Byla 2K-153-511/2020
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 12 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. (V. K.) ir jo gynėjo advokato Gintaro Černiausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 12 d. nutarties.

3Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, laisvės atėmimu penkeriems metams. Civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Patvirtintas V. K. ir nukentėjusiųjų R. K. bei S. K. 2019 m. vasario 25 d. susitarimas dėl likusios neatlygintos neturtinės žalos atlyginimo, pagal jį V. K. su neturtinės žalos dydžiu – kiekvienam nukentėjusiajam ją įvertinus po 4000 Eur – sutinka ir susitarimo pasirašymo metu abiem nukentėjusiesiems sumoka po 1000 Eur, iš viso 2000 Eur; likusią žalą moka dalimis po 600 Eur per mėnesį į nukentėjusiojo R. K. sąskaitą iki visiško atsiskaitymo.

4Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi nuteistojo V. K. gynėjo advokato Gintaro Černiausko apeliacinis skundas atmestas.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6I. Bylos esmė

71. V. K. nuteistas už tai, kad 2018 m. rugsėjo 15 d. apie 4.55 val. kieme prie naktinio klubo „M.“, esančio Vilniuje, ( - ), konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė kumščiu vieną smūgį Ž. K. į veidą, šis nuo suduoto smūgio krisdamas aukštielninkas trenkėsi galva į grindinį, taip padarė nukentėjusiajam minkštųjų audinių kraujosruvą veido kairėje, muštinę žaizdą pakaušio kairėje su aplinkinių minkštųjų audinių kraujosruva, kaukolės skliauto ir pamato lūžį, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju dangalu virš dešinio pusrutulio, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, galvos smegenų sumušimą. Dėl galvos sumušimo, kuris komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu dėl išsiliejusio kraujo, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu, Ž. K. mirė. Taip V. K. nužudė Ž. K.

8II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

92. Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas G. Černiauskas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį ir veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 132 straipsnio 1 dalį esant idealiajai sutapčiai su BK 140 straipsnio 1 dalimi; arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai nurodo, kad:

102.1. Teismai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, nesivadovavo teismų praktika.

112.2. V. K. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nesant jo veiksmuose tyčios. Beje, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas J. Namavičius, nesutikdamas su veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pareiškė atskirąją nuomonę nurodydamas, kad ,,iš bylos aplinkybių negalima daryti išvados, kad nuteistasis veiksmo metu konkrečiai numatė riziką, kad nukentėjusysis nukritęs mirtinai susimuš galvą į grindinį. Taigi, nors V. K. lieka kaltas dėl nukentėjusiojo mirties, tačiau jo kaltės forma yra neatsargumas.“

122.3. Norint veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnį, reikia nustatyti ne tik tyčinius veiksmus, bet ir kaltininko psichinį santykį su padariniais – norėjimą ar numatymą atsiradusių padarinių. Netiesioginės tyčios atveju kaltininkas nors ir neturi tikslo atimti gyvybės, tačiau suvokia, kad atitinkamai veikdamas gali sukelti kito žmogaus mirtį. Neatsargus gyvybės atėmimas yra tada, kai kaltininkas nenumato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes, asmenines savybes turi ir gali tai numatyti. Tai reiškia, kad darydamas veiką kaltininkas nesupranta, jog kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Taigi, galėjimas numatyti kito žmogaus mirtį konkrečioje situacijoje – tai kaltininko reali galimybė suprasti veikos pavojingumą ir numatyti padarinius (gyvybės atėmimą).

132.4. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę siejo su tuo, kad jis turėjo numatyti ir numatė, jog dėl jo veiksmų bus sužalotas žmogus. Tačiau nuteistasis negalėjo numatyti, kad, sudavus vos tik vieną neapibrėžtą ir nekonkretizuotą į konkrečią kūno vietą smūgį, nukentėjusysis nukris ir patirs mirtinus sužalojimus, o ne sveikatos sutrikdymą (tai, beje, patvirtina ir teismo vartojami teiginiai „atsiras padariniai – sužalotas žmogus“). Kadangi gyvybės atėmimas nėra dėsningas vieno smūgio ranka į veidą padarinys (paprastai tai sukelia skirtingo laipsnio sveikatos sutrikdymus, o ne mirtį), kaltininkas nesuvokia, kad tokia veika pavojinga kito žmogaus gyvybei, ir nenumato tokių padarinių kaip gyvybės atėmimas. Eksperto K. Zinkevičiaus (K. Zinkevič) paaiškinimai, kad „smūgis į skruostikaulį ne visada pasibaigia mirtimi, griuvimu“, taip pat leidžia kritikuoti teismų išvadas dėl to, jog suduodamas nukentėjusiajam, staiga priartėjusiam iš nugaros (net nespėjus numatyti galimo smūgio sudavimo vietos), nuteistasis turėjo numatyti šių veiksmų pasekmes.

142.5. Kaltės intelektualinį momentą sudaro pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas ir BK nustatytų padarinių numatymas. Tuo tarpu kaltės valinis momentas yra asmens psichinis santykis su veikos padariniais, t. y. asmens noras arba nenoras, kad tie padariniai atsirastų. Pagal skirtingus intelektualinio ir valinio momentų derinius ir yra išskiriamos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Šioje byloje esminį dėmesį teismai skyrė tik valiniam tyčios elementui. Tačiau valinis tyčios elementas nepakeičia intelektualaus tyčios elemento ir neleidžia daryti išvadų dėl to, kokius tiksliai galimus kilti padarinius asmuo galėjo (turėjo) suvokti. Netiesioginės tyčios atveju asmuo ne tik numato galimus savo veikos padarinius, bet ir suvokia veikos pavojingumą. O nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo numato tik tai, kad dėl jo veikos gali atsirasti BK nustatyti padariniai, o pats tos veikos pavojingumas suvokiamas ir vertinamas tik abstrakčiai. Nagrinėjamu atveju nuteistasis taip pat tik abstrakčiai įvertino veikos pavojingumą ir nenumatė kilsiančių padarinių – nukentėjusiojo griuvimo ir taip sukeltos mirties.

152.6. Analizuojant nuteistojo kaltės formą ypač svarbu pabrėžti tai, kad šioje situacijoje nuteistasis nusikalstamus veiksmus atliko ne iš anksto numatęs smurtauti prieš nukentėjusįjį, o šiam netikėtai jį puolant iš nugaros. Taigi, nuteistasis neturėjo realių galimybių ir laiko įvertinti, į kokią tiksliai kūno vietą smūgis bus suduotas ar kad apskritai jis pasieks nukentėjusįjį.

162.7. Vaizdo įrašas patvirtina, kad nuteistojo veiksmai nukreipti turint tikslą ne sužaloti asmenį ar atimti jam gyvybę, o apginti save bei kitų asmenų turtą ir yra tik atsakas į neteisėtus kitų asmenų veiksmus. Iš vaizdo įrašo matyti, kad, nuteistajam ir kitiems asmenims įsėdus į taksi automobilį, nukentėjusysis elgiasi agresyviai – suduoda kelis smūgius į taksi automobilį (vaizdo įrašo 37 sekundė), vėliau stovi itin arti automobilio neleisdamas jam išvažiuoti, provokuodamas konfliktą. Po šių nukentėjusiojo veiksmų iš automobilio išlipa taksi vairuotojas, po kurio laiko iš automobilio išlipa nuteistasis ir (vaizdo įrašo 45 sekundė) bando suduoti šalia automobilio stovinčiam šviesiai apsirengusiam asmeniui, turėdamas tikslą nuvyti jį nuo automobilio, į kurį ką tik buvo suduoti smūgiai. Šviesiai apsirengusiam asmeniui atsitraukus, V. K. lieka stovėti ir šio asmens nesiveja, taigi neatlieka jokių intensyvių smurtinių veiksmų. Tuo tarpu nuteistajam iš nugaros stovintis nukentėjusysis įsibėgėjęs bando pulti ramiai stovintį V. K., su pagreičiu žengdamas žingsnį link jo. Būtent tuo laiku, kai nukentėjusysis įsibėgėjo ir žengė greitą žingsnį link nuteistojo, V. K. atsisuka ir gindamasis (reaguodamas į agresyvų nukentėjusiojo elgesį, nukreiptą prieš jį) suduoda nekonkretizuotą smūgį nukentėjusiajam (vaizdo įrašo 57 sekundė). Taigi, nuteistasis sudavė smūgį net nenumatydamas, į kokią kūno vietą šis smūgis bus suduotas, bei apskritai nesitikėdamas, kad jis pataikys į nukentėjusįjį.

172.8. Reikšminga ir tai, jog nuteistasis stovėjo vienas tarp dviejų priešiškai nusiteikusių asmenų, ką tik sukėlusių konfliktą, gadinusių svetimą turtą, todėl tokioje situacijoje, nukentėjusiajam itin staigiai iš nugaros priartėjus prie nuteistojo ir elgiantis neadekvačiai, V. K. turėjo pagrįstą baimę ir įtarimą dėl realaus kėsinimosi į jį.

182.9. Minėtas aplinkybes dėl neadekvataus paties nukentėjusiojo elgesio patvirtina ne tik byloje esantis vaizdo įrašas, bet ir liudytojų parodymai dėl agresyvaus nukentėjusiojo elgesio bei paties nuteistojo parodymai, kuriuose jis nurodė, kad smūgį sudavė dėl to, jog išgirdo iš nugaros nukentėjusįjį sakant kažką panašaus kaip „trenksiu tuoj“. Taigi, išsamiai išanalizavus vaizdo įrašą ir įvertinus paties nukentėjusiojo grėsmingą bei agresyvų judesį nuteistojo link, matyti, kad V. K. veiksmai buvo nukreipti turint tikslą apginti save, o ne tyčia sužaloti asmenį ar atimti jam gyvybę. Iš esmės tai patvirtina ir pati situacijos schema, iš kurios matyti, kad smūgis suduotas atsitiktinai, pačiam nuteistajam netikėtai dėl staigaus nukentėjusiojo poelgio – pasikėsinimo į jį.

192.10. Šiuo klausimu teismų praktika nenuosekli. Nors dažniausiai kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad galva yra gyvybiškai svarbus organas ir net ir vieno smūgio sudavimas pagrindžia netiesioginę kaltininko tyčią nužudyti, tačiau yra konstatuota ir tai, jog „sveikatai realus pavojus negrėsė; nes jam vieną smūgį sudavęs nukentėjusysis D. P. buvo girtas, fiziškai silpnesnis, neturėjo jokių grėsmingų įrankių, o įvykio vietoje buvo daug žmonių“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-378/2010). Kitoje byloje konstatuota net ir tai, jog pavojingo įrankio panaudojimas, smūgiuojant į galvą, nelaikytinas pavojingu gyvybei: „Nors J. A. ir sudavė nuteistajam pliauska į galvą (S. A. diagnozuotas galvos sumušimas), tačiau tokio smurto negalima laikyti akivaizdžiu kėsinimusi į nuteistojo gyvybę ar sveikatą“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222/2011). Nagrinėjamu atveju V. K. taip pat buvo fiziškai silpnesnis nei nukentėjusysis, rankoje neturėjo jokių grėsmingų įrankių, tai paneigia jo tikslą nužudyti žmogų bei jo tyčinės kaltės (netiesioginės tyčios) formą. Nuteistasis nenumatė ir negalėjo numatyti, kur tiksliai (į kokią kūno vietą) jo smūgis bus suduotas ar kad iš tiesų jis pataikys į nukentėjusįjį, todėl šiuo atveju negalima daryti kategoriškos išvados dėl netiesioginės tyčios formos.

202.11. Kitoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-74-788/2019), kurios aplinkybės iš esmės panašios į šios bylos (nukentėjusiajam suduotas tik vienas smūgis į galvos sritį, nuo kurio nukentėjusysis prarado pusiausvyrą ir griuvo patirdamas mirtinus sužalojimus), kaltinamojo veika buvo perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 132 straipsnio 1 dalį konstatavus, kad „suduodamas nukentėjusiajam smūgį ramentu, P. V. nesuvokė, kad kelia pavojų jo gyvybei, nenumatė, kad dėl smūgio šis gali griūti ir patirti mirtiną traumą“. Taigi, net ir atsižvelgiant į tai, jog smūgis nukentėjusiajam taip pat buvo suduotas į gyvybiškai svarbią kūno vietą, be to, suduotas panaudojant įrankį, kasacinis teismas pripažino, jog kaltinamojo veiksmai pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, dėl to jo veika buvo perkvalifikuota kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

212.12. Nagrinėjamu atveju aktuali ir kita Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėta byla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2010), kurioje situacija iš esmės analogiška šio įvykio aplinkybėms, t. y. asmuo nuteistas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį (veiką perkvalifikavus iš BK 129 straipsnio 1 dalies) už tai, kad turgavietėje konflikto metu dešine ranka sudavė vieną smūgį O. G. į kairįjį petį, dėl to šis nugriuvo ant žemės ir pakaušiu atsitrenkė į asfalto grindinį; dėl patirtų sužalojimų O. G. mirė. Tokie nuteistojo veiksmai apeliacinės instancijos teismo buvo kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokiam veikos teisiniam įvertinimui pritarė nurodydamas, kad „nukentėjusiojo mirtis, kilusi dėl to, kad jis nuo smūgio griuvo, atsitrenkė galva į asfaltą ir patyrė mirtiną galvos traumą, netraktuotina kaip atsitiktinė suduoto smūgio pasekmė. <...> nuteistasis, sudavęs smūgį į petį nukentėjusiajam, nors ir nenumatė, kad šis grius ir patirs mirtiną traumą, bet turėjo ir galėjo tai numatyti, taigi, nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo.“

222.13. Atkreiptinas dėmesys, kad šios bylos aplinkybės yra itin panašios į baudžiamosios bylos Nr. 2K-7-74-788/2019 aplinkybes tuo aspektu, jog abiejose bylose nuteistieji negalėjo suvokti ir numatyti, kad dėl smūgio nukentėjęs asmuo gali griūti ir patirti mirtiną traumą. Akivaizdu, kad suduodamas tik vieną neapibrėžtą smūgį (nenumatydamas, kur tiksliai smūgis bus suduotas ir ar jis iš tiesų pasieks nukentėjusįjį), neatlikdamas jokių kitų intensyvių smurtinių veiksmų asmuo negali tikėtis, kad toks veiksmas neabejotinai sukels nukentėjusiojo mirtį ar kad tokie padariniai yra labai tikėtini. Apie tai gali būti sprendžiama pagal intensyvaus pobūdžio smurtą, panaudotus įrankius ir panašiai, tačiau kiekvienu atveju individualiai vertinant situaciją. Nagrinėjamu atveju jau vien iš vaizdo įrašo matyti, kad pats nukentėjusysis su pagreičiu žengė link nuteistojo, stovėdamas jam už nugaros, tai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nuteistasis neturėjo galimybių įvertinti ir numatyti savo veiksmo padarinių – nukentėjusiojo mirties. Atsižvelgiant į tai, veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas esant sutapčiai su nežymiu sveikatos sutrikdymu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

232.14. Teismai neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių – nukentėjusiojo mirties. Pirma, byloje klaidingai konstatuota, kad tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes bylos aplinkybės patvirtina, kad šis ryšys sudėtingas. Tiesioginis priežastinis ryšys yra tuo atveju, kai veika tiesiogiai sukelia padarinius (pavyzdžiui, kaltininkas sudavė tris smūgius peiliu į pilvą ir nukentėjusysis įvykio vietoje nuo padarytų sužalojimų mirė). Sudėtingas priežastinis ryšys – tai ryšys, komplikuotas dėl pašalinių jėgų įsikišimo. Nagrinėjamu atveju tarp nuteistojo veikos ir padarinių yra ne tiesioginis priežastinis ryšys, o sudėtingas, nes nukentėjusiojo mirtį lėmė ne vien tik nuteistojo veiksmai – smūgio sudavimas, bet ir griuvimas ant grindinio, kas ir sukėlė veikos padarinius. Tai pagrindžia ir eksperto K. Zinkevičiaus paaiškinimai, kad „jeigu vienintelis kontaktas būtų į veido kairę sritį ties skruostikaulio lanku, kraujosruva minkštuosiuose audiniuose būtų kvalifikuota kaip nežymus sveikatos sutrikdymas“. Antra, teismai tik formaliai įvertino priežastinį ryšį, nepasisakė dėl esminių priežastinio ryšio nustatymo elementų bei metodikos, dėl to irgi netinkamai kvalifikavo nuteistojo veiką. Teismai neatsakė, ar priežastinis ryšys šiuo konkrečiu atveju buvo ir galėjo būti iš anksto numatomas, ar nuteistojo veika ir sukelti padariniai buvo dėsningi ar atsitiktiniai. Taigi, teismų sprendimai dėl būtinojo priežastinio ryšio tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių liko nemotyvuoti.

242.15. Nustatant priežastinį ryšį remiamasi tam tikra metodika, kurioje išskirtini du etapai. Pirmajame etape taikoma būtinųjų padarinių kilimo sąlygos taisyklė, kurios pagrindu nustatoma, ar būtent to kaltininko ir būtent tuo metu atlikti neteisėti veiksmai sukėlė pavojingus padarinius. Šiame etape svarbu nustatyti, ar kitos, nepriklausančios nuo kaltininko veiksmų, aplinkybės nepertraukė priežastinio ryšio grandinės. Šios aplinkybės turi veikti savarankiškai, nenulemtos kaltininko neteisėtų veiksmų. Antrajame etape reikalaujama įvertinti, ar šis ryšys yra būtinasis ar atsitiktinis. Būtinasis priežastinis ryšys yra dėsningas ir iš anksto numatomas. Atsitiktinis priežastinis ryšys paneigia tyčinę kaltės formą, nes gebėjimas numatyti padarinius tokiu atveju lieka už kaltininko suvokimo ribų. Netiksliai nustačius priežastinį ryšį, neteisingai kvalifikuojama ir pati nusikalstama veika.

252.16. Teismai konstatavo, kad nuteistasis, suduodamas nukentėjusiajam smūgį į galvos sritį, turėjo numatyti tokius padarinius kaip mirtis, t. y. turėjo numatyti, kad nukentėjusysis gali kristi ir galva kontaktuoti su kietais paviršiais. Tačiau toks vertinimas ir reikalavimas numatyti galinčius kilti padarinius yra neteisingas ir nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis ir nuteistasis buvo neblaivūs. Nuteistojo neblaivumas neabejotinai yra veiką sunkinanti aplinkybė, tačiau kartu tai vertintina ir kaip jo suvokimą bei mąstymo procesą ribojantis veiksnys. Nukentėjusiojo neblaivumas taip pat buvo padarinius lemiantis veiksnys, nes turėjo įtakos jo koncentracijai ir galimai netgi griuvimui bei tuo sukeltiems padariniams.

262.17. Nors atvejai, kai nukentėjusieji po suduoto smūgio griūna ir kontaktuoja su kietais paviršiais, yra nereti, tačiau mirtys tokiose situacijose labai retos. Todėl šioje byloje turėjo būti motyvuotai atsakyta į klausimą, ar vienas suduotas smūgis iš tiesų galėjo būti dėsninga (iš anksto numatoma) nukentėjusiojo griuvimo ir taip sukeltos mirties priežastis. Teisėjo J. Namavičiaus atskirojoje nuomonėje nurodoma, kad ,,vien formuluotė, jog asmuo ,,negali nesuprasti“, kad nuo jo smūgio kitas asmuo ,,gali nugriūti“, lygiai taip pat sėkmingai pagrindžia ir neatsargumo įkaltinimą, nes ji nekelia klausimo, ar ir kiek konkrečiu atveju savo veikos pavojingumą asmuo iš tiesų suprato. Kas vairuodamas viršija greitį, restorane gamina netikusį patiekalą, nesilaiko saugumo instrukcijų, abstrakčiame lygmenyje gali netgi pozityviai suvokti, kad toks jo elgesys „gali sukelti“ žalojančius padarinius. Todėl atskiriant neatsargumą nuo sąlyginės tyčios (dolus eventualis) pastarajai keltinas reikalavimas, kad pavojingų padarinių suvokimas, atsižvelgiant į įvykio situacijos eigą, turi būti pakankamai konkretus. Šiuo atveju smūgiuodamas nuteistasis numatė smūgio sukeliamą padarinių riziką (sveikatos sutrikdymas), tačiau iš bylos aplinkybių negalima daryti išvados, kad nuteistasis veiksmo metu konkrečiai numatė riziką, kad nukentėjusysis nukritęs mirtinai susimuš galva į grindinį“. Taigi reikalavimas numatyti sudėtingą priežastinio ryšio grandinės vystymąsi šiuo konkrečiu atveju yra nepagrįstas, nes nuteistasis negalėjo numatyti dėsningumo tarp savo veikos ir kilsiančių padarinių. Vadinasi, priežastinis ryšys šioje situacijoje buvo atsitiktinis, todėl nuteistojo veika negalėjo būti kvalifikuota kaip tyčinis nužudymas, nes vien atsitiktinis priežastinis ryšys rodo, jog nuteistojo veika turėjo būti kvalifikuota kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

272.18. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas nėra tiksliai suformavęs nuostatų dėl priežastinio ryšio nustatymo metodikos ir jos reikšmės nusikalstamų veikų kvalifikavimui. Tačiau šis klausimas yra ypač aktualus nagrinėjamoje byloje (taip pat ir kitose nužudymo bylose), nes būtent tinkamas ir tikslus priežastinio ryšio nustatymas vadovaujantis atitinkama metodika lemia tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą ir leidžia išvengti teisės taikymo klaidų. Atsižvelgiant į tai, prašoma motyvuotai ir išsamiai atsakyti, kokia priežastinio ryšio nustatymo metodika vadovaujamasi, priimant išvadas dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo.

282.19. Teismai nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas ir provokuojantis nukentėjusiojo Ž. K. elgesys. Bylos aplinkybės, liudytojų D. M., R. R., J. B., A. Š. parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis elgėsi agresyviai ir neadekvačiai, trankė per automobilio kėbulą, neleido važiuoti. Taigi, nuteistojo elgesį nulėmė ne siekis nusikalstamai veikti ar asmeninis interesas, o tikslas apsaugoti svetimą asmenį, jo turtą bei apginti save reaguojant į rizikingą ir provokuojantį paties nukentėjusiojo elgesį (nukentėjusiajam stovint nuteistajam už nugaros ir agresyviai šaukiant, ruošiantis smūgiuoti). Pagal teismų praktiką, provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2014). Šioje situacijoje nukentėjusiojo veiksmai buvo akivaizdžiai provokuojantys, jis be jokios priežasties, elgdamasis neadekvačiai ir agresyviai, lydėjo nuteistąjį ir jo draugus iki pat taksi automobilio, o jiems į jį įlipus, neleido išvažiuoti, gadino svetimą automobilį, keikėsi rodydamas akivaizdžią agresiją. Būtent dėl šių priežasčių, jausdamas akivaizdžią grėsmę taksi vairuotojui, nuteistasis išlipo iš automobilio ir bandė nuo jo nuvyti nukentėjusįjį bei jo draugą. Akcentuotina, kad išlipęs iš automobilio nuteistasis neįvertino, kuris tiksliai iš asmenų sudavė smūgius į automobilį. Dėl šių priežasčių abu asmenys (nukentėjusysis ir jo draugas) nuteistajam atrodė agresyvūs ir priešiškai nusiteikę, bet kuriuo metu jis pats tikėjosi sulaukti smurtinio pobūdžio veiksmų iš jų. Beje, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad faktiniai duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, vartojo necenzūrinius žodžius, sudavė rankomis į taksi automobilį, kuriuo ruošėsi išvažiuoti nuteistasis (nutarties 13 punktas), tačiau kartu padarė išvadą, kad jokios grėsmės nei taksi automobiliui, nei nuteistajam nebuvo. Ši teismo išvada nepagrįsta, nes nukentėjusiajam elgiantis agresyviai ir neadekvačiai, staigiai priartėjus link nuteistojo, pastarasis turėjo pagrįstą baimę dėl kėsinimosi į jo sveikatą ir gyvybę. Būtent dėl šių priežasčių nuteistasis, vertindamas nukentėjusiojo veiksmus kaip realų pasikėsinimą į jį, ir sudavė smūgį. Pažymėtina, kad nukentėjusysis, priešingai nei konstatuota apeliacinės instancijos teismo, nebuvo nusiraminęs. Iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad nukentėjusysis, būdamas agresyviai nusiteikęs, žengia nuteistojo link. Todėl išvada, kad V. K. tyčia smūgiavo jau nusiraminusiam nukentėjusiajam, nepagrįsta, nes vien vaizdo įrašas leidžia teigti, kad smūgis suduotas turint tikslą apginti save nuo neteisėto ir provokuojančio nukentėjusiojo elgesio (puolimo prieš nuteistąjį).

293. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą siūlo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma:

303.1. Kasacinio skundo teiginys, jog V. K. nenumatė galimų pasekmių (veikė nusikalstamai nerūpestingai), grindžiamas argumentu, kad gyvybės atėmimas nėra dėsninga vieno smūgio ranka sudavimo pasekmė. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad net ir vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) gali būti pripažintas tyčia padarytu nužudymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-514/2009, 2K-22/2013, 2K-41-697/2015, 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018).

313.2. Teismai nagrinėjamoje byloje pagrįstai konstatavo, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nėra pagrindo manyti, jog V. K. nenumatė, kad dėl jo veiksmų – smūgio Ž. K. į galvą gali atsirasti pavojingos sveikatai ir gyvybei pasekmės. Kaltinamojo tyčios turinys atskleidžiamas ne tik pagal jo parodymus, bet ir pagal objektyvias bylos aplinkybes. Psichiškai sveikas, suaugęs asmuo nagrinėjamoje situacijoje negalėjo nesuprasti smūgio kumščiu nukentėjusiajam į veidą pavojingumo ir nenumatyti galimų padarinių. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016).

323.3. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai, nukentėjusiajam mirus dėl vieno smūgio į gyvybiškai svarbią kūno vietą, veika kvalifikuojama kaip neatsargus nužudymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-394/2010, 2K-7-74-788/2019). Tokiais atvejais teismai ypač akcentuoja kaltininko elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. turi būti nustatoma, kad kaltininkas savo elgesiu po padarytos veikos nerodė abejingumo galimiems pavojingiems padariniams (gaivino nukentėjusį asmenį, padėjo jam atsikelti, pasiūlė iškviesti greitąją medicinos pagalbą ir pan.). Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, V. K. buvo visiškai abejingas pasekmėms, t. y. matydamas, kad nukentėjusysis nebesikelia, juo nesirūpino ir iš įvykio vietos pasišalino. Neabejotina, kad, suduodamas smūgį Ž. K. į galvos sritį, V. K. mirtinų pasekmių nesiekė, tačiau leido joms kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje nenustatyta, kad Ž. K. kėlė pavojų V. K., kitiems asmenims ar turtui. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo apeliacinio skundo argumentus dėl tariamo V. K. poreikio gintis nuo nukentėjusiojo Ž. K. veiksmų ir motyvuotai juos atmetė. Taigi, pagal byloje nustatytas veikos padarymo aplinkybes, teismai padarė pagrįstą išvadą apie tyčinį gyvybės atėmimo pobūdį, t. y. kad V. K. nužudė Ž. K. veikdamas netiesioginės tyčios forma, ir teisingai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio l dalį.

333.4. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai pagrindė išvadą, kad tarp V. K. veiksmų – smūgio Ž. K. kumščiu į veidą, dėl kurio šis krito aukštielninkas ir trenkėsi galva į grindinį, ir nukentėjusiojo mirties yra priežastinis ryšys. Iš tiesų, nagrinėjamoje byloje priežastinis ryšys yra sudėtingas, nes mirtį sukėlusios galvos traumos gavimas yra tarpinė, bet dėsninga grandis tarp smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties. Tačiau tai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvados dėl V. K. tyčinės kaltės. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė teismo medicinos ekspertą K. Zinkevičių, peržiūrėjo įvykio vietos vaizdo įrašą. Atkreiptinas dėmesys, kad buvo įvertinta ir ta aplinkybė, kad Ž. K. lavono kraujyje nustatyta 1,79 promilės etilo alkoholio koncentracija, kuri, teismo medicinos eksperto tvirtinimu, gali turėti reikšmės žmogaus koordinacijai. Tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje, peržiūrėjus įvykio vietos vaizdo įrašą, pasitvirtino, jog nuteistasis atsisuko į už jo esantį nukentėjusįjį ir, ištiesta ranka užsimojęs, tyčia smogė jam į veido sritį, dėl to pastarasis aukštielninkas krito. Taigi šiuo atveju mirtinų pasekmių atsiradimą nulėmė ne nukentėjusiojo apsvaigimas nuo alkoholio, o V. K. tyčiniai veiksmai, nuo kurių Ž. K. prarado pusiausvyrą, jo kūnas įgavo pagreitį ir krito atsitrenkdamas į kietą buką paviršių. Pagal nustatytas faktines aplinkybes kvalifikavus V. K. veiką kaip tyčinį nužudymą, nagrinėjamoje byloje nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos. Tais atvejais, kai dėl smūgio į galvą nukentėjusysis griūna ir atsitrenkia galva į grindinį, teismų praktikoje paprastai pripažįstama, kad galvos traumos gavimas yra tarpinė, bet dėsninga grandis tarp smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-342/2009, 2K-292-489/2015).

343.5. Vertinant kasacinio skundo argumentus dėl to, kad teismų sprendimuose neatskleisti priežastinio ryšio nustatymo elementai ir metodika, pažymima, kad įstatyme nėra nurodytas nei priežastinio ryšio nustatymo mechanizmas, nei kriterijai, kuriais remiantis priežastinis ryšys turi būti nustatytas. Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių yra specifinis nusikaltimo sudėties požymis, įrodinėjamas materialiosiose nusikaltimų sudėtyse, ir tik teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis, juos analizuodamas padaro išvadą dėl šio nusikaltimo sudėties požymio buvimo ar nebuvimo. Kasatorių reikalavimas, kad savo išvadas teismas grįstų dar ir teoriniais teiginiais, pateiktų vertinimo metodiką ir pan., vertintinas kaip perteklinis.

353.6. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia teismų padarytos išvados, kad pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nėra jokio teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas vertino Ž. K. elgesį, jo veiksmus ir pabrėžė, jog byloje yra duomenų, kad įvykio metu tarp dviejų skirtingų kompanijų buvo kilęs konfliktas dėl iškviesto taksi automobilio, Ž. K. vartojo necenzūrinius žodžius, rankomis trankė per automobilio kapotą, tačiau konstatavo, kad nukentėjusiojo elgesį pripažinti rizikingu ar provokuojančiu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme teismas neturi pagrindo. Ši teismo išvada grindžiama byloje ištirtų duomenų analize. Teismas ypač akcentavo įvykio metu daryto vaizdo įrašo duomenis, iš kurių matyti, jog išlipęs iš taksi automobilio kaltinamasis pirmiau puolė liudytoją D. M., tik po to smogė Ž. K. Šios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog būtent Ž. K. netinkamas elgesys išprovokavo kaltinamąjį smurtauti. Apeliacinės instancijos teismas pritarė šiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

36III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

374. Nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato G. Černiausko kasacinis skundas atmestinas. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

385. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai nagrinėtini tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

39Dėl priežastinio ryšio ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

406. Kasaciniame skunde netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir V. K. veikos kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ginčijamas keliais aspektais: pirma, kasatoriai teigia, kad nenustatytas būtinasis priežastinis ryšys tarp nuteistojo V. K. veiksmų (vieno smūgio ranka į galvą nukentėjusiajam) ir kilusių padarinių (nukentėjusiojo mirties); antra, kasatorių teigimu, V. K., suduodamas vieną smūgį ranka į veidą nukentėjusiajam Ž. K., kuris dėl to nugriuvo ir atsitrenkęs į betoninį grindinį patyrė mirtiną galvos traumą, nesuprato savo veiksmų pavojingumo ir nenumatė šių padarinių, todėl veikė ne netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), kaip konstatavo teismai, o jo kaltė reiškėsi nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnio 3 dalis), todėl teismai neteisingai kvalifikavo V. K. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinį nužudymą, jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį kaip idealioji sutaptis.

417. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 129 straipsnio 1 dalį, 132 straipsnio 1 dalį) bei nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

428. Tiek kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, tiek ir pagal BK 132 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys (padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas); 2) jo kaltę dėl kito žmogaus mirties. Taigi šių nusikalstamų veikų sudėtims būdingi tie patys objektyvieji požymiai (veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp jų), tačiau skiriasi kaltės forma – BK 132 straipsnyje aprašytos veikos padaromos dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo), o BK 129 straipsnyje – tyčia, kuri gali būti tiesioginė arba netiesioginė.

439. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, nustatomas tarp veikos ir kilusių padarinių, tačiau jo nustatymas savaime nesuponuoja išvados dėl asmens kaltės. Tai skirtingi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl negali būti tapatinami (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-333-693/2018).

4410. Kasatoriai, nurodydami, kad smūgis į galvą ne visada baigiasi mirtimi, t. y. gyvybės atėmimas nėra dėsningas vieno smūgio ranka į veidą padarinys, tvirtina, kad ir nagrinėjamu atveju tarp nuteistojo V. K. atitinkamų veiksmų ir padarinių – nukentėjusiojo mirties yra ne būtinasis, o atsitiktinis priežastinis ryšys, nes nukentėjusysis Ž. K. mirtiną galvos sužalojimą patyrė ne tiesiogiai nuo V. K. smūgio, o nugriuvęs ant betoninio grindinio ir susižalojęs galvą, todėl V. K. nėra atsakingas už kilusius padarinius. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

4511. Priežastinis ryšys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiamas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Teismų praktikoje nužudymo bylose yra suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamą įtaką mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšys egzistuoja (kasacinės instancijos teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-247/2009, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-292-489/2015, 2K-421-511/2016). Taip pat teismų praktikoje nužudymo bylose tais atvejais, kai dėl smūgio į galvą nukentėjusysis griūna ir atsitrenkia galva į grindinį, paprastai pripažįstama, kad galvos traumos gavimas yra tarpinė, bet dėsninga grandis tarp smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-292-489/2015).

4612. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusiojo Ž. K. mirtį lėmė ne sužalojimai, V. K. padaryti kumščiu suduodant vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, o galvos sužalojimai, kurie atsirado nukentėjusiajam griuvus nuo suduoto smūgio ir galva atsitrenkus į betoninėmis trinkelėmis grįstą dangą. Nors įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus ir tai turėjo įtakos jo koordinacijai, pusiausvyrai po smūgio, tačiau ne šie ar kiti šalutiniai veiksniai ir priežastys, o būtent V. K. smurtiniai veiksmai lėmė padarinių kilimą, taigi jie buvo būtina mirties kilimo sąlyga. Teisėjų kolegija pritaria teismų išvadoms ir konstatuoja, kad būtent smurtiniai V. K. veiksmai, nuo kurių padarymo Ž. K. krito ir patyrė jo mirtį sukėlusius galvos sužalojimus, teisingai įvertinti kaip pagrindinis veiksnys, dėsningai nulėmęs nukentėjusiojo mirtį, todėl, priešingai nei argumentuojama kasaciniame skunde, egzistuoja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp V. K. veiksmų ir kilusių padarinių – nukentėjusiojo Ž. K. mirties.

4713. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes V. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinis nužudymas, padarytas netiesiogine tyčia. Teisinio pagrindo pritarti kasatorių argumentams dėl V. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 132 straipsnio 1 dalį kaip idealiosios šių nusikalstamų veikų sutapties nėra.

4814. Vadovaujantis BK 15 straipsnio 3 dalimi, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Tais atvejais, kai kaltininkas numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba nenumatė tokių padarinių atsiradimo galimybės, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, veika kvalifikuojama kaip padaryta dėl neatsargumo (BK 16 straipsnis).

4915. Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kitas aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-410-489/2016, 2K-79-489/2017, 2K-12-942/2018). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

5016. Remdamiesi tarpusavyje sutampančiais, vienas kitą papildančiais faktiniais bylos duomenimis (įrodymais), teismai nustatė, kad V. K. prie naktinio klubo konflikto (dėl iškviesto taksi automobilio) metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, užsimojęs plačiu mostu ištiesta ranka, sudavė kumščiu vieną stiprų smūgį taip pat neblaiviam Ž. K. į veidą, šis nuo suduoto smūgio krisdamas aukštielninkas trenkėsi galva į betoninį grindinį ir patyrė mirtiną galvos traumą (kaukolės skliauto ir pamato lūžį, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju ir minkštaisiais dangalais, galvos smegenų sumušimą, kurie sukėlė galvos smegenų, širdies veiklos ir kvėpavimo komplikacijas), dėl to Ž. K. mirė. Taip pat nustatyta, kad V. K., matydamas, kad po smūgio nukentėjusysis Ž. K. nebesikelia, jam pagalbos nesuteikė ir iš įvykio vietos pasišalino.

5117. Teismų praktikoje laikoma, kad net ir vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) gali būti pripažintas tyčia padarytu nužudymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-514/2009, 2K-22/2013, 2K-41-697/2015, 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018). Toks gyvybės atėmimo kvalifikavimas grindžiamas nuostata, kad suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, kad ir vieną kartą visa jėga smūgiuodamas į kito žmogaus gyvybei svarbų organą, negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali nugriūti, pavojingai susitrenkti galvą ar kitaip susižaloti, patirti įvairių traumų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jo mirtį. Nukentėjusiajam mirus nuo tokio smūgio sukeltų padarinių, net ir tuo atveju, kai kaltininkas to nenorėjo ir nesitikėjo, daroma išvada, kad, pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, laiku nesusilaikęs nuo jo, kaltininkas parodė savo abejingumą dėl to, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną traumą, taigi sąmoningai leido mirčiai kilti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-788/2019).

5218. Atsižvelgiant į šiuos teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus ir byloje nustatytas veikos padarymo aplinkybes, kurios yra esminės nustatant subjektyviųjų veikos požymių turinį, pripažintina, kad nuteistasis V. K., elgdamasis aptartu būdu, suprato savo veiksmų pavojingumą kito žmogaus gyvybei, numatė, kad jie gali sukelti sunkius padarinius, iš jų – ir mirtinus, ir nors nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau sąmoningai leido šiems padariniams kilti, t. y. netiesiogine tyčia nužudė kitą žmogų. Apie netiesioginę tyčią nužudyti liudija tiek panaudojo fizinio smurto pobūdis ir intensyvumas (sąmoningai suduotas vienas pakankamai stiprus netikėtas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą), nukentėjusiojo, kuris dėl girtumo (nustatytas vidutinis girtumo laipsnis gyvam žmogui) buvo mažiau koordinuotas, būklė, tiek nuteistojo nenoras išvengti sunkesnių padarinių – pagalbos neiškvietimas sunkiai sužalotam ir be sąmonės paliktam nukentėjusiajam, kuris parodo abejingumą nukentėjusiojo likimui. Kartu byloje nustatyta faktinė situacija paneigia kasaciniame skunde keliamą neatsargaus gyvybės atėmimo versiją.

5319. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tyčinis gyvybės atėmimo pobūdis byloje nustatytas teisingai ir baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant V. K. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pritaikytas tinkamai. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tyčinės kaltės konstatavimas nagrinėjamoje byloje ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų argumentai dėl šios veikos kvalifikavimo atitinka teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-446/2010, 2K-22/2013, 2K-513-697/2015 ir kt.).

54Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte

55???20. Kasatoriai nesutinka su teismų sprendimais nepripažinti V. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, teigia, kad nukentėjusiojo elgesys įvykio metu buvo provokuojantis ir rizikingas bei turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šie teiginiai ir kasaciniame skunde nurodyti argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

5621. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014).

5722. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad nukentėjusiojo Ž. K. elgesys galėtų būti vertinamas kaip provokuojantis ar rizikingas, turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Nors įvykio metu ginče dėl pirmenybės pasinaudoti taksi automobiliu nukentėjusysis Ž. K. keikėsi, kalbėjo nerišliai, dėl girtumo buvo neadekvatus, kelis kartus ranka trenkė į taksi automobilį, tačiau jo veiksmai nebuvo nukreipti į taksi automobilyje sėdintį nuteistąjį, nebuvo nei smurtiniai, nei kitokie pavojingi. Konflikto eigos aplinkybės patvirtina, kad V. K. net nežinojo, kuris iš asmenų sudavė į taksi automobilį, nes iš pradžių jis bandė suduoti liudytojui D. M. ir tik po to sudavė kumščiu nukentėjusiajam Ž. K., kuris tuo metu jau buvo išsiaiškinęs su taksi automobilio vairuotoju dėl automobilio ir jau buvo nurimęs. Be to, liudytoją taksi vairuotoją A. Š., nukentėjusįjį Ž. K. ir nuteistąjį V. K. nesiejo jokie tarpusavio santykiai ir, kaip patvirtino liudytojas, jam jokios pagalbos nereikėjo. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes Ž. K. elgesys, nors ir buvo nepriimtinas, tačiau nei sąmoningai, nei neatsargiai neskatino V. K. nusikalsti, todėl pripažinti jam BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismai neturėjo pagrindo.

58Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

59Nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Gintaro Černiausko kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas... 4. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 5. Teisėjų kolegija... 6. I. Bylos esmė... 7. 1. V. K. nuteistas už tai, kad 2018 m. rugsėjo 15 d. apie 4.55 val. kieme... 8. II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9. 2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas G. Černiauskas... 10. 2.1. Teismai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 1 dalį,... 11. 2.2. V. K. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nesant jo veiksmuose... 12. 2.3. Norint veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnį, reikia nustatyti ne... 13. 2.4. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę siejo su tuo, kad jis... 14. 2.5. Kaltės intelektualinį momentą sudaro pavojingo nusikalstamos veikos... 15. 2.6. Analizuojant nuteistojo kaltės formą ypač svarbu pabrėžti tai, kad... 16. 2.7. Vaizdo įrašas patvirtina, kad nuteistojo veiksmai nukreipti turint... 17. 2.8. Reikšminga ir tai, jog nuteistasis stovėjo vienas tarp dviejų... 18. 2.9. Minėtas aplinkybes dėl neadekvataus paties nukentėjusiojo elgesio... 19. 2.10. Šiuo klausimu teismų praktika nenuosekli. Nors dažniausiai kasacinio... 20. 2.11. Kitoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.... 21. 2.12. Nagrinėjamu atveju aktuali ir kita Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 22. 2.13. Atkreiptinas dėmesys, kad šios bylos aplinkybės yra itin panašios į... 23. 2.14. Teismai neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp nuteistojo veikos... 24. 2.15. Nustatant priežastinį ryšį remiamasi tam tikra metodika, kurioje... 25. 2.16. Teismai konstatavo, kad nuteistasis, suduodamas nukentėjusiajam smūgį... 26. 2.17. Nors atvejai, kai nukentėjusieji po suduoto smūgio griūna ir... 27. 2.18. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas nėra tiksliai suformavęs... 28. 2.19. Teismai nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės,... 29. 3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 30. 3.1. Kasacinio skundo teiginys, jog V. K. nenumatė galimų pasekmių (veikė... 31. 3.2. Teismