Byla 2K-455/2013
Dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutarties.

2Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu S. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

3Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėta Kauno apygardos teismo 2004 m. sausio 12 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams penkiems mėnesiams.

4Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartimi nuteistojo S. S. apeliacinis skundas atmestas.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6S. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 21 d., apie 11.00 val., viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje prie UAB „Marijampolės butų ūkis“, esančioje Marijampolėje, Šiaulių g. 4, tyčia įžūliais veiksmais ignoruodamas moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstas bendrąsias viešo elgesio taisykles, egzistuojančias visuomenėje, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, kilusio konflikto su M. Š. metu automobilyje ,,Audi A3“ (valst. Nr. ( - ) sėdinčiam M. Š. bandė suduoti smūgį kumščiu į veido sritį, tačiau šiam išvengus smūgio, S. S. iš kelnių kišenės išsitraukė peilį, susigrūmė su iš automobilio išlipusiu M. Š., sugriebdamas jam už rankos nutraukė M. Š. 300 Lt vertės megztinį, juo apsivyniojo dešinę ranką su joje laikomu peiliu ir tyčia peiliu sudavė vieną smūgį M. Š. į krūtinės sritį, padarydamas durtinę pjautinę žaizdą krūtinės dešinėje pusėje. Taip S. S. nukentėjusiajam M. Š. nežymiai sutrikdė sveikatą ir padarė 300 Lt turtinę žalą, taip pat savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

7Kasaciniu skundu nuteistasis prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti arba panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

8Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, t. y. pažeidė įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas, be to, neatsakė ir į visus jo apeliacinio skundo argumentus. Kasatoriaus nuomone, įrodymai įvertinti nesilaikant BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatų.

9Pirmosios instancijos teismas netiesioginės kilmės įrodymus kartu su duomenimis, kurie buvo gauti akistatos ir asmens parodymo atpažinti metu, vertino fragmentiškai, nenuosekliai ir spekuliatyviai. Teismo įvardyti kaip netiesioginiai įrodymai pagrindžia visiškai kitą įrodinėjimo šioje byloje dalyką, t. y. aplinkybę, ar jis nusikaltimo padarymo metu buvo toje vietoje ir tuo laiku, tuo tarpu kitus duomenis, kuriuos teismas vertino kaip įrodymus – akistatos bei parodymo atpažinti rezultatus, įvertino atskirai nuo minėtais netiesioginiais duomenimis grindžiamo įrodinėjimo dalyko. Be to, skirtingai nei nurodyta nuosprendyje, bylos nagrinėjimo metu M. Š. ne neprisiminė aplinkybių, apie kurias jis pasakojo akistatos ir parodymo atpažinti metu, bet nurodė nesąs tikras dėl asmens, kuris prieš jį atliko neteisėtus veiksmus. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Loginė grandinė yra būtina įrodinėjimo proceso dalis, tačiau baudžiamajame procese kiekviena loginės sekos grandis turi būti pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais baudžiamosios bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006, 2K-185/2009, 2K-32/2010, 2K-66/2013, 2K-175/2013 ir kt.). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas savo teiginius iš esmės grindė netiesioginiais įrodymais, kuriuos patvirtinto akistatos ir asmens parodymo atpažinti duomenys, tačiau pastarųjų ir teismo įvardytų netiesioginių įrodymų turinys, t. y. šios baudžiamosios bylos įrodinėjimo dalykas, taip ir liko neatskleistas. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo pasirinktos įrodinėjimo priemonės – 2011 m. rugpjūčio 11 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolas, 2011 m. rugpjūčio 12 d. akistatos protokolas, 2011 m. rugpjūčio 11 d. daiktų parodymo atpažinti protokolas, 2011 m. rugpjūčio 10 d. ir 2011 m. rugpjūčio 11 d. reikalaujamų daiktų pateikimo protokolai, 2011 m. liepos 15 d. akistatos tarp M. Š. ir T. K. protokolas, 2011 m. rugpjūčio 1 d. daiktų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad apžiūrėtas CD vaizdo įrašas, 2011 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos teismo Skaitmeninės informacijos ekspertizės centro specialistų išvada Nr. 11-2180 (11), iš kurios matyti, kad tiriamojo asmens Nr. 5 nustatyti išorės požymiai sutampa su S. S., tačiau jie yra bendro pobūdžio, taip pat 2011 m. rugpjūčio 10 d. asmens kratos protokolas, iš kurio matyti, kad iš S. S. yra paimti du mobiliojo ryšio telefonai, 2011 m. rugpjūčio 11 d. daiktų apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota paimtų mobiliojo ryšio telefonų apžiūra, ir kt. akivaizdžiai skirti ne jo kaltei pagrįsti, o įsitikinti, kad 2011 m. birželio 21 d. nusikaltimo padarymo vietoje ir metu buvo ir jis (kasatorius). Todėl, kasatoriaus nuomone, teisės taikymo aspektu teismas netinkamai vertino byloje surinktus duomenis siekiant nustatyti aplinkybę, ar jis buvo įvykio vietoje ir bylai reikšmingu metu, o ne nustatyti jo veiksmų neteisėtumą ir baudžiamumą, kad, pasirinkdamas tokias įrodinėjimo priemones ir netiesioginių įrodymų pagrindu bandydamas sudėlioti logišką faktinių aplinkybių seką ir grandinę, nukrypo nuo įrodinėjimo tikslo, kurį apibūdina vienas iš įrodymams keliamų reikalavimų – jų liečiamumas (arba sąsajumas) su faktinėmis bylos aplinkybėmis. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas byloje ištirtais įrodymais, surašant jį privalu paisyti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, pagal kuriuos nuosprendyje turi būti nurodyta įrodyta nustatytos bylos aplinkybės. Ši nuostata tiesiogiai susijusi su pagrindiniais nusikalstamos veikos požymiais, kurių nustatymas ir pagrindimas turi nekelti abejonių dėl tokios veikos fakto buvimo. Kasatorius teigia, kad nuosprendyje netiesioginiais įrodymais pagrindžiama tik ta aplinkybė, kad jis buvo nusikaltimo vietoje ir metu, tačiau šių įrodymų turinys nieko bendro neturi su įrodinėjimo dalyku šioje byloje, t. y. tuo, kas atliko veiksmus, numatytus BK 284 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius pažymi, kad netiesioginės kilmės įrodymai pagal baudžiamojo proceso teisės teoriją skirstomi į dalykinius ir pagalbinius. Dalykiniais netiesioginiais įrodymais galima įvardyti tokius, kurie nustato įrodančiuosius faktus, kuriais remiantis po to nustatomos aplinkybės, įeinančios į įrodinėjimo dalyką. Kiekvienas iš tokių įrodymų turi savarankišką reikšmę. Dalykiniai įrodymai pagal savo paskirtį sutampa su tiesioginių įrodymų paskirtimi – nustato aplinkybes, įeinančias į nusikaltimo dalyką, tačiau tiesioginiai įrodymai jas nustato tiesiogiai, o netiesioginiai dalykiniai įrodymai – per įrodančiuosius faktus. 2011 m. rugpjūčio 11 d. daiktų parodymo atpažinti protokolas, 2011 m. rugpjūčio 10 d. ir 2011 m. rugpjūčio 11 d. reikalaujamų daiktų pateikimo protokolai, 2011 m. liepos 15 d. akistatos tarp M. Š. ir T. K. protokolas, 2011 m. rugpjūčio 1 d. daiktų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad apžiūrėtas CD vaizdo įrašas, 2011 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos teismo Skaitmeninės informacijos ekspertizės centro specialistų išvada Nr. 11-2180 (11), iš kurios matyti, kad tiriamojo asmens Nr. 5 nustatyti išorės požymiai sutampa su S. S., tačiau jie yra bendro pobūdžio, taip pat 2011 m. rugpjūčio 10 d. asmens kratos protokolas, iš kurio matyti, kad iš S. S. yra paimti du mobiliojo ryšio telefonai, 2011 m. rugpjūčio 11 d. daiktų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota paimtų mobiliojo ryšio telefonų apžiūra, ir kt. kaip visuma nesudaro dalykinių netiesioginių įrodymų turinio, nes šie duomenys nesusiję su įrodančiaisiais faktais, t. y. tomis aplinkybėmis, kurias būtina pagrįsti teisiškai kvalifikuojant nusikalstamus veiksmus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus nuomone, minėti duomenys tik pagrindžia, kad galbūt jis buvo nusikaltimo vietoje ir jo padarymo metu, tačiau tai nesudaro savarankiško pagrindo teigti, kad būtent jis ir padarė neteisėtus veiksmus prieš M. Š.. Netiesioginiai įrodymai laikytini pagalbinio pobūdžio. Pagalbiniai netiesioginiai įrodymai naudojami juos siejant su įrodinėjimo dalyku ne per įrodančiuosius faktus, bet per dalykinius įrodymus, nes patys jie savarankiškos reikšmės neturi. Todėl, kaip teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, neteisingai vertino byloje surinktus duomenis, t. y. juos sutapatino, tarsi jie visi būtų susiję su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir akistatos bei M. Š. pateikto asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką duomenimis, tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu užfiksuotų nukentėjusiojo parodymų, jis negalėjo patvirtinti, kad jo pozicija akistatos metu buvo teisinga, o parodymo atpažinti pagal nuotrauką apskritai nelabai pamena. Taigi, esant abejonių dėl duomenų patikimumo ir jų tikrumo, teismas privalėjo kitais procesiniais būdais nustatyti, kodėl iš esmės skiriasi nukentėjusiojo M. Š. parodymai, kodėl juose nėra nuoseklumo. Įrodymų vertinimo prasme laikytina neteisėta, kai teismas, tirdamas įrodymus, vadovaujasi ikiteisminio tyrimo metu duotais paaiškinimais, kurie bylos nagrinėjimo metu buvo paneigti. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys privalomai turi būti tiriami teisme, o esant prieštaravimams tarp jų, teismas privalo išaiškinti šiuos prieštaravimus ir jų priežastis, tačiau tai nebuvo padaryta. Šios klaidos neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas.

10Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal jo apeliacinį skundą, ne tik kad taip pat, kaip pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertino byloje surinktus duomenis, bet ir, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, neišnagrinėjo apeliacinio skundo tiek, kiek to buvo prašoma.

11Šis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis, nurodė, kad nukentėjusysis teisme buvo apklaustas praėjus beveik vieneriems metams nuo įvykio, todėl natūralu, kad dėl praėjusio pakankamai ilgo laiko nuo prieš jį įvykdytų nusikalstamų veiksmų toks asmuo gali tiksliai neprisiminti nusikaltimą įvykdžiusio asmens bruožų, kad nukentėjusiojo parodymams patikrinti pagrįstai buvo vertinama byloje esanti medžiaga – atpažinimo pagal nuotrauką protokolas ir akistatos protokolas. Kasatorius pažymi, kad bylą nagrinėjant teisme, t. y. apklausiant nukentėjusįjį M. Š., jo parodymai nebuvo tikrinami. Pagal BPK 276 straipsnį nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, kai nukentėjusysis atsisako arba vengia duoti parodymus, taip pat kai pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus. Šios nuostatos reiškia, kad turi būti perskaitomi anksčiau apklausos metu duoti parodymai, o ne perskaitomi arba remiamasi kitais procesiniais veiksmais gautais duomenimis. Nukentėjusysis M. Š. negalėjo patvirtinti anksčiau savo duotų parodymų apie įvykio faktines aplinkybes. Taigi jo parodymai negalėjo būti tikrinami tokiais duomenimis, kurie buvo gauti siekiant patikrinti pirmuosius parodymus, gautus dar ikiteisminio tyrimo metu. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į klausimą ir nepašalino abejonės, kurią jis iškėlė apeliaciniame skunde, jog nėra aišku, kokio senumo nuotraukos buvo panaudotos atliekant asmens parodymą atpažinti. Į šį klausimą apeliacinės instancijos teismas neatsakė, nors iš esmės ši aplinkybė yra svarbi siekiant priimti teisingą galutinį sprendimą. Tai turi įtakos parodymo atpažinti rezultatams, atpažįstančiojo nuomonės ir parodymų formavimuisi, jau nekalbant apie tai, kad kiti nusikalstamame įvykyje dalyvavę asmenys nebuvo pateikti atpažinti nukentėjusiajam. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 11 d. daiktų parodymo atpažinti protokole nurodyta, jog nukentėjusysis M. Š. iš pateiktų atpažinti aprangų nuotraukų atpažino aprangą, esančią nuotraukoje Nr. 3, kaip labiausiai panašią į tą, kuria buvo apsirengęs jį 2011 m. birželio 21 d. sužalojęs asmuo. Tačiau, kaip teigia kasatorius, nukentėjusysis aprangos neatpažino, o tik nurodė, kad ji panaši, kad atkreipė dėmesį į asmens veido bruožus, bet ne į aprangą. 2011 m. rugsėjo 26 d. specialisto išvadoje yra nurodyta, kad pateiktame vaizdo įraše užfiksuoto objekto – asmens, kuris 2011 m. birželio 21 d. vaizdo įraše sudavė smūgį nukentėjusiajam, aprangos bei lyginamajam tyrimui su užduotimi pateiktos aprangos (tamsiai mėlynos spalvos sportinio tipo bliuzonas su gobtuvu), kuri buvo paimta 2011 m. rugpjūčio 10 d. sulaikymo metu iš S. S., nustatyti požymiai sutampa. [...] S. S. kaltę [...] taip pat patvirtina 2011 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro Skaitmeninės informacijos ekspertizių skyriaus specialisto išvada Nr. 11-2180(11), specialistės D. K. paaiškinimai teisme, specialisto išvada Nr. p G 53/11(09), telefoninių pokalbių analizė. Be to, teismas nurodė, kad „2011 m. rugsėjo 26 d. specialisto išvada ir specialistės D. K. paaiškinimai paneigia liudytojų T. K., T. K., M. K., T. V. parodymus apie tai, kad M. Š. peiliu į krūtinę sužalojo T. K.. Specialisto išvada ir specialistės paaiškinimai patvirtina, kad T. K. nusikaltimo vietoje visai nebuvo. Įvertinus tai, kad šių liudytojų parodymai dėl nusikaltimo padariusio asmens neatitinka tikrovės, kad telefoninių pokalbių išklotinės patvirtina, jog S. S. telefonu dažnai bendraudavo su T. K., yra bendravęs su T. V., nėra pagrindo tikėti ir ta jų dalimi, jog kaltinamojo S. S. nepažįsta ar kad nusikaltimo vietoje pastarojo nebuvo. [...] daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai, kaip siekį padėti S. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės, vertino tiek liudytojų [...], tiek paties kaltinamojo [...] parodymus“.

12Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo apeliacinio skundo argumentus, netinkamai vertino įrodymus tuo aspektu, jog pasirinko ne tą įrodinėjimo dalyką. Įrodinėjimo dalykas šioje byloje yra ne tai, kas buvo įvykio vietoje įvykio metu, bet kas būtent įvykio metu atliko nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį M. Š.. Šio teismo nutartyje itin detaliai analizuojami mobiliojo ryšio operatorių abonentai pagal prisijungimo informaciją, o tai, anot teismo, parodo, jog jis buvo įvykio vietoje ir įvykio metu. Tačiau pastarieji duomenys rodo tik apie galimą jo buvimą įvykio vietoje M. Š. sužalojimo metu, tačiau šie duomenys niekaip neprisideda prie patvirtinimo, kad būtent jis yra nusikaltimo subjektas. Vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuota kaip „tamsiai apsirengęs vyriškis prieina prie automobilio vairuotojo pusės durelių, jas atidaro...“. Pagal įvykio vietos 2011 m. birželio 21 d. apžiūros protokolą ant vairuotojo durelių stiklo, automobilio rėmo paviršiaus išryškėjo rankų pėdsakas, kuris nukopijuotas ant keturių daktiloskopinių plokštelių. 2011 m. lapkričio 16 d. specialisto išvadoje Nr. 64-8-IS 1-499 nurodoma, kad rankos delno pėdsakas ir trys rankų pirštų pėdsakai yra palikti ne M. Š. ar S. S., o kažkokio kito ar kitų asmenų. 2011 m. birželio 21 d. įvykio vietos apžiūros metu paimtas kraujo pavyzdys nuo asfalto ir rasta nuorūka iš viso liko netirti. Be to, vertinant byloje surinktus duomenis, taip ir lieka neaišku, kodėl (nors nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo minima, kad nukentėjusysis M. Š. konfliktavo su keturiais asmenim) taip ir liko neatlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai nei su T. K., nei su M. K., nei su T. V.. Jie nebuvo parodyti atpažinti nukentėjusiajam, nebuvo atliekamos akistatos, nebuvo ieškoma pas juos drabužių, galimo nusikaltimo įrankio. Į tokius skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas atsakė, kad kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo teiginiais dėl ikiteisminio tyrimo neišsamumo, kad ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimas ar jų neatlikimas, anot teismo, priklauso nuo tyrimą atliekančių ir jį kontroliuojančių pareigūnų pasirinktos tyrimo taktikos. Šioje byloje, pasak teismo, apelianto nurodytų atskirų tyrimo veiksmų atlikimas nebuvo būtinas, nes ir be šių veiksmų atlikimo padarytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės buvo nustatytos byloje surinktais, teisiamajame posėdyje patikrintais kitais įrodymais. Tačiau, pasak kasatoriaus, proceso išsamumo principas sietinas su visapusiškumo ir objektyvumo kriterijais, o pagal teismų praktiką – su pakankamumo ir kokybiškumo reikalavimais. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime išaiškinta, kad baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais), kurių turi pakakti ir kurie turi būti aiškūs teisingam nuosprendžiui pagrįsti. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši taisyklė baudžiamąją bylą nagrinėjančius teisėjus įpareigoja sprendimą byloje priimti tik prieš tai nustačius visas įmanomas nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje laikantis rungimosi ir šalių lygybės principų objektyviai ištirti visus reikšmingus duomenis, nuosprendį grįsti tik teisėtais būdais gautais, patikrintais duomenimis, jokiems įrodymams neteikiant išankstinės galios ar pranašumo prieš kitus, o vertinant įrodymų visumą, sprendimą byloje priimti nepriklausomai nuo jokios pašalinės įtakos, pagal savo teisines žinias, principus ir vertybes, prieš tai intelektualiai įsitikinus dėl byloje ištirtų įrodymų įrodomosios vertės ir reikšmės. Nurodyti iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylantys reikalavimai yra tarpusavyje susiję ir daro įtaką vienas kitam. Kasatorius teigia, kad tiek ikiteisminis tyrimas, tiek ir teisminis procesas vyko nesivadovaujant išsamumo ir visapusiškumo reikalavimais. Šių reikalavimų nepaisymas, kasatoriaus manymu, lėmė, kad abiejų instancijų teismai padarė neteisingas išvadas, neatitinkančias bylos faktinių aplinkybių. Apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad pirminėse proceso stadijose nebuvo tirta, kieno yra ant asfalto rastos kraujo dėmės, paimta rasta nuorūka, neatlikti patikrinamieji tyrimo veiksmai (akistatos, parodymai atpažinti ir kt.) su T. K., M. K. ir T. V., tačiau Kauno apygardos teismas to nelaikė svariais argumentais. Tiesioginių įrodymų, dėl kurių patikimumo būtų galima neabejoti, šioje byloje nėra. Taigi šios ir kitos aplinkybės lemia manymą, kad ikiteisminis tyrimas, taip pat ir bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme buvo atlikti nesilaikant BPK 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad gynyba nei ikiteisminio tyrimo pabaigoje, nei pirmosios instancijos teisme neprašė papildomai tirti atitinkamus įrodymus, negali būti laikoma esmine priežastimi, pateisinančia neišsamų bylos aplinkybių ištyrimą (pavyzdžiui, Wierciszewska v. Poland, no. 41431/98, judgment of 25 November 2003; Uglanova v. Russia, no. 3852/02, judgment of 21 September 2006; Mamic v. Slovenia, no. 75778/01, judgment of 27 July 2006; Četvertakas v. Lithuania, no. 16013/02, judgment of 20 January2009, ir kt.). Kasatorius teigia, kad visas baudžiamasis procesas šioje byloje nebuvo išsamus, tai suvaržė jo teisę į sąžiningą ir tinkamą teisinį procesą, apribojo galimybes ginčyti teismų nustatytas aplinkybes. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien nukentėjusiųjų ar liudytojų, išskyrus BPK 301 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, parodymais. Tačiau liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų patikimumas yra būtina sąlyga tam, kad būtų išvengta neteisingo ar nepagrįsto asmens nuteisimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu šio teismo praktikoje įtvirtintu principu – teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (pavyzdžiui, Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands, judgment of l9 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Heile v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Savo ruožtu žemesnės instancijos teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog baudžiamoji byla buvo nagrinėjama dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, kurio kaltė buvo nustatyta pagal teismui pateiktus ir ištirtus įrodymus, kad kitų asmenų kaltė byloje nebuvo nagrinėjama, todėl gynybos argumentai dėl su kitais galimai įtariamaisiais asmenimis neatliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų atmetami. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas privalėjo arba išsamiai atsakyti į šį skundo argumentą, arba iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šią aplinkybę pašalinti. Tačiau tai, pažeidžiant BPK nuostatas, nebuvo padaryta.

13Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

14Prokuroras atsiliepime nurodo, kad teismai tinkamai įvertino įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Prokuroro manymu, nuosprendyje esantis teiginys, kad „abiejų kaltinamųjų kaltė pilnai ir neginčytinai įrodyta“, laikytinas klaida, nes kitose nuosprendžio dalyse kalbama tik apie vieną kaltinamąjį, t. y. S. S..

15Prokuroras nurodo, kad nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiais, jog teismai, nuteistojo kaltę grįsdami netiesioginiais įrodymais, juos vertino atskirai vieną nuo kito ir įrodinėjo tik faktą, kad S. S. buvo įvykio vietoje, o ne tai, jog jis sužalojo nukentėjusįjį. Kadangi pirmosios instancijos teisme S. S. išvis neigė buvęs įvykio vietoje nusikalstamos veikos padarymo metu, tai dalis įrodymų (informacija iš telekomunikacijų tiekėjų) ir buvo skirta patvirtinti, kad kasatorius buvo įvykio vietoje. Ši informacija tik papildė kitus įrodymus, patvirtinančius, kad nukentėjusį sužalojo S. S.. Teismas vertino ne atskirus įrodymus, o jų visetą, jų tarpusavio ryšį, tyrė tiek S. S. teisinančias, tiek jį kaltinančias aplinkybes. Teismas paneigė versiją, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti T. K., ir nurodė, dėl kokių aplinkybių šią versiją atmeta. Kasatorius nepagrįstai teigia, jog nukentėjusiojo parodymai neteisėtai buvo patikrinti jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Teismas galėjo remtis nukentėjusiojo parodymais, duotais akistatos ir parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu. BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Taigi, nukentėjusiajam neprisimenant įvykio aplinkybių, teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais ir kituose ikiteisminio tyrimo metu atliktuose tyrimo veiksmuose užfiksuotais duomenis. Būtent akistatos ir parodymo atpažinti asmenį protokoluose užfiksuota, kad M. Š. sužalojo S. S., o ne T. K.. Todėl kasatorius neteisus, kad teismas galėjo tik paskelbti ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo apklausos protokolą ir negalėjo remtis akistatos bei kitais protokolais. Taip pat teismas pagrįstai rėmėsi specialisto išvada, kad tarp keturių asmenų T. K. nėra, jis atkrinta iš visų tiriamų asmenų. Tai neprieštarauja ikiteisminio tyrimo metu nustatytiems duomenims, kad T. K. nesužalojo nukentėjusiojo ir vėliau T. K. buvo prašomas prisiimti kaltę už S. S.. Kita vertus, specialistų padaryta išvada, kad dalis vaizdo įraše sutampančių S. S. išvaizdos bruožų, nors tiksliai negalima nustatyti, jog tai S. S., neprieštarauja patikrintiems ikiteisminio tyrimo metu duotiems nukentėjusiojo parodymams, kad jį peiliu sužalojo S. S.. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad teismas išsamiai įvertino visus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. S. S. teisės į gynybą nepažeistos.

16Dėl skundo teiginių apie ikiteisminio tyrimo išsamumą prokuroras nurodo, kad teismui nekilo abejonių, jog nepakankamai surinkta duomenų nusikalstamos veikos aplinkybėms ar ją padariusiam asmeniui nustatyti. Be to, kokius ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikti, sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir prokuroras, organizuojantis ir kontroliuojantis ikiteisminį tyrimą. Tai, kad kasatorius nesutinka su teismų nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, nedaro jų nepatikimomis. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakė.

17Nuteistojo S. S. kasacinis skundas atmestinas.

18Dėl BPK 20, 301 straipsnių ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo

19Kasaciniu skundu nuteistasis S. S. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti, nes, kaip teigia kasatorius, teismai netinkamai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių bei 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes šis teismas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma, ir į visus apeliacinio skundo argumentus neatsakė.

20Tokie kasatoriaus teiginiai ir juos grindžiantys argumentai atmestini.

21BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nagrinėjamoje byloje nėra pažeisti. S. S. kaltė padarius nusikalstamą veiką pagrįsta teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, visi jie nuosprendyje išdėstyti, aptarti ir įvertinti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme S. S. teigė, kad tuo metu, kai buvo sužalotas nukentėjusysis, jis nusikalstamos veikos padarymo vietoje nebuvo. Tokia nuteistojo gynybos versija buvo išsamiai ištirta ir motyvuotai atmesta. Kasatoriaus nuorodos, kad minėta aplinkybė nėra reikšminga, t. y. kad ji apskritai nesietina su tomis aplinkybėmis, kurias teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, turėjo tirti ir vertinti, atmestinos kaip visiškai nepagrįstos. Kasaciniame skunde nuteistasis plačiai aptarinėja tiesioginių ir netiesioginių įrodymų svarbą bei, netiesioginius įrodymus skirstydamas į dalykinius ir pagalbinius, pateikia savąjį jų vertinimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, kad įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais gali būti grindžiamos teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2005, 2K-589/2006 ir kt.). Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

22Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad vertinant įrodymus buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių reikalavimai. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o pagal 4 dalį – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismų sprendimai pagrįsti duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytų jų pripažinimo įrodymais reikalavimų. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis M. Š. 2011 m. birželio 21 d. viešoje vietoje buvo sužalotas peiliu suduodant jam smūgį į krūtinę. Ikiteisminio tyrimo metu, t. y. netrukus po įvykio – 2011 m. birželio 28 d., nukentėjusysis davė parodymus, kad asmenį, kuris jį sužalojo peiliu, gali atpažinti, ir nurodė jį apibūdinančius požymius, pagal kuriuos jis gali atpažinti tą asmenį. 2011 m. rugpjūčio 11 d. buvo atliktas procesinis veiksmas – asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką (BPK 192 straipsnis). Šio procesinio veiksmo atlikimo protokole užfiksuota, kad iš parodytų 4 asmenų nuotraukų nukentėjusysis atpažįsta S. S. ir mano, kad būtent šis jį sužalojo, bei nurodo požymius, pagal kuriuos jį atpažįsta. 2011 m. rugpjūčio 12 d. buvo atliktas kitas procesinis veiksmas – nukentėjusiojo ir S. S., dalyvaujant jo gynėjui, akistata (BPK 190 straipsnis). Šio procesinio veiksmo atlikimo protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis parodė, jog jį sužalojo prieš jį sėdintis asmuo, t. y. S. S.. 2011 m. rugpjūčio 11 d. nukentėjusiajam buvo pateiktas atpažinti iš S. S. paimtas sportinis bliuzonas. Iš šio procesinio veiksmo protokolo (BPK 193 straipsnis) matyti, kad nukentėjusysis jį atpažino kaip labiausiai panašų į tą, kokiu buvo apsirengęs jį sužalojęs žmogus. Pagal BPK 96 straipsnį dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, yra apžiūros, kratos, poėmio, parodymo atpažinti ir kitų proceso veiksmų protokolai. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolai gali būti pripažįstami įrodymais ir vertinami visų bylos duomenų kontekste. Bylą nagrinėjant teisme tiek minėti, tiek kiti byloje surinkti duomenys – Lietuvos teismo ekspertizės centro Skaitmeninės informacijos ekspertizių skyriaus specialisto išvada, daiktų pateikimo, nukentėjusiojo ir T. K. akistatos protokolai bei kt., buvo ištirti, specialistė davė paaiškinimus teisiamajame posėdyje, nukentėjusysis ir liudytojai – T. K., T. K., M. K. ir T. V. buvo apklausti. Taigi nagrinėjant bylą visi duomenys buvo patikrinti, palyginti, padaryti sprendimai argumentuoti. BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Iš bylos proceso eigos, teismo posėdžių protokolų matyti, kad rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu nuostatos, nustatytos BPK 44 straipsnio 7 dalyje, taip pat ir BPK 242 straipsnio 1 dalies reikalavimai, nebuvo pažeisti, įstatymo suteiktos kaltinamojo gynybos teisės nebuvo apribotos ar suvaržytos. Teisėjų kolegija konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių, kad nuosprendis grindžiamas duomenimis, kurių kaip įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių reikalavimų, neturi pagrindo.

23Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, t. y. prašymą panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti argumentuoja tuo, kad jo kaltumas, ginčijant nustatytas faktines bylos aplinkybes, neįrodytas.

24Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. įrodymų netiria ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja. Įrodymų vertinimas, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasaciniame skunde, ginčydamas nustatytas bylos aplinkybes, kasatorius pakartojo tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodomi ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, jų leistinumą, tarpusavio susietumą, jų, kaip kiekvieno atskirai ir visumos, vertinimą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes ištyrė išsamiai, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados dėl S. S. kaltumo, jo padarytos nusikalstamos veikos atitinka faktines bylos aplinkybes, yra pagrįstos ir teisingos. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.

25Pagal byloje nustatytas aplinkybes S. S. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra teisinio pagrindo.

26Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, priimtoje nutartyje neatsakė į visus jo argumentus, atmestini. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Teisėjų kolegija pripažinti, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kad priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus neatsakyta bei pakankamai motyvuotai nepaaiškinta, kodėl jie atmetami, neturi pagrindo (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

27Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba tenkinti alternatyvų prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra teisinio pagrindo. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

28Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

29Nuteistojo S. S. kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu... 3. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėta... 4. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 5. Teisėjų kolegija... 6. S. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 21 d., apie 11.00 val., viešoje... 7. Kasaciniu skundu nuteistasis prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012... 8. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos... 9. Pirmosios instancijos teismas netiesioginės kilmės įrodymus kartu su... 10. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal jo apeliacinį... 11. Šis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje... 12. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo... 13. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 14. Prokuroras atsiliepime nurodo, kad teismai tinkamai įvertino įrodymus,... 15. Prokuroras nurodo, kad nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiais, jog... 16. Dėl skundo teiginių apie ikiteisminio tyrimo išsamumą prokuroras nurodo,... 17. Nuteistojo S. S. kasacinis skundas atmestinas.... 18. Dėl BPK 20, 301 straipsnių ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo... 19. Kasaciniu skundu nuteistasis S. S. prašo pirmosios instancijos teismo... 20. Tokie kasatoriaus teiginiai ir juos grindžiantys argumentai atmestini.... 21. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį grindžia tik... 22. Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad vertinant įrodymus buvo pažeisti... 23. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius iš esmės ginčija... 24. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus... 25. Pagal byloje nustatytas aplinkybes S. S. baudžiamasis įstatymas pritaikytas... 26. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320... 27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 29. Nuteistojo S. S. kasacinį skundą atmesti....