Byla 1A-325/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo), teisėjų: Albino Bielskio, Elenos Vainienės, sekretoriaujant Martynai Paušaitei, dalyvaujant prokurorei Svetlanai Zabielinienei, gynėjams advokatams Danui Svirinavičiui, Vytautui Sirvydžiui, išteisintiesiems V. T., R. S., nukentėjusiojo V. G. atstovei advokatei Jelenai Smirnovai,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Svetlanos Zabielinienės bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. G. atstovės advokatės Jelenos Smirnovos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 3, 4 dalis, BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 181 straipsnio 3 dalį, BK 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) bei R. S. dėl kaltinimų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.

3Laikinas nuosavybės teisių apribojimas pagal Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. nutartį, kuria laikinai apribota R. S. nuosavybės teisė į jam nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Kaune, Laisvės al. 83 – 3, unikalus Nr. 4400-0609-5320:1150 iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktas nepakeistas, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinamas.

4V. G. pareikšti civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo palikti nenagrinėti.

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

6V. T. buvo kaltinamas tuo, kad siekdamas apgaule savo ir R. S. naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, t. y. V. G. priklausančius 150 000 Lt, tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis parengė pinigų įgijimo apgaule planą, pagal kurį pasinaudodamas V. G. patiriamais nuostoliais dėl brolio A. G. užrakinto sandėlio su jame laikomais pašarais, paveiks V. G. valią, kuris pasirašys paskolos sutartį, t. y. kad tariamai pasiskolino iš R. S. 150 000 Lt, o R. S. šiuos žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtins savo įrašais ir parašu bei minėtą sutartį pateiks teismui, siekiant apgaule gauti teismo sprendimą, kuris suteiks jam turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą, t. y. V. G. priklausančius 150 000 Lt. Po to V. T. tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku, šį planą pasiūlė R. S., kuris sutiko bei tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje perdavė savo asmens paso duomenis.

7Tokiu būdu V. T. veikdamas bendrininkų grupe su R. S. bei vykdydamas su juo sutartą planą, 2002 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje –spalio mėnesio pradžioje, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie kavinės „U“, ( - ) Kaune, tyrimo metu nenustatytame automobilyje, pasinaudodamas V. G. patiriamais nuostoliais dėl brolio A. G. užrakinto sandėlio su jame laikomais pašarais, apgaule, t. y. žadėdamas V. G. išspręsti jo ir A. G. turtinį ginčą dėl sandėlio atrakinimo ir pašarų išvežimo bei nutylėdamas savo ketinimus pažadų nevykdyti, pasiūlė, taip viršydamas susitarimo su R. S. ribas, V. G. surašyti bei pasirašyti 150 000 Lt paskolos sutartį kaip garantą, kad įvykdžius pažadą V. G. sumokės 150 000 Lt.

8Taip pat, V. T. tęsdamas nusikalstamą veiką, 2002 m. pabaigoje – 2003 m. pradžioje, tikslesnis laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, apgaule, t. y. melagingai žadėdamas V. G. išspręsti jo ir A. G. turtinį ginčą dėl sandėlio atrakinimo ir pašarų išvežimo bei nutylėdamas savo ketinimus pažadų nevykdyti, vėl pasiūlė pasirašyti 150 000 Lt paskolos sutartį. V. G. 2003 m. sausio 15 d. V. T. namuose, esančiuose ( - ), surašė ir pasirašė paskolos sutartį be numerio, pagal kurią jis (V. G.) tariamai pasiskolino iš R. S. 150 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti 2004 m. lapkričio 1 d.

9V. T. tęsdamas nusikalstamą veiką, šią pasirašytą sutartį, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 20 d. iki 2006 m. gegužės 2 d., tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavė R. S., kuris laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 20 d. iki 2006 m. gegužės 2 d., tyrimo tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, suklastojo 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį, t. y. ranka surašė ir patvirtino savo parašu žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad jis (R. S.) 2003 m. sausio 15 d. paskolino V. G. 150 000 Lt, kuriuos V. G. įsipareigojo grąžinti iki 2004 lapkričio 1 d., turėdamas tikslą savo ir V. T. naudai, apgaule gauti teismo sprendimą, suteikiantį jam (R. S.) teisę į didelės vertės svetimą turtą, t. y. V. G. priklausančius 150 000 Lt.

102006 m. gegužės 2 d. pateikė Kauno apygardos teismui šį žinomai suklastotą netikrą dokumentą, t. y. 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį ir 2006 m. balandžio 28 d. ieškinį dėl paskolos priteisimo iš V. G., prašant teismo priteisti iš V. G. 150 000 Lt paskolą bei penkių procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir 2 000 Lt žyminį mokestį. Kauno apygardos teismas 2006 m. gegužės 3 d. iškėlė civilinę bylą Nr. 2-870-153/2006, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 11 d. civilinę bylą sustabdė iki įsiteisės Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. A2-1918-413/2011 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui R. S. dėl 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, kuri 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi sustabdyta iki bus pabaigtas ikiteisminis tyrimas.

11Tokiu būdu, V. T. savo ir R. S. naudai pasikėsino organizuoti bei įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą, t. y. V. G. priklausančius 150 000 Lt.

12Taip pat, V. T. buvo kaltinamas tuo, kad 2002 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje – spalio mėnesio pradžioje, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie kavinės „U“, ( - ), Kaune, tyrimo metu nenustatytame automobilyje, viršydamas susitarimo su R. S. sukčiauti ribas, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo ir R. S. naudai, panaudodamas psichinę prievartą ir grasinimus, kad V. G. gali kilti visokių nemalonumų, nes jis turi šeimą ir turto bei skolingas broliui A. G. 150 000 Lt, ir nuo to niekur nedings, užsimindamas apie Kauno rajone, netoli Karmėlavos, esantį susprogdintą namą, vertė V. G. surašyti bei pasirašyti 150 000 Lt paskolos sutartį. 2003 m. sausio 15 d. V. T. namuose, esančiuose ( - ), V. G. surašė ir pasirašė paskolos sutartį be numerio, pagal kurią jis (V. G.) 2003 m. sausio 15 d. tariamai pasiskolino iš R. S. 150 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti 2004 m. lapkričio 1 d.

13Tokiu būdu, V. T. privertė nukentėjusįjį V. G. suteikti jo ir R. S. naudai turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą, t. y. 150 000 Lt.

14Taip pat, V. T. buvo kaltinamas tuo, kad 2002 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, kieme, prie „G“, esančios ( - ), Kauno rajone, panaudodamas psichinę prievartą ir grasinimus, kad visaip gyvenime būna ir kaip pavyzdį paminėdamas Kauno rajone, netoli Karmėlavos esantį susprogdintą namą, pasinaudodamas V. G. įbauginimu, savo naudai vertė V. G. perduoti didelės vertės svetimą turtą, t. y. V. G. priklausančius 50 000 Lt, bei to paties susitikimo metu, nukentėjusiajam sutikus perduoti dalį reikalaujamo turto, paėmė iš V. G. 20 000 Lt.

15Be to, V. T. tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2002 m. lapkričio mėnesio iki 2003 m. sausio 15 d., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, per du kartus tyrimo metu nenustatytame automobilyje, VĮ „Regitra“ automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Raudondvario pl. 234, Kaune ir degalinės „Statoil“ teritorijoje, esančioje Raudondvario pl. 107 A, Kaune, paėmė iš V. G. po 10 000 Lt, kaip dalį reikalaujamo turto.

16Tokiu būdu, V. T. privertė V. G. perduoti didelės vertės svetimą turtą, t. y. V. G. priklausančius 40 000 Lt, taip padarydamas nukentėjusiajam 40 000 Lt turtinę žalą.

17R. S. buvo kaltinamas tuo, kad V. T. tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis parengus V. G. pinigų įgijimo apgaule planą, pagal kurį V. T., pasinaudodamas V. G. patiriamais nuostoliais dėl brolio A. G. užrakinto sandėlio su jame laikomais pašarais, paveiks V. G. valią, t. y. pasirašys paskolos sutartį, jog tariamai pasiskolino iš jo (R. S.) 150 000 Lt, o jis (R. S.) šiuos žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtins savo įrašais ir parašu bei minėtą sutartį pateiks teismui, siekiant apgaule gauti teismo sprendimą, suteiksiantį jam turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą, t. y. V. G. priklausančius 150 000 Lt. Pasiūlius šį planą tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, jis (R. S.) sutiko ir veikdamas bendrininkų grupe su V. T., tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavė V. T. savo asmens paso duomenis. Po to V. T. 2002 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje – spalio mėnesio pradžioje, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie kavinės „U“, ( - ), Kaune, tyrimo metu nenustatytame automobilyje, vykdant sutartą planą bei pasinaudojus V. G. patiriamais nuostoliais dėl brolio A. G. užrakinto sandėlio su jame laikomais V. G. pašarais, apgaule, t. y. žadant V. G. išspręsti jo ir A. G. turtinį ginčą dėl sandėlio atrakinimo ir pašarų išvežimo bei nutylint savo ketinimus pažadų nevykdyti, pasiūlė, taip pat viršijant susitarimo su juo (R. S.) ribas ir prievartaujant V. G. surašyti ir pasirašyti 150 000 Lt paskolos sutartį kaip garantą, kad įvykdžius pažadą V. G. turės sumokėti 150 000 Lt. 2002 m. pabaigoje – 2003 m. pradžioje, tikslesnis laikas ir vieta tyrimo metu nenustatyti, apgaule, t. y. žinomai melagingai žadant V. G. išspręsti jo ir A. G. turtinį ginčą dėl sandėlio atrakinimo ir pašarų išvežimo bei nutylint savo ketinimus pažadų nevykdyti vėl pasiūlė pasirašyti paskolos sutartį už 150 000 Lt. 2003 m. sausio 15 d. V. T. namuose, esančiuose ( - ), suklaidintas V. G. dėl V. T. ketinimų ir grasinimų, surašė ir pasirašė paskolos sutartį be numerio, pagal kurią jis (V. G.) 2003 m. sausio 15 d. tariamai pasiskolino iš R. S. 150 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti 2004 m. lapkričio 1 d.

18V. T. šią sutartį, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 20 d. iki 2006 m. gegužės 2 d., tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavus R. S., jis tęsė nusikalstamą veiką ir vykdydamas su V. T. sutartą planą, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 20 d. iki 2006 m. gegužės 2 d., tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, suklastojo 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį, ranka surašydamas ir patvirtindamas savo parašu žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog jis 2003 m. sausio 15 d. paskolino V. G. 150 000 Lt, kuriuos V. G. įsipareigojo grąžinti iki 2004 lapkričio 1 d. bei šį suklastotą dokumentą laikė tyrimo metu nenustatytoje vietoje iki 2006 m. gegužės 2 d., kol pateikė šį žinomai suklastotą netikrą dokumentą, t. y. 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį, Kauno apygardos teismui su 2006 m. balandžio 28 d. ieškiniu dėl paskolos priteisimo iš V. G., prašydamas teismo priteisti iš V. G. 150 000 Lt paskolą ir penkių procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo bei 2 000 Lt žyminį mokestį.

19Kauno apygardos teismas 2006 m. gegužės 3 d. iškėlė civilinę bylą Nr. 2-870-153/2006, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 11 d. civilinę bylą sustabdė iki įsiteisės Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. A2-1918-413/2011 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui R. S. dėl 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, kuri 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi sustabdyta iki bus pabaigtas ikiteisminis tyrimas.

20Tokiu būdu, R. S. pasikėsino apgaule savo ir V. T. naudai įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą, t. y. V. G. priklausančius 150 000 Lt.

21Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Svetlana Zabielinienė apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

22V. T. pripažinti kaltu:

23- pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir jam paskirti penkerių metų laisvės atėmimo bausmę;

24- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir jam paskirti dviejų metų laisvės atėmimo bausmę.

25Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir V. T. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą šešeriems metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

26R. S. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir jam paskirti dviejų metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

27Iš V. T. priteisti nukentėjusiajam V. G. 40 000 Lt turtinei ir 45 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

28Iš R. S. ir V. T. solidariai priteisti nukentėjusiajam V. G. 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

29Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes netinkamai, šališkai įvertino byloje esančius įrodymus, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl klaidingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

30Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik išteisintųjų R. S. ir V. T. parodymais, tačiau visiškai nevertino jų patikimumo, nuoseklumo bei logiškumo.

31Atkreipiamas dėmesys į tai, kad išteisintųjų R. S. ir V. T. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, yra nenuoseklūs ir keitėsi pagal byloje pateiktus naujus duomenis, t. y. paaiškėjus naujoms bylos aplinkybėms. Be to, pirmosios instancijos teismas vertindamas išteisintųjų (tuo metu kaltinamųjų) parodymus turėjo atsižvelgti į tai, kad tiek R. S., tiek V. T. buvo suinteresuoti bylos baigtimi, t. y. siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl davė sau palankius parodymus.

32Prokurorė tvirtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu, bet ir objektyviais bylos duomenimis, t. y. nukentėjusiojo V. G. parodymais, liudytojų parodymais bei kita bylos medžiaga.

33Apeliaciniame skunde nuosekliai išdėsčiusi nukentėjusiojo V. G. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, prokurorė prašo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas net dvylika kartų. Be to, ikiteisminį tyrimą atliko trys tyrėjai, net du kartus ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Apeliantės nuomone, tyrėjų kaita, jų kompetencijos stoka, neįsigilinimas į tiriamas bylos aplinkybes, tyrimui svarbių klausimų nesuformulavimas ir / ar netinkamas jų fiksavimas, nukentėjusiojo asmeninės savybės (uždarumas) sąlygojo daugkartines nukentėjusiojo apklausas ir iš esmės skirtingą jų turinį. Pažymima ir tai, kad proceso dalyvis nėra ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir apklausų metu neakcentuoja tų aplinkybių, apie kurias nėra klausiamas, nors jos ir būna gana svarbios. Be to, prokurorė prašo atsižvelgti ir į tai, kad nukentėjusysis nepakankamai pasitikėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnais, nes buvo demonstruojamas tyrėjos šališkumas, netinkamai paruoštas apklausai diktofonas, abejotino turinio sprendimai. Taip pat nukentėjusiajam buvo žinoma tai, kad V. T. palaikė ryšius su nusikalstamo susivienijimo ir organizuotomis grupėmis.

34Pasak apeliantės, būtina atsižvelgti į nukentėjusiojo 2009 m. birželio 16 d. ikiteisminio tyrimo parodymus, kuriuos davė prokurorui, nes būtent šios apklausos metu V. G. davė išsamius parodymus bei nurodė priežastis, kurios sąlygojo ankstesnių jo parodymų neišsamumą ir nenuoseklumą. Tuo tarpu vėlesnėse apklausose, nukentėjusysis tikslino tiriamų įvykių detales, tačiau parodymai iš esmės nesikeitė. Be to, prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas atmesdamas nukentėjusiojo parodymus, neįvertino V. G. logiškų ir įtikinamų paaiškinimų dėl ko parodymai buvo papildomi bei kokiu būdu atkūrė įvykių laiką bei seką.

35Pažymima, kad nukentėjusiojo duotų parodymų neatitikimai negali būti besąlygiškas pagrindas visiškai nesivadovauti V. G. parodymais. Be to, natūralu, kad kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl neesminių detalių gali ir skirtis, nes stresinės aplinkybės, laiko tarpas turi įtakos įvykio eigos fiksavimui bei įsiminimui.

36Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Kauno apygardos teismas paneigdamas turto prievartavimo faktą, rėmėsi duomenimis, kurie neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei prieštarauja nukentėjusiojo V. G. parodymams, t. y. pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje konstatavo, kad apie turto prievartavimą nukentėjusysis nurodė tik 2009 m. birželio 16 d., tačiau iš nukentėjusiojo 2006 m. birželio 8 d. apklausos protokolo matyti, jog apie turto prievartavimą nurodė būtent 2006 m. birželio 8 d.

37Skunde prašome atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis V. G. visuose parodymuose, t. y. tiek civilinio proceso metu, tiek baudžiamojo proceso metu, nuosekliai nurodė esminės aplinkybes apie tai, kad 2003 m. sausio 15 d. pasirašant paskolos sutartį R. S. nedalyvavo, ir jis (nukentėjusysis) jokių pinigų negavo. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas šiais nukentėjusiojo parodymais nesivadovavo, nes V. G. į policiją kreipėsi praėjus beveik trims metams po sutarties pasirašymo, t. y. kai sužinojo, jog R. S. pateikė teismui ieškinį dėl 150 000 Lt priteisimo. Tačiau apeliantės nuomone, toks nukentėjusiojo poelgis yra logiškas ir paaiškinamas, nes iš V. G. parodymų matyti, kad jis (nukentėjusysis) tiesiog bijojo V. T..

38Taip pat, skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo nukentėjusiojo parodymais dėl pažinties su V. T.. 2009 m. birželio 16 d. apklausos metu nukentėjusysis paaiškino, kad su V. T. susipažino 2002 metais pas A. J.. Be to, šias aplinkybes patvirtino liudytojas A. J. ir V. T..

39Prokurorė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamajame nuosprendyje pažymėjo, jog dėl brolio užrakinto sandėlio su pašarais V. G. savo pažeistus interesus galėjo ginti civilio proceso priemonėmis, tačiau visiškai neatsižvelgė į nukentėjusiojo bei liudytojų A. G., A. G. parodymus, kurių metu tvirtino, kad buvo savo motinai pažadėję šį ginčą išspręsti be policijos pagalbos. Be to, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino nukentėjusiojo parodymų apie tai, kad užrašų V. T. neperdavė, nes jie buvo pavogti.

40Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad kaltinamųjų kaltė yra nustatoma ne tik tiesioginiais įrodymais, bet ir netiesioginiais įrodymais, kurie yra lygiaverčiai įrodinėjimo proceso elementai.

41Prokurorė skunde nurodo dokumentus, t. y. 2003 m. sausio 23 d. vekselio pirkimo-pardavimo sutartis bei paprastojo vekselio kopijas; 2003 m. balandžio 7 d. kredito sutarties kopiją; 2003 m. birželio 26 d. įkeitimo lakšto kopiją; 2004 m. rugpjūčio 12 d. kredito sutarties kopiją; 2004 m. rugpjūčio 26 d. finansinės nuomos sutarties kopiją; Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 2011 m. gegužės 4 d. raštą ir priedus; sąskaitas faktūras; AB „K“ 2010 m. spalio 29 d. raštą; Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų bankų išrašus, kurie apeliantės nuomone, patvirtina nukentėjusiojo V. G. parodymus apie vagystę iš jo namų, jo finansinę padėtį 2003 metais bei tai, kad kombainą jis įsigijo 2004 metais, gavęs paskolą.

42Apeliantė skunde išsamiai išdėstė liudytojų A. G., J. G., P. G. parodymus ir pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso normas nepagrįstai atmetė šių liudytojų parodymus, konstatuodamas, jog šie liudytojai yra nukentėjusiojo šeimos nariai, todėl yra suinteresuoti bylos baigtimi. Pasak prokurorės, pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, nukentėjusiojo asmens šeimos nariai taip pat gali duoti parodymus, nes yra įspėjami dėl atsakomybės pagal BPK 235 straipsnio nuostatas.

43Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, turėjo atsižvelgti ir į liudytojų A. G., A. J., E. C., A. S., A. S., R. G., R. B., R. P., S. Ž. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir / ar teisiamojo posėdžio metu, akistatos vykusios tarp liudytojų A. G. ir A. J. protokolą bei kitus bylos esančius rašytinius įrodymus.

44Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors nukentėjusysis ir išteisintieji neginčija, jog V. T. namuose buvo pasirašyta 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartis, pagal kurią V. G. iš R. S. pasiskolino 150 000 Lt, tačiau nurodė iš esmės skirtingas sutarties pasirašymo aplinkybes. Todėl apeliantės nuomone, būtina detaliai įvertinti proceso dalyvių parodymus ir juos sugretinti su kita bylos medžiaga.

45Prokurorė skunde nurodo, kad liudytojo R. G. parodymai apie tai, jog 2003 m. sausio mėnesį važiavo kartu su R. S. paskolinti nepažįstamam asmeniui pinigų, o liudytojo A. S. parodymai apie tai, kad V. G. prašė duoti melagingus parodymus, jog R. S. iš jo turtą išreikalavo prievarta, negali būti vertinami kaip patikimi, nes yra vertintini tik kaip siekimas padėti R. S.. Taip pat prašoma atsižvelgti į tai, kad 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartyje esantys duomenys neatitinka tikrovės (paskolos sutarties surašymo data), o išteisintieji parodymų metu nenurodė jokių logiškai paaiškinimų ir įtikinamų priežasčių, kodėl sutartyje nurodyta kita data, nei vyko sandoris. Tuo tarpu nukentėjusysis, priešingai, parodymų metu išsamiai paaiškino, kodėl įrašė į sutartį tikrovės neatitinkančius duomenis.

46Apeliantė skunde išdėsčiusi BK 181 straipsnio 1 dalies nuostatas pažymi, kad psichinės prievartos panaudojimas apima įvairius grasinimus, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai, bauginant, jog dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės.

47Prokurorės nuomone, išteisintojo V. T. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai, t. y. nuo 2002 m. rugsėjo mėnesio iki 2002 m. gruodžio mėnesio, prie kavinių „U“ ir „G“, atvirai reikalavo V. G. pasirašyti paskolos sutartį dėl 150 000 Lt; nuo 2002 m. lapkričio mėnesio iki 2002 m. gruodžio mėnesio, prie kavinės „G“, užmaskuotai reikalavo V. G. perduoti jam 50 000 Lt; psichinės prievartos naudojimas, kuris pasireiškė grasinimu, kad nukentės V. G. šeima ir turtas bei malagingi pažadai, jog išspręs brolių turtinį konfliktą dėl sandėlio atrakinimo ir pašarų išvežimo; nuo 2002 metų pabaigos iki 2003 m. sausio 15 d. neteisėtas (prievartinis) 40 000 Lt paėmimas iš V. G.; panaudojant prievartą ir apgaulę privertė V. G. pasirašyti 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį.

48Apeliantė remdamasi teismų praktika atkreipia dėmesį į tai, kad turto prievartavimas yra baigta veika nuo to momento, kai naudojant psichinę prievartą pareiškiamas reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę, todėl psichinės prievartos nenaudojimas V. G. atžvilgiu pasirašant 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį, neatleidžia V. T. nuo atsakomybės už turto prievartavimą, nes būtina atsižvelgti ir į ankstesnius išteisintojo veiksmus (Apeliacinė nutartis Nr. 1A-364/2009).

49Prašoma atsižvelgti į tai, kad BK 63 straipsnio 10 dalyje nurodyta, jog nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Be to, pagal teismų praktiką, tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs, laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (Kasacinės nutartys Nr. 2K-P-412/2007,

50Nr. 2K-307/2007, Nr. 2K-743/2007, Nr. 2K-319/2008, 2K-232/2010, 2K-474/2010,

512K-650/2010 ir kt.). Ar veika laikytina tęstine ar pakartotine, priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, kurios pabrėžia arba paneigia veikos tęstinumą. Turto prievartavimas negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas pakartotinai, jeigu turint vieningą tyčią tuo pačiu motyvu buvo kelis kartus reikalaujama iš to paties nukentėjusiojo konkreti pinigų suma ar turtas, nepriklausomai nuo to, jog nukentėjusysis perduodavo dalimis reikalaujamus pinigus ar turtą, arba keitėsi grasinimų pobūdis.

52Prokurorės nuomone, V. T. nusikalstami poelgiai buvo nukreipti į tą pačią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę, t. y. V. G. nuosavybę ir į patį nukentėjusįjį. Be to, nusikalstamam sumanymui įgyvendinti V. T. naudojosi iš esmės tomis pačiomis priemonėmis, prisidengdamas tuo pačiu motyvu, t. y. sistemingai panaudodamas V. G. atžvilgiu psichinę prievartą ir melagingai žadėdamas išspręsti brolių konfliktą dėl sandėlio atrakinimo, reikalavo pasirašyti paskolos sutartį dėl 150 000 Lt bei sumokėti 50 000 Lt. Taip pat pažymima, kad nusikalstamus veiksmus tęsė pakankamai trumpą laiką, t. y. laikotarpiu nuo 2002 m. rugsėjo mėnesio iki 2003 m. sausio 15 d.

53Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal teismų praktiką, atvejai, kai prieš nukentėjusįjį naudojama apgaulė sustiprinama psichinės prievartos veiksmais, sukčiavimo ir turto prievartavimo normų konkurencija nustatoma pagal tai, kuris iš nurodytų požymių nulėmė asmens apsisprendimą perleisti turtą, turtinę teisę ar panaikinti turtinę prievolę.

54Pasak apeliantės, nukentėjusysis sumokėjo V. T. 40 000 Lt ir pasirašė 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį ne dėl to, kad buvo įtikintas, jog toks reikalavimas yra teisėtas, bet siekdamas išvengti neigiamų pasekmių, t. y. nuostolių dėl užrakintų pašarų ir bijodamas, jog išteisintasis įvykdys savo grasinimus.

55Todėl skunde tvirtinama, kad V. T. veika turi būti kvalifikuojama tik kaip tęstinis turto prievartavimas (Kasacinė nutartis 2K-254/2004) bei iš kaltinimo būtina pašalinti aplinkybes dėl 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutarties pasirašymo prie kavinės „U“, t. y. V. T. veiksmai atitinka tęstinio nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) požymius.

56Prokurorė skunde išdėsčiusi BK 182 straipsnio nuostatas pažymi, kad apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, arba asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą ir tokiu būdu privertimas perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui, ar konstatuoti tokią teisę. Turtinės teisės įgijimas – tai teisės valdyti ir / ar naudoti, disponuoti svetimu turtu, taip pat prievolinės teisės ar teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų, įgijimas panaudojant apgaulę. Be to, teismų praktikoje tvirtinama, kad sukčiavimas įgyjant turtinę teisę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę nepriklausomai nuo to, ar šis ją įgyvendino.

57Taip pat prokurorė skunde išdėsčiusi BK 22 straipsnio 1 dalies turinį bei bendrininkavimo sąvoką, tvirtina, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, jog išteisintasis R. S. susitarė su V. T. prievartauti 150 000 Lt iš V. G.. Todėl apeliantės nuomone, tiek R. S., tiek V. T. turi atsakyti už tuos veiksmus, kuriuos atliko asmeniškai.

58Pažymima, kad išteisintųjų V. T. ir R. S. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai, t. y. susitarimas apgaule iš V. G. įgyti 150 000 Lt; R. S. asmeninių duomenų pateikimas V. T., siekiant paskolos sutarčiai sudaryti; V. G. grasinimo ir apgaulės būdu gavo 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį su tikrovės neatitinkančiu tekstu bei ją perdavė R. S.; R. S. laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 20 d. iki 2006 m. gegužės 2 d. įrašė į sutartį žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis; 2006 m. gegužės 2 d. pateikė Kauno apygardos teismui fiktyvią 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį ir ieškinį dėl 150 000 Lt priteisimo iš nukentėjusiojo.

59Apeliantės nuomone, šių pirmiau išdėstytų duomenų visetas įrodo, kad išteisinamieji V. T. ir R. S. bendrais veiksmais, atlikdami skirtingus vaidmenis ir užduotis, siekė apgaule įgyti didelės vertės turtinę teisę, o vėliau ir turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, nes iškelta civilinė byla dėl nuo išteisintųjų nepriklausančių priežasčių buvo sustabdyta. Be to, prokurorės nuomone, išteisintųjų veiksmų atlikimo pobūdis rodo ir tai, kad jie sąmoningai sudarė tokią situaciją, jog V. G. negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės.

60Nukentėjusiojo V. G. atstovė advokatė Jelena Smirnova apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

61V. T. pripažinti kaltu:

62- pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir jam paskirti penkerių metų laisvės atėmimo bausmę;

63- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir jam paskirti dviejų metų laisvės atėmimo bausmę.

64Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir V. T. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą šešeriems metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

65R. S. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir jam paskirti dviejų metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

66Visiškai tenkinti nukentėjusiojo V. G. pareikštą civilinį ieškinį.

67Iš V. T. priteisti nukentėjusiajam V. G. 40 000 Lt turtinei ir 45 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

68Iš R. S. ir V. T. solidariai priteisti nukentėjusiajam V. G. 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

69Iš R. S. ir V. T. solidariai išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas visas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

70Laikiną nuosavybės teisių apribojimą, pritaikytą Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. nutartimi, kuria buvo laikinai apribotos R. S. nuosavybės teisės į jam nuosavybės teise priklausantį butą, palikti nepakeistą iki civilinio ieškinio visiško įvykdymo.

71Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes netinkamai, neišsamiai ir šališkai įvertino byloje esančius įrodymus, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl klaidingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

72Atkreipia dėmesį į tai, kad teisėjas A. U. šališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nes parodė palankumą išteisinamiesiems ir jų gynėjams, visiškai neatsižvelgiant į nukentėjusiojo V. G. pareiškimus ir interesus. Pasak apeliantės, teisėjas išreiškęs savo nuomonę dėl BPK 219 straipsnio nuostatų pažeidimų, netiesiogiai išsakė savo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties, nurodęs, kad jo konstatuoti pažeidimai trukdys bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, t. y. jog, negalės priimti apkaltinamojo nuosprendžio.

73Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nepagrįstai rėmėsi tik R. S. ir V. T. parodymais, tačiau visiškai nevertino jų patikimumo, nuoseklumo bei logiškumo. Be to, apeliantės nuomone, išteisintųjų R. S. ir V. T. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, yra nenuoseklūs ir keitėsi pagal byloje pateiktus naujus duomenis, t. y. paaiškėjus naujoms bylos aplinkybėms.

74Prašoma atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis V. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje davė iš esmės nuoseklius parodymus, tačiau teismas nukentėjusiojo parodymus vertino tik kritiškai, t. y. nevertino parodymų viseto su kita bylos medžiaga.

75Taip pat skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis V. G. ikiteisminio tyrimo metu bijojo duoti parodymus prieš išteisintąjį V. T., nes žinojo, kad jis yra organizuoto nusikalstamo pasaulio atstovas. Pasak apeliantės, šias aplinkybes patvirtina liudytojų A. G., A. J., A. S., A. G., E. C. parodymai; Kauno policijos komisariato raštas, kuriame nurodoma, kad V. T. 2002 – 2003 metais galėjo palaikyti ryšius su organizuotomis grupėmis; teismų sprendimai, kuriais V. T. buvo nuteistas ir pan. Apeliantės nuomone, akivaizdu, kad disponavimas tokio pobūdžio informacija įtakojo nukentėjusiojo parodymus ir elgesį.

76Tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino byloje surinktų ir ištirtų duomenų apie tai, jog turtinis konfliktas įvykęs tarp nukentėjusiojo ir jo brolio A. G. buvo žinomas ne tik artimiesiems, bet ir pašaliniams asmenims, t. y. V. T.. Be to, šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai A. J., P. G., A. G., E. C., A. S. bei išteisintasis V. T. parodymų metu.

77Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo tai, jog V. G. savo iniciatyva kreipėsi į V. T. prašydamas išspręsti konfliktą su broliu A. G.. Apeliantės nuomone, tokių aplinkybių byloje net nebuvo nustatyta. Priešingai, A. G. ir V. T. siejo ilgamečiai santykiai, jie buvo pažįstami nuo 1999 metų ir pan. Be to, prašoma atsižvelgti ir į tai, kad šioje nagrinėjamojoje byloje liudytojo A. G. parodymai turi būti vertinami itin kruopščiai, nes ikiteisminio tyrimo metu jam buvo pareikšti įtarimai dėl turto prievartavimo iš V. G., o vėliau – byla jo atžvilgiu buvo nutraukta.

78Apeliaciniame skunde gynėja išsamiai išdėstė liudytojų, nukentėjusiojo V. G. parodymus ir tvirtina, kad šių proceso dalyvių parodymai bei kt. bylos medžiaga patvirtina, jog išteisintasis V. T. melagingai žadėjo nukentėjusiajam, kad bus atrakintas sandėlis bei pasinaudodamas sunkia V. T. ūkio finansine padėtimi ir įbauginimu, siekė įgyti 150 000 Lt. Be to, aplinkybė, kad V. T. pasiūlė surašyti sutartį kito žmogaus vardu, rodo, jog išteisintasis veikė ne vienas bei jo ketinimai dėl sutarties pasirašymo buvo žinomi ir kitam asmeniui.

79Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors nukentėjusysis ir išteisintieji neginčija, jog V. T. namuose buvo pasirašyta 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartis, pagal kurią V. G. iš R. S. pasiskolino 150 000 Lt, tačiau nurodė iš esmės skirtingas sutarties pasirašymo aplinkybes. Todėl apeliantės nuomone, būtina detaliai įvertinti proceso dalyvių parodymus ir juos sugretinti su kita bylos medžiaga.

80Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino V. G. nurodytų aplinkybių apie tai, jog jis surašė tik paskolos raštelį, bet ne paskolos sutartį. Be to, jokių pinigų iš R. S. nėra gavęs.

81Gynėja skunde nurodo, kad liudytojo R. G. parodymai apie tai, jog 2003 m. sausio mėnesį važiavo kartu su R. S. paskolinti nepažįstamam asmeniui pinigų, o liudytojo A. S. parodymai apie tai, kad V. G. prašė duoti melagingus parodymus, jog R. S. iš jo turtą išreikalavo prievarta, negali būti vertinami kaip patikimi, nes yra vertintini tik kaip siekimas padėti R. S.. Taip pat prašoma atsižvelgti į tai, kad 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartyje esantys duomenys neatitinka tikrovės (paskolos sutarties surašymo data), o išteisintieji parodymų metu nenurodė jokių logiškai paaiškinimų ir įtikinamų priežasčių, kodėl sutartyje nurodyta kita data, nei vyko sandoris. Tuo tarpu nukentėjusysis, priešingai, parodymų metu išsamiai paaiškino, kodėl įrašė į sutartį tikrovės neatitinkančius duomenis.

82Apeliantė skunde išdėsto BK 181 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nurodo, kad psichinės prievartos panaudojimas apima įvairius grasinimus, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai, bauginant, jog dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės.

83Pažymima, kad išteisintojo V. T. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai, t. y. nuo 2002 m. rugsėjo mėnesio iki 2002 m. gruodžio mėnesio, prie kavinių „Undinė“ ir „Giraitės kebabinė“, atvirai reikalavo V. G. pasirašyti paskolos sutartį dėl 150 000 Lt; nuo 2002 m. lapkričio mėnesio iki 2002 m. gruodžio mėnesio, prie kavinės „Giraitės kebabinė“, užmaskuotai reikalavo V. G. perduoti jam 50 000 Lt; psichinės prievartos naudojimas, kuris pasireiškė grasinimu, kad nukentės V. G. šeima ir turtas bei malagingi pažadai, jog išspręs brolių turtinį konfliktą dėl sandėlio atrakinimo ir pašarų išvežimo; nuo 2002 metų pabaigos iki 2003 m. sausio 15 d. neteisėtas (prievartinis) 40 000 Lt paėmimas iš V. G.; panaudojant prievartą ir apgaulę privertė V. G. pasirašyti 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį.

84Apeliantė remdamasi teismų praktika atkreipia dėmesį į tai, kad turto prievartavimas yra baigta veika nuo to momento, kai naudojant psichinę prievartą pareiškiamas reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę, todėl psichinės prievartos nenaudojimas V. G. atžvilgiu pasirašant 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį, neatleidžia V. T. nuo atsakomybės už turto prievartavimą, nes būtina atsižvelgti ir į ankstesnius išteisintojo veiksmus (Apeliacinė nutartis Nr. 1A-364/2009).

85Prašoma atsižvelgti į tai, kad BK 63 straipsnio 10 dalyje nurodyta, jog nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Be to, pagal teismų praktiką, tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs, laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (Kasacinės nutartys Nr. 2K-P-412/2007,

86Nr. 2K-307/2007, Nr. 2K-743/2007, Nr. 2K-319/2008, 2K-232/2010, 2K-474/2010,

872K-650/2010 ir kt.). Ar veika laikytina tęstine ar pakartotine, priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, kurios pabrėžia arba paneigia veikos tęstinumą. Turto prievartavimas negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas pakartotinai, jeigu turint vieningą tyčią tuo pačiu motyvu buvo kelis kartus reikalaujama iš to paties nukentėjusiojo konkreti pinigų suma ar turtas, nepriklausomai nuo to, jog nukentėjusysis perduodavo dalimis reikalaujamus pinigus ar turtą, arba keitėsi grasinimų pobūdis.

88Skunde nurodoma, kad V. T. nusikalstami poelgiai buvo nukreipti į tą pačią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę, t. y. V. G. nuosavybę ir į patį nukentėjusįjį. Be to, nusikalstamam sumanymui įgyvendinti V. T. naudojosi iš esmės tomis pačiomis priemonėmis, prisidengdamas tuo pačiu motyvu, t. y. sistemingai panaudodamas V. G. atžvilgiu psichinę prievartą ir melagingai žadėdamas išspręsti brolių konfliktą dėl sandėlio atrakinimo, reikalavo pasirašyti paskolos sutartį dėl 150 000 Lt bei sumokėti 50 000 Lt. Taip pat pažymima, kad nusikalstamus veiksmus tęsė pakankamai trumpą laiką, t. y. laikotarpiu nuo 2002 m. rugsėjo mėnesio iki 2003 m. sausio

8915 d.

90Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal teismų praktiką, atvejai, kai prieš nukentėjusįjį naudojama apgaulė sustiprinama psichinės prievartos veiksmais, sukčiavimo ir turto prievartavimo normų konkurencija nustatoma pagal tai, kuris iš nurodytų požymių nulėmė asmens apsisprendimą perleisti turtą, turtinę teisę ar panaikinti turtinę prievolę.

91Pasak apeliantės, nukentėjusysis sumokėjo V. T. 40 000 Lt ir pasirašė 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį ne dėl to, kad buvo įtikintas, jog toks reikalavimas yra teisėtas, bet siekdamas išvengti neigiamų pasekmių, t. y. nuostolių dėl užrakintų pašarų ir bijodamas, jog išteisintasis įvykdys savo grasinimus.

92Todėl skunde tvirtinama, kad V. T. veika turi būti kvalifikuojama tik kaip tęstinis turto prievartavimas (Kasacinė nutartis 2K-254/2004) bei iš kaltinimo būtina pašalinti aplinkybes dėl 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutarties pasirašymo prie kavinės „U“, t. y. V. T. veiksmai atitinka tęstinio nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) požymius.

93Apeliantė skunde išdėsčiusi BK 182 straipsnio nuostatas pažymi, kad apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, arba asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą ir tokiu būdu privertimas perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui, ar konstatuoti tokią teisę. Turtinės teisės įgijimas – tai teisės valdyti ir / ar naudoti, disponuoti svetimu turtu, taip pat prievolinės teisės ar teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų, įgijimas panaudojant apgaulę. Be to, teismų praktikoje tvirtinama, kad sukčiavimas įgyjant turtinę teisę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę nepriklausomai nuo to, ar šis ją įgyvendino.

94Taip pat, skunde išdėsčius BK 22 straipsnio 1 dalies turinį bei bendrininkavimo sąvoką, tvirtinama, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, jog išteisintasis R. S. susitarė su V. T. prievartauti 150 000 Lt iš V. G.. Todėl apeliantės nuomone, tiek R. S., tiek V. T. turi atsakyti už tuos veiksmus, kuriuos atliko asmeniškai.

95Pažymima, kad išteisintųjų V. T. ir R. S. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai, t. y. susitarimas apgaule iš V. G. įgyti 150 000 Lt; R. S. asmeninių duomenų pateikimas V. T., siekiant paskolos sutarčiai sudaryti; V. G. grasinimo ir apgaulės būdu gavo 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį su tikrovės neatitinkančiu tekstu bei ją perdavė R. S.; R. S. laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 20 d. iki 2006 m. gegužės 2 d. įrašė į sutartį žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis; 2006 m. gegužės 2 d. pateikė Kauno apygardos teismui fiktyvią 2003 m. sausio 15 d. paskolos sutartį ir ieškinį dėl 150 000 Lt priteisimo iš nukentėjusiojo.

96Apeliantės nuomone, šių pirmiau išdėstytų duomenų visetas įrodo, kad išteisinamieji V. T. ir R. S. bendrais veiksmais, atlikdami skirtingus vaidmenis ir užduotis, siekė apgaule įgyti didelės vertės turtinę teisę, o vėliau ir turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, nes iškelta civilinė byla dėl nuo išteisintųjų nepriklausančių priežasčių buvo sustabdyta.

97Pasak gynėjos, išteisintųjų veiksmų atlikimo pobūdis rodo ir tai, kad jie sąmoningai sudarė tokią situaciją, jog V. G. negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės, t. y. apgaulė buvo esminė, todėl negali būti vertinama kaip civilinis ginčas.

98Atsikirtime į Kauno apygardos prokuratūros prokurorės bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. G. atstovės Jelenos Smirnovos apeliacinius skundus išteisintojo R. S. gynėjas advokatas Vytautas Sirvydis prašo skundus atmesti, o Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. išteisinamąjį nuosprendį R. S. atžvilgiu palikti nepakeistą.

99Gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, objektyviai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio įtvirtintas įrodymų viseto vertinimo taisykles. Be to, ėmėsi visų priemonių, kad būtų pašalinti bet kokie neapibrėžtumai ir prielaidos.

100Atsikirtime prašoma atsižvelgti į tai, kad nukentėjusiojo V. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu nuolat keitės, priklausomai nuo priimtų procesinių sprendimų. Gynėjo nuomone, nepagrįsti apeliacinių skundų argumentai, kad nukentėjusysis V. G. taip buvo įbaugintas V. T., jog net nagrinėjant civilinę bylą teisiamojo posėdžio metu davė melagingus parodymus bei nurodė melagingas aplinkybes procesiniuose sprendimuose. Pasak gynėjo, nukentėjusiojo V. G. parodymų kaita ir akivaizdus jų neatitikimas, ikiteisminio tyrimo metu galimai galėjo būti įvertintas griežčiau, t. y. taikant tam tikras sankcijas.

101Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiek išteisintojo R. S., tiek V. T. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs.

102Prokurorė ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo atstovė prašo apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintieji ir jų gynėjai prašo apeliacinius skundus atmesti.

103Kauno apygardos prokuratūros ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo atstovės apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

104Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. V. T. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 3, 4 dalis ir BK 182 straipsnio 2 dalį; BK 181 straipsnio 3 dalį; BK 181 straipsnio 3 dalį, o R. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, pagrįstai išteisinti nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduotų apeliacinių skundų ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

105Apeliaciniuose skunduose prokurorė bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino V. T. ir R. S. dėl jiems inkriminuojamų nusikaltimų, konstatuodamas, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad tiek prokurorė, tiek nukentėjusiojo V. G. atstovė nesutinka su Kauno apygardos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo. Vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka apeliantų lūkesčių, nėra išteisinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Kasacinė nutartis Nr. 2K-P-89/2014). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismas išteisintųjų, liudytojų, nukentėjusiojo parodymus, byloje esančius dokumentus bei kitus rašytinius įrodymus įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu.

106Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. T. ir R. S. dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo, konstatavo, kad byloje nenustatyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji sukčiavimo bei turto prievartavimo sudėčių požymiai. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme.

107Nagrinėjamoje byloje V. T. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 3, 4 dalis, BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2003 m. sausio 15 d. tarp V. G. ir R. S. sudarytos paskolos sutarties pagrindu savo ir R. S. naudai pasikėsino organizuoti ir įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 150 000 Lt. Taip pat V. T. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas tuo, kad panaudodamas psichinę prievartą ir grasinimus vertė V. G. surašyti ir pasirašyti 150 000 Lt paskolos sutartį ir taip privertė V. G. suteikti jo ir R. S. naudai turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 150 000 Lt. Be to V. T. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas tuo, kad panaudodamas psichinę prievartą ir grasinimus, neturėdamas teisėto pagrindo, savo naudai privertė V. G. jam perduoti didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 40 000 Lt. R. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad apgaule savo ir V. T. naudai, 2003 m. sausio 15 d. sutarties pagrindu tariamai paskolinęs 150 000 Lt V. G., pasikėsino įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą – V. G. priklausančius 150 000 Lt.

108V. T. buvo kaltinamas pasikėsinimu organizuoti sukčiavimą, o R. S. – pasikėsinęs sukčiauti. Organizatorius – tai asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką, ar jai vadovavęs (BK 24 straipsnio 4 dalis). Įstatymų leidėjas, pateikdamas nusikaltimo organizatoriaus sampratą, nurodo baigtinį alternatyvių veiksmų sąrašą, kurių bent vieną atlikęs asmuo laikomas organizatoriumi. Asmuo laikomas organizatoriumi ne tik tada, kai suburia organizuotą grupę, ar jai vadovauja, ar koordinuoja jos narių veiklą, suburia nusikalstamą susivienijimą, ar jam vadovauja, ar koordinuoja jo narių veiklą, bet ir tada, kai parengia nusikalstamą veiką ar jai vadovauja. Nusikaltimo organizatorius – bendros nusikalstamos veikos vadovas, pasižymintis aktyviais organizaciniais veiksmais. Esminis tokio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių (BK 22 straipsnio 1 dalis).

109Baudžiamoji atsakomybė už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą numatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Taigi, norint veiką kvalifikuoti kaip sukčiavimą, reikia nustatyti du požymius – apgaulės panaudojimą bei svetimo turto ar (nagrinėjamu atveju) turtinės teisės įgijimą. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Vadovaujantis teismų praktika, apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui (Kasacinės nutartys Nr. 2K–454/2012; 2K-462-2013, 2K–322/2014). Apgaulė gali pasireikšti ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą (Kasacinė nutartis Nr. 2K-322/2014 ). Sukčiavimo sudėtis yra materiali, tai yra visuomet būtina nustatyti dėl nusikalstamos veikos atsiradusius padarinius. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių, iš kurių viena yra paskola, pagrindu. Klausimo, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina sukčiavimu, išsprendimas taip pat negalimas neišsiaiškinus, kokių ketinimų turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti juos dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą, taigi būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius (Kasacinės nutartys Nr. 2K-58/2014, 2K-233/2014). Sukčiavimo objektu laikytina kiekvieno konkretaus asmens turtinių santykių, kuriuose pastarasis dalyvauja, visuma, o dalyku įstatyme įvardijamas: svetimas turtas, turtinė teisė, turtinė prievolė. Subjektyviajai šio nusikaltimo pusei būdinga tiesioginė tyčia. Objektyviai kvalifikuotas sukčiavimas pasireiškia svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės įgijimu, išvengimu turtinės prievolės arba jos panaikinimu panaudojant apgaulę.

110V. T. taip pat pagal BK 181 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas turto prievartavimu. Baudžiamoji atsakomybė už turto prievartavimą numatyta BK 181 straipsnyje. Pagal jį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Atsakomybė už šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį – didelės vertės svetimo turto prievartavimą numatyta BK 181 straipsnio 3 dalyje. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas ar ne. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant, t. y. šio nusikaltimo sudėtis yra formali. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir kaltininkas tai suvokia. Pagal teismų praktiką, būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (Kasacinės nutartys Nr. 2K-163/2012, Nr. 2K-114/2014). Turto prievartavimo dalyku įstatymo leidėjas numato ne tik svetimą turtą, tačiau ir bet kokią turtinę naudą, kurios sau ar kitam asmeniui siekė kaltininkas versdamas nukentėjusįjį atlikti ar susilaikyti nuo turtinio pobūdžio veiksmų atlikimo, taip pat ir turtinę teisę. Esant turto prievartavimui asmuo suvokia, kad jokios teise pagrįstos teisės reikalauti iš kito asmens perduoti jam turtą ar turtinę teisę jis neturi. Subjektyvioji šio nusikaltimo pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jokios teise pagrįstos teisės reikalauti iš kito asmens perduoti jam turtą jis neturi (Kasacinė nutartis Nr. 2K-296/2013). Objektyviajai turto prievartavimo pusei būdingas neteisėtas reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir galbūt tolesni veiksmai, nukeipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą, grasinant ar panaudojant kitokią psichinę prievartą. Grasinimo formos gali būti įvairios ir jis yra realus, kai daro poveikį nukentėjusiojo valiai. Kiekvienu atveju grasinimo realumas nustatomas atsižvelgiant į situacijos grėsmingumą, kuri įvertinama pagal nusikaltime dalyvaujančių asmenų skaičių, jų elgesį, nebūtinai tiesioginius grasinimus, bet ir dviprasmiškas užuominas.

111Iš byloje esančio kaltinamojo akto matyti, kad kaltinimai V. T. ir R. S. buvo grindžiami pačių kaltinamųjų parodymais, nukentėjusiojo V. G. parodymais, liudytojų parodymais, akistatų, daiktų apžiūros protokolais bei kitais rašytiniais dokumentais (11 t., 204-227 b. l.). Kauno apygardos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs ir sugretinęs visus įrodymus, kurių šaltiniai buvo nukentėjusiojo V. G. (2 t., 48-49, 54, 60-61, 117-123, 127-131, 147-151 b. l, 11 t. 70-71 b. l., 13 t., 35-38, 44-51 b. l.) ir kaltinamųjų parodymai (8 t., 101-102, 108-111, 117-120, 153-159 b. l., 9 t. 3-6, 13-14 b. l., 11 t., 101-102, 108-109, 113-114 b. l., 13 t. 6-7, 31-35, 107-115 b. l.) duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, liudytojų A. G., J. G. ir P. G., A. G., A. J., A. S., S. Ž., R. P., R. G., R. B. parodymai (13 t., 51-58, 66-74, 89-94, 98-102 b. l.), teisiamajame posėdyje perskaityti liudytojų E. C., A. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (13 t., 102 b. l., 3 t. 39-41, 83-84 b. l., 11 t. 91-95 b. l.), akistatų, daiktų apžiūros protokolai bei kiti rašytiniai dokumentai, nenustatė V. T. ir R. S. veiksmuose jiems inkriminuotų nusikaltimo požymių ir juos išteisino. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai negu tvirtinama apeliaciniuose skunduose, nagrinėjamojoje byloje esančių faktinių duomenų nepakanka išteisintųjų kaltei nustatyti, t. y. konstatuoti, kad jie pasikėsino įgyti turtinę teisę į didelės vertės V. G. turtą, o V. T., naudodamas psichinę prievartą ir grasinimus privertė V. G. suteikti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą bei privertė V. G. perduoti didelės vertės svetimą turtą. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nenustatyti būtini V. T. ir R. S. inkriminuotų nusikaltimų sudėčių požymiai.

112Iš V. T. ir R. S. pareikštų kaltinimų matyti, kad jie betarpiškai susiję su V. G. ir R. S. 2003 m. sausio 15 d. data pasirašyta paskolos sutartimi, jos sudarymo aplinkybėmis bei pinigų neperdavimo faktu. Kolegijos vertinimu, tai, ar buvo sutarties pagrindu perduoti pinigai V. G., turi didelę reikšmę nustatant, ar V. T. ir R. S. veiksmuose yra inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtys. Kaltinimo duomenimis, paskolos sutartį V. G. pasirašė suklydęs dėl V. T. ketinimų išspręsti jo (V. G.) ir brolio A. G. turtinį ginčą, t. y. (apgaulės) ir pastarojo grasinimų (viršijus susitarimo su R. S. ribas) įtakoje, kai tuo tarpu R. S. neturėjo tikrų ketinimų paskolinti pinigų, o abu kaltinamieji siekė įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą – V. G. turtą. Taip pat, kaltinimo duomenimis, minėtą sutartį V. T., neturėdamas teisėto pagrindo, reikalavo V. G. pasirašyti anksčiau (2002 m. metų pabaigoje) panaudotų grasinimų ir psichinės prievartos įtakoje bei neturint teisėto pagrindo, privertimu V. G. perduoti jam (V. T.) didelės vertės turtą kaip užmokestį už tarpininkavimo paslaugą sprendžiant turtinį konfliktą su broliu. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad tarp V. G. ir R. S. buvo sudaryta paskolos sutartis, kurioje nurodyta, kad V. G. pasiskolino iš R. S. 150 000 Lt, o R. S. paskolino šiuos pinigus. Byloje esančiame daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėta A4 formato baltame popieriaus lape, rankraštiniu tekstu, dviem braižais surašyta sutartis, joje nurodyta „2003.01.15“ data, sutartis susideda iš dviejų teksto dalių, kurių vieną, nurodant 2003 m. sausio 15 d. datą, pasirašė V. G., o kitą, taip pat nurodant 2003 m. sausio 15 d. datą pasirašė R. S. (2 t., 2-3 b. l.). Kaip matyti iš V. G., V. T. ir R. S. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, nesutampa V. G., iš vienos pusės, bei V. T. ir R. S., iš kitos pusės, parodymai apie sutarties sudarymo aplinkybes bei pinigų perdavimo faktą.

113V. T. ir R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme nuosekliai tvirtino, kad paskolos sutartis tarp V. G. ir R. S. buvo sudaryta V. T. tarpininkaujant, dalyvaujant abiem sutarties šalims, o pinigai buvo iškart perduoti V. G.. Iš V. T. parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad jis žinojo apie brolių A. G. ir V. G. konfliktą dėl turtinių dalykų, ketino tarpininkaudamas padėti jį išspręsti. Žinojo, kad V. G. reikalinga paskola, kad pastarasis skolingas broliui, taip pat, kad ketino pirkti kombainą. Kadangi pats tuo metu paskolinti negalėjo, kreipėsi į R. S., pastarajam kaip garantą parodė V. G. surašytus lapus su turimu turtu. Paskolos sutartis buvo sudaryta jo (V. T.) namuose, matė, kad R. S. atvažiavo su R. G., kuris liko mašinoje. Pirmas sutartyje rašė V. G., po to – R. S., abu turėjo pasus, pinigai – 150 000 Lt buvo perduoti. Taip pat sutarties sudarymo metu buvo kalbama apie palūkanas bei pinigų gražinimą R. S. per jį (V. T.). V. G. niekada negrasino, pinigų iš jo nereikalavo ir negavo, jokio plano užvaldyti V. G. turtą neturėjo (13 t., 107-115 b. l.). Iš esmės analogiškus parodymus apie sutarties surašymo aplinkybes ir tai, kad pinigai pagal sutartį V. G. buvo perduoti, V. T. davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Iš jų taip pat matyti, kad V. T. manymu, 2003 m. sausio 15 d. jis tarėsi su V. G. dėl pinigų paskolinimo, o pati sutartis buvo surašyta vėliau, kodėl nurodyta minėta data, tiksliai neatsimena (8 t., 101-102, 108-111, 117-120 b. l.).

114V. T. parodymai apie paskolos sutarties pasirašymo aplinkybes ir pinigų perdavimo faktą sutampa su R. S. parodymais teisiamojo posėdžio metu. Iš R. S. parodymų matyti, kad jo verslo dalis buvo pinigų skolinimas už tam tikrą atlygį. V. T. prašymu, jis sutiko paskolinti V. G. 150 000 Lt. Jam (R. S.) pakako V. T. pasakojimo apie V. G. verslą, ūkį, be to, buvo parodytas sąsiuvinis, kuriame buvo surašyta, kokiu turtu pastarasis disponuoja. 2003 m. sausio mėnesį, grįžęs iš kelionės, susitarė susitikti V. T. namuose, jis atvežė sutartą pinigų sumą, kitą pinigų dalį atvežė skolininkas R. G.. Kartu su V. G. sudarė sutartį, jame abu surašė savo dalis, o jis viršuje dar parašė „sutartis“ ir nurodė datą. Taip pat aptarė palūkanų klausimą, pinigų perdavimo metu dalyvavo ir V. T.. Kodėl sutartyje nurodyta 2003 m. sausio 15 d. data nežino, nes tuo metu buvo išvykęs, o susitikimas su V. G. buvo po kelionės. Neatgavus paskolintų pinigų ir nesutarus su V. G. dėl pinigų gražinimo dalimis 2006 m. kreipėsi į teismą. Plano kartu su V. T. užvaldyti V. G. turtą neturėjo (13 t. 6-7, 31-35). Ikiteisminio tyrimo metu R. S. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (8 t., 153-159 b. l., 9 t., 3-6, 13-14 b. l.).

115R. S. parodymus apie tai, kad dalį pinigų V. G. paskolinti atvežė R. G., pastarasis patvirtino teisiamajame posėdyje, taip pat nurodydamas, kad vyko kartu su R. S., kai šis vežė paskolinti pinigus V. T. pažįstamam (13 t., 98-100 b. l.). Apie tai, kad R. S. skolindavo pinigus patvirtino ir liudytoju teisiamajame posėdyje apklaustas A. S.. Pastarasis parodė, kad skolinosi iš R. S. du kartus, iš viso

116450 000 Lt. Už šiuos pinigus R. S. atsiskaitė žemėmis ir pastatais, pastarasis jokių pretenzijų nereiškė, sandoriai buvo sudaryti be prievartos. Tuo tarpu V. G. prašė jo (A. S.) nuvykti į policiją ir neteisingai paliudyti, kad tai vyko prievartiniu būdu (13 t., 89-91 b. l.). Teisiamajame posėdyje liudytoja apklausta Mokesčių inspekcijos darbuotoja S. Ž. patvirtino, kad pagal jos atliktą mokestinį tyrimą, nebuvo nustatyta, kad R. S. 2003 m. – 2006 m. laikotarpiu neturėjo finansinių galimybių skolinti pinigines lėšas. Buvo nustatyta, kad 2002 m. gruodžio 31 d. jis galėjo turėti ne daugiau 301 000 Lt. Jo tėvai taip pa turėjo finansines galimybes dovanoti jam pinigų sumas 2003 m. pradžioje (13 t., 92-93 b. l.).

117Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina R. S. ir minėtų liudytojų parodymus apie jo finansines galimybes skolinti pinigus, tame tarpe ir V. G.. Iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno skyriaus mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitos Nr. GA13-50 ir jos priedų matyti, kad paskola V. G. deklaruota 2005 m. balandžio 2 d. pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31d. turėto turto deklaracijoje. 2003 m. gruodžio 31 d. ne banke jis galėjo turėti ne daugiau 301 101 Lt, ir ne didesnį nei 63 533 Lt piniginių lėšų banke. 2003 m. sausį R. S. yra gavęs pagal dovanojimo sutartis iš tėvų L. S., A. R. S. 30 000 Lt, 39 000 Lt ir 38 000 Lt sumas (3 t., 105-115, 175, 178-179 b. l.). Iš byloje esančios vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos matyti, kad ji užpildyta 2005 m. balandžio 12 d. ir joje deklaruotos paskolos V. G. ir UAB „S“ (8 t. 160-164 b. l.).

118Tuo tarpu nukentėjusysis V. G., duodamas parodymus apie paskolos sutarties sudarymą ir pinigų perdavimą, nuosekliai tvirtino, kad savo sutarties dalį surašė diktuojant V. T., R. S. nedalyvaujant, o pasirašęs, kad pinigus pasiskolino, realiai jų negavo. Kaip matyti iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo V. G. parodymų apie 2003 m. sausio 15 d. sutarties pasirašymą, siekdamas išspręsti turtinį ginčą su broliu A. G., o taip pat būdamas įbaugintas V. T., pastarojo iniciatyva 2003 m. sausio 15 d. pasirašė paskolos sutartį, t. y. viršutinę jo dalį, ant tuščio lapo surašė V. T. padiktuotą tekstą, o būtent, kad pasiskolino iš R. S. 150 000 Lt. Savo sutarties dalį surašė ir pasirašė, nurodydamas 2003 m. sausio 15 d. datą, V. T. namuose, R. S. ar kitiems asmenims nedalyvaujant, sutuoktinė su vaikais laukė automobilyje. Sutartį pasirašė žinodamas, kad realiai pinigų negaus, tačiau V. T. žadėjo pakalbėti su jo broliu (A. G.) dėl užrakintų sandėlių su jam (V. G.) priklausančiais grūdais ir technika, atrakinimo. Žinojo, kad brolio įsitikinimu, jis (V. G.) skolingas 150 000 Lt, o sutartis bus kaip jo ketinimas atiduoti skolą patvirtinantis įrodymas. Kadangi sandėliai atrakinti nebuvo, V. T. pasakė, kad ir sutartis sunaikinta, tačiau vėliau 2006 m. prasidėjo civilinė byla (pagal R. S. ieškinį) ir tik tuomet jis pamatė pilną surašytą sutarties tekstą. Į teisėsaugos institucijas iki R. S. pateikto ieškinio nesikreipė, kadangi bijojo, be to, tikėjo, kad jo rašytas paskolos raštelis sunaikintas. Finansinėse ataskaitose nenurodė 150 000 Lt skolos R. S., kadangi pinigų negavo, todėl R. S. nieko neskolingas (13 t., 35-38, 44-51 b. l.). Nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad 2003 m. sausio 15 d. pasirašęs paskolos sutartį pinigų negavo, sutampa su jo šeimos narių – liudytojų A. G., J. G. ir P. G. parodymais teisiamajame posėdyje. Iš jų seka, kad važiavo kartu su V. G., jam vykstant skolintis pinigų, kartu nėjo, laukė automobilyje, grįžęs V. G. pasakė, kad pasirašė sutartį, tačiau pinigų negavo (13 t., 51-58 b. l.). Liudytojai A. J., R. B. teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino iš V. G. žinoję, kad pastarasis pasirašė paskolos sutartį, tačiau pinigų negavo (13 t., 71-74, 100-101 b. l.). Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, tinkamai vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi buvo perskaityti liudytojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie V. G. jam papasakotą nesamą skolą V. T. (13 t., 102 b. l., 11 t., 91-93 b. l.). Tuo tarpu teisiamajame posėdyje liudytoju apklausto A. G. ir BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka perskaityti liudytojo E. C. parodymai nei patvirtina, nei paneigia pinigų perdavimo V. G. fakto.

119Nukentėjusiojo V. G. parodymai apie sutarties surašymo aplinkybes sutampa ir su bylos duomenimis, kuriais neginčijamai nustatyta aplinkybė, jog sutartyje nurodomą jos sudarymo dieną, t. y. 2003 m. sausio 15 d. kitos sutarties šalies, t. y. skolintojo R. S. nebuvo Lietuvos Respublikoje. Kaip matyti iš pateiktų duomenų apie asmenis, kirtusius Lietuvos Respublikos sieną, 2002 m. gruodžio 16 d. keleivių vežimo sutarties, autobuso ( - ) valst. Nr. ( - ) knygelės Nr. 002764 kelionės lapo Nr.04 R. S. nuo 2003 m. sausio 10 d. iki 2003 m. sausio 20 d. buvo išvykęs į Italijos Respubliką (2 t., 5-9, 43, 46-47 b. l.). Vien ši aplinkybė savaime dar nepatvirtina sutarties fiktyvumo, juo labiau atsižvelgiant į tai, kad R. S. duodamas parodymus teisiamajame posėdyje neneigė, kad buvo išvykęs, o sutartį su V. G. pasirašė grįžęs, šalims bendru sutarimu nurodžius datą. Kita vertus, nustatyta aplinkybė, kad 2003 m. sausio 15 d. R. S. nebuvo Lietuvos Respublikoje sutampa su nukentėjusiojo parodymais, kad jis surašė savo sutarties dalį R. S. nedalyvaujant. Iš byloje esančio sutarties teksto taip pat matyti, kad pirmoji jo dalis yra surašyta vienu braižu ir pasirašyta V. G., kita sutarties dalis, taip pat įrašas viršuje „Sutartis“ bei data „2003.01.15“ surašyta kitu braižu ir pasirašyta R. S. (2 t., 3 b. l.). Šios aplinkybės kelia abejones būtent dėl pinigų perdavimo fakto. Kaip matyti iš sutarties turinio, ji surašyta vartojant terminus: „pasiskolinau“ ir „paskolinau“. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnio 2 dalies nuostatas, paskolos sutartis yra realinė, t. y. pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Atsižvelgiant į tai, kad minėtoje sutartyje vartojami terminai „pasiskolinau“ ir „paskolinau“, galima būtų daryti išvadą, kad pinigai buvo perduoti sutarties sudarymo ir pasirašymo dieną, t. y. 2003 m. sausio 15 d. Tačiau bylos duomenimis neginčytinai nustatyta aplinkybė, kad šią dieną viena iš sutarties šalių, o būtent skolintojas R. S. nebuvo Lietuvos Respublikoje ir negalėjo perduoti pinigų V. G.. Lieka neaišku, kada iš tiesų pinigai V. G. buvo perduoti ir, ar jie iš viso buvo perduoti. Teisėjų kolegijos nuomone, objektyviais bylos duomenimis nėra pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad pinigai pagal paskolos sutartį buvo perduoti V. G. arba ne.

120Kaip teisingai pažymima skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaltinimas V. T. ir R. S. grindžiamas iš esmės vien tik nukentėjusiojo V. G. parodymais, taip pat suinteresuotų asmenų – jo šeimos narių parodymais bei liudytojų, apie įvykius žinojusius tik iš nukentėjusiojo pasakojimų, parodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad vien šiais duomenimis nepakanka pagrįsti kaltinamųjų kaltės, juo labiau, kad nukentėjusiojo V. G. parodymai viso proceso metu kito, buvo nenuoseklūs, juose yra prieštaravimų. Analizuojant nukentėjusiojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jie keitėsi, kaskart papildomai nurodant vis daugiau detalių ar skirtingai aiškinant vieną ar kitą aplinkybę. Nukentėjusiojo parodymai skiriasi dėl pažinties su V. T. aplinkybių, vieną kartą parodant, kad pastarąjį pažįsta nuo 1993 m., kitą kartą, kad nuo 2002 m. Pirminių apklausų metu tvirtino, kad pinigus ketino skolintis žemės ūkio technikai pirkti, vėliau aiškino, kad paskolos sutartis buvo kaip garantas jo turtinio konflikto su broliu išsprendimui. Atkreiptinas dėmesys ir į jo parodymų prieštaringumą, susijusių su lūkesčiais dėl sutarties sudarymo. Pradžioje parodė, kad V. T. aiškino, jog pinigus surinks ir perduos vėliau, atitinkamai padarant prierašus sutartyje apie tai, kad pinigai perduoti/gauti, vėliau parodė, kad nesitikėjo gauti jokių pinigų, nes paskolos sutartis buvo tarsi jo skolos broliui atidavimas. Tuo pačiu dar vėlesnėje apklausoje parodė, kad pinigus pagal paskolos sutartį gauti tikėjosi. Vienos iš pirminių apklausų metu V. G. parodė, kad pasirašant sutartį buvo aptartas ir palūkanų klausimas, o vėlesnėje apklausoje nurodė, kad sutartis buvo surašyta kitu tikslu, todėl jis tik abstrakčiai kalbėjo apie palūkanas. Taip pat, nors V. G. tvirtino, kad bijojo V. T., tačiau neneigė, kad su juo bendravo, tikėjo jo ketinimais išspręsti jo (V. G.) ir brolio konfliktą, padėti pasiskolinti pinigus. Be to, nors tvirtina, kad pasirašęs paskolos sutartį pinigų negavo ir suprato, kad negaus, tačiau į teisėsaugos institucijas nesikreipė, apie grasinimus ir psichinę prievartą bei fiktyvios sutarties pasirašymą nepranešė. Taip pat V. G. parodė, kad įvykių metu (2002 m. pabaigoje) bijojo užuominomis išsakytų V. T. bauginimų, pastarajam raginant atsiskaityti su broliu, kadangi žinojo, kad jis (V. T.) yra nusikalstamo pasaulio atstovas, teistas už turto prievartavimą. Tačiau bylos duomenimis, V. T. pirmą kartą buvo nuteistas 2005 m. Vien tik tai, kad V. T. galimai buvo susijęs su nusikalstamo pasaulio žmonėmis, nei patvirtina, nei paneigia kokį nors turto prievartavimo objektyvų ar subjektyvų požymį. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo V. G. samprotavimai apie V. T. asmenybę yra tik subjektyvaus pobūdžio. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2011 m. vykusios apklausos metu V. G. žymiai detaliau nurodė, kokiomis užuominomis V. T. jį baugino, nei 2009 m. atliktoje apklausoje. Tai patvirtina tai, kad V. G. kūrė vis naujas su paskolos sutarties pasirašymu ir V. T. bauginimais susijusias aplinkybes. Duodamas parodymus apie V. T. inkriminuojamo turto prievartavimo aplinkybes V. G., viena vertus, aiškino, kad iš jo buvo reikalaujama duoklė, kita vertus parodė, kad tikėjosi, jog V. T. išspręs jo konfliktą su broliu ir V. T. atsilygins už tarpininkavimą. Be to, apklausų metų V. G. painiojosi duodamas parodymus apie turto prievartavimo datą, vieną kartą nurodydamas, kad tai vyko 2002 m., kitą kartą, kad 2005 m. Taip pat iki 2011 m. kovo 30 d. vykusios apklausos, V. G. nėra minėjęs, kad 2004 m. buvo apvogti jo namai ir, kad jis mano, jog tai galėjo padaryti V. T., siekiant jį įbauginti (2 t. 48-49, 54, 60-61, 117-123, 127-131, 147-151

121b. l., 11 t. 68-69 b. l.). Iš prokurorės apeliacinio skundo argumentų galima suprasti, kad nukentėjusiojo parodymų kaita ir netikslumai sąlygoti netinkamo ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo, tačiau kolegija pažymi, kad netinkamai organizuotas ikiteisminis tyrimas ir iš to sekusios kaltinimo spragos, nepaneigia kaltinamųjų nekaltumo prezumpcijos principo.

122Taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai atkreiptas dėmesys į tą aplinkybę, kad V. G. kreipėsi į teisėsaugos institucijas su pareiškimu dėl V. T. ir R. S. galimai padarytų nusikaltimų tik po to, kai 2006 m. pagal R. S. ieškinį buvo pradėta civilinė byla dėl paskolos grąžinimo. Kaip matyti iš byloje esančio Kauno apygardos teismo sprendimų bei teismo posėdžių protokolų, civilinio proceso metu V. G. nenurodė, kad sutartį būtų pasirašęs apgaulės ar grasinimų įtakoje. Nurodė, kad pinigus norėjo skolintis kombaino pirkimui, todėl bendravo su pažįstamu V. T., su kuriuo siejo tarpusavio pasitikėjimas, tačiau pinigų negavo (5 t., 36-47, 59 b. l.). Be to, V. G. pateiktos vekselių pirkimo-pardavimo sutartys, rodančios, kad jis 2003 m. – 2004 m. naudojosi banko, lizingo bendrovės paslaugomis savaime nepaneigia, kad pinigus gavo, bei neįrodo, kad jų negavo.

123Taigi, jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo ar neperdavimo faktą nėra. Nukentėjusiojo bei iš dalies išteisintųjų V. T. ir R. S. parodymų prieštaringumas akistatų metu nebuvo pašalintas. Esant esminiams prieštaravimams tarp nukentėjusiojo V. G. ir V. T. bei R. S. parodymų dėl paskolos sutarties sudarymo aplinkybių ir 150 000 Lt perdavimo fakto, nesant paneigtai aplinkybei, kad pinigai V. G. buvo perduoti, nėra pagrindo konstatuoti, kad V. T. ir R. S. veiksmuose yra būtinieji sukčiavimo sudėties požymiai. Nagrinėjamoje byloje nebuvo surinkta pakankamai patikimų duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų kaltinamųjų V. T. ir R. S. veiksmuose buvus apgaulę, t. y. būtinąjį nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, objektyviosios sudėties pusės požymį, atitinkamai ir subjektyviąją pusę. Taip pat ir V. T. inkriminuotas V. G. turto prievartavimas 2002 m. rugsėjo – spalio mėnesį yra tiesiogiai siejamas su 150 000 Lt dydžio paskolos sutarties pasirašymu. Bylos duomenimis neginčytinai nenustačius, kad paskolos sutartis buvo fiktyvi, surašyta apgaulės ir grasinimų įtakoje, o V. G. pinigų pagal ją negavo, pripažinti V. T. kaltu remiantis vien tik nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais nėra teisinio pagrindo.

124Pažymėtina, kad V. T. taip pat buvo kaltinamas tuo, jog 2002 m. lapkričio – gruodžio mėnesį, toliau baugino V. G. bei kaip užmokestį už ramų gyvenimą ir tarpininkavimą sprendžiant konfliktą su broliu (A. G.), privertė V. G. perduoti jam 40 000 Lt. Ši nusikalstama veika, taip pat tiesiogiai susijusi su 150 000 Lt paskolos sutartimi, ir V. T. inkriminuojama iš esmės remiantis tik nukentėjusiojo parodymais. Kita vertus, pats nukentėjusysis neneigia tikėjęsis, kad V. T. išspręs jo turtinį ginčą, taip pat yra teigęs, jog pinigus V. T. davė už tarpininkavimą, kad brolis atrakintų grūdų sandėlį. Tuo tarpu V. T. kategoriškai neigė reikalavęs ir gavęs pinigus iš V. G.. Iš liudytojo A. G. parodymų teisiamajame posėdyje tik matyti, kad jam su broliu V. G. ginčo metu nesutarus dėl pinigų sumos, jis V. G. siūlomos 20 000 Lt sumos nepaėmė, o pinigus vėliau paėmė V. T.. Ši aplinkybė savaime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 181 straipsnio 3 dalį neužtraukia, nenustačius visų kitų būtinų šio nusikaltimo sudėties požymių. Tuo tarpu nukentėjusiojo parodymų dėl kitų 20 000 Lt perdavimo V. T. psichinės prievartos ir grasinimų, nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Taigi, patikimų duomenų, kuriais remiantis būtų galima neabejotinai konstatuoti, kad pinigai V. G. nebuvo perduoti, o V. T. ir R. S. siekė įgyti turtinę teisę į didelės vertės turtą, ir tokiu tikslu V. T. prievartavo V. G. turtą byloje, nėra. Juo labiau, neatmestina tikimybė, kad kaip nurodoma skundžiamame nuosprendyje, susiklosčiusius sudėtingus turtinius santykius V. G. ėmė spręsti ne civilinės teisės priemonėmis, o kaip jis pats neneigė – jam patogesnėmis priemonėmis, t. y. pasitelkiant V. T. tarpininkavimą, o tam nepavykus – ir turtinių ginčų kriminalizavimą.

125Kaip teisingai pažymėta skundžiamame Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendyje, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, jog kaltininko kaltė Baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Kasacinė nutartis Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

126Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nors byloje nesurinkta pakankamai įrodymų V. T. ir R. S. baudžiamajai atsakomybei konstatuoti, tačiau esant nepašalintoms abejonėms dėl pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo V. G. fakto, neužkerta kelio spręsti paskolinius santykius civilinio proceso tvarka. Tuo labiau, paaiškėjus naujai aplinkybei, kad realinės paskolos sutarties sudarymo dieną skolintojas R. S. nebuvo Lietuvos Respublikoje.

127Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas vertindamas byloje esančius įrodymus, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus. Tokie argumentai yra nepagrįsti ir atmestini. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Kasacinė nutartis Nr. 2K-359/2014). Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010,

1282K-425/2012). Kaip matyti iš nukentėjusiojo atstovės apeliacinio skundo turinio, pirmosios instancijos teismo šališkumas grindžiamas ir aplinkybe, kad bylą nagrinėjusio Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartimi buvo nutarta baudžiamąją bylą perduoti prokuratūrai trūkumams pašalinti dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas pasinaudojo šia įstatymo (BPK 254 straipsnio 3 dalis) suteikta teise dar nepatvirtina teismo šališkumo ir nepaneigia to, kad abejonių, dėl kurių bylą buvo nutarta perduoti trūkumams pašalinti, objektyviai nebuvo galimybės pašalinti ir bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje.

129Apeliacinių skundų argumentai, kuriais iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Taigi, Kauno apygardos teismas nepadarė BPK 20 straipsnio pažeidimų, vien tai, kad įrodymai įvertinti ne taip, kaip tikėjosi kaltinimas ar nukentėjusysis dar nereiškia, jog teismas buvo šališkas ir pažeidė įrodinėjimą bylos procese reglamentuojančias teisės normas.

130Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi pirmiau išdėstytas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas V. T. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 3, 4 dalis, BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 181 straipsnio 3 dalį, BK 181 straipsnio 3 dalį, o R. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, pagrįstai išteisino nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokių išvadų ir konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, išteisindamas V. T. ir R. S. dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų, savo išvadas motyvuotai pagrindė išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu. Naikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį V. T. ir R. S. apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

131Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

132Kauno apygardos prokuratūros bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. G. atstovės apeliacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas pagal Kauno apygardos teismo 2012 m.... 4. V. G. pareikšti civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos... 5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 6. V. T. buvo kaltinamas tuo, kad siekdamas apgaule savo ir R. S. naudai įgyti... 7. Tokiu būdu V. T. veikdamas bendrininkų grupe su R. S. bei vykdydamas su juo... 8. Taip pat, V. T. tęsdamas nusikalstamą veiką, 2002 m. pabaigoje – 2003 m.... 9. V. T. tęsdamas nusikalstamą veiką, šią pasirašytą sutartį, laikotarpiu... 10. 2006 m. gegužės 2 d. pateikė Kauno apygardos teismui šį žinomai... 11. Tokiu būdu, V. T. savo ir R. S. naudai pasikėsino organizuoti bei įgyti... 12. Taip pat, V. T. buvo kaltinamas tuo, kad 2002 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje... 13. Tokiu būdu, V. T. privertė nukentėjusįjį V. G. suteikti jo ir R. S. naudai... 14. Taip pat, V. T. buvo kaltinamas tuo, kad 2002 m. lapkričio – gruodžio... 15. Be to, V. T. tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2002 m. lapkričio... 16. Tokiu būdu, V. T. privertė V. G. perduoti didelės vertės svetimą turtą,... 17. R. S. buvo kaltinamas tuo, kad V. T. tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis... 18. V. T. šią sutartį, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 20 d. iki 2006 m.... 19. Kauno apygardos teismas 2006 m. gegužės 3 d. iškėlė civilinę bylą Nr.... 20. Tokiu būdu, R. S. pasikėsino apgaule savo ir V. T. naudai įgyti turtinę... 21. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus... 22. V. T. pripažinti kaltu:... 23. - pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.... 24. - pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo... 25. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio... 26. R. S. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2... 27. Iš V. T. priteisti nukentėjusiajam V. G. 40 000 Lt turtinei ir 45 000 Lt... 28. Iš R. S. ir V. T. solidariai priteisti nukentėjusiajam V. G. 40 000 Lt... 29. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas... 30. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik išteisintųjų... 31. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad išteisintųjų R. S. ir V. T. parodymai... 32. Prokurorė tvirtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne vien tik... 33. Apeliaciniame skunde nuosekliai išdėsčiusi nukentėjusiojo V. G. parodymus... 34. Pasak apeliantės, būtina atsižvelgti į nukentėjusiojo 2009 m. birželio 16... 35. Pažymima, kad nukentėjusiojo duotų parodymų neatitikimai negali būti... 36. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Kauno apygardos teismas paneigdamas turto... 37. Skunde prašome atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis V. G. visuose... 38. Taip pat, skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad pirmosios instancijos... 39. Prokurorė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 40. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad kaltinamųjų kaltė yra nustatoma ne tik... 41. Prokurorė skunde nurodo dokumentus, t. y. 2003 m. sausio 23 d. vekselio... 42. Apeliantė skunde išsamiai išdėstė liudytojų A. G., J. G., P. G. parodymus... 43. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas... 44. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors nukentėjusysis ir išteisintieji... 45. Prokurorė skunde nurodo, kad liudytojo R. G. parodymai apie tai, jog 2003 m.... 46. Apeliantė skunde išdėsčiusi BK 181 straipsnio 1 dalies nuostatas pažymi,... 47. Prokurorės nuomone, išteisintojo V. T. veikoje yra visi nusikalstamos veikos,... 48. Apeliantė remdamasi teismų praktika atkreipia dėmesį į tai, kad turto... 49. Prašoma atsižvelgti į tai, kad BK 63 straipsnio 10 dalyje nurodyta, jog... 50. Nr. 2K-307/2007, Nr. 2K-743/2007, Nr. 2K-319/2008, 2K-232/2010, 2K-474/2010, ... 51. 2K-650/2010 ir kt.). Ar veika laikytina tęstine ar pakartotine, priklauso nuo... 52. Prokurorės nuomone, V. T. nusikalstami poelgiai buvo nukreipti į tą pačią... 53. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal teismų praktiką, atvejai, kai... 54. Pasak apeliantės, nukentėjusysis sumokėjo V. T. 40 000 Lt ir pasirašė 2003... 55. Todėl skunde tvirtinama, kad V. T. veika turi būti kvalifikuojama tik kaip... 56. Prokurorė skunde išdėsčiusi BK 182 straipsnio nuostatas pažymi, kad... 57. Taip pat prokurorė skunde išdėsčiusi BK 22 straipsnio 1 dalies turinį bei... 58. Pažymima, kad išteisintųjų V. T. ir R. S. veikoje yra visi nusikalstamos... 59. Apeliantės nuomone, šių pirmiau išdėstytų duomenų visetas įrodo, kad... 60. Nukentėjusiojo V. G. atstovė advokatė Jelena Smirnova apeliaciniame skunde... 61. V. T. pripažinti kaltu:... 62. - pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.... 63. - pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo... 64. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio... 65. R. S. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2... 66. Visiškai tenkinti nukentėjusiojo V. G. pareikštą civilinį ieškinį.... 67. Iš V. T. priteisti nukentėjusiajam V. G. 40 000 Lt turtinei ir 45 000 Lt... 68. Iš R. S. ir V. T. solidariai priteisti nukentėjusiajam V. G. 40 000 Lt... 69. Iš R. S. ir V. T. solidariai išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo... 70. Laikiną nuosavybės teisių apribojimą, pritaikytą Kauno apygardos teismo... 71. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas... 72. Atkreipia dėmesį į tai, kad teisėjas A. U. šališkai išnagrinėjo... 73. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas... 74. Prašoma atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis V. G. tiek ikiteisminio... 75. Taip pat skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į... 76. Tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino byloje... 77. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 78. Apeliaciniame skunde gynėja išsamiai išdėstė liudytojų, nukentėjusiojo... 79. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors nukentėjusysis ir išteisintieji... 80. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino V. G.... 81. Gynėja skunde nurodo, kad liudytojo R. G. parodymai apie tai, jog 2003 m.... 82. Apeliantė skunde išdėsto BK 181 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nurodo, kad... 83. Pažymima, kad išteisintojo V. T. veikoje yra visi nusikalstamos veikos,... 84. Apeliantė remdamasi teismų praktika atkreipia dėmesį į tai, kad turto... 85. Prašoma atsižvelgti į tai, kad BK 63 straipsnio 10 dalyje nurodyta, jog... 86. Nr. 2K-307/2007, Nr. 2K-743/2007, Nr. 2K-319/2008, 2K-232/2010, 2K-474/2010, ... 87. 2K-650/2010 ir kt.). Ar veika laikytina tęstine ar pakartotine, priklauso nuo... 88. Skunde nurodoma, kad V. T. nusikalstami poelgiai buvo nukreipti į tą pačią... 89. 15 d.... 90. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal teismų praktiką, atvejai, kai... 91. Pasak apeliantės, nukentėjusysis sumokėjo V. T. 40 000 Lt ir pasirašė 2003... 92. Todėl skunde tvirtinama, kad V. T. veika turi būti kvalifikuojama tik kaip... 93. Apeliantė skunde išdėsčiusi BK 182 straipsnio nuostatas pažymi, kad... 94. Taip pat, skunde išdėsčius BK 22 straipsnio 1 dalies turinį bei... 95. Pažymima, kad išteisintųjų V. T. ir R. S. veikoje yra visi nusikalstamos... 96. Apeliantės nuomone, šių pirmiau išdėstytų duomenų visetas įrodo, kad... 97. Pasak gynėjos, išteisintųjų veiksmų atlikimo pobūdis rodo ir tai, kad jie... 98. Atsikirtime į Kauno apygardos prokuratūros prokurorės bei nukentėjusiojo ir... 99. Gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, objektyviai ir... 100. Atsikirtime prašoma atsižvelgti į tai, kad nukentėjusiojo V. G. parodymai... 101. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiek išteisintojo R. S., tiek V. T.... 102. Prokurorė ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo atstovė prašo... 103. Kauno apygardos prokuratūros ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo... 104. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas... 105. Apeliaciniuose skunduose prokurorė bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo... 106. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. T. ir R. S. dėl jiems... 107. Nagrinėjamoje byloje V. T. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 3,... 108. V. T. buvo kaltinamas pasikėsinimu organizuoti sukčiavimą, o R. S. –... 109. Baudžiamoji atsakomybė už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą... 110. V. T. taip pat pagal BK 181 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas turto... 111. Iš byloje esančio kaltinamojo akto matyti, kad kaltinimai V. T. ir R. S. buvo... 112. Iš V. T. ir R. S. pareikštų kaltinimų matyti, kad jie betarpiškai susiję... 113. V. T. ir R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme... 114. V. T. parodymai apie paskolos sutarties pasirašymo aplinkybes ir pinigų... 115. R. S. parodymus apie tai, kad dalį pinigų V. G. paskolinti atvežė R. G.,... 116. 450 000 Lt. Už šiuos pinigus R. S. atsiskaitė žemėmis ir pastatais,... 117. Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina R. S. ir minėtų... 118. Tuo tarpu nukentėjusysis V. G., duodamas parodymus apie paskolos sutarties... 119. Nukentėjusiojo V. G. parodymai apie sutarties surašymo aplinkybes sutampa ir... 120. Kaip teisingai pažymima skundžiamame pirmosios instancijos teismo... 121. b. l., 11 t. 68-69 b. l.). Iš prokurorės apeliacinio skundo argumentų galima... 122. Taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai atkreiptas... 123. Taigi, jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo ar... 124. Pažymėtina, kad V. T. taip pat buvo kaltinamas tuo, jog 2002 m. lapkričio... 125. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame Kauno apygardos teismo 2013 m.... 126. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nors byloje nesurinkta pakankamai... 127. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas buvo... 128. 2K-425/2012). Kaip matyti iš nukentėjusiojo atstovės apeliacinio skundo... 129. Apeliacinių skundų argumentai, kuriais iš esmės ginčijamas įrodymų... 130. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi pirmiau išdėstytas bylos... 131. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 132. Kauno apygardos prokuratūros bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. G....