Byla e2-306-823/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės ,,Vagon“, SIA ,,LDZ Cargo“, uždarosios akcinės bendrovės ,,LW Trans“ ir uždarosios akcinės bendrovės ,,LW logistics“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1962-781/2017, kuria teismas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „LVG transportas“ bankroto byloje patvirtino uždarosios akcinės bendrovės „Quadro centre“, uždarosios akcinės bendrovės „Perpus“, PNP Group LLP, akcinės bendrovės SEB banko, uždarosios akcinės bendrovės „TVC NT“, Horizon Tselluloosi ja Paberi AS, SIA „L-Ekspresis“, uždarosios akcinės bendrovės „Investicijos ir kapitalas“, TOO „Eurasia Automotive“, Šymkent Rem Servis (??????? ??? ??????), UAB „LW logistics“, LAAS CARGO OU, uždarosios akcinės bendrovės „LW trans“, Quadro Center OU, UAB „Vagon“ finansinius reikalavimus bei netenkino pareiškėjos SIA „LDZ Cargo“ prašymo dėl BUAB LVG transportas“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Mokumo valdymo sprendimai“ atstatydinimo, ir

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi patvirtino BUAB „LVG transportas“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų, kurių neginčijo ir prašė patvirtinti bankroto administratorė, sąrašą.
  2. Pareiškėja (kreditorė) SIA „LDZ Cargo“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutarties, prašydama panaikinti nutarties dalį, kuria buvo patvirtinti trečios eilės BUAB „LVG transportas“ kreditorių reikalavimai (išskyrus SIA „LDZ Cargo“ reikalavimą), ir šią bylos dalį nagrinėti iš naujo; išreikalauti iš BUAB „LVG transportas“ bankroto administratorės rašytinius įrodymus, kurie leistų įvertinti skundžiama nutartimi patvirtintų trečios eilės BUAB „LVG transportas“ kreditorių (išskyrus SIA „LDZ Cargo“) reikalavimų pagrįstumą. Pareiškėja SIA „LDZ Cargo“ ginčijo pareiškėjų PNP Group LLP, UAB „TVC NT“, TOO „Ferrocarril“, SIA „L-Ekspresis“, UAB „Perpus“, Horizon Tselluloosi ja Paberi AS, AB SEB banko, UAB „LW logistics“, Quadro Center OU, UAB „Investicijos ir kapitalas“, UAB „LW trans“, LAAS CARGO OU, UAB „Quadro centre“, UAB „Vagon“, Šymkent Rem Servis (??????? ??? ??????) ir TOO „Eurasia Automotive“ kreditorinius reikalavimus.
  3. Pareiškėja nurodė, kad bankroto administratorė nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų BUAB „LVG transportas“ trečios eilės kreditorių reikalavimus, todėl teismas neturėjo galimybės įvertinti šių reikalavimų pagrindo bei dydžio. Pareiškėjai kyla įtarimų, kad bankroto administratorė savo iniciatyva į sąrašą galimai neteisėtai įtraukė tam tikrus kreditorius, kurie nepareiškė reikalavimų bankrutuojančiai įmonei. Be to, didelė dalis kreditorių, kurių reikalavimai yra patvirtinti skundžiama nutartimi, yra susiję su bankrutuojančia įmone ir tai kelia pagrįstų įtarimų dėl tokių kreditorių reikalavimų pagrįstumo ir jų dydžio.
  4. Pareiškėja SIA „LDZ Cargo“ taip pat pateikė teismui prašymą dėl BUAB „LVG transportas“ bankroto administratorės UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ atstatydinimo. Nurodė, kad bankroto administratorė netinkamai atliko įmonės kreditorių pareikštų finansinių reikalavimų patikrą ir neįvykdė visų teismo nustatytų įpareigojimų (nepateikė visų reikalautų dokumentų).
  5. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi pareiškėjos SIA „LDZ Cargo“ atskirasis skundas buvo tenkintas – panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutarties dalis, kuria buvo patvirtinti BUAB „LVG transportas“ trečios eilės kreditorių reikalavimai (išskyrus SIA „LDZ Cargo“ reikalavimą) ir šio klausimo nagrinėjimas atnaujintas.
  6. Pareiškėjos PNP Group LLP, UAB „TVC NT“, TOO „Ferrocarril“, SIA „L-Ekspresis“, UAB „Perpus“, Horizon Tselluloosi ja Paberi AS, AB SEB banko, UAB „LW logistics“, Quadro Center OU, UAB „Investicijos ir kapitalas“, UAB „LW trans“, LAAS CARGO OU, UAB „Quadro centre“, UAB „Vagon“, Šymkent Rem Servis (??????? ??? ??????) ir TOO „Eurasia Automotive“ savo pareikštus reikalavimus palaikė ir prašė tvirtinti.
  7. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinėje byloje nagrinėjamas ginčas tik dėl 6 iš 16 šios nutarties 6 punkte nurodytų kreditorių reikalavimų, siekiant teismo procesinio sprendimo aiškumo toliau šioje nutartyje nepateikiami šalių ir pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su apeliacinėje byloje neginčijamais kreditorių reikalavimais.
  8. Pareiškėja TOO „Eurasia Automotive“ prašė patvirtinti jos 396 545,04 JAV dolerių dydžio kreditorinį reikalavimą. Nurodė, kad 2014 m. gruodžio 3 d. sudarė su atsakove sutartį dėl geležinkelių infrastruktūros naudojimo Nr. 14/12/03-1, pagal kurią pareiškėja leido atsakovei laikinai už užmokestį laikyti vagonus geležinkelio infrastruktūroje, o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už pareiškėjos suteiktas paslaugas. Šalys 2017 m. sausio 31 d. pasirašė atliktų darbų (suteiktų paslaugų) aktą, kuriuo patvirtino, kad pareiškėja atliko darbų (suteikė paslaugų) atsakovei už 396 545,04 JAV dolerių sumą, tačiau atsakovė nurodytos sumos nesumokėjo.
  9. Pareiškėja UAB „LW logistics“ prašė patvirtinti jos 46 230,34 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą. Nurodė, kad skola susidarė pareiškėjai apmokėjus už atsakovę įsiskolinimus buvusiems atsakovės darbuotojams (1 211,28 Eur) bei pareiškėjai perėmus atsakovės skolą trečiajam asmeniui pagal 2016 m. gruodžio 31 d. susitarimą tarp TOO „CMA CGM Central Asia“, UAB „LVG transportas“ ir UAB „LW logistics“.
  10. Pareiškėja LAAS CARGO OU prašė patvirtinti jos 45 168,41 JAV dolerių ir 76 658,40 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą. Nurodė, kad su atsakove 2016 m. sausio 4 d. pasirašė geležinkelio vagonų nuomos sutartį Nr. 2016/01_04/1 ir krovinių ekspedijavimo sutartį Nr. 2016/01_04, kuriomis atsakovė įsipareigojo išnuomoti pareiškėjai geležinkelio vagonus bei organizuoti krovinių vežimą (t. y. teikti ekspedicijos paslaugas), o pareiškėja pagal šias dvi sutartis įsipareigojo atlikti išankstinius visiškus apmokėjimus dar prieš paslaugų suteikimą. Pareiškėja avansiniais mokėjimais sumokėjo daugiau, nei realiai gavo paslaugų iš atsakovės.
  11. Pareiškėja UAB „LW trans“ prašė patvirtinti jos 291 215,98 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą, kuris susidarė negrąžinus pareiškėjos suteiktos atsakovei paskolos (220 218,37 Eur), paskaičiavus už tai 10 656,58 Eur palūkanas, bei 46 174,99 Eur dydžio baudą; taip pat sumokėjus 14 166,04 Eur dydžio avansą.
  12. Pareiškėja Quadro Center OU prašė patvirtinti jos 357 192,84 JAV dolerių ir 8 000 000 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą. Nurodė, kad pagal tarp šalių sudarytą 2015 m. balandžio 16 d. geležinkelio vagonų nuomos sutartį Nr. 2015/04-15 suteikė atsakovei vagonų nuomos paslaugų už 378 900 JAV dolerių sumą. Atsakovė nevisiškai atsiskaitė už minėtas paslaugas, likdama skolinga 357 192,84 JAV dolerių sumą. Kitą savo reikalavimo dalį (8 000 000 Eur dydžio) pareiškėja grindė 2015 m. rugsėjo 3 d. garantiniu raštu Nr. 2015/09/03-01, pagal kurį atsakovė neatšaukiamai ir besąlygiškai (kartu su UAB „Logipolija“) garantavo už skolininkės UAB „Investicijos ir kapitalas“ prisiimtas prievoles pagal 2015 m. birželio 30 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp UAB „Investicijos ir kapitalas“ ir Quadro Center OU.
  13. Pareiškėja UAB „Vagon“ prašė patvirtinti jos 433 511,53 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą, kuris susidarė atsakovei nevisiškai atsiskaičius už iš pareiškėjos išsinuomotus geležinkelio vagonus (66 173,55 Eur skola), negrąžinus 294 883,19 Eur dydžio paskolos pagal 2016 m. spalio 31 d. paskolos sutartį Nr. VAG161031, 13 478,15 Eur dydžio sumokėto avanso ir 58 976,64 Eur dydžio baudos pagal paskolos sutarties 2.1 punktą.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 3 d. nutartimi į BUAB „LVG transportas“ bankroto bylą įtraukė UAB „Quadro centre“ su 38 651,36 JAV dolerių trečios eilės finansiniu reikalavimu, UAB „Perpus“ su 2 569,07 Eur trečios eilės finansiniu reikalavimu, PNP Group LLP su 27 009 JAV dolerių trečios eilės finansiniu reikalavimu, AB SEB banką su 7 581 347,60 Eur trečios eilės finansiniu reikalavimu, UAB „TVC NT“ su 1 870,05 Eur trečios eilės finansiniu reikalavimu, Horizon Tselluloosi ja Paberi AS su 573,21 JAV dolerių trečios eilės finansiniu reikalavimu, SIA „L-Ekspresis“ su 21 230,49 Eur trečios eilės finansiniu reikalavimu, UAB „Investicijos ir kapitalas“ su 1 975,19 Eur trečios eilės finansiniu reikalavimu, TOO „Eurasia Automotive“ su 396 545,04 JAV dolerių trečios eilės finansiniu reikalavimu, Šymkent Rem Servis (??????? ??? ??????) su 13 739,61 JAV dolerių trečios eilės finansiniu reikalavimu, UAB „LW logistics“ su 1 211,28 Eur trečios eilės kreditoriniu reikalavimu, LAAS CARGO OU su 45 168,41 JAV dolerių ir 76 658,40 Eur trečios eilės finansiniu reikalavimu, UAB „LW trans“ su 241 336,85 Eur trečios eilės finansiniu reikalavimu, Quadro Center OU su 357 192,84 JAV dolerių ir 8 000 000 Eur trečios eilės finansiniu reikalavimu, UAB „Vagon“ su 414 941,38 Eur trečios eilės finansiniu reikalavimu; pareiškėjos TOO „Ferrocarril“ finansinį reikalavimą paliko nenagrinėtą; pareiškėjos SIA „LDZ Cargo“ prašymo dėl atsakovės BUAB „LVG transportas“ bankroto administratorės UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ atstatydinimo netenkino; priteisė pareiškėjai UAB „Vagon“ iš pareiškėjos SIA „LDZ Cargo“ 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Pasisakydamas dėl TOO „Eurasia Automotive“ kreditorinio reikalavimo teismas nustatė, kad šalys 2014 m. gruodžio 3 d. sudarė sutartį dėl geležinkelių infrastruktūros naudojimo Nr. 14/12/03-1, pagal kurią pareiškėja leido atsakovei laikinai, už užmokestį, laikyti vagonus geležinkelio infrastruktūroje, o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už pareiškėjos suteiktas paslaugas. Šalys 2017 m. sausio 31 d. pasirašė atliktų darbų (suteiktų paslaugų) aktą, kuriame patvirtino, jog pareiškėja atliko darbų (suteikė paslaugų) atsakovei už 396 545,04 JAV dolerių sumą. Į bylą nepateikta įrodymų, kad atsakovė sumokėjo pareiškėjai nurodytą sumą (arba jos dalį).
  3. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos SIA „LDZ Cargo“ keliamas abejones dėl to, kad pareiškėja TOO „Eurasia Automotive“ neįrodė, jog ji valdo kokią nors geležinkelio infrastruktūrą, taip pat dėl galimai fiktyvios sutarties dėl geležinkelių infrastruktūros naudojimo sudarymo ir pažymėjo, kad pareiškėja SIA „LDZ Cargo“ nepateikė jokių šiuos savo teiginius pagrindžiančių įrodymų. Teismas pažymėjo, kad į bylą nepateikta įrodymų, jog 2014 m. gruodžio 3 d. sutartis dėl geležinkelių infrastruktūros naudojimo Nr. 14/12/03-1 būtų ginčijama/ nuginčyta, todėl šiuo metu nėra pagrindo abejoti jos tikrumu ir nurodė, kad tuo atveju, jei kreditorė abejoja tam tikru skolininkės sudarytu sandoriu, ji gali ginti savo teises kitais būdais (pavyzdžiui, reikšdama ieškinį dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pan.).
  4. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad atsakovės vadovas, kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, nenurodė pareiškėjos TOO „Eurasia Automotive“ tarp įmonės kreditorių, nesudaro pagrindo abejoti šios pareiškėjos reikalavimo pagrįstumu, ypač atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių atliktų darbų (suteiktų paslaugų) aktas buvo pasirašytas tik 2017 m. sausio 31 d., o atsakovės vadovas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo kreipėsi į teismą dar 2016 m. gruodžio 23 d., t. y. iki minėto akto pasirašymo.
  5. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad TOO „Eurasia Automotive“ 396 545,04 JAV dolerių dydžio kreditorinis reikalavimas yra pagrįstas ir tvirtintinas.
  6. Pasisakydamas dėl UAB „LW logistics“ kreditorinio reikalavimo teismas nustatė, kad TOO „CMA CGM Central Asia“, UAB „LVG transportas“ ir UAB „LW logistics“ 2016 m. gruodžio 31 d. pasirašė susitarimą, pagal kurį atsakovė perkėlė savo 48 418 JAV dolerių skolą TOO „CMA CGM Central Asia“ pareiškėjai, kuri įsipareigojo minėtą skolą kreditorei padengti iki 2017 m. gruodžio 31 d. Teismas pažymėjo, kad minėtu susitarimu šalys nesusitarė dėl skolos perkėlimo atlygintinumo, taip pat nenumatė, kad naujajai skolininkei (pareiškėjai) sumokėjus kreditorei nurodytą skolą už skolininkę (atsakovę), jai pereis kreditorės teisės į skolininkę (atsakovę), ar pan. Atsižvelgęs į šias aplinkybes teismas sprendė, kad minėtas susitarimas dėl skolos perkėlimo buvo neatlygintinis, todėl pareiškėjos reikalavimą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
  7. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja 2017 m. vasario 3 d. atliko 386,90 Eur ir 824,38 Eur dydžio pavedimus už atsakovę buvusiems atsakovės darbuotojams S. T. bei L. Y.. Šias aplinkybes patvirtina tiek į bylą pateikti mokėjimo nurodymai, tiek administratorės pateiktas darbo užmokesčio žiniaraštis, patvirtinantis, kad atsakovė iš tikrųjų buvo skolinga minėtiems asmenims pareiškėjos sumokėtas sumas. Atsižvelgdamas į tai teismas atitinkamą UAB „LW logistics“ reikalavimo dalį – 1 211,28 Eur (386,90 Eur + 824,38 Eur) pripažino pagrįsta ir įrodyta bei tvirtintina.
  8. Pasisakydamas dėl LAAS CARGO OU kreditorinio reikalavimo teismas nustatė, kad šalys 2016 m. sausio 4 d. pasirašė geležinkelio vagonų nuomos sutartį Nr. 2016/01_04/1 ir krovinių ekspedijavimo sutartį Nr. 2016/01_04, pagal kurias atsakovė įsipareigojo išnuomoti pareiškėjai geležinkelio vagonus bei organizuoti krovinių vežimą (t. y. teikti ekspedicijos paslaugas), o pareiškėja pagal šias dvi sutartis įsipareigojo atlikti išankstinius visiškus apmokėjimus dar prieš paslaugų suteikimą. Pareiškėja nurodė (ir atsakovės bankroto administratorė tam pritarė), kad pareiškėja minėtais avansiniais mokėjimais permokėjo, t. y. sumokėjo daugiau, nei realiai gavo paslaugų iš atsakovės. Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti nurodytomis aplinkybėmis, ypač atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorė pateikė išrašus iš atsakovės buhalterinės apskaitos programos, iš kurių matyti, kad atsakovė liko skolinga pareiškėjai 45 168,41 JAV dolerių ir 40 555,62 Eur sumas.
  9. Teismas nurodė, kad pareiškėja taip pat pateikė dvi PVM sąskaitas – faktūras 8590,25 Eur ir 27 512,53 Eur sumoms už suteiktas vagonų remonto paslaugas bei atliktų darbų aktus. Atliktų darbų aktai, kurių pagrindu ir buvo išrašytos minėtos sąskaitos, buvo pasirašyti atsakovės atstovų (taip pat su įmonės antspaudu). Byloje nepateikta įrodymų, kad nurodytos sąskaitos bei aktai būtų ginčijami/nuginčyti. Be to, šalys 2016 m. sausio 4 d. krovinių ekspedijavimo sutartyje Nr. 2016/01_04 susitarė, jog atsakovė (ekspeditorė) įsipareigojo savo lėšomis organizuoti/atlikti vagonų remontą, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjos reikalavimas šioje dalyje taip pat laikytinas įrodytu.
  10. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos SIA „LDZ Cargo“ argumentus, kad paslaugos už pareiškėjos LAAS CARGO OU sumokėtas sumas realiai buvo suteiktos ir todėl nėra pagrindo grąžinti minėtų sumų, bei dėl vagonų remonto paslaugų neatlikimo, nes pareiškėja SIA „LDZ Cargo“nepateikė jokių tokius savo teiginius patvirtinančių įrodymų (nepaneigė pareiškėjos ir bankroto administratorės pateiktų paaiškinimų ir rašytinių dokumentų (mokėjimo nurodymų, išrašų iš atsakovės buhalterinės apskaitos, atliktų darbų aktų ir kt.).
  11. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendė, kad LAAS CARGO OU 45 168,41 JAV dolerių ir 76 658,40 Eur kreditorinis reikalavimas tvirtintinas.
  12. Pasisakydamas dėl UAB „LW trans“ kreditorinio reikalavimo teismas nustatė, kad UAB „LW trans“ ir UAB „LVG transportas“ (buvęs pavadinimas UAB „Logipolijos vagonai“) 2016 m. lapkričio 2 d. sudarė paskolos sutartį Nr. LWT-01/2016P, pagal kurią pareiškėja suteikė atsakovei galimybę pasinaudoti 250 000 Eur dydžio paskola; šalys minėtoje sutartyje, be kita ko, susitarė, jog paskolos suma pagal atsakovės prašymus gali būti sumokama tiesiogiai tretiesiems asmenims – atsakovės kreditoriams. Pareiškėjos teigimu, ji tokiu būdu, t. y. atsiskaitydama su atsakovės kreditoriais, suteikė atsakovei 220 218,37 Eur dydžio paskolos sumą, taip pat paskaičiavo 10 656,58 Eur dydžio palūkanas bei 46 174,99 Eur dydžio baudą.
  13. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėja iš tiesų po nurodytos paskolos sutarties sudarymo atlikinėjo už atsakovę pavedimus tretiesiems asmenims, tai nurodydama mokėjimo paskirtyje. Susipažinus su pateiktais mokėjimo nurodymais ir palūkanų paskaičiavimo pažymomis, galima daryti išvadą, kad pareiškėja iš viso už atsakovę sumokėjo 167 003,41 Eur dydžio sumą tretiesiems asmenims (gali būti tam tikri netikslumai dėl valiutų konvertavimo, nes mokėjimai buvo daryti įvairiomis valiutomis). Teismas pažymėjo, kad šioje dalyje ginčo tarp šalių nekilo, o teismas taip pat neturi pagrindo abejoti šiomis aplinkybėmis, todėl šią pareiškėjos reikalavimo dalį (167 003,41 Eur) pripažino pagrįsta, įrodyta bei tvirtintina.
  14. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „LVG transportas“, UAB „LW trans“ ir Alfa Rail Ltd 2016 m. gruodžio 30 d. pasirašė susitarimą dėl skolos perkėlimo, pagal kurį atsakovė (skolininkė) perkėlė savo 3 366 139,12 Rusijos Federacijos rublių skolą (kuri pareiškėjos dokumentuose, anot pareiškėjos, atvaizduota 53 214,96 Eur dydžio paskolos suteikimu atsakovei) kreditoriui Alfa Rail Ltd naujajam skolininkui (pareiškėjai) UAB „LW trans“ (pareiškėja šios sutarties pagrindu ir reiškia reikalavimą atsakovei). Teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartimi pareikalavus, pareiškėja UAB „LW trans“ pateikė teismui išrašą iš savo buhalterinės programos, kuris iš esmės patvirtina aplinkybę, jog pareiškėja yra įvykdžiusi iš minėto susitarimo kylančias pareigas, t. y. sumokėjusi kreditoriui Alfa Rail Ltd 3 366 139,12 Rusijos Federacijos rublių dydžio įsiskolinimą, todėl, kaip nustatyta minėto susitarimo 2.4 punkte, pareiškėjai pereina kreditoriaus teisės į skolininkę (atsakovę). Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad šioje dalyje (dėl 53 214,96 Eur) pareiškėja savo reikalavimą taip pat įrodė.
  15. Teismas nurodė, kad pareiškėja, remdamasi minėtos paskolos sutarties 7 punktu, pagal kurį šalys nustatė 17 proc. dydžio metines palūkanas už paskolintas lėšas, paskaičiavo atsakovei 10 656,58 Eur dydžio palūkanas. Atsakovės UAB „LVG transportas“ atstovas (vadovas) yra pasirašęs minėtų palūkanų priskaičiavimo pažymas, byloje nėra duomenų, jog tarp šalių būtų kilęs ginčas dėl nurodytų palūkanų dydžio ir pan. Be to, paskolos sutartis buvo pasirašyta tarp dviejų privačių verslo subjektų, turinčių patirties verslo bei derybų srityje, galinčių numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkančių sutarties sąlygas, todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti palūkanų dydžio. Kita vertus, iš nurodytų palūkanų priskaičiavimo pažymų matyti, kad dalis palūkanų (3 704,13 Eur (2 458,94 Eur + 205,27 Eur + 1 039,92 Eur)) buvo paskaičiuota ir po 2017 m. vasario 14 d., kai įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei, nors įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), todėl ši pareiškėjos reikalavimo dalis nepagrįsta. Bendra palūkanų suma pagal pareiškėjos pateiktas palūkanų priskaičiavimo pažymas, neįtraukiant palūkanų, paskaičiuotų po 2017 m. vasario 14 d., sudaro 6 952,44 Eur (2112,01 Eur + 2984,93 Eur + 581,76 Eur + 1273,74 Eur) sumą.
  16. Teismas nustatė, kad UAB „LW trans“ ir UAB „LVG transportas“ (buvęs pavadinimas UAB „Logipolijos vagonai“) 2016 m. lapkričio 2 d. sudarytos paskolos sutarties Nr. LWT-01/2016P 11 punkte susitarė, jog, jei paskolos sutartis nutraukiama dėl paskolos gavėjos (atsakovės) kaltės, paskolos gavėja privalo mokėti paskolos davėjai (pareiškėjai UAB „LW trans“) 20 proc. baudą nuo faktiškai suteiktos ir negrąžintos paskolos sumos bei nesumokėtų palūkanų. Pareiškėja dalį savo reikalavimo (46 174,99 Eur) grindžia būtent minėtu paskolos sutarties punktu. Teismui 2017 m. spalio 18 d. nutartimi pareikalavus papildomų įrodymų, patvirtinančių minėtos sutarties nutraukimą, pareiškėja pateikė 2017 m. vasario 27 d. pranešimą, kuris buvo adresuotas UAB „LVG transportas“, bei kuriame buvo nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad atsakovei iškelta bankroto byla, pareiškėja nutraukia nurodytą 2016 m. lapkričio 2 d. paskolos sutartį ir reikalauja sumokėti 20 proc. baudą nuo faktiškai suteiktos paskolos sumos, t. y. bendrai 46 174,99 Eur dydžio baudą.
  17. Teismas kritiškai vertino minėtą pareiškėjos reikalavimą ir nurodė, kad paskolos sutartis buvo nutraukta jau po nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo. Šalys minėtoje paskolos sutartyje nebuvo susitarusios, jog paskolos sutartis gali būti nutraukta/ar automatiškai nutraukiama dėl to, jog paskolos gavėjui iškeliama bankroto byla, todėl nagrinėjamu atveju nelaikytina, kad paskolos sutartis nutraukta dėl atsakovės kaltės. Teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų, jog pareiškėja iki nurodyto pranešimo būtų informavusi atsakovę apie netinkamą paskolos sutarties vykdymą ir pan., t. y. nagrinėjamu atveju paskolos sutartis buvo nutraukta iš esmės vien dėl to, jog atsakovei buvo iškelta bankroto byla, tačiau tai savaime neįrodo, jog sutartis nutraukta dėl atsakovės kaltės. Teismas sprendė, kad minėtoje dalyje (dėl 46 174,99 Eur baudos) pareiškėja neįrodė savo reikalavimo.
  18. Teismas nurodė, kad pareiškėja UAB „LW trans“ į savo reikalavimą įtraukė ir 14 166,04 Eur atsakovei sumokėtą avansą. Atsakovės bankroto administratorės į bylą pateiktas atsakovės buhalterinės apskaitos programos išrašas iš esmės patvirtina minėto avanso (permokos) egzistavimą, todėl ši pareiškėjos reikalavimo dalis laikytina pagrįsta.
  19. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendė, kad bendras UAB „LW trans“ kreditorinis reikalavimas, kuris tvirtintinas BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje, sudaro 241 336,85 Eur (167 003,41 Eur + 53 214,96 Eur + 6 952,44 Eur + 14 166,04 Eur).
  20. Pasisakydamas dėl Quadro Center OU kreditorinio reikalavimo teismas nustatė, kad šalys 2015 m. balandžio 16 d. pasirašė geležinkelio vagonų nuomos sutartį Nr. 2015/04-15, pagal kurią pareiškėja Quadro Center OU įsipareigojo perduoti atsakovei UAB „LVG transportas“ už mokestį laikinai naudotis ir valdyti atsakovės reikmėms pagal jos vykdomą veiklą pareiškėjai priklausančius ir naudojamus nuosavybės, nuomos ar lizingo teisėmis krovininius geležinkelio vagonus, kurių identifikaciniai duomenys nurodyti vagonų priėmimo – perdavimo akte, tuo tarpu atsakovė įsipareigojo mokėti pareiškėjai vagonų nuomos mokestį ir vykdyti kitas prievoles, prisiimtas šia sutartimi. Iš byloje pateiktų kainos suderinimo aktų, geležinkelio vagonų nuomos priedų, vagonų perdavimo – priėmimo aktų (kurie visi yra pasirašyti ir atsakovės vadovo), sąskaitų – faktūrų matyti, kad pareiškėja suteikė atsakovei vagonų nuomos paslaugų už 378 900 JAV dolerių sumą, t. y. pareiškėja faktiškai išnuomojo atsakovei geležinkelio vagonų už nurodytą sumą. Pareiškėjos teigimu, atsakovė nevisiškai atsiskaitė už minėtas paslaugas, likdama skolinga 357 192,84 JAV dolerių sumą. Į bylą nepateikta įrodymų, kad atsakovė būtų visiškai atsiskaičiusi su pareiškėja.
  21. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos SIA „LDZ Cargo“ keliamas abejones dėl to, kad atsakovei galimai perduoti vagonai priklausė ne pareiškėjai Quadro Center OU, o tretiesiems asmenims, taip pat dėl galimai fiktyvios minėtos vagonų nuomos sutarties sudarymo ir pažymėjo, kad šalys minėtoje geležinkelio vagonų nuomos sutartyje buvo sutarusios, jog pareiškėja perduos atsakovei naudotis ir valdyti ne tik pareiškėjai nuosavybės teisėmis priklausančius ir naudojamus vagonus, bet ir vagonus, pareiškėjos valdomus kitais pagrindais (pavyzdžiui, nuomos ar lizingo teisėmis). Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja SIA „LDZ Cargo“ nepateikė jokių įrodymų/objektyvių paaiškinimų dėl minėtos sutarties galimo fiktyvumo, iš esmės apsiribodama tik deklaratyviais teiginiais. Byloje nepateikta įrodymų, kad minėta sutartis būtų ginčijama/nuginčyta. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Quadro Center OU 357 192,84 JAV dolerių kreditorinis reikalavimas laikytinas įrodytu, todėl tvirtintinas.
  22. Teismas nurodė, kad pareiškėja Quadro Center OU kitą dalį (8 000 000 Eur dydžio) savo reikalavimo grindžia 2015 m. rugsėjo 3 d. garantiniu raštu Nr. 2015/09/03-01, pagal kurį atsakovė neatšaukiamai ir besąlygiškai (kartu su UAB „Logipolija“) garantavo už skolininkės UAB „Investicijos ir kapitalas“ prisiimtas prievoles pagal 2015 m. birželio 30 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp UAB „Investicijos ir kapitalas“ ir Quadro Center OU. Nurodytoje paskolos sutartyje (su vėlesniais jos pakeitimais) šalys susitarė, kad paskolos davėja (pareiškėja Quadro Center OU) įsipareigojo suteikti paskolos gavėjai (UAB „Investicijos ir kapitalas“) galimybę pasinaudoti iki 8 600 000 Eur dydžio paskola, kuri išmokama dalimis pagal paskolos gavėjos pareiškimą iki 2020 m. birželio 30 d., o paskolos grąžinimo terminas nustatytas iki 2022 m. gruodžio 31 d.
  23. Teismas, susipažinęs su nurodytu garantiniu raštu, sprendė, kad minėtas garantinis raštas pagal savo turinį ir šalių nustatytas sąlygas atitinka laidavimo sutartį, o ne garantiją, nes: visų pirma, jame numatyta, kad atsakovė UAB „LVG transportas“ (kartu su UAB „Logipolija“) solidariai atsako už skolininkės UAB „Investicijos ir kapitalas“ prisiimtas prievoles pagal 2015 m. birželio 30 d. paskolos sutartį; antra, rašte nurodyta, kad garantų, t. y. atsakovės ir UAB „Logipolija“, atsakomybė pagal šią garantiją yra neribota. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.92 straipsnio 1 dalį garanto prievolė yra subsidiari ir ją riboja garantijoje nustatyta suma, todėl, teismo vertinimu, šalių nurodytos sąlygos (dėl atsakomybės ribų) neatitinka garantijos sampratos, o iš esmės atitinka laidavimo sutarties sąvoką ir jos sąlygas (CK 6.76-6.81 straipsniai). Minėtame garantiniame rašte garantai, be kita ko, vadinami ir laiduotojais. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad atsakovė, kaip laiduotoja, yra solidariai atsakinga už skolininkės UAB „Investicijos ir kapitalas“ prisiimtas prievoles pagal 2015 m. birželio 30 d. paskolos sutartį.
  24. Teismui 2017 m. spalio 18 d. nutartimi pareikalavus, pareiškėja pateikė papildomus įrodymus, kurie pagrindžia, jog pareiškėja suteikė UAB „Investicijos ir kapitalas“ bendrai 8 579 749,90 Eur dydžio paskolą, perimdama nurodyto dydžio UAB „Investicijos ir kapitalas“ įsipareigojimus kreditoriams (N. P., O. T., D. R., OU Tulusari). Pareiškėjos pateiktas banko sąskaitos išrašas ir skolos ataskaitos, teismo vertinimu, patvirtina pareiškėjos nurodomas aplinkybes, kad UAB „Investicijos ir kapitalas“ yra grąžinusi pareiškėjai tik 173 250 Eur sumą, tuo tarpu su paskaičiuotomis palūkanomis UAB „Investicijos ir kapitalas“ pareiškėjai 2017 m. balandžio 11 d. buvo skolinga bendrą 9 913 185,74 Eur, o 2017 m. spalio 18 d. – 10 039 284,94 Eur, sumą, t. y. neįvykdžiusi savo reikalavimų pagal nurodytą paskolos sutartį.
  25. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus teismas sprendė, kad pareiškėjos reikalavimo dalis (dėl 8 000 000 Eur) laikytina įrodyta ir pagrįsta, todėl tvirtintina atsakovės bankroto byloje. Bendras pareiškėjos Quadro Center OU kreditorinio reikalavimo dydis, kuris tvirtintinas atsakovės bankroto byloje, sudaro 357 192,84 JAV dolerių ir 8 000 000 Eur.
  26. Pasisakydamas dėl UAB „Vagon“ kreditorinio reikalavimo teismas nustatė, kad pareiškėja atsakovei išrašė PVM sąskaitas – faktūras už vagonų nuomą, atsakovės bankroto administratorė patvirtino, kad šalys bendradarbiavo tarpusavyje, t. y. viena kitai prireikus nuomojo vagonus, todėl sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėja suteikdavo atsakovei vagonų nuomos paslaugas, laikytina įrodyta. Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti ir išrašytų sąskaitų – faktūrų tikrumu, taip pat pareiškėjos ir atsakovės bankroto administratorės paaiškinimais, kurių nepaneigia pareiškėjos SIA „LDZ Cargo“ deklaratyviai iškeltos abejonės/teiginiai. Byloje nepateikta įrodymų, kad minėtos sąskaitos būtų visiškai apmokėtos, priešingai, atsakovės bankroto administratorės pateiktas išrašas iš buhalterinės apskaitos programos patvirtina būtent nurodyto dydžio įsiskolinimo dydį pareiškėjai, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos reikalavimas šioje dalyje, t. y. dėl skolos už išnuomotus vagonus atsakovei, – 66 173,55 Eur, laikytinas pagrįstu ir tvirtintinas.
  27. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Vagon“ ir UAB „LVG transportas“ (buvęs pavadinimas UAB „Logipolijos vagonai“) 2016 m. spalio 31 d. sudarė paskolos sutartį Nr. VAG161031, pagal kurią pareiškėja įsipareigojo suteikti atsakovei sutartyje nurodytomis sąlygomis iki 300 000 Eur paskolą, skirtą kredito gavėjos apyvartinėms lėšoms ir atsiskaitymams su kreditoriais. Šalys minėtoje sutartyje, be kita ko, susitarė, jog paskolos suma pagal atsakovės prašymus gali būti sumokama tiesiogiai tretiesiems asmenims – atsakovės kreditoriams. Pareiškėjos teigimu, ji tokiu būdu, t. y. atsiskaitant su atsakovės kreditoriais, suteikė atsakovei 283 830,53 Eur dydžio paskolos sumą, už kurią taip pat paskaičiavo papildomai 11 052,66 Eur dydžio palūkanas.
  28. Teismas nustatė, kad pareiškėja po nurodytos paskolos sutarties sudarymo iš tiesų atlikinėjo už atsakovę pavedimus tretiesiems asmenims, tai nurodydama mokėjimo paskirtyje. Susipažinus su pateiktais mokėjimo nurodymais, pagal byloje pateiktus įrodymus galima daryti išvadą, jog pareiškėja iš viso už atsakovę sumokėjo 109 069,54 Eur (283 830,53 Eur – 174 760,99 Eur) dydžio sumą tretiesiems asmenims (gali būti tam tikri netikslumai dėl valiutų konvertavimo, nes mokėjimai buvo daryti įvairiomis valiutomis), todėl pareiškėjos reikalavimo dalis (109 069,54 Eur), teismo vertinimu, laikytina pagrįsta ir įrodyta.
  29. Teismas taip pat nustatė, kad SIA „Master Cargo“, UAB „LVG transportas“ (buvęs pavadinimas UAB „Logipolijos vagonai“) ir UAB „Vagon“ 2016 m. rugsėjo 30 d. pasirašė susitarimą Nr. 2016/09-01, pagal kurį atsakovė UAB „LVG transportas“ perkėlė savo 200 000 JAV dolerių dydžio skolos SIA „Master Cargo“ dalį pareiškėjai UAB „Vagon“. Šalys susitarė, kad minėta 200 000 JAV dolerių suma įskaitoma kaip UAB „Vagon“ avansinis mokėjimas pagal 2009 m. liepos 29 d. sutartį Nr. 2009/96-1. Iš byloje pateiktų įrodymų (PVM sąskaitų – faktūrų, atliktų darbų akto) matyti, kad atsakovė suteikė pareiškėjai paslaugų (vagonų nuomos) bendrai už 177 422,30 JAV dolerių sumą, taip pat pardavė ratų laikmenis už 6 760,88 Eur. Šios sumos, labiausiai tikėtina, buvo užskaitytos į minėtą avansinį mokėjimą (200 000 JAV dolerių), todėl pareiškėjos SIA „LDZ Cargo“ teiginius dėl UAB „Vagon“ įsiskolinimo atsakovei pripažino neįrodytais. Be to, teismas sutiko su atsakovės bankroto administratorės pozicija, kad po bankroto bylos atsakovei iškėlimo jokie skolų įskaitymai yra negalimi, nes tokiu atveju būtų pažeidžiama atsiskaitymo su kreditoriais tvarka (eiliškumas).
  30. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktas ir 2016 m. gruodžio 31 d. papildomas susitarimas prie 2014 m. kovo 14 d. sutarties Nr. SMC-04/03, pagal kurį pareiškėja UAB „Vagon“ perėmė iš atsakovės UAB „LVG transportas“ visas teises ir pareigas pagal 2014 m. kovo 14 d. sutartį Nr. SMC-04/03, sudarytą tarp UAB „LVG transportas“ ir SIA „Master Cargo“, be kita ko, ir atsakovės UAB „LVG transportas“ 182 677,66 JAV dolerių dydžio skolą SIA „Master Cargo“ (bendra pareiškėjos skolos SIA „Master Cargo“ suma jau sudarė 382 677,66 JAV dolerių (200 000 JAV dolerių + 182 677,66 JAV dolerių), kuri visa buvo perimta iš atsakovės, tai iš esmės patvirtina ir tai, jog SIA „Master Cargo“ nėra pateikusi kreditorinio reikalavimo atsakovės bankroto byloje). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos pateiktoje palūkanų paskaičiavimo pažymoje 174 760,99 Eur dydžio reikalavimo dalis nurodyta kaip 2016 m. gruodžio 31 d. suteikta paskola. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad pareiškėja perimtą atsakovės 182 677,66 JAV dolerių dydžio skolą SIA „Master Cargo“ įskaitė į atsakovei suteiktos paskolos sumą (174 760,99 Eur dydžio), todėl pareiškėjos reikalavimo dalis – 174 760,99 Eur, taip pat laikytina įrodyta bei pagrįsta.
  31. Teismas nurodė, kad pareiškėja, remdamasi 2016 m. spalio 31 d. paskolos sutarties Nr. VAG161031 2.1 punktu, pagal kurį šalys nustatė 15 proc. dydžio metines palūkanas už paskolintas lėšas, paskaičiavo atsakovei 11 052,66 Eur dydžio palūkanas. Atsakovės UAB „LVG transportas“ atstovas (vadovas) yra pasirašęs minėtų palūkanų priskaičiavimo pažymas, byloje nėra duomenų, jog tarp šalių būtų kilęs ginčas dėl nurodytų palūkanų dydžio ir pan. Be to, paskolos sutartis buvo pasirašyta tarp dviejų privačių verslo subjektų, turinčių patirties verslo bei derybų srityje, galinčių numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkančių sutarties sąlygas, todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti minėtų palūkanų. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš nurodytų palūkanų priskaičiavimo pažymų matyti, jog dalis palūkanų (4 243,33 Eur) buvo paskaičiuota ir po 2017 m. vasario 14 d., kai įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei, todėl ši reikalavimo dalis netvirtintina. Taigi, bendra palūkanų suma, pagal pareiškėjos pateiktas palūkanų priskaičiavimo pažymas, neįtraukiant palūkanų, paskaičiuotų po 2017 m. vasario 14 d., sudaro 6 809,33 Eur (1 087,40 Eur + 702,54 Eur + 1 522,16 Eur + 3 497,23 Eur) sumą.
  32. Teismas nustatė, kad UAB „Vagon“ ir UAB „LVG transportas“ (buvęs pavadinimas UAB „Logipolijos vagonai“) 2016 m. spalio 31 d. sudarytos paskolos sutarties Nr. VAG161031 6.2. punkte susitarė, jog, jei paskolos sutartis nutraukiama (ar pasibaigia) dėl kredito gavėjo (atsakovės) kaltės, kredito gavėjas privalo mokėti kredito davėjui (pareiškėjai UAB „Vagon“) 20 proc. dydžio baudą nuo suteiktos ir negrąžintos paskolos sumos ir palūkanų. Šalys, be kita ko, taip pat susitarė, jog ši sutartis laikoma automatiškai nutraukta ir pasibaigia dėl kredito gavėjo kaltės bei kyla kredito gavėjo pareiga mokėti baudą, jei kredito gavėjas, negrąžinęs paskolos sumos ir palūkanų, pateikia teismui pareiškimą dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos kredito gavėjui iškėlimo, taip pat jei iškeliama bankroto ar restruktūrizavimo byla pagal trečiųjų asmenų pareiškimus. Pareiškėja dalį savo reikalavimo (58 976,64 Eur) grindžia būtent minėtu paskolos sutarties punktu. Nustatyta, kad bankroto byla atsakovei UAB „LVG transportas“ buvo iškelta teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartimi, todėl, remiantis aukščiau nurodyta paskolos sutarties nuostata, minėta paskolos sutartis laikytina nutraukta dėl kredito gavėjo kaltės ir jai tenka pareiga mokėti pareiškėjai 20 proc. dydžio baudą nuo suteiktos ir negrąžintos paskolos sumos bei palūkanų. Bendra pareiškėjai negrąžinta paskolos suma sudaro 283 830,53 Eur (109 069,54 Eur + 174 760,99 Eur), nesumokėtos palūkanos – 6 809,33 Eur, todėl baudos dydis sudaro 58 127,97 Eur (290 639,86 Eur x 20 proc. / 100 proc.).
  33. Teismas nurodė, kad pareiškėja UAB „Vagon“ į savo reikalavimą įtraukė ir 13 478,15 Eur dydžio atsakovei sumokėtą avansą, tačiau šio savo reikalavimo nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais. Nors atsakovės bankroto administratorė iš esmės neprieštaravo nurodytam reikalavimui, tačiau šį reikalavimą pagrindžiančių rašytinių dokumentų taip pat nepateikė. Atsižvelgdamas į tai teismas šią pareiškėjos reikalavimo dalį laikė neįrodyta.
  34. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje tvirtintinas bendras UAB „Vagon“ 414 941,38 Eur (66 173,55 Eur + 109 069,54 Eur + 174 760,99 Eur + 6 809,33 Eur + 58 127,97 Eur) kreditorinis reikalavimas.
  35. Pasisakydamas dėl prašymo atstatydinti bankroto administratorę teismas pažymėjo, kad vien tai, jog teismas atsakovės BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje patvirtino ne visus bankroto administratorės UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ teiktus kreditorių jai pareikštus kreditorinius reikalavimus, nelaikytina esminiu bankroto procedūrų pažeidimu, dėl kurio administratorė turėtų būti atstatydinta. Bankroto administratorė atliko pirminę kreditorių pareikštų reikalavimų patikrą, tuo tarpu galutinį sprendimą dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo (ar netvirtinimo) priima teismas. Vien tai, jog bankroto administratorė teismui galimai nepateikė tam tikrų atsakovės turimų sąskaitos išrašų ir (ar) absoliučiai visų turimų dokumentų dėl ginčijamų kreditorinių reikalavimų, taip pat nesudaro pagrindo vertinti, jog administratorė sąmoningai ir (ar) piktybiškai nevykdo teismo įpareigojimų, t. y. akivaizdžiai netinkamai vykdo savo pareigas ir pan., ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog galimai nepateiktuose sąskaitų išrašuose būtų esminės informacijos nagrinėjamiems klausimams dėl ginčijamų kreditorių reikalavimų patvirtinimo ir pan. Be to, teismas buvo įpareigojęs bankroto administratorę teismui pateikti ne absoliučiai visus turimus dokumentus dėl minėtų kreditorinių reikalavimų, o tik reikšmingus įrodymus, pagrindžiančius nurodytus reikalavimus. Teismo vertinimu, pareiškėjos SIA „LDZ Cargo“ išsakytos subjektyvios prielaidos dėl administratorės suinteresuotumo ir (ar) keliamos abejonės dėl administratorės atliekamų veiksmų nesudaro pagrindo spręsti dėl jos atstatydinimo būtinumo ar objektyvaus poreikio.

3III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

4

  1. Atskiruoju skundu pareiškėja UAB „LW trans“ prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį ir patvirtinti UAB „LW trans“ 46 174,99 Eur dydžio kreditorinio reikalavimo dalį, kurią sudaro bauda pagal paskolos sutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismui buvo pateiktas 2016 m. lapkričio 2 d. sudarytos paskolos sutarties Nr. LWT-01/2016P nutraukimą patvirtinantis dokumentas – pranešimas dėl sutarties nutraukimo, kuriuo minėta sutartis buvo nutraukta dar 2017 m. kovo 6 d. dėl atsakovės kaltės. Kadangi sutartis buvo nutraukta dėl atsakovės kaltės, todėl buvo pritaikyta 20 proc. dydžio bauda.
    2. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte, reglamentuojančioje bankroto bylos iškėlimo teisinius padarinius, be kita ko, nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bendrovei bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės; nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas; negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Minėtos ĮBĮ normos taip pat reiškia, kad paskolos sutartis šiuo atveju nebus vykdoma, t. y. ji iš esmės nutraukiama dėl įmonės nemokumo, sustabdomas privalomų įmokų mokėjimas, o tai taip pat reiškia, kad įmonė ateityje nebegalės vykdyti paskolos sutarties. Akivaizdu, kad bankrutuojanti įmonė neturi lėšų vykdyti pinigines prievoles, o tai reiškia esminį paskolos sutarties pažeidimą. Esant įstatyme nustatytam pagrindui (CK 6.217 straipsnio 3, 5 dalys), kreditorė turėjo teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą – vienašalį sutarties nutraukimą. Pats įmonės nemokumo faktas prieštarauja paskolos sutarties esmei ir skolininko esminiam įsipareigojimų vykdymui – paskolos sumos padengimui.
  2. Atsiliepimu į UAB „LW trans“ atskirąjį skundą pareiškėja SIA „LDZ Cargo“ prašo UAB „LW trans“ skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties dalį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, paskolos sutartis buvo nutraukta ne dėl bankrutuojančios bendrovės kaltės – nagrinėjamoje byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris leistų teigti priešingai, pvz. pagrįstų netinkamą bankrutuojančios bendrovės prisiimtų įsipareigojimų vykdymą ar pan. Iš byloje esančio UAB „LW trans“ 2017 m. vasario 27 d. pranešimo dėl sutarties nutraukimo matyti, kad sutartis nutraukta dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1962-781/2017 įsiteisėjimo. Minėtame pranešime nėra nurodyta jokios informacijos, kuri leistų manyti, kad atsakovė iki tol būtų kaip nors pažeidusi savo prisiimtus įsipareigojimus pagal sutartį, taip pat šiuo atveju neegzistuoja nei viena iš sąlygų, kuri suteiktų UAB „LW trans“ teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Galutinis paskolos grąžinimo terminas sutarties nutraukimo metu nebuvo pasibaigęs (Sutarties 6 punktas), sutartyje taip pat nebuvo numatyta, kad paskolos gavėjui iškėlus bankroto bylą tokia aplinkybė būtų laikoma savarankišku sutarties nutraukimo pagrindu. Vadinasi, pranešimo parengimo dieną neegzistavo pagrindas nutraukti sudarytą sutartį. Teigti, kad sutartis buvo nutraukta dėl atsakovės kaltės, kai ji neatliko apskritai jokių neteisėtų veiksmų, objektyviai nėra galima. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai sutartis vienašališkai nutraukiama nesilaikant sutartyje nustatytos tokio veiksmo atlikimo tvarkos, neatsiranda teisėto pagrindo reikalauti taikyti kitai sutarties šaliai sutartinę civilinę atsakomybę, susijusią su sutarties pasibaigimu, t. y. reikalauti mokėti baudas.
    2. Sutartį nutraukus po bankroto bylos iškėlimo, pareiškėja UAB „LW trans“ iš esmės reikalauja patvirtinti kreditorinį reikalavimą dėl netesybų, apskaičiuotų po bankroto bylos iškėlimo, už prievolių, kurios atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, tariamai netinkamą vykdymą. Atsižvelgus į susiklosčiusias faktines aplinkybes bei nuosekliai formuojamą teismų praktiką, kad bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu skolininkui neatsiranda pareigos mokėti kreditoriui netesybas už prievoles, kilusias iki bankroto proceso, galima pagrįstai teigti, kad skundžiama nutarties dalis, kuria buvo atsisakyta tvirtinti UAB „LW trans“ 46 174,99 Eur dydžio reikalavimo dalį, yra pagrįsta ir teisėta.
    3. Paskolos sutarties 11 punkte numatytas bankrutuojančios bendrovės ir UAB „LW trans“ susitarimas dėl paskolos gavėjo pareigos mokėti 20 proc. dydžio baudą, įvertinus nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, akivaizdžiai prieštarauja gerai moralei, todėl toks susitarimas dėl baudos taikymo turėtų būti laikomas negaliojančiu nuo sudarymo momento. UAB „LW trans“ ir atsakovė, sudarydamos sutartį, neabejotinai suprato, kad atsakovė dėl savo nemokumo ir nutrauktos ūkinės – komercinės veiklos nebus pajėgi grąžinti pagal sutartį suteiktos paskolos. Šalys, numatydamos 11 punkte baudą, taip pat suprato, kad minėta nuostata ir bauda neišvengiamai turės būti taikoma, t. y. sutarties 11 punkte numatytų netesybų tikslas nebuvo skatinti sutarties šalį vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Vadinasi, pagrindinis baudos nustatymo tikslas buvo nesąžiningas siekis įgyti didesnę įtaką atsakovės bankroto procese.
  3. Atskiruoju skundu pareiškėja UAB „LW logistics“ prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 3 nutartį ir patvirtinti visą – 46 230,34 Eur dydžio, UAB „LW logistics“ kreditorinį reikalavimą. Nurodo, kad skolos perkėlimo sandoris tokiu atveju, jeigu jis laikytinas neatlygintinu, akivaizdžiai prieštarauja juridinio asmens teisnumui, t. y. jo veiklos tikslams – pelno siekimui, naujų darbo vietų kūrimui, prekybai ir paslaugų teikimui. Skolos perkėlimo sandorį pripažinus neatlygintinu dėl visiškai neaiškių priežasčių, UAB „LW logistics“ patirs nuostolį. Šiuo atveju pagal analogiją taikytinos CK 6.872 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurias preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė, jeigu paskolos dalykas yra pinigai. Analogiška prezumpcija privalo būti taikoma ir skolos perkėlimo atveju, kadangi skolos perkėlimas yra ne kas kitas, bet paskolos suteikimas, išreikštas kita forma – kreditorius, prisiimdamas skolą už skolininką, iš esmės finansuoja skolininką, „išlaisvindamas“ jį nuo kreditorinių įsipareigojimų kitam kreditoriui, t. y. suteikiama paskola, kurios tikslinė paskirtis –skolų refinansavimas.
  4. Atsiliepimu į UAB „LW logistics“ atskirąjį skundą pareiškėja SIA „LDZ Cargo“ prašo UAB „LW logistics“ skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties dalį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. UAB „LW logistics“ savo 48 418,00 JAV dolerių dydžio reikalavimo dalį grindžia tik 2016 m. gruodžio 31 d. sudarytu susitarimu dėl skolos perkėlimo, tačiau šis susitarimas nėra pakankamas reikalavimui pagrįsti. Iš susitarimo turinio nėra galimybės nustatyti nei kaip, nei kokiu pagrindu susidarė bankrutuojančios bendrovės tariama skola TOO „CMA CGM Central Asia“, kuri vėliau buvo perkelta UAB „LW logistics“. Susitarime nepateikiama jokia pirminė informacija, be to, susitarimas bankroto byloje atsirado tik 2017 m. liepos 21 d., kai jau buvo kilęs ginčas dėl UAB „LW logistics“ reikalavimo pagrįstumo ir buvo būtina pateikti papildomus įrodymus. UAB „LW logistics“ 48 418,00 JAV dolerių reikalavimo dalis negalėjo būti tvirtinama remiantis vien tik susitarimu dėl skolos perkėlimo, nepateikiant jokių įrodymų dėl pirminio kreditoriaus reikalavimo pagrindo.
    2. Susitarime dėl skolos perkėlimo nėra nei vienos nuostatos, kuri leistų teigti, kad susitarimas dėl skolos perkėlimo buvo atlygintinis. Įstatyme nėra įtvirtinta prezumpcijos, kuri leistų teigti, kad šalims sudarius susitarimą dėl skolos perkėlimo toks susitarimas laikytinas atlygintiniu, jeigu susitarime nėra numatyta kitaip. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šalys, sudarydamos susitarimą šiuo konkrečiu atveju, nesusitarė dėl skolos perkėlimo atlygintinumo, taip pat nenumatė, kad, UAB „LW logistics“ sumokėjus skolą už atsakovę, UAB „LW logistics“ pereis kreditoriaus teisės į atsakovę ir pan. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad UAB „LW logistics“ įgijo 48 418,00 JAV dolerių dydžio reikalavimo teisę į atsakovę.
    3. Atsakovė ir UAB „LW logistics“ yra susijusios bendrovės ir tai galimai paskatino UAB „LW logistics“ neatlygintinai prisiimti tam tikrus įsipareigojimus už atsakovę. UAB „LW logistics“, atskirajame skunde tvirtindama, kad yra visiškai nesusijusi su atsakove, kai tuo tarpu byloje esantys rašytiniai įrodymai akivaizdžiai patvirtina šių bendrovių sąsajas, elgiasi nesąžiningai, tikėtina, siekdama suklaidinti teismą.
    4. Aplinkybę, kad susitarimas dėl skolos perkėlimo buvo neatlygintinis iš esmės pripažįsta ir pati UAB „LW logistics“, siūlydama taikyti kitokio pobūdžio teisinius santykius reglamentuojančias nuostatas bei paskolos santykiams taikytiną atlygintinumo prezumpciją (CK 6.872 straipsnio 3 dalis). Tačiau šis susitarimas negali būti vertinamas kaip atlygintinis taikant CK 6.872 straipsnio 3 dalies analogiją. Atlygintinumo kriterijus yra viena iš sutarties sąlygų, dėl kurios šalys susitaria sudarydamos sutartį, ir sutarčiai pakeisti kiekvienu atveju yra būtina šalių suderinta valia. Tuo atveju, jeigu UAB „LW logistics“ valdymo organai, sudarydami neatlygintinį susitarimą, padarė žalos įmonei, gali būti keliamas klausimas dėl tokių valdymo organų narių atsakomybės (CK 2.87 straipsnio 7 dalis), o tuo atveju, jeigu egzistuoja visos, CK 1.82 straipsnyje numatytos, sandorio negaliojimo sąlygos, gali būti reiškiamas ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
  5. Atskiruoju skundu pareiškėja UAB „Vagon“ prašo iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį ir patvirtinti UAB „Vagon“ 13 478,15 Eur dydžio kreditorinio reikalavimo dalį; prijungti prie bylos naują įrodymą – UAB „Vagon“ buhalterinės apskaitos programos išrašą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Tarp pareiškėjos ir BUAB „LVG transportas“ 2009 m. liepos 29 d. buvo sudaryta ilgalaikė geležinkelių vagonų nuomos sutartis Nr. 96-1, kurios pagrindu atsakovė buvo išnuomojusi pareiškėjai geležinkelių vagonus, taip pat išrašiusi sąskaitas už vagonų nuomą. 2016 m. rugsėjo 30 d. tarp pareiškėjos, bendrovės ir SIA „Master Cargo“ buvo sudarytas susitarimas Nr. 2016/09-01 dėl skolos perkėlimo. Minėto susitarimo 2.4 punkte aiškiai aptarta, kad UAB „Vagon“ prisiima 200 000 JAV dolerių atsakovės prievolę. Minėtas prievolės prisėmimas, kaip šalys susitarė susitarimo 2.4 punkte, yra laikomas pareiškėjos avansiniu atsiskaitymu su atsakove pagal sudarytą 2009 m. liepos 29 d. ilgalaikę geležinkelių vagonų nuomos sutartį Nr. 96-1. Tokį mokėjimą patvirtina ir teismui pateiktas bankroto administratorės 2017 m. spalio 17 d. atsikirtimų 2.2.4 punktas ir 1 priedas – išrašas iš buhalterinės apskaitos programos. 200 000 JAV dolerių suma, pareiškėjos sumokėta už atsakovę SIA „Master Cargo“, buvo avansas už atsakovės pareiškėjai išnuomotus vagonus pagal 2009 m. liepos 29 d. ilgalaikę geležinkelių vagonų nuomos sutartį Nr. 96-1. Nepaisant to, atsakovė nesuteikė pareiškėjai paslaugų 200 000 JAV dolerių sumai, galutinis avanso likutis iš sumokėtos avanso sumos už vagonų nuomą sudaro 13 478,15 Eur, t. y. suma, už kurią bendrovė pareiškėjai nesuteikė teisės nuomotis vagonų ir kurios negrąžino. Minėtą aplinkybę patvirtina ir išrašas iš UAB „Vagon“ buhalterinės apskaitos programos, iš kurios matyti, jog iš 200 000 JAV dolerių avanso sumos buvo išskaičiuotos sumos pagal atsakovės išrašytas 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 2 d. sąskaitas Nr. LVA012597 bei LVA012598.
    2. Nors išrašo iš buhalterinės apskaitos programos pareiškėja teismui anksčiau byloje ir nebuvo pateikusi, tačiau teismas neturėtų atsisakyti priimti minėto įrodymo, kadangi jo pateikimas neužvilkins bei neapsunkins bylos nagrinėjimo. Be to, teismas 2017 m. spalio 18 d. nutartyje nebuvo konkrečiai nurodęs, kokius dokumentus UAB „Vagon“ turėtų pateikti.
  6. Atsiliepimu į UAB „Vagon“ atskirąjį skundą pareiškėja SIA „LDZ Cargo“ prašo UAB „Vagon“ skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties dalį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. UAB „Vagon“ savo 13 478,15 Eur dydžio reikalavimo dalį grindė atsakovės, SIA „Master Cargo“ bei UAB „Vagon“ sudarytu 2016 m. rugsėjo 30 d. susitarimu Nr. 2016/09-01, pagal kurį UAB „Vagon“ perėmė tariamą 200 000 JAV dolerių dydžio atsakovės įsiskolinimą SIA „Master Cargo“, perimtą skolos dalį laikant UAB „Vagon“ avansiniu mokėjimu už atsakovės paslaugas; atsakovės UAB „Vagon“ 6 760,88 Eur sumai išrašyta 2016 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 012598 bei 177 422,30 JAV dolerių sumai išrašyta 2016 m. spalio 31 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 012597. Siekdama papildomai pagrįsti 13 478,15 Eur dydžio reikalavimo dalį, UAB „Vagon“ kartu su atskiruoju skundu pateikė ir buhalterinės apskaitos išrašą, kuriame nėra nurodyta jokių kitų ūkinių operacijų, išskyrus anksčiau minėtas (t. y. pateiktame išraše nurodytas skolos perkėlimas ir dviejų sąskaitų – faktūrų išrašymas). Taigi, toks įrodymas ne tik nepatvirtina jokių naujų aplinkybių, bet ir galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, dėl ko neturėtų būti apeliacinės instancijos teismo priimtas bei vertinamas.
    2. Atsakovės, SIA „Master Cargo“ ir UAB „Vagon“ sudarytas susitarimas, kuriuo remiantis UAB „Vagon“ siekia įrodyti, kad tariamai atsakovei buvo sumokėtas 200 000 JAV dolerių dydžio avansas, nėra pakankamas šiai aplinkybei pagrįsti. Iš susitarimo turinio nėra galimybės nustatyti nei kaip, nei kokiu pagrindu susidarė atsakovės tariama skola SIA „Master Cargo“, kurią vėliau tariamai perėmė UAB „Vagon“. UAB „Vagon“ pareikšto reikalavimo 13 478,15 Eur dalis negalėjo būti tvirtinama remiantis vien tik susitarimu dėl skolos perkėlimo, nepateikiant jokių įrodymų apie pirminio kreditoriaus (t. y. SIA „Master Cargo“) reikalavimo pagrindą. Šiuo atveju nei bankroto administratorė, nei UAB „Vagon“ nepateikė į nagrinėjamą bylą finansinės apskaitos suvestinės informacijos, kurioje būtų atspindėtos visos UAB „Vagon“ ūkinės operacijos, pateikdamos tik ištraukas, kurios neleidžia pateiktos informacijos sulyginti su kitais byloje esančiais duomenimis. UAB „Vagon“ su atskiruoju skundu taip pat pateikė tik labai glaustą išklotinę, kurioje nėra informacijos apie kitas atsakovės ir UAB „Vagon“ tarpusavio ūkines operacijas, o yra tik nurodomos trys minėtos ūkinės operacijos. Be to, išklotinė pateikta ne už visus metus, bet tik už keleto mėnesių laikotarpį po susitarimo sudarymo. Galima manyti, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu yra sąmoningai bandoma nuslėpti išsamią informaciją nuo teismo ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų.
    3. Susitarimas, kuris nėra pagrįstas jokiais pirminiais apskaitos dokumentais, pagrįstas vien tik finansinės apskaitos suvestine informacija, kuri bankroto byloje atsirado beveik po metų, nėra laikytinas pakankamu (tinkamu) įrodymu UAB „Vagon“ pareikštam reikalavimui, o kartu ir avanso sumokėjimo faktui pagrįsti. UAB „Vagon“ reikalavimo teisė yra išvestinė iš SIA „Master Cargo“, todėl, nagrinėjamoje byloje nesant nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų SIA „Master Cargo“ ūkinių operacijų realumą, teismas pagrįstai atsisakė patvirtinti 13 478,15 Eur dydžio UAB „Vagon“ reikalavimo dalį.
