Byla A-1308-575/2017
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. A., A. L., E. Č., K. K. ir T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. A., A. L., E. Č., K. K., N. G. (teisių perėmėjai A. G. ir N. U.), T. S. ir V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjai A. A., A. L., E. Č., K. K., N. G. (teisių perėmėjai A. G. ir N. U.), T. S. ir V. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), kurį vėliau patikslino (b. l. 11–15), prašydami priteisti jiems iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT), neišmokėtas darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjai nurodė, jog ėjo karjeros valstybės tarnautojų pareigas FNTT, o darbo užmokestis jiems buvo skaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatomis, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Taigi, dėl neteisėtai sumažintų pareiginių algų koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases pareiškėjams buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, kurį jie ir prašė priteisti. Vėliau pareiškėjai A. A., A. L., E. Č., K. K. ir T. S. pateikė teismui papildomus paaiškinimus (b. l. 141–146), nurodydami, kad pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. birželio 30 d. priimtą Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) kompensavimo mechanizmas, pareiškėjams apskaičiuotos grąžintinos sumos yra ženkliai mažesnės, nei jie prašė teismo priteisti iš atsakovo. Atsižvelgę į tai, pareiškėjai tvirtino, kad toks Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisėtas ir prieštarauja Konstitucijai.

6Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas FNTT atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 77–79) nurodė, kad neginčija pareiškėjų teisės reikalauti išmokėti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis, tačiau atkreipė dėmesį į tai, jog įstatymų leidėjas įpareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybę iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Taigi, klausimą dėl pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo FNTT turės teisę spręsti tik tada, kai bus priimtas minėtas įstatymas, reglamentuojantis kompensavimo mechanizmą. Be to, FNTT akcentavo, kad neskyrus jai asignavimų kompensacijų išmokėjimui, neturėtų realių galimybių tai padaryti.

7II.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu (b. l. 164–166) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog FNTT, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė jiems priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, akcentavo, jog iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi, Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Lietuvos Respublikos Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka, patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

10Apibendrindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktus išaiškinimus dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

11Atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams), teismas nurodė, kad šiuo atveju yra teisinis pagrindas vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad minėtoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, padarė išvadą, jog pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atitinkamai Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kurio nuostatos taikomos ir pareiškėjų atžvilgiu.

12Taigi, atsižvelgęs į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Todėl, pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – FNTT – Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Teismas pabrėžė, kad toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, Nr. A-669-602/2016, o šiuo atveju nukrypti nuo tokios suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

13III.

14Pareiškėjai A. A., A. L., E. Č., K. K. ir T. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 175–182), kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą; 2) priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjams iš atsakovo prašomo dydžio neišmokėtas darbo užmokesčio dalis; 3) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta priklausančios grąžinti neišmokėtos darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies skaičiavimo tvarka neprieštarauja Konstitucijai, joje įtvirtintiems teisėtumo, teisinės valstybės, proporcingumo ir lygiateisiškumo principams. Apeliantai teigia, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas ir prieštarauja Konstitucijai, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams. Pažymi, jog šiuos argumentus buvo nurodę ir pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas dėl to nepasisakė. Be to, apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad į teismą kreipėsi iki Grąžinimo įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo.

15Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas FNTT atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 186–188) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą nepakeistą.

16Teisėjų kolegija konstatuoja:

17IV.

18Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

19Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams (valstybės tarnautojoms) taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

20ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

21Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Atitinkamai pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jiems visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir pareiškėjų skundą atmetė, iš esmės argumentuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų pažeistos teisės turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą, o būtent toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme, todėl teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą. Tačiau pareiškėjai A. A., A. L., E. Č., K. K. ir T. S. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Grąžinimo įstatymo nuostatomis, kurios efektyviai neapgina pažeistų jų teisių ir, pareiškėjų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Tuo tarpu kiti pareiškėjai ir atsakovas apeliacinio skundo nepateikė. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjų A. A., A. L., E. Č., K. K. ir T. S. apeliaciniame skunde keliamas ginčas, be kita ko, dėl klausimo, kokia tvarka jiems turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo (dėl ginčo laikotarpiu sumažintų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę) patirti praradimai.

22Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

23Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

24Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

25Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ir jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

26Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

27Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 1 bei 2 punktų nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas, be kita ko, taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis VTĮ 1 priedo ir 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis (dėl valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę).

28Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – FNTT) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016, 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2450-575/2016, 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016, 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1133-552/2016, 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-575/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3872-520/2016 ir kt.).

29Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

30Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės, jog nagrinėjamu atveju jiems, taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas, nebus grąžintos prašomo dydžio darbo užmokesčio nepriemokos, t. y. bus grąžinta tik dalis šių sumų, minėtų išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti pareiškėjams visą jų prašomą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros VTĮ nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams) kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Todėl, taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų akcentuojama aplinkybė, jog jiems pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos kompensuojamos sumos yra ženkliai mažesnės, nei realiai jiems būtų išmokėta darbo užmokesčio per ginčo laikotarpį, jeigu Lietuvos Respublikos Seimas nebūtų priėmęs VTĮ pakeitimų, kurie vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Taigi, pareiškėjų teiginys, kad jiems teismo sprendimu turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams.

31Pasisakydama dėl pareiškėjų A. A., A. L., E. Č., K. K. ir T. S. apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai, joje įtvirtintiems teisėtumo, teisinės valstybės, proporcingumo ir lygiateisiškumo principams, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį ir kitus šioje nutartyje išdėstytus motyvus, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl apeliantų išdėstytų teiginių. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl jų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1266-575/2017 ir kt.).

32Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors atsakovu nagrinėjamoje byloje buvo įtraukta Lietuvos valstybė, atstovaujama FNTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra FNTT, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama FNTT, į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta nepagrįstai. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje FNTT dalyvavo kaip atsakovo atstovas, t. y. atsakovo Lietuvos valstybės atstovu byloje dalyvavo ta valstybės institucija, kuri būtų buvusi tinkamas atsakovas procese, ji savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Be to, šios institucijos ir atsakovo (valstybės) interesai šiuo atveju negalėjo reikšmingai skirtis. Įvertinus pareiškėjų formuluojamus skundo dalyką ir pagrindą, taip pat neatrodo, kad toks šalių pakeitimas prieštarautų jų interesams. Todėl, atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nustatytas procesinis pažeidimas nelaikytinas esminiu ir nesudaro pagrindo nustatytą pažeidimą taisyti, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 142 str. 1 d.).

33Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

34Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

35Pareiškėjų A. A., A. L., E. Č., K. K. ir T. S. apeliacinį skundą atmesti.

36Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

37Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjai A. A., A. L., 6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas FNTT atsiliepime į pareiškėjų skundą... 7. II.... 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu (b.... 9. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog FNTT, vadovaudamasi tuo metu... 10. Apibendrindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m.... 11. Atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos panašumą... 12. Taigi, atsižvelgęs į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus,... 13. III.... 14. Pareiškėjai A. A., A. L., 15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas FNTT atsiliepime į pareiškėjų... 16. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 17. IV.... 18. Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama... 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams (valstybės... 20. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal... 21. Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo... 22. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m.... 23. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 24. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 25. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 26. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 27. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 28. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 29. Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja... 30. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės, jog... 31. Pasisakydama dėl pareiškėjų A. A., 32. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors atsakovu nagrinėjamoje byloje... 33. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 34. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 35. Pareiškėjų A. A., A. L., 36. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą... 37. Nutartis neskundžiama....