Byla 2K-90-976/2016
Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 2 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Rimos Ažubalytės, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui, gynėjui advokatui Petrui Selilioniui, išteisintiesiems D. P., A. M. ir J. R., vertėjams Loretai Kireilytei ir Mariui Aidukui,

2teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Antano Rauličkio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 2 d. nuosprendžio.

3Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu buvo nuteisti:

4D. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2014 m. vasario 7 d. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant D. P. solidariai su A. M. ir J. R. per metus laiko nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiesiems nusikaltimu padarytą turtinę žalą;

5A. M. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2014 m. vasario 7 d. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. M. solidariai su D. P. ir J. R. per metus laiko nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiesiems nusikaltimu padarytą turtinę žalą;

6J. R. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2014 m. vasario 7 d. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant J. R. solidariai su D. P. ir A. M. per metus laiko nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiesiems nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

7Iš D. P., A. M. ir J. R. solidariai priteista nukentėjusiajam D. M. 1737,70 Eur turtinės ir 868,86 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o nukentėjusiajai E. M. – 579,24 Eur turtinės ir 579,24 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

8Iš D. P., A. M. ir J. R. priteista valstybės biudžetui lygiomis dalimis iš kiekvieno po 5,93 Eur už teismo procesinių dokumentų įteikimą.

9Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 2 d. nuosprendžiu panaikintas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: D. P., A. M. ir J. R. išteisinti, neįrodžius jų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje.

10Nukentėjusiųjų D. M. ir E. M. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

11Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Rimos Ažubalytės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

12

  1. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu D. P., J. R. ir A. M. buvo nuteisti už tai, kad 2014 m. sausio 28 d., apie 3 val., iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, turėdami tikslą atkeršyti D. M. dėl jo vykdomos tarnybinės veiklos, dėl kurios D. M. liudijo Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje D. P. 2013 m. lapkričio 7 d. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tamsiu paros metu automobiliu „Audi A3“ (valst. Nr. ( - ) atvyko prie D. M. gyvenamųjų patalpų, esančių Švenčionių r. sav., ( - ), panaudojo tyrimo metu tiksliai nenustatytą šaltinį, kuris pagal fizinius parametrus galėjo būti bet kokios atviros ugnies šaltinio liepsna arba elektros kibirkštis, vienu metu ir vienoje vietoje sukėlė gaisrą panaudodami pagalbinę degią medžiagą – benziną, t. y. padegė 1,5 metro atstumu nuo daugiabučio gyvenamojo namo, esančio Švenčionių r. sav., ( - ), sienos stovėjusį E. M. nuosavybės teise priklausantį automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. ( - ) kurio vertė 2000 Lt (579,24 Eur), dėl to nepataisomai išdegė automobilio variklio skyrius, apdegė priekinių ratų padangos, išdegė priekiniai žibintai, priekinis buferis, apdegė variklio skyriaus gaubtai, dėl gaisro poveikio suiro priekinis stiklas, išdužo priekinių automobilio durelių stiklai, lokaliai apdegė priekiniai sparnai, aprūko ir apdegė automobilio salonas, priekinės grotelės, priekiniai žibintai; ir tuo pačiu metu panaudojo tyrimo metu tiksliai nenustatytą šaltinį, kuris pagal fizinius parametrus galėjo būti bet kokios atviros ugnies šaltinio liepsna arba elektros kibirkštis, vienu metu ir vienoje vietoje sukėlė gaisrą panaudodami pagalbinę degią medžiagą – benziną, t. y. padegė 6 metrų atstumu nuo daugiabučio gyvenamojo namo, esančio Švenčionių r. sav., ( - ), sienos stovėjusį D. M. priklausantį automobilį „Audi A4“ (valst. Nr. ( - ) kurio vertė 6000 Lt (1737,7 Eur), dėl to nepataisomai išdegė automobilio variklio skyrius, nuo gaisro poveikio suiro automobilio salono stiklai, apdegė priekinės automobilio padangos, aprūko ir apdegė automobilio salonas, apdegė prietaisų skydelis, lokaliai apdegė priekiniai sparnai, apdegė variklio gaubtas, sudegė priekinės grotelės, žibintai, taip visuotinai pavojingu būdu viešoje vietoje nepataisomai padegant sugadino E. M. ir D. M. turtą, E. M. padarydami 2000 Lt (579,24 Eur), o D. M. – 6000 Lt (1737,7 Eur) turtinę žalą.
  2. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Antanas Rauličkis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

13Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

    1. Kasatorius teigia, kad nagrinėdamas apeliacinius nuteistųjų skundus, kuriuose apeliantai prašė panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir išteisinti juos, apeliacinės instancijos teismas turėjo patikrinti bylą visa apimtimi, nes tokio pobūdžio apeliantų prašymai apibrėžia plačiausias skundų ribas, tačiau jokių papildomų įrodymų netyrė, o tik pakartotinai apklausė ekspertą K. G. ir nuteistuosius D. P., A. M. ir J. R., tačiau padarė priešingas išvadas: 1) iš liudytojų parodymų akivaizdu, kad jie visi daro prielaidas, jog nukentėjusiųjų automobiliai buvo padegti dėl galimo D. P. keršto D. M. dėl jo duotų parodymų; 2) byloje esantys dokumentai tik patvirtina juose užfiksuotų faktų buvimą, tačiau juose užfiksuotos aplinkybės negali būti laikomos apeliantų kaltės įrodymais, nes jos nepatvirtina, kad būtent nuteistieji padegė nukentėjusiųjų automobilius; 3) Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. balandžio 24 d. specialisto išvados Nr. 11-358 (14) bei 2014 m. balandžio 2/3 d. eksperimento protokolo duomenys geriausiu atveju galėtų paneigti nuteistųjų teiginius, kad nusikalstamos veikos padarymo naktį jie nebuvo užvažiavę į Švenčionėlių miestą, tačiau niekaip negali patvirtinti kaltinamųjų kaltės dėl svetimo turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu; 4) dėl 2014 m. gegužės 12 d. specialisto išvadoje Nr. 11-361(14) nustatytų aplinkybių, kad ant tirti pateiktų A. M., D. P. ir J. R. batų bei pirštinių yra šviesaus naftos produkto (benzino, žibalo, dyzelino ar kt.), nepaneigti nuteistųjų teiginiai, jog naftos produktai ant jų avalynės galėjo patekti bet kurioje kitoje vietoje – autoservise ar pilant kurą į automobilį, o ne nusikalstamos veikos darymo metu; 5) aplinkybė, kad nė vienas iš apeliantų su savimi į kelionę nepasiėmė mobiliojo ryšio telefono, nelaikytina aplinkybe, neginčijamai patvirtinančia jų kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo.
    2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas faktą, jog D. P., A. M. ir J. R. buvo 2014 m. sausio 28 d., apie 3 val., Švenčionėliuose, visiškai nenagrinėjo aplinkybės, kad apeliantai kategoriškai neigia buvimą Švenčionėliuose. D. P., bandydamas įrodyti, kad laikotarpiu nuo 3.12 iki 3.35 val. neįmanoma nuvažiuoti nuo Švenčionėlių iki Pavoverės, paaiškino, kad nuo Švenčionėlių iki Pavoverės (vietos, kurioje jie buvo sulaikyti) atstumas iki 60 km. O iš tikrųjų atstumas nuo Švenčionėlių iki Pavoverės, važiuojant per Sarius – 23 km, o važiuojant per Švenčionis – 43 km, taigi per 23 minutes galima nuvažiuoti ir 23 km, ir net – 43 km.

14Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, paneigiančių nuteistųjų teiginius, kad naftos produktai ant jų avalynės galėjo patekti bet kurioje kitoje vietoje – autoservise ar pilant kurą į automobilį, tačiau būtent apeliacinės instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu A. M. paaiškino, kad jie kelionėje kuro į automobilį nepylė.

    1. Prokuroras taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje konstatuodamas, kad surinktoje medžiagoje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių nuteistųjų kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarymo, iš esmės rėmėsi tik nuteistuosius kaltinančiais nukentėjusiojo D. M. ir liudytojų parodymais, tačiau jų nesiejo ir nelygino su kitais bylos duomenimis, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Tačiau kasatoriaus nuomone, kaip tik apeliacinės instancijos teismas kiekvieną aplinkybę išnagrinėjo atskirai nuo kitų, jų niekaip nesusiedamas ir nelygindamas; be to, ne visas aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, po kiekvienos aplinkybės atskiro nagrinėjimo darė išvadą, kad išnagrinėta aplinkybė neįrodo apeliantų kaltės; toks bylos aplinkybių nagrinėjimas yra esminis BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų pažeidimas.
  1. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Antano Rauličkio kasacinis skundas netenkintinas.

15Dėl proceso apeliacinės instancijos teisme

164. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo ir panaudojimo teisėtumas ar nurodomas jų vertinimo taisyklių pažeidimas, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar gaunant, panaudojant, vertinant įrodymus nebuvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

17Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamoje byloje buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai. Tačiau iš prokuroro kasacinio skundo turinio matyti, kad jame, be kita ko, ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kasatoriui pateikiant savo nuomonę dėl atskirų bylos duomenų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes, o būtent prokuroras kasaciniame skunde ginčija laiką, per kurį galima nuvažiuoti atstumą tarp atitinkamų vietovių, nurodo galimas naftos produktų pėdsakų ant išteisintųjų batų padų atsiradimo aplinkybes. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai bus nagrinėjami tik teisės taikymo aspektu.

  1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo patikrinti bylą visa apimtimi, nes apeliaciniai skundai, kuriais buvo prašoma išteisinti nuteistuosius, apibrėžė plačiausias tokių skundų ribas. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas skundus nesilaikė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes atlikęs tik dalinį įrodymų tyrimą, t. y. pakartotinai apklausęs ekspertą K. G. ir nuteistuosius D. P., A. M. ir J. R., padarė priešingas nei pirmosios instancijos teismas išvadas.
    1. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-221/2008). Sprendimą dėl įrodymų tyrimo apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas turi priimti įvertinęs jo būtinumą konkrečioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo veiksmai, kurie atliekami tikrinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, tiesiogiai priklauso nuo apeliacinio skundo turinio (ribų) ir šį skundą nagrinėjančios teisėjų kolegijos sprendimo. BPK 312 straipsnyje numatyta, kad apeliacinis skundas dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio gali būti paduodamas bet kokiais pagrindais ir motyvais, atitinkamai apeliacinės instancijos teismas gali spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisme nagrinėjant apeliacinį skundą dažnai fakto ir teisės klausimo aiškus atskyrimas yra sunkiai įmanomas, nes teisės taikymo klausimų teisingas išsprendimas neišvengiamai gali būti susijęs su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių patikrinimu, o tai lemia įrodymų tyrimo būtinumą sprendžiant taip pat ir teisės taikymo klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). BPK 324 straipsnio 6 dalies nuoroda, kad įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal šio kodekso XXI skyriuje nustatytas taisykles, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teisme turi būti pakartotinai paskelbtas kaltinamasis aktas ir pakartotinai ištirti visi byloje surinkti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2008, 2K-21/2009, 2K-97/2009, Nr. 2K-109/2009, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-142/2012, 2K-148/2014, 2K-276-976/2015).
    2. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras neprašė atlikti įrodymų tyrimo, tačiau neprieštaravo, kad būtų atliktas dalinis įrodymų tyrimas, nes teismui buvo pateikta pažyma iš UAB ,,Automobilių šviesos specialistai“ ir į posėdį atvyko ekspertas K. G.. Teismas, įvertinęs gynėjos I. K. prašymą apklausti jos ginamąjį D. P., nutarė atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir apklausti visus nuteistuosius bei užduoti klausimus ekspertui K. G.. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad prokuroras neturėjo klausimų nuteistiesiems bei ekspertui.
    3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra išsamiai ir visapusiškai įvertinti visi bylos faktiniai duomenys, įskaitant ir ištirtus apeliacinės instancijos teisme: teismas vertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, gretindamas juos, jungdamas visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir spręsdamas, ar byloje nustatytų faktinių duomenų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą dėl D. P., A. M. ir J. R. kaltės. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daug dėmesio skyrė pirmosios instancijos teismo išvados dėl apeliantų nuteisimo pagrįstumo analizei, taip pat, kaip jau minėta, nagrinėjimo teisme metu tyrė ir vertino duomenis, gautus apklausus ekspertą K. G., pateikusį specialisto išvadą Nr.11-358(14) ir nuteistuosius. Nuosprendyje teismas išdėstė išsamius motyvus dėl bylos įrodymų, kurių pagrindu priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį, vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys ir forma atitinka jam keliamus BPK įtvirtintus reikalavimus.
    4. Nustačiusi, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra motyvuotas, jame nėra prieštaravimų, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti BPK 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimų.

18Dėl BPK 20 straipsnio taikymo

  1. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas kiekvieną aplinkybę išnagrinėjo atskirai nuo kitų, jų niekaip nesusiedamas ir nelygindamas, ir po kiekvienos aplinkybės atskiro išnagrinėjimo darė išvadą, kad išnagrinėta aplinkybė neįrodo apeliantų kaltės. Kasatoriaus teigimu, toks bylos aplinkybių nagrinėjimas yra esminis BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų pažeidimas.
    1. BPK 20 straipsnyje įtvirtinta išskirtinė teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-253-303/2015). Tokių pažeidimų prokuroras kasaciniame skunde nenurodo, kasacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės aspektu, taip pat byloje esminių pažeidimų, tiriant ir vertinant įrodymus, nenustatė.
    2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, tačiau juos vertindamas nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų ir nuosprendį grindė prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai nurodoma, kodėl teismas daro priešingą nei pirmosios instancijos teismas išvadą, teigdamas, kad byloje nėra įrodymų, kurių visuma ar kiekvienas iš jų atskirai galėtų patvirtinti, jog būtent apeliantai padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo pripažinti kalti.

19Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išanalizavo tiek nukentėjusiojo D. M., tiek ir liudytojų parodymus, taip pat įvertino byloje tirtų dokumentų turinį ir padarė išvadą, kad tiek parodymuose, tiek dokumentuose nurodyti duomenys tik patvirtina tam tikrų faktų buvimą, tačiau nepatvirtina, kad būtent nuteistieji padegė nukentėjusiųjų automobilius. Teismas taip pat vertino ir specialistų išvadas ir padarė motyvuotą išvadą, kad jose konstatuoti duomenys, nesant kitų juos papildančių objektyvių duomenų, negali būti laikomi neginčijamais įrodymais, patvirtinančiais apeliantų kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Nuosprendyje teismas išsamiai pagrindė tokią išvadą, o būtent nurodė, kad tai, jog ant tirti pateiktų A. M., D. P. ir J. R. batų bei pirštinių yra šviesaus naftos produkto (benzino, žibalo, dyzelino ar kt.) pėdsakų (specialisto išvada Nr.11-361(14)), nepaneigia apeliantų teiginių, jog naftos produktai ant jų avalynės galėjo patekti bet kurioje kitoje vietoje – autoservise ar pilant kurą į automobilį, o specialisto išvados Nr.11-358(14) duomenys kartu su 2014 m. balandžio 2-3 dienomis atlikto eksperimento metu gautais duomenimis, kad vaizdo įraše nusikalstamos veikos darymo naktį Švenčionėliuose užfiksuotas 2003 – 2013 metų laidos „Audi“ prekinio ženklo A3 modelio automobilis, kėbulo tipas – 8P (kokiu važiavo sulaikytieji), galėtų paneigti nuteistųjų teiginius, kad nusikalstamos veikos padarymo naktį jie nebuvo užvažiavę į Švenčionėlių miestą, tačiau niekaip negali patvirtinti kaltinamųjų kaltės dėl svetimo turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu.

    1. Taigi, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamo teismo sprendimo turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismo padarytų BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai ir teismo sprendimo turiniui. Pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.
    2. Nagrinėjamos bylos kontekste kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įrodymų vertinimo procese itin svarbiu pripažįstamas nuoseklus nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų laikymasis. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96 ir kt.).
    3. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-7-173/2014, 2K-98-895/2015). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.
    4. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje vertindamas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nurodė, kad nors savo išvadas dėl apeliantų kaltės apylinkės teismas grindžia bylos duomenų visuma, tačiau byloje nėra nė vieno tiesioginio ar netiesioginio įrodymo, kurių visuma ar kiekvienas iš jų atskirai galėtų patvirtinti, jog būtent apeliantai padarė jiems įkaltintą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie paneigtų apeliantų nurodytą versiją, o nesant galimybių pašalinti kilusių abejonių, visos jos turi būti aiškinamos apeliantų naudai. Taigi, įvertinęs nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimus bei remdamasis įrodymų visumos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrindė išvadą, jog byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, kad buvo įvykdyta nusikalstama veika, numatyta BK 187 straipsnio 2 dalyje, tačiau remiantis bylos duomenimis negalima daryti neabejotinos išvados, kad šį nusikaltimą padarė D. P., A. M. ir J. R..
    5. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų. Darytina išvada, kad prokuroro nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą.
  1. Taigi, įvertinusi nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimus, taip pat teismo teisę ir pareigą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinių argumentų konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie sutrukdė priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tenkinti prokuroro kasacinį skundą ir naikinti išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis, 382 straipsnio 1 punktas).

20Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

21Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Antano Rauličkio kasacinį skundą.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu... 4. D. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 187... 5. A. M. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Į... 6. J. R. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Į... 7. Iš D. P., A. M. ir J. R. solidariai priteista nukentėjusiajam D. M. 1737,70... 8. Iš D. P., A. M. ir J. R. priteista valstybės biudžetui lygiomis dalimis iš... 9. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 10. Nukentėjusiųjų D. M. ir E. M. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.... 11. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Rimos Ažubalytės pranešimą,... 12.
  1. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d.... 13. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas... 14. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė,... 15. Dėl proceso apeliacinės instancijos teisme... 16. 4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas... 17. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamoje byloje buvo padaryti... 18. Dėl BPK 20 straipsnio taikymo
    1. Prokuroras... 19. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išanalizavo tiek nukentėjusiojo... 20. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 21. Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros...