Byla 2K-361-895/2016
Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Gintaro Godos ir pranešėjo Armano Abramavičiaus, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Kukaičiui, išteisintiesiems V. B. ir E. A., gynėjui advokatui Rolandui Tilindžiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Aido Dzikaro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nuosprendžio.

2Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu V. B. (V. B.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

3E. A. (E. A.) nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį 40 parų areštu.

4Priteista iš valstybės 3000 Lt (868,86 Eur) V. Š., solidariai iš valstybės bei E. A. 8000 Lt (2316,96 Eur) M. K. neturtinei žalai atlyginti ir 2397,60 Lt (694,39 Eur) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos M. K. gydymo išlaidoms atlyginti.

5Atmestas J. K. civilinis ieškinys, V. V. ir V. Š. (E. A. epizodas) civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, o kita V. V. ir V. Š. civilinių ieškinių dalis (priteisti neturtinę žalą iš V. B.) atmesta.

6Nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus pranešti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui dėl M. J. ir A. K. veiksmuose galbūt esančių nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymių.

7Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalis, kuria V. B. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir E. A. – pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis:

8V. B. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), E. A. – pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

9Panaikinta nuosprendžio dalis dėl M. K., V. Š. ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinių ieškinių išsprendimo. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiųjų V. Š., M. K. civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti. Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys dėl M. K. gydymo išlaidų atmestas.

10Panaikinta nuosprendžio dalis, kurioje nuspręsta prokurorui pranešti apie M. J. ir A. K. galbūt nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 235 straipsnio 1 dalyje.

11Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

12Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo V. B. bei jo gynėjo R. Tilindžio ir išteisintojo E. A., prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

131. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. B. buvo nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas – policijos pareigūnas, eidamas ( - ) tyrėjo pareigas, 2011 m. sausio 31 d., apie 9.00 val., savo darbo kabinete Nr. 410, esančiame ( - ) patalpose ( - ) , tyčia, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, viršydamas policijos pareigūno pareigas, teises ir įgaliojimus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį, 21 straipsnį, Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1, 2 dalis, 24 straipsnio 1 dalį, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V–347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1, 4.3, 4.4 punktus, neteisėtomis priemonėmis, panaudodamas prieš V. Š. psichinę prievartą, pažeisdamas BPK 21, 44, 51 ir 187 straipsnių reikalavimus, siekdamas atlikti su V. Š. veiksmus ikiteisminiame tyrime Nr. 57-1-123-11 nedalyvaujant gynėjui, vertė jį prisipažinti padarius nusikaltimą – pagrobus metalą iš E. A. priklausančios metalo supirktuvės, esančios ( - ). Šiam neprisipažinus padarius nusikaltimą, į savo kabinetą Nr. 410, esantį ( - ) patalpose, pakvietė M. K., kuriam nurodė pasakyti, kad jis kartu su V. Š. ir V. V. grobė E. A. metalą, o šiam paneigus šias aplinkybes jis (V. B.) panaudojo prieš M. K. fizinį smurtą – sudavė jam vieną smūgį kumščiu į pilvo sritį, vieną kartą įspyrė į nugaros sritį, po to, panaudodamas psichinę prievartą, toliau vertė jį prisipažinti dėl metalo vagystės. M. K. toliau neigiant savo kaltę, V. B., tęsdamas nusikalstamą veiką, sudavė jam du smūgius segtuvu per galvą, po to – dar tris smūgius. Į kabinetą Nr. 410 įėjus E. A., dalyvaujant V. B., E. A., panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą, vieną kartą įspyrė M. K. į „saulės rezginį“ bei sudavė vieną smūgį kumščiu į krūtinės sritį ir reikalavo, kad M. K. prisipažintų dėl E. A. priklausančio metalo vagystės.

14Dėl tokių V. B. panaudotų psichinės prievartos ir fizinio smurto veiksmų nukentėjusysis V. Š. patyrė didelę moralinę žalą, nukentėjusysis M. K. patyrė didelę moralinę žalą ir jam buvo sukeltas fizinis skausmas, lėmęs dvylikapirštės žarnos opos prakiurimą, taip pat didelė moralinė žala buvo padaryta ( - ) , kurių geras vardas ir prestižas buvo diskredituoti.

15E. A. buvo nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, 2011 m. sausio 26 d. ( - ) patalpose, kabinete Nr. 312, panaudodamas psichinį smurtą prieš M. J., reikalavo prisipažinti pagrobus iš jo metalo supirktuvės dvi tonas spalvotojo metalo – vario ir apie tai duoti neteisingus parodymus šiame komisariate tuo metu atliekamoje ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-00123-11 medžiagoje. M. J. kitą dieną atėjus pas jį į namus ir pranešus, kad jis nemeluos ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui papasakos tiesą, t. y. kad metalo negrobė, E. A. sudavė M. J. vieną smūgį kumščiu į galvos sritį, o jam nukritus ant žemės įspyrė du – tris kartus į šonus bei kumščiu sudavė keturis smūgius į kairįjį šoną ir krūtinės sritį, sukeldamas fizinį skausmą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis 2011 m. sausio 31 d., apie 9.00 val., ( - ) kabinete Nr. 410, dalyvaujant šio ( - ) tyrėjui V. B., panaudojo psichinę ir fizinę prievartą prieš M. K., vieną kartą įspyrė jam į „saulės rezginį“, sudavė vieną smūgį kumščiu į krūtinės sritį ir reikalavo, kad M. K. prisipažintų dėl E. A. priklausančio metalo vagystės.

16Dėl tokių E. A. panaudotų psichinės prievartos ir fizinio smurto veiksmų nukentėjusysis M. J. patyrė didelę moralinę žalą ir fizinį skausmą, nukentėjusysis M. K. patyrė didelę moralinę žalą ir jam buvo sukeltas fizinis skausmas, lėmęs dvylikapirštės žarnos opos prakiurimą.

172. Apeliacinės instancijos teismas V. B. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir E. A. – pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisino, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų patikimumo, sasajumo prasme, vienus faktinius duomenis nepagrįstai pripažino abejonių nekeliančiais įrodymais, dėl kitų iš viso nepasisakė arba vertino, jų nesiedamas su byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina kiti faktiniai bylos duomenys, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

183. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Aidas Dzikaras kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendį be pakeitimų.

193.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo logikos dėsniais, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, selektyviai, nesusiejo jų į visumą, taip nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus manymu, priešingai nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, atliko visapusišką ir detalią bylos duomenų analizę, vertino ne tik kiekvieną iš įrodymų atskirai, bet ir pasitelkdamas logikos dėsnius apjungė juos į visumą, kurios kontekste vertinant pavienius įrodymus egzistavę prieštaravimai buvo pašalinti, įgijo loginę prasmę ir patvirtino nusikalstamų veikų padarymo faktą.

20Pagal BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas teismas, padarydamas išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo, privalo išdėstyti įrodymų įvertinimo motyvus. Įrodymai teismo privalo būti vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d. ir kt. nutarimai).

213.1.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas itin sureikšmino V. B. ir E. A. parodymus, suteikė jiems akivaizdžiai per didelę jų kaltę padarius nusikalstamas veikas paneigiančią reikšmę. V. B. versijos neatitikimą realiai vykusiai situacijai pagrindžia jo atlikti veiksmai: sukurto ar (ir) redaguoto garso įrašo, neva patvirtinančio jo nekaltumą, pateikimas. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, šiuos duomenis vertino atsietai nuo V. B. parodymų, neatliko loginės tokių veiksmų analizės. Kasatorius pažymi, kad nustatyta, jog garso įrašas yra redaguotas, dirbtinai sukelti garso trikdžiai, kurie yra akivaizdžiai priešingos kilmės nei buvę pirminio garso įrašo darymo metu. Pirmas garso įrašo failas nuoseklus, jame aiškūs samprotavimai, aiški operatyvinė apklausa, standartinė terminologija, klausimai, rami aplinka, abiejų garso įraše girdimų asmenų ramus balso tembras; antrame faile – pakitęs balso tembras, kvėpavimas, emocijos, tekstas. Dėl to nors leistinumo aspektu garso įrašas ir negali būti laikomas įrodymu, tačiau liečiamumo (sąsajumo) aspektu jis leidžia abejoti V. B. parodymais, kad jis prieš M. K. fizinio smurto nenaudojo. Apeliacinės instancijos teismas šių duomenų visumos nevertino, selektyviai atsirinkdamas tik tai, kas leido abejoti V. B. kalte.

223.1.2. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės apie M. K. sveikatos pablogėjimą jo apklausos metu bei medikų išvados apie jo sveikatos būklę kaip patvirtinančių jo versiją, kad V. B. prieš jį naudojo fizinį smurtą, sureikšmino apie M. K. sveikatos būklę apklaustų asmenų (liudytojo T. P., tyrėjos D. J.) parodymus ir vadovavosi jais kaip V. B. kaltę paneigiančiais duomenimis. Tačiau, pasak kasatoriaus, byloje nėra duomenų, kad M. K. į policijos patalpas pateko jausdamasis blogai ar būdamas neblaivus. Būtent po V. B. ir E. A. fizinio smurto panaudojimo, praėjus kažkiek tai laiko M. K. pasijuto blogai. Svarbu ir tai, kad greitąją medicinos pagalbą M. K. iškvietė pats V. B.. Tai, pasak kasatoriaus, patvirtina priežastinio ryšio tarp V. B. fizinio smurto panaudojimo bei M. K. sveikatos pablogėjimo egzistavimą. Pagal specialisto išvadas M. K. sužalojimų nenustatyta, jam diagnozuota prakiurusi dvylikapirštės žarnos opa yra ne sužalojimas, o liga; dvylikapirštės žarnos opos prakiurimas paprastai atsiranda savaime, tačiau jos prakiurimą gali lemti ir trauminis poveikis į pilvo sienelę. Teismo medicinos ekspertas J. Paliulis paaiškino, kad opos paūmėjimas, prakiurimas dažniausiai įvyksta be kokio nors ryškesnio išorinio poveikio, savaime; cheminis, fizinis poveikis į opos pažeistą žarnos sienelę gali provokuoti, lemti opos prakiurimą. Pasak kasatoriaus, dvylikapirštės žarnos opos prakiurimas nukentėjusiajam buvo nulemtas nusikalstamų V. B. veiksmų.

233.1.3. Kasatorius nurodo ir tai, kad įrodymų vertinimo kontekste svarbus ir nebūdingas policijos pareigūnui V. B. elgesys: jis lankėsi ligoninėje, kurioje buvo gydomas M. K.. M. K. patvirtino, kad V. B. ligoninėje jam siūlė sumokėti už gydymąsi. Gydytojas R. T. patvirtino, kad V. B. intensyviai domėjosi M. K. sveikatos būkle. Kartu su M. K. vienoje palatoje gydęsis T. T. patvirtino, kad jam M. K. pasakojo, jog pas jį atėjo pareigūnas, kuris jį buvo sumušęs, siūlė pinigų. Byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių V. B. lankymosi ligoninėje tikslą, kuris būtų susijęs su atliekamu ikiteisminiu tyrimu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino T. T. parodymus apie tai, kad jis nematė, jog V. B. būtų kažką perdavęs M. K.. Abejotina, ar M. K. pagal savo išsilavinimą, asmenines savybes, vedamą gyvenimo būdą būtų galėjęs išgalvoti versiją apie V. B. pasiūlymą sumokėti jam už gydymąsi ir apie tai papasakoti T. T. numatydamas, kad ateityje jam gali tekti duoti parodymus apie tai. Pasak kasatoriaus, nors nėra neginčijamai įrodyta, kad V. B. M. K. siūlė sumokėti už gydymąsi, jo lankymosi ligoninėje priežastis neabejotinai buvo susijusi su jo neteisėtais veiksmais prieš M. K..

243.1.4. Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas akcentavo M. K., V. Š., J. K. parodymuose esančius prieštaravimus, tačiau nevertino jų asmenybių, gyvenimo būdo (alkoholį vartojantys, asocialūs asmenys, neturintys išvystytų kognityvinių gebėjimų), nors V. B. charakteristiką (apibudintą jo kolegų D. J., J. S., E. E., D. J. ir kt.), kaip pagrindžiantį jo nekaltumą duomenį, vertino. Kasatorius pažymi, kad V. B. tyrė savo viršininko S. G. draugui E. A. priklausančio metalo vagystę, todėl nuo pat tyrimo pradžios buvo išskirtinai suinteresuotas byla, stengdamasis išsiaiškinti nusikalstamą veiką, veiksmus atliko nesilaikydamas įstatymų reikalavimų, V. Š. ir M. K. apklausas atliko nedalyvaujant jų gynėjams, apklausų neįtvirtino protokoluose. Todėl V. B. kolegų, palaikančių su juo draugiškus santykius, subjektyvaus jo vertinimo suabsoliutinimas visiškai neatitinka jo tikrojo elgesio atliekant ikiteisminį tyrimą dėl vagystės.

253.1.5. Kasatorius taip pat pažymi, kad nors nukentėjusiųjų parodymuose ir egzistuoja tam tikri neesminiai prieštaravimai, tačiau tiek M. K., tiek V. Š. buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo ir jų parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, laikomi įrodymais. Be to, M. K. ir V. Š. parodymai patikrinti įvykio vietoje ir jų parodytos aplinkybės visiškai atitiko jų iki šio tyrimo veiksmo duotų parodymų turinį, o palyginus juos tarpusavyje – nesutapo tik neesminės detalės. Tačiau tai, kad M. K. ir V. Š. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė tokį patį įvykio metu V. B. kabinete buvusių asmenų išsidėstymą, fizinio smurto prieš M. K. panaudojimo aplinkybes (M. K. nurodė, kad V. B. vieną smūgį jam sudavė į nugarą, o V. Š. – kad M. K. po pirmojo V. B. smūgio į pilvą nugara atsitrenkė į sieną), suponuoja išvadą, kad jie tikrai buvo V. B. kabinete. Atsižvelgus į šių asmenų asmenines savybes, abejotina versija, kad jie galėjo tarpusavyje suderinti parodymus apie žmonių išsidėstymą kabinete. Kasatorius pažymi ir tai, kad M. K. pareiškimas buvo gautas generalinėje prokuratūroje ir ( - ) kitą dieną po jo sumušimo (2011 m. vasario 1 d.), 2011 m. vasario 2 d. pranešta apie V. B. apsilankymą ligoninėje, 2011 m. vasario 3 d. M. K. apklaustas, 2011 m. vasario 8 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo; V. Š. buvo apklaustas 2011 m. vasario 3 d., ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas 2011 m. vasario 9 d. Apeliacinės instancijos teismas itin išsamiai išanalizavo prieš M. J. naudoto V. V., V. Š. ir M. K. psichinio ir fizinio smurto aplinkybes, tuo pagrįsdamas, kad ne M. K. ir V. Š. buvo daromas spaudimas prisipažinti vogus metalą iš E. A., bet būtent M. K. ir V. Š., V. V. nurodymu, bandė daryti įtaką M. J., kad šis neprisipažintų. Tačiau, pasak kasatoriaus, netgi tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 20 d. priėmė nuosprendį, kuriuo V. Š. ir M. K. buvo nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už M. J. sumušimą, nepaneigia fakto, jog prieš M. K. buvo naudojamas psichinis ir fizinis smurtas, o prieš V. Š. – psichinis smurtas. Akivaizdu, kad nors M. K. ir V. Š. parodymų detalės skiriasi, tačiau jos neesminės.

263.1.6. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išsamia įrodymų analize nepagrįstą išvadą dėl E. A. naudoto fizinio smurto prieš M. K. ir M. J.. M. K. apklausų metu nurodė, kad jo apklausos metu E. A. buvo užėjęs į V. B. kabinetą. Tai, kad E. A. buvo ( - ) viršininko S. G. kabinete, patvirtino V. Š. ir J. K.. E. A. apklausų metu pripažino, kad 2011 m. sausio 31 d. atvežė į ( - ) J. K.. Atsižvelgiant į tai, kad E. A. buvimo V. B. kabinete bei fizinio smurto panaudojimo prieš M. K. faktą patvirtina asmenų, įspėtų dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymai, įrodymų patikimumo aspektu jie laikytini E. A. kaltę pagrindžiančiais duomenimis. Kad E. A. naudojo fizinį smurtą prieš M. J., patvirtino M. J., J. K., A. K., apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo. M. J., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir parodymų patikrinimo vietoje, detaliai nurodė, kiek smūgių, į kurias kūno vietas jam sudavė E. A., kokioje pozoje jis gulėjo ant žemės mušimo metu. Kad E. A. savo namo kieme mušė M. J., nurodė ir J. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tai patvirtindamas parodymų patikrinimo vietoje. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nors M. J. ir A. K. savo parodymus ikiteisminio tyrimo metu keitė, tačiau tai darė tik akistatos su E. A. metu, tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai laikytini svaresniais nei duoti akistatos metu.

273.2. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. B. veiksmai, stengiantis išaiškinti nusikaltimą, atliekami nesilaikant įstatymų reikalavimų, sudarė sąlygas suabejoti teisingu procesu, tai pakenkė geram ikiteisminio tyrėjo vardui, tačiau tai neprilygsta institucijos gero vardo ir prestižo diskreditavimui. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra padaryta itin siaurai aiškinant institucijos gero vardo bei prestižo ir su jo pažeidimu susijusio didelės žalos požymio sampratą. Buvo pažeistas ne tik policijos pareigūno, bet ir visos institucijos geras vardas, nes, pasak kasatoriaus, V. B. veiksmai, siekiant priversti M. K., V. Š. prisipažinti dėl neva padarytos metalo vagystės, buvo toleruojami komisariato vadovybės, dėl vagystės pradėtam ikiteisminiam tyrimui buvo skiriamas itin didelis dėmesys, veiksmų intensyvumas, nebūdingas kitiems analogiškiems ikiteisminiams tyrimams. Tai leidžia daryti išvadą, kad artimų nukentėjusio nuo vagystės asmens ir komisariato viršininko santykių pagrindu ikiteisminiai tyrimai atliekami intensyviau, greičiau, o tokios situacijos kelia abejonių dėl teisėsaugos institucijų darbo kokybės, skatina jomis nepasitikėti, pažeidžia teisingo, sąžiningo ir nešališko proceso principus. V. Š., kuris buvo verčiamas prisipažinti padaręs vagystę, kuriam matant buvo mušamas M. K., patyrė didelę neturtinę žalą, stresą, buvo pažeista jo konstitucinė teisė į teisingą procesą; prieš M. K. panaudota psichinė ir fizinė prievarta padarė neturtinę žalą, lėmė dvylikapirštės žarnos opos prakiurimą, tai galėjo baigtis mirtimi, todėl, pasak kasatoriaus, buvo padaryta didelė žala.

284. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Aido Dzikaro kasacinis skundas atmestinas.

29Dėl V. B. išteisinimo pagal kaltinimą piktnaudžiavimu (BK 228 straipsnio 1 dalis) ir E. A. išteisinimo pagal kaltinimą savavaldžiavimu (BK 294 straipsnio 2 dalis) pagrįstumo

30Kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimo išteisinti A. B. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir E. A. – pagal BK 294 straipsnio 2 dalį pagrįstumą teigdamas, kad teismas nesivadovavo logikos dėsniais, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, nesusiejo jų į visumą, nevertino kaltinančių įrodymų visumos, nepadarė išsamios įrodymų analizės, taip nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, o tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą.

31Pagal BPK 331 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

32Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismų praktikoje BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiais pažeidimais paprastai pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; neįvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse numatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-253-303/2015).

33Pagal skundžiamo nuosprendžio turinį, kitą bylos medžiagą ir kasacinio skundo argumentus kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo V. B. bei jo gynėjo ir nuteistojo E. A. (taip pat civilinio atsakovo – Vilniaus apskrities VPK) apeliacinius skundus, panaikinęs apkaltinamojo nuosprendžio dalį ir dėl jos priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, iš esmės laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų: išanalizavo ir naujai įvertino pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus, taip pat ir paties apeliacinės instancijos teismo atlikus teisminį tyrimą gautus įrodymus, vertindamas jų visetą, savo sprendime išdėstė nustatytomis bylos aplinkybėmis pagrįstas išvadas, nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino kaltinančius apskųsto nuosprendžio įrodymus.

34Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes bylos įrodymų nevertino jų patikimumo, sąsajumo prasme, vienus faktinius duomenis nepagrįstai pripažindamas abejonių nekeliančiais įrodymais, o dėl kitų iš viso nepasisakė arba juos vertino, nesiedamas su byloje nustatytomis aplinkybėmis, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl V. B. ir E. A. veiksmų, naudojant prieš nukentėjusiuosius psichinį ir fizinį smurtą, nukentėjusiesiems V. Š., M. K. ir M. J. buvo padaryta didelė moralinė žala, sukeltas fizinis skausmas, be to, V. B. veiksmais buvo diskredituotas geras Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato bei Vilniaus rajono policijos komisariato vardas ir prestižas. Tokioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms teisėjų kolegija iš esmės pritaria, kasacinio skundo argumentai jų nepaneigia.

35Nesutiktina su kasatoriaus argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas V. B. ir E. A. parodymams suteikė akivaizdžiai per didelę jų kaltę padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas paneigiančią reikšmę, kad V. B. veiksmus pateikiant garso įrašą (su įrašytu jo ir M. K. pokalbiu) vertino atsietai nuo jo duotų parodymų, kad netinkamai vertino nukentėjusiųjų M. K., V. Š., J. K. parodymus, akcentuodamas juose esančius neesminius prieštaravimus, ir pan.

36Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavo tiek nuteistųjų V. B. ir E. A., tiek ir nukentėjusiųjų M. K., V. Š., M. J. bei kitų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, lygino juos tarpusavyje ir su iš kitų įrodymų šaltinių gautais duomenimis (specialisto išvadomis, garso įrašu) ir rėmėsi jais tiek, kiek juos patvirtino kiti objektyvūs bylos duomenys. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas skyrė didelį dėmesį išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui, atliko teisminį įrodymų tyrimą ir dar kartą apklausė nuteistąjį V. B., nukentėjusiuosius M. K., M. J., V. Š., V. V., liudytojus E. S., J. J., išklausė garso įrašus, paskyrė fonoskopinę garso įrašų ekspertizę ir ištyrė gautą 2015 m. birželio 19 d. fonoskopinės ekspertizės aktą Nr. 11-643(15), išklausė vieną iš šį ekspertizės aktą surašiusių eksperčių Ž. Pikutienę, pridėjo prie bylos Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nuosprendį (kuriuo M. K. ir V. Š. buvo nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl prieš M. J. 2012 m. vasario 17 d. naudoto fizinio smurto), pareikalavo ir ištyrė ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 57-1-00123-11 (dėl vagystės iš E. A. metalo supirktuvės).

37Bylos duomenys patvirtina, kad V. B. pripažino, jog dalyvaudamas ikiteisminiame tyrime Nr. 57-1-00123-11, kuris buvo pradėtas 2011 m. sausio 26 d. ( - ) dėl didelio kiekio metalo vagystės (BK 178 straipsnio 2 dalis) pagal nukentėjusiojo E. A. pareiškimą, kuriame buvo nurodyti ir asmenys, įtariami padarius šią veiką (šį tyrimą atliko ( - ) tyrėja D. J.), 2011 m. sausio 31 d. bendravo, nedalyvaujant gynėjams, su į policijos komisariatą proceso veiksmams atlikti iškviestais M. K. ir V. Š., tačiau prieš M. K. psichinio ir fizinio smurto nenaudojo, o tik įkalbinėjo prisipažinti dėl minėtos vagystės padarymo; su V. Š. bendravo trumpai, siūlė jam papasakoti apie vagystę, tačiau prieš jį psichinio smurto nenaudojo. 2011 m. sausio 31 d. M. K., tyrėjos D. J. atliekamos apklausos metu pablogėjus jo savijautai, buvo išvežtas į ligoninę ir jam atlikta operacija dėl prakiurusios dvylikapirštės žarnos opos.

38E. A. aiškino, kad superka metalo laužą, o M. K., J. K., M. J., A. K. ir kt. pas jį dirbdavo; pastebėjęs didelį metalo (vario) trūkumą, įtardamas pas jį dirbusius asmenis, galėjusius padaryti vagystę, jis kreipėsi į policiją. E. A. pripažino aiškinęsis su minėtais asmenimis dėl metalo trūkumo ir kai kurie iš jų prisipažino pagrobę iš jo metalą ir jį parduodavę V. V., tačiau jis neigė inkriminuotu metu 2011 m. sausio 26-27 d. prieš M. J. ir 2011 m. sausio 31 d. – prieš M. K. naudojęs psichinį ir fizinį smurtą, reikalaujant prisipažinti padarius šią vagystę.

392011 m. vasario 2 d. ( - ) Nusikaltimų tyrimo valdybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje Nr. 10-1-00137-11 pagal BK 228 straipsnio 2 dalį gavus 2011 m. vasario 2 d. J. K. pareiškimą dėl ( - ) pareigūnų galimo piktnaudžiavimo prieš jį ir jo brolį M. K., prašant pradėti ikiteisminį tyrimą dėl E. A. ir B. A. neteisėtų veiksmų, verčiant juos prisipažinti dalyvavus E. A. priklausančio metalo vagystėje. Taigi šie du ikiteisminiai tyrimai yra neabejotinai susiję, dėl to nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas kaip reikšmingas nagrinėjamai bylai vertino ir aplinkybes, nustatytas ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-00123-11 metu.

40Esant duomenims apie nukentėjusių asmenų galimą suinteresuotumą nagrinėjamos bylos baigtimi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai didelį dėmesį skyrė jų duotų parodymų patikimumo vertinimui. Apeliacinės instancijos teismas nustatė nukentėjusiųjų M. K., V. Š. parodymuose esančius prieštaravimus. Antai M. K. ir V. Š. nevienodai apibūdino V. B. 2011 m. sausio 31 d. naudoto smurto mechanizmą ir apimtis: M. K. tvirtino, kad jam V. B. sudavė vieną smūgį kumščiu į pilvą ir, kai jis nuo smūgio susilenkė, spyrė jam į nugarą; V. Š. tvirtino matęs tik vieną V. B. smūgį (postūmį) ranka M. K. į viršutinę krūtinės dalį, nuo kurio šis aukštielninkas trenkėsi į sieną. M. K. aiškino girdėjęs, kaip V. B. šaukė ant V. Š., nors šis to netvirtino. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad vertinant nukentėjusiojo M. K. parodymų patikimumą svarbu ir tai, kad nors 2011 m. sausio 31 d. po pokalbio su V. B. jis, dalyvaujant gynėjui V. Dubrovskiui, buvo apklausiamas tyrėjos D. J. (vagystės byloje), tačiau nei gynėjui, nei tyrėjai nesakė, kad prieš jį buvo panaudotas psichinis ir fizinis smurtas. Vertindamas V. Š. duotų parodymų apie 2011 m. sausio 31 d. V. B. prieš jį naudotą psichinį smurtą patikimumą apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. Š. dėl vagystės buvo sulaikytas 2011 m. sausio 31 d., o įtariamuoju apklaustas 2011 m. vasario 1 d. (pažymėtina, kad šios apklausos metu apie neteisėtus pareigūnų veiksmus neužsimena); 2011 m. vasario 3 d. V. Š. pasirašytame skunde generaliniam prokurorui nurodyta apie 2011 m. sausio 31 d. policijos pareigūnų darytą poveikį verčiant prisipažinti dėl vagystės bei naudotą fizinį smurtą; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nukentėjusysis V. Š., apklaustas dėl vagystės, tvirtino, jog pareigūnai (V. B., S. G.) jį spaudė prisipažinti dalyvavus vagystėje, tačiau jokio smurto prieš jį nenaudojo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad jo parodymai apie smurto naudojimą (priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas) nebuvo nuoseklūs ir nepagrįsti kitais objektyviais duomenimis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis motyvuotomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis.

41Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo išklausytas V. B. pateiktas garso įrašas, kuriame užfiksuotas jo pokalbis su M. K., vykęs policijos komisariate, perskaitytos garso įrašo išklotinės (t. 10, b. l. 66–71). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad M. K. iš esmės neginčijo šio pokalbio turinio, pripažino, kad 2011 m. sausio 31 d. toks pokalbis buvo, kad nors M. K. tvirtino, jog įraše nesigirdi visų pokalbio detalių, o specialistai nurodė, kad nėra galimybės nustatyti, ar įrašai buvo koreguoti, tačiau iš įrašo matyti, kad nors V. B. įkalbinėjo M. K. pasakyti, kas dalyvavo metalo vagystėje ir darė jam spaudimą, tačiau požymių, kad šis būtų išsigandęs ar pasimetęs, kad jam kokiu nors būdu V. B. būtų grasinęs, nėra. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas visų liudytojais apklaustų pareigūnų (S. S., D. J., S. G., R. K.) parodymus, jog nematė ir negirdėjo V. B. atliekant neteisėtų veiksmų, įvertino kaip tendencingus, nes jų parodymų apie jiems žinomas aplinkybes nepaneigia objektyvūs bylos duomenys, ir nėra duomenų apie tai, kad V. B. būtų daręs jiems įtaką. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo ir tai, kad nepasitvirtino aplinkybė, jog E. A. buvo V. B. kabinete ir prieš M. K. smurtavo: V. B. ir E. A. tokią aplinkybę neigė; 2011 m. sausio 31 d. dirbę liudytojais apklausti pareigūnai: D. J., J. S., E. E., D. J. ir kt., nepatvirtino matę, kad E. A. būtų buvęs V. B. kabinete, nors kai kurie iš jų tvirtino, kad jie ne kartą buvo užėję į šį kabinetą. Pažymėtina, kad ir pirmosios instancijos teismas pripažino, jog teisiamajame posėdyje apklausti policijos pareigūnai betarpiškai V. B. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų padarymo nematė, negirdėjo jokių garsų iš V. B. kabineto, nukentėjusiųjų nusiskundimų dėl prieš juos atliktų neteisėtų veiksmų.

42Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės apie M. K. sveikatos pablogėjimą jo apklausos 2011 m. sausio 31 d. metu bei medikų išvados dėl jo sveikatos būklės kaip patvirtinančių, kad V. B. (ir E. A.) prieš M. K. naudojo fizinį smurtą, kad sureikšmino liudytojų T. P., D. J. parodymus apie tai, jog M. K. sakė gėręs odekoloną ir juo apsinuodijęs.

43Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad apylinkės teismas nepagrįstai Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadas Nr. G 386/11 (01) ir Nr. G 903/11 (01) pripažino įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais, kad V. B. ir E. A. 2011 m. sausio 31 d. naudojo fizinį smurtą prieš M. K.. Specialisto išvadoje Nr. G 386/11 (01) nustatyta, kad M. K. apžiūros metu sužalojimų nenustatyta; specialisto išvadoje Nr. G 903/11 (01) nustatyta, kad tyrimui pateiktuose medicininiuose dokumentuose bei apžiūroje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad M. K. buvo suduoti smūgiai; jam diagnozuota prakiurusi dvylikapirštės žarnos opa yra ne sužalojimas, o liga. Dvylikapirštės žarnos opos prakiurimas paprastai atsiranda savaime, tačiau opos prakiurimą gali sąlygoti ir trauminis poveikis į pilvo sienelę. Remiantis šiose specialisto išvadose aprašytais gydymo stacionare ligos istorijos Nr. 2011/2772 duomenimis, M. K. jokių pilvo sienos, žarnos sienelės sužalojimų požymių nenustatyta, todėl opos prakiurimo susieti su suduotais smūgiais negalima. Cheminis, fizinis poveikis į opos pažeistą žarnos sienelę gali provokuoti, sąlygoti opos prakiurimą, tačiau tai, vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 13.1 punktu, ankstesnių ligų paūmėjimas sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti įtakos neturi ir nekvalifikuojamas. Todėl pripažinus nurodytų smūgių M. K. į pilvą sudavimą, jie galėtų būti vertinami tik opos prakiurimą provokuojančiu faktoriumi. Be to, liudytojas T. P., kuris M. K. vežė į gydymo įstaigą, patvirtino, jog šis skundėsi pilvo skausmu ir sakė, kad apsinuodijo, nes gėrė pilstuką ar odekoloną. Liudytoja D. J. parodė, kad M. K. apklausos metu sakė, jog blogai jaučiasi, nes gėrė odekolono. Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, kad M. K. diagnozuotas apsinuodijimas alkoholiu, o jis pats aiškino, kad iš vakaro gėrė neaiškios kilmės alkoholinį gėrimą ir nuo to skausmas prasidėjo jau naktį. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visetą, pagrįstai sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo pripažinti, jog būtent V. B. ir E. A. naudojant prieš M. K. fizinį smurtą jam buvo sukeltas skausmas, išprovokavęs dvylikapirštės žarnos opos prakiurimą.

44Apeliacinės instancijos teismas taip pat vertino ir faktines aplinkybes, kad V. B. 2011 m. vasario 1 d. lankėsi ligoninėje, kurioje po operacijos buvo gydomas M. K., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis ligoninėje M. K. siūlė sumokėti už gydymąsi ir taip pripažindamas savo kaltę dėl jo sužalojimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad V. B. neslėpė, jog lankėsi ligoninėje, prisistatęs policijos pareigūnu bendravo su M. K. gydžiusiu gydytoju norėdamas sužinoti, kada galės tęsti su nukentėjusiuoju tyrimo veiksmus, tačiau neigė siūlęs jam pinigų, o ir nukentėjusiojo parodymai apie pinigų siūlymą nebuvo nuoseklūs, be to, kaip parodė liudytojas T. T., jam M. K. sakė, jog pinigų atsisakė, nes advokatas jam liepė nieko nepasirašinėti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo V. B. lankymosi ligoninėje fakto susieti su jam inkriminuotais smurtiniais veiksmais prieš M. K..

45Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas J. K. parodymų, kuriais buvo grindžiamas E. A. pateiktas kaltinimas savavaldžiavus naudojant psichinį ir fizinį smurtą prieš M. J., patikimumą, pažymėjo jų nenuoseklumą ir prieštaringumą. Antai J. K., 2011 m. sausio 31 d. duodamas savo pirminius parodymus (ikiteisminiame tyrime dėl E. A. turto vagystės), prisipažino kartu su kitais dalyvavęs ją darant, tačiau vėliau šiuos parodymus pakeitė; apklaustas nagrinėjamoje byloje nenurodė matęs, kaip E. A. naudojo smurtą prieš M. J., tačiau vėlesniais savo parodymais jau teigė matęs, kaip vasario 1 ar 2 d. E. A. spyrė M. J.. Pažymėtina, kad pagal kaltinimą E. A. būtent 2011 m. sausio 27 d. (pagal kaltinimą kitą dieną po 2011 m. sausio 26 d.) naudojo fizinį smurtą prieš M. J., o ne vasario 1 ar 2 d., kaip nurodė J. K.. Pats nukentėjusysis M. J. aiškino (tai patvirtino ir liudytoja J. J.), kad jis 2011 m. sausio 27 d. duotus parodymus apie tai, jog su kitais asmenimis dalyvavo E. A. priklausančio turto vagystėje, pakeitė ne savo valia, o dėl V. V., V. Š. ir M. K. grasinimų ir fizinio smurto naudojimo. Apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės tyrimui pagrįstai skyrė didelį dėmesį ir jai teikė didelę reikšmę darant galutines išvadas dėl nukentėjusiųjų parodymų vertinimo. Antai Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nuosprendžiu V. Š. ir M. K. buvo nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl M. J. sumušimo. V. Š., įtariamam dėl vagystės, buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, uždraudžiant bendrauti su V. V. (ir kitais įtariamaisiais tame tyrime), tačiau jie tarpusavyje bendravo, nes V. V. ieškojo su jais kontaktų, siūlė savo gynėjo advokato V. G. paslaugas, o nukentėjusieji jomis naudojosi, vežė juos į apklausas. Kad V. V. darė įtaką nukentėjusiųjų parodymams patvirtino liudytojas J. G., parodęs, kad jie iš tiesų krovė metalą V. V., tačiau šis visus įkalbinėjo sakyti, jog juos E. A. muša, ir neigti vagystės faktą. Tas pačias aplinkybes patvirtino liudytojas A. M.. Liudytojas A. K. parodė, jog V. V. jį vežė pas savo advokatą, reikalavo, kad jis pakeistų parodymus, mokė sakyti, kad vario nevogė, kad jį E. A. mušė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nukentėjusiųjų J. K., V. Š., M. J. pareiškimų, pateiktų inicijuojant ikiteisminį tyrimą dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, teksto šriftas yra tapatus 2011 m. vasario 1 d. V. V. pareiškimo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl turto prievartavimo, policijos pareigūnų piktnaudžiavimo ir sunkaus kūno sužalojimo šriftui. Pažymėtina, kad šiame V. V. pareiškime nurodoma, jog 2011 m. sausio 27 d. E. A. jį kaltino pagrobus metalą, kad, dalyvaujant V. B., jis buvo sulaikytas, uždarytas į areštinę, 2011 m. sausio 28 d. tyrėjos D. J. dėl šios vagystės apklaustas, pateikiami duomenys apie jam žinomą neteisėtų veiksmų prieš M. K., J. K., M. J., V. Š. atlikimą, prie jo pridėtas 2011 m. vasario 1 d. M. K. pasirašytas pareiškimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad minėti faktiniai duomenys yra betarpiškai susiję su V. V., M. K., J. K. ir V. Š. duotų parodymų patikimumo vertinimu, nes šie asmenys tiesiogiai suinteresuoti vagystės bylos, o kartu ir nagrinėjamos bylos baigtimi, o į šias aplinkybes nepagrįstai pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė.

46Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino kaltinančius įrodymus kaip nepakankamus padaryti neabejotiną išvadą dėl V. B. ir E. A. kaltės dėl jiems inkriminuotų veikų padarymo.

47Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kiti).

48Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra būtinojo BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymio – didelės žalos.

49Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, objektyviai reiškiasi: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Nesant padarinių, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar (ir) tarnybos įgaliojimų viršijimas paprastai pripažįstami tarnybiniu (drausminiu) nusižengimu. Didelė žala, atsiradusi dėl piktnaudžiavimo, gali būti tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio. Neturtinio pobūdžio žala yra fizinė, moralinė, organizacinė ar kita neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Pagal teismų praktiką kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir padarytos veikos įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijų autoritetui ir kt. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu dėl to pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės, sumenkinamas valstybės institucijų autoritetas, sutrikdomas darbas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-16/2010, 2K-232/2012, 2K-7-335/2013). Didelės žalos valstybei požymis turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė (pvz.: dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens poelgio sutriko normali valstybės veikla, buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pažeisti daugelio žmonių interesai, pakirstas pasitikėjimas valdymo tvarka ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-895/2015). Atsižvelgiant į tai, kad BK 228 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta, jog didelė žala gali būti padaryta: 1) valstybei, 2) Europos Sąjungai, 3) tarptautinei viešajai organizacijai, 4) juridiniam asmeniui ar 5) fiziniam asmeniui, didelės žalos požymio konstatavimas priklauso ir nuo to, kam kaltinimą formuluojančio, jį palaikančio prokuroro, o vėliau teismo baigiamajame akte išvadas dėstančio teismo manymu buvo padaryta didelė žala. Akivaizdu, kad didelės neturtinės žalos padarymas valstybei gali būti grindžiamas skirtingais argumentais nei tokios žalos padarymas, pavyzdžiui, fiziniam asmeniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-640-507/2015).

50Didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams požymis taip pat turi būti nustatytas ir kvalifikuojant veiką pagal BK 294 straipsnį. Savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnis), tapti pagrindu ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, taikyti pažeidėjui drausmines ar visuomeninio poveikio priemones (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143/2013).

51Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė, kad V. B. pasiūlymas V. Š. prisipažinti dėl vagystės padarymo, tyrimo medžiagoje esant duomenų apie tai, negali būti pripažįstamas psichinės prievartos naudojimu, kad nors V. B. įkalbinėjimą M. K. papasakoti žinomas E. A. turto vagystės aplinkybes galima vertinti kaip neprofesionaliai atliekamą įtariamojo apklausą, pažeidžiant jo procesines teises ir neužtikrinant teisės į gynybą, tačiau nenustačius smurto naudojimo, tokią apklausą vertinti kaip psichinės prievartos panaudojimą BK 228 straipsnio 1 dalies prasme nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su apylinkės teismo padaryta išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant V. Š. ir M. K. nedalyvaujant gynėjams ir apklausų neįtvirtinant apklausos protokoluose, buvo nesilaikyta įtariamųjų apklausos procesinių reikalavimų, tačiau šis pažeidimas teisinių padarinių nesukėlė, nes duomenys, gauti pažeidžiant įstatymų reikalavimus, negali būti panaudoti teisme grindžiant kaltinimus. Apie tai, kad V. Š. ar M. K. dėl to būtų patyrę emocinį sukrėtimą ar atsiradę kitokie jiems nepalankūs padariniai, objektyvių duomenų byloje nėra. Nors V. B. veiksmai, atliekami nesilaikant įstatymų reikalavimų, sudarė sąlygas suabejoti teisingu procesu, o tai pakenkė geram ikiteisminio tyrimo tyrėjo vardui, pagal padarinius ir pavojingumą jų negalima vertinti kaip institucijos gero vardo ir prestižo diskreditavimą padarant didelę žalą nukentėjusiesiems ar policijos įstaigai, t. y. kaip veiksmus, sukėlusius BK 228 straipsnyje numatytus padarinius.

52Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad nepakanka objektyvių faktinių duomenų pagrįsti, jog E. A. siekė išsiaiškinti jo turto vagystę, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinį bei fizinį smurtą prieš M. K. ir M. J. ir taip jiems sukėlė fizinį skausmą bei padarė didelę moralinę žalą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. A. taip pat buvo inkriminuotas psichinio smurto naudojimas prieš J. K., V. Š. ir V. V., verčiant juos prisipažinti dalyvavus E. A. priklausančio turto vagystėje, ir pirmosios instancijos teismas šiuos veiksmus iš kaltinimo pašalino, pripažinęs, kad tokie smurto veiksmai nesudaro nusikaltimo sudėties.

53Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvienos veikos faktines aplinkybes, įvertino visus ištirtus įrodymus, pateikė jų visumos vertinimo analizę ir tuo pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad V. B. veikoje nėra BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, o E. A. – BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.

54Taigi konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepadarė esminių BPK pažeidimų ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, todėl teisinio pagrindo šį nuosprendi naikinti nėra.

55Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

56Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Aido Dzikaro kasacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu V. B.... 3. E. A. (E. A.) nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį 40 parų areštu.... 4. Priteista iš valstybės 3000 Lt (868,86 Eur) V. Š., solidariai iš valstybės... 5. Atmestas J. K. civilinis ieškinys, V. V. ir V. Š. (E. A. epizodas) civiliniai... 6. Nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus pranešti Vilniaus apygardos... 7. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 8. V. B. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo... 9. Panaikinta nuosprendžio dalis dėl M. K., V. Š. ir Valstybinės ligonių... 10. Panaikinta nuosprendžio dalis, kurioje nuspręsta prokurorui pranešti apie M.... 11. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.... 12. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą,... 13. 1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. B. buvo nuteistas pagal BK 228... 14. Dėl tokių V. B. panaudotų psichinės prievartos ir fizinio smurto veiksmų... 15. E. A. buvo nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad,... 16. Dėl tokių E. A. panaudotų psichinės prievartos ir fizinio smurto veiksmų... 17. 2. Apeliacinės instancijos teismas V. B. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir E.... 18. 3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo... 19. 3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo... 20. Pagal BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas teismas, padarydamas... 21. 3.1.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas itin... 22. 3.1.2. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai... 23. 3.1.3. Kasatorius nurodo ir tai, kad įrodymų vertinimo kontekste svarbus ir... 24. 3.1.4. Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas... 25. 3.1.5. Kasatorius taip pat pažymi, kad nors nukentėjusiųjų parodymuose ir... 26. 3.1.6. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė... 27. 3.2. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. B.... 28. 4. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo... 29. Dėl V. B. išteisinimo pagal kaltinimą piktnaudžiavimu (BK 228 straipsnio 1... 30. Kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimo išteisinti A. B.... 31. Pagal BPK 331 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis... 32. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5... 33. Pagal skundžiamo nuosprendžio turinį, kitą bylos medžiagą ir kasacinio... 34. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas... 35. Nesutiktina su kasatoriaus argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas V.... 36. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos... 37. Bylos duomenys patvirtina, kad V. B. pripažino, jog dalyvaudamas... 38. E. A. aiškino, kad superka metalo laužą, o M. K., J. K., M. J., A. K. ir kt.... 39. 2011 m. vasario 2 d. ( - ) Nusikaltimų tyrimo valdybos Ypatingų nusikaltimų... 40. Esant duomenims apie nukentėjusių asmenų galimą suinteresuotumą... 41. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo išklausytas V. B. pateiktas... 42. Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas... 43. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad apylinkės teismas... 44. Apeliacinės instancijos teismas taip pat vertino ir faktines aplinkybes, kad... 45. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas J. K. parodymų, kuriais buvo... 46. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino... 47. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta,... 48. Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad... 49. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, objektyviai... 50. Didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams požymis taip pat... 51. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė, kad V. B. pasiūlymas V.... 52. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad nepakanka objektyvių... 53. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės... 54. Taigi konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas... 55. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 56. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo...