, t. y. nuo kreditorių nuslėpė 216 252,16 Lt sumą, bei 2012-09-07 FNTT specialisto išvada. Apeliantės nuomone, šios aplinkybės įrodo, jog atsakovės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, bet tyčiniai V. K. veiksmai, kuriais buvo nuslėptas BUAB „Šiekštelis“ turtas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, bankroto proceso teisės normas ir šios kategorijos bylų specifiką, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (CPK 185 str.). Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada grindžiama žemiau nustatytomis bylos aplinkybėmis, teisiniais ir faktiniais argumentais.

26Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių rejestro Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007, inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007). Įmonių bankroto įstatymo normų analizė suponuoja išvadą, kad pagrindinis bankroto proceso tikslas – patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus. Bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimas yra galutinis rezultatas, kurio siekiama bankroto procedūromis. Kartu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tam tikros ĮBĮ nuostatos suponuoja ir tai, kad šalia kreditorių reikalavimų patenkinimo bankroto proceso tikslas yra taip pat ir skolininko teisių bei teisėtų interesų apsauga. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008). Bankroto administratorius yra tas subjektas, kuris atstovauja tiek kreditorių, tiek įmonės interesams, ĮBĮ įtvirtintos bankroto administratoriaus funkcijos, teisės ir pareigos, o jo veiksmai yra nukreipti į bankroto proceso tikslų pasiekimą. Ypatingą vietą bankroto procese užima ir kreditorių susirinkimas, kuris svarbiais bankroto procese klausimais balsų dauguma priima nutarimus.

27Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, kad tyčinio bankroto klausimas iki UAB „ABROMIKA“ pareiškimo dėl bankroto bylos pripažinimo tyčiniu, teismui pateikto

282015-10-09, t. y. po kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo bankroto administratorė įpareigota kreiptis į teismą dėl įmonės veiklos pabaigos, nebuvo keliamas ir / ar sprendžiamas nei kreditorių susirinkime, nei pavienių kreditorių, nei bankroto administratoriaus. Nors sutiktina su apeliantės argumentu, kad tai, jog bankroto administratorė nesikreipė į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat tai, jog dėl to nesprendė ir kreditorių susirinkimas, nedraudžia atitinkamo klausimo kelti tiesiogiai UAB „ABROMIKA“ (ĮBĮ 20 str. 1 d.), taip pat ĮBĮ nėra įtvirtinti kreipimosi į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu terminai, tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto procesas turi vykti savalaikiai, o vienas iš pagrindinių bankroto proceso tikslų – jo operatyvumas (svarbu, kad bankroto procese vykdomos procedūros vyktų laiku). ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatyta, kad bankroto administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padaręs prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, kreipiasi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Taigi bankrutuojančios įmonės sandorių tikrinimas atliekamas bankroto proceso pirmuosiuose etapuose (teismui iškėlus bankroto bylą ir bankrutuojančios įmonės dokumentus perdavus paskirtam bankroto administratoriui, ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.), o ne bankroto procedūrų pabaigoje, kai paaiškėja, kad įmonės turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriais. Bankroto procedūrų pradžioje, patikrinęs įmonės sandorius, bankroto administratorius sprendžia, ar yra pagrindas ir tikslinga juos ginčyti, ar egzistuoja prielaidos įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu ir, jeigu taip, kreipiasi į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu (ĮBĮ 11 str. 5 d. 11 p.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1127-236/2015).

29Iš kreditorių susirinkimo, įvykusio 2011 m. rugpjūčio 26 d., protokolo Nr. 3 matyti, kad bankroto administratorė, vykdydama ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. (šiuo metu – ĮBĮ 11 str. 5 d. 8 p.), patikrino ir nustatė du ginčytinus sandorius, kurių pagrindu Panevėžio apygardos teisme buvo nagrinėjamos dvi civilinės bylos: 1) civilinė byla Nr. 2-232-544/2012 dėl juridinio asmens dalyvių veiksmų pripažinimo nesąžiningais bei prievolės atsakyti kreditoriams savo turtu (atsakovai V. K., A. K., L. G., R. K., A. K., E. K.; ieškinio suma – 1 224 043,22 Lt); 2) civilinė byla Nr. 2-314-280/2012 dėl žalos atlyginimo kreditoriams (atsakovas V. K., ieškinio suma – 216 252,16 Lt). Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad 2012-08-24 BUAB „Šiekštelis“ ir įmonės akcininkai dėl dalies reikalavimų civilinėje byloje Nr. 2-232-544/2012 sudarė taikos sutartį, ji patvirtinta Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi. Atsižvelgiant į tai, BUAB „Šiekštelis“ sumažino prašomų atlyginti nuostolių sumą, prašant solidariai iš atsakovų V. K., A. K., E. K. priteisti 177 253,71 Eur (612 021,61 Lt) nuostoliams atlyginti bei procesines palūkanas. Be to, Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu iš atsakovo V. K., bankrutavusiai įmonei priteistas 62 630,95 Eur (216 252,16 Lt) žalos atlyginimas bei 5 proc. dydžio metinės palūkanos.

30BUAB „Šiekštelis“ kreditorių susirinkime, įvykusiame 2014 m. lapkričio 19 d., 74,9 proc. teismo patvirtintų finansinių reikalavimų dauguma nutarta „pritarti pateiktam pirkėjo siūlymui įsigyti finansinį reikalavimą pagal 2012 m. balandžio 16 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimą (c. b. Nr. 2-314-280/2012) ir ieškovo teises Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-556-278/2014 dėl žalos atlyginimo, už bendrą 100 000 Lt, tačiau prieš pasirašant pirkimo – pardavimo sutartį, siūlau įpareigoti administratorių skelbti apie turto pardavimą internetinėje svetainėje www.skelbiu.lt ir Respublikinėje spaudoje, ir tik negavus pasiūlymų per 7 dienas nuo paskelbimo, parduoti už 100 000 Lt sumą“ (bankroto bylos t. 3, b. l. 22). Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimu minėtas kreditorių susirinkimo nutarimas panaikintas (bankroto bylos t. 3, b. l. 105109). Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-884-196/2015, Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis panaikinta ir klausimas perduotas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. birželio 11 d. nutartimi UAB „ABROMIKA“ skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo atmestas (bankroto bylos t. 3, b. l. 193-199). Teismas įvertinęs tai, kad civilinė byla nagrinėjama nuo 2010-09-20 ir jos baigtis nėra aiški, taip pat, kad ir priteistų nuostolių išieškojimas yra apsunkintas bei ilgas, o išieškojimo procedūrų trukmė didina bankrutavusios įmonės išlaidas ir tuo pačiu mažina kreditorių galimybes atgauti skolas bei aplinkybę, kad įmonei gavus 28 962 Eur (100 000 Lt) bus dengiami iš dalies trečiosios eilės kreditorių reikalavimai, teismas konstatavo, kad bankrutavusios įmonės kreditorių priimtas nutarimas dėl finansinio reikalavimo ir ieškovės teisių pardavimas, neprieštarauja ĮBĮ, CK 1.5 str. nuostatoms ir neproporcingai nepažeidžia kreditorių, tarp jų ir trečiosios eilės kreditorių teisių. Pasibaigus teisminiams ginčams atsakovė pagal 2015-09-15 reikalavimo perleidimo sutartį už 28 962 Eur naujajam kreditoriui perleido: 1) reikalavimo teisę į likusią neišieškotą 62 467,76 Eur skolą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo likusios neišieškotos skolos nuo 2015-08-26 iki sprendimo visiško įvykdymo iš V. K.; 2) ieškovės teises Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-212-278/2015 dėl žalos atlyginimo iš V. K., A. K., E. K.. Pirkėjas visiškai atsiskaitė pagal reikalavimo perleidimo sutartį 2015-09-15 (bankroto bylos t. 3, b. l. 221).

31Atsižvelgiant į šias aplinkybes matyti, kad bankroto administratorė, įgyvendindama ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. (šiuo metu – ĮBĮ 11 str. 5 d. 8 p.) numatytą pareigą, patikrino įmonės sandorius ir pareiškė ieškinius teisme atsakovės akcininkams ir vadovui gindamas visų kreditorių interesus, siekdamas maksimalaus bankroto proceso tikslo – kuo didesnio kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo, tačiau nenustatė požymių, sudarančių prielaidas tyčiniam bankrotui konstatuoti. Byloje duomenų, kad būtų skundžiamas bankroto administratorės veiksmų (ne)tinkamumas ir / ar (ne)teisėtumas, taip pat kreditorių iniciatyva įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, nenustatyta. Priešingai, kreditorių susirinkimas balsų dauguma nusprendė dėl reikalavimo teisių perleidimo, taip pat įpareigojo bankroto administratorę kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 24 str.). Savo ruožtu, apeliantė skunde siekia savo individualių interesų (finansinio reikalavimo) patenkinimo, iš esmės remdamasi aplinkybėmis (Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendime c. b. Nr. 2-314-280/2012 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. baudžiamuoju įsakymu, 2012-09-07 FNTT išvada), kurių nei bankroto administratorė, nei kiti pavieniai kreditoriai (tarp jų ir apeliantė), nei kreditorių susirinkimas savalaikiai nevertino kaip tyčinio bankroto požymių. Kaip matyti iš pareiškime nurodytų motyvų, apeliantė įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu siekia tam, kad užsitikrintų sau teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės akcininkų ir bendrovės vadovo. Be to, nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką iškėlus skolininkui bankroto bylą pavienis kreditorius paprastai negali reikšti reikalavimų jos akcininkams dėl subsidiarinės atsakomybės CK 2.50 str. 3 d. pagrindu. Įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 str. 7 d. nustatė vienintelę išimtį, kada kreditorius galėtų pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo tiesiogiai akcininkui ar valdymo organui – jei bankrotas pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

32Byloje kilus ginčui dėl ĮBĮ nuostatų, reglamentuojančių įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, nagrinėjamu atveju taikymo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ 20 straipsnio nuostatos, susijusios su tyčinio bankroto samprata, įsigaliojo nuo 2013-10-01, 2013-04-18 įstatymu Nr. XII-237 pakeitus Įmonių bankroto įstatymą. ĮBĮ 20 straipsnio norma, nustatanti tyčinio bankroto požymius, yra procesinė, ji taikoma procesinio veiksmo teisme atlikimo metu (Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 8 dalis, Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-1128/2014). Taigi, nors bankroto byla BUAB „Šiekštelis“ iškelta 2010 m. gegužės 24 d., atsižvelgiant į tai, kad prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu gautas jau po naujos redakcijos įsigaliojimo (2015-10-09), šios įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo išsprendimui taikytina naujoji įstatymo redakcija, juolab, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013, išaiškinta, jog, vertinant teisinio reglamentavimo raidą, įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 str. 2 d. įtvirtino tokius bankroto kilimo požymius, kokiais iš esmės ir buvo remiamasi teismų praktikoje. Įstatymų leidėjas tyčinio bankroto sąvoką ir jo požymius detalizavo teismų praktikoje susiformavusiais kriterijais (Lietuvos apeliacinio teismo 2-1991/2014; 2014 m. birželio 19 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 2-1128/2014).

33Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, taikomos ĮBĮ normos, galiojusios šios įmonės bankroto bylos iškėlimo metu (redakcija galiojusi nuo 2009-01-01 iki 2010-11-23), tačiau teismo padarytos išvados, kurių pagrindu netenkintas apeliantės prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, laikytinos teisėtomis ir pagrįstomis.

34Vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu ir 21 straipsnio 2 dalies 3 punktu, teisę kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu turi tiek kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, tiek įmonės bankroto administratorius. Vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsniu, jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per penkerių metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. 2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237 įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtino galimybę taikyti bankrutavusios įmonės vadovo atsakomybę įmonės kreditoriams tuo atveju, kai bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad, likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) CPK nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. Be to, BK 209 straipsnio pagrindu įmonės vadovas gali būti traukiamas ir baudžiamojon atsakomybėn tuo atveju, kai nustatoma, kad jis sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams (baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų). Taigi, tyčinio bankroto konstatavimas sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo institutu reikia naudotis pagal paskirtį ir tikslus. Nagrinėjamu atveju matyti, kad apeliantė tyčinio bankroto institutą siekia panaudoti savo individualių interesų patenkinimui, kreditorių susirinkimui priėmus nutarimą kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos ir paaiškėjus, kad apeliantės finansinis reikalavimas bankroto byloje liko nepatenkintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia aukščiau nurodytas atitinkamas ĮBĮ nustatytas teisines pasekmes, tačiau jo (tyčinio bankroto) turi būti siekiama bankroto proceso metu nustačius atitinkamus požymius ir / ar prezumpcijas, tačiau ne kaip institutu, kuriuo paaiškėjus faktinei situacijai – negalėjimui atsiskaityti su pavieniu kreditoriumi, vien šiuo pagrindu ir remiantis aplinkybėmis, buvusiomis ir žinomomis bankroto proceso metu, nesavalaikiai bandant įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu dėl galimybės kreiptis į įmonės vadovą ir / ar akcininkus dėl žalos priteisimo. Tokia išvada daroma nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių visumoje, t. y. nustačius, kad bankroto administratorius tinkamai įgyvendino savo pareigas, patikrino įmonės sandorius, nenustatė tyčinio bankroto, pareiškė teisme ieškinius, išieškojo pagal ieškinius atitinkamas sumas, jas išdalijo kreditoriams ĮBĮ nustatyta tvarka, kreditorių susirinkimas bankroto administratoriaus likvidavimo – pabaigos ataskaitai pritarė ir įpareigojo jį kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos, šis nutarimas apskųstas nebuvo.

35Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad kreditoriai turi teisę reikšti netiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-130/2011). Tačiau ši pozicija neturi būti aiškinama kaip ribojanti kreditorių teisę pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams (dalyviams) atskirose bylose pasibaigus bankroto procesui (likvidavus bankrutavusią įmonę) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-19/2012). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo ir įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro faktas neužkerta kelio kreditoriui teisme įrodinėti bankroto administratoriaus ar kitų asmenų civilinės atsakomybės sąlygas ir prašyti priteisti padarytos žalos atlyginimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-980-186/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-380-196/2016). Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovės argumentai, jog tik įmonės bankrotą pripažinus tyčiniu, galima kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Kaip jau minėta, byloje nėra duomenų apie savalaikį klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu inicijavimą. Apeliantė iš esmės nepagrindė dėl kokių priežasčių (išskyrus aplinkybę dėl nepatenkino finansinio reikalavimo) tik dabar siekia įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, kuo jos interesų pažeidimas yra išskirtinis, lyginant su kitais kreditoriais, kurių teises lygiai taip pat kaip ir apeliantės gynė bankroto administratorė. Maksimalus finansinių reikalavimų patenkinimas – vienas iš pagrindinių bankroto proceso tikslų, kuris, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įgyvendintas.

36Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, taikė ir aiškino ĮBĮ nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atsisakydamas tenkinti kreditorės prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl jo (sprendimo dalies) naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

37Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

Nutarė

38Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. BUAB „Šiekštelis“ bankroto administratorė kreipėsi į teismą... 5. Trečiasis asmuo (BUAB „Šiekštelis“ trečiosios eilės kreditorė)... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. sausio 11 d. sprendimu: 1) patvirtino... 8. Teismas, pasisakydamas dėl prašymo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu,... 9. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad bankrutuojančios įmonės interesus... 10. Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, nesutiko su kreditorės... 11. Teismas, atsižvelgęs į atsakovės pateiktą informaciją apie BUAB... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 13. Apeliantė (kreditorė) UAB Lietuvos ir Airijos UAB „ABROMIKA“... 14. Atsakovė BUAB „Šiekštelis“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo... 15. V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo UAB „ABROMIKA“... 16. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 18. Panevėžio apygardos teismas skundžiamu 2016 m. sausio 11 d. sprendimu: 1)... 19. CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų... 20. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB... 21. Panevėžio apygardos teismas 2010 m. gegužės 24 d. nutartimi UAB... 22. Panevėžio apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartimi patvirtino... 23. Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartimi, remiantis... 24. Bankroto administratorė 2015-09-30 prašyme dėl įmonės pabaigos nurodė,... 25. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria... 26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto... 27. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, kad tyčinio... 28. 2015-10-09, t. y. po kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo bankroto... 29. Iš kreditorių susirinkimo, įvykusio 2011 m. rugpjūčio 26 d., protokolo Nr.... 30. BUAB „Šiekštelis“ kreditorių susirinkime, įvykusiame 2014 m. lapkričio... 31. Atsižvelgiant į šias aplinkybes matyti, kad bankroto administratorė,... 32. Byloje kilus ginčui dėl ĮBĮ nuostatų, reglamentuojančių įmonės... 33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaisant to, kad pirmosios... 34. Vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu ir 21 straipsnio 2 dalies 3... 35. Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad kreditoriai turi teisę reikšti... 36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas... 37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 38. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą palikti...