    4. 2016 m. spalio 31 d. PVM sąskaitos – faktūros Nr. 012597 išrašymas yra susijęs su galimai padarytomis nusikalstamomis veikomis ir bankroto byloje pateiktų dokumentų galimu klastojimu. 2016 m. spalio 3 d. geležinkelių vagonų priėmimo – perdavimo ilgalaikei nuomai aktas, kuris būtent ir buvo pagrindas PVM sąskaitai faktūrai Nr. 012597 išrašyti, buvo galimai suklastotas. Galimai suklastoto akto pagrindu, tikėtina, buvo norima pateisinti iš trečiųjų asmenų gautinas sumas, kurios turėjo būti pervestos atsakovei, bet, vietoje to, galimai buvo pervestos susijusiai bendrovei UAB „Vagon“. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovė buvo sudariusi sutartį su Quadro Center OU, iš kurios nuomojosi vagonus, kuriuos naudojo veikloje. Iš išnuomotų vagonų naudojimo gautos pajamos, galimai suklastojus dokumentus, buvo nukreiptos į susijusią bendrovę UAB „Vagon“. Nuo 2016 m. spalio mėnesio, prieš pat bankroto bylos atsakovei iškėlimą, atsakovė su minimalia pelno marža tariamai pradėjo vagonus pernuomoti susijusiai bendrovei UAB „Vagon“. Tokių veiksmų atlikimas galimai leido UAB „Vagon“ pajamoms išaugti daugiau nei keturis kartus (UAB „Vagon“ pajamos už vagonų nuomą 2015 m. sudarė 555 685 Eur, o 2016 m. išaugo iki 2 353 723 Eur).
  7. Atskiruoju skundu pareiškėja SIA „LDZ Cargo“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties dalį, kuria buvo patvirtinti kreditorių UAB „Vagon“, UAB „LW trans“, LAAS CARGO OU, Quadro Center OU ir TOO „Eurasia Automotive“ finansiniai reikalavimai ir klausimą dėl minėtų kreditorių reikalavimų patvirtinimo išspręsti iš esmės – šių kreditorių reikalavimų netvirtinti; panaikinti nutarties dalį, kuria buvo atmestas SIA „LDZ Cargo“ prašymas dėl bankroto administratorės atstatydinimo ir klausimą dėl bankroto administratorės atstatydinimo išspręsti iš esmės – atstatydinti paskirtą bankroto administratorę UAB „Mokumo valdymo sprendimai“; panaikinti nutarties dalį, kuria iš SIA „LDZ Cargo“ buvo priteistos 1 452,00 Eur bylinėjimosi išlaidos UAB „Vagon“ naudai, ir klausimą dėl UAB „Vagon“ bylinėjimosi išlaidų priteisimo išspręsti iš esmės – UAB „Vagon“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas patvirtino kai kurių kreditorių reikalavimus remdamasis vien tik reikalavimo teisės įsigijimą patvirtinančiais dokumentais, nors teismų formuojamoje praktikoje yra pripažįstama, kad reikalavimo teisės įsigijimą patvirtinantis dokumentas pats savaime (arba vien tik jis) nepatvirtina reikalavimo pagrįstumo. Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas privalėjo imtis aktyvių veiksmų, siekdamas įvertinti kreditorių pareikštų reikalavimų pagrįstumą, t. y. išreikalauti pirminius dokumentus, kuriais pirminiai kreditoriai grindžia savo reikalavimus, įvertinti reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo aplinkybes ir realumą, tačiau šių veiksmų nesiėmė. Teismas neįsitikino suvestiniuose finansinės apskaitos dokumentų rinkiniuose esančios informacijos atitikimu pirminiuose dokumentuose esantiems duomenims, nors egzistavo daugybė neatitikimų tarp nagrinėjamoje byloje pateiktos informacijos, susijusios su konkrečių kreditorių reikalavimais bei jų dydžiais.
    2. Didžiausios bendrovės kreditorės Quadro Center OU pareikštas reikalavimas (357 192,84 JAV dolerių ir 8 000 000 Eur sumoms) patvirtintas nesant apskritai jokių pirminių apskaitos dokumentų, kurie galėtų pagrįsti tokį šios kreditorės reikalavimą. Quadro Center OU 8 000 000 Eur reikalavimas buvo kildinamas iš trečiųjų asmenų sudarytų paskolų sutarčių ir perimtų su šiomis sutartimis susijusių įsipareigojimų/ reikalavimo teisių. Bankroto byloje nebuvo pateikta nei vieno įrodymo, kuris leistų teigti, kad buvo suteiktos atitinkamos paskolos. Paskolų suteikimo sutartys ir po tokių sutarčių sudarymo pasirašytos skolų perkėlimo/ reikalavimo perleidimo sutartys negali patvirtinti pirminių reikalavimų egzistavimo fakto, nesant jokių įrodymų, kurie patvirtintų paskolų suteikimo faktą (paskola realinis sandoris ir tam, kad atsirastų paskolos teisiniai santykiai, turi būti perduotos piniginės lėšos). Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų paskolų suteikimą, piniginių lėšų perdavimą ar pan.
    3. Skolų perkėlimo sutartys ir reikalavimo perleidimo sutartis į bylą buvo pateiktos likus vienai dienai iki teismo posėdžio, kurio metu buvo priimta skundžiama nutartis, nors bylos nagrinėjimas tęsėsi jau ilgą laiką. Sutartyse nurodyti sandoriai kelia įtarimų dėl jų fiktyvumo – nėra tikėtina, kad fizinis asmuo skolintų ribotos atsakomybės juridiniam asmeniui beveik tris milijonus eurų be jokio realaus ir patikimo prievolės įvykdymo užtikrinimo. Teismas, patvirtindamas Quadro Center OU reikalavimą, de facto įteisino pinigines lėšas (jeigu tokios lėšos realiai pervestos), neišsiaiškinęs, kokia tokių piniginių lėšų kilmė, turint omenyje tai, kad didelėmis piniginių lėšų sumomis tariamai disponuoja paprasti fiziniai asmenys.
    4. Teismas patvirtino Quadro Center OU pareikštą reikalavimą remdamasis garantiniu raštu, tinkamai neįvertinęs tokio rašto išdavimo aplinkybių, neišsklaidęs pagrįstų dvejonių dėl tokio rašto (byloje buvo pateikti oficialūs dokumentai – audituotos finansinės ataskaitos, iš kurių buvo galima spręsti, kad garantinis raštas yra fiktyvus (apsimestinis)). Tai, kad minėta garantija yra fiktyvi (apsimestinė), leidžia teigti oficialūs bankrutuojančios bendrovės ir kito garantiją pasirašiusio garanto, t. y. UAB „Logipolija“, dokumentai – Juridinių asmenų registrui pateiktos finansinės ataskaitos ir metiniai pranešimai, kurių dalis yra audituoti teisės aktų nustatyta tvarka. Juridinių asmenų registrui pateiktose 2015 ir 2016 metų finansinėse ataskaitose turėjo būti besąlygiškai nurodyta minėta atsakovės ir UAB „Logipolija“ pasirašyta garantija, jeigu ji būtų buvusi išduota 2015 m. Aplinkybė, kad tariamai 2015 m. sudaryta garantija nėra nurodyta nei vieno garanto 2015 ir 2016 m. finansinėse ataskaitose, leidžia pagrįstai teigti, kad garantija nebuvo sudaryta 2015 m., o buvo galimai sudaryta tik iškėlus atsakovei bankroto bylą, galimai siekiant neteisėtai padidinti susijusių asmenų reikalavimus bankroto procese.
    5. Garantijos fiktyvumą patvirtina atsakovės (pirmasis garantas) ir UAB „Logipolija“ (antrasis garantas) dokumentai, pateikti Juridinių asmenų registrui: pirmojo ir antrojo garanto finansinės ataskaitos ir metinis pranešimas už metus, pasibaigusius 2015 m. gruodžio 31 d.; antrojo garanto finansinės ataskaitos ir metinis pranešimas už metus, pasibaigusius 2016 m. gruodžio 31 d. Atsakovės aiškinamajame rašte prie 2015 m. gruodžio 31 d. finansinių ataskaitų 2015 m. rugsėjo 3 d. garantinis raštas Nr. 2015/09/03-01 nėra nurodytas prie bendrovės 2015 m. suteiktų garantijų ir laidavimų. Minėtoje dalyje yra nurodytas tik kitas atsakovės įsipareigojimas, kuris neturi nieko bendro su garantiniu raštu Nr. 2015/09/03-01, t. y. bendrovės laidavimas už UAB „Logipolija“. UAB „Logipolija“ aiškinamajame rašte prie 2015 m. gruodžio 31 d. finansinių ataskaitų, kaip ir UAB „Logipolija“ aiškinamajame rašte prie 2016 m. gruodžio 31 d. finansinių ataskaitų, 2015 m. rugsėjo 3 d. garantinis raštas Nr. 2015/09/03-01 taip pat nėra nurodytas. Taigi, teismas turėjo atsisakyti tvirtinti Quadro Center OU 8 000 000 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kuris buvo grindžiamas fiktyviu (apsimestiniu) sandoriu ir kurio nepatvirtino jokie kiti bankroto byloje esantys įrodymai.
    6. Teismas, patvirtindamas Quadro Center OU reikalavimą, nenustatė, kad skolininkės UAB „Investicijos ir kapitalas“ prievolė būtų neįvykdyta, kad sudaryta paskolos sutartis būtų buvusi teisėtai nutraukta (byloje nėra įrodymų, kurie leistų padaryti tokias išvadas). Tai reiškia, kad bankrutuojančios bendrovės pareiga atsakyti pagal garantinį raštą apskritai negalėjo kilti, nes pagrindinė prievolė šiuo metu nėra vykdytina ir negali atsirasti garanto atsakomybė.
    7. Analizuojant į bylą pateiktus dokumentus, kilo pagrįstų įtarimų, kad dalis byloje esančių įrodymų, kuriais yra siekiama pagrįsti Quadro Center OU reikalavimą, galimai yra suklastoti ir tokiu būdu galimai padarytos nusikalstamos veikos. Pareiškėja atkreipė teismo dėmesį į minėtą aplinkybę ir prašė informuoti atitinkamas teisėsaugos institucijas apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, jeigu būtų patvirtintas Quadro Center OU reikalavimas. Pagal pareiškėjos pateiktą pareiškimą ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti, nes kreditorių reikalavimai pareiškimo pateikimo metu nebuvo patvirtinti. Tuo tarpu teismas minėto pareiškėjos procesinio prašymo neišsprendė, o pateiktų įrodymų, kurie patvirtino 2015 m. rugsėjo 3 d. garantinio rašto Nr. 2015/09/03-01 fiktyvumą, iš viso nevertino ir dėl to nepagrįstai patvirtino Quadro Center OU 8 000 000 Eur dydžio reikalavimą.
    8. 357 192,84 JAV dolerių tariama skola pagal 2015 m. balandžio 16 d. geležinkelio vagonų nuomos sutartį Nr. 2015/04-15 taip pat nėra pagrįsta ir teismo neturėjo būti tvirtinama. Bankroto byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad Quadro Center OU valdė vagonus, kurie tariamai buvo išnuomoti atsakovei, be to, kad tie vagonai buvo atsakovei realiai perduoti naudotis ir buvo jos naudojami nurodytu laikotarpiu. Bankroto byloje net nebuvo pateikta atsakovės finansinės apskaitos suvestinė informacija, susijusi su Quadro Center OU. Taigi, Quadro Center OU reikalavimas nebuvo pagrįstas buhalterinės apskaitos dokumentais. SIA „LDZ Cargo” atsitiktine tvarka patikrinus keletą geležinkelio vagonų, kurie tariamai buvo išnuomoti atsakovei pagal nuomos sutartį Nr. 2015/04-15 ir dėl kurių buvo išrašytos pateiktos sąskaitos (t. y. Nr. 29011426, Nr. 52458098, Nr. 29010014 ir Nr. 28018901), buvo nustatyta, kad šie vagonai nepriklauso estiškai įmonei Quadro Center OU, bet priklauso su atsakove susijusiai įmonei UAB „Vagon“ ir AB „FGK“. Taigi, vagonų nuomos sutartis buvo fiktyvi (apsimestinė), nes Quadro Center OU tariamai išnuomojo vagonus, kurie šiai bendrovei net nepriklausė (byloje nėra jokių dokumentų, kurie leistų teigti, kad Quadro Center OU kokiu nors teisėtu pagrindu valdė atitinkamus vagonus ir galėjo juos pernuomoti bankrutuojančiai bendrovei).
    9. Quadro Center OU sąskaitų išrašymo nepagrįstumą (fiktyvumą) patvirtina ir aplinkybė, kad atsakovei už tariamai išnuomotų vagonų naudojimą 2016 m. spalio mėnesį buvo išrašytos sąskaitos 40 550 JAV dolerių sumai ir 136 400 JAV dolerių sumai, t. y. iš viso 176 950 JAV dolerių sumai. Tačiau, kaip matyti iš atsakovės banko sąskaitų išrašų, minėtų sąskaitų išrašymo ir vėlesniu laikotarpiu bendrovė reikšmingesnių įplaukų negavo. Tai leidžia teigti, kad tariamai išnuomoti vagonai realiai atsakovės veikloje nebuvo naudojami – bendrovė nurodytu laikotarpiu, sprendžiant iš įmonės banko sąskaitų išrašų ir bankroto byloje pateikto debitorių sąrašo, ūkinės – komercinės veiklos nevykdė. Atsakovei nevykdant ūkinės – komercinės veiklos objektyviai negalėjo susidaryti Quadro Center OU išrašytose sąskaitose nurodytos skolos sumos už tariamą vagonų naudojimą, tačiau teismas į minėtas aplinkybes neatsižvelgė.
    10. Su atsakove susijusios kreditorės UAB „Vagon“ reikalavimo dydis (414 941,38 Eur) tiesiogiai priklausė nuo SIA „Master Cargo” reikalavimo dydžio, nes UAB „Vagon“ atsakovės kreditore tapo ir perimdama atsakovės įsiskolinimą SIA „Master Cargo“ pagal dvi sudarytas sutartis. Su SIA „Master Cargo“ sudarytose sutartyse buvo tik konstatuojama, kad egzistuoja atsakovės įsiskolinimas, tačiau nebuvo pateikta jokios pirminės informacijos, kuri leistų įvertinti tokio įsiskolinimo pagrįstumą. UAB „Vagon“ reikalavimas patvirtintas nepagrįstai preziumuojant, kad susijusių asmenų sudarytose sutartyse nurodyta informacija yra teisinga, teismui nelyginant pateiktos informacijos su pirminiais apskaitos dokumentais. Formalus susijusių bendrovių sandorių vertinimas ir kreditorinio reikalavimo patvirtinimas sudaro prielaidas piktnaudžiauti bankroto procesu, siekiant nesąžiningai įgyti lemiamą įtaką bankroto procese, turint tikslą vėliau nulemti bankroto proceso eigą.
    11. Atsakovei tariamai UAB „Vagon“ suteiktą paskolos sumą sudaro dvi dalys: UAB „Vagon“ perimtas atsakovės tariamas įsiskolinimas SIA „Master Cargo“ ir UAB „Vagon“ tretiesiems asmenims tariamai už atsakovę atlikti mokėjimai. Didžioji dalis UAB „Vagon“ tariamai atsakovei suteiktos paskolos – 174 760,99 Eur iš 283 830,53 Eur, kildinama iš UAB „Vagon“ perimto atsakovės tariamo įsiskolinimo SIA „Master Cargo“. Tačiau byloje nėra pateikta nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų SIA „Master Cargo“ reikalavimą, byloje nėra jokių pirminių dokumentų, kurie leistų įsitikinti SIA „Master Cargo“ reikalavimo pagrįstumu ar tokio reikalavimo dydžiu. Teismas UAB „Vagon“ pareikšto reikalavimo pagrįstumą įvertinto remdamasis tik reikalavimo teisės įsigijimą patvirtinančiu dokumentu ir visiškai nevertino pirminio kreditoriaus reikalavimo pagrindo.
    12. UAB „Vagon“ reikalavimas patvirtintas neatsižvelgus į tai, kad bankroto byloje pateikti dokumentai leidžia įtarti finansinėje apskaitoje nurodytos informacijos galimai neteisėtą koregavimą. Dokumentai, kurie turėtų patvirtinti 2016 m. gruodžio 31 d. palūkanų paskaičiavimo pažymoje Nr. 2016/2 nurodytą tariamai atsakovei suteiktą 174 760,99 Eur paskolos sumą, buvo pateikti teismui ne iš karto, o kai tik kilo dvejonių dėl šios UAB „Vagon“ reikalavimo dalies pagrįstumo. Bankroto administratorė, pateikdama 2017 m. liepos 21 d. paaiškinimus dėl kreditorių reikalavimų, apie minėtą SIA „Master Cargo“ susitarimą nieko neužsiminė, nors ir paminėjo kitą anksčiau su šia bendrove SIA „Master Cargo“ tariamai sudarytą skolos perkėlimo susitarimą. Su SIA „Master Cargo“ sudarytas susitarimas, kuris tariamai turėtų pateisinti 2016 m. gruodžio 31 d. atliktą UAB „Vagon“ paskolos dalies suteikimą bankroto byloje atsirado netikėtai, tik 2017 m. rugsėjo 27 d., nors kreditorių reikalavimai, vykdant teismo įpareigojimą, pateikti teismui dar 2017 m. gegužės 30 d., o 2017 m. liepos 21 d. pateikti papildomi bankroto administratorės paaiškinimai dėl pareikštų reikalavimų, įskaitant ir dėl UAB „Vagon“ suteiktos paskolos (pateikti mokėjimo pavedimai, kurie turėjo pagrįsti UAB „Vagon“ paskolos suteikimo faktą). Be to, bankroto administratorė 2017 m. rugpjūčio 21 d. pateikė teismui raštą Nr. 17/08/21/01, kuriame tiesiogiai ir aiškiai nurodė, kad ji papildomų įrodymų nepateiks, kadangi visi dokumentai ir įrodymai yra pateikiami kartu su kreditoriniais reikalavimais. Visa tai kelia pagrįstų įtarimų dėl pirminio kreditoriaus SIA „Master Cargo“ reikalavimo pagrįstumo, o kartu ir dėl UAB „Vagon“ reikalavimo, kuris perimtas iš minėto kreditoriaus SIA „Master Cargo“, pagrįstumo.
    13. Likusi UAB „Vagon“ tariamai atsakovei suteiktos paskolos dalis, t. y. 109 069,54 Eur, taip pat nebuvo įrodyta, kadangi buvo grindžiama netiesioginiais įrodymais, nepateikiant jokių pirminių dokumentų, kurie leistų tinkamai įvertinti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. UAB „Vagon“ tvirtinimu, minėta paskolos dalis buvo suteikta UAB „Vagon“ atlikus mokėjimus atsakovės kreditoriams. Tačiau nagrinėjamoje byloje nebuvo pateiktos sąskaitos – faktūros, kurios būtų UAB „Vagon“ apmokėtos už atsakovę. Teismas negalėjo įvertinti, ar UAB „Vagon“ tretiesiems asmenims atlikti pavedimai iš tikrųjų atlikti už bankrutuojančią bendrovę, nesant pirminių apskaitos dokumentų, kurie tokiais pavedimais tariamai buvo apmokėti. Mokėjimo paskirtyje vienašališkai nurodyta informacija per se nepatvirtina, kad yra apmokamos konkrečios bankrutuojančiai bendrovei išrašytos sąskaitos, ypač neturint jokių duomenų, už ką atitinkamos sąskaitos bendrovei išrašytos. Atsižvelgus į visa tai, laikytina, kad likusi tariamai atsakovei suteiktos paskolos dalis nebuvo įrodyta, nes nebuvo pateikti pirminiai apskaitos dokumentai, kurie atitinkamais pavedimais UAB „Vagon“ tariamai buvo apmokėti.
    14. UAB „Vagon“ reikalavimo dydis priklausė ir nuo SIA „Master Cargo“ reikalavimo dydžio (tokio reikalavimo realumo). Su UAB „Vagon“ 66 173,55 Eur reikalavimo dalimi yra susijęs susitarimas Nr. 2016/09-01, kuris sudarytas 2016 m. rugsėjo 30 d.. Pagal šį susitarimą UAB „Vagon“ tariamai perėmė 200 000 JAV dolerių dydžio atsakovės įsiskolinimą SIA „Master Cargo“ ir perimtos skolos dalis buvo laikoma UAB „Vagon“ avansiniu mokėjimu už atsakovės suteiksimas paslaugas. Tuo atveju, jeigu 2016 m. rugsėjo 30 d. perleista 200 000 JAV dolerių dydžio skola neegzistavo, atsakovės 66 173,55 Eur dydžio įsiskolinimas UAB „Vagon“ negalėjo susidaryti, nes iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Vagon“ pagal išrašytas sąskaitas mokėtina suma būtų buvusi didesnė, nei atsakovės tariama skola UAB „Vagon“ už pastarosios bendrovės suteiktas paslaugas. Taigi, SIA „Master Cargo“ reikalavimo ir tokio reikalavimo dydžio klausimas nagrinėjamoje byloje buvo itin svarbus. Tačiau teismas, tvirtindamas UAB „Vagon“ reikalavimą, rėmėsi tik 2016 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, iš kurios turinio nebuvo galima nustatyti, kaip ir kokiu pagrindu susidarė atsakovės skola SIA „Master Cargo“, kurią vėliau perėmė UAB „Vagon“. 2016 m. rugsėjo 30 d. susitarimas Nr. 2016/09-01 bankroto byloje atsirado tik jau kilus ginčui dėl UAB „Vagon“ reikalavimo pagrįstumo, kai buvo būtina pateikti papildomus įrodymus, t. y. 2017 m. liepos 21 d., nors kreditorių reikalavimus su juos pagrindžiančiais įrodymais bankroto administratorė teismui pateikė gerokai anksčiau – 2017 m. gegužės 30 d.. Galimai susitarimas Nr. 2016/09-01 buvo sudarytas jau kilus ginčui dėl UAB „Vagon“ reikalavimo pagrįstumo, siekiant pateisinti šį reikalavimą.
    15. Atsakovės, SIA „Master Cargo“ ir UAB „Vagon“ 2016 m. rugsėjo 30 d. sudaryto susitarimo Nr. 2016/09-01 1.1 punkte nurodyta, kad atsakovė susitarimo sudarymo metu tariamai yra skolinga SIA „Master Cargo“ net 465 651,45 JAV dolerių, tačiau iš paties susitarimo nėra galima nustatyti nei kaip, nei kokiu pagrindu susidarė tokia skola. Minėtos skolos dydį pagrindžia tik 2017 m. spalio 17 d. byloje pateikta finansinės apskaitos suvestinė informacija, susijusi su SIA „Master Cargo“, bet jokių pirminių dokumentų, kurie leistų įsitikinti suvestinėje pateiktos informacijos teisingumu, nebuvo pateikta. Bankroto administratorė net nepateikė finansinės apskaitos suvestinės informacijos apie visas UAB „Vagon“ ūkines operacijas. Tokia informacija būtų leidusi sulyginti UAB „Vagon“ ir SIA „Master Cargo“ suvestinėse esančią informaciją ir būtų leidusi įvertinti sudarytų sandorių realumą, skolos perkėlimo realumą ir pan. Aplinkybę, kad nepateikta finansinės apskaitos suvestinė dėl UAB „Vagon“, nustatė ir teismas, tačiau pakarotinai nereikalavo tokios informacijos suteikti, o tiesiog atsisakė tvirtinti nedidelę dalį UAB „Vagon“ pareikšto reikalavimo. Bankroto administratorei nepateikus finansinės apskaitos suvestinės informacijos apie visas UAB „Vagon“ ūkines operacijas, teismas objektyviai negalėjo įvertinti įsiskolinimo SIA „Master Cargo“ ir skolos perkėlimo UAB „Vagon“ realumo ir dėl to visiškai nepagrįstai patvirtino UAB „Vagon“ pareikštą reikalavimą, tinkamai neįsitikinęs tokio reikalavimo pagrįstumu.
    16. SIA „LDZ Cargo” prašė išreikalauti kreditorinių reikalavimų pagrindimui reikiamą informaciją ir, tokį prašymą teismui patenkinus, SIA „LDZ Cargo”ne kartą nurodė teismui, jog bankroto administratorė dėl nesuprantamų priežasčių vengia tam tikrą informaciją pateikti, nors ir yra įpareigota tai padaryti. Nepaisant to, teismas nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų tinkamai įvertinti pareikšti reikalavimai, ko reikalavo ir viešasis interesas, bet apsiribojo formaliu pateiktų dokumentų vertinimu bei pareikštų reikalavimų patvirtinimu.
    17. Atsakovės vadovas T. B., 2016 m. gruodžio 22 d. inicijuodamas bankroto bylą, nurodė, kad atsakovės skola SIA „Master Cargo” – 183 568,26 Eur (skolos apmokėjimo terminas 2016 m. lapkričio 2 d.). Tuo tarpu bankroto byloje beveik po metų (t. y. 2017 m. spalio 17 d.) staiga atsiradusioje finansinės apskaitos suvestinėje informacijoje, susijusioje su tuo pačiu kreditoriumi SIA „Master Cargo”, nurodyta visai kita SIA „Master Cargo” reikalavimo suma 2016 m. lapkričio 2 d. – 246 755,25 Eur. Nėra suprantama, kaip, remiantis tais pačiais buhalterinės apskaitos duomenimis, tą pačią dieną gali egzistuoti skirtinga įmonės skola tam pačiam kreditoriui, kai skirtumas sudaro 25 proc. Toks didžiulis neatitikimas kelia pagrįstų įtarimų dėl byloje pateiktų finansinės apskaitos suvestinių patikimumo. Viena iš galimų neatitikimo priežasčių – bankrutuojančios bendrovės apskaitos koregavimas, atsižvelgiant į kilusį ginčą ir SIA „LDZ Cargo” išsakytus argumentus. Teismas į minėtą aplinkybę neatsižvelgė ir dėl jos nieko nepasisakė, o tai nulėmė ir nepagrįstos nutarties priėmimą.
    18. Teismas nelygino finansinėje apskaitoje esančios suvestinės informacijos apie SIA „Master Cargo“ su skolinio įsipareigojimo atsiradimą ir jo dydį pagrindžiančiais pirminiais dokumentais bei nevertino finansinėje apskaitoje esančios suvestinės informacijos apie UAB „Vagon“ (neprašė šios informacijos pateikti, nors ji buvo reikšminga). Teismas taip pat netenkino SIA „LDZ Cargo” pateikto prašymo kaip liudytojus apklausti bankrutuojančios bendrovės esamą ir buvusį vadovą bei buhalterį, nors tai būtų sudarę sąlygas tinkamai įvertinti ne tik UAB „Vagon“, bet ir kitų kreditorių pareikštų reikalavimų pagrįstumą, be to, būtų leidę išsiaiškinti, kodėl egzistuoja tokie dideli neatitikimai bankrutuojančios bendrovės buhalterinėje apskaitoje ir pan.
    19. Analizuojant bankroto administratorės į bylą pateiktus dokumentus, kilo pagrįstų įtarimų, kad dalis byloje pateiktų dokumentų, kuriais siekiama pagrįsti UAB „Vagon“ reikalavimą, galimai yra suklastoti ir tokiu būdu galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 ir 182 straipsnyje. Tai, kad nagrinėjamoje byloje, pagrindžiant UAB „Vagon“ reikalavimą, pateikti galimai suklastoti dokumentai, akivaizdžiai patvirtina aplinkybė, kad atsakovės ir UAB „Vagon“ tariamai 2016 m. spalio 3 d. sudaryto geležinkelio vagonų priėmimo – perdavimo ilgalaikei nuomai akto preambulėje, kaip atsakovės direktorius 2016 m. spalio 3 d. yra nurodytas T. B., kuris atsakovės direktoriumi išrinktas tik 2016 m. spalio 18 d. Iki 2016 m. spalio 18 d. T. B. niekada nebuvo atsakovės direktoriumi. Taigi, iki T. B. paskyrimo direktoriumi dienos (t. y. iki 2016 m. spalio 18 d.) nei viename atsakovės dokumente T. B. objektyviai net ir per klaidą negalėjo būti nurodytas kaip atsakovės direktorius, kadangi sprendimas dėl T. B. paskyrimo iki tol nebuvo priimtas. Aplinkybė, kad sudarytuose bendrovės dokumentuose būsimas bendrovės direktorius yra nurodytas anksčiau, nei jo paskyrimo data, leidžia pagrįstai įtarti, kad tokie dokumentai yra sudaryti atgaline data (t. y. suklastoti) – per klaidą dokumento preambulėje paliekant nurodytą vėliau paskirtą įmonės direktorių (galimai kartu klastojant ir kitus perdavimo aktus pateiktus nagrinėjamoje byloje). Teismas, tvirtindamas UAB „Vagon“ pareikštą reikalavimą, į minėtą aplinkybę neatsižvelgė ir patvirtino 66 173,55 Eur dydžio bankrutuojančios bendrovės tariamą skolą už išnuomotus vagonus, tinkamai neįvertinęs kreditorės pareikšto reikalavimo pagrįstumo.
    20. Su bankrutuojančia bendrove susijusios kreditorės UAB „LW trans“ reikalavimas (241 336,85 Eur) taip pat patvirtintas neatlikus realios pareikšto reikalavimo patikros. Teismas, patvirtindamas UAB „LW trans“ reikalavimą, neįvertino atsakovės įsiskolinimo Alfa Rail Ltd realumo, nors turėjo tai padaryti – didelė dalis UAB „LW trans“ reikalavimo buvo kildinama iš perimto atsakovės tariamo įsiskolinimo Alfa Rail Ltd. Be to, teismas, tvirtindamas minėtos kreditorės reikalavimą, nepašalino byloje egzistuojančių prieštaravimų tarp skirtingu laikotarpiu pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų, neišsiaiškino, kodėl egzistuoja ženklūs neatitikimai tarp atsakovės (jos atstovų) pateiktų duomenų apie tariamą atsakovės įsiskolinimą šiai kreditorei. UAB „LW trans“ reikalavimas taip pat buvo iš dalies pagrįstas atliktais mokėjimais tretiesiems asmenims, kurie nebuvo bankrutuojančios bendrovės kreditoriai, nepagrįstai tvirtinant, kad atliekant mokėjimus buvo suteikta paskola bankrutuojančiai bendrovei (atliekant mokėjimus ne bankrutuojančios bendrovės kreditoriams, paskola bendrovei negalėjo būti suteikta).
    21. Teismas kaip UAB „LW trans“ reikalavimą patvirtino 220 218,37 Eur suteiktos paskolos sumą ir 6 952,44 Eur priskaičiuotų palūkanų sumą. Atsakovei tariamai suteiktą UAB „LW trans“ paskolos sumą sudaro dvi dalys: UAB „LW trans“ perimtas atsakovės tariamas įsiskolinimas Alfa Rail Ltd ir UAB „LW trans“ tretiesiems asmenims tariamai už atsakovę atlikti mokėjimai. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų Alfa Rail Ltd reikalavimą, kurį tariamai padengė UAB „LW trans“ už atsakovę. Byloje nėra ir jokių pirminių dokumentų, kurie leistų įsitikinti tokio Alfa Rail Ltd reikalavimo pagrįstumu ar jo dydžiu. Teismas šios UAB „LW trans“ pareikšto reikalavimo dalies pagrįstumą įvertinto remdamasis vien tik reikalavimo teisės įsigijimą patvirtinančiu dokumentu ir iš viso nevertino pirminės kreditorės (t. y. Alfa Rail Ltd) reikalavimo pagrindo. Iš byloje esančių dokumentų nėra galima nustatyti nei kaip, nei kokiu pagrindu susidarė tariamas įsiskolinimas Alfa Rail Ltd.
    22. Dokumentai, kurie turėtų patvirtinti 2016 m. gruodžio 31 d. palūkanų paskaičiavimo pažymoje Nr. 2016/1 nurodytą tariamai atsakovei suteiktą 53 214,96 Eur paskolos sumą, buvo pateikti teismui ne iš karto, o kai tik kilo dvejonių dėl šios UAB „LW trans“ reikalavimo dalies pagrįstumo. Bankroto administratorė, pateikdama 2017 m. liepos 21 d. paaiškinimus dėl kreditorių reikalavimų, apie minėtą Alfa Rail Ltd susitarimą nieko neužsiminė, nors teikė paaiškinimus dėl UAB „LW trans“ paskolos suteikimo aplinkybių. Su Alfa Rail Ltd sudarytas susitarimas, kuris tariamai turėtų pateisinti UAB „LW trans“ 2016 m. gruodžio 31 d. atliktą paskolos dalies suteikimą, bankroto byloje atsirado 2017 m. rugsėjo 27 d., nors ginčijami kreditorių reikalavimai, vykdant teismo įpareigojimą, buvo pateikti dar 2017 m. gegužės 30 d., o 2017 m. liepos 21 d. buvo pateikti papildomi administratorės paaiškinimai dėl pareikštų kreditorių reikalavimų, įskaitant ir dėl UAB „LW trans“ suteiktos paskolos. Bankroto administratorė 2017 m. rugpjūčio 21 d. pateikė teismui raštą Nr. 17/08/21/01, kuriame nurodė, jog ji papildomų įrodymų nepateiks, kadangi visi dokumentai ir įrodymai yra pateikiami kartu su kreditoriniais reikalavimais. Minėtos aplinkybės kelia įtarimų dėl pirminės kreditorės Alfa Rail Ltd reikalavimo pagrįstumo, o kartu ir dėl UAB „LW trans“ reikalavimo, kuris perimtas iš minėtos kreditorės, pagrįstumo.
    23. Bankrutuojančios bendrovės finansinės apskaitos suvestinė informacija apie UAB „LW trans“, kurią pateikė bankroto administratorė, neatitinka su Alfa Rail Ltd 2016 m. gruodžio 30 d. sudarytame susitarime pateiktos informacijos, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino ir nereikalavo pateikti su Alfa Rail Ltd sudaryto susitarimo 2.2 punkte minimų pirminių apskaitos dokumentų. Su Alfa Rail Ltd 2016 m. gruodžio 30 d. sudaryto susitarimo 1.1 punkte minima 53 214,96 Eur dydžio suma, bet iš atsakovės finansinės apskaitos suvestinės informacijos apie UAB „LW trans“ matyti, kad UAB „LW trans“ perleistos skolos suma – 37 898,44 Eur. Esant tokiems neatitikimams tarp įrodymų, kurie skirtingu laikotarpiu pateikti pačios bankrutuojančios bendrovės (jos atstovų), teismas turėjo finansinėje apskaitoje esančią suvestinę informaciją sulyginti su skolinio įsipareigojimo atsiradimą ir jo dydį pagrindžiančiais pirminiais dokumentais, kad neliktų jokių abejonių dėl suvestiniuose finansinės apskaitos dokumentų rinkiniuose ar apibendrinto pobūdžio sąrašuose esančios informacijos atitikimo duomenims pirminiuose dokumentuose.
    24. Susijusių įmonių pasirašytos tarpusavio skolų perleidimo ir kitos sutartys, iš kurių nėra galima nustatyti ūkinių operacijų turinio ir jų realumo, nėra pakankamas pagrindas patvirtinti kreditoriaus reikalavimą. Bankroto administratorės beveik po metų (2017 m. spalio 17 d.) į bylą pateikta finansinės apskaitos suvestinė informacija apie Alfa Rail Ltd, kuria siekiama pateisinti su Alfa Rail Ltd 2016 m. gruodžio 30 d. sudarytame susitarime pateiktą informaciją, neatitinka ne tik bankroto administratorės į bylą pateiktos finansinės apskaitos suvestinės informacijos apie UAB „LW trans“, bet ir atsakovės vadovo T. B., inicijuojant bankroto bylą, nurodytos informacijos apie Alfa Rail Ltd skolą. Todėl teismas neturėjo tvirtinti UAB „LW trans“ pareikšto reikalavimo remdamasis beveik po metų (2017 m. rugsėjo 27 d.) bankroto byloje staiga atsiradusia sutartimi ir 2017 m. spalio 17 d. byloje atsiradusia buhalterinės apskaitos suvestine informacija, kuri neatitiko kitų atsakovės (jos atstovų) anksčiau pateiktų dokumentų, tarp jų buhalterinės apskaitos dokumentų.
    25. Atsakovės vadovas T. B., inicijuodamas bankroto bylą, nurodė, kad atsakovės skola Alfa Rail Ltd – 58 016,14 Eur (skolos apmokėjimo terminas 2016 m. lapkričio 17 d.). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje beveik po metų (2017 m. spalio 17 d.) atsiradusioje finansinės apskaitos suvestinėje informacijoje, susijusioje su Alfa Rail Ltd, nurodyta visai kita informacija – tariamai Alfa Rail Ltd reikalavimo suma 2016 m. lapkričio 17 d. buvo 66 701,67 Eur. Nėra suprantama, kaip, remiantis tais pačiais buhalterinės apskaitos duomenimis, tą pačią dieną gali egzistuoti skirtinga įmonės skola tam pačiam kreditoriui. Toks didžiulis duomenų neatitikimas kelia įtarimų dėl byloje pateiktų finansinės apskaitos suvestinių patikimumo. Viena iš galimų neatitikimo priežasčių – bendrovės apskaitos koregavimas.
    26. Likusi UAB „LW trans“ tariamai atsakovei suteiktos paskolos dalis – 149 003,41 Eur, nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo įrodyta, kadangi buvo grindžiama netiesioginiais įrodymais, nepateikiant jokių pirminių dokumentų, kurie leistų įvertinti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. UAB „LW trans“ tvirtinimu, minėta paskolos dalis atsakovei suteikta UAB „LW trans“ atlikus mokėjimus atsakovės kreditoriams. Tačiau nagrinėjamoje byloje nebuvo pateiktos jokios sąskaitos – faktūros, kurios būtų UAB „LW trans“ apmokėtos už atsakovę. Teismas šiuo atveju objektyviai negalėjo įvertinti, ar UAB „LW trans“ tretiesiems asmenims atlikti pavedimai iš tikrųjų buvo atlikti už atsakovę. Mokėjimo paskirtyje vienašališkai nurodyta informacija per se nepatvirtina, kad yra apmokamos atsakovei išrašytos sąskaitos, ypač neturint jokių duomenų, už ką atitinkamos sąskaitos galimai išrašytos.
    27. Apie tai, kad UAB „LW trans“ atlikti pavedimai nebuvo atlikti apmokant atsakovei išrašytas sąskaitas, galima spręsti iš to, kad dalis pavedimų atlikti asmenims, kurie nebuvo atsakovės kreditoriai, be to, UAB „LW trans“ mokamos sumos viršijo atsakovės nurodytas skolas atitinkamiems kreditoriams. Atsakovė ūkinės komercinės veiklos nevykdo jau nuo 2016 m. lapkričio 10 d. Bendrovės vadovui T. B. 2016 m. gruodžio 22 d. kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo ir nurodžius kreditorių sąrašą bei skolų dydžius 2016 m. lapkričio 30 d., ši informacija nebegalėjo keistis, nes įmonei nuo 2016 m. lapkričio 10 d. nevykdant veiklos, naujų kreditorių negalėjo atsirasti, o įsiskolinimai esamiems kreditoriams taip pat negalėjo ženkliai didėti. Tačiau UAB „LW trans“ pateikti pavedimai liudija priešingai, kas leidžia teigti, kad UAB „LW trans“ atlikti mokėjimai nebuvo susiję su atsakove ir jos veikla (skolomis).
    28. Teismas, patvirtindamas antrąją UAB „LW trans“ reikalavimo dalį (t. y. 14.166,04 Eur sumą, sumokėtą kaip avansą), remdamasis tik finansinės apskaitos suvestine informacija, tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų ir nesiėmė jokių priemonių šių įrodymų prieštaravimams pašalinti. 2017 m. liepos 21 d. administratorės pateikta finansinės apskaitos suvestinė informacija apie UAB „LW trans“ neatitiko atsakovės vadovo pateiktos informacijos, be to, šioje suvestinėje pateikta informacija neatitiko ir kitų atsakovės buhalterinės apskaitos duomenų. Esant tokiam neatitikimui teismas turėjo finansinėje apskaitoje esančią suvestinę informaciją palyginti su skolinio įsipareigojimo atsiradimą ir jo dydį pagrindžiančiais pirminiais dokumentais, kad neliktų jokių abejonių dėl suvestiniuose finansinės apskaitos dokumentų rinkiniuose ar apibendrinto pobūdžio sąrašuose esančios informacijos atitikimo duomenims pirminiuose dokumentuose.
    29. Su atsakove susijusios kreditorės LAAS CARGO OU 45 168,41 JAV dolerių ir 4 055,62 EUR reikalavimo dalis kildinama iš atsakovei atliktų tariamai avansinių mokėjimų: 2016 m. liepos 22 d. – 10 045,12 JAV dolerių; 2016 m. liepos 29 d. – 31 370,61 JAV dolerių; 2016 m. rugsėjo 16 d. – 13 500 Eur; 2016 m. rugsėjo 19 d. – 13 500 Eur; 2016 m. spalio 17 d. – 7 746 Eur; 2016 m. spalio 24 d. – 4 623,21 JAV dolerių; 2016 m. spalio 27 d. – 10 999,62 Eur. Remiantis LAAS CARGO OU pateikta informacija, tariamai keletą mėnesių atsakovei buvo mokamas avansas už paslaugas, kurios LAAS CARGO OU nebuvo suteiktos. Toks faktinių aplinkybių aiškinimas neatitinka nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų ir prieštarauja logikai.
    30. Nėra suprantama, kodėl atsakovei, kaip paslaugų teikėjai, už realiai suteiktas pervežimo paslaugas sumokėtos piniginės lėšos šiuo metu turėtų būti grąžinamos LAAS CARGO OU kaip užsakovei. Tai, kad LAAS CARGO OU mokėjimai atsakovei atlikti už faktiškai pastarosios suteiktas paslaugas, leidžia teigti: mokėjimo pavedimuose nurodytas mokėjimo paskirties tekstas – „mokėjimas už pervežimo paslaugas“; LAAS CARGO OU ir atsakovės sudarytoje sutartyje numatyta atsiskaitymo tvarka – mokėjimai atliekami, kai jau žinomas konkretus užsakymas, atliktų mokėjimų periodiškumas – nėra logiška teigti, kad 2016 m. liepos mėnesį, sumokėjus daugiau nei 40 000 JAV dolerių sumą avansu, rugsėjo ir spalio mėn. buvo toliau mokamas avansas, nors jokios paslaugos nebuvo teikiamos (t. y. nėra logiško paaiškinimo, kuris pateisintų tokį ūkio subjekto elgesį); tuo atveju, jeigu liepos mėnesį jau būtų susidariusi 40 000 JAV dolerių permoka, tai ji būtų panaudota būsimiems užsakymams apmokėti, o ne rugsėjo – spalio mėnesiais butų toliau mokamos papildomos sumos avansu, tokiu būdu didinant permoką.
    31. Atsakovės vadovas T. B., inicijuodamas bankroto bylą, nurodė, kad atsakovės skola LAAS CARGO OU – 187 093,04 Eur (suma sumokėta avansu). Tuo tarpu nagrinėjamoje bankroto byloje beveik po metų (2017 m. spalio 17 d.) atsiradusioje finansinės apskaitos suvestinėje informacijoje, susijusioje su ta pačia kreditore, nurodyta visai kita LAAS CARGO OU avansu sumokėta suma – 45 168,41 JAV dolerių ir 40 555,62 Eur. Esant tokiam neatitikimui teismas, siekdamas tinkamai įvertinti pareikšto reikalavimo pagrįstumą, turėjo apskaitoje esančią suvestinę informaciją palyginti su skolinio įsipareigojimo atsiradimą ir jo dydį pagrindžiančiais pirminiais dokumentais, kad neliktų jokių abejonių dėl suvestiniuose finansinės apskaitos dokumentų rinkiniuose ar apibendrinto pobūdžio sąrašuose esančios informacijos atitikimo duomenims pirminiuose dokumentuose.
    32. Antroji patvirtinta LAAS CARGO OU reikalavimo dalis – 36 102,78 Eur už vagonų remontą, nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo įrodyta. Tuo laikotarpiu, už kurį yra prašoma padengti išlaidas, patirtas dėl vagonų remonto, atsakovė negavo jokių mokėjimų iš LAAS CARGO OU už vagonų nuomą. Taigi, akivaizdu, kad nebuvo naudojamasi atsakovės išnuomotais vagonais, už kuriuos yra pareikštas reikalavimas atlyginti remonto išlaidas. Dėl to objektyviai negalėjo atsirasti ir atsakovės pareiga padengti tariamai LAAS CARGO OU patirtas išlaidas. Atsakovės vagonų nenaudojant, negalėjo susidaryti vagonų remonto išlaidos, kadangi nenaudojamų vagonų nėra poreikio remontuoti. Dokumentai, kurie turėtų patvirtinti LAAS CARGO OU patirtų išlaidų dėl vagonų remonto faktą, buvo pateikti bankroto byloje tik 2017 m. rugsėjo 27 d., be to, užsienio kalba. Užsienio kalba parengti dokumentai negalėjo būti įvertinti, nes užsienio kalba parengtų dokumentų turinio byloje dalyvaujantys asmenys ir bylą nagrinėjantis teismas gali nesuprasti.
    33. TOO „Eurasia Automotive“ pareikštas reikalavimas (396 545,04 JAV dolerių) nebuvo atspindėtas atsakovės finansinėse ataskaitose už praėjusius metus, nors tariamai sutartis su TOO „Eurasia Automotive“ buvo sudaryta dar 2014 m. ir skola susidarė nuo 2014 metų. Be to, minėtos kreditorės reikalavimo teisė atsirado iš specifinės veiklos (geležinkelio infrastruktūros nuomos), nors kreditorės pagrindinė veikla buvo gyvenamųjų namų statyba ir byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie leistų teigti, kad TOO „Eurasia Automotive“ valdo kokią nors geležinkelio infrastruktūrą, kurią būtų galėjusi suteikti atsakovei naudotis, ypač beveik už 400 000 JAV dolerių. Esant tokiems neatitikimams ir faktinėms aplinkybėms, teismas visiškai nepagrįstai apsiribojo formaliu pareikšto reikalavimo vertinimu ir nesistengė tinkamai įvertinti šios kreditorės reikalavimo patvirtinimui reikšmingų aplinkybių, nepašalino nagrinėjamoje byloje egzistuojančių prieštaravimų. Nei bendro pobūdžio sutartis, nei po dviejų metų surašytas aktas neįrodo paties paslaugų suteikimo fakto ir dėl to negali patvirtinti kreditorės TOO „Eurasia Automotive“ reikalavimo teisės.
    34. Sprendžiant iš TOO „Eurasia Automotive“ pareikšto reikalavimo, atsakovei tariamai buvo leidžiama naudotis TOO „Eurasia Automotive“ paslaugomis (geležinkelio infrastruktūra) daugiau nei dvejus metus, nemokant už tai jokio užmokesčio, t. y. atidedant mokėjimą visiškai neapibrėžtam laikui. TOO „Eurasia Automotive“ nebuvo nurodyta kaip atsakovės kreditorė vadovo parengtame bendrovės 2016 m. lapkričio 30 d. įsiskolinimų sąraše. Pagal 2014 m. gruodžio 3 d. sutartį Nr. 14/12/03-1 turėjo būti visiškai atsiskaitoma iki vagonų grąžinimo iš geležinkelio infrastruktūros, o paslaugų suteikimo aktai turėjo būti sudaromi ir pateikiami ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius. Sprendžiant iš TOO „Eurasia Automotive“ pateikto 2017 m. sausio 31 d. akto, dalis vagonų iš geležinkelio infrastruktūros buvo grąžinti, pavyzdžiui, 2016 m. liepos mėnesį, tačiau tariamai už juos taip pat nebuvo atsiskaityta. Informacijos apie kokius nors tarpinius paslaugų suteikimo aktus, sudarytus pagal minėtą sutartį, bankroto byloje iš viso nėra. Visa tai parodo pateiktos sutarties fiktyvumą ir pareikšto reikalavimo nepagrįstumą.
    35. Tuo atveju, jeigu TOO „Eurasia Automotive“ pateikta sutartis Nr. 14/12/03-1 būtų buvusi sudaryta 2014 m., tai atsakovės finansinėse ataskaitose su šios sutarties vykdymu susiję įsipareigojimai būtų apskaityti. Iš 2014 m. gruodžio 3 d. sudarytos sutarties Nr. 14/12/03-1 kylantys įsipareigojimai, net jeigu 2015 m. nebuvo išrašyta sąskaitų, turėjo būti atspindėti finansinėse ataskaitose kaip atidėjimai (1-ojo verslo apskaitos standarto „Finansinė atskaitomybė“ 17.3 punktas ir 19-ojo verslo apskaitos standarto „Atidėjimai, neapibrėžtieji įsipareigojimai ir turtas bei poataskaitiniai įvykiai“ 6 punktas). Kadangi atsakovės 2015 m. finansinėse ataskaitose nėra jokios informacijos apie įsipareigojimus, kylančius iš 2014 m. gruodžio 3 d. sudarytos sutarties Nr. 14/12/03-1, galima pagrįstai teigti, kad tokia sutartis 2014 m. nebuvo sudaryta.
    36. Atsakovės bankroto administratorė netinkamai atliko savo funkcijas, nevykdė įstatyme jai nustatytų pareigų, neužtikrino tinkamos visų bankrutuojančios bendrovės kreditorių bei bendrovės interesų apsaugos ir dėl to turėjo būti atstatydinta. Bankroto administratorė neatliko realios kreditorių reikalavimų pirminės patikros, pateikė teismui tvirtinti nepagrįstus reikalavimus ir nevykdė teismo įpareigojimo pateikti atitinkamą informaciją (informacija buvo teikiama selektyviai, tokiu būdu nebuvo sudarytos sąlygos atlikti realią kreditorių reikalavimų patikrą bylos nagrinėjimo metu). Nagrinėjamoje byloje yra siekiama patvirtinti didžiąją dalį kreditorių reikalavimų, remiantis vien susijusių bendrovių tarpusavyje pasirašytais dokumentais, iš kurių nėra galimybės nustatyti ūkinių operacijų turinio ar tokių operacijų realumo. Minėti pažeidimai laikytini esminiais, atsižvelgus į tokių pažeidimų sukeliamas pasekmes, bei sudaro pagrindą atstatydinti bankroto administratorę.
    37. Teismas priteisė iš SIA „LDZ Cargo” 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidų UAB „Vagon“ naudai, nors tam nebuvo teisinio pagrindo. Šiuo atveju UAB „Vagon“ patyrė išlaidų vien dėl to, kad tinkamai neįgyvendino savo teisės ir iš pradžių pateikė neišsamų reikalavimą. Pateikus neišsamų reikalavimą, kilo poreikis pateikti papildomus paaiškinimus ir įrodymus. SIA „LDZ Cargo” neturėtų būti įpareigota prisiimti išlaidas, kurias UAB „Vagon“ patyrė dėl netinkamo savo teisių įgyvendinimo ir neišsamaus savo reikalavimo pateikimo. Pačios UAB „Vagon“ veiksmai nulėmė tai, kad teismui kilo abejonių dėl UAB „Vagon“ pareikšto reikalavimo pagrįstumo ir dėl to SIA „LDZ Cargo” neturėtų būti įpareigota padengti UAB „Vagon“ patirtas išlaidas, kurių būtų buvę išvengta, jeigu UAB „Vagon“ kreditorinį reikalavimą tariamai pagrindžiančius dokumentus būtų pateikusi laiku, kartu su pačiu reikalavimu. Be to, SIA „LDZ Cargo” nelaikytina kita bylos šalimi UAB „Vagon“ atžvilgiu, o UAB „Vagon“ priteistos išlaidos viršija rekomenduojamus maksimalius priteistinų išlaidų dydžius, priteisiant šias išlaidas nebuvo atsižvelgta į tai, kad dalis UAB „Vagon“ reikalavimų buvo nepatenkinti.
  8. Atsiliepimu į SIA „LDZ Cargo“ atskirąjį skundą pareiškėja Quadro Center OU prašo SIA „LDZ Cargo“ atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria patvirtintas Quadro Center OU kreditorinis reikalavimas, dalį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Tarp Quadro Center OU ir UAB „Investicijos ir kapitalas“ 2015 m. birželio 30 d. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. QC-2015/1, pagal kurią, su vėlesniais pakeitimais, UAB „Investicijos ir kapitalas“ buvo suteikta 8 600 000 Eur paskolos suma. Sutartis buvo sudaryta tam, kad UAB „Investicijos ir kapitalas“ galėtų refinansuoti savo įsipareigojimus, t. y. juos sumažinti ir lėšas nukreipti kitoms reikmėms. Faktą, kad atitinkamos sutartys buvo refinansuojamos paskolos sutartimi, patvirtina tai, kad jos sudarytos beveik tuo pačiu metu kaip ir paskolos sutartis, be to, sutartyse aiškiai nurodyta, jog tokiu būdu UAB „Investicijos ir kapitalas“ yra suteikiama paskola. Tokiu būdu atitinkamiems kreditoriams skolinga tapo Quadro Center OU, o jai – UAB „Investicijos ir kapitalas“. Kreditorės Quadro Center OU reikalavimas, atsiradęs iš paskolos sutarties, buvo užtikrintas 2015 m. rugsėjo 3 d. UAB „Logipolija“ ir UAB Logipolijos vagonai“ garantiniu raštu Nr. 2015/09/03-01. Quadro Center OU ir UAB „Logipolijos vagonai“ siejo laidavimo santykiai, kurių pagrindu UAB „Logipolijos vagonai“ laidavo už UAB „Investicijos ir kapitalas“ prievolę pagal paskolos sutartį Quadro Center OU naudai, todėl UAB „Logipolijos vagonai“ yra solidariai atsakinga už UAB „Investicijos ir kapitalas“ prievolę sumokėti Quadro Center OU paskolos sumą pagal paskolos sutartį. Kreditorė Quadro Center OU nuo 2016 m. birželio 30 d. vienašališkai nutraukė paskolos sutartį ir pareikalavo grąžinti visą paskolos sumą prieš terminą bei sumokėti priklausančias palūkanas, tačiau UAB „Investicijos ir kapitalas“ iki šiol nėra grąžinusi Quadro Center OU paskolos. Teismas teisingai konstatavo, kad UAB „Investicijos ir kapitalas“ praleido prievolių mokėjimo terminus, todėl Quadro Center OU pagrįstai teikia reikalavimą solidariai laiduotojai – atsakovei.
    2. Teismui 2017 m. spalio 18 d. nutartimi pareikalavus, Quadro Center OU pateikė papildomus įrodymus, kurie pagrindžia aplinkybes, jog Quadro Center OU faktiškai suteikė UAB „Investicijos ir kapitalas“ bendrai 8 579 749,90 Eur dydžio paskolą, perimdama nurodyto dydžio UAB „Investicijos ir kapitalas“ įsipareigojimus kreditoriams N. P., O. T., D. R., OU Tulusari. Quadro Center OU pateiktas banko sąskaitos išrašas ir skolos ataskaitos patvirtina, kad UAB „Investicijos ir kapitalas“ yra grąžinusi pareiškėjai tik 173 250 Eur sumą, tuo tarpu su paskaičiuotomis palūkanomis UAB „Investicijos ir kapitalas“ pareiškėjai 2017 m. balandžio 11 d. buvo skolinga bendrą 9 913 185,74 Eur, o 2017 m. spalio 18 d. – 10 039 284,94 Eur sumą. Skolos realumą pagrindžia ir bankroto administratorei pateikti nauji įrodymai, kuriuos bankroto administratorė pateiks su savo atsiliepimu į atskirąjį skundą. Iš administratorės pateiktų dokumentų bus matyti, kad Quadro Center OU sumokėjo 1 350 154 Eur, 154 697 RUB ir 38 432,72 JAV dolerių palūkanoms dengti OU Tulusari, likusi skolos suma, ką patvirtina pridedamas palūkanų priskaičiavimo pareiškimas už 2016 metus, yra 3 988 541,51 Eur, t. y. minėta suma yra laikoma Quadro Center OU suteikta paskolos suma UAB „Investicijos ir kapitalas“, už kurią laidavo atsakovė, ką patvirtina 2015 m. rugsėjo 1 d. Nr. NER-2015.09.1 trišalės reikalavimo perleidimo sutarties 4 – 6 punktai.
  9. Atsiliepimu į SIA „LDZ Cargo“ atskirąjį skundą pareiškėja UAB „LW trans“ prašo netenkinti SIA „LDZ Cargo“ atskirojo skundo dalies dėl UAB „LW trans“ kreditorinio reikalavimo netvirtinimo. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. UAB „LW trans“ pateikė visus įrodymus, pagrindžiančius jos kreditorinį reikalavimą. UAB „LW trans“ ir UAB „LVG transportas“ 2016 m. lapkričio 2 d. sudarė paskolos sutartį Nr. LWT-01/2016P, pagal kurią pareiškėja suteikė bendrovei galimybę pasinaudoti 250 000 Eur dydžio paskola; šalys minėtoje sutartyje, be kita ko, susitarė, jog paskolos suma pagal bendrovės prašymus gali būti sumokama tiesiogiai tretiesiems asmenims – atsakovės kreditoriams. Tokiu būdu, t. y. atsiskaitant su įmonės kreditoriais, atsakovei buvo suteikta 220 218,37 Eur dydžio paskolos suma, taip pat paskaičiuotos 10 656,58 Eur dydžio palūkanos bei 46 174,99 Eur dydžio bauda. Pateikti dokumentai (mokėjimo pavedimai) įrodo, kad UAB „LW trans“ iš tiesų po nurodytos paskolos sutarties sudarymo atlikinėjo mokėjimus už atsakovę tam, kam atsakovė nurodė, t. y. kam buvo skolinga. Iš viso už atsakovę buvo sumokėta apie 167 003,41 Eur dydžio suma.
    2. Kita skolos dalis atsirado, kai UAB „LVG transportas“, UAB „LW trans“ ir Alfa Rail Ltd 2016 m. gruodžio 30 d. pasirašė susitarimą dėl skolos perkėlimo, pagal kurią atsakovė perkėlė savo 3 366 139,12 Rusijos Federacijos rublių skolą kreditorei Alfa Rail Ltd naujajai skolininkei UAB „LW trans“. Teismui 2017 m. spalio 18 d. nutartimi pareikalavus, UAB „LW trans“ pateikė teismui išrašą iš savo buhalterinės programos, kuris iš esmės patvirtina, kad UAB „LW trans“ yra sumokėjusi kreditorei Alfa Rail Ltd minėtą 3 366 139,12 Rusijos Federacijos rublių dydžio įsiskolinimą (UAB „LW trans“ teikti 2017 m. spalio 30 d. paaiškinimai ir jų priedai).
  10. Atsiliepimu į SIA „LDZ Cargo“ atskirąjį skundą kreditorės TOO „Eurasia Automotive“ ir LAAS CARGO OU prašo atmesti SIA „LDZ Cargo“ atskirojo skundo dalį, kuria reikalaujama panaikinti teismo nutarties dalį dėl TOO „Eurasia Automotive“ ir LAAS CARGO OU kreditorinių reikalavimų patvirtinimo. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nei vienas teisės aktas nedraudžia reikšti kreditorinių reikalavimų susijusioms įmonėms. Visiškai neaišku, kokiu pagrindu T. B. susijęs būtent su LAAS CARGO OU, kurios veikloje jis net nefigūruoja, taip pat kokiu pagrindu neturėtų būti tvirtinami kreditoriniai LAAS CARGO OU reikalavimai, net jeigu bendrovės ir būtų susijusios, jeigu faktiškai atsakovė yra skolinga LAAS CARGO OU.
    2. LAAS CARGO OU su atsakove 2016 m. sausio 4 d. pasirašė geležinkelio vagonų nuomos sutartį ir krovinių ekspedijavimo sutartį, pagal kurias atsakovė įsipareigojo išnuomoti LAAS CARGO OU geležinkelio vagonus bei organizuoti krovinių vežimą (t. y. teikti ekspedicijos paslaugas), o LAAS CARGO OU pagal šias dvi sutartis įsipareigojo atlikti išankstinius visiškus apmokėjimus dar prieš paslaugų suteikimą, ką patvirtina ir sutarčių nuostatos. LAAS CARGO OU avansiniais mokėjimais permokėjo, t. y. sumokėjo daugiau, nei realiai gavo paslaugų iš atsakovės. Byloje pateikti visi įrodymai, patvirtinantys minėtas aplinkybes – sutartys, mokėjimų nurodymai. Be to, atsakovės bankroto administratorė patvirtino, jog jos turimais duomenimis nėra įrodymų, kad atsakovė būtų suteikusi paslaugas pagal LAAS CARGO OU atliktus mokėjimus.
    3. Atliekant mokėjimus, mokėjimo paskirtyje nebuvo siekiama tiksliai apibrėžti, pagal kurią sutartį ar kurią sąskaitą mokama. Kadangi paslaugos dar nebūdavo gautos avansinio pavedimo metu, buvo nurodoma bendra formuluotė. Be to, pati mokėjimo formuluotė leidžia daryti išvadą, kad mokėta už pervežimo paslaugas, tačiau neįvardijant, ar už suteiktas, ar už būsimas.
    4. LAAS CARGO OU neturėjo pagrindo abejoti savo verslo partnere, todėl mokėjimus atliko avansu, tikėdamasi, kad piniginės lėšos padės jai vykdyti savo įsipareigojimus. LAAS CARGO OU buvo svarbu, kad atsakovė galėtų vykdyti savo įsipareigojimus jai, todėl ir buvo atliekami tolimesni mokėjimai. Nei LAAS CARGO OU, nei bankroto administratorė neturi dokumentų ar kitų duomenų, kad už atliktus mokėjimus būtų suteiktos paslaugos LAAS CARGO OU. LAAS CARGO OU ir atsakovė niekada jokių paslaugų priėmimo – perdavimo aktų ar kitų dokumentų nepasirašė, kadangi tokios paslaugos ir nebuvo suteiktos dėl to, jog atsakovė jau nebeturėjo pajėgumų teikti paslaugas LAAS CARGO OU. LAAS CARGO OU to nežinojo, kadangi iki tol santykiai tarp šalių buvo geri, o atsakovė nuolat tikino, kad paslaugos bus suteiktos, o nesklandumai yra tik laikini.
    5. Antroji LAAS CARGO OU kreditorinio reikalavimo dalis – 36 102,78 Eur už vagonų remontą, ginčijama tuo pagrindu, jog laikotarpiu, už kurį yra prašoma padengti išlaidas, patirtas dėl vagonų remonto, atsakovė negavo jokių mokėjimų iš LAAS CARGO OU už vagonų nuomą, todėl neva akivaizdu, kad nebuvo naudojamasi atsakovės išnuomotais vagonais, už kuriuos yra pareikštas reikalavimas atlyginti remonto išlaidas. Tačiau minėti teiginiai neatitinka tikrovės, kadangi mokėjimai atsakovei ir negalėjo būti atliekami, nes LAAS CARGO OU mokėjimus atliko avansu dar iki vagonų remonto ir už juos netgi permokėjo. Tai reiškia, kad mokėjimus atsakovė iš LAAS CARGO OU gavo, ką patvirtina ir mokėjimų nurodymai esantys byloje. Akivaizdu, kad LAAS CARGO OU nesinaudojo vagonais jų remonto metu, tačiau visiškai nesuprantama, kaip tai susiję su apeliantės argumentu, jog LAAS CARGO OU reikalavimo dalis dėl 36 102,78 Eur už vagonų remontą yra nepagrįsta.
    6. Apeliantės minima Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartis šiuo atveju nėra aktuali, kadangi minėtoje nutartyje kalbama apie pradinio kreditorinį reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, o ne papildomus teikiamus dokumentus. Kita vertus formalaus valstybinės kalbos reikalavimo neatitikimas neturi būti pagrindu netvirtinti kreditorinio reikalavimo, ypač, kai šiuo atveju pateiktuose dokumentuose teksto praktiškai nėra, pateiktos sąskaitos ir atliktų darbų aktai yra visiems suprantami.
    7. Teismas tinkamai įvertino ir patvirtino TOO „Eurasia Automotive“ 396 545,04 JAV dolerių dydžio kreditorinį reikalavimą, kuris pagrįstas 2014 m. gruodžio 3 d. sudaryta sutartimi Nr. 14/12/03-1 ir šios sutarties pagrindu surašytu 2017 m. sausio 31 d. surašytu atliktų darbų (suteiktų paslaugų) aktu. Būtent atsakovei naudojantis TOO „Eurasia Automotive“ paslaugomis (geležinkelio infrastruktūra) ir susidarė įsiskolinimas bei atsirado pareiškėjos kreditorinis reikalavimas. Visiškai neaišku, kodėl pareiškėja negali nuomoti atsakovei geležinkelių infrastruktūros, kokie teisės aktai tai nustato. Pareiškėjai net nebūtina valdyti ar turėti nuosavybės teise infrastruktūrą, galima ją išsinuomoti, gauti panauda ir pan. Taip pat kyla klausimas, kas gali įrodyti suteiktų paslaugų faktą, jeigu ne paslaugų priėmimo – perdavimo aktas, kuris šioje byloje ir buvo pateiktas teismui. Apeliantė šiuo atveju net negali nurodyti, kas, jos manymu, dar gali įrodyti paslaugų suteikimo faktą, jeigu ne sutartis ir paslaugų perdavimo aktas.
    8. Atliktų darbų (suteiktų paslaugų) aktas pasirašytas tik 2017 m. sausio 31 d., t. y. praėjus dviems mėnesiams nuo atsakovės 2016 m. lapkričio 30 d. sudaryto įsiskolinimų sąrašo. Be to, kaip savo procesiniuose dokumentuose nurodė bankroto administratorė, atsakovės vadovo pateikti skaičiai neatitinka buhalterinės apskaitos duomenų ir nėra pagrįsti jokiais pirminiais apskaitos dokumentais.
    9. Argumentas, jog neva buvo nesilaikyta aktų atsakovei pateikimo ir atsiskaitymo pagal juos tvarkos, nes pagal 2014 m. gruodžio 3 d. sutartį Nr. 14/12/03-1 turėjo būti visiškai atsiskaitoma iki vagonų grąžinimo iš geležinkelio infrastruktūros, o paslaugų suteikimo aktai turėjo būti sudaromi ir pateikiami ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius, taip pat atmestinas. Visiškai nesuprantama, kaip gali pareiškėjo reikalavimo teisę panaikinti, tai, jog aktas buvo išrašytas vienas ir nereikalauta atsiskaityti anksčiau. Tai kaip tik vertintina kaip atsakovės padėties pagerinimas, kai pareiškėjas turėjo teisę reikalauti atsiskaitymo anksčiau, tačiau to nepadarė. Nei viena sutarties nuostata nenumato atsakovės teisės nevykdyti savo skolinių įsipareigojimų vien dėl to, jog buvo pavėluota išrašyti atliktų darbų aktus. Sutarties priedo 4 punkte aiškiai nurodyta, jog prievolė atsiskaityti visiškai atsiranda tik visiškai pašalinus vagonus iš geležinkelio infrastruktūros. Atsižvelgiant į tai, jog TOO „Eurasia Automotive“ negalėjo ilgiau laukti ir sužinojo apie atsakovės bankroto procesą, išrašė atliktų darbų aktus dar iki vagonų pašalinimo iš geležinkelių infrastruktūros, tikėdamasi neprarasti teisės į gautinas lėšas.
    10. Atskirojo skundo argumentas, kad tuo atveju, jeigu TOO „Eurasia Automotive“ pateikta sutartis Nr. 14/12/03-1 būtų buvusi sudaryta 2014 m., tai atsakovės finansinėse ataskaitose su šios sutarties vykdymu susiję įsipareigojimai būtų apskaityti, taip pat atmestinas, kadangi, vadovaujantis tokia logika, kiekvienas skolininkas galėtų piktnaudžiauti tokia praktika ir tyčia neapskaityti savo įsipareigojimų finansinėse ataskaitose tam, kad išvengtų prievolių vykdymo.
    11. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 punktas nurodo, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Sutarties sudarymas nėra ūkinė operacija ar ūkinis įvykis, kadangi nekeičia atsakovės nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio per se, todėl sutarties sudarymo faktas apskaitoje neatsispindi, tačiau apmokėjimas ar sąskaitos gavimas pagal ją yra.
  11. Atsiliepimu į SIA „LDZ Cargo“ atskirąjį skundą pareiškėja UAB „Vagon“ prašo iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį ir patvirtinti UAB „Vagon“ 13 478,15 Eur dydžio kreditorinio reikalavimo dalį, kitą nutarties dalį palikti nepakeistą, taip pat atmetant SIA „LDZ Cargo“ prašymą dėl bankroto administratorės nušalinimo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie sąsajas tarp pareiškėjos UAB „Vagon“ ir atsakovės. Įrodymų, kad atsakovės ir pareiškėjos UAB „Vagon“ administracija ar bent darbuotojai būtų susiję nėra, tuo tarpu vien aplinkybė, kad bendrovių akcininkai yra tapatūs, nereiškia, jog bendrovės susijusios.
    2. Prie bankroto administratorės atsiliepimo pridėtas įrodymas – pradinė atsakovės sutartis su SIA „Master Cargo“, kurios pagrindu ir atsirado atsakovės prievolė. Atsakovės skolos faktą SIA „Master Cargo“ ir vėlesnį jos perėmimą patvirtina išrašas iš atsakovės buhalterinės apskaitos programos JAV dolerių valiuta. Išrašas iš buhalterinės apskaitos programos patvirtina: atsakovės 465 651,45 JAV dolerių skolos faktą SIA „Master Cargo“, UAB „Vagon“ 200 000 JAV dolerių skolos perėmimo dienai; skolos perėmimo faktą; pareiškėjos atliktus mokėjimus 20 000 ir 30 000 JAV dolerių sumoms.
    3. Tarp atsakovės ir jos kreditorės SIA „Master Cargo“ 2016 m. rugsėjo 30 d. buvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis Nr. 2016/09-01, kurios 2.4 punktas numatė, jog būtent UAB „Vagon“ prisiima 200 000 JAV dolerių skolą vietoj atsakovės, o minėtas prievolės prisėmimas 200 000 JAV dolerių sumai yra laikomas pareiškėjos avansiniu atsiskaitymu su atsakove pagal sudarytą 2009 m. liepos 29 d. ilgalaikę geležinkelių vagonų nuomos sutartį Nr. 96-1. Minėtos sutarties pasekmė – pareiškėja atsiskaitė už vagonų nuomą. 200 000 JAV dolerių suma buvo avansas (mokėjimas už nuomos paslaugas, kurios faktiškai nesuteiktos) pagal 2009 m. liepos 29 d. ilgalaikę geležinkelių vagonų nuomos sutartį Nr. 96-1. Galutinis avanso likutis už vagonų nuomą sudaro 13 478,15 Eur (t. y. suma, už kurią nebuvo suteikta teisė nuomotis vagonų ir kuri nebuvo grąžinta). Minėtą aplinkybę patvirtina ir išrašas iš UAB „Vagon“ buhalterinės apskaitos programos, iš kurio matyti, jog iš 200 000 JAV dolerių avanso sumos buvo išskaičiuotos sumos pagal išrašytas 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 2 d. sąskaitas Nr. LVA012597 bei Nr. LVA012598 už vagonų nuomą.
    4. 2016 m. gruodžio 31 d. skolos perleidimo susitarimo tarp SIA „Master Cargo“ ir atsakovės 2 punkte numatyta, kad UAB „Vagon“ įsipareigoja apmokėti už atsakovei suteiktas vežimo paslaugas. Prie 2016 m. gruodžio 31 d. skolos perleidimo susitarimo tarp pasirašytas aktas Nr. SMC 63-16/12 įrodo, kad SIA „Master Cargo“ buvo sumokėta 50 000 JAV dolerių, taip pat įsipareigojant sumokėti 382 677,66 JAV dolerių. Skolos perkėlimas patvirtina, kad pareiškėja suteikė paskolą atsakovei pagal 2016 m. spalio 31 d. sudarytą paskolos sutartį.
    5. Įsiskolinimo perėmimo sutarties realumą patvirtina tai, kad SIA „Master Cargo“ nepateikė byloje tvirtinti savo kreditorinio reikalavimo. Skolos perėmimo faktą gali patvirtinti ir SIA „Master Cargo“, tačiau tokiu atveju būtina šią bendrovę įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, kad ji galėtų pateikti savo paaiškinimus ir argumentus. Priešingu atveju, teismui netvirtinus pareiškėjos reikalavimo, bus pasisakyta ir dėl SIA „Master Cargo“ teisių bei pareigų, kadangi minėta įmonė įgis reikalavimo teisę į bendrovę.
    6. Byloje yra pateikti UAB „Vagon“ atlikti mokėjimai bankiniais pavedimais (ne grynaisiais pinigais) atsakovės kreditoriams 66 173,55 Eur sumai pagal pačios atsakovės prašymus. Tai pagrindžia dalies paskolos suteikimą. Pavedimus 66 173,55 Eur dydžio sumai pagrindžia administratorės pateikti atsakovės buhalterinės apskaitos programos duomenys, kurie patvirtina, kad atsakovė iš tiesų yra skolinga UAB „Vagon“. Pareiškėja neturėjo pagrindo abejoti atsakovės pateiktais prašymais už ją padengti įsiskolinimus kreditoriams, prašyti tą pagrindžiančių sąskaitų, kadangi iš nei vieno atsakovės kreditoriaus negavo pretenzijų ar užklausų, kodėl ir kokiu pagrindu pareiškėja atlieka pavedimus. Akivaizdu, kad konkliudentiniais veiksmais atsakovės kreditoriai sutiko, jog skolą apmokėtų pareiškėja bei taip pat patvirtino skolos egzistavimo faktą.
    7. Apeliantė siekia klaidinti teismą ir vilkinti bankroto procesą. Pateiktos sąskaitos atitinka 66 173,55 Eur sumą, nurodytą kreditoriniame reikalavime. Minėta 66 173,55 Eur suma gauta konvertavus pateiktų sąskaitų valiutą – JAV dolerius, į eurus, todėl suma yra mažesnė, nei nurodoma 92 415,15 Eur suma.
    8. Atsakovės vadovas pareiškimą iškelti atsakovei bankroto bylą pateikė 2016 m. gruodžio 22 d., o skolos perleidimo susitarimą, pagal kurį ir atsirado pagrindinė skolos suma, atsakovė, pareiškėja ir SIA „Master Cargo“ pasirašė tik 2016 m. gruodžio 31 d., todėl atsakovės vadovas net negalėjo pateikti duomenų teismui apie 174 760,99 Eur dydžio įsiskolinimo atsiradimą, kadangi pareiškimo padavimo dieną toks įsiskolinimas dar neegzistavo. Atsakovės bankroto administratorė kartu su 2017 m. spalio 18 d. atsikirtimais pateikė papildomą įrodymą – bendrovės buhalterinės apskaitos išrašą, įrodantį tikrąjį atsakovės įsiskolinimo pareiškėjai dydį, o tai visiškai paneigia atsakovės vadovo pateiktus duomenis apie įsiskolinimą pareiškėjai, kurie nebuvo pagrįsti apskritai jokiais duomenimis.
    9. T. B., kaip bendrovės vadovo, nurodymas 2016 m. spalio 3 d. sudarytoje geležinkelio vagonų priėmimo – perdavimo ilgalaikei nuomai akto preambulėje yra apsirikimas. UAB „Vagon“ darbuotojas, rengęs minėtą dokumentą, patvirtino, jog jam buvo pranešta, kad bendrovei nuo 2016 spalio mėnesio vadovauja T. B., todėl, vadovaudamasis šia informacija, preambulėje įrašė naujojo vadovo vardą ir pavardę, tą patį padarė ir akto pabaigoje. Sužinojęs, kad minėtas asmuo dar nėra bendrovės vadovu, darbuotojas pakoregavo dokumentą, tačiau nepakeitė likusio netikslumo preambulėje ir per neatidumą paliko būsimo vadovo vardą ir pavardę.
    10. Pareiškėjos UAB „Vagon“ patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžiai neviršija 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių – pareiškėjos paaiškinimai šiuo atveju laikytini atsiliepimu į ieškinį. Be kita ko, byla yra sudėtinga, didelės apimties, pareiškėjos materialinis reikalavimas buvo tenkintas beveik visa apimtimi, o tarp apeliantės ir pareiškėjos buvo kilęs teisminis ginčas dėl kreditorinių reikalavimų dydžio.
  12. Atsiliepimu į SIA „LDZ Cargo“ atskirąjį skundą UAB „LVG transportas“ bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ prašo, atsižvelgiant į tai, jog apeliantė nurodo naujus argumentus, kurių nebuvo nurodžiusi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prijungti prie bylos naujus įrodymus; Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą, o apeliantės SIA „LDZ Cargo“ atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. SIA „LDZ Cargo“ skundo argumentai nepagrįsti leistinais įrodymais, o pagrįsti prielaidomis dėl dokumentų klastojimo. SIA „LDZ Cargo“ nurodo neva byloje nėra jokių pirminių dokumentų, pagrindžiančių kreditorių reikalavimus, tačiau byloje pateikta eilė dokumentų, pagrindžiančių kreditorių ūkines operacijas – UAB „Vagon“ atlikti mokėjimai bankiniais pavedimais už bendrovę jos pavedimu tretiesiems asmenims, LAAS CARGO OU bendrovei atlikti pavedimai, bendrovės buhalterinės apskaitos programos išrašai, patvirtinantys įsiskolinimus UAB „Vagon“, LAAS CARGO OU ir UAB „LW trans“. Quadro Center OU 2017 m. spalio 30 d. pateikė teismui papildomus dokumentus: trišalius susitarimus dėl skolos perkėlimo, skolų suderinimo aktus su bendrove. Faktą, kad bendrovė vykdė savo įsipareigojimus Quadro Center OU patvirtina ir banko sąskaitos išrašas 173 250 Eur mokėjimų sumai.
    2. Nesant kreditorių reikalavimus paneigiančių įrodymų, negalima atmesti kreditorių pateiktų kreditorinių reikalavimų. Teismas detaliai išnagrinėjo kiekvieną kreditorinį reikalavimą dėl kiekvieno iš jų pasisakydamas. Kreditoriai ir bankroto administratorė pateikė teismui buhalterinės apskaitos dokumentus, mokėjimų nurodymus, paskolos sutartis ir kitus dokumentus, kurie yra byloje (kreditoriniai reikalavimai pagrįsti pirminiais dokumentais). Apeliantė nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą abejoti atsakovės į bylą pateiktais buhalteriniais programos išrašais, o jos teiginiai apie galimą dokumentų klastojimą ir/ar fiktyvumą taip pat nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis ar bent įtikinamais argumentais, ypač, kai byloje yra įrodymas, jog Vilniaus apygardos prokuratūra netenkino apeliantės pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tuo tarpu vien buhalterinės programos išrašai patvirtina kitų kreditorių kreditorinius reikalavimus. Teismas šiuo atveju byloje taip buvo aktyvus ir reikalavo iš bankroto administratorės papildomų dokumentų. Teismas išsireikalavo visus reikiamus įrodymus bei atliko realią kreditorinių reikalavimų patikrą.
    3. Tarp Quadro Center OU ir UAB „Investicijos ir kapitalas“ 2015 m. birželio 30 d. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. QC-2015/1, pagal kurią, su vėlesniais pakeitimais, UAB „Investicijos ir kapitalas“ buvo suteikta 8 600 000 Eur paskolos suma, kuri buvo skirta dengti bendrovės įsiskolinimams. Quadro Center OU reikalavimas, atsiradęs iš minėtos paskolos sutarties Nr. QC-2015/1, yra užtikrintas 2015 m. rugsėjo 3 d. UAB „Logipolija“ ir UAB Logipolijos vagonai“ garantiniu raštu Nr. 2015/09/03-01. Tarp Quadro Center OU ir UAB „Logipolijos vagonai“ 2015 m. gruodžio 10 d. papildomai buvo pasirašytas laidavimo susitarimas, kurio pagrindu UAB „Logipolijos vagonai“ laidavo už UAB „Investicijos ir kapitalas“ prievolę pagal paskolos sutartį Nr. QC-2015/1 Quadro Center OU naudai, todėl UAB „Logipolijos vagonai“ yra solidariai atsakinga už UAB „Investicijos ir kapitalas“ prievolę sumokėti Quadro Center OU paskolos sumą pagal paskolos sutartį Nr. QC-2015/1. Paskolos faktą patvirtina ir iš UAB „Investicijos ir kapitalas“ buhalterinės apskaitos programos pateikti išrašai, iš kurių matyti, jog UAB „Investicijos ir kapitalas“ turėjo 4 085 422,26 Eur įsiskolinimą OU Tulusari, 898 857,64 Eur įsiskolinimą D. R., 2 900 000 Eur įsiskolinimą O. T., 695 470 Eur įsiskolinimą N. P.. Aplinkybę, kad Quadro Center OU kreditorinis reikalavimas ne fiktyvus patvirtina ir kreditorės banko sąskaitų išrašai, iš kurių matyti Quadro Center OU mokėjimai palūkanoms dengti bei palūkanų paskaičiavimo sąskaitos.
    4. Vien faktas, kad Quadro Center OU perimtas įsiskolinimas už UAB „Investicijos ir kapitalas“ O. T., D. R., OU Tulusari ir N. P. nurodytoms sumoms, kurios faktiškai mokamos, leidžia daryti išvadą, kad paskola faktiškai buvo išmokėta UAB „Investicijos ir kapitalas“. Pirminiai paskolos išmokėjimą patvirtinantys dokumentai yra trišaliai skolos perleidimo susitarimai, kurie pašalino prievolę UAB „Investicijos ir kapitalas“ ir sukūrė naują prievolę – sumokėti atlyginimą/padengti paskolą Quadro Center OU. Abejones dėl sandorių fiktyvumo šalina ir pateikti mokėjimų nurodymai bei buhalterinės apskaitos dokumentai.
    5. Visiškai nepagrįsti argumentai ir dėl 2015 m. rugsėjo 3 d. garantinio rašto Nr. 2015/09/03 fiktyvumo. Apeliantės nurodomas 6 – ojo verslo apskaitos standarto „Aiškinamasis raštas“ pažeidimas nesudaro prielaidų teigti, jog kažkokie dokumentai fiktyvus. Vien tai, jog kažkas, kaip numato teisės aktai, nepateikė dokumento institucijai, nereiškia, kad dokumentas yra neegzistuojantis ar fiktyvus, tokios aplinkybės nustatinėjamos kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Byloje taip pat yra įrodymai pagrindžiantys vagonų perdavimą. Tuo tarpu joks teisės aktas nedraudžia pernuomoti ar kitais pagrindais ne kreditoriui nuosavybės teise priklausantį turtą perleisti nuomos pagrindais. Net jeigu toks perleidimas ir būtų neteisėtas, tai nepaneigia fakto, kad vagonai buvo perduoti atsakovei, o tai reiškia, jog atsakovė jais naudojosi, todėl, nepatvirtinus Quadro Center OU kreditorinio reikalavimo, susidarytų situacija, kai atsakovė būtų neatlygintinai pasinaudojusi vagonais.
    6. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie sąsajas tarp atsakovės ir UAB „Vagon“. UAB „Vagon“ valdymo organai ir akcininkai nesutampa su atsakovės buvusiais organais, vienintelės sąsajos – sudaryti tarpusavio sandoriai.
    7. Bankroto administratorė jau buvo teikusi į bylą išrašus iš atsakovės buhalterinės apskaitos, pagrindžiančius būtent atsakovės įsiskolinimo SIA „Master Cargo” egzistavimą. Papildomai administratorė prateikia sutartį, sudarytą tarp SIA „Master Cargo” ir atsakovės, patvirtinančią pirminį teisinį santykį, iš kurio atsirado įsiskolinimas. Minėti įrodymai paneigia apeliantės teiginius apie UAB „Vagon“ kreditorinio reikalavimo nepagrįstumą ir įrodo, jog apeliantė yra nesąžininga bei siekia klaidinti teismą.
    8. Apeliantės argumentas, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pateiktos sąskaitos – faktūros, kurios būtų UAB „Vagon“ apmokėtos už atsakovę, dėl ko teismas neva negalėjo įvertinti, ar UAB „Vagon“ tretiesiems asmenims atlikti pavedimai iš tikrųjų atlikti už atsakovę, atmestinas. Priešingas aplinkybes įrodo susitarimas su SIA „Master Cargo“, atsakove ir UAB „Vagon“, sutartis tarp atsakovės ir SIA „Master Cargo“, atsakovės nurodymai atlikti pavedimus, bei faktas, kad SIA „Master Cargo“ šioje byloje neteikė kreditorinio reikalavimo. UAB „Vagon“ neturėjo pagrindo abejoti pasirašytais atsakovės nurodymais padengti už ją įsiskolinimus. Be to, UAB „Vagon“ neturėjo pagrindo abejoti atsakovės ir SIA „Master Cargo“ tarpusavio prievoliniais santykiais, ypač, kai minėtą faktą patvirtino abi šalys savo parašais trišalėje sutartyje. Įsiskolinimą SIA „Master Cargo“ pagrindžia išrašas iš atsakovės buhalterinės apskaitos programos, todėl visi apeliantės hipotetiniai aiškinimai, jog, jeigu nebūtų 200 000 JAV dolerių skolos, nebūtų ir 66 173,55 Eur dydžio įsiskolinimo, neturi jokio faktinio pagrindo.
    9. 2016 m. rugsėjo 30 d. susitarimas Nr. 2016/09-01 bankroto byloje atsirado tik jau kilus ginčui dėl UAB „Vagon“ reikalavimo pagrįstumo, kai buvo būtina pateikti papildomus įrodymus, t. y. 2017 m. liepos 21 d., kas yra logiška, kadangi, kilus papildomų abejonių, buvo pateikti papildomi dokumentai. Administratorė įvykdė teismo nutartį visa apimtimi, nuolat teikė reikalaujamus dokumentus, ką, be kita ko, įrodo bylos apimtis. Tai reiškia, kad apeliantės argumentas dėl neva bankroto administratoriaus neteikiamų dokumentų nepagrįstas.
    10. Atsakovės vadovo pateiktais duomenimis vadovautis negalima, kadangi vadovas negalėjo žinoti tikslių įsiskolinimo sumų. Atsakovės vadovo pateikta lentelė suformuota neaišku kokiu pagrindu.
    11. Nepradėtas ikiteisminis tyrimas įrodo faktą, kad nusikalstamų veikų požymių šioje byloje nenustatyta ir nėra.
    12. UAB „LVG transportas“, UAB „LW trans“ ir Alfa Rail Ltd 2016 m. gruodžio 30 d. pasirašė susitarimą dėl skolos perkėlimo, pagal kurį atsakovė (skolininkė) perkėlė savo 3 366 139,12 Rusijos Federacijos rublių skolą kreditorei Alfa Rail Ltd naujajai skolininkei (pareiškėjai) UAB „LW trans“. Minėto susitarimo 2.2 punkte aiškiai nurodyti pagrindai, kuriais susidarė atsakovės įsiskolinimas Alfa Rail Ltd, sąskaitos, už kurias atsakovė neatsiskaitė. UAB „LW trans“ neturėjo ir neturi pagrindo abejoti atsakovės ir Alfa Rail LTD patvirtinto įsiskolinimo dydžiu. Be to, iš byloje pateikto administratorės išrašo iš bendrovės buhalterinės apskaitos programos (valiuta rubliai) aiškiai matyti, kad 2016 m. gruodžio 30 d. 3 366 139,12 RUB Alfa Rail Ltd mokėjimas atliktas susitarimo pagrindu, t. y. byloje pateiktas įrodymas, jog Alfa Rail Ltd turėjo pagristą reikalavimo teisę į atsakovę. Pareiškėja UAB „LW trans“ taip pat pateikė teismui išrašą iš savo buhalterinės programos, kuris iš esmės patvirtina, kad pareiškėja yra įvykdžiusi iš minėto susitarimo kylančias pareigas, t. y. sumokėjusi kreditorei Alfa Rail Ltd minėtą 3 366 139.12 RUB dydžio įsiskolinimą, todėl, kaip nustatyta minėto susitarimo 2.4 punkte, pareiškėjai pereina kreditoriaus teisės į atsakovę.
    13. Apeliantė siekia suklaidinti teismą nurodydama, kad atsakovės su Alfa Rail Ltd 2016 m. gruodžio 30 d. sudaryto susitarimo 1.1 punkte yra minima 53 214,96 Eur dydžio suma, tačiau iš atsakovės finansinės apskaitos suvestinės informacijos apie UAB „LW trans“ matyti, kad UAB „LW trans“ perleistos skolos suma – 37 898,44 Eur. Kreditorinį pareiškėjos reikalavimą pagrindžia ir į bylą pateikti 2017 m. spalio 30 d. mokėjimų nurodymų pavedimai, pagrindžiantys įsiskolinimo sumos sumokėjimą už bendrovę Alfa Rail Ltd.
    14. UAB „LW trans“ ir UAB „LVG transportas“ (buvęs pavadinimas UAB „Logipolijos vagonai“) 2016 m. lapkričio 2 d. sudarė paskolos sutartį Nr. LWT-01/2016P, pagal kurią pareiškėja suteikė atsakovei galimybę pasinaudoti 250 000 Eur dydžio paskola. Šalys minėtoje sutartyje, be kita ko, susitarė, jog paskolos suma pagal atsakovės prašymus gali būti sumokama tiesiogiai tretiesiems asmenims – atsakovės kreditoriams. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad UAB „LW trans“ iš tiesų po nurodytos paskolos sutarties sudarymo atlikinėjo už atsakovę (tai nurodydamas mokėjimo paskirtyje) pavedimus tretiesiems asmenims. Pagal byloje esančius dokumentus galima daryti išvadą, kad UAB „LW trans“ iš viso už atsakovę sumokėjo 167 003,41 Eur dydžio sumą tretiesiems asmenims. Nėra pagrindo abejoti pavedimų tikrumu ar pagrįstumu, kadangi apeliantė jokių kreditorės pateiktus įrodymus paneigiančių įrodymų nepateikė. Apeliantė remiasi bendrovės vadovo pateiktu dokumentu, kurio pagrįstumo administratorei pirminiais dokumentais nustatyti nepavyko.
    15. Apeliantė neįrodė LAAS CARGO OU kreditorinio reikalavimo nepagrįstumo. Vien tai, kad mokėjimų paskirtyse nurodyta „mokėjimas už pervežimo paslaugas“ nereiškia, kad jos suteiktos. Mokėjimo paskirtyse nenurodyta, jog mokama už jau suteiktas paslaugas. Tarp bendrovės dokumentų nėra jokių įrodymų, galinčių pagrįsti, kad atsakovė faktiškai suteikė paslaugas LAAS CARGO OU pagal atliktus mokėjimus, todėl vienintelė išvada, jog paslaugos nebuvo suteiktos ir pinigai privalėjo būti grąžinami. Tarp šalių buvo susiklostę santykiai, kai LAAS CARGO OU atlikdavo išankstinius mokėjimus už paslaugas dar prieš jų gavimą. Kita vertus, net jeigu LAAS CARGO OU sumos nelaikyti avansu, atsakovė vis tiek būtų praturtėjusi be teisinio pagrindo.
    16. Bankroto administratorė taip pat pateikė įrodymus, patvirtinančius suteiktas remonto paslaugas, kuriais yra pagrįstas faktas, jog LAAS CARGO OU remontavo vagonus. Natūralu, kad atsakovė negavo iš LAAS CARGO OU jokių mokėjimų už nuomą remonto metu, kadangi vagonai buvo faktiškai remontuojami. LAAS CARGO OU atsiskaitinėjo su atsakove, ką patvirtina buhalterinės apskaitos programos išrašas. Kadangi buhalterinėje apskaitoje visi LAAS CARGO OU mokėjimai fiksuoti kaip pajamos, jiems išrašytos sąskaitos – faktūros, apeliantės teiginys dėl neva neatliktų mokėjimų nepagrįstas.
    17. Apeliantės teiginiai, kad TOO „Eurasia Automotive“ kreditorinį reikalavimą grindžia fiktyvia 2014 m. gruodžio 3 d. sudaryta sutartimi Nr. 14/12/03-1 vien dėl to, jog, apeliantės spėjimu, vienintelė minėtos kreditorės veikla – gyvenamųjų namų statyba, neturi jokio realaus pagrindo. Nėra pagrindo teigti, kad kreditorė negali ir/ar neturi teisės vykdyti ir kitos veiklos, susijusios su infrastruktūros nuoma. Kita vertus, jeigu bendrovė užsiima statybų veikla, tai ji galėjo atlikti ir infrastruktūros statybos darbus. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad šalys 2014 m. gruodžio 3 d. sudarė sutartį dėl geležinkelių infrastruktūros naudojimo Nr. 14/12/03-1, pagal kurią pareiškėja TOO „Eurasia Automotive“ leido atsakovei laikinai, už užmokestį, laikyti vagonus geležinkelio infrastruktūroje, o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už pareiškėjos suteiktas paslaugas. Nustatyta, kad šalys 2017 m. sausio 31 d. pasirašė atliktų darbų (suteiktų paslaugų) aktą, kuriame patvirtino, jog TOO „Eurasia Automotive“ atliko darbų (suteikė paslaugų) bendrovei už 396 545,04 JAV dolerių sumą. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė sumokėjo TOO „Eurasia Automotive“ nurodytą sumą (arba jos dalį), jų tarp atsakovės dokumentų nerado ir bankroto administratorė.
    18. Nesuprantama, dėl kokių priežasčių TOO „Eurasia Automotive“ privalėtų teikti administratorei dokumentus, patvirtinančius teisę į geležinkelio infrastruktūrą, jeigu joks kreditorius neprivalėjo teikti dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į parduotus, išnuomotus daiktus. SIA „LDZ Cargo“ teiginys, jog kreditorė galbūt galėjo neturėti ar neturėjo infrastruktūros, yra tik prielaida, bendro pobūdžio pasvarstymas.
    19. SIA „LDZ Cargo“ teiginys, kad TOO „Eurasia Automotive“ privalėjo pagal sutartį dėl geležinkelių infrastruktūros naudojimo Nr. 14/12/03-1 išrašinėti aktus kas šešis mėnesius, nepaneigia atsakovės pareigos atsiskaityti už suteiktą teisę naudotis TOO „Eurasia Automotive“ suteikta atsakovei geležinkelių infrastruktūra, net jeigu ir minėti aktai išrašyti vėliau, nei priklauso. SIA „LDZ Cargo“ teiginys, jog TOO „Eurasia Automotive“ reikalavimai nebuvo apskaityti pagal Verslo apskaitos standartus bendrovės apskaitoje taip pat nepagrįstas, kadangi akivaizdu, jog TOO „Eurasia Automotive“ išrašė reikalavimus pagrindžiančius dokumentus (atliktų darbų aktus) tik 2017 metais, todėl atsakovė, nesant konkrečių reikalavimų, ir nebuvo įtraukusi į apskaitą TOO „Eurasia Automotive“ nurodytų sumų pagal pateiktus atliktų darbų aktus.
    20. Bankroto administratorė pateikė visą jai žinomą ir turimą informaciją, taip pat kreditorių pateiktus dokumentus, jų papildymus, taip pat kartu su šiais paaiškinimais teikia ir išrašus iš atsakovės buhalterinės apskaitos programos, o tai yra pirminiai duomenys, kuriais vadovaujamasi tikrinant buhalterinės apskaitos dokumentus.
  13. Apeliantė SIA „LDZ Cargo“ 2018 m. sausio 2 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomus rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus, kuriuos atsisakyta priimti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartimi.

5IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6

  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties dėl BUAB „LVG transportas“ trečios eilės kreditorių finansinių reikalavimų (ne)patvirtinimo ir atsisakymo atstatydinti bendrovės bankroto administratorę, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
  1. Pareiškėja UAB „Vagon“ kartu su atskiruoju skundu, o BUAB „LVG transportas“ bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ kartu su atsiliepimu į SIA „LDZ Cargo“ atskirąjį skundą pateikė į bylą naujus įrodymus: UAB „Vagon“ – klientų apyvartos duomenis; BUAB „LVG transportas“ bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ – Quadro Center OU banko sąskaitos išrašus, palūkanų priskaičiavimo pažymas, sutartį su SIA „Master Cargo“, klientų apyvartos duomenis, sąskaitas.
  2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnis numato dvi išimtis iš bendro naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme draudimo: kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tokius įrodymus priimti ir kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas, aiškindamas paminėtas proceso teisės nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015 ir kt.). Jeigu įrodymai, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti juos priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.).
  3. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei pareiškėja UAB „Vagon“, nei bankroto administratorė neįrodė, kad jų teikiami nauji įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, dalis bankroto administratorės teikiamų įrodymų neatitinka CPK 113 straipsnio 3 dalies, numatančios, kad visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui turi būti pateikiami valstybine kalba, reikalavimų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjos bei bankroto administratorės teikiamų naujų įrodymų nepriima ir grąžina šiuos įrodymus juos pateikusiems asmenims.
Dėl bankroto administratorės atstatydinimo
  1. Atskiruoju skundu pareiškėja SIA „LDZ Cargo“, be kita ko, skundžia pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo netenkintas jos prašymas dėl BUAB „LVG transportas“ bankroto administratorės atstatydinimo, apeliacinės instancijos teismo prašydama šį klausimą išspręsti iš esmės – atstatydinti BUAB „LVG transportas“ bankroto administratorę UAB „Mokumo valdymo sprendimai“.
  2. Aktualioje (naujausioje) kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismo nutarties, kuria atmestas bankrutuojančios įmonės kreditoriaus procesinis prašymas dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, apskundimo apeliacine tvarka galimybė nei ĮBĮ, nei CPK nenustatyta, be to, tokia teismo nutartis neužkerta kelio tolesnei bankroto bylos eigai. Teismui atmetus prašymą (neatstatydinus administratoriaus), tokia teismo nutartis nei apeliacine, nei kasacine tvarka negali būti skundžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-313/2017). Aptariamoje kasacinio teismo nutartyje papildomai nurodoma, kad, kilus pagrįstų abejonių dėl administratoriaus (jo įgalioto asmens) nešališkumo, suinteresuotumo ar tinkamo pareigų vykdymo, dėl to, kad jo veiksmai prieštarauja bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės, jos kreditorių interesams ar viešajam interesui, teismo nutartis, kuria netenkintas prašymas dėl administratoriaus atstatydinimo, neužkerta kelio kreditoriams teikti tokią informaciją teismui, ar įstatymo nustatyta tvarka, t. y. kartu su kitais kreditoriais, teisme inicijuoti jo nušalinimą.
  3. Kadangi pareiškėjos SIA „LDZ Cargo“ atskirasis skundas paduotas dėl teismo nutarties dalies, kuri negali būti skundžiama apeliacine tvarka, apeliacinis procesas dėl jos nutraukiamas (CPK 338 straipsnis, 315 straipsnio 5 dalis, 2 dalies 3 punktas).
Dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo bylose, kuria sprendžiamas bankroto bylose pareikštų finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimas
  1. Teismų praktikoje, aiškinant ĮBĮ bei CPK normas dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012). Teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011, 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).
  2. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Tuo atveju, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013).
  3. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad, nors nemokumo bylos yra susijusios su viešuoju interesu, viešojo intereso pasireiškimo laipsnis nėra vienodas ir skiriasi priklausomai nuo klausimo, kuris sprendžiamas byloje. Sprendžiant kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą viešasis interesas reikalauja tik to, kad nebūtų patvirtintas nepagrįstas kreditoriaus reikalavimas, nes tokio reikalavimo patvirtinimas sumažina likusių kreditorių galimybes sulaukti, kad jų reikalavimas bus patenkintas. Tačiau nėra viešojo intereso, kuris reikalautų teismą būti aktyviu siekiant užtikrinti, kad kreditorių reikalavimas būtų patvirtintas. Dispozityvumo ir rungimosi principai lemia, kad kiekvienas kreditorius savo reikalavimą skolininko bankroto byloje reiškia ir jo pagrįstumą įrodinėja pats. Jei neįrodytas kreditoriaus reikalavimas nebus patvirtintas, kitų kreditorių teisės tuo nebus pažeistos, skirtingai nei tuo atveju, jei būtų patvirtintas nepagrįstas reikalavimas – tai pažeistų likusių kreditorių teises. Todėl teismo aktyvumas, skirtas aiškintis aplinkybes, padedančias kreditoriui įrodyti savo reikalavimą, galimas tik tais atvejais, kai viešuoju interesu pasižymi patys teisiniai santykiai, iš kurių kildinamas kreditorių reikalavimas (mokesčių, darbo, vartojimo ir panašūs teisiniai santykiai) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-652/2012).
  4. Spręsdamas ginčus dėl cesijos pagrindu perleistos prievolės, teismas turi vertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-199/2008; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-591/2009; 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015).
  5. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje dalyje aptartus įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo aspektus, toliau nutartyje spręs dėl kiekvienos skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi (ne)patvirtintos ir pateiktais atskiraisiais skundais ginčijamos atitinkamų kreditorių finansinių reikalavimų dalies, tuo pačiu įvertindama ir pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą dėl kiekvienos iš jų.
Dėl UAB „LW trans“ finansinio reikalavimo (SIA „LDZ Cargo“ ir UAB „LW trans“atskirųjų skundų argumentų) pagrįstumo
  1. Teismas skundžiama nutartimi BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje patvirtino UAB „LW trans“ finansinio reikalavimo dalį – 241 336,85 Eur, susidedančią iš: 167 003,41 Eur pareiškėjos už atsakovę tretiesiems asmenims sumokėtų sumų; 53 214,96 Eur 2016 m. gruodžio 30 d. susitarimo dėl skolos perkėlimo pagrindu kreditorei Alfa Rail Ltd sumokėtos sumos; 6 952,44 Eur palūkanų pagal paskolos sutartį, neįtraukiant palūkanų, paskaičiuotų po 2017 m. vasario 14 d.; 14 166,04 Eur – atsakovei sumokėto avanso.
  2. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstu pareiškėjos UAB „LW trans“ reikalavimo dalį dėl baudos bei dalies palūkanų pagal paskolos sutartį tvirtinimo, konstatuodamas, kad dalis palūkanų (3 704,13 Eur (2 458,94 Eur + 205,27 Eur + 1 039,92 Eur)) buvo paskaičiuota ir po 2017 m. vasario 14 d., kai įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei, nors, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas); tuo tarpu dėl reikalavimo dalies, kildinamos iš 2016 m. lapkričio 2 d. paskolos sutarties Nr. LWT-01/2016P 11 punkto (20 proc. baudos nuo faktiškai suteiktos ir negrąžintos paskolos sumos bei nesumokėtų palūkanų), pažymėdamas, kad šalys paskolos sutartyje nebuvo susitarusios, jog paskolos sutartis gali būti nutraukta/ar automatiškai nutraukiama dėl to, jog paskolos gavėjui iškeliama bankroto byla, todėl nelaikytina, kad paskolos sutartis nutraukta dėl atsakovės kaltės.
  3. Teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta patvirtinti su palūkanomis susijusią UAB „LW trans“ reikalavimo dalį, apeliacine tvarka neginčijama.
  4. Pareiškėja SIA „LDZ Cargo“ atskiruoju skundu nesutinka su visa pirmosios instancijos teismo patvirtinta UAB „LW trans“ finansinio reikalavimo suma, savo nesutikimą grįsdama šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismas neįvertino atsakovės įsiskolinimo Alfa Rail Ltd realumo, nepašalino byloje egzistuojančių prieštaravimų tarp skirtingu laikotarpiu pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų, šios UAB „LW trans“ reikalavimo dalies pagrįstumą įvertino remdamasis vien tik reikalavimo teisės įsigijimą patvirtinančiu dokumentu; 2) byloje nebuvo pateiktos jokios sąskaitos – faktūros, kurios būtų UAB „LW trans“ apmokėtos už atsakovę, todėl teismas objektyviai negalėjo įvertinti, ar UAB „LW trans“ tretiesiems asmenims atlikti pavedimai iš tikrųjų buvo atlikti už atsakovę; 3) teismas, patvirtindamas UAB „LW trans“ reikalavimo dalį dėl 14 166,04 Eur avanso, rėmėsi tik finansinės apskaitos suvestine informacija, tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų ir nesiėmė jokių priemonių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti.
  5. Bylos duomenimis UAB „LW trans“ kreipėsi į BUAB „LVG transportas“ bankroto administratorę, prašydama BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje patvirtinti jos 291 215,98 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kurį, pasak pareiškėjos, sudaro: 220 218,37 Eur paskolos suma, 46 174,99 Eur bauda bei 10 656,58 Eur nesumokėtos palūkanos pagal 2016 m. lapkričio 2 d. paskolos sutartį Nr. LWT-01/2016P, sudarytą tarp UAB „LW trans“ ir UAB „LVG transportas“; UAB „LW trans“ pagal buhalterinės apskaitos duomenis BUAB „LVG transportas“ sumokėtas avansas – 14 166,04 Eur (e. b. t. II, l. 326).
  6. Savo reikalavimui pagrįsti pareiškėja UAB „LW trans“ pateikė įrodymus – 2016 m. lapkričio 2 d. paskolos sutartį bei palūkanų priskaičiavimo pažymas (e. b. t. II, l. 327 – 334). Vėliau, teismui pareikalavus pateikti papildomus BUAB „LVG transportas“ kreditorinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, 2017 m. liepos 21 d. BUAB „LVG transportas“ bankroto administratorė pateikė papildomus įrodymus: UAB „LVG transportas“ prašymų dėl paskolos suteikimo kopijas, UAB „LW trans“ mokėjimų pavedimų kopijas bei buhalterinės apskaitos programos išrašą dėl 14 166,04 Eur avanso sumokėjimo (e. b. t. IV, l. 16 – 66), taip pat 2016 m. gruodžio 30 d. susitarimą dėl skolos perkėlimo (e. b. t. VIII l. 129 – 131), klientų apyvartos išrašą.
  7. Iš pareiškėjos UAB „LW trans“ į bylą pateiktos 2016 m. lapkričio 2 d. paskolos sutarties turinio matyti, kad šia sutartimi UAB „LW Trans“ (paskolos davėja) ir UAB „Logipolijos vagonai“ (paskolos gavėja) susitarė, jog paskolos davėja suteikia paskolos gavėjai 250 000 Eur dydžio paskolą, skirtą paskolos gavėjos veiklai ir atsiskaitymui su kreditoriais, o paskolos gavėja įsipareigoja šioje sutartyje nustatyta tvarka grąžinti paskolos sumą bei sumokėti sutartyje nustatytas palūkanas (Paskolos sutarties 1 punktas). Sutarties šalys taip pat numatė paskolos suteikimo tvarką, o būtent, kad paskolos suma suteikiama dalimis pagal paskolos gavėjos prašymus (Paskolos sutarties 1 punktas); paskolos suma pagal paskolos gavėjos prašymą (prašymus) gali būti sumokama tiesiogiai tretiesiems asmenims – paskolos gavėjos kreditoriams (tokiu atveju paskola laikoma suteikta paskolos gavėjai nuo pavedimo atlikimo į paskolos gavėjo kreditorių sąskaitą) (Paskolos sutarties 3 punktas). Šalys taip pat sutarė, kad galutinis paskolos grąžinimo terminas yra 2017 m. spalio 31 d.; negrąžinus paskolos sumos sutartyje nustatytu terminu, paskolos gavėja moka 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną (Paskolos sutarties 6 punktas); paskolos gavėja įsipareigoja mokėti 17 proc. dydžio metines palūkanas (Paskolos sutarties 7 punktas); jeigu paskolos sutartis nutraukiama dėl paskolos gavėjos kaltės, paskolos gavėja privalo mokėti paskolos davėjai 20 proc. baudą nuo faktiškai suteiktos ir negrąžintos paskolos sumos ir nesumokėtų palūkanų (Paskolos sutarties 11 punktas).
  8. BUAB „LVG transportas“ bankroto administratorės pateikti papildomi, UAB „LW trans“ finansinį reikalavimą pagrindžiantys, įrodymai patvirtina, kad paskola UAB „Logipolijos vagonai“ buvo suteikiama Paskolos sutartyje aptarta tvarka, t. y. UAB „Logipolijos vagonai“ pateikiant prašymus UAB „LW trans“ atlikti mokėjimus atitinkamiems UAB „Logipolijos vagonai“ (UAB „LVG transportas“) kreditoriams, nurodant pinigų gavėjo (kreditoriaus) pavadinimą, pervestiną sumą bei gavėjo banko sąskaitą (Paskolos sutarties 1 ir 3 punktai). Pagal bylos duomenis UAB „Logipolijos vagonai“ (UAB „LVG transportas“) UAB „LW trans“ pateikė tris tokius prašymus, 2016 m. lapkričio 2 d. prašymu prašydama UAB „LW trans“ jos 13 kreditorių pervesti iš viso 1 220 763,73 RUB bei 45 658,38 JAV dolerių sumas (e. b. t. IV, l. 50 – 52), 2016 m. lapkričio 30 d. prašymu – 18 jos kreditorių pervesti iš viso 17 882,30 Eur, 998 984,80 KZT, 1 442 052,87 RUB bei 50 271,06 JAV dolerių sumas (e. b. t. IV, l. 28 – 30), 2016 m. gruodžio 27 d. prašymu – 8 jos kreditoriams pervesti iš viso 15 296,96 Eur ir 2 030 JAV dolerių sumas (e. b. t. IV, l. 16 – 17).
  9. Visišką 2016 m. lapkričio 2 d. UAB „Logipolijos vagonai“ prašymo UAB „LW trans“ įvykdymą patvirtina į bylą pateikti mokėjimų (lėšų pervedimo) nurodymai, atlikti 2016 m. lapkričio 2 d. UAB „Logipolijos vagonai“ prašyme nurodytiems kreditoriams laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. lapkričio 28 d., visų mokėjimų paskirtyse nurodant, kad mokama už UAB „Logipolijos vagonai“ ir (arba) UAB „LVG transportas“; visišką 2016 m. lapkričio 30 d. UAB „Logipolijos vagonai“ prašymo UAB „LW trans“ įvykdymą patvirtina į bylą pateikti mokėjimų (lėšų pervedimo) nurodymai, atlikti 2016 m. lapkričio 30 d. UAB „Logipolijos vagonai“ prašyme nurodytiems kreditoriams laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 28 d. (e. b. t. IV, l. 31 – 49), visų mokėjimų paskirtyse nurodant, kad mokama už UAB „Logipolijos vagonai“ ir (arba) UAB „LVG transportas“; visišką 2016 m. gruodžio 27 d. UAB „Logipolijos vagonai“ prašymo UAB „LW trans“ įvykdymą patvirtina į bylą pateikti mokėjimų (lėšų pervedimo) nurodymai, atlikti 2016 m. gruodžio 27 d. UAB „Logipolijos vagonai“ prašyme nurodytiems kreditoriams laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 17 d. iki 2017 m. kovo 17 d. (e. b. t. IV, l. 18 – 27), visų mokėjimų paskirtyse nurodant, kad mokama už UAB „Logipolijos vagonai“ ir (arba) UAB „LVG transportas“. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, į bylą pateikti įrodymai, patvirtinantys paskolos pagal 2016 m. lapkričio 2 d. paskolos sutartį UAB „Logipolijos vagonai“ suteikimą, UAB „LW trans“ sumokant paskolos sumą paskolos sutartyje nustatyta tvarka, t. y. perduodant atitinkamas pinigų sumas atsakovės nurodytiems tretiesiems asmenims, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai sprendė, kad atitinkamo dydžio paskolos suteikimo faktas šiuo atveju yra įrodytas.
  10. Paminėtos pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia apeliantės SIA „LDZ Cargo“ atskirajame skunde keliamos abejonės, ar tretieji asmenys, kuriems buvo pervestos nurodytos sumos, iš tiesų buvo atsakovės kreditoriais. Šalims paskolos sutartimi sulygus, kad paskolos suma gali būti suteikiama pervedant atitinkamą sumą atsakovės nurodytiems asmenims, šių trečiųjų asmenų buvimo/nebuvimo atsakovės kreditoriais faktas gali būti reikšmingas tik vertinant atsakovės ir šių trečiųjų asmenų tarpusavio teisinius santykius, tačiau niekaip neįtakoja atsakovės pareigos grąžinti pareiškėjai UAB „LW trans“ paskolą, suteiktą šalių sudarytoje paskolos sutartyje aptartu būdu. Pažymėtina ir tai, kad paskolos sutartis piniginių lėšų pagal paskolos sutartį sumokėjimą ne tiesiogiai paskolos gavėjai, o tretiesiems asmenims (paskolos gavėjos kreditoriams), siejo tik su atitinkamo paskolos gavėjos prašymo, bet ne su įrodymų, pavirtinančių paskolos gavėjos įsipareigojimus, jų dydį kiekvienam prašyme nurodytam trečiajam asmeniui (sąskaitų – faktūrų), pateikimu paskolos davėjai (UAB „LW trans“).
  11. Bendroji įrodinėjimo pareigos ginčuose, kylančiuose iš paskolos teisinių santykių, paskirstymo taisyklė yra ta, kad paskolos davėjas privalo įrodyti paskolos suteikimo, o paskolos gavėjas – jos grąžinimo faktą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių paskolos sutarties pagrindu bei sutartyje numatyta tvarka gautos paskolos grąžinimo paskolos davėjai (UAB „LW trans“) faktą, nors paskolos sutarties sudarymo (paskolos suteikimo) faktas byloje yra įrodytas. Taigi, byloje nesant įrodymų paneigiančių įrodymais pagrįstą UAB „LW trans“ finansinio reikalavimo, kildinamo iš 2016 m. lapkričio 2 d. paskolos sutarties, dalį – 167 003,41 Eur, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šio pareiškėjos reikalavimo netvirtinti.
  12. Minėta, kad Paskolos sutarties 7 punktu paskolos gavėja įsipareigojo mokėti paskolos davėjai 17 proc. dydžio metines palūkanas. Pareiškėja UAB „LW trans“ palūkanų pagal paskolos sutartį dydžiui pagrįsti pateikė į bylą palūkanų priskaičiavimo pažymas, patvirtintas tiek paskolos gavėjos (UAB „LVG transportas“), tiek paskolos davėjos (UAB „LW trans“). Į bylą nepateikus įrodymų, paneigiančių šiose pažymose nurodytą priskaičiuotų palūkanų dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi patvirtino iki nutarties dėl bankroto bylos UAB „LVG transportas“ iškėlimo pagal paskolos sutartį priskaičiuotų palūkanų sumą – 6 952,44 Eur.
  13. Pirmosios instancijos teismas taip pat laikė pagrįsta bei tvirtintina 14 166,04 Eur UAB „LW trans“ finansinio reikalavimo dalį, grindžiamą tokio dydžio avanso UAB „LVG transportas“ sumokėjimu. Dėl aptariamos UAB „LW trans“ finansinio reikalavimo dalies pagrįstumo pirmosios instancijos teismas sprendė remdamasis iš esmės vieninteliu įrodymu – atsakovės buhalterinės apskaitos programos išrašu.
  14. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vertindama tokių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, pažymi, kad tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką suvestinių buhalterinės apskaitos dokumentų duomenys savaime negali būti pripažinti pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, kad tam tikros ūkinės operacijos realiai įvyko, jeigu nėra jokių pirminių tam tikras ūkines operacijas patvirtinančių įrodymų. Taigi, nors išvestiniai apskaitos dokumentai yra leistini įrodymai šios kategorijos bylose, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien tik jie nėra pakankami tokio pobūdžio reikalavimams pagrįsti. Nesant pirminių apskaitos dokumentų, nėra galimybių įvertinti pareiškėjos nurodomo avanso sumokėjimo realumo bei atitinkamos pareiškėjos finansinio reikalavimo dalies pagrįstumo. Byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, kad pareiškėja teikdavo paskolas atsakovei (atlikdama mokėjimus atsakovės nurodytiems tretiesiems asmenims), tačiau ši aplinkybė pati savaime taip pat nėra pakankama pareiškėjos reikalavimui ir dėl aptariamo avanso patvirtinti.
  15. Tvirtindamas UAB „LW trans“ 53 214,96 Eur finansinio reikalavimo dalį, grindžiamą 2016 m. gruodžio 30 d. susitarimu dėl skolos perkėlimo, teismas taip pat rėmėsi tik suvestinių buhalterinės apskaitos dokumentų, konkrečiai – klientų apyvartos, duomenimis. Pažymėtina, kad pagal 2016 m. gruodžio 30 d. skolos perkėlimo sutarties 2.4. punktą UAB „LW trans“ (naujajai skolininkei) kreditorės teisės į UAB „Logipolijos vagonai“ (UAB „LVG transportas“) turėjo pereiti tik po įsipareigojimo, numatyto sutarties 1.1. punkte, – sumokėti kreditorei Alfa Rail OOO 3 366 139,12 RUB įsiskolinimą, įvykdymo, tačiau minėtam, t. y. atitinkamo įsiskolinimo Alfa Rail OOO sumokėjimo, faktui pagrįsti UAB „LW trans“ taip pat pateikė tik savo klientų apyvartos dokumentus (e. b. t. X, l. 88), kuriais remdamasis teismas konstatavo UAB „LW trans“ atsiskaitymo su Alfa Rail OOO bei Alfa Rail OOO teisių į UAB „LVG transportas“ perėjimo UAB „LW trans“ faktus.
  16. Atsižvelgdama į nutarties 87 punkte aptartą teismų praktiką apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvadų dėl 14 166,04 Eur bei 53 214,96 Eur UAB „LW trans“ finansinio reikalavimo dalių UAB „LVG transportas“ bankroto byloje patvirtinimo, padarytų tik suvestinių buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu, nepareikalavus pateikti pirminių dokumentų atitinkamoms ūkinėms operacijoms pagrįsti, negalima laikyti pagrįstomis. Atsižvelgiant į tai, kad dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties minėtų UAB „LW trans“ finansinio reikalavimo dalių tvirtinimo UAB „LVG transportas“ bankroto byloje klausimas turi būti nagrinėjamas didesne apimtimi naujais aspektais, išreikalaujant naujus įrodymus (pirminius atliktas ūkines operacijas pagrindžiančius dokumentus) bei papildomus paaiškinimus, panaikinus aptartą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, klausimas dėl 14 166,04 Eur bei 53 214,96 Eur UAB „LW trans“ finansinio reikalavimo dalių UAB „LVG transportas“ bankroto byloje tvirtinimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  17. Pareiškėja UAB „LW trans“ atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu netvirtinti jos finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro 46 174,99 Eur dydžio bauda pagal 2016 m. lapkričio 2 d. paskolos sutartį Nr. LWT-01/2016P, teigdama, kad paskolos sutartis buvo nutraukta dėl paskolos gavėjos UAB „LVG transportas“ kaltės – bankroto bylos jai iškėlimo.
  18. Įstatyme nustatyta privaloma vienašališko sutarties nutraukimo tvarka, pagal kurią apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų (CK 6.218 straipsnis). Pirmosios instancijos teismui pareikalavus, į nagrinėjamą bylą buvo pateiktas pareiškėjos UAB „LW trans“ 2017 m. vasario 27 d. UAB „LVG transportas“ adresuotas pranešimas dėl sutarties nutraukimo, kuriame UAB „LW trans“ informavo UAB „LVG transportas“, kad 2016 m. lapkričio 2 d. paskolos sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2017 m. kovo 6 d., nurodydama, kad, atsižvelgiant į UAB „LVG transportas“ kaltę dėl sutarties nuraukimo, UAB „LVG transportas“ turi sumokėti UAB „LW trans“ 46 174,99 Eur baudą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtas pranešimas UAB „LVG transportas“ buvo pateiktas jau po nutarties dėl bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimo – Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis teismo nutartis dėl bankroto bylos UAB „LVG transportas“ iškėlimo įsiteisėjo 2017 m. vasario 14 d.
  19. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimas skirtas tam, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, būtų nustatomos įmonės skolos ir kad jos nedidėtų bankroto bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Kadangi, iškėlus atsakovei bankroto bylą, nebebuvo galimas netesybų pagal atsakovės prievoles, tarp jų ir 2016 m. lapkričio 2 d. paskolos sutartį, skaičiavimas, jau vien dėl paminėtos priežasties pareiškėjos UAB „LW trans“ reikalavimas dėl jos finansinio reikalavimo dalies – 46 174,99 Eur baudos, tvirtinimo UAB „LVG transportas“ bankroto byloje negalėjo būti tenkinamas.
  20. Pirmosiso instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad šalys paskolos sutartyje nebuvo nurodžiusios, jog bankroto bylos paskolos gavėjai iškėlimas pats savaime bus pagrindas paskolos davėjai nutraukti sutartį dėl paskolos gavėjo kaltės (šios aplinkybės apeliantė neginčija), tuo tarpu į bylą nebuvo pateikti įrodymai apie tai, kad pareiškėja anksčiau butų kreipusi į UAB „LVG transportas“ dėl netinkamo paskolos sutarties vykdymo, esminių sutarties pažeidimų, ar ketinimų nutraukti paskolos sutartį dėl UAB „LVG transportas“ kaltės. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja ir po pranešimo apie paskolos sutarties nutraukimą surašymo toliau vykdė sutartį, t. y. atlikinėjo mokėjimus už UAB „LVG transportas“ tretiesiems asmenims pagal paskolos sutartį bei bendrovės prašymus. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės kaltės, dėl kurios paskolos sutartis galėjo būti vienašališkai nutraukta, šiuo atveju nėra. Apeliantė UAB „LW trans“ remiasi CK 6.217 straipsnio 3, 5 dalių nuostatomis, tačiau nurodytos teisės normos reglamentuoja vienašalį sutarties nutraukimą joje nurodytais atvejais, taip pat tais atvejais, kai šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą, todėl nei viena iš nurodytų teisės normų nagrinėjamam atvejui negali būti taikoma.
  21. Kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentu, kad bankroto bylos skolininkei iškėlimas visais atvejais reiškia skolininkės kaltę dėl paskolos sutarties nevykdymo, sudarančią pagrindą kreditorei nutraukti sutartį ir reikalauti netesybų. Iškėlus įmonei bankroto bylą, pagal įstatymą modifikuojamas bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymas, t. y. nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę, o dėl to atsiradę kreditorių reikalavimai yra tenkinami ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Įmonės sudarytos paskolos sutartys, iškėlus įmonei bankroto bylą, pagal ĮBĮ nuostatas laikomos pasibaigusiomis, o pagal įstatymą pasibaigusi sutartis nei vienos iš šalių nebegali būti nutraukiama.
Dėl TOO „Eurasia Automotive“ finansinio reikalavimo pagrįstumo
  1. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taip pat patvirtino pareiškėjos TOO „Eurasia Automotive“ 396 545,04 JAV dolerių finansinį reikalavimą, susidariusį UAB „LVG transportas“ nevisiškai atsiskaičius už geležinkelių infrastruktūros naudojimą pagal 2014 m. gruodžio 3 d. sutartį Nr. 14/12/03-1.
  2. Pareiškėjos TOO „Eurasia Automotive“ finansinis reikalavimas SIA „LDZ Cargo“ bankroto byloje buvo grindžiamas bei pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi patvirtintas remiantis šiais įrodymais: 2014 m. gruodžio 3 d. TOO „Eurasia Automotive“ (vykdytojos) bei UAB „Logipolijos vagonai“ (užsakovės) sudaryta sutartimi Nr. 14/12/03-1 dėl geležinkelių infrastruktūros naudojimo (e b. t. V, l. 99 – 101); 2014 m. gruodžio 3 d. priedu prie sutarties Nr. 14/12/03-1 dėl geležinkelių infrastruktūros naudojimo (e. b. t. V, l. 102 – 103); atliktų darbų (suteiktų paslaugų) aktais (e. b. t. V, l. 89 – 92).
  3. Apeliantė SIA „LDZ Cargo“, atskiruoju skundu nesutikdama su šia skundžiamos teismo nutarties dalimi, skundą grindžia tokiais argumentais: 1) byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad pareiškėja valdo kokią nors geležinkelio infrastruktūrą, kurią būtų galėjusi suteikti atsakovei naudotis, ypač beveik už 400 000 JAV dolerių; 2) nei bendro pobūdžio sutartis, nei po dviejų metų surašytas aktas neįrodo paslaugų suteikimo fakto ir negali patvirtinti pareiškėjos TOO „Eurasia Automotive“ reikalavimo teisės; 3) TOO „Eurasia Automotive“ nebuvo nurodyta kaip atsakovės kreditorė atsakovės vadovo parengtame bendrovės 2016 m. lapkričio 30 d. įsiskolinimų sąraše, atsakovės 2015 m. finansinės ataskaitos duomenyse taip pat nėra jokios informacijos apie įsipareigojimus, kylančius iš 2014 m. gruodžio 3 d. sudarytos sutarties Nr. 14/12/03-1.
  4. Iš į bylą pateiktos 2014 m. gruodžio 3 d. sutarties Nr. 14/12/03-1 dėl geležinkelių infrastruktūros naudojimo matyti, kad ja TOO „Eurasia Automotive“ (vykdytoja) bei UAB „Logipolijos vagonai“ (užsakovė) susitarė, kad vykdytoja leidžia užsakovei sutarties nustatyta tvarka laikinai už užmokestį laikyti vagonus geležinkelio infrastruktūroje (Sutarties Nr. 14/12/03-1 1.1. punktas). 2014 m. gruodžio 3 d. priedo prie sutarties Nr. 14/12/03-1, numatančios mokesčio už vagonų patalpinimą ir atsiskaitymo tvarką, 4 punktu užsakovė įsipareigojo visiškai atsiskaityti su vykdytoja iki vagonų grąžinimo užsakovei iš geležinkelio infrastruktūros; tuo tarpu 2014 m. gruodžio 3 d. priedo prie sutarties Nr. 14/12/03-1 5 punktas įtvirtino užsakovės teisę atsiskaityti su vykdytoja tarpiniais mokėjimais ir toliau talpinti atitinkamus vagonus geležinkelio infrastruktūroje, nedidinant kainos už vagonų patalpinimą geležinkelio infrastruktūroje, kaip tai nustatyta šio priedo 1 punkte. Šiuo atveju užsakovė kreipiasi į vykdytoją, prašydama pateikti suteiktų paslaugų aktą ir šio akto pagrindu pateikti sąskaitą. Bet kuriuo atveju paslaugų suteikimo aktai sudaromi ir pateikiami ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius (Sutarties Nr. 14/12/03-1 1 priedo 5 punktas).
  5. Remiantis į bylą pateiktu 2017 m. sausio 31 d. atliktų darbų (suteiktų paslaugų) aktu, pasirašytu vykdytojos TOO „Eurasia Automotive“ ir užsakovės UAB „Logipolijos vagonai“, UAB „Logipolijos vagonai“ (UAB „LVG transportas“) už naudojimąsi geležinkelio infrastruktūra laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 31 d. iš viso liko skolinga 396 545,04 JAV dolerių.
  6. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad atliktų darbų (suteiktų paslaugų) priėmimo aktas, yra dokumentas, fiksuojantis tam tikrą sutartinių įsipareigojimų įvykdymo etapą. Šis abiejų sutarties šalių pasirašomas aktas yra dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2013). Atliktų darbų (suteiktų paslaugų) aktu įforminami du tarpusavyje susiję veiksmai: darbų rezultato pridavimas ir darbų rezultato priėmimas, kitaip tariant, šiuo dokumentu šalys patvirtina realią faktinę situaciją – konkrečius atliktus darbus, suteiktas paslaugas bei užsakovo valią priimti šiuos darbus, suteiktas paslaugas su išlygomis arba be jų. Kita vertus, kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad ginčyti darbų (paslaugų) priėmimo aktą galima atskirtimų į ieškinį forma, tam nebūtina kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu dėl akto pripažinimo negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2011).
  7. Apeliantė SIA „LDZ Cargo“ pirmosios instancijos teisme ginčijo tiek 2017 m. sausio 31 d. atliktų darbų (suteiktų paslaugų) aktą, tiek 2014 m. gruodžio 3 d. sutartį Nr. 14/12/03-1 dėl geležinkelių infrastruktūros naudojimo iš esmės įrodinėdama, kad 2014 m. gruodžio 3 d. sutartis Nr. 14/12/03-1 yra fiktyvi, t. y. niekinė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino šių apeliantės argumentų ir nepašalino abejonių dėl 2014 m. gruodžio 3 d. sutarties Nr. 14/12/03-1 galiojimo.
  8. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę įrodinėti turi teigianti, o ne neigianti proceso šalis. Tai reiškia, kad pareiškėjai TOO „Eurasia Automotive“, o ne apeliantei SIA „LDZ Cargo“, teko procesinė pareiga įrodyti, kad ji atitinkamu teisiniu pagrindu valdo geležinkelio infrastruktūrą, kuri buvo suteikta atsakovei naudotis 2014 m. gruodžio 3 d. sutartimi.
  9. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pačioje sutartyje dėl geležinkelių infrastruktūros naudojimo nėra nurodytas pagrindas, kuriuo pareiškėja TOO „Eurasia Automotive“ valdo geležinkelio infrastruktūrą, kurios naudojimui sudaryta sutartis. Šio pagrindo bylos nagrinėjimo metu taip pat nenurodė nei pareiškėja, nei atsakovės bankroto administratorė. Kolegija sutinka su atsakovės bankroto administratorės teiginiais, kad vien pareiškėjos pagrindinės veiklos (gyvenamųjų namų statyba) nurodymas nereiškia, kad pareiškėjai yra ribojama teisė verstis kitokia veikla ir savaime nepaneigia, kad pareiškėja galėjo teikti atsakovei UAB „Logipolijos vagonai“ (UAB „LVG transportas“) geležinkelio infrastruktūros nuomos paslaugas pagal su ja sudarytą sutartį, tačiau vertinant šią aplinkybę kitų byloje esančių įrodymų kontekste, t. y. pareiškėjai nepateikus įrodymų, patvirtinančių geležinkelio infrastruktūros valdymo teisę, nepaisant to, kad šis klausimas pareiškėjos SIA „LDZ Cargo“ buvo keliamas viso proceso metu, pareiškėjos finansiniam reikalavimui esant neatspindėtam UAB „Logipolijos vagonai“ (UAB „LVG transportas“) finansinėse ataskaitose, pirmosios instancijos teismo išvada dėl šio pareiškėjos reikalavimo, padaryta neišsiaiškinus 2014 m. gruodžio 3 d. sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybių, teisėjų kolegijos negali būti pripažinta pagrįsta.
  10. Aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą panaikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria patvirtintas TOO „Eurasia Automotive“ 396 545,04 JAV dolerių dydžio finansinis reikalavimas, ir šį klausimą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Dėl LAAS CARGO OU finansinio reikalavimo pagrįstumo
  1. Apeliantė SIA „LDZ Cargo“ atskiruoju skundu taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo patvirtintą 45 168,41 JAV dolerių ir 76 658,40 Eur dydžio LAAS CARGO OU finansinį reikalavimą, susidariusį dėl pareiškėjos atsakovei suteiktų vagonų remonto paslaugų bei atliktų avansinių mokėjimų. Apeliantės vertinimu, pareiškėja LAAS CARGO OU atsakovei BUAB „LVG transportas“ sumokėjo už faktiškai pastarosios suteiktas paslaugas, o ne avansu, kadangi mokėjimo pavedimuose nurodyta mokėjimo paskirtis – „mokėjimas už pervežimo paslaugas“. Tuo tarpu pareiškėjos norodomos vagonų remonto išlaidos, apeliantės vertinimu, negalėjo susidaryti, kadangi laikotarpiu, už kurį yra prašoma padengti remonto išlaidas, BUAB „LVG transportas“ negavo jokių mokėjimų iš LAAS CARGO OU už vagonų nuomą, t. y. vagonai nebuvo naudojami. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad dokumentai, kurie turėtų patvirtinti LAAS CARGO OU patirtų išlaidų dėl vagonų remonto faktą, buvo pateikti į bylą tik 2017 m. rugsėjo 27 d. užsienio kalba.
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, apeliantės argumentą, kad pareiškėjos atlikti mokėjimai 45 168,41 JAV dolerių sumai buvo ne avansiniai mokėjimai, o mokėjimai už faktiškai atsakovės UAB „LVG transportas“ pareiškėjai LAAS CARGO OU suteiktas paslaugas, pripažįsta nepagrįstu.
  3. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, LAAS CARGO OU 45 168,41 JAV dolerių dydžio finansinio reikalavimo pagrįstumą bei šios pareiškėjos nurodytas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktų (tiek pirminių, tiek išvestinių ūkines operacijas patvirtinančių dokumentų) įrodymų visuma, konkrečiai: atsakovės ir pareiškėjos LAAS CARGO OU 2016 m. sausio 4 d. sudarytų geležinkelio vagonų nuomos bei krovinių ekspedijavimo sutarčių nuostatos, numačiusios tiek vagonų nuomos mokesčio, tiek ekspedijavimo paslaugų 100 proc. išankstinį apmokėjimą (pagal 2016 m. sausio 4 d. geležinkelio vagonų nuomos sutarties 3.4 punktą vagonų nuomos mokestis turėjo būti mokamas 100 proc. išankstiniu mokėjimu, atliekant banko pavedimą į sutartyje nurodytą nuomotojo banko sąskaitą ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki krovinio pakrovimo išvykimo punkte dienos; pagal 2016 m. sausio 4 d. krovinių ekspedijavimo sutarties 4.1 punktą mokestis už ekspedijavimo paslaugas turėjo būti mokamas 100 proc. išankstiniu mokėjimu, atliekant banko pavedimą į sutartyje nurodytą ekspeditoriaus banko sąskaitą ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki krovinio pakrovimo išvykimo punkte dienos, e. b. t. II, l. 338, 342); bankinių mokėjimų atlikimą laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 22 d. iki 2016 m. spalio 27 d. iš viso 46 038,94 JAV dolerių ir 45 745,62 Eur sumoms patvirtinantys dokumentai (e. b. t. II, l. 346 – 352, t. IV b. l. 234 – 240), kurių mokėjimų paskirčių formuluotės – mokėjimas už transporto paslaugas, priešingai apeliantės teiginiams, atitinka aptartų sutarčių nuostatas dėl išankstinio 100 proc. paslaugų apmokėjimo; BUAB „LVG transportas“ buhalterinės apskaitos duomenys, fiksuojantys 45 168,41 JAv dolerių bei 40 555, 62 Eur permoką BUAB „LVG transportas“ (e. b. t. X, l. 27 – 28). Tuo tarpu įrodymų, patvirtinančių BUAB „LVG transportas“ paslaugų LAAS CARGO OU už 45 168,41 JAV dolerių bei 40 555, 62 Eur sumas, į bylą nepateikta.
  4. Nors apeliantė pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad BUAB „LVG transportas“ vadovo T. B. pateiktame bendrovės kreditorių sąraše nurodoma kitokia, nei aptartuose BUAB „LVG transportas“ buhalterinės apskaitos dokumentuose, bendrovės avansinio įsiskolinimo suma LAAS CARGO OU, tačiau pažymėtina tai, jog bendrovės vadovo sudarytame BUAB „LVG transportas“ kreditorių sąraše fiksuotas ne mažesnis šios kreditorės finansinio reikalavimo dydis, o, priešingai, ženkliai, daugiau nei dvigubai, didesnis kreditorinio reikalavimo dydis (e. b. t. I, l. 10), todėl minėta aplinkybė nelaikytina keliančia abejonių LAAS CARGO OU pareikšto ir teismo patvirtinto finansinio reikalavimo pagrįstumu.
  5. Kiti apeliantės SIA „LDZ Cargo“ atskirojo skundo argumentai dėl aptariamos LAAS CARGO OU finansinio reikalavimo dalies nepagrįstumo, kolegijos vertinimu, yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti įrodymais bei nesudarantys pagrindo abejoti ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies šiuo klausimu pagrįstumu.
  6. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliantės SIA „LDZ Cargo“ atskirojo skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas LAAS CARGO OU finansinio reikalavimo dalies – 36 102,78 Eur už vagonų remontą, tvirtinimo BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje klausimą, ir remdamasis užsienio kalba pateiktais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais LAAS CARGO OU patirtų išlaidų dėl vagonų remonto faktą bei tuo pačiu ir LAAS CARGO OU 36 102,78 Eur dydžio finansinio reikalavimo BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje pagrįstumą, pažeidė CPK 198 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tačiau šiuo atveju nenustatyta (tokių aplinkybių nenurodo ir pati apeliantė), kad minėti įrodymai teismo buvo suprasti (išversti) netiksliai (netinkamai) ir dėl to buvo priimtas netinkamas sprendimas, ypač atsižvelgiant į tai, jog į valstybinę kalbą neišverstuose įrodymuose, kuriais buvo grindžiama 36 102,78 Eur dydžio LAAS CARGO OU finansinio reikalavimo dalis, – sąskaitose, atliktų darbų aktuose, aktuali informacija nurodyta skaitmenimis. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytas procesinis pažeidimas yra formalus ir nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą nutarties dalį (CPK 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).
  7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, taip pat atmeta apeliantės SIA „LDZ Cargo“ argumentus dėl pareiškėjos LAAS CARGO OU kreditorinio reikalavimo dalies, susijusios su vagonų remonto paslaugomis, nepagrįstumo.
  8. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita – faktūra vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas, remiantis kuriuo galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų – faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).
  9. Pareiškėjos LAAS CARGO OU reikalavimo – 36 102,78 Eur už vagonų remontą, pagrįstumą be pateiktų sąskaitų – faktūrų (e. b. t. II, l. 353, 355) patvirtina ir į bylą pateikti atsakovės pasirašyti atliktų darbų (suteiktų paslaugų) aktai (e.b.t II, l. 354, 356), kuriuose fiksuoti ir UAB „LVG transportas“ patvirtinti kaip atlikti tinkamai, pareiškėjos LAAS CARGO OU atlikti darbai (suteiktos paslaugos) UAB „LVG transportas“ iš viso 36 102,78 Eur sumai. Tuo tarpu jokių įrodymų, paneigiančių pareikšto reikalavimo pagrįstumą, į bylą nepateikta.
  10. Priešingai nei kreditorės TOO „Eurasia Automotive“ atveju, apeliantė SIA LDZ Cargo šiuo atveju neteigia, kad atsakovės ir LAAS CARGO OU nesiejo vagonų nuomos teisiniai santykiai, nekelia klausimo dėl 2016 m. sausio 4 d. sudarytų geležinkelio vagonų nuomos bei krovinių ekspedijavimo sutarčių galiojimo. Tuo tarpu apeliantės teiginių, kad vagonų remonto išlaidos negalėjo atsirasti, kadangi vagonų remonto laikotarpiu BUAB „LVG transportas“ negavo jokių mokėjimų iš LAAS CARGO OU už vagonų nuomą, kas reiškia, kad atsakovės išnuomotais vagonais nebuvo naudojamasi, nepagrįstumą pavirtina byloje nustatyta aplinkybė, kad atsiskaitymai tarp BUAB „LVG transportas“ bei LAAS CARGO OU jų sudarytų sutarčių pagrindu (sutartyse nustatyta tvarka) buvo vykdomi LAAS CARGO OU atliekant avansinius mokėjimus, kurių dydis, galiausiai, netgi viršijo BUAB „LVG transportas“ LAAS CARGO OU suteiktas paslaugas. Kitaip tariant, LAAS CARGO OU apmokėjimo pagal su atsakove sudarytas vagonų nuomos bei ekspedijavimo sutartis momentai nėra būtinai tapatūs naudojimosi atsakovės išnuomotais vagonais laikotarpiams.
  11. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties išvadas dėl LAAS CARGO OU finansinio reikalavimo BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje tvirtinimo, kurių pagrįstumo SIA LDZ Cargo atskiruoju skundu nepaneigė.
Dėl Quadro Center OU finansinio reikalavimo dalies, grindžiamos geležinkelio vagonų nuomos sutartimi
  1. Bylos duomenimis 2015 m. balandžio 16 d. Quadro Center OU (nuomotoja) ir BUAB „LVG transportas“ (nuomininkė) sudarė geležinkelio vagonų nuomos sutartį Nr. 2015/04-15, pagal kurią nuomotoja įsipareigojo perduoti nuomininkei už mokestį laikinai naudotis ir valdyti nuomininkės reikmėms pagal jos vykdomą veiklą nuomotojai priklausančius ir naudojamus nuosavybės, nuomos ar lizingo teise krovininius geležinkelio vagonus, kurių identifikaciniai duomenys nurodyti vagonų priėmimo – perdavimo akte (Sutarties 1.1 punktas), o nuomininkė – mokėti nuomotojai vagonų nuomos mokestį ir vykdyti kitas prievoles, prisiimtas šia sutartimi (Sutarties 1.3. punktas).
  2. Quadro Center OU pagal minėtą sutartį atsakovės bankroto byloje prašė patvirtinti 357 192,84 JAV dolerių dydžio finansinį reikalavimą, kuriam pagrįsti pateikė 378 900 JAV dolerių dydžio paslaugų atsakovei suteikimo pagal Geležinkelio vagonų nuomos sutartį Nr. 2015/04-15 faktą patvirtinančius įrodymus: abiejų šalių pasirašytus Geležinkelių vagonų nuomos sutarties priedus apie 2016 m. birželio mėnesį Quadro Center OU atitinkamiems maršrutams BUAB „LVG transportas“ išnuomotus vagonus 37 270 JAV dolerių ir 1 130 JAV dolerių sumoms, 2016 m. spalio mėnesį Quadro Center OU atitinkamiems maršrutams BUAB „LVG transportas“ išnuomotus vagonus 40 550 JAV dolerių ir 136 400 JAV dolerių sumoms, 2016 m. rugpjūčio mėnesį Quadro Center OU atitinkamiems maršrutams BUAB „LVG transportas“ išnuomotus vagonus 42 940 JAV dolerių ir 4 000 JAV dolerių sumoms, 2016 m. liepos mėnesį Quadro Center OU atitinkamiems maršrutams BUAB „LVG transportas“ išnuomotus vagonus 52 470 JAV dolerių sumai, 2016 m. rugsėjo mėnesį Quadro Center OU atitinkamiems maršrutams BUAB „LVG transportas“ išnuomotus vagonus 64 140 JAV dolerių sumai; taip pat PVM sąskaitas – faktūras iš viso 378 900 JAV dolerių sumai: 2016 m. liepos 1 d. – 37 270 JAV dolerių sumai, 2016 m. spalio 1 d. – 1 130 JAV dolerių sumai, 2016 m. lapkričio 2 d. – 40 550 JAV dolerių sumai, 2016 m. rugsėjo 1 d. – 42 940 JAV dolerių sumai, 2016 m. rugpjūčio 18 d. – 52 470 JAV dolerių sumai, 2016 m. rugsėjo 1 d. – 4 000 JAV dolerių sumai, 2016 m. spalio 3 d. – 64 140 JAV dolerių sumai, 2016 m. spalio 31 d. – 136 400 JAV dolerių sumai.
  3. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų, į bylą pateiktų, pirminių dokumentų visuma, nepateikus priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, o būtent įrodymų apie BUAB „LVG transportas“ atsiskaitymą su Quadro Center OU už geležinkelių vagonų nuomą pagal pasirašytus priedus prie sutarties, kuriuose užfiksuotos suteiktos paslaugos bei už vagonų nuomą mokėtinos kainos, bei išrašytas sąskaitas – faktūras, įrodymų, kad Geležinkelio vagonų nuomos sutartis Nr. 2015/04-15, jos priedai yra nuginčyta, taip pat kitų įrodymų, kaip nors paneigiančių aptariamą pareiškėjos Quadro Center OU reikalavimą BUAB „LVG transportas“, yra pakankama 357 192,84 JAV dolerių dydžio Quadro Center OU finansiniam reikalavimui BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje pagrįsti – skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl Quadro Center OU 357 192,84 JAV dolerių dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo yra teisėta bei pagrįsta.
  4. Kaip šioje nutartyje jau buvo nurodyta, suvestinių buhalterinės apskaitos dokumentų duomenys, priešingai negu pirminiai dokumentai, savaime negali būti pripažinti pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, kad tam tikros ūkinės operacijos realiai įvyko, todėl apeliantės SIA „LDZ Cargo“ atskirajame skunde nurodoma aplinkybė, kad byloje nebuvo pateikta BUAB „LVG transportas“ finansinės apskaitos suvestinė informacija, susijusi su Quadro Center OU, iš esmės nėra reikšminga pirminiais dokumentais patvirtinto Quadro Center OU finansinio reikalavimo pagrįstumo vertinimui.
  5. Apeliantė SIA „LDZ Cargo“ atskirajame skunde taip pat nurodo argumentus, susijusius su 2015 m. balandžio 16 d. geležinkelio vagonų nuomos sutarties Nr. 2015/04-15 bei sąskaitų – faktūrų išrašymo fiktyvumu, tačiau jokie šiuos argumentus pagrindžiantys įrodymai į bylą nebuvo pateikti (CPK 178 straipsnis). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, kad tam tikri, ar net visi, atsakovei išnuomoti vagonai nepriklausė pareiškėjai nuosavybės teise, nesudaro pagrindo spręsti dėl geležinkelio vagonų nuomos sutarties Nr. 2015/04-15 fiktyvumo, kadangi šiuo atveju pačios nuomos sutarties 1.1. punktas numatė, jog nuomotoja įsipareigoja perduoti nuomininkei ne tik jai priklausančius, bet ir naudojamus nuomos ar lizingo teise krovininius geležinkelio vagonus.
Dėl Quadro Center OU finansinio reikalavimo dalies, grindžiamos garantiniu raštu, pagrįstumo
  1. Pareiškėja Quadro Center OU BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje taip pat prašė patvirtinti jos 8 000 000 Eur dydžio finansinį reikalavimą. Minėtą finansinį reikalavimą pareiškėja grindė UAB „Logipolija“ ir UAB „Logipolijos vagonai“ išduotu garantiniu raštu 8 000 000 Eur sumai, kurį pirmosios instancijos teismas vertino kaip laidavimo sutartį, pažymėdamas, kad atsakovė, kaip laiduotoja, yra solidariai atsakinga už skolininkės UAB „Investicijos ir kapitalas“ prievoles pagal 2015 m. birželio 30 d. paskolos sutartį.
  2. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad Quadro Center OU 8 000 000 Eur dydžio finansinis reikalavimas yra pagrįstas bei tvirtintinas, atsižvelgęs į tai, kad į bylą buvo pateikti įrodymai, kurie, teismo vertinimu, patvirtina 8 579 749,90 Eur dydžio paskolos suteikimą UAB „Investicijos ir kapitalas“, konkrečiai, įrodymai apie perimtus UAB „Investicijos ir kapitalas“ įsipareigojimus kreditoriams N. P., O. T., D. R., OU Tulusari, bei įrodymai (banko sąskaitos išrašas, skolos ataskaitos), patvirtinantys tik dalinį – 173 250 Eur, UAB „Investicijos ir kapitalas“ atsiskaitymą su pareiškėja.
  3. 2015 m. birželio 30 d. paskolos sutartis nustatė, kad paskolos davėja Quadro Center OU suteikia paskolos gavėjai UAB „Investicijos ir kapitalas“ galimybę pasinaudoti iki 5 000 000 Eur dydžio paskola (paskolos sutarties 1.1. punktas, e. b. t. IX, l 119); kredito suma išmokama dalimis pagal paskolos gavėjos pareiškimą iki 2020 m. birželio 30 d. (paskolos sutarties 1.4. punktas), kredito grąžinimo terminas – 2020 m. birželio 30 d.
  4. 2015 m. rugsėjo 1 d. papildomu susitarimu prie 2015 m. birželio 30 d. paskolos sutarties Nr. QC-2015/01 paskolos davėja Quadro Center OU ir paskolos gavėja UAB „Investicijos ir kapitalas“ padidino paskolos sumą iki 8 600 000 Eur bei pratęsė paskolos grąžinimo terminą iki 2022 gruodžio 31 d. (papildomo susitarimo 1 punktas, e. b. t. IX, l. 122). Papildomu susitarimu paskolos gavėja UAB „Investicijos ir kapitalas“ taip pat įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2016 rugsėjo 2 d. paskolos davėjai pateikti paskolos sutarties sąlygų užtikrinimo garantiją, kad visi sutartiniai įsipareigojimai bus įgyvendinti laiku ir tinkamai; pateikiamos garantijos suma turi būti 8 000 000 Eur dydžio.
  5. 2015 m. rugsėjo 3 d. UAB „Logipolija“, UAB „Logipolijos vagonai“ ir UAB „Investicijos ir kapitalas“ pasirašė garantinį raštą, kuris įtvirtino, kad garantai – UAB „Logipolija“ ir UAB „Logipolijos vagonai“, taip pat kaip ir UAB „Investicijos ir kapitalas“, atsako Quadro Center OU už garantija užtikrintų prievolių ir garantija užtikrintų mokėjimų pagal 2015 m. birželio 30 d. tarp Quadro Center OU ir UAB „Investicijos ir kapitalas“ sudarytą paskolos sutartį Nr. QC-2015/01 su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais, įskaitant palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą, tinkamą įvykdymą; remiantis garantinio rašto 2 punktu, garantai UAB „Logipolija“ ir UAB „Logipolijos vagonai“, solidariai atsakydami kreditorei Quadro Center OU, neatšaukiamai ir besąlygiškai garantavo, kad skolininkė UAB „Investicijos ir kapitalas“ tinkamai, pilnai ir laiku įvykdys visas 2015 m. birželio 30 d. paskolos sutartyje Nr. QC-2015/01 numatytas sąlygas ir terminus bei savo įsipareigojimus, ir visada bus finansiškai pajėgi atlikti paskolos sutartyje numatytus įsipareigojimus ir įvykdyti kitas prievoles; garantų atsakomybė pagal garantiją yra neribota; garantija vykdoma pagal kreditorės reikalavimą, garantai įsipareigoja, kreditorei Quadro Center OU pateikus pagrįstą raštišką reikalavimą pagal garantinį raštą, paklusti ir tinkamai bei laiku įvykdyti garantija užtikrintas prievoles kreditorės Quadro Center OU pateiktame reikalavime nurodytais terminais ir forma; bet koks reikalavimas pagal garantiją turi būti įformintas raštu ir pasirašytas kreditorės Quadro Center OU valdybos nario. Tuo atveju, jei reikalaujama įvykdyti garantija užtikrintą prievolę, reikalavime turi būti išdėstyta: kokio įsipareigojimo skolininkė neįvykdė (pažeidė) (nurodant konkrečią paskolos sutarties nuostatą); įsipareigojimo neįvykdymo (pažeidimo) aplinkybės ir faktai; iš garantų reikalaujama įvykdyti prievolė (e. b. t. IX, l. 115-118).
  6. Byloje kilus ginčui dėl paskolos pagal 2015 m. birželio 30 d. paskolos sutartį suteikimo UAB „Investicijos ir kapitalas“ fakto, į bylą buvo pateiktos dvi skolos perkėlimo ir dvi reikalavimo teisių perleidimo sutartys, kuriomis Quadro Center OU sutiko perimti atitinkamus UAB „Investicijos ir kapitalas“ įsiskolinimus: 2015 m. birželio 30 d. sutartis, remiantis kuria Quadro Center OU sutiko perimti UAB „Investicijos ir kapitalas“ 695 470 Eur įsiskolinimą N. P. – sutarties 5 punktas nustatė, kad po skolos perkėlimo UAB „Investicijos ir kapitalas“ privalo grąžinti Quadro Center OU 695 470 Eur bei mokėti 7 proc. metines palūkanas (visa skola turi būti sumokėta iki 2020 m. birželio 30 d.), pagal sutarties 7 punktą po skolos perkėlimo – Quadro Center OU privalėjo grąžinti N. P. iš viso 695 470 Eur sumą, taip pat mokėti 1,7 proc. metinių palūkanų (visa skolos suma turėjo būti sumokėta iki 2017 m. birželio 30 d.) (e. b. t. X, l. 58 – 59); 2015 m. birželio 30 d. sutartis, remiantis kuria Quadro Center OU sutiko perimti UAB „Investicijos ir kapitalas“ 2 900 000 Eur įsiskolinimą O. T. – sutarties 5 punktas nustatė, kad po skolos perkėlimo UAB „Investicijos ir kapitalas“ privalo grąžinti Quadro Center OU 2 900 000 Eur bei mokėti 7 proc. metines palūkanas (visa skola turi būti sumokėta iki 2020 m. birželio 30 d.), pagal sutarties 7 punktą po skolos perkėlimo – Quadro Center OU privalėjo grąžinti O. T. iš viso 2 900 000 Eur sumą, taip pat mokėti 1,7 proc. metinių palūkanų (visa skolos suma turėjo būti sumokėta iki 2017 m. birželio 30 d.) (e. b. t. X, l. 60 – 61); 2015 m. liepos 3 d. sutartis, remiantis kuria pradinė kreditorė D. R. atlygintinai perleido naujajai kreditorei Quadro Center OU reikalavimo teises į skolininkę UAB „Investicijos ir kapitalas“ 898 857,64 Eur sumai, perleidžiamų reikalavimo teisių kainą pradinė kreditorė ir naujoji kreditorė sutarė laikyti konfidencialia (sutarties 2.1. punktas, e. b. t. X, l. 62 - 63); 2015 m. rugsėjo 1 d. sutartis, remiantis kuria Quadro Center OU sutiko perimti UAB „Investicijos ir kapitalas“ 4 085 422,26 Eur įsiskolinimą OU Tulusari – sutarties 4 punktas nustatė, kad po skolos perkėlimo UAB „Investicijos ir kapitalas“ įsiskolinimas Quadro Center OU laikomas paskolos išmokėjimu pagal 2015 m. birželio 30 d. paskolos sutartį Nr. QC-2015/01 (sutarties 4 punktas), po skolos perkėlimo Quadro Center OU įsiskolinimas OU Tulusari laikomas paskolos išmokėjimu pagal 2015 m. liepos 1 d. paskolos sutartį Nr. TUL-2015-07/01 (sutarties 5 punktas), skolos perkėlimas bus laikomas paskolos Nr. 2014/01-INCAP grąžinimu OU Tulusari iš UAB „Investicijos ir kapitalas“ (sutarties 6 punktas, e. b. t. X, l. 64 – 65).
  7. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria apeliantės SIA „LDZ Cargo“ atskirojo skundo argumentams dėl įrodymų, patvirtinančių paskolos suteikimo UAB „Investicijos ir kapitalas“ faktą, byloje nepakankamumo, kurį, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo remdamasis išimtinai tik aptartomis sutartimis dėl UAB „Investicijos ir kapitalas“ įsiskolinimų atitinkamiems kreditoriams perkėlimo ir reikalavimo teisių į UAB „Investicijos ir kapitalas“, kaip skolininkę, perleidimo Quadro Center OU, bei sprendžia, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo atskleistos teisingam klausimo išsprendimui reikšmingos aplinkybės. Tokios teisėjų kolegijos išvados pagrindžiamos toliau nurodomais motyvais.
  8. Pirma, nei 2015 m. birželio 30 d. paskolos sutarties, kurios įvykdymo užtikrinimui buvo pasirašytas 2015 m. rugsėjo 3 d. garantinis raštas, nuostatos, nei papildomo susitarimo prie šios sutarties nuostatos nenumatė paskolos suteikimo UAB „Investicijos ir kapitalas“ skolų perkėlimo ir reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pagrindu, priešingai, pagal paskolos sutarties 1.4. punktą kredito suma paskolos gavėjui turėjo būti išmokama dalimis. Tokia minėtos nuostatos, įtvirtinančios paskolos suteikimo paskolos gavėjui tvarką, formuluotė – „suma išmokama“, sudaro pagrindą spręsti, kad šiuo atveju buvo susitarta dėl paskolos suteikimo paskolos gavėjai UAB „Investicijos ir kapitalas“ dalimis, atitinkamomis piniginėmis sumomis, tačiau įrodymai apie 8 600 000 Eur sumos – paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjai UAB „Investicijos ir kapitalas“ į nagrinėjamą bylą nebuvo pateikti.
  9. Antra, pateiktos sutartys dėl UAB „Investicijos ir kapitalas“ įsiskolinimų atitinkamiems kreditoriams perkėlimo ir reikalavimo teisių į UAB „Investicijos ir kapitalas“, kaip skolininkę, perleidimo Quadro Center OU pačios savaime taip pat nepatvirtina paskolos suteikimo UAB „Investicijos ir kapitalas“ fakto. Net ir sutikus su pareiškėjos teiginiais, kad paskola buvo suteikta perimamt atitinkamus UAB „Investicijos ir kapitalas“ įsipareigojimus tretiesiems asmenims, iš reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo sutarčių turinio negalima daryti vienareikšmės išvados, kada paskolos suma turėtų būti laikoma išmokėta – reikalavimo teisės perleidimo sutarčių sudarymo, ar atitinkamų sumų sumokėjimo tretiesiems asmenims momentu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų, patvirtinančių atitinkamų sumų tretiesiems asmenims sumokėjimą, byloje nėra. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo analizuoti bei vertinti skolos perleidimo bei reikalavimo perkėlimo sutarčių sudarymo, atitinkamų jų sąlygų bei įsipareigojimų pagal jas vykdymo aplinkybes, išreikalaudamas papildomus šių aplinkybių nustatymui būtinus įrodymus.
  10. Kolegijos vertinimu, vien į bylą pateiktas UAB „Investicijos ir kapitalas“ 2017 m. balandžio 11 d. ir 2017 m. spalio 18 d. skolos patvirtinimas (e. b. t. X, l. 67, 68), byloje nesant kitų įrodymų, patvirtinančių realų paskolos pagal 2015 m. birželio 30 d. paskolos sutartį suteikimo paskolos gavėjui faktą bei momentą, laikytinas nepakankamu įrodymu minėtoms aplinkybėms konstatuoti bei Quadro Center OU 8 000 000 Eur dydžio finansiniam reikalavimui BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje patvirtinti.
  11. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegijos vertinimu, egzistuoja pakankamas pagrindas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje buvo patvirtinta Quadro Center OU 8 000 000 Eur dydžio finansinio reikalavimo dalis, panaikinimui, šį klausimą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi jo išsprendimas apeliacinės instancijos teisme šiuo atveju reikštų jo nagrinėjimą apeliaciniame procese iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, o klausimo tinkamam išsprendimui reikalinga išreikalauti bei tirti naujus įrodymus (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  12. Grąžindama šią bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja bei nevertina apeliantės SIA „LDZ Cargo“ atskirojo skundo argumentų, susijusių su garantinio rašto fiktyvumu ir galimu dalies dokumentų suklastojimu.
Dėl UAB „Vagon“ finansinio reikalavimo pagrįstumo
  1. Bylos duomenimis pareiškėja UAB „Vagon“ BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje prašė patvirtinti iš viso 433 511,53 Eur dydžio jos finansinį reikalavimą, kurį sudarė: 66 173,55 Eur pradelsta BUAB „LVG transportas“ skola už iš UAB „Vagon“ išnuomotus geležinkelio vagonus pagal išrašytas sąskaitas – faktūras; 294 883,19 Eur skola pagal 2016 m. spalio 31 d. paskolos sutartį; pagal buhalterinės apskaitos duomenis UAB „Vagon“ sumokėtas avansas – 13 478,15 Eur (skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nepatvirtinta UAB „Vagon“ finansinio reikalavimo dalis); 20 proc. bauda pagal 2016 m. spalio 31 d. paskolos sutarties 6.2. punktą, sudaranti 58 976,64 Eur (e. b. t. II, l. 357).
  2. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje buvo patvirtintas bendras 414 941,38 Eur dydžio UAB „Vagon“ finansinis reikalavimas. Atskiruoju skundu apeliantė SIA „LDZ Cargo“ ginčija visą BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje teismo patvirtintą UAB „Vagon“ finansinį reikalavimą, tuo tarpu UAB „Vagon“ – skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nepatvirtintą jos finansinio reikalavimo dalį – 13 478,15 Eur.
  3. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad neturi pagrindo abejoti išrašytų ir į bylą pateiktų sąskaitų – faktūrų tikrumu, bei byloje nepateikus įrodymų apie visišką šių sąskaitų apmokėjimą, pareiškėjos UAB „Vagon“ reikalavimo dalį dėl skolos už atsakovei išnuomotus vagonus – 66 173,55 Eur, laikė pagrįstu bei jį patvirtino. Kolegija pritaria šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms.
  4. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita – faktūra vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas, remiantis kuriuo galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. ar šalis sieja pirkimo ir pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų – faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Jeigu į bylą pateiktų įrodymų visuma patvirtina PVM sąskaitomis – faktūromis grindžiamą kreditoriaus reikalavimą, jis turi būti tvirtinamas.
  5. Aptariama UAB „Vagon“ finansinio reikalavimo dalis, priešingai nei atskirajame skunde nurodo apeliantė SIA „LDZ Cargo“, nebuvo grindžiama bei tvirtinama remiantis 2016 m. rugsėjo 30 d. susitarimu Nr. 2016/09-01, pagal kurį UAB „Vagon“ perėmė 200 000 JAV dolerių dydžio atsakovės įsiskolinimą SIA „Master Cargo“. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja UAB „Vagon“ minėtos 66 173,55 Eur savo finansinio reikalavimo dalies pagrįstumui patvirtinti pateikė į bylą devynias PVM sąskaitas – faktūras, UAB „Logipolijos vagonai“ (UAB „LVG transportas“) išrašytas už vagonų nuomą, prastovas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. iš viso 92 415,15 Eur sumai (e. b. t. II, l. 368 – 378). Aptariamos pareiškėjos UAB „Vagon“ reikalavimo dalies pagrįstumą, be pateiktų sąskaitų – faktūrų, byloje taip pat patvirtina ir atsakovės buhalterinės programos duomenys 2017 m. kovo 27 d., kuriuose fiksuotas 66 173,55 Eur atsakovės įsiskolinimas pareiškėjai (nurodant, kad atitinkama suma pareiškėjai yra neapmokėta būtent pagal pastarosios šioje byloje pateiktas sąskaitas – faktūras) (e. b. t. X, l 26), bankroto administratorės paaiškinimai, tuo tarpu įrodymų, paneigiančių nurodytos reikalavimo dalies pagrįstumą, į bylą nepateikta. Esant tokioms aplinkybėms spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino šią pareiškėjos finansinio reikalavimo dalį, o atskirojo skundo teiginiai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.
  6. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino įrodyta 109 069,54 Eur pareiškėjos UAB „Vagon“ finansinio reikalavimo dalį, grindžiamą 2016 m. spalio 31 d. paskolos sutarties Nr. VAG161031 pagrindu atsakovei suteikta ir negrąžinta paskola. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka iš dalies.
  7. Iš į bylą pateiktos 2016 m. spalio 31 d. paskolos sutarties turinio matyti, kad šia sutartimi UAB „Vagon“ (kredito davėja) ir UAB „Logipolijos vagonai“ (kredito gavėja) susitarė, jog kredito davėja suteiks kredito gavėjai iki 350 000 Eur dydžio paskolą, skirtą kredito gavėjos apyvartinėms lėšoms ir atsiskaitymams su kreditoriais. Sutarties šalys numatė paskolos suteikimo tvarką, o būtent, kad paskola suteikiama dalimis pagal kredito gavėjos poreikį ir prašymą; paskolos suma gali būti sumokama tiek į kredito gavėjos sąskaitą, tiek pagal kredito gavėjos prašymą tiesiogiai į kredito gavėjos kreditorių sąskaitas (Paskolos sutarties 1.1 punktas). Šalys taip pat sutarė, kad galutinis paskolos grąžinimo terminas yra 2017 m. lapkričio 31 d. (Paskolos sutarties 2.2 punktas); metinė palūkanų norma – 15 proc. (Paskolos sutarties 2.1 punktas); jeigu paskolos sutartis nutraukiama dėl kredito gavėjo kaltės, kredito gavėja privalo mokėti kredito davėjai 20 proc. baudą nuo faktiškai suteiktos ir negrąžintos paskolos sumos ir nesumokėtų palūkanų, sutartis laikoma automatiškai nutraukta ir pasibaigia dėl kredito gavėjos kaltės bei jai kyla pareiga mokėti baudą, jeigu kredito gavėja, negrąžinusi paskolos sumos ir palūkanų, pateikia teismui pareiškimą dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos kredito gavėjai iškėlimo, taip pat jeigu jai iškeliama bankroto ar restruktūrizavimo byla pagal trečiųjų asmenų pareiškimus (paskolos sutarties 6.2 punktas, e. b. t. II, l. 359 – 361).
  8. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad paskola UAB „Logipolijos vagonai“ buvo suteikiama paskolos sutartyje aptarta tvarka, t. y. UAB „Logipolijos vagonai“ pateikiant prašymus UAB „Vagon“ atlikti mokėjimus atitinkamiems UAB „Logipolijos vagonai“ kreditoriams, nurodant pinigų gavėjo (kreditoriaus) pavadinimą, pervestiną sumą bei gavėjo banko sąskaitą (paskolos sutarties 1.1 punktai).
  9. Pagal bylos duomenis UAB „LVG transportas“ (UAB „Logipolijos vagonai“) pateikė tris tokius prašymus UAB „Vagon“, 2016 m. gruodžio 30 d. prašymu prašydama UAB „Vagon“ jos 4 kreditoriams pervesti iš viso 372,97 Eur bei 12 290,78 JAV dolerių sumas (e. b. t. IV, l. 246), 2016 m. spalio 31 d. prašymu – 18 jos kreditorių pervesti iš viso 6 209,05 Eur, 24 335,12 RUB bei 62 512,16 JAV dolerių sumas (e. b. t. IV, l. 253 – 255), 2016 m. lapkričio 30 d. prašymu – 6 jos kreditoriams pervesti iš viso 372,98 Eur ir 32 950 JAV dolerių sumas (e. b. t. IV, l. 285).
  10. Visišką 2016 m. gruodžio 30 d. UAB „LVG transportas“ (UAB „Logipolijos vagonai“) prašymo UAB „Vagon“ įvykdymą patvirtina byloje pateikti mokėjimų pavedimai (nurodymai), atlikti 2017 m. gruodžio 30 d. UAB „LVG transportas“ (UAB „Logipolijos vagonai“) prašyme nurodytiems kreditoriams laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 5 d. iki 2017 m. vasario 21 d. (e. b. t. IV, l. 247 – 252), visų mokėjimų paskirtyse nurodant, kad mokama už UAB „Logipolijos vagonai“ arba UAB „LVG transportas“.
  11. Dalinį 2016 m. spalio 31 d. UAB „LVG transportas“ (UAB „Logipolijos vagonai“) prašymo UAB „Vagon“ įvykdymą patvirtina byloje pateikti mokėjimų pavedimai (nurodymai), atlikti 2016 m. spalio 31 d. UAB „LVG transportas“ (UAB „Logipolijos vagonai“) prašyme nurodytiems kreditoriams laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. (e. b. t. IV, l. 256, 261 – 274, 276 – 284), visų mokėjimų paskirtyse nurodant, kad mokama už UAB „Logipolijos vagonai“ arba UAB „LVG transportas“. Tačiau iš dalies į bylą pateiktų mokėjimų nurodymų paskirtyse nurodomos informacijos neįmanoma nustatyti, ar mokėjimai buvo atliekami už pačią mokėjimus atliekančią UAB „Vagon“, ar už UAB „LVG transportas“ (UAB „Logipolijos vagonai“): UAB Circle K Lietuva atlikti mokėjimai iš viso 750 Eur sumai (e. b. t. IV, l. 257 – 260), UAB NESTE Lietuva atlikti mokėjimai iš viso 300 Eur sumai (e. b. t. IV, l. 275).
  12. Visišką 2016 m. lapkričio 30 d. UAB „LVG transportas“ (UAB „Logipolijos vagonai“) prašymo UAB „Vagon“ įvykdymą patvirtina byloje pateikti mokėjimų pavedimai (nurodymai) nurodymai, atlikti 2016 m. lapkričio 30 d. UAB „LVG transportas“ (UAB „Logipolijos vagonai“) prašyme nurodytiems kreditoriams laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d. (e. b. t. IV, l. 286 – 292), visų mokėjimų paskirtyse nurodant, kad mokama už UAB „Logipolijos vagonai“ (UAB „LVG transportas“).
  13. Taigi, į bylą pateikti duomenys, patvirtinantys iš viso 5 905 Eur, 24 335,12 RUB, 107 752,94 JAV dolerių paskolos pagal 2016 m. spalio 31 d. paskolos sutartį UAB „Logipolijos vagonai“ suteikimą. Į nurodytas sumas neįtrauktos mokėjimų, kurių paskirtyse nenurodyta ir iš šių paskirčių neįmanoma nustatyti, kad mokama ne už UAB „Vagon“, o už UAB „LVG transportas“ (UAB „Logipolijos vagonai“), sumos (iš viso 1 050 Eur).
  14. 2016 m. spalio 31 d. paskolos sutarties 1.3 punktas numatė, kad, konvertuojant paskolos sumą, valiutų kursas suderinamas abiejų šalių sutarimu, remiantis www.lb.lt informacija. Aptartuose atsakovės prašymuose pareiškėjai UAB „Vagon“ taip pat buvo nurodyta, kad, atlikus pavedimus kita valiuta nei Eur, sumos konvertuojamos į Eur tą dieną, kurią jis buvo atliktas (pagal mokėjimo nurodymą), valiutų kursas suderinamas remiantis www.lb.lt informacija. Skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nenurodoma, kad teismas, apskaičiuodamas pareiškėjos UAB „Vagon“ tretiesiems asmenims už atsakovę sumokėtą bendrą sumą eurais, atsižvelgė į minėtą paskolos sutarties, taip pat atsakovės prašymų punktą. Abejones, kad aptariamas sutarties ir prašymų punktas galėjo būti neįvertintas iš dalies patvirtina ir skundžiamos teismo nutarties motyvuojamosios dalies pastaba dėl galimo apskaičiuotos sumos netikslumo dėl valiutų kursų.
  15. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atėmusi abejotinus mokėjimus iš viso 1 050 Eur sumai, taip pat remdamasi www.lb.lt skelbiama informacija apie atitinkamų valiutų kursus mokėjimų šiomis valiutomis atlikimo dieną, konstatuoja, kad UAB „Vagon“ pagal 2016 m. spalio 31 d. paskolos sutartį su UAB „LVG transportas“ (UAB „Logipolijos vagonai“) tretiesiems asmenims sumokėta suma sudaro iš viso 107 692,72 Eur (5 905 Eur + 349,22 Eur (24 335,12 RUB – konvertuota atsižvelgiant į atiliktų mokėjimų metu www.lb.lt skelbiamą RUB kursą) + 101 438,50 Eur (107 752,94 USD – konvertuota atsižvelgiant į atiliktų mokėjimų metu www.lb.lt skelbiamą USD kursą) t. y. 1 376,82 Eur mažiau, nei nustatė bei skundžiama nutartimi patvirtino pirmosios instancijos teismas, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis atitinkamai keistina.
  16. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad aptartų įrodymų pagrindu pareiškėjai UAB „Vagon“ byloje įrodžius 107 692,72 Eur paskolos pagal 2016 m. spalio 31 d. paskolos sutartį suteikimo atsakovei faktą, bei byloje nesant jokių įrodymų, patvirtinančių visišką arba bent dalinį šios paskolos grąžinimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią UAB „Vagon“ finansinio reikalavimo dalį patvirtino.
  17. Kolegija atmeta apeliantės SIA „LDZ Cargo“ atskirojo skundo argumentus, kad į bylą nepateikta įrodymų, jog tretieji asmenys, kuriems UAB „Vagon“ pervedė atitinkamas pinigų sumas, galimai nebuvo atsakovės kreditoriais, vadovaudamasi šios nutarties 83 punkte išdėstytais motyvais ir jų nekartodama.
  18. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė patvirtinti 13 478,15 Eur UAB „Vagon“ finansinio reikalavimo dalį, kurią, pareiškėjos teigimu, sudaro pareiškėjos sumokėta ir atsakovės nepadengta avanso suma, t. y. suma, už kurią bendrovė pareiškėjai nesuteikė teisės nuomotis vagonų ir kurios negrąžino, sprendęs, kad minėta pareiškėjos finansinio reikalavimo dalis nepagrįsta jokiais įrodymais (UAB „Vagon“ atskiruoju skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis).
  19. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su nagrinėjamos bylos duomenimis, su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, atkreipdama dėmesį į tai, kad aptariama UAB „Vagon“ finansinio reikalavimo dalis buvo grindžiama teismui pateiktu 2016 m. rugsėjo 30 d. susitarimu Nr. 2016/09-01, pagal kurio 2.4 punktą UAB „Logipolijos vagonai“ (UAB „LVG transportas“) ir UAB „Vagon“ susitarė, jog 200 000 JAV dolerių suma įskaitoma kaip UAB „Vagon“ avansinis mokėjimas pagal 2009 m. liepos 29 d. sutartį Nr. 2009/96-1 (e. b. t. IV, l. 295 – 297); 2016 m. spalio 3 d. geležinkelio vagonų priėmimo – perdavimo ilgalaikei nuomai, 2016 m. spalio 31 d. geležinkelio vagonų perdavimo (grąžinimo) – priėmimo iš ilgalaikės nuomos bei atliktų darbų aktais (e. b. t. IV, l. 304 – 315), kurie užfiksavo, kad UAB „Logipolijos vagonai“ (nuomotoja) 2016 m. spalio 1 d. perdavė, UAB „Vagon“ (nuomininkė) nurodytose stotyse priėmė, o 2016 m. spalio 31 d. grąžino, atitinkamus geležinkelio vagonus pagal geležinkelio vagonų ilgalaikės nuomos sutartį Nr. 96-1 nuo 2009 m. liepos 29 d., taip pat atliktų darbų sumą – 177 422,30 JAV dolerių (šios sumos patvirtinimui taip pat buvo pateikta 2016 m. spalio 31 d. išrašyta sąskaita – faktūra (e. b. t. IV, l. 303), 2016 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaita – faktūra 6 760,88 Eur sumai (e. b. t. IV, l. 301). Taigi, klausimas dėl UAB „Vagon“ 13 478,15 Eur finansinio reikalavimo dalies išspręstas pirmosios instancijos teismui visiškai neįvertinus į bylą pateiktų įrodymų, kuriais buvo įrodinėjamas šios kreditorinio reikalavimo dalies pagrįstumas, ir dėl jų ginčijamoje nutartyje nepasisakius, todėl ginčijama nutarties dalis naikintina, o klausimas perduotinas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.
  20. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Vagon“ prašoma patvirtinti jos 13 478,15 Eur finansinio reikalavimo dalis iš esmės grindžiama 2016 m. rugsėjo 30 d. susitarimu Nr. 2016/09-01, pagal kurio 2.4. punktą kaip UAB „Vagon“ avansinis mokėjimas pagal 2009 m. liepos 29 d. sutartį Nr. 2009/96 įskaityta 200 000 JAV dolerių suma. Ši suma yra tos pačios sutarties 1.2. punkto pagrindu skolininkės UAB „Logipolijos vagonai“ UAB „Vagon“ (naujajai skolininkei) perkelta jos 200 000 JAV dolerių skola kreditorei – SIA „Master Cargo“, atsakovės įsiskolinimas kuriai byloje grindžiamas tik išvestiniais buhalterinės apskaitos dokumentais – UAB „Logipolijos vagonai“ klientų apyvartos duomenimis (e. b. t. X, l. 25). Kolegija šioje nutartyje jau ne kartą konstatavo, kad išvestiniai buhalterinės apskaitos dokumentai patys savaime nėra pakankami kreditoriaus reikalavimui pagrįsti, todėl, nagrinėjant šios kreditorinio reikalavimo dalies tvirtinimo klausimą iš naujo, būtina aiškintis minėto susitarimo sudarymo bei įsipareigojimų pagal jį vykdymo aplinkybes, išreikalaujant įrodymus (pirminius dokumentus) apie UAB „Logipolijos vagonai“ įsipareigojimų SIA „Master Cargo“ 2016 m. rugsėjo 30 d. egzistavimą, jų dydį. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamas klausimas yra susijęs su SIA „Master Cargo“ teisėmis ir pareigomis, minėta bendrovė turi būti įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.
  21. Iš esmės tapačių motyvų pagrindu naikintina ir grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas, vertinęs kaip įrodytą, patvirtino pareiškėjos UAB „Vagon“ 174 760,99 Eur dydžio finansinio reikalavimo dalį.
  22. Teismas, tvirtindamas aptariamą pareiškėjos finansinio reikalavimo dalį, rėmėsi 2016 m. gruodžio 31 d. papildomu susitarimu prie 2014 m. kovo 14 d. sutarties Nr. SMC-04/03 (e. b. t. VIII, l. 131 – 132), taip pat į bylą pateiktos 2016 m. gruodžio 31 d. palūkanų paskaičiavimo pažymos (išvestinio dokumento) (e. b. t. II, l. 363), kurioje nurodyta, kad 2016 m. gruodžio 31 d. paskolos gavėjui UAB „LVG transportas“ buvo suteikta 174 760,99 Eur dydžio paskola, duomenimis, apsiribodamas išvada, kad pagal minėtą susitarimą UAB „Vagon“ perėmė iš UAB „LVG transportas“ visas teises ir pareigas pagal 2014 m. kovo 14 d. sutartį Nr. SMC-04/03, sudarytą tarp UAB „LVG transportas“ ir SIA „Master Cargo“, bet neanalizuodamas, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju reikšmingos 2016 m. gruodžio 31 d. papildomo susitarimo bei 2014 m. kovo 14 d. sutarties Nr. SMC-04/03 sąlygų visumos, jų sudarymo bei įsipareigojimų pagal jas vykdymo aplinkybių.
  23. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad 2016 m. spalio 31 d. paskolos sutartis aiškiai nustatė paskolos suteikimo pagal šią sutartį tvarką – paskolos sumos sumokėjimą į kredito gavėjo arba, pagal jo prašymą, tiesiogiai į jo kreditorių sąskaitas (Paskolos sutarties 1.1 punktas), nenumatant jokio kito paskolos suteikimo jos gavėjui būdo, kas tik patvirtina teisėjų kolegijos jau konstatuotą būtinybę aiškintis papildomas aplinkybes, susijusias su 2016 m. gruodžio 31 d. papildomu susitarimu bei pareiškėjos įrodinėtos 174 760,99 Eur dydžio paskolos UAB „LVG transportas“ suteikimo realumu.
  24. Panaikinus pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl UAB „Vagon“ 174 760,99 Eur dydžio finansinio reikalavimo, kildinamo iš 2016 m. spalio 31 d. paskolos sutarties, ir šią bylos dalį perduodant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, atitinkamai keistinos ir teismo nutarties dalys UAB „Vagon“ finansinio reikalavimo palūkanų bei baudos pagal 2016 m. spalio 31 d. paskolos sutartį dalyje – patvirtinant pagal 2016 m. gruodžio 31 d. palūkanų priskaičiavimo pažymą iki nurodomo 174 760,99 Eur UAB „Vagon“ paskolos UAB „LVG transportas“ suteikimo UAB „LVG transportas“ priskaičiuotas palūkanas, sudarančias 1 087,40 Eur (e. b t. II, l. 363), taip pat atitinkamai sumažinant pagal 2016 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartį paskaičiuotos baudos UAB „LVG transportas“ dydį iki 21 756,02 Eur (107 692,72 Eur + 1 087,40 Eur /20 proc.). Likusių palūkanų, paskaičiuotų po 2016 m. gruodžio 31 d. (e. b. t. II, l. 365, 367), bei baudos klausimai, kaip išvestiniai reikalavimai, perduotini spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su perduodama spręsti 174 760,99 Eur dydžio UAB „Vagon“ finansinio reikalavimo dalimi.
Dėl teismo nepatvirtintos UAB „LW logistics“ finansinio reikalavimo dalies
  1. Pareiškėja UAB „LW logistics“ dalį savo 46 230,34 Eur dydžio finansinio reikalavimo – 45 019,06 Eur, grindė 2016 m. gruodžio 31 d. susitarimu, sudarytu tarp TOO „CMA CGM Central Asia“ (kreditorės), UAB „LVG transportas“ (skolininkės) ir UAB „LW logistics“ (naujosios skolininkės), kurio 1.2. punktas numatė, kad skolininkė perkelia 48 418 JAV dolerių skolą naujajai skolininkei; naujoji skolininkė įsipareigojo padengti kreditorei 48 418 JAV dolerių dydžio įsiskolinimą ne vėliau kaip 2017 m. gruodžio 31 d. (Sutarties 1.3. punktas); po susitarimo pasirašymo UAB „LVG transportas“ įsiskolinimas TOO „CMA CGM Central Asia“ atitinkamai sumažės 48 418 JAV dolerių suma ir bus lygus 0 Eur (sutarties 2.4. punktas); skolininkės atsakomybė kreditorei dėl 48 418 JAV dolerių sumos sumokėjimo išnyksta tik naujajai skolininkei faktiškai visiškai įvykdžius prisiimtus įsipareigojimus (Sutarties 3.3. punktas).
  2. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas patvirtinti aptariamą 45 019,06 Eur dydžio šią pareiškėjos UAB „LW logistics“ finansinio reikalavimo dalį sprendė, kad 2016 m. gruodžio 31 d. susitarimas dėl skolos perkėlimo buvo neatlygintinis, todėl pareiškėjos reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Apeliantė UAB „LW logistics“ atskiruoju skundu su minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl toliau nurodomų motyvų jas laiko pagrįstomis.
  3. Analizuojamo 2016 m. gruodžio 31 d. susitarimo turinys – atlyginimo už skolos perėmimą nenumatymas, taip pat jokių kitų įrodymų, galinčių patvirtinti kitokias aplinkybes byloje nebuvimas, sudaro pagrindą išvadai, kad šiuo atveju, kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, tarp TOO „CMA CGM Central Asia“ (kreditorės), UAB „LVG transportas“ (skolininkės) ir UAB „LW logistics“ (naujosios skolininkės) buvo sudarytas būtent neatlygintinis skolos perkėlimo sandoris. Priešingai nei atskirajame skunde nurodo apeliantė UAB „LW logistics“, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad privatus juridinis asmuo, nepažeisdamas savo teisnumo ir kreditorių teisėtų interesų, gali sudaryti neatlygintinius turto perleidimo sandorius arba dengti įsiskolinimą už trečiuosius asmenis. Netgi jei privataus juridinio asmens tikslas yra siekti pelno, neatlygintinas sandoris taip pat ne visada prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016). Be to, pareiškėjai neginčijant 2016 m. gruodžio 31 d. susitarimo, aplinkybių dėl minėto susitarimo prieštaravimo juridinio asmens (pareiškėjos UAB „LW logistics“) teisnumui, jo kreditorių interesams, vertinimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas.
  4. Apeliantės teiginiai, kad nagrinėjamu atveju pagal analogiją turėtų būti taikomos CK 6.872 straipsnio 3 dalies nuostatos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pripažįstami nepagrįstais, kadangi minėta nuostata reglamentuoja paskolos teisinius santykius, kurie pagal savo turinį ir pobūdį nėra panašūs į skolos perkėlimo teisinius santykius.
  5. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad dalis – 45 019,06 Eur, UAB „LW logistics“ finansinio reikalavimo BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje nebuvo patvirtinta pagrįstai, pareiškėjos UAB „LW logistics“ atskirojo skundo argumentai atitinkamų pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
  1. Atskiruoju skundu apeliantė SIA „LDZ Cargo” taip pat prašo panaikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria iš jos UAB „Vagon“ naudai buvo priteistos 1 452,00 Eur bylinėjimosi išlaidos.
  2. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės SIA „LDZ Cargo” argumentus, kad teismas, BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje patvirtinęs SIA „LDZ Cargo” ginčytą kreditoriės UAB „Vagon“ finansinį reikalavimą, nepagrįstai UAB „Vagon“ byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisė iš SIA „LDZ Cargo”, pažymėdama, kad būtent SIA „LDZ Cargo” inicijuotas ginčas išspręstas pirmosios instancijos teisme priimant pareiškėjai UAB „Vagon“ iš esmės palankų procesinį sprendimą, sąlygojo procesinių pasekmių, susijusių su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, atsiradimą (CPK 93 straipsnis).
  3. Nepaisant aptarto, teisėjų kolegija, panaikinusi pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl didelės UAB „Vagon“ reikalavimo dalies tvirtinimo ir grąžindama ją nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų (taip pat ir pateiktų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu) paskirstymo (perskirstymo) klausimo nesprendžia ir dėl pirmosios instancijos teismo UAB „Vagon“ naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio nepasisako, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims klausimą palikdama spręsti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199-916/2016).
  4. Pareiškėja LAAS CARGO OU pateikė įrodymus apie patirtas 2 000 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas už atsiliepimo į SIA „LDZ Cargo” atskirąjį skundą parengimą. SIA „LDZ Cargo” atskirojo skundo dalį dėl LAAS CARGO OU finansinio reikalavimo atmetus, LAAS CARGO OU iš SIA „LDZ Cargo” priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos, neviršijančios Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą – 1 090,31 Eur.

7Vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 punktais, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

8Apeliacinį procesą civilinėje byloje Nr. e2-306-823/2018 pagal pareiškėjos SIA „LDZ Cargo“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties dalies, kuria teismas atmetė pareiškėjos SIA „LDZ Cargo“ prašymą dėl BUAB „LVG transportas“ bankroto administratorės UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ atstatydinimo, nutraukti.

9Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties dalį, kuria buvo patvirtintos UAB „LW trans“ 14 166,04 Eur ir 53 214,96 Eur finansinio reikalavimo dalys, Quadro Center OU 8 000 000 Eur finansinio reikalavimo dalis, UAB „Vagon“ 174 760,99 Eur finansinio reikalavimo dalis, TOO „Eurasia Automotive“ 396 545,04 JAV dolerių finansinis reikalavimas, atsisakyta tvirtinti UAB „Vagon“ 13 478,15 Eur finansinį reikalavimą, panaikinti ir klausimus dėl šių reikalavimų, kartu su išvestiniais baudos ir palūkanų reikalavimais, taip pat UAB „Vagon“ bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu, perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties dalį, kuria buvo patvirtinta UAB „Vagon“ 109 069,54 Eur finansinio reikalavimo dalis, 6 809,33 Eur bei 58 127,97 Eur finansinio reikalavimo dalys (palūkanos ir bauda) pakeisti, patikslinant šioje dalyje BUAB „LVG transportas“ bankroto byloje tvirtintinus UAB „Vagon“ finansinio reikalavimo dydžius, – juos atitinkamai sumažinant iki 107 692,72 Eur, 1 087,40 Eur bei 21 756,02 Eur.

11Kitą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

12LAAS CARGO OU naudai iš pareiškėjos SIA „LDZ Cargo“ priteisti 1 090,31 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai