Byla 1A-351-458/2016

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Editos Lapinskienės ir Remigijaus Preikšaičio, sekretoriaujant Audriui Kvajauskui, dalyvaujant prokurorui Aidui Giniočiui, nuteistajam O. L., jo gynėjai advokatei Jovitai Usonytei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. L. gynėjos advokatės Jovitos Usonytės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo O. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 146 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams bei pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikaltimų, pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir O. L. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 10 mėnesių, šią bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas nuteistojo sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. kovo 1 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

3Nuteistajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

4Tuo pačiu nuosprendžiu teismas iš dalies tenkino nukentėjusiojo L. T. pareikštą civilinį ieškinį ir priteisė jam iš O. L. 700 eurų neturtinei žalai atlyginti.

5Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

6O. L. nuteistas už tai, kad pavartodamas smurtą, atėmė žmogui laisvę bei, pavartodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, t. y.:

72016 m. kovo 1 d., apie 11.00 val., prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), O. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pagrasinęs pavartoti fizinį smurtą, liepė L. T. sėsti į automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo R. V., nežinantis tikrų O. L. nusikalstamų tikslų. L. T. įsėdus į automobilį, O. L., turėdamas tikslą palaužti jo valią, sudavė pastarajam vieną kartą kumščiu į veidą bei nurodė vykti pas jį – L. T. – į namus siekdamas paimti nukentėjusiajam priklausančius vertingus daiktus. Tokiu būdu palaužęs nukentėjusiojo valią, O. L. atėmė nukentėjusiajam laisvę bei, tęsdamas nusikalstamą veiką, atvyko į L. T. gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurioje O. L. sudavė L. T. kumščiu ne mažiau kaip 8 smūgius į įvairias kūno vietas, iš jų veidą bei galvą ir pagrobė L. T. priklausančius daiktus: 100 eurų vertės kvepalus, 20 eurų vertės dėžutę su 3 kortų lošimo kaladėmis, bei, siekdamas užmaskuoti savo tikruosius nusikalstamus ketinimus pagrobti svetimą turtą, liepė L. T. paimti jam priklausantį kompiuterį, kurio vertė – 300 eurų, turėdamas tikslą atiduoti jį į lombardą, o pinigus pasisavinti. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, O. L., pagrasinęs fiziniu susidorojimu, L. T. liepė sėsti į R. V. vairuojamą automobilį bei kartu su juo vykti į lombardą. Įsėdus į automobilį bei važiuojant link Šilutės m., O. L. siekdamas įbauginti, palaužti valią, turėdamas tikslą užvaldyti turtą, L. T. kumščiu sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius į veidą. L. T., būdamas palaužtas dėl to, kad O. L. prieš jį pavartojo fizinį ir psichologinį smurtą, vykdydamas O. L. nurodymus, nuvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“, esantį (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuriame, O. L. grasinant pavartoti fizinį smurtą, L. T. atidavė kompiuterį, o gautus pinigus – 100 eurų – pasiėmė O. L. Po to O. L., grasindamas fiziniu susidorojimu, liepė L. T. vykti kartu į O. L. butą, esantį (duomenys neskelbtini) al. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Nuvykus į minėtą butą O. L., siekdamas užmaskuoti savo nusikalstamą veiką, pavartojęs fizinį smurtą – suduodamas L. T. kumščiu ne mažiau kaip 3 kartus į galvą ir ne mažiau kaip 3 kartus delnu suduodamas per veidą, vertė pastarąjį vartoti alkoholį ir narkotines medžiagas bei, neteisėtai atimdamas L. T. laisvę, laikė jį bute iki 17.00 val., kol atvykę policijos pareigūnai išlaisvino nukentėjusįjį. Tokiais veiksmais O. L. pavartodamas psichologinį ir fizinį smurtą – padarydamas nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą kairės akies vokų išoriniame kampe, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, neteisėtai atėmė L. T. laisvę bei pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą, kurio bendra vertė – 420 eurai.

8Nuteistojo O. L. gynėja advokatė Jovita Usonytė apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2016 m. rugsėjo 29 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-534-997/2016 dalį dėl O. L. nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį bei pakeisti 2016 m. rugsėjo 29 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-534-997/2016 dalį dėl bausmės paskyrimo O. L. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, paskirti švelnesnę bausmę ir taikyti BK 75 straipsnį.

9Apeliaciniame skunde nurodoma, jog iš skundžiamo teismo nuosprendžio dalies dėl O. L. neva padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 146 straipsnio 2 dalį matyti, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, neobjektyviai ir šališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos. Iš priimto teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, kadangi nepagrįstai O. L. veiką kvalifikavo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, be to, skirdamas bausmę, teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 41 straipsnį, 54 straipsnį, 55 straipsnį, 59 straipsnio l dalį, 62 straipsnį.

10Teismas nuosprendyje nurodė, jog neva nuoseklūs L. T. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neleidžia teismui abejoti buvus priešingai, nei teigia nuteistasis; neva pagrindo jais netikėti teismas neturi, nes jie atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Tačiau kiti byloje esantys įrodymai yra tik nukentėjusiojo L. T. motinos K. T. parodymai, jog neva tiek ji, tiek jos sūnus buvo nuolat užgauliojami, gąsdinami, terorizuojami O. L., kadangi prieš jį buvo paduotas pareiškimas policijai dėl drabužių vagystės iš jos turimos sportinių rūbų parduotuvės. K. T. automobilis buvo apgadintas, L. ne kartą namo grįžo sumuštas. Jie įtaria būtent O. L., o dėl visų kilusių problemų jos sūnus kuriam laikui buvo išvykęs gyventi į užsienį.

11Gynėja skunde nurodo, jog nukentėjusiojo parodymai: „manau, kad jis norėjo su manim susipažinti, nes mano mama turi parduotuvę ir jis buvo ne kartą ją apvogęs; išvykau į Angliją, nes L. apvogė mano mamos parduotuvę ir bandė mane pakišti, nes jis liepdavo pavogti iš mamos parduotuvės raktus, kad jis galėtų išnešti rūbus; ir taip ne kartą jau buvo, aš kartu su juo esu vartojęs „žolę“, vertintini kritiškai, atsižvelgiant į teismui šioje baudžiamojoje byloje pateiktą Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros 2014 m. spalio 9 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą bei kitas šioje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes. Taip pat nukentėjusysis nurodė, jog jis neva nežinojo, kad nuteistasis O. L., dėl kurio turėjo išvykti iš Lietuvos, dirbo Vokietijoje, tačiau vėliau teismo posėdžio metu pats nurodė, kad kai jis grįžo po poros metų iš Anglijos, po kelių savaičių O. L. grįžo iš Vokietijos. Taigi nukentėjusiajam nebuvo jokio poreikio neva dėl O. L. vykti iš Lietuvos dirbti į užsienį.

12Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog nukentėjusiojo motina K. T. akivaizdžiai yra linkusi apkalbėti O. L. bei jo motiną D. L., siekdama suklaidinti teismą ir kuo negatyviau charakterizuoti O. L. K. T. teismui nurodė, jog pastebėjus, kad dingsta prekės, klausdavo sūnaus, t. y. L. T., kur dingsta prekės, šis sakydavo, kad pinigus grąžins, draugas pasiėmė, neįvardydavo, koks draugas. Pats sūnus prašė, kad jo nepaliktų parduotuvėje, nes neva bijodavo, o kai dingo prekių už didelę sumą, K. T. nusivedė sūnų į policiją ir jis gavo neva viską prisipažinti, tačiau byla nepasiekė teismo, kadangi pareigūnai tvirtino, jog L. T. yra narkomanas, o patikrinus buvo nustatyta, kad jis rūkė „žolę“.

13K. T. taip pat tvirtino, jog neva D. L. buvo atėjusi į jos namus ir jai siūliusi pinigus, kad būtų nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl neva O. L. padarytos vagystės. Tačiau, kaip matyti iš teismui šioje baudžiamojoje byloje pateikto Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros 2014 m. spalio 9 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 94-1-00296-14, apklausos metu K. T. tvirtino, kad pas ją į namus buvo atėjusi O. L. mama ir paaiškino, kad ji sūnui buvo davusi 180 Lt batams nusipirkti, į namus sūnus buvo parsinešęs tik batus, o daugiau jokių rūbų ji pas sūnų nematė, tuo metu namuose buvęs L. T. paaiškino, kad už batus iš O. L. jis gavo 180 Lt. Kad O. L. iš parduotuvės būtų paėmęs daugiau prekių, L. T. nesakė, o apklaustas kaip įtariamasis K. S. parodė, kad „L. T., gaudamas pinigus už prekes, pirkdavo alkoholio, žolės, kurią rūkydavo, todėl ir galėjo slėpti nuo savo mamos parduodamas prekes, kad jai nereikėtų duoti pinigų“. Taip pat minėtame nutarime yra nurodyta, jog iš ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų duomenų matyti, kad L. T. (rašyt. suklydimas vietoj L. T.) parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl remtis jais galima tik tiek, kiek jie atitinka kitas tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Paaiškėjus galimos vagystės faktui, L. T. (rašyt. suklydimas vietoj L. T.), tikėtina, slėpdamas, kad parduodamas rūbus gautus pinigus išleidžia kvaišalams, melavo ir savo mamai K. T. (rašyt. suklydimas vietoj K. T.), todėl minėtu nutarimu buvo nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 94-1-00296-14 atskiroje dalyje dėl O. L. ir kitų asmenų, nesant šių asmenų veikoje nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio l dalyje, požymių, bei panaikinti O. L. paskelbtą paiešką. Be to, kaip teismo posėdžio metu nurodė liudytojas R. V., kai O. L. L. T. klausė, kodėl jį įkišo, kai nebuvo kaltas, o kiti laisvi, L. T. atsikalbinėjo, kad ne nuo jo viskas priklausė, tai akivaizdžiai patvirtina, jog ne O. L. buvo kaltas dėl rūbų vagysčių iš K. T. parduotuvės. Taip pat ir nukentėjusysis nurodė, jog rūbus imdavo kiti asmenys, o ne O. L.

14Apeliaciniame skunde pažymima, jog nukentėjusysis teismui teigė, kad neva buvo ir daugiau kartų O. L. mušamas, tačiau nei nukentėjusysis L. T., nei jo motina K. T. dėl tokių neva O. L. fizinio smurto atvejų nesikreipė nei į policijos pareigūnus, nei į medikus, niekur jokiuose dokumentuose tai nebuvo užfiksuota, tai vėlgi leidžia teigti, jog nukentėjusysis ir jo motina siekia nuteistąjį apkalbėti. Atitinkamai kritiškai vertintini ir nukentėjusiojo L. T. parodymai apie neva jam O. L. suduotus „daugybę smūgių“. Teismas visiškai nevertino Specialisto išvados apie nukentėjusiojo patirtą sužalojimą. Joje nurodyta, jog L. T. padaryta poodinė kraujosruva kairės akies vokų išoriniame kampe, sužalojimas įgautas dėl bukos traumos, paveikus jo veidą kietu buku daiktu. Pagal apžiūros metu nustatytą sužalojimų lokalizaciją L. T. kūne yra viena trauminio poveikio vieta – kairė akis, taigi nukentėjusiojo parodymai apie neva gautą „daugybę smūgių“ neatitinka specialisto išvadoje nurodytų sužalojimų masto.

15Valstybinio kaltintojo versija apie vienintelę teismo medicinos eksperto konstatuotą sužalojimo lokalizaciją ir mastą – neva smūgiai galėjo būti suduoti į tą pačią kūno vietą, vėlgi neatrodo logiška, kadangi nėra realu suduoti visus 10–20 smūgių į tą pačią kūno vietą. Be to, ir nukentėjusysis nurodė skirtingas kūno vietas – veidą, pakaušį, krūtinę ir t. t., o pagrindiniai smūgiai neva suduoti į viršugalvį, tai visiškai neatitinka specialisto išvadoje užfiksuoto sužalojimo masto. Be to, kaip nurodė liudytojas R. V.: „buvo pora pliaukštelėjimų L., tačiau tai nebuvo muštynės, kad reikėtų skirti, muštynių jis nebūtų leidęs, galų gale, būtų iš ten dingęs“. Taip pat liudytojas pareigūnas R. G. nurodė, jog ant nukentėjusiojo veido matėsi raudona dėmė, taip pat jokių sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno nenurodė ir kiti liudytojai – nei lombardų darbuotojai, nei bendrabučio darbuotojos.

16Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šioje baudžiamojoje byloje turėjo būti nuosekliai aiškinamasi dėl visų faktinių aplinkybių: ar nukentėjusysis L. T. buvo per prievartą smurtu įstumtas į automobilį, ar pats savo noru įsėdo į automobilį, ar automobilio durelės buvo užrakintos ir išlipimas iš automobilio jam buvo apribotas, ar šalia nukentėjusiojo ant automobilio galinės sėdynės sėdėjo dar kokie asmenys, kur sėdėjo nuteistasis O. L., ar jautė kokią grėsmę iš automobilį vairavusio kito asmens – liudytojo R. V., kiek kartų buvo iš automobilio pasišalinęs pats vienas L. T. ir kokiems laiko tarpams, kiek kartų neužrakintame automobilyje L. T. buvo likęs vienas, ar turėjo galimybę nukentėjusysis bendrauti su pašaliniais asmenimis ir prašyti kitų asmenų pagalbos, kaip nukentėjusiojo elgesį apibūdino įvykio dieną su juo bendravę asmenys.

17Kadangi įvykio dieną, t. y. 2016 m. kovo 1 d., O. L. telefonu pasiūlė L. T. susitikti, teismas turėjo išsiaiškinti ir įvertinti, kokiu būdu nukentėjusysis atsidūrė liudytojo R. V. automobilyje, kuriame buvo ir nuteistasis O. L. Kaip nurodė pats nukentėjusysis, prie poliklinikos jam pradarė automobilio duris ir liepė įlipti. Atkreiptinas dėmesys, jog nei nuteistasis O. L., nei liudytojas R. V. nebuvo išlipę iš automobilio, kad tas automobilio dureles atidarytų. Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, jog neva jį O. L. įsimetė į mašiną, teisminio nagrinėjimo metu paklaustas dėl tokio netikslumo parodymuose, nurodė, jog neva didelio skirtumo nemato tarp pasakymo „liepė įlipti“ ar „įsimetė“. Nukentėjusysis nurodė, jog įlipus į automobilį automobilio durelės nebuvo užrakintos. O. L. sėdėjo keleivio sėdynėje priekyje, o pats nukentėjusysis atsisėdo galinėje sėdynėje per vidurį.

18Nors nukentėjusysis nurodė, jog neva O. L. paaiškino, kad jie važiuos į bendrabutį, nes žino, kad nukentėjusysis turi brolio kompiuterį, tačiau jo parodymus paneigė liudytojas R. V. Liudytojas nurodė, jog išvažiavus iš (duomenys neskelbtini) poliklinikos, jie nebuvo nusprendę, kur važiuoti, pasuko į (duomenys neskelbtini) g., pavažiavo gal kokį 100 m, tada buvo kalbama, gal važiuoti pas L. T. į bendrabutį arbatos ar kavos atsigerti, ir tik tuomet R. V. įsuko į (duomenys neskelbtini) pr. ir tiesiai iki bendrabučio nuvažiavo. Kaip nurodė nuteistasis, jis važiavo susitikti, kadangi norėjo su L. T. pasikalbėti, kodėl jam buvo pradėta baudžiamoji byla už vagystę, kai jis toje parduotuvėje net nebuvo. Nukentėjusysis nuslėpė, jog jie su O. L. buvo geri pažįstami apie 3–4 m., todėl visiškai natūralu, kad O. L. siekė su juo susitikti ir išsiaiškinti situaciją.

19R. V. pažymėjo, jog jo santykiai tiek su nukentėjusiuoju, tiek su nuteistuoju niekuo nesiskyrė, abu pažįsta panašiai tiek pat laiko. R. V. atkreipė dėmesį, jog L. T. neatrodė kažko bijantis, jis visada tylesnis. Minėtas liudytojas nurodė, jog važiuojant O. L. sudavė L. T. gal porą pliaukštelėjimų per galvą. Nuteistasis O. L. patvirtino tokius liudytojo parodymus: kai L. T. įlipo į mašiną, O. L. persisuko, persisvėrė ir trinktelėjo vieną smūgį, bet ne kumščiu, o kaire ranka truputį į veidą ir porą kartų pirštų galais. Važiuojant į bendrabutį daugiau smūgių L. nesudavė, bendrabutyje bei savo namuose jokio smurto nevartojo.

20Kadangi pats nukentėjusysis nurodė, jog einant į bendrabutį laikomas nebuvo, ėjo per vidurį, todėl kritiškai vertintini ir liudytojos K. M. parodymai, jog tą dieną neva matė, kad vienas vaikinas vedėsi L. T. tarsi paėmęs jį už pakarpos, o kitas ėjo už nugaros, tarsi nenorėtų, kad jis pabėgtų. Tačiau pati liudytoja nurodė, jog nemanė, kad tai labai rimta, mokyklos kieme šurmuliuojančių vaikų yra daug, nelabai suprato, kas iš tikrųjų ten vyksta. Liudytoja bendrabučio valdytoja L. P. nurodė, kad išgirdus garsų juoką vaikinų aukšte, paklausė, ką čia veikia pašaliniai asmenys, o nukentėjusysis tik atsakė: „nieko, nieko, mes jau išeinam“, jis atrodė ramus, dar palinksėjo, kad tai yra giminaičiai, tiesiog užrakino duris ir jie išėjo. Taip pat minėta liudytoja nurodė, jog nukentėjusiajam kiti du vaikinai nieko nedarė, nebuvo jokio smurto, išorinių smurto požymių nesimatė, visi buvo atsipalaidavę, linksmi, o L. visas paraudęs, tačiau, žinant visą situaciją, liudytoja pagal matytą nukentėjusiojo išvaizdą spėja, kad paraudęs veidas galbūt nuo spaudimo buvo.

21Be to, kaip nurodė liudytojas R. V., į bendrabutį O. L. su L. T. ėjo gal keliomis sekundėmis greičiau, nes R. V. dar pastatė mašiną. L. T. niekas nelaikė, bendrabutyje sėdėjo, kalbėjo kaip pažįstami, cigaretes rūkė, su kvepalais pasipurškė, nieko tokio nedarė, nei arbatos nebeišgėrė, tik prieš išvažiuojant buvo pradėta kalbėti apie kompiuterį. Kokia buvo kalba tiksliai žodis žodin nepakartojo, tačiau visi žadėjo važiuoti pašvęsti, nusipirkti kažko, gal alaus, lyg buvo toks pasiūlymas pasiimti kompiuterį ir važiuoti, bet niekas nesakė, kur važiuos, niekas neplanavo, kad į lombardą važiuos. Tokios situacijos, kad jie imtų L. T. už pakarpos ir lieptų pasiimti kompiuterį, nebuvo. Taip pat minėtas liudytojas nurodė, jog pasakė, kad su mašina privažiuos prie bendrabučio įėjimo, nes toliau buvo ją pastatęs, kadangi nebuvo vietos šalia, ir nuėjo pirmas, o L. T. su O. L. liko prie įėjimo ir palengva ėjo link mašinos, jie ėjo kartu. L. T. nešė kuprinę rankoje, nebuvo taip, kad jį kas vedėsi, ėjo paprastai.

22Kaip nurodė, nukentėjusysis, prieš einant į polikliniką pasiimti striukės, išlipdamas iš automobilio, susirinko telefoną ir nuvykus į ligoninę parašė broliui žinutę, kad važiuos į Šilutę, o į polikliniką nuėjo vienas. O. L. ir R. V. liko automobilyje. Atitinkamai prieštaringai vertintini nukentėjusiojo parodymai, kad poliklinikoje taip pat niekam nieko nesakė, nes neva bijojo, jog ateis O. L. ir vartos prieš jį smurtą visų akivaizdoje. Taip pat nukentėjusysis nurodė, jog automobilį vairavusiam R. V. reikėjo pavežti savo pusbrolį, todėl jie visi nuvažiavo į kampą tarp pastatų, kur yra įvažiavimas prie kebabinės. Pasistačius automobilį, R. V. nuėjo į vieną pusę, O. L. į kitą – nusipirkti alkoholio, po kokių 5 min. parėjo, neva paklausė, ko šis nebėga, bei pasakė, kad dabar eina nusipirkti „bonkės“, antrąkart O. L. parėjo po kokių 8–9 min. Tokiu būdu L. T. vėl kurį laiką automobilyje buvo vienas ir turėjo galimybę per tiek laiko iš jo pasišalinti, jeigu būtų jautęs, jog suvaržyta jo laisvė. Taip pat nurodė, jog telefonu prašomas pareigūnų pasakyti automobilio numerius išlipo, pažiūrėjo ir nurodė policijos pareigūnams, o pamatęs, kad ateina O. L., nuleido telefoną, dar pasakė jų vardus, pavardes, padėjo ragelį, ištrynė paskutinį rinktą telefono numerį ir pats išardė telefoną.

23Teismui baudžiamojoje byloje buvo pateiktas iš interneto atspausdintas žemėlapis, jame matyti, kurioje vietoje yra bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, prie kurios stovėjo automobilis, iš kurio neva bijojo išlipti nukentėjusysis L. T., nes neva kiemas buvo uždaras ir nebuvo jokios galimybės pabėgti. Vis dėlto, kaip matyti iš teismui pateikto žemėlapio, minėta vieta yra netoli judrių gatvių – (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) pr., kiemas nėra uždaras. Taigi akivaizdu, jog nukentėjusiojo parodymai apie uždarą kiemą ir galimybės išeiti iš kiemo nepastebėtam nebuvimą buvo paneigti.

24Nukentėjusysis nurodė, jog lombarduose taip pat nieko nesakė, bet neva pirmasis lombardo darbuotojas iš karto pamatė, jog kažkas negerai. Tačiau apklaustas liudytojas J. F. nurodė, jog neėmė kompiuterio todėl, kad šis buvo senas, jam netiko duomenys bei nurodė, jog jei L. T. būtų kažką pasakęs, jis būtų iškvietęs policiją, tačiau pastarasis tiesiog tylėjo ir nieko nesakė. Taip pat minėtas liudytojas nurodė, jog jokių kraujosruvų, sumušimų nepastebėjo.

25Liudytoja pareigūnė A. L. nurodė, jog nukentėjusysis telefonu pasakė, kad prievarta jį įsisodino į automobilį, laiko miesto centre, pasakė, kad jo telefonas buvo numestas automobilyje, ryšys nutrūko, prisiskambinti nepavyko, nes telefonas buvo be kortelės. Policijos departamento pagalba nustatė L. T. buvimo vietą, nes telefonas vėl buvo įjungtas – įdėta kortelė kažkur po 1,5 val., kryptis link Šilutės. Nukentėjusysis nurodė, jog pats buvo surinkęs telefoną, kurį prieš tai po pokalbio su policijos pareigūnais buvo išardęs. Sulaukus skambučio, kalbėjo O. L. L. T. savo telefoną pats išsiardė ir po broliui išsiųstos žinutės poliklinikoje. Be to, kaip nurodė liudytojas R. V., O. L. paprašė apžiūrėti telefoną, telefonas buvo išardytas. R. V. nežino, ar kas išardė, ar telefonas nukrito, kiek matė – buvo nukritęs ant žemės. O. L. grąžino L. telefoną lyg ir išardytą. Liudytojas R. V. tikrai nemanė, jog jie daro nusikaltimą. Ar O. L. išėmė kortelę, ar pametė ant grindų, jis tiksliai atsakyti negalėjo. Taip pat nurodė, jog L. T. telefonas buvo ir pas jį patį, kažkas paskambino, atsiliepęs O. pasakė, kad L. miega, ir, rodos, po pokalbio O. L. telefoną grąžino L. T.

26Tokie parodymai tik patvirtina, jog L. T. telefonas visą laiką buvo jo rankose, išskyrus trumpą momentą, kai O. L. iš smalsumo paėmė apžiūrėti jo seną telefoną, šis išbyrėjo dalimis automobilyje ant grindų, tad O. L. jį iškart dalimis atidavė L. T. pačiam susirinkti, bei vėliau, kai L. T. kažkas paskambino, juokaudamas telefonu pasakė, jog L. T. miega, ir vėl šiam grąžino telefoną. Visą likusį laiką L. T. turėjo savo telefoną prie savęs ir dėl sunkiai logiškai paaiškinamų priežasčių tai įsidėdavo SIM kortelę į telefoną, tai išsiimdavo, tik pats apsunkindamas galimybes kitiems asmenims jį pasiekti telefonu.

27Taip pat atsižvelgtina ir į liudytojo R. V. parodymus, kad jis tą pačią dieną planavo grįžti į Klaipėdą ir parvežti L. T. Pats gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), todėl turėjo grįžti, o L. T., važiuodamas į Šilutę, žinojo, kad jį parveš į Klaipėdą, nes R. V. jam sakė. Ir pats nukentėjusysis patvirtino, kad R. V. buvo sakęs, kad jį parveš į Klaipėdą. Taip pat nukentėjusysis nurodė, jog Šilutėje O. L. su R. V. nuėjo į lombardą, o jį su kompiuteriu paliko automobilyje, už kelių minučių grįžo, jam vėliau nuėjus į lombardą, neva lombardo darbuotojas tikrai matė, jog jis prieštarauja dėl kompiuterio pardavimo, tačiau nekreipė dėmesio bei nurodė, jog po to dviese su O. L. ėjo į parduotuvę, tačiau ir ten nesiprašė pagalbos, nes nemanė, kad civiliai galėtų jam padėti. Tačiau apklaustas kaip liudytojas lombardo darbuotojas K. B. nurodė, jog iš L. T. nebuvo jokio nenoro, nebuvo jokių apsižodžiavimų, jokių pykčių. L. T. nieko nekalbėjo, buvo tylesnis, bet nieko keisto nepasirodė, o lombarde tą dieną dirbo du darbuotojai. Kaip nurodė liudytojas R. V., atvykus prie lombardo (duomenys neskelbtini), jis su O. L. išlipo iš mašinos, o L. T. liko mašinoje. Liudytojo paklaustas, ar nori užstatyti, ar parduoti kompiuterį, L. T. pasakė, kad nori užstatyti, L. neišreiškė jokio nenoro. R. V. taip pat nurodė, kad nuo lombardo (duomenys neskelbtini) g. iki Šilutės teismo yra apie 100 m, iki policijos komisariato 500–600 m, centrinėje (duomenys neskelbtini) gatvėje buvo žmonių.

28Taip pat teismui posėdžio metu buvo pateikti žemėlapiai iš interneto, kur matyti, jog vieta, kurioje automobilyje kurį laiką vienas sėdėjo L. T., (duomenys neskelbtini) šalia lombardo UAB „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), yra 100 m atstumu nuo Šilutės rajono apylinkės teismo (t. y. 1 min. kelio pėsčiomis) ir 500 m nuo Šilutės rajono policijos komisariato (t. y. 5 min. kelio pėsčiomis). Tokiu būdu asmuo, jeigu jaustų, jog yra suvaržyta jo laisvė, ir manydamas, kad neva „civiliai jam nieko nepadės“, būdamas (duomenys neskelbtini) miesto gyventojas ir gerai pažinodamas savo miestą, ypač jo centrinę dalį, t. y. gerai žinodamas, jog visai šalia yra ir teismas, ir policijos komisariatas, nekliudomas galėjo išlipti iš automobilio ir ramiai nuėjęs iki šių institucijų pasiprašyti pagalbos, tačiau kadangi L. T. ir toliau sėdėjo atrakintame automobilyje, akivaizdu, jog nukentėjusysis nemanė, kad jo laisvė suvaržyta.

29Kaip nurodė liudytojas M. V., pas O. L. namuose buvo kokią valandą, prieš tai po miestą pavažinėjo. L. T. atrodė įprastai, nepastebėjo, kad būtų išsigandęs, bendravo, niekuo nesiskundė, kalbėjo, atsakinėjo klausimus, jis visada toks – tylus, mažai bendraujantis. Liudytojas su L. T. vienu metu mašinoje buvo likę dviese apie 5 min., tuo metu L. T. nieko nesakė, niekuo nesiskundė. O. L. su L. T. gėrė alų, degtinę, pats savo noru gėrė, niekas nevertė, prievartos jokios nebuvo, smurto taip pat. Taip pat minėtas liudytojas nurodė, jog buvo nuvedęs L. T. į kitą kambarį miegoti, gal kokį 15 min. pamiegojo, t. y. vienu metu nukentėjusysis buvo vienas pats apie 15 min., kai atvažiavo draugas M. P. – atsikėlė ir vėl prie stalo atėjo.

30Nusikalstama veika pagal BK 146 straipsnio 2 dalį padaroma aktyviais veiksmais tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai prieš žmogaus valią apriboja jo laisvę, ir to nori. Tačiau tai, kad nuteistasis net neketino, nenorėjo ir nemanė, jog yra neteisėtai apribojęs L. T. laisvę prieš jo valią, patvirtina liudytojų policijos pareigūnų, R. V. ir paties nuteistojo O. L. parodymai apie jų sulaikymo aplinkybes. Liudytojas pareigūnas R. J. nurodė, kad O. L. teigė, jog policija be reikalo atvyko, nesuprato, kodėl atvažiavo pareigūnai. Taip pat liudytojas pareigūnas R. G. nurodė, jog paskambinus į O. L. buto duris ir prisistačius, kad yra iš policijos bei turi nutarimą padaryti kratą, O. L. tuo nepatikėjo, kadangi durys buvo be akutės, pareigūnai pasiūlė prieiti prie lango pasižiūrėti, nes ketino parodyti pažymėjimus, tačiau O. L. taip pat nepatikėjo. Net ir pagrasinus, kad pareigūnai kvies gaisrinę, nepatikėjo, tik kai į kiemą įvažiavo gaisrinės automobilis ir jiems pradėjo dėstyti situaciją, ką reikės daryti, O. L. supratęs, kad viskas labai rimta, atrakino duris. Kaip nurodė ir pats nuteistasis, jis policijos pareigūnų į butą (duomenys neskelbtini) neįsileido, nes nesuprato jų atvykimo priežasties. Panašiai nurodė ir liudytojas R. V.

31Apeliaciniame skunde nurodoma, jog būtina atsižvelgti į tai, kad L. T. siekė teismui įrodyti, jog neva yra fiziškai silpnesnis už O. L. Tačiau, kaip nurodė pats L. T., jo ūgis 186 cm, o tuo tarpu O. L. ūgis – 175 cm. L. T. nurodė, jog abi jo akys yra sveikos, tuo tarpu O. L. yra diagnozuota kairės akies glaukoma nuo 5 m., jis šia akimi nemato visiškai, tad regėjimo akiplotis yra labai susiaurėjęs. Taip pat nukentėjusysis nurodė, jog nuo gimimo serga astma ir alergija, todėl negali lakstyti, atlikti jokių veiksmų, kurie veikia kvėpavimą, nes neva iš karto pradeda dusti, naudoja inhaliatorių, tačiau nurodė, jog su O. L. yra rūkęs „žolę“. Tai, kad nuteistojo sveikata nėra geresnė nei nukentėjusiojo, patvirtina baudžiamojoje byloje pateiktas UAB (duomenys neskelbtini) šeimos gydytojų centro medicinos dokumentų išrašas, įrodantis, jog nuteistasis O. L. taip pat serga bronchine astma, šiuo metu bronchinė astma nevisiškai kontroliuojama ir būtina nuolat naudoti dviejų rūšių inhaliatorius. Taigi akivaizdu, jog nuteistojo sveikata nėra geresnė nei nukentėjusiojo, nukentėjusysis nėra fiziškai silpnesnis už nuteistąjį.

32Tačiau itin atidžiai pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti nuteistojo O. L. sveikatos būklę įvykio dieną – tai, kad nuteistasis prieš 2 mėnesius buvo patyręs dešinio raktikaulio skeveldrinį petinio galo lūžį su lūžgalių poslinkiu, dėl to jam buvo atlikta operacija, imobilizuotas įtvaru, be to, 2016 m. vasario 29 d. jam buvo nustatytas taip pat ir sraigto lūžimas. Akivaizdu, jog esant tokiai sveikatos būklei O. L. buvo neįmanoma atlikti stiprius ir aktyvius veiksmus dešiniąja ranka. Nors teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu nepaminėjo, kad alpo, darėsi tamsu akyse, nes neva manė, jog tai yra savaime suprantama, kai žmogus turi 39 laipsnius C temperatūros, tačiau liudytojas R. V. nurodė, jog L. T. įvykio dieną neatrodė nesveikai, nebuvo panašu, kad blogai jaustųsi. Tokios sunkios L. T. sveikatos būklės nenurodė nė vienas iš su L. T. tiesiogiai bendravusių policijos pareigūnų bei kartu buvusių liudytojų, taip pat lombardo darbuotojai ar bendrabučio valdytoja.

33Atsižvelgtina ir į tai, jog nukentėjusysis nurodė, kad iš R. V. nejautė jokios grėsmės. Todėl akivaizdu, jog šioje byloje teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nuteistajam, remdamasis vien tik nukentėjusiojo ir jo motinos, kuri įvykio dieną nebuvo šalia nuteistojo ir nukentėjusiojo, parodymais. Apeliaciniame skunde daroma išvada, kad kaltinamasis nepadarė veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje.

34Be to, skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgė į nuteistojo O. L. atsakomybę švelninančias aplinkybes. O. L. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio l dalį, padėjo išsiaiškinti baudžiamosios bylos aplinkybes dėl šios veikos, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo, iš dalies atlygino neturtinę žalą – sumokėjo 300 Eur nukentėjusiajam ir įsipareigojo atlyginti likusią 700 Eur neturtinės žalos sumą. Turtinė žala nukentėjusiajam nebuvo padaryta, nes nukentėjusiajam buvo grąžinti visi iš jo paimti daiktai. Teismui yra pateikta charakteristika iš paskutiniosios darbovietės apie nepriekaištingą O. L. darbą. Be to, O. L. pateikė teismui UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymą, jog bus nedelsiant priimtas į darbą (duomenys neskelbtini), kai tik turės galimybę, t. y. bus paleistas iš suėmimo. Todėl visiškai nėra jokio pagrindo manyti, kad nuteistasis yra apskritai niekur nedirbantis ir neketinantis dirbti asmuo, o išleistas į laisvę darys kitas nusikalstamas veikas. Išėjęs į laisvę, nuteistasis planuoja toliau dirbti. Taip pat nuteistasis už gerą elgesį yra skatintas ir Šiaulių tardymo izoliatoriuje, tai patvirtina teismui pateikta pažyma.

35Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo O. L. yra nepagrįsta, kadangi nuteistajam buvo paskirta bausmė, neatitinkanti protingumo, teisingumo bei proporcingumo reikalavimų. Paskirtoji bausmė pažeidžia bausmės skyrimo, lygiateisiškumo, teisingumo bei proporcingumo principus, taip pat kaltinamojo teisę į teisingą teismą, todėl ši nuosprendžio dalis turi būti pakeista. Nagrinėjamu atveju teismas į O. L. asmenybę neatsižvelgė, parinkdamas bausmės rūšį, įvertino tik jam anksčiau paskirtas administracines nuobaudas, visiškai nevertino jo darbo stažo bei sveikatos būklės, nustatydamas bausmės dydį, ignoravo daugelį teisingam bausmės skyrimui svarbių aplinkybių. Kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, būtent dėl to įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad tuo atveju, jei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

36Teismas, skirdamas bausmę O. L., visiškai nepagrįstai motyvavo, jog nors O. L. teistumai šiuo metu yra panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi, veikas dekriminalizavus, ir jis laikomas neteistu, tačiau nusikalstamų veikų padarymo metu O. L. buvo teistas du kartus. Tačiau, kaip numato BK 55 straipsnis, asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Kadangi O. L. teistumas pagal BK 290 straipsnį buvo panaikintas ir jis atleistas nuo bausmės pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, laikytina, jog O. L. šioje baudžiamojoje byloje buvo teisiamas pirmą kartą, tai turėjo daryti įtakos skiriamai bausmei ir suteikti pagrindą taikyti bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 straipsnis).

37Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

38Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

39Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

40Apeliaciniame skunde yra ginčijama nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, tvirtinant, jog O. L. atliktuose veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagal BK 180 straipsnio 1 dalį O. L. gynėja apeliaciniame skunde neginčija, tačiau prašoma sušvelninti paskirtą bausmę ir, remiantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti. Būtent šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako nuosprendyje.

  1. Dėl O. L. nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį (neteisėtas laisvės atėmimas) ir 180 straipsnio 1 dalį (plėšimas)
  1. Dėl faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo

41Neteisėtas laisvės atėmimas pagal BK 146 straipsnį gali būti smurtinis, atviras arba slaptas ar apgaulės būdu gyvo žmogaus pagrobimas kaip daikto paimant jį ir perkeliant iš buvimo vietos ir laikant jį kitoje vietoje prieš jo valią, apribojant žmogaus laisvę judėti erdvėje, pasirinkti savo buvimo vietą. Tai gali būti padaroma tiek vartojant fizinę jėgą, grasinimus, tiek apgaulės būdu. Nusikaltimas laikomas baigtu faktiškai pagrobus žmogų perkeliant jį į kitą vietą, sulaikant jį esamoje vietoje prieš jo valią ir nukentėjusiajam tai suvokus. Pagal BK 146 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas.

42Nagrinėjamu atveju teisingai yra nurodyta apeliaciniame skunde, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nuosekliai išsiaiškinti visas faktines bylos aplinkybes: ar nukentėjusysis L. T. buvo per prievartą pavartojant smurtą įstumtas į automobilį, ar pats savo noru įsėdo, ar automobilio durelės buvo užrakintos ir išlipimas iš automobilio jam buvo apribotas, ar šalia nukentėjusiojo ant automobilio galinės sėdynės sėdėjo kiti asmenys, kur sėdėjo nuteistasis O. L., ar nukentėjusysis jautė grėsmę iš automobilį vairavusio liudytojo R. V., kiek kartų buvo iš automobilio pasišalinęs pats vienas L. T. ir kokiems laikotarpiams, kiek kartų neužrakintame automobilyje L. T. buvo likęs vienas, ar turėjo galimybę nukentėjusysis bendrauti su pašaliniais asmenimis bei prašyti kitų asmenų pagalbos, kaip nukentėjusiojo elgesį apibūdino įvykio dieną su juo bendravę asmenys. Būtent šių aplinkybių nuoseklus ištyrimas ir įvertinimas gali padėti tiksliai nustatyti, ar nuteistojo O. L. atlikti veiksmai sudaro neteisėto laisvės atėmimo sudėtį pagal BK 146 straipsnio 2 dalį.

43Pirmiausia būtina atsižvelgti į tai, jog L. T. į automobilį, kuriame jau sėdėjo nuteistasis O. L. ir R. V., pateko savo noru, t. y. nebuvo priverstas įlipti per prievartą. Teismo posėdžio metu ir pats nukentėjusysis L. T. pažymėjo, kad įsėdo savarankiškai, siekiant, kad jis įliptų į automobilį, O. L. smurto prieš jį nevartojo: „Liepė sėsti į automobilį. Atsisėdau galinėje sėdynėje per vidurį“ (t. 3, b. l. 187). Po to nukentėjusysis dar patikslino, jog „Prie poliklinikos man pradarė automobilio duris ir liepė įlipti. Didelio skirtumo nematau tarp pasakymo „liepė įlipti“ ar „įsimetė“. Įlipus į automobilį, automobilio durelės nebuvo užrakintos.“ (t. 3, b. l. 190). Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu nukentėjusiojo vertinimu negali sutikti. Nes būtent fizinės prievartos pavartojimas, prievartinis įsitempimas į automobilį, automobilio durelių užrakinimas, uždarymas automobilio bagažinėje ir t. t. indikuotų, jog buvo suvaržyta nukentėjusiojo valia ir galimybė laisvai nuspręsti dėl savo veiksmų. Taigi tarp „įsimetimo“ ir „paliepimo įlipti“ yra esminis skirtumas. Taip pat R. V. ir nuteistasis O. L. patvirtino, kad nukentėjusysis į automobilį įsėdo pats. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog L. T. buvo nurodęs, kad nesutarimai ir problemos su nuteistuoju prasidėjo kur kas anksčiau, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės iš jo mamos K. T. parduotuvės, tačiau nepaisant to vis tiek išėjo iš poliklinikos pasikalbėti su nuteistuoju ir savanoriškai sėdo į automobilį. Jei nukentėjusysis iš tikrųjų jautė grėsmę, bijojo O. L., tai galėjo tiesiog likti poliklinikoje, sulaukti, kol kas nors iš šeimos narių ar artimųjų atvyks jo pasitikti, kad netektų su nuteistuoju bendrauti dviese be pašalinių. Taigi nukentėjusiojo L. T. veiksmai neatrodo logiški, o pateikti parodymai nuoseklūs.

44Dėl veiksmų, kurie vyko bendrabutyje, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visiškai nepagrįsti atrodo nukentėjusiojo L. T. parodymai dėl O. L. jam suduotų smūgių masto ir intensyvumo. Teisme L. T. nurodė, kad jam bendrabučio kambaryje buvo suduota pakankamai daug smūgių, jo galvą keletą kartų trenkė į sieną (t. 3, b. l. 187), vėliau nukentėjusysis dar papildomai pažymi, kad smūgių sulaukdavo nuolat, kai tik su kuo nors nesutikdavo ar bandydavo prieštarauti (t. 3, b. l. 189), tačiau tokių teiginių nepatvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. G 392/2016(03), kurioje daroma išvada, kad pagal apžiūros metu nustatytą sužalojimų lokalizaciją L. T. kūne yra viena trauminio poveikio vieta – kairė akis, o padarytas sužalojimas atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą (t. 1, b. l. 53). Taigi, jei nukentėjusiajam išties būtų buvę suduota tiek daug smūgių, pirmiausia, tikėtina, būtų kitoks sveikatos sutrikdymo mastas, o antra, išoriniai sužalojimo požymiai taip pat skirtųsi – būtų daugiau trauminio poveikio vietų. Atkreipiamas dėmesys, jog jei L. T. galva išties būtų keletą kartų trenkta į sieną, tai tikrai būtų ne tik paraudusi plaukuota galvos dalis, kaip nurodo nukentėjusysis (t. 3, b. l. 189), sužeidimas būtų kur kas akivaizdesnis, jį būtų matę / pastebėję daugiau liudytojų. Taigi specialisto pateikta išvada iš esmės atitinka nuteistojo O. L. ir R. V. parodymus, kad nukentėjusiajam L. T. buvo suduoti tik keletas pliaukštelėjimų per galvą (t. 4, b. l. 116; t. 4, b. l. 120, 121). Nelaikytini pagrindžiantys nuteistojo O. L. kaltę dėl neteisėto L. T. laisvės atėmimo ir liudytojos K. M. parodymai, kuriuose nurodoma, kad liudytoja matė, kaip tą dieną „du vaikinai ėjo ir tarsi vedėsi L. Vienas tarsi paėmęs jį už pakarpos, o kitas ėjo už nugaros, tarsi nenorėtų, kad jis pabėgtų.“, tačiau vėliau liudytoja pažymi, kad „Mūsų kieme šurmuliuojančių vaikų yra daug, nelabai supratau iš tikrųjų kas ten vyksta. <...> Nieko daryti nebandžiau, kadangi tuo tarpu nieko nesuvokiau, greitai viskas vyko. Kiemas dažnai būna pilnas šurmuliuojančio jaunimo, pokštauja, todėl nieko blogo nepagalvojau. Pokalbio nesigirdėjo, langai buvo uždaryti.“ (t. 4, b. l. 92–93). Tokie liudytojos K. M. teiginiai parodo, kad liudytoja nėra užtikrinta dėl to, ką matė ir kaip matytų vaikinų veiksmus reikėtų vertinti, tuo labiau, jog pati atkreipė dėmesį, kad nevisiškai suprato, kas vyksta, kadangi kieme buvo didžiulis šurmulys. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-368-942/2016, 2K-361-895/2016). Tuo labiau, kad K. M. parodymus iš esmės paneigia kitos liudytos L. P. parodymai. Bendrabučio valdytoja nurodė, kad vaikinai išėjo visi kartu, dar pasakė, jog yra giminaičiai, o L. palinksėjo pritardamas. Liudytoja atkreipė dėmesį, kad L. kiti du vaikinai nieko nedarė, nebuvo jokio smurto. Visi buvo atsipalaidavę, linksmi, o L. pasirodė ramus, nieko nesakė, tik pritarė kitiems vaikinams (t. 4, b. l. 114–115).

45Kitas itin reikšmingas klausimas, ar nukentėjusysis L. T. išties objektyviai galėjo jausti grėsmę iš nuteistojo O. L. ir liudytojo R. V. Visų pirma pažymėtina, jog ankstesni L. T. ir O. L. santykiai savaime nepagrindžia fakto, jog tarp vaikinų tvyrojo įtampa ir jų bendravimas negalėjo būti bičiuliškas, taip pat savaime nepaneigia aplinkybės, kad susitikimo tikslas buvo tik noras pasikalbėti su nukentėjusiuoju dėl susiklosčiusios situacijos, o ne išankstinis O. L. siekis apiplėšti L. T. ir vartoti prievartą prieš jį. Tuo labiau, kad ikiteisminis tyrimas O. L. dėl vagystės iš K. T. parduotuvės buvo nutrauktas, nesant jo veikoje nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, požymių (t. 3, b. l. 85–87), o tai rodo, kad teismas jokių neabejotinų išvadų dėl ankstesnių nuteistojo ir nukentėjusiojo santykių bei jų įtakos nagrinėjamai situacijai daryti negali. Be to, tai, kad L. T. nejautė grėsmės, rodo jo veiksmai bei elgesys šalia nuteistojo O. L. ir kitų liudytojų. Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistajam ir kitiems liudytojams L. T. papasakojo apie savo planus vykti dirbti į Vokietiją (t. 4, b. l. 73; t. 4, b. l. 117), O. L. namuose nukentėjusysis buvo pasišalinęs į kitą kambarį pamiegoti (t. 4, b. l. 72), kartu su kitais liudytojais gėrė, rūkė, bendravo, visų akivaizdoje keitėsi su nuteistuoju O. L. drabužiais. Taigi, teismo vertinimu, jei asmuo jaustų realią grėsmę savo gyvybei ar sveikatai, tai šitaip laisvai nesielgtų, jo elgesys nerodo įsibaiminimo. Taip pat pažymėtina, jog nukentėjusysis negalėjo manyti, kad jo laisvė yra neteisėtai apribota, vien todėl, jog jis buvo išvežtas į Šilutę. Byloje nėra neginčijamų duomenų, kurie įrodytų, kad nukentėjusysis L. T. aiškiai išsakė nenorą ar kitaip priešinosi vykimui į Šilutę, taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis teismo posėdžio metu pats nurodė, jog žinojo, kad dar tą pačią dieną grįš į Klaipėdą: „R. buvo sakęs, kad po visko parveš mane į Klaipėdą“ (t. 3, b. l. 191), tai patvirtino ir kiti liudytojai (t. 4, b. l. 72, 119). Todėl vykimas į Šilutę negali būti laikomas sukėlusiu grėsmę arba pavojų nukentėjusiajam ar davusiu pagrindą nerimauti dėl savo gyvybės ir sveikatos, ypač atsižvelgiant į tai, kad, remdamasis byloje surinktais duomenimis, teismas gali daryti pagrįstą išvadą, jog visos kelionės ir buvimo Šilutėje metu smurtas prieš L. T. nei O. L., nei kitų liudytojų daugiau vartojamas nebuvo.

46Sprendžiant klausimą dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo kaip neteisėto nukentėjusiojo L. T. laisvės atėmimo, itin svarbu nustatyti, ar buvo neužrakintame automobilyje L. T. likęs vienas, ar turėjo galimybę bendrauti su pašaliniais asmenimis ir prašytis pagalbos. Pirmą kartą L. T. neužrakintame automobilyje buvo likęs vienas, kai nuteistasis O. L. nuėjo nusipirkti alkoholio, o R. V. susitikti su pusbroliu T. V., kurį po to ketino nuvežti į polikliniką. Nukentėjusysis, nuteistasis ir liudytojai savo parodymuose patvirtino, kad automobilyje L. T. vienas buvo apie 10 minučių (t. 3, b. l. 190–191; t. 4, b. l. 73, 117). Tai yra pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį nukentėjusysis, atsižvelgiant ir į jo sunkią sveikatos būklę, galėjo pasišalinti iš įvykio vietos ir prašytis pagalbos. Prie bylos yra pridėti gynėjos pateikti žemėlapiai, kuriuose matyti, kad vieta, kurioje stovėjo automobilis (prie bendrovės „(duomenys neskelbtini)“), yra netoli judrių gatvių – (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) pr., o kiemas nėra uždaras, t. y. iš visų pusių nestovi gyvenamieji pastatai, taigi L. T. turėjo galimybę nutolti nuo autmobilio, neprasilenkęs ir nepastebėtas O. L. (t. 3, b. l. 181–182). Tokias aplinkybes patvirtino ir kiti liudytojai (t. 4, b. l. 73, 119) bei nuteistasis (t. 4, b. l. 122). Taip pat vienas L. T. buvo likęs Šilutėje, kai O. L. su R. V. buvo nuėjęs į lombardą (t. 3, b. l. 188; t. 4, b. l. 117, 122). Prie bylos medžiagos taip pat yra pridėti gynėjos pateikti žemėlapiai, iš kurių matyti, jog (duomenys neskelbtini) šalia lombardo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriame ir buvo užstatytas kompiuteris, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), 100 m atstumu yra Šilutės rajono apylinkės teismas (apytiksliai 1 min. kelio pėsčiomis) ir 500 m atstumu yra Šilutės rajono policijos komisariatas (t. 4, b. l. 145–148). Taigi akivaizdu, jog paliktas vienas Šilutėje nukentėjusysis turėjo realią galimybę kreiptis į teisėsaugos institucijas prašydamas pagalbos, kuri jam neabejotinai būtų buvusi suteikta iškart vietoje ir nebūtų reikėję laukti atvykstant policijos pareigūnų, kuriems skambinant bendruoju pagalbos telefonu, kaip nurodė pats nukentėjusysis L. T., net negalėjo tiksliai apibūdinti savo buvimo vietos (t. 3, b. l. 189). Iš to, kas yra aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog L. T. laisvė nebuvo suvaržyta – jis ne vieną kartą buvo paliktas vienas, automobilio durelės nebuvo užrakintos, bendravo su pašaliniais asmenimis, turėjo realių galimybių kreiptis pagalbos, taip pat ir į teisėsaugos institucijas.

47Apeliacinės instancijos teismui atrodo nepagrįstas nukentėjusiojo L. T. tvirtinimas, kad pagalbos jis neprašė liudytojų ir kitų pašalinių asmenų, kadangi šie jam niekuo nebūtų galėję padėti. Per visą tą laiką, kol nukentėjusysis L. T. buvo kartu su nuteistuoju O. L. ir liudytoju R. V., jis turėjo galimybę bendrauti su daugeliu pašalinių žmonių – T. V., M. V., M. P., L. P., lombardų darbuotojais, (duomenys neskelbtini) poliklinikoje buvusiais asmenimis ir kitais, tačiau nė į vieną iš jų, prašydamas pagalbos, nukentėjusysis nesikreipė. Liudytojas M. V. nurodė, jog „L. T. atrodė įprastai, nepastebėjau, kad būtų išsigandęs, bendravom, niekuo nesiskundė. Kalbėjo, atsakinėjo į klausimus, jis visada toks, tylus, mažai bendraujantis. <...> Su L. vienu tarpu mašinoje buvom dviese likę, <...> dviese buvom gal kokias 5 min. Tuo metu L. nieko nesakė, niekuo nesiskundė.“ (t. 4, b. l. 72). Liudytojas T. V. pažymėjo, jog „L. nepasirodė kažkaip neįprastai. Aš sėdėjau gale, L. sėdėjo šalia ir nieko nebandė perduoti, pasakyti“ (t. 4, b. l. 73). Liudytojas lombardo darbuotojas K. B. atkreipė dėmesį, kad „kainą ir visą kita derinom su kaltinamuoju. Iš L. nebuvo jokio nenoro. <...> L. nieko nešnekėjo, buvo tylesnis, bet nieko keisto nepasirodė. Dokumentą pateikė paprastai, jokių prašymų nebuvo.“ (t. 4, b. l. 74). Liudytojas lombardo direktorius J. F. nurodė: „Jis kažką tai galėjo pasakyti, aš būčiau iškvietęs policiją, o jis tiesiog tylėjo ir nieko nesakė. <...> L. T. pasirodė gal kiek pasimetęs, paraudęs. Kažkokių kraujosruvų, sumušimų nepastebėjau. Jis ir dabar paraudęs yra, atrodė panašiai kaip ir dabar.“ (t. 4, b. l. 92). Iš visų šių parodymų yra aišku, kad ne vienas liudytojas paprašytas būtų bandęs padėti, būtų kreipęsi ir į policiją, tačiau nukentėjusysis net nebandė prašyti pagalbos. Tai leidžia teismui abejoti nukentėjusiojo parodymais, kad jo laisvė buvo neteisėtai atimta. Tuo labiau nelogiškas ir nepagrįstas atrodo nukentėjusiojo L. T. sprendimas, kaip jau minėta, skambinti bendruoju pagalbos telefonu, ypač negalint tiksliai nurodyti savo buvimo vietos ir žinant, jog tokiu būdu pagalba gali būti suteikta tik po kurio laiko, o ne bandyti surasti, kas suteiktų pagalbą iškart vietoje. Tuo labiau apygardos teismas negali pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kadangi lombarduose dirbę asmenys patvirtino, kad dėl kompiuterio pardavimo, sąlygų, kainų su jais tarėsi ir kalbėjosi kaltinamasis, o nukentėjusysis tylėjo ir nieko nesakė, tai netiesiogiai įrodo, jog L. T. laisvė buvo apribota O. L., jis neturėjo galimybės pasirinkti veikti savo nuožiūra, taigi tylėjo, siekdamas išvengti didesnių neigiamų pasekmių. Visų pirma, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, L. T. suduotų smūgių skaičius ir sužalojimo mastas neleidžia tvirtinti, kad jo valia buvo visiškai palaužta ir jis niekaip neturėjo galimybės išreikšti nenoro ar nesutikimo, o antra, ne vienas jį pažįstantis liudytojas nurodė, kad tylumas, nekalbumas yra L. T. charakterio bruožai, jo bendravimo būdas. Taigi nukentėjusiojo tylumas, nesikreipimas į kitus liudytojus su pagalbos prašymu tikrai neįrodo aplinkybės, kad L. T. jautėsi nesaugus ar kad jo laisvė buvo visiškai apribota. Atitinkamas teismo išvadas pagrindžia ir jokiais įrodymais ar objektyviais duomenimis neparemtas nukentėjusiojo tvirtinimas, kad kiti asmenys jam niekaip nebūtų galėję padėti. Asmuo, kuris jaučiasi nesaugus, išgyvena dėl galimo pavojaus savo gyvybei, sveikatai ar turtui, įprastai imasi visų įmanomų priemonių, siekdamas apsisaugoti, taip pat išnaudoja visas esamas galimybes kreiptis į aplink esančius asmenis su pagalbos prašymu, tačiau nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo L. T. elgesys buvo priešingas ir, apygardos teismo manymu, gali būti vertinamas nevienareikšmiškai.

48Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamoje byloje fizinė nuteistojo būklė neįrodo jo tyčios neteisėtai atimti nukentėjusiajam laisvę. Pažymėtina, kad tiek nukentėjusysis L. T. (t. 1, b. l. 62, 64), tiek nuteistasis O. L. (t. 2, b. l. 158; t. 3, b. l. 46–51, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikos 2016 m. spalio 27 d. medicinos dokumentų išrašas) turi rimtų sveikatos sutrikimų, taigi nuteistasis neturėjo pranašumo prieš nukentėjusįjį, kuris būtų leidęs lengvai palaužti nukentėjusiojo valią ir pasipriešinimą, taip suvaržant jo laisvę. Nei nukentėjusiojo, nei nuteistojo sveikatos būklė šiuo atveju nėra indikatorius, kuris leistų be jokių abejonių tvirtinti, kad L. T. neturėjo galimybių pasipriešinti O. L., todėl privalėjo paklusti šio valiai ir sprendimams. Taigi teismas daro išvadą, kad pavartota fizinė prievarta yra susijusi su ankstesniais nukentėjusiojo ir nuteistojo santykiais bei noru savanaudiškais tikslais pasisavinti nukentėjusiojo turtą.

49Atsižvelgdamas į visas anksčiau aptartas aplinkybes, apygardos teismas daro išvadą, jog O. L. veikoje nebuvo tiesioginės tyčios, t. y. jis pavartodamas smurtą nesiekė savo veiksmais palaužti L. T. valią ir taip neteisėtai atimti jo laisvę. Baudžiamosios teisės doktrinoje yra numatyta, kad, nesant bent vieno būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmens veiksmų negalima kvalifikuoti kaip nusikaltimo.

  1. Dėl veikos kvalifikavimo

50BK 146 straipsnio 2 dalies dispozicijoje motyvai ir tikslai nenumatyti, taigi jie nėra būtinasis šio nusikaltimo sudėties požymis ir neturi įtakos veikos kvalifikavimui. Tikslai gali būti įvairūs (kerštas, siekis palengvinti kitos nusikalstamos veikos padarymą ir kt.) ir juos nustatyti nėra būtina. Neteisėto laisvės atėmimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad pagrobia žmogų ir prieš jo valią perkelia jį į kitą vietą arba laiko esamoje, ir to norint. Taigi šio nusikaltimo tyčios esmę sudaro tai, kad kaltininkas supranta, jog dėl jo veiksmų nukentėjusysis negali laisvai pasirinkti buvimo vietos, o konkrečioje vietoje yra laikomas prieš jo valią. Nagrinėjamu atveju jau anksčiau aptartų aplinkybių visuma įrodė, jog nukentėjusiojo laisvė nebuvo apribota, suvaržyta ar atimta – į automobilį įsėdo savanoriškai, viso aptariamo laikotarpio metu nebuvo surištas / surakintas / prirakintas, taip pat nebuvo užrakintas patalpoje, iš kurios negalėtų išeiti, automobilyje buvo keletą kartų paliktas vienas, turėjo galimybę bendrauti su pašaliniais asmenimis, kreiptis pagalbos, neišreiškė jokio akivaizdaus nenoro ar nesutikimo atlikti tam tikrus veiksmus (pavyzdžiui, vykti su nuteistuoju ir R. V. į Šilutę, vartoti alkoholį ar narkotines medžiagas, keistis drabužiais su O. L. ir kt.) bei neprieštaravo nuteistojo ir kitų liudytojų veiksmams ar priimamiems sprendimams. Neteisėto L. T. laisvės atėmimo neindikuoja ir faktas, jog policijos pareigūnams atvykus į nuteistojo O. L. gyvenamąją vietą, šis iškart neatidarė durų. Kaip nurodė nuteistasis ir liudytojas R. V., durys nebuvo atidarytos, kadangi policijos pareigūnai dėvėjo kasdienius drabužius ir atrodė itin jaunai (t. 4, b. l. 118, 122), o tai vaikinams leido abejoti šių asmenų profesija ir atvykimo tikslo teisėtumu. Pažymėtina, kad šių nuteistojo ir liudytojo R. V. teiginių nepaneigia jokie kiti byloje esantys duomenys, todėl teismas jais netikėti neturi pagrindo.

51Nuteistojo O. L. atliktuose veiksmuose nesant nusikaltimo, numatyto BK 146 straipsnio 2 dalyje, objektyviosios pusės požymių, netikslinga ir neobjektyvu būtų tvirtinti, kad fizinę prievartą nuteistasis prieš nukentėjusįjį vartojo turėdamas tikslą atimti jo laisvę. Pats nuteistasis, duodamas parodymus teisme, pažymėjo, kad „Taip, mano mintis buvo paimti kompiuterį ir užstatyti jį lombarde.“, „Kompiuterį paėmiau iš savanaudiškų tikslų. Liepiau L. pasiimti kompiuterį, kad užstatytume, parūkytume.“ (t. 4, b. l. 121), o tai rodo, jog iki tol nuteistojo fizinis smurtas buvo vartojamas, siekiant pasisavinti nukentėjusiojo L. T. kompiuterį ir kitą turtą (kortas, kvepalus). Iš visos susiklosčiusios situacijos ir byloje surinktų duomenų matyti, jog nuteistasis O. L. sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam L. T., taip norėdamas atimti jam galimybę priešintis jo turto pasisavinimui, t. y. kad nukentėjusysis nesipriešintų jo kompiuterio paėmimui ir užstatymui lombarde. Tokie nuteistojo veiksmai atitinka plėšimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, joje numatyta, kad atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

52Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje ir BK 2 straipsnio 6 dalyje yra numatytas draudimas bausti asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Ši nuostata ir jos taikymas yra aktualūs nagrinėjamu atveju. Jeigu teismas tuos pačius nuteistojo O. L. veiksmus, kai šis sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam per veidą, vienu atveju vertins kaip plėšimo požymį – galimybės nukentėjusiajam priešintis atėmimą, o kitu atveju kaip savarankišką nusikaltimą – laisvės atėmimą, pagrįstai galima būtų kelti klausimą, ar nėra pažeidžiamas dvigubo baudimo draudimo principas. Tuo labiau, kad fizinės prievartos panaudojimas, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, yra tik būdas nukentėjusiojo valiai palaužti, o nagrinėjamojoje byloje, kaip jau konstatuota anksčiau, nėra nustatyta daugiau jokių kitų požymių ir aplinkybių, kurios leistų tvirtinti, kad nukentėjusiojo L. T. laisvė išties buvo apribota ar visiškai atimta.

53Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusysis L. T., duodamas parodymus teisme, pažymėjo: „3-4 metus pažįstu L. Mane terorizavo ne tik jis, bet ir jo draugai, todėl išvykau į Angliją. Dėl ko jis prisikabino prie manęs nežinau. Persekiojimai sustiprėjo, kai mama parašė pareiškimą policijoje dėl vagystės. Iki išvykimo į Angliją buvau sudaužytas prie jo mamos. <...> O. išėjo iš laiptinės, daužė į veidą, spardė kojomis. Nesuskaičiuočiau, kiek kartų buvau sumuštas L. Tai buvo nesunkūs sužalojimai, skilusi lūpa, „fanaras“ ir pan. Į medikus ir teisėsaugos institucijas nesikreipdavau, nes man tai niekuo nepadėtų.“ (t. 3, b. l. 190). Kaip nurodė ir pats nukentėjusysis, kadangi nebuvo kreiptasi į medikus ir teisėsaugos institucijas, ankstesni santykiai, o tiksliau nesutarimai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, gali būti tik prielaida, sprendžiant klausimą dėl motyvų ir tikslų, kodėl nuteistasis O. L. smurtavo prieš nukentėjusįjį nagrinėjamu atveju. Tačiau teismas negali ankstesnių kivirčų laikyti įrodymu, kad nuteistajam O. L. nukentėjusiajam sudavus vos keletą smūgių, jo valia iškart buvo palaužta ir jis buvo itin įsibauginęs, nes iš anksčiau žinojo, kad nuteistasis gali jam pakenkti, yra agresyvus bei neprognozuojamas, būtent todėl net nebandė priešintis, prieštarauti, kreiptis pagalbos ar bėgti. Ankstesni santykiai tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo galėtų patvirtinti O. L. siekį, pavartojant fizinę prievartą, palaužti L. T. valią ir suvaržyti ar neteisėtai atimti jam laisvę, t. y. tiesioginę tyčią, jei būtų buvę užfiksuoti, – oficialiuose registruose būtų užfiksuotas prieš nukentėjusįjį O. L. vartotas smurtas, padaryti sužalojimai būtų nustatyti medikų išvadose ir pan.

54Taigi pastebėtina, jog iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad dalis smūgių nukentėjusiajam galėjo būti suduota dėl anksčiau tarp O. L. ir L. T. susiklosčiusių santykių, kadangi O. L. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtariant jį vagyste iš L. T. mamos parduotuvės, tačiau tyrimas buvo nutrauktas. Vis dėlto ši aplinkybė galėjo pakurstyti O. L. neigiamą nusiteikimą prieš nukentėjusįjį ir paskatinti jo pyktį. Tai teismo posėdžio metu yra pažymėjęs ir nuteistasis: „aš <...> trinktelėjau biškį <...>. Tokią mano reakciją iššaukė bloga mano sveikata, pagirios, turbūt, ir šiaip seni laikai“ (t. 4, b. l. 120). Nepaisant to, kad dalis smūgių galėjo būti suduota ne siekiant apiplėšti, o iš pykčio, kerštaujant dėl ankstesnio, dabar jau nutraukto, ikiteisminio tyrimo, tai nesudaro neteisėto laisvės atėmimo sudėties. Atsižvelgiant į tai, kad specialisto išvadoje nukentėjusiajam L. T. buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 53), dalis nuteistojo veiksmų galėjo būti kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau toks kaltinimas kaltinamajame akte nesuformuluotas.

55Taigi apibendrinant visa tai, kas išdėstyta ir aptarta anksčiau, nuteistojo O. L. veika turi būti kvalifikuojama tik pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Pavartojus fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį L. T., nuteistajam O. L. pavyko pasisavinti nukentėjusiajam priklausiusį turtą – kvepalus, kortas ir pinigus, gautus lombarde užstačius kompiuterį. Nusikalstama veika yra baigta, kadangi nuteistasis turėjo realią galimybę pagal savo valią disponuoti ir disponavo pagrobtu turtu. Pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto laisvės atėmimo nukentėjusiajam O. L. išteisinamas, kadangi išanalizavęs bylos medžiagoje esančių duomenų visumą, atsižvelgdamas į itin ryškius prieštaravimus tarp liudytojų, nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų, visas abejones aiškindamas nuteistojo naudai, teismas, remdamasis įstatymu, susiformavo vidinį įsitikinimą, kad fizinė ir psichinė prievarta prieš nukentėjusįjį buvo pavartota turint tikslą pasisavinti L. T. priklausantį turtą, o ne neteisėtai atimti jo laisvę.

  1. Dėl bausmės skyrimo nuteistajam O. L.
  1. Dėl bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir bausmės skyrimo, esant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (BK 61 straipsnis)

56Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Remiantis BK 61 straipsnio 4 dalimi, tais atvejais, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta bausmė – areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam O. L. už plėšimą paskyrė dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

57Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendyje pažymėta, kad nuteistojo O. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o dalinis kaltės pripažinimas nelaikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kadangi pagal BK 146 straipsnio 2 dalį O. L. išteisinamas, o savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymo jis pripažino tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, negalima tvirtinti, jog esama tik dalinio kaltės pripažinimo. Nuteistasis O. L. teismo posėdžio metu dėl padaryto nusikaltimo ir dėl juo sukeltos žalos nukentėjusiojo atsiprašė, prisipažino, kad labai gailisi (t. 4, b. l. 122). Aukštesnysis teismas neturi pagrindo manyti, kad nuteistojo atgaila nenuoširdi, kaip tai konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ypač atsižvelgdamas į tai, jog dalis žalos, t. y. 300 Eur, nuteistojo buvo atlyginta savanoriškai dar iki nuosprendžio priėmimo (t. 4, b. l. 144). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta O. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tokia aplinkybė rodo O. L. siekį ir norą taisytis, atlyginti sukeltą žalą, akivaizdu, jog nuteistasis po nusikaltimo padarė tinkamas išvadas ir yra pagrindas manyti, kad, tikėtina, ateityje daugiau nenusikals.

58Kita vertus, teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti tiek į asmens atsakomybę lengvinančias, tiek į sunkinančias aplinkybes. O. L. nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Šios aplinkybės neneigė ir pats nuteistasis teisiamojo posėdžio metu (t. 4, b. l. 120). Taip pat teisingai yra pažymėta nuosprendyje, kad nuteistasis O. L. savo įžūliais, smurtiniais veiksmais pažeidė svarbius visuomenės saugomus gėrius – žmogaus sveikatą ir nuosavybės neliečiamumą. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-632/2007, 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016). Nagrinėjamu atveju konstatuota viena atsakomybę lengvinanti ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nuteistasis padarė vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą, taip pažeidė itin reikšmingus baudžiamosios teisės saugomus gėrius, turi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 3, b. l. 57–61). Visos šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir, kaip teisingai yra pažymėjęs pirmosios instancijos teismas, rodo jo polinkį nusikalsti.

59Teismų praktikoje taip pat ne kartą konstatuota, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-172/2008, 2K-452/2012, 2K-7-2-699/2016). Taigi atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria nuosprendyje padarytai išvadai, kad geriausiai bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam O. L. paskyrus terminuotą laisvės atėmimą, kurio terminas Klaipėdos miesto apylinkės teismo, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, buvo tinkamai parinktas mažesnis nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis – dveji metai ir šeši mėnesiai.

  1. Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

60Nuteistojo O. L. gynėjos apeliaciniame skunde yra pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą.

61BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje bausmės švelninimo pagrindas, numatytas BK 54 straipsnio 3 dalyje, siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-371/2011, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014, 2K-P-89/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.).

62Pažymėtina, kad aplinkybės, jog O. L. yra jauno amžiaus, dabar laikomas anksčiau neteistu, buvusios darbovietės charakterizuojamas teigiamai, pripažįsta kaltę bei nuoširdžiai gailisi, turintis sveikatos sutrikimų, nors ir turi reikšmės skiriamos bausmės dydžiui, tačiau tai nelaikytina lemiančiomis švelnesnės bausmės rūšies parinkimą aplinkybėmis. Tuo labiau pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nors nuteistasis serga sunkiomis ligomis (astma, glaukoma), yra patyręs raktikaulio lūžį, tačiau ir nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, yra užtikrinamos teisės į tinkamą sveikatos priežiūrą, suteikiamas reikalingas gydymas tokio pat lygio ir kokybės, kaip laisvėje esantiems asmenims. Taigi aplinkybių, rodančių, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui, pagrįstai nenustatyta. Jaunas amžius, ankstesnių teistumų nebuvimas, siekis atlyginti priteistą neturtinę žalą, sveikatos problemos yra įprastos daugeliui bylų, tačiau ne išimtinės aplinkybės, dėl kurių įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas padarytam pažeidimui bei kaltininko asmenines savybes apibūdinančioms aplinkybėms, vertinant jas kaip visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-648/2016).

63Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs visus reikšmingus duomenis, nenustatė aplinkybių, leidžiančių nagrinėjamu atveju taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti nuteistajam O. L. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

  1. Dėl bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis) taikymo

64Apeliaciniame skunde gynėja nurodo, jog yra pagrindas nuteistajam O. L. taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

65Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismui sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika ir su nuteistojo asmenybe. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

66Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ir ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų. Teismas, svarstydamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas ugdymo priemonėmis nuteistajam, kuris buvo praradęs aplinkos socialinį pasitikėjimą, galimas be realaus laisvės atėmimo. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2009).

67Taigi nors nagrinėjamu atveju formalūs kriterijai, būtini bausmės vykdymo atidėjimo taikymui, konstatuoti – O. L. nuteistas už vieno tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymą (kaip numatyta pagal įstatymo normą – nuteistas ne už labai sunkaus nusikaltimo padarymą), jam paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė (mažiau nei ketveri metai), tačiau be formalių kriterijų teismas turi įsitikinti, ar egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau kilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012). Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje, be to, kaip jau minėta, teismas turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-648/2016).

68Vertinant nuteistojo O. L. asmenybę pažymėtina, kad iki nusikalstamos veikos padarymo jį kaip nors itin neigiamai apibūdinančių duomenų nėra. Kaip matyti iš Administracinių teisės pažeidimų registro duomenų, O. L. buvo baustas už administracinių teisės pažeidimų padarymą (t. 3, b. l. 57–61), tačiau to nepakanka daryti išvadą, jog nuteistasis nėra visiškai linkęs laikytis įstatymų ir visuomenėje nustatytų elgesio normų, kad nurodyta nusikalstama veika buvo pakankamai nuoseklus jo gyvenimo būdo ir netinkamo elgesio padarinys. Veiksminga bausme gali būti pripažinta tik tokia bausmė, kuria įgyvendinami visi jai keliami tikslai. Teisingumo principas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitinka įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė adekvati padarytai veikai. Nagrinėjamu atveju O. L. palikus atlikti realią laisvės atėmimo bausmę, prioritetas būtų suteikiamas nubaudimo siekio įgyvendinimui, tačiau kur kas svarbiau yra pakeisti nuteistojo nusikalstamus polinkius ir užtikrinti, kad jis ateityje daugiau nebenusikalstų. Tuo tarpu bausmės vykdymo atidėjimo tikslas yra pataisyti asmenis juos ne izoliuojant nuo visuomenės, bet, paskyrus baudžiamojo poveikio priemones, kontroliuojant jų elgesį ir sulaikant juos nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo bei pamažu pripratinant prie normalaus (visuomenei priimtino) gyvenimo būdo. Taigi teismas, atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus duomenis ir aplinkybes, į tai, jog nuteistasis O. L. už vieną apysunkį nusikaltimą laisvės atėmimu baudžiamas pirmą kartą, turi labai sunkių sveikatos problemų, nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai jam bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taip pat, sprendžiant O. L. baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi būti atsižvelgiama ir į nukentėjusiojo L. T. interesus – būdamas laisvėje nuteistasis turės daugiau galimybių atlyginti likusią neatlygintą neturtinės žalos dalį.

69Taigi apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užtikrinti visų BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą bei atsižvelgdamas į visas anksčiau aptartas aplinkybes, manydamas, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nuteistajam O. L. paskirtos dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atideda dvejiems metams. BK 75 straipsnio 2 dalis numato, jog atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas. Taigi atidėjus O. L. bausmės vykdymą, jam paskirtinos pareigos pradėti dirbti (BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktas), neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas), nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (BK 75 straipsnio 2 dalies 10 punktas).

70Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, 329 straipsnio 1 punktu, 330 straipsniu, 331 straipsniu,

Nutarė

71Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio dalį dėl O. L. nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – O. L. dėl kaltinimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

72Kitą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio dalį pakeisti. Panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių taikymo. Pripažinti O. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Remiantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, O. L. paskirtos dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant pradėti dirbti (BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktas), neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas), nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (BK 75 straipsnio 2 dalies 10 punktas).

73Kitą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. Nuteistajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki... 4. Tuo pačiu nuosprendžiu teismas iš dalies tenkino nukentėjusiojo L. T.... 5. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 6. O. L. nuteistas už tai, kad pavartodamas smurtą, atėmė žmogui laisvę bei,... 7. 2016 m. kovo 1 d., apie 11.00 val., prie pastato, esančio (duomenys... 8. Nuteistojo O. L. gynėja advokatė Jovita Usonytė apeliaciniu skundu prašo... 9. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog iš skundžiamo teismo nuosprendžio dalies... 10. Teismas nuosprendyje nurodė, jog neva nuoseklūs L. T. parodymai tiek... 11. Gynėja skunde nurodo, jog nukentėjusiojo parodymai: „manau, kad jis norėjo... 12. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog nukentėjusiojo motina K. T.... 13. K. T. taip pat tvirtino, jog neva D. L. buvo atėjusi į jos namus ir jai... 14. Apeliaciniame skunde pažymima, jog nukentėjusysis teismui teigė, kad neva... 15. Valstybinio kaltintojo versija apie vienintelę teismo medicinos eksperto... 16. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka... 17. Kadangi įvykio dieną, t. y. 2016 m. kovo 1 d., O. L. telefonu pasiūlė L. T.... 18. Nors nukentėjusysis nurodė, jog neva O. L. paaiškino, kad jie važiuos į... 19. R. V. pažymėjo, jog jo santykiai tiek su nukentėjusiuoju, tiek su... 20. Kadangi pats nukentėjusysis nurodė, jog einant į bendrabutį laikomas... 21. Be to, kaip nurodė liudytojas R. V., į bendrabutį O. L. su L. T. ėjo gal... 22. Kaip nurodė, nukentėjusysis, prieš einant į polikliniką pasiimti... 23. Teismui baudžiamojoje byloje buvo pateiktas iš interneto atspausdintas... 24. Nukentėjusysis nurodė, jog lombarduose taip pat nieko nesakė, bet neva... 25. Liudytoja pareigūnė A. L. nurodė, jog nukentėjusysis telefonu pasakė, kad... 26. Tokie parodymai tik patvirtina, jog L. T. telefonas visą laiką buvo jo... 27. Taip pat atsižvelgtina ir į liudytojo R. V. parodymus, kad jis tą pačią... 28. Taip pat teismui posėdžio metu buvo pateikti žemėlapiai iš interneto, kur... 29. Kaip nurodė liudytojas M. V., pas O. L. namuose buvo kokią valandą, prieš... 30. Nusikalstama veika pagal BK 146 straipsnio 2 dalį padaroma aktyviais veiksmais... 31. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog būtina atsižvelgti į tai, kad L. T.... 32. Tačiau itin atidžiai pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti... 33. Atsižvelgtina ir į tai, jog nukentėjusysis nurodė, kad iš R. V. nejautė... 34. Be to, skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgė į nuteistojo O. L.... 35. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo O. L.... 36. Teismas, skirdamas bausmę O. L., visiškai nepagrįstai motyvavo, jog nors O.... 37. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti,... 38. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 39. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų,... 40. Apeliaciniame skunde yra ginčijama nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK... 41. Neteisėtas laisvės atėmimas pagal BK 146 straipsnį gali būti smurtinis,... 42. Nagrinėjamu atveju teisingai yra nurodyta apeliaciniame skunde, jog pirmosios... 43. Pirmiausia būtina atsižvelgti į tai, jog L. T. į automobilį, kuriame jau... 44. Dėl veiksmų, kurie vyko bendrabutyje, apeliacinės instancijos teismas... 45. Kitas itin reikšmingas klausimas, ar nukentėjusysis L. T. išties objektyviai... 46. Sprendžiant klausimą dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo kaip neteisėto... 47. Apeliacinės instancijos teismui atrodo nepagrįstas nukentėjusiojo L. T.... 48. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog... 49. Atsižvelgdamas į visas anksčiau aptartas aplinkybes, apygardos teismas daro... 50. BK 146 straipsnio 2 dalies dispozicijoje motyvai ir tikslai nenumatyti, taigi... 51. Nuteistojo O. L. atliktuose veiksmuose nesant nusikaltimo, numatyto BK 146... 52. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje ir BK 2 straipsnio 6... 53. Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusysis L. T., duodamas parodymus teisme,... 54. Taigi pastebėtina, jog iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą,... 55. Taigi apibendrinant visa tai, kas išdėstyta ir aptarta anksčiau, nuteistojo... 56. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko atsakomybę lengvinanti... 57. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendyje pažymėta, kad nuteistojo O.... 58. Kita vertus, teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti tiek į asmens... 59. Teismų praktikoje taip pat ne kartą konstatuota, kad teisingumo principo... 60. Nuteistojo O. L. gynėjos apeliaciniame skunde yra pažymėta, kad pirmosios... 61. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos... 62. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog O. L. yra jauno amžiaus, dabar laikomas... 63. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs visus... 64. Apeliaciniame skunde gynėja nurodo, jog yra pagrindas nuteistajam O. L.... 65. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 straipsnyje.... 66. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės... 67. Taigi nors nagrinėjamu atveju formalūs kriterijai, būtini bausmės vykdymo... 68. Vertinant nuteistojo O. L. asmenybę pažymėtina, kad iki nusikalstamos veikos... 69. Taigi apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užtikrinti visų BK 41... 70. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 71. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio dalį... 72. Kitą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio... 73. Kitą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą....