Byla 2A-988/2014
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Mijūna“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1498-480/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Arčia“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Mijūna“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana).

5Ieškovas prašė pripažinti negaliojančia 2011-01-28 tarpininkavimo sutartį parduodant turtą Nr. 2010-01-28/1, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo ieškovui 236 627,60 Lt sumą bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2012-04-11 nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą. Administratorius nustatė, kad 2011-01-28 šalys sudarė tarpininkavimo sutartį Nr. 2010-01-28/1, pagal kurią atsakovas įsipareigojo tarpininkauti parduodant nekilnojamąjį turtą ir įrengimus, esančius adresu Elektrėnų g. 1D, Kaune, o ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui atlyginimą, kurį sudaro 4 proc. sutarties kainos, už kurią parduodamas ieškovo turtas. Ieškovas ir atsakovas atliko eilę su tuo susijusių mokėjimų, įskaitymų, mokėjimo nurodymų, pažeisdami ieškovo bei kreditorių interesus. Pažymėjo, kad atsakovo veikla nėra susijusi su nekilnojamojo turto prekyba, nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų atlikęs kokius nors darbus reklamuojant turtą ar kitaip ieškant pirkėjų, realiai atsakovas tarpininkavimo paslaugos ieškovui nesuteikė, o jei ir teikė kokias nors su tuo susijusias paslaugas, jų vertė akivaizdžiai buvo per didelė. Pažymėjo, kad minėtas turtas buvo parduotas kaimynystėje esančiai uždarajai akcinei bendrovei „Univesa“ ir nors Tarpininkavimo sutartyje numatytas atlyginimas, 4 procentai nuo turto pardavimo kainos (pardavė 2011-06-09 už 4 968 540,00 Lt.), sudaro 198 741,60 Lt, tačiau ieškovas už suteiktas paslaugas atsakovui sumokėjo 236 627,60 Lt, įskaitant PVM. Nurodė, kad ieškovo finansinė būklė jau tarpininkavimo sutarties sudarymo metu buvo bloga, tad tokios didelės kainos sumokėjimas už abejotinos paslaugos suteikimą pažeidė ieškovo (įmonės) kreditorių teises. Administratorius nustatė, kad 2012 metų pirmą pusmetį, prieš pat bankroto bylos iškėlimą, ieškovas ir atsakovas vykdė ieškovo turto perkėlimą į atsakovo įmonę. Šalys iki bankroto bylos iškėlimo veikė nesąžiningai ir, sudarydamos ginčijamą ieškovui nenaudingą tarpininkavimo sutartį, būdamos tarpusavyje susijusios įmonės, aiškiai žinojo, kad mokumo problemų turinčiam ieškovui pirkti turto pardavimo tarpininkavimo paslaugą iš atsakovo, kuris paprastai tokių paslaugų neteikia, yra ne tik nenaudinga, bet tokia sutartis ir jos vykdymas, suteikiant atsakovui prioritetą prieš kitus kreditorius, akivaizdžiai pažeidžia kitų kreditorių interesus. Nurodė, jog yra visos būtinos įstatymo numatytos sąlygos ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu (actio Pauliana).

6Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nėra visų sąlygų, būtinų actio Pauliana institutui taikyti. Bankroto byla ieškovui iškelta praėjus daugiau kaip vieneriems metams po 2011-01-28 tarpininkavimo paslaugų sutarties sudarymo, o byloje nesant įrodymų apie ieškovo turtinę padėtį tarpininkavo sutarties sudarymo metu, nėra pagrindo teigti, kad sudarant ginčijamą sandorį buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės. 2011-01-28 sutartimi sulygtos paslaugos ieškovui buvo suteiktos, ieškovo turtas atsakovo surastam pirkėjui buvo parduotas pelningai, todėl argumentas, jog 2011-01-28 sandoris ieškovui buvo ekonomiškai nenaudingas, laikytinas neįrodytu. Pažymėjo, kad įvertinant, jog abi įmonės buvo PVM mokėtojos, 2011-07-04 PVM sąskaitos faktūros pagrindu atsakovui mokėtina atlygio už suteiktas tarpininkavimo paslaugas suma apskaičiuota su PVM - 236 676 Lt, o per apsirikimą nurodyta – 236 627,60 Lt. Kaip nepagrįstą atsakovas vertina ieškovo poziciją dėl tariamo įmonių sąsajumo. Ieškovas tariamo atsakovo nesąžiningumo, sudarant 2011-01-28 sutartį, taip pat neįrodė.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino negaliojančia 2011 m. sausio 28 d. Tarpininkavimo sutartį parduodant turtą Nr. 2012-01-28/1, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo, taikė restituciją ir priteisė ieškovui iš atsakovo 117 944,92 Lt bei bylinėjimosi išlaidas, o kitą ieškinio dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad yra visos sąlygos pripažinti 2011 m. sausio 28 d. Tarpininkavimo sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.).

9Dėl ieškovo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės teismas nurodė, kad bankrutuojančios įmonės administratorius anksčiau sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taigi ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana). Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius, veikdamas visų kreditorių interesais, siekia į bankrutuojančios įmonės turto masę susigrąžinti perleistą kitiems asmenims turtą (ar pinigines lėšas) pagal ginčijamą sandorį tam, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriai galėtų gauti savo turimų reikalavimų patenkinimą, todėl ieškovas gali pasinaudoti actio Pauliana institutu, gindamas kreditorių interesus.

10Dėl kreditorių teisių ir interesų pažeidimo ginčijamu sandoriu teismas nurodė, kad kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar pajėgi atsiskaityti. Teismas, įvertinęs ieškovo finansinius dokumentus, konstatavo, kad 2010 m. - 2011 m. įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams buvo didesni už pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl tiek 2010 m., tiek ir 2011 m. ieškovas buvo nemoki įmonė. Tuo tarpu pagal 2011-01-28 sudarytą ginčo tarpininkavimo sutartį ieškovas atsakovui vykdė mokėjimus, įskaitymus, kas leidžia daryti išvadą, kad ieškovas, būdamas nemokus, sudarydamas ginčijamą sandorį ir iš dalies pagal jį atsiskaitydamas su atsakovu, suteikė jam nepagrįstas privilegijas prieš kitus kreditorius. Ieškovas neturi pakankamai turto kreditoriniams reikalavimas patenkinti, nes, pardavus visą materialų turtą, nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma yra 2 069 349 Lt. Taigi, darytina išvada, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises.

11Dėl ieškinio senaties teismas nurodė, kad ieškovo administratoriui bendrovės dokumentai buvo perduoti 2012 m. liepos 13 d. Ieškinys dėl tarpininkavimo sutarties pripažinimo negaliojančia teisme gautas 2013 m. vasario 15 d., todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas.

12Dėl būtinumo sudaryti ginčijamą sandorį teismas nurodė, kad vertinant privalėjimą sudaryti konkretų sandorį tokiu imperatyvu gali būti pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo nustatyti tokių aplinkybių, net atsakovo atstovui nurodant ieškovo nesutarimą su pirkėja UAB „Univesa“ dėl parduodamo turto kainos. Kadangi ginčijamas sandoris pagal jau nurodytus sprendimo argumentus buvo sudarytas neveikiant visų BUAB „Arčia“ kreditorių interesais, todėl jį sudaryti šalys neprivalėjo. Be to, bylos duomenys nepatvirtina, jog ginčijamą tarpininkavimo sutartį ieškovas privalėjo sudaryti pagal įstatymus, teismų sprendimus, preliminarias ar kitas sutartis.

13Dėl ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo teismas nurodė, kad taikant actio Pauliana turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai yra ginčijamas atlygintinas sandoris (CK 6.66 str. 1 ir 2 d.). Ieškovo nesąžiningumas kreditorių atžvilgiu yra įrodytas pirmiau nurodytais duomenimis apie jo sunkią turtinę padėtį ir negalėjimą laiku atsiskaityti su reikalavimo teisę turinčiais kreditoriais. Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog ieškovui buvo žinoma jo sudėtinga finansinė padėtis, todėl jam buvo žinoma, kad atliekami didelės vertės mokėjimai vieno iš kreditorių (t. y. atsakovo) atžvilgiu pažeis kitų jo kreditorių teises ir teisėtus interesus, o būtent teisę į reikalavimų patenkinimą. Byloje esančių įrodymų visuma taip pat patvirtina ir atsakovo nesąžiningumą. Apdairaus ir rūpestingo kvalifikuoto subjekto elgesio standartas reikalauja domėtis kitos sandorio šalies patikimumu (apie šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan.), o šio apdairaus ir rūpestingo elgesio stoka vertintina kaip sąžiningumo imperatyvo sutartiniuose santykiuose nepaisymas. Atsakovas, ginčo sandoriu įsipareigodamas tarpininkauti parduodant ieškovo nekilnojamąjį turtą, įrangą ir įrengimus, o jo direktoriui pripažįstant turint patirties versle, negalėjo nesuprasti, kad ieškovas yra aiškiai susidūręs su mokumo problemomis ir veikdamas kaip rūpestingas ir apdairus verslo subjektas, turėjo savarankiškai domėtis ieškovo finansine būkle, tuo labiau, kad ieškovo finansinės ataskaitos buvo išviešintos Juridinių asmenų registre. Nors ieškovo finansinės ataskaitos už 2010 m. buvo išviešintos po ginčo sandorio sudarymo, tačiau tai nepaneigia nei atsakovo pareigos, nei galimybių šią informaciją gauti iki ginčo sandorio sudarymo. Atitinkamai atsakovas, būdamas verslo subjektas, neturėjo jokio pagrindo manyti, kad yra vienintelis ieškovo kreditorius ir kad ginčijamu sandoriu jokie kitų kreditorių interesai nebus pažeisti. Savo rizika sudarydamas ginčijamą sandorį atsakovas elgėsi nesąžiningai. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų faktinį Tarpininkavimo sutarties vykdymą. Tuo metu kai ieškovo įmonės finansinė padėtis rodė jos nemokumą, tarpininkavimo sutarties sudarymas, atsakovui neturinti jokios patirties toje sityje, ir apmokėjimas už faktiškai neatliktas paslaugas, sumokant 4 procentų sutarties kainos atlyginimą (Tarpininkavimo sutarties 4.2.5 p.) plius PVM, akivaizdžiai rodo, kad abi sutarties šalys buvo nesąžiningos, nes sudarytu sandoriu buvo siekiama nuslėpti nuo kitų kreditorių turtą (pinigines lėšas), į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas.

14Dėl kreditoriaus reikalavimo ir įmonės turto apimties santykio teismas nurodė, kad BUAB „Arčia“ bankroto bylos duomenimis, pardavus visą materialų įmonės turtą ir gautas lėšas skyrus kreditorių reikalavimų tenkinimui, nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma yra 2 069 349 Lt. Ginčijamu sandoriu ieškovas siekia prisiteisti 236 627,60 Lt sumą. Pripažinus ginčo tarpininkavimo sutartį negaliojančia ir taikius restituciją, šalys bus grąžinamos į pirminę padėtį ir taip bus patenkinta dalis teisėtų kreditorių reikalavimų, nes bus pašalinti jų teisių pažeidimai.

15Dėl restitucijos taikymo teismas nurodė, kad actio Pauliana tikslas yra pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu taikyti restituciją, sugrąžinant skolininkui turtą, kurį jis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą. Išdėstytų argumentų pagrindu pripažinus negaliojančia Tarpininkavimo sutartį, yra pagrindas taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo 117 944,92 Lt sumą (236627,60-118682,68=117944,92 Lt) (CK 6.66 str. 4 d., 6.145 str. 1 d.). Tačiau, teismo nuomone nėra teisinio pagrindo priteisti iš atsakovo procesines palūkanas, kadangi suma, kuri priteistina iš atsakovo, yra susijusi su restitucijos taikymu, o ne sutartiniais ar deliktiniais teisiniais santykiais.

16Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad faktinės bylos aplinkybės leidžia spręsti, kad tarpininkavimo sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu ir kitu savarankišku - CK 1.86 straipsnio pagrindu, nors iš ieškinio turinio akivaizdu, jog bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių, taip pat ir bankrutuojančios įmonės teisės ir interesus, ginčija nurodytą sandorį pareikšdamas actio Pauliana ieškinį, o aplinkybe, kad atsakovas pagal šį sandorį realiai neatliko jokių paslaugų, įrodinėja sandorio šalies nesąžiningumą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu į bylą nebuvo pateikta įrodymų apie tarpininkavimo paslaugų reikalingumą, aiškių paslaugų teikimo rezultatų ar kitų duomenų, patvirtinančių tarpininkavimo paslaugų teikimo realumą. Todėl teismas sprendė, kad šalys ginčijamu sandoriu siekė ne sukurti realius civilinius teisinius santykius, kuriuos būtų galima vertinti kaip tarpininkavimo paslaugas, o sudaryti sąlygas atsakovui išmokėti ieškovui priklausančias pinigines lėšas. Pripažino, kad šalių sudaryta Tarpininkavimo sutartis yra tariamas sandoris, kuris, kaip niekinis sandoris, negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.86 str.). CK 1.86 straipsnio 2 dalis nustato, kad tokiems sandoriams taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, todėl atsakovas privalo grąžinti ieškovui ką yra neteisėtai gavęs pagal 2011 m. sausio 28 d. sutartį.

17III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18Atsakovas apeliaciniu skundu prašo ieškovo reikalavimams taikyti ieškinio senatį ir šiuo savarankišku pagrindu panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Teismui nepatenkinus pirmame punkte teikiamo reikalavimo, panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškovo reikalavimai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad nėra praleistas ieškinio senaties terminas ieškiniui actio Pauliana pagrindu prareikšti, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-18 nutartyje, priimtoje civ. byloje Nr. 3K-3-448/2012, suformuluotoms teisės taikymo taisyklėms skaičiuojant terminą bankroto administratoriui pareikšti reikalavimus teisme actio Pauliana pagrindu. CK 6.66 str. 3 dalyje nustatytas vienerių metų senaties terminams reikalavimams dėl sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu pareikšti taikytinas tais atvejais, kai CK 6.66 str. pagrindu yra ginčijamas ne bankrutuojančios įmonės sudarytas sandoris, bet bankrutuojančios įmonės skolininko sudarytas sandoris. Šiuo atveju ieškovo reikalavimams dėl sandorio (Tarpininkavimo sutarties) negaliojimo actio Pauliana pagrindu pareikšti taikytinos ne CK nuostatos, bet ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p., reglamentuojančio bankroto administratoriaus sužinojimo apie bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius momentą, nuostatos. Ieškovo dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti 2012 m. liepos 13 d., tad terminas pareikšti ieškinį actio Pauliana baigėsi 2013 m. sausio 12 d. Tačiau ieškinys dėl tarpininkavimo sutarties pripažinimo negaliojančia teisme buvo gautas tik 2013 m. vasario 15 d., t.y. praleidus įstatymo nustatytą terminą daugiau nei mėnesį.
  2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo būtinumo sudaryti ginčijamą sandorį. Ginčijamo sandorio metu parduotas turtas nebuvo tiesiogiai naudojamas įmonės veikloje bei nebuvo būtinas ieškovo tolimesnei veiklai vykdyti. Todėl akivaizdu, kad ieškovui susidūrus su finansiniais sunkumais ir siekiant nedidinti iš kredito sutarties Ūkio bankui skolinių įsipareigojimų buvo protinga ir racionalu parduoti įkeistą turtą, siekiant užtikrinti galimybę toliau vykdyti ieškovo veiklą. Tarpininkavimo sutarties tikslas buvo pasiektas, ieškovo turtas buvo parduotas pelningai, už didesnę kainą, nei viešajame registre nurodyta turto vidutinė rinkos vertė.
  3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo nesąžiningumo faktą. Atsakovas neturėjo galimybės gauti duomenų apie ieškovo turtinę padėtį sudarant tarpininkavimo sutartį, nes ieškovo finansinės ataskaitos buvo išviešintos jau po sandorio sudarymo. Be to, būtinumas, privalomumas nuolat domėtis kiekvieno skolininko teisine, finansine padėtimi, nekyla nei iš įstatymų, nei iš civiliniuose bei bankroto teisiniuose santykiuose dalyvaujantiems subjektams taikytinų bendrųjų teisės principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 17 d., nutartis civ. Byloje Nr. 3k-7-326/2007).
  4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas realiai nevykdė tarpininkavimo sutarties, nes tai, jog nekilnojamas turtas buvo sėkmingai parduotas, paneigia prieštaringas teismo išvadas. Jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pirkėją ieškovo turtui surado ne atsakovas, byloje nėra. Nėra įrodymų, patvirtinančių, kad sutartas 4 proc. komisinis mokestis yra akivaizdžiai per didelis.

19Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

  1. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

20Apeliacinis skundas netenkintinas

21Dėl bylos nagrinėjimo ribų

22Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

23Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Mijūna“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1498-480/2013, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

24Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų

25Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi actio Pauliana, kaip kreditorių teisių gynimo būdas, suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, turint tikslą apsiginti nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais siekiama nevykdyti ar netinkamai vykdyti kreditorių reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003; 2012 gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-204/2012).

26Dėl actio Pauliana, kaip kreditorių interesų teisinės apsaugos būdo, išskirtinumo pastarąjį galima taikyti tik esant tam tikrų sąlygų visumai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

27Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde keliamas ginčas ne dėl visų actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimo, o dėl trijų: 1) dėl UAB „Arčia“ privalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį; 2) dėl UAB „Mijūna“ nesąžiningumo; 3) dėl ieškinio senaties termino taikymo.

28Dėl neprivalėjimo sudaryti sandorio, kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos

29Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu, jeigu jis neprivalėjo būti sudarytas (CK 6.66 str.1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę (pvz., viešojo pirkimo sutartys (CK 6.380 straipsnis), energijos pirkimo–pardavimo sutartys (CK 6.383 straipsnis), žemės nuomos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004; kt.). Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš sutarties, skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad skolininkas, net ir turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su tam tikrais kreditoriais arba suteikti pranašumą tik vienam ar keletui jų. Vykdydamas savo pareigą sudaryti sandorį, skolininkas, esantis nemokumo situacijoje, turi siekti, kad nebūtų pažeisti kitų kreditorių interesai. Jis turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis nepasunkintų atsiskaitymo su kitais kreditoriais ir taip nepažeistų jų teisių ar interesų. Turi būti atsižvelgiama į tai, kad ir įmonės nemokumo situacijoje skolininkas privalo vykdyti įstatymų reikalavimus (pavyzdžiui, dėl skolų padengimo eiliškumo, atsiskaitymo tvarkos), o atsiskaitant su vienu kreditoriumi turi paisyti kitų kreditorių teisių ir interesų, kad jie nebūtų pažeidžiami. Įstatymo nuostatų nesilaikymas yra nesuderinamas su protingo asmens elgesio standartu. Pranašumo vienam kreditoriui teikimas yra draudžiamas pagal baudžiamuosius įstatymus, taip pat vertinamas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas, tai net ir esant susidėjusioms svarbioms faktinėms aplinkybėms skolininkas turi vadovautis įstatymais ir pagal juos spręsti dėl būtinumo sudaryti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

30Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančių ieškovo balansų už 2009-2011 metų laikotarpius (b.l. 117-123, t. 1) matyti, kad 2009 metais ieškovo turimas turtas sudarė 7 470 295 Lt, mokėtinos sumos per vienerius metus – 3 618 160 Lt. Įmonė 2009 metais patyrė 981 023 Lt nuostolių (b.l. 120, t. 1). 2010 metais ieškovo turimas turtas ženkliai sumažėjo ir sudarė 4 973 009 Lt, mokėtinos sumos per vienerius metus išaugo iki 6 007 148 Lt. Įmonė 2010 metais patyrė 1 708 400 Lt nuostolių (b.l. 120, t. 1). Taigi, i 2011 m. sausio 28 d. Tai, jog tarpininkavimo sutarties tikslas buvo ieškovo turtą parduoti pelningai, už didesnę kainą, nei viešajame registre nurodyta turto vidutinė rinkos vertė, nelaikytina tais imperatyvais, sukėlusiais ieškovui neišvengiamą teisinę pareigą sudaryti ginčo susitarimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad šiuo atveju UAB „Arčia“ turėjo neišvengiamą pareigą sudaryti ginčijamą susitarimą.

31Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atsiliepime nurodomos aplinkybės, jog ieškovui susidūrus su finansiniais sunkumais ir siekiant nedidinti iš kredito sutarties Ūkio bankui skolinių įsipareigojimų, buvo protinga ir racionalu parduoti įkeistą turtą, siekiant užtiktini galimybę toliau vykdyti ieškovo veiklą, yra nesusiję su šios bylos nagrinėjimo objektu, nes byloje yra nagrinėjimas Tarpininkavimo sutarties sudarymo būtinumo klausimas, o ne pačio nekilnojamojo turto pardavimo būtinumo klausimas. Aplinkybė, jog UAB „Arčia“ visuotinis akcininkų susirinkimas nutarė parduoti nekilnojamąjį turtą už ne mažesnę nei 4,5 mln. Lt sumą ir tokia suma buvo gauta pardavus turtą, nereiškia, jog Tarpininkavimo sutartis šiam tikslui pasiekti buvo būtina. Priešingai, esant įmonės nemokumo būklei kreditorių interesus labiausiai atitinka turto pardavimas už įmanomai didžiausią kainą ir mažiausiomis sąnaudomis. Kitų argumentų, pagrindžiančių teiginį, jog ieškovas privalėjo sudaryti Tarpininkavimo sutartį, atsakovas nenurodė. Atsakovas taip pat neįrodė, jog tarpininkavimo parduodant ieškovui nekilnojamąjį turtą paslauga realiai buvo suteikta, kad jo pastangomis buvo surastas turto pirkėjas ir kad dėl atsakovo tarpininkavimo buvo gauta didesnė parduodamo turto kaina.

32Dėl atsakovo nesąžiningumo, kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos

33Atlygintinio sandorio ginčijamo atveju CK 6.66 straipsnio taikymui turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas. Tokiu, kaip šios bylos atveju, kai bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius ginčija šios įmonės sudarytus atlygintinius sandorius, CK 6.66 straipsnio taikymui turi būti nustatomas abiejų ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teisme ginčas dėl ieškovo nesąžiningumo nekeliamas, todėl yra nagrinėjamas tik atsakovo nesąžiningumo klausimas.

34Atsakovas teigia, jog neturėjo galimybės gauti duomenų apie ieškovo turtinę padėtį sudarant tarpininkavimo sutartį, nes ieškovo finansinės ataskaitos buvo išviešintos jau po sandorio sudarymo. Be to, būtinumas, privalomumas nuolat domėtis kiekvieno skolininko teisine, finansine padėtimi, nekyla nei iš įstatymų, nei iš civiliniuose bei bankroto teisiniuose santykiuose dalyvaujantiems subjektams taikytinų bendrųjų teisės principų.

35Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo argumentus dėl jo sąžiningumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; kt.). Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad verslininkams, kaip subjektams, įstatyme keliami didesni reikalavimai domėtis kita sudaromo sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius. Sąžiningo sandorio dalyvio elgesio standartą atitinkantis reikalavimas veikti aktyviai ir pasidomėti, ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų asmenų interesai, taikomas atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybių kontekstą. Konkrečiu atveju, vertinant verslininko turėjimą žinoti tam tikras aplinkybes, atsižvelgiama į jo ir kontrahento veiklos pobūdį. Pagal kontrahento veiklos pobūdį verslininkas turi suprasti, kad skolininkas turi verslo santykių ne tik su juo, bet ir su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Kai skolininkas nemokus, visiškas atsiskaitymas su vienu ar keletu kreditorių, taip išskiriant juos iš kitų, neatitinka sąžiningo elgesio standartų, todėl sandorio šalių, žinojusių apie nurodytą situaciją, sudarymas sandorio, kaip pagrindo atsiskaityti tik su pasirinktu kreditoriumi, reiškia jų nesąžiningumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013). Taigi, atsakovo nesidomėjimas kitos sandorio šalies patikimumu (apie ieškovo turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan.) bei apdairaus ir rūpestingo elgesio stoka, vertintina kaip sąžiningumo imperatyvo sutartiniuose santykiuose nepaisymas. Atsakovas, ginčo sandoriu įsipareigodamas tarpininkauti parduodant ieškovo nekilnojamąjį turtą, įrangą ir įrengimus, negalėjo nesuprasti, kad ieškovas yra susidūręs su mokumo problemomis, be to atsakovas ne kartą yra nurodęs, jog ieškovui susidūrus su finansiniais sunkumais ir siekiant nedidinti iš kredito sutarties Ūkio bankui skolinių įsipareigojimų, buvo protinga ir racionalu parduoti įkeistą turtą, siekiant užtikrinti galimybę toliau vykdyti ieškovo veiklą, t.y. atsakovas žinojo apie ieškovo sunkią finansinę padėtį. Todėl, atsakovas, veikdamas kaip rūpestingas ir apdairus verslo subjektas, turėjo savarankiškai domėtis ieškovo finansine būkle. Tai, jog ieškovo finansinės ataskaitos už 2010 m. buvo išviešintos po ginčo sandorio sudarymo, nepaneigia atsakovo pareigos bei galimybių šią informaciją gauti iki ginčo sandorio sudarymo. Be to, atsakovas, būdamas verslo subjektas, neturėjo jokio pagrindo manyti, kad yra vienintelis ieškovo kreditorius ir kad ginčijamu sandoriu jokie kitų kreditorių interesai nebus pažeisti.

36Tuo remdamasi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo nesąžiningumą.

37Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas šalių nesąžiningumą įrodinėjo ir aplinkybe, jog atsakovas pagal Tarpininkavimo sutartį realiai jokių paslaugų neatliko ir dėl to sudarytas sandoris pripažintinas fiktyviu (CK 1.86 str.). Nors ieškovas atskiro materialiojo teisinio reikalavimo (ieškinio) Tarpininkavimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.86 str. pagrindu įstatymo nustatyta tvarka nesuformulavo, tačiau ne kartą sandorio fiktyvumu grindė savo poziciją byloje dėl sandorio neteisėtumo (t. 1, b.l. 6, 99 ; t. 2 b.l. 42, 113). Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas realiai nevykdė Tarpininkavimo sutarties, nes tai, jog nekilnojamas turtas buvo sėkmingai parduotas, paneigia prieštaringas teismo išvadas. Jokių įrodymų, kurie patvirtintų kad pirkėją ieškovo turtui surado ne atsakovas, byloje nėra, kaip ir nėra įrodymų, patvirtinančių, kad sutartas 4 proc. komisinis mokestis yra akivaizdžiai per didelis. Pirmosios instancijos teismas Tarpininkavimo sutartį niekine ir negaliojančia pripažino taip pat ir CK 1.86 str. pagrindu, kaip tariamą sandorį.

38Pagal CK 1.86 straipsnį negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-362/2012 ir kt.). Išmokėjimas pinigų už nesuteiktas paslaugas, kurias nei teikti, nei jų teikimo reikalauti ir nebuvo ketinama, negali būti pripažįstamas sandorio įvykdymu, nes šalys turi siekti sukurti viena kitai tam tikrų teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės, t.y. pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o ginčijamo sandorio realų vykdymą – priešingai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014).

39Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialieji įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2012).

40Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti tokio fakto padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, o teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir taiko jo teisinius padarinius (CK 1.78 str. 5 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2008; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2013; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2013 ir kt.).

41Nagrinėjamu atveju ginčo sutartimi atsakovas įsipareigojo tarpininkauti parduodant nekilnojamąjį turtą ir įrengimus, esančius adresu Elektrėnų g. 1D, Kaune, o ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui atlyginimą, kurį sudaro 4 proc. sutarties kainos, už kurią parduodamas ieškovo turtas. Visų pirma, siekiant nustatyti, ar šalys siekė, sudarydamos Sutartį, civilinių teisių ir pareigų joms atsiradimo, būtina išsiaiškinti tikrąją šalių valią ir tikslus. Tai nustatyti gali padėti šalių sudarytos sutarties turinio analizė, šalių tarpusavio įsipareigojimų ir jų įvykdymo kontrolės būdų aptarimas Sutartyje, šalių teisių ir pareigų balansas, faktiškas sutarties sąlygų vykdymas ir pan. Esant paslaugų (pavyzdžiui, tarpininkavimo), kurias teikiant nesukuriamas materialus rezultatas, teisiniams santykiams (CK 6.716 str. 1 d.), ypatingai yra svarbus tinkamas paslaugų rūšies sutartyje aptarimas, kainos už atliktas paslaugas nustatymas ar kainos apskaičiavimo tam tikro būdo įtvirtinimas (CK 6.720 str. 1 d.), taip pat atsiskaitymas klientui už suteiktas paslaugas (CK 6.722 str.). Ginčijamoje Sutartyje šalys sutarė, kad atsakovas įsipareigoja savo priemonėmis reklamuoti parduodamą turtą; suteikti visą informaciją apie parduodamą nekilnojamąjį turtą potencialiems klientams; susitarti su interesantais dėl susitikimo datos, laiko ir vietos bei juos nuvežti parodyti parduodamą turtą ir pan. (t. 1., b.l. 11-13). Tačiau byloje nenustatyta, jog tarpininkavimo paslaugos ieškovui buvo reikalingos ir kad Tarpininkavimo sutartis šalių buvo faktiškai vykdoma. Duomenų, kad atsakovas būtų reklamavęs parduodama turtą ar kad kitokiais būdais ieškojo pirkėjų nepateikta. Išskyrus atsakovo direktoriaus A. Š. parodymus (t. 2, b.l. 105-109), nepateikti jokie kiti įrodymai, kad atsakovas būtų bendravęs su potencialiais klientais, teikęs jiems visą informaciją apie parduodamą turtą, susitikęs su jais, padaręs turto aprašą, rengęs sutarčių projektus ir juos derinęs ir pan. Tuo tarpu byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad minėtas nekilnojamasis turtas ir įrengimai, esantys adresu Elektrėnų g. 1D, Kaune, buvo parduoti kaimynystėje esančiai UAB „Univesa“ (t. 1., b.l. 16-33, 139). Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai A. K. ir V. A. parodė, kad UAB „Univesa“ nuo 2009 metų, t.y. dar prieš sudarant ginčijamą Tarpininkavimo sutartį, domėjosi parduodamu nekilnojamu turtu ir įrenginiais (t. 2, b.l. 38-41) ir jokio tarpininko šio turto pardavimui nereikėjo. Iš esmės aplinkybę, jog UAB „Univesa“ jau anksčiau buvo potencialus turto pirkėjas, pripažino ir atsakovo direktorius A. Š.. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Mijūna“ buvo įsteigta 2010 m. lapkričio 18 d., o A. Š. tik 2011 m. sausio 10 d. įsigijo visas UAB „Mijūna“ akcijas bei tapo įmonės vadovu (t. 1., b.l. 124, 134), t.y. kuomet ieškovas jau buvo nemoki įmonė. Atsakovo nurodytas adresas (M. G. g. 35, Kaunas), telefonas sutampa su šiais ieškovo rekvizitais (t. 1., b.l. 4, 61, 63, 90), be to, dalis buvusių ieškovo darbuotojų bei ieškovo akcininkų ir su jais susijusių asmenų įsidarbino atsakovo įmonėje (t. 1., b.l. 64-72). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas ir atsakovas prieš pat bankroto bylos iškėlimą ieškovui vykdė ieškovo turto perkėlimą į atsakovo įmonę, t.y. ieškovas mažomis kainomis atsakovui pardavė likvidžių atsargų likučius (t. 1., b.l. 51-55), 2012 m. balandžio 26 d. ieškovas išnuomojo atsakovui savo gamybines patalpas (t.1., b.l. 56-61). Ieškovas dalį sumos, už neva atsakovo suteiktas tarpininkavimo paslaugas, sumokėjo bankiniais pavedimais, o kitą dalį sumos padengė kitų kreditorių interesus pažeidžiančiais įskaitymais ir mokėjimo nurodymais (t. 1., b.l. 35-49).

42Apibendrindama aptartus byloje įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas įrodė, kad pasirašant šalims Tarpininkavimo sutartį nebuvo siekiama sukurti tarp šalių civilinius teisinius tarpininkavimo paslaugų teikimo santykius, taip pat kad atsakovas realiai nesuteikė ieškovui paslaugų, už kurias buvo išrašyta PVM sąskaita – faktūra (t. 1., b.l. 34). Tuo remiantis nėra pagrindo pripažinti, kad ši sutartis šalims sukūrė tarpusavio civilines teises ir pareigas. Išorinė sandorio forma buvo panaudota tik tam, kad viena šalis (UAB „Mijūna“) gautų iš kitos šalies (UAB „Arčia“) pinigines lėšas, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutartį pripažino negaliojančia kaip tariamą sandorį (CK 1.86 str.).

43Teisėjų kolegija sprendžia, kad ankščiau nurodytos aplinkybės, jog tarp šalių sudaryta Tarpininkavimo sutartis yra tariamas sandoris, taip pat patvirtina šalių nesąžiningumą. Tarpininkavimo sutarties sudarymas tarp susijusių asmenų, tuo metu, kai ieškovas jau buvo nemokus, su atsakovu, neturinčiu jokios patirties nekilnojamojo turto pardavimo srityje, ir apmokėjimas už faktiškai neatliktas paslaugas, sumokant 4,7 procentų (su PVM) sutarties kainos atlyginimą (Tarpininkavimo sutarties 4.2.5 p.), patvirtina, kad abi sutarties šalys buvo nesąžiningos, nes sudarytu sandoriu buvo siekiama nuslėpti nuo kitų kreditorių turtą (pinigines lėšas), į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas.

44Dėl ieškinio senaties taikymo

45Atsakovas ieškinio nepagrįstumą grindė ieškinio senaties termino praleidimu. Nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2012, CK 6.66 str. 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu pareikšti taikytinas tais atvejais, kai CK 6.66 str. pagrindu yra ginčijamas ne bankrutuojančios įmonės sudarytas sandoris, bet bankrutuojančios įmonės skolininko sudarytas sandoris. Tad šiuo atveju ieškovo reikalavimams dėl sandorio (Tarpininkavimo sutarties) negaliojimo actio Pauliana pagrindu pareikšti taikytinos ne CK nuostatos, bet ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p., reglamentuojančio bankroto administratoriaus sužinojimo apie bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius momentą, nuostatos.

46Teisėjų kolegija, atmeta kaip nepagrįstus ankščiau nurodytus atsakovo argumentus dėl ieškinio senaties. Įstatyme ieškinio senatis apibrėžiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams tiek CK, tiek kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta ir tai, kad šios taisyklės išimtis gali nustatyti tiek CK, tiek kiti įstatymai. ĮBĮ įpareigoja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius teisme bei nustato, kad laikytina, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2013).Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovo administratoriui bendrovės dokumentai buvo perduoti 2012 m. liepos 13 d., o ieškinys pirmosios instancijos teisme pareikštas 2013 m. vasario 15 d., todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. ĮBT 11 str. 3 d. 8 p. numatytas 6 mėn. terminas yra ne ieškinio senaties terminas reikalavimams teisme pareikšti, tačiau procesinis terminas, per kurį įmonės bankroto administratorius nuo dokumentų apie įmonės sandorius gavimo dienos turi patikrinti sandorių teisėtumą už 36 mėn. laikotarpį.

47Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2012, buvo nagrinėjama pagal faktines aplinkybes kitokia situacija, kai ieškovo bankroto administratorius ginčijo ne ieškovo sudarytą sandorį, bet ieškovo skolininko sudarytą dovanojimo sutartį. Minimoje byloje buvo sprendžiamas klausimas, kada ieškovas sužinojo apie tokį skolininko sandorį, t.y. ar nuo to momento, kai buvo paskirtas ieškovo administratorius, ar kai atsakovas ieškovui išsiuntė atitinkamą informaciją. Kadangi bylos, kuria remiasi atsakovas ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl remtis nurodyta kasacinio teismo nutartimi, kaip teismo precedentu, nėra teisinio pagrindo.

48Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl nustatytų CK 6.66 straipsnio sąlygų viseto yra pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu.

49Dėl restitucijos taikymo ir procesinių palūkanų priteisimo bei dėl apeliacinės instancijos teismo teisės ir pagrindų, panaikinus apskųstą teismo sprendimą (ar jo dalį), perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui

50Pripažinus sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu taikoma restitucija (CK 6.145 str. 1 ir 2 d.). Kadangi UAB „Arčia“ iškelta bankroto byla, todėl teisinių padarinių klausimas, pripažinus sandorį negaliojančiu, sprendžiamas kitaip, nei įprastais atvejais taikant actio Pauliana institutą: CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su ĮBĮ 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Skolininko nepagrįstai perleistas turtas (pinigai) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005).

51Taikant restituciją, šalys atstatomos į iki sandorio sudarymo buvusią padėtį. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl restitucijos, priteisė ieškovui iš atsakovo 117 944,92 Lt sumą (236627,60-118682,68=117944,92 Lt) (CK 6.66 str. 4 d., 6.145 str. 1 d.) ir nurodė, kad nėra teisinio pagrindo priteisti iš atsakovo procesines palūkanas, kadangi suma, kuri priteistina iš atsakovo, yra susijusi su restitucijos taikymu, o ne sutartiniais ar deliktiniais teisiniais santykiais.

52Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčas, ar ieškovas pagal Tarpininkavimo sutartį su atsakovu atsiskaitė visiškai, t.y. ar sumokėjo visą sutartą 236 627,60 Lt sumą, byloje nebuvo keliamas ir su tuo susijusios aplinkybės teismo detaliai nebuvo tiriamos. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog taikant restituciją yra pagrindas ieškovui iš atsakovo priteisti ne 236 627,60 Lt, o 117 944,92 Lt sumą. Kodėl atmeta tam tikrus įrodymus, galimai patvirtinančius, jog atsakovui likusią sumą pagal Tarpininkavimo sutartį ieškovo nurodymu pervedė ieškovo skolininkas IM-RE-KO GmbH (t.1., b.l. 43-50), teismas neargumentavo, taip pat nesiėmė priemonių šiai aplinkybei tiksliai nustatyti. Byloje nepašalintas ir prieštaravimas, kokia suma turėjo (ar galėjo) būti sumokėta atsakovui bendrovės IM-RE-KO GmbH pervedimu, kadangi ieškovas nurodo 118 682,68 Lt sumą, 2012 m. sausio 2 d. šalių tarpusavio skolų užskaitymo akte (t. 1., b.l. 41) nurodoma 119 212,13 Lt suma, o bandomajame balanse (t. 1., b.l. 49) nurodoma, jog pervesta 123 271,87 Lt suma. Tokią sumą (35 702 Eur) nurodo ieškovas ir apeliacinės instancijos teismui 2014 m. gegužės 29 d. pateiktame prašyme dėl dokumentų prijungimo. Atsakovas apeliaciniu skundu šios sprendimo dalies neskundžia, nes apskritai ginčija teismo sprendimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Ieškovas nepateikė apeliacinio skundo, tačiau atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos t

53CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios, kaip išaiškino kasacinis teismas, yra kompensuojamosios palūkanos. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007; 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Taigi, nei įstatymas, nei teismų praktika neriboja teisės reikalauti procesinių palūkanų priteisimo tam tikrais teisiniais santykiais (sutartiniais, deliktiniais ir pan.), bet numato, jog procesinių palūkanų galima reikalauti visais atvejais, kai nevykdoma piniginė prievolė, t.y. nesumokama teismo sprendimu priteista pinigų suma (CK 6.37 str. 2 d.).

54Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d. nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Ši norma pakartota Teismų įstatymo 1 str. 1 d., CPK 6 str. Materialiuoju požiūriu tai reiškia, kad teismui yra suteikta išimtinė teisė valstybės vardu išspręsti šalių ginčą ir pasakyti, kuri šalis teisi, kuri – ne, kurios reikalavimas pagrįstas, o kurios – ne. Teismo sprendimu šalių ginčas dėl teisės išsprendžiamas iš esmės ir daromas poveikis į egzistuojančius šalių materialiuosius teisinius santykius. Spręsdamas konkretų ginčą teismas konkrečioms bylos aplinkybėms taiko materialiosios teisės normas, o įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Teismo sprendimas yra visiems privalomas ir vykdytinas. Teisingumas yra neatskiriamas nuo teisėtumo. Jeigu teismo sprendimas – galutinis teisingumo vykdymo rezultatas – bus neteisėtas, tai nebus galima teigti, kad konkrečioje byloje teismas įvykdė teisingumą. CPK 2 str. nustatyta, kad civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus nagrinėjant civilines bylas, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2013).

55Pagal CPK 263 str. teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas, pagrįstu – jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tik teisminio nagrinėjimo metu ištyrus ir įvertinus įrodymus, remiantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, suformuluotomis CPK 176-185 straipsniuose, bei tinkamai nustačius turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes galima prieiti prie išvados, ar suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą teisminės gynybos yra pagrįstas, t. y. ar konstatuotinas teisės arba teisėto intereso pažeidimas ir ar jis gintinas.

56Tuo atveju, kai actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris pagal bankroto administratoriaus ieškinį, teismas turi būti aktyvus, nes šiuo atveju ginamas tiek privatus, tiek viešasis interesas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, turi atsižvelgti į bylų pagal bankrutuojančios įmonės ieškinius nagrinėjimo ypatumus ir vadovautis proceso teisės normomis, suteikiančiomis teismams teisę veikti ex officio. Tokiose bylose teismai turi teisę ne tik pasiūlyti šalims pateikti reikalingus įrodymus, bet ir, esant tokiam poreikiui, ex officio rinkti įrodymus, siekiant nustatyti reikšmingas bylai faktines aplinkybes (CPK 179 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005).

57Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Teisėjo vadovavimo procesui principas įtvirtina teisėjo pareigą jam, laikantis teisės į tinkamą teismo procesą, rungimosi ir kitų civilinio proceso principų, užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą, rūpintis, kad būtų nustatytos esminės bylos aplinkybės, esant pagrindui patikslinti šalių pareigą įrodinėti, nurodyti, kokias aplinkybes būtina nustatyti, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti pateikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti (CPK 159 str., 179 str.).

58Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, negali peržengti CPK 320 str. 1 d. nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). CPK 306 str. apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-649/2006; 2007 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2007; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008; ir kt.).

59CPK yra įtvirtinta ribota apeliacija, tačiau kaip yra nurodęs kasacinis teismas, tais atvejais, kai apeliaciniu skundu skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumas grindžiamas ginčo iš esmės išsprendimo nepagrįstumu, į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas patenka ir pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas tiek fakto, tiek ir teisės aspektais pagal apeliacinio skundo argumentus dėl ginčo išsprendimo iš esmės. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad apeliacinio skundo argumentai patvirtina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir (arba) neteisėtumą, dėl CPK 326 straipsnyje nurodytų bylos sprendimo būdų taikymo sprendžia apeliacinės instancijos teismas, tinkamo bylos sprendimo būdo laikantis įstatymo reikalavimų pasirinkimas yra šio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2013). Nors apeliantas negrindė pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo dėl netinkamo restitucijos taikymo, tačiau, atsižvelgdama į byloje egzistuojantį viešąjį interesą bei aplinkybę, jog išsprendęs sandorio negaliojimo klausimą teismas restitucijos taikymo klausimus turi išspręsti ex officio, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, tirdamas ginčo sandorio įvykdymo (apmokėjimo) aplinkybes bei restitucijos taikymo klausimus, nepažeidžia CPK 320 str. 2 d. reikalavimų.

60Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nuosekliai pabrėžęs, kad, siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2008; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; kt.). Taigi apeliacinės instancijos teismo teisė perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, panaikinus sprendimą, yra ribojama civilinio proceso teisės normų. Pagal CPK 327 str. byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik trimis atvejais: pirma, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse nurodytus pagrindus; antra, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme; trečia, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui, o kita bylos dalis išnagrinėjama apeliacine tvarka. CPK 329 str. 1 d. nustatytas dar vienas pagrindas, kai apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Iš esmės tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo nustatytus trūkumus. Vien materialiosios teisės normų pažeidimo atveju apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas bei įstatymo įgaliotas ištaisyti padarytą pažeidimą pats, negrąžindamas bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas sprendimą ir perduodamas bylą ar jos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nutartyje privalo nurodyti taikomą CPK nustatytą teisinį pagrindą bei jį motyvuoti, t. y. pagrįsti jo egzistavimą konkrečios bylos atveju.

61Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog pagal CPK 327 str. 1 d. 2 p. apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 str. 1 d. 2 p. taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 329 str. 1 d., yra pažymėjęs, kad tam, jog proceso teisės pažeidimai, kurie nepatenka į CPK 329 str. 2 ir 3 dalyje nurodytų esminių pažeidimų, t. y. absoliučių ar santykinai absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, sąrašą, būtų pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, būtinos dvi sąlygos: pirma, apeliacinės instancijos teismas turi padaryti išvadą, kad dėl šių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla; antra, šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jo dalį ir priimdamas naują sprendimą arba pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir šitaip tinkamai išspręsdamas bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2006; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-518/2007; kt.).

62Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal CPK 313 str. apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu skundžiamas, sprendimo ar nutarties. Ši norma užtikrina apelianto interesų apsaugą ir garantuoja, kad, nesant kitų asmenų skundų, jam kreipusis apeliacine tvarka nebus priimtas jo interesams nepalankesnis sprendimas, negu tas, kurį jis skundžia. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad blogesniu sprendimu gali būti laikomas toks, kuriuo asmeniui sumažinama teisių ar nustatoma daugiau pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2012). Taigi, net ir tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas CPK nustatyta tvarka konstatuoja viešojo intereso pažeidimo ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas faktą, jis, panaikinęs apskųstą sprendimą, turi perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o tai nelaikoma blogesnio sprendimo priėmimu (CPK 313 straipsnis). Priešingai, tokiose situacijose priėmęs sprendimą atmesti/patenkinti ieškinį, apeliacinės instancijos teismas blogintų asmens teisinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2013).

63Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų restitucijos tinkamam taikymui reikšmingų aplinkybių ir neištyrė bei neįvertino su tuo susijusių bylos įrodymų, todėl be pagrindo padarė išvadą, jog pagal Tarpininkavimo sutartį ieškovas sumokėjo atsakovui tik nebuvo pakankamai aktyvus, nerinko būtinų įrodymų, nors bankroto bylose vyraujantis viešasis interesas įpareigoja teismą būti aktyviu, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bei neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, dėl ko ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai. Teismas taip pat netinkamai išsprendė ieškinio reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

64Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, kaip teisminė instancija fakto ir teisės klausimams nagrinėti, įprastais atvejais turi kompetenciją ir galimybes pats pašalinti tokius pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumus. Tačiau atsižvelgdama į tai, jog apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių (CPK 313 str.), į tai, kad nelaikomas blogesnio sprendimo priėmimu skundžiamo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, sprendžia, kad yra pagrindas teismo sprendimo dalį dėl restitucijos likusios dalies taikymo, taip pat dėl reikalavimo priteisti procesines palūkanas panaikinti ir bylą dėl šių reikalavimų grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kita teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškinys dėl Tarpininkavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, iš dalies taikyta restitucija, priteisiant ieškovui iš atsakovo , taip pat kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų ieškovui atlyginimo klausimas, paliekama nepakeista.

65Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti apeliantui jo patirtas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.).

66Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais,

Nutarė

67Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą pakeisti.

68Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškinys dėl restitucijos taikymo ir 118 682,68 Lt priteisimo ieškovui iš atsakovo, pripažinus negaliojančia 2011-01-28 šalių sudarytą Tarpininkavimo sutartį parduodant turtą Nr. 2010-01-28/1, taip pat kuria netenkintas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo procesines palūkanas, panaikinti ir bylą dėl šių reikalavimų grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

69Kitą Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio... 5. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančia 2011-01-28 tarpininkavimo sutartį... 6. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nėra visų... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino... 9. Dėl ieškovo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės teismas... 10. Dėl kreditorių teisių ir interesų pažeidimo ginčijamu sandoriu teismas... 11. Dėl ieškinio senaties teismas nurodė, kad ieškovo administratoriui... 12. Dėl būtinumo sudaryti ginčijamą sandorį teismas nurodė, kad vertinant... 13. Dėl ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo teismas nurodė, kad taikant... 14. Dėl kreditoriaus reikalavimo ir įmonės turto apimties santykio teismas... 15. Dėl restitucijos taikymo teismas nurodė, kad actio Pauliana tikslas yra... 16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad faktinės bylos aplinkybės leidžia... 17. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 18. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo ieškovo reikalavimams taikyti ieškinio... 19. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti... 20. Apeliacinis skundas netenkintinas... 21. Dėl bylos nagrinėjimo ribų... 22. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo... 23. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal... 24. Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų... 25. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko... 26. Dėl actio Pauliana, kaip kreditorių interesų teisinės apsaugos būdo,... 27. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde... 28. Dėl neprivalėjimo sudaryti sandorio, kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos... 29. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu, jeigu jis neprivalėjo... 30. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančių ieškovo balansų už... 31. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atsiliepime nurodomos aplinkybės, jog... 32. Dėl atsakovo nesąžiningumo, kaip CK 6.66 straipsnio taikymo... 33. Atlygintinio sandorio ginčijamo atveju CK 6.66 straipsnio taikymui turi būti... 34. Atsakovas teigia, jog neturėjo galimybės gauti duomenų apie ieškovo... 35. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo argumentus dėl jo... 36. Tuo remdamasi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas... 37. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas šalių nesąžiningumą... 38. Pagal CK 1.86 straipsnį negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių,... 39. Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo... 40. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi... 41. Nagrinėjamu atveju ginčo sutartimi atsakovas įsipareigojo tarpininkauti... 42. Apibendrindama aptartus byloje įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, jog... 43. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ankščiau nurodytos aplinkybės, jog tarp... 44. Dėl ieškinio senaties taikymo... 45. Atsakovas ieškinio nepagrįstumą grindė ieškinio senaties termino... 46. Teisėjų kolegija, atmeta kaip nepagrįstus ankščiau nurodytus atsakovo... 47. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo minimoje Lietuvos Aukščiausiojo... 48. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl nustatytų... 49. Dėl restitucijos taikymo ir procesinių palūkanų priteisimo bei dėl... 50. Pripažinus sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu taikoma restitucija... 51. Taikant restituciją, šalys atstatomos į iki sandorio sudarymo buvusią... 52. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčas, ar ieškovas pagal Tarpininkavimo... 53. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti... 54. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d. nustatyta, kad teisingumą... 55. Pagal CPK 263 str. teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo... 56. Tuo atveju, kai actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris pagal bankroto... 57. Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl... 58. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios... 59. CPK yra įtvirtinta ribota apeliacija, tačiau kaip yra nurodęs kasacinis... 60. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nuosekliai pabrėžęs, kad,... 61. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra... 62. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal CPK 313 str.... 63. Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų restitucijos tinkamam... 64. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, kaip... 65. Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti apeliantui... 66. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 67. Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą pakeisti.... 68. Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria... 69. Kitą Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį palikti...