Byla 1A-366-851/2018
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorui Nikolajui Kozliakui, nuteistajam A. Ž., jo gynėjai advokatei Liudmilai Karvelienei, vertėjai Ingridai Petrulienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme.

2Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas, ir iš A. Ž. priteista 2 909,33 Eur nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

3Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

4I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

51.

6A. Ž. nuteistas už tai, kad 2017 m. vasario 23 d. apie 19.30 val. Vilniuje, arkoje tarp Musninkų g. 12-ojo ir 14-ojo namų, tarp jo ir pažįstamo A. M. kilusio konflikto metu tyčia sudavė nuketėjusiajam A. M. ne mažiau 14 smūgių peiliu į krūtinę, pilvą ir kairiąją ranką, tuo padarydamas nukentėjusiajam dvi durtines-pjautines žaizdas krūtinės dešinėje pusėje ir šešias durtines-pjautines žaizdas kairėje pusėje, ne mažiau penkių žaizdų pilve, iš kurių keturios kiauryminės su didžiosios taukinės, kasos, tuščiosios ir storosios žarnų sužalojimais bei vieną durtinę-pjautinę žaizdą kairiajame žaste, ir taip sunkiai sutrikdė A. M. sveikatą.

  1. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

72.

8Apeliaciniu skundu A. Ž. teismo prašo jo veiksmus kvalifikuoti kaip būtinąją gintį.

92.1. Nuteistojo nuomone, šioje baudžiamojoje byloje tyrimas buvo atliktas šališkai, neobjektyviai, nebuvo nustatytos tikrosios įvykio aplinkybės. Teigia, kad nebuvo įvertinta tai, jog jis A. M. sužalojo, nes jo (A. Ž.) sveikatai grėsė pavojus. Nurodo, kad neturėdamas kito pasirinkimo, buvo priverstas gintis. Kaip atsirado peilis rankose ir kiek kartu smogė, paaiškinti negali. Ką padarė, suvokė tik grįžęs į namus. Nuteistojo nuomone, vadovaujantis bylos medžiaga akivaizdu, kad jo veiksmai nebuvo tyčiniai ir sąmoningi.

103. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

11III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12A. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

  1. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
  2. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir jų pagrindu priėmė nepagrįstas ir šališkas išvadas, teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Be to, BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalyse įtvirtinta išskirtinė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Šiame kontekste pažymėtina, jog teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12/2016).
  3. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinktų įrodymų visetas neabejotinai įrodo, kad kilusio konflikto metu A. Ž. tyčia suduodamas nuketėjusiajam A. M. ne mažiau 14 smūgių peiliu į krūtinę, pilvą ir kairiąją ranką, sunkiai sužalojo nukentėjusįjį, kas atitinka BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius.
  4. Sprendžiant, ar yra pagrindas nustatytus A. Ž. veiksmus vertinti kaip įvykdytus esant būtinosios ginties situacijai, ko prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

137.1. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016).

  1. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose, A. Ž. nebuvo nuoseklus, nuolat keitė savo parodymus, pateikdamas naujas gynybines versijas.

148.1. Apklaustas 2017-01-07 pirmosios instancijos teismo posėdyje A. Ž. savo kaltę pripažino visiškai ir parodė, kad įvykio aplinkybių nepamena, jis yra narkomanas, įvykio metu buvo girtas, neprisimena, ar vartojo narkotikus. Buvo iš anksto telefonu susitaręs su nukentėjusiuoju susitikti, nes jis turėjo grąžinti skolą. Jiems susitikus, dėl kažkokių neaiškumų kilo muštynės. Kažkaip išėjo, kad nukentėjusysis jį puolė, sudavė į galvą kumščiu, pataikė į pakaušį. Tuomet jis išsitraukė peilį, kurį turėjo jį su savimi, ir peiliu smogė nukentėjusiajam į kojas, pečius, krūtinę. Nežino, kodėl tiek kartų smogė, smūgių neskaičiavo. Nukentėjusysis nenukrito, jis (A. Ž.) pasitraukė pirmas. Pagalbos nekvietė, ką nukentėjusysis toliau veikė, nematė. Tą vakarą prisigėrė. 2018-02-20 vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. Ž. pareiškė, kad nori pakeisti savo duotus parodymus, nes policijos pareigūnai jį privertė prisipažinti. Nurodė, kad jis įvykio vietoje aplamai nebuvo ir jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, prašė vadovautis jo pirminiais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir jį išteisinti.

158.2. Apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis vėl pakeitė savo parodymus ir parodė, jog neneigia, kad kilusių muštynių tarp jo ir nukentėjusiojo A. M. metu buvo keičiamasi abipusiais smūgiais, kad muštynių metu panaudojo peilį, tačiau nurodo, jog veikė būtinosios ginties sąlygomis.

  1. Apeliacinio skundo kontekste teismas pažymi, jog pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančio ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012). Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013).
  2. Atskirai atkreiptinas dėmesys ir į teismų praktiką baudžiamosiose bylose, kuriose nagrinėjamos specifinės konfliktinės situacijos – muštynės. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad muštynių metu besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais. Todėl tokiose situacijose teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-172/2011, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015 ir kt.).
  3. Viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu neabejotinai nustatyta, to neneigia ir nuteistasis, kad muštynių, kilusių tarp nuteistojo A. Ž. ir nukentėjusiojo A. M., metu A. M. smūgiavo kumščiais, o A. Ž. - peiliu. Kodėl tiek daug kartų sudavė peiliu, A. Ž. negalėjo paaiškinti nei pirmosios instancijos teismo, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Be to, A. Ž. neneigė, jog iš muštynių vietos pasitraukė pirmas, paprasčiausiai pabėgo, palikęs nukentėjusįjį, pagalbos pastarajam nekvietė, ką nukentėjusysis toliau veikė, nematė. Taigi įvertinus nuteistojo parodymus ir kitą baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad nagrinėjamu atveju realios grėsmės A. Ž. sveikatai ir gyvybei nebuvo, apeliantas pats buvo aktyvus muštynių dalyvis. Be to, nagrinėjamoje situacijoje vertinant tai, kad muštynių metu besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, net ir šiuo požiūriu teisė į būtinąją gintį A. Ž. nekyla, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip visiškai nepagrįstus A. Ž. argumentus, kad jis nukentėjusįjį A. M. peiliu sunkiai sužalojo, veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.
  4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantas, gi, vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-03-21 nuosprendžio vertinimu, nepateikė aukštesnės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti ar pakeisti skundžiamą nuosprendį.
  5. Vien tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis ar jo gynėja, savaime nereiškia, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).
  6. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-03-21 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

16Nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

17Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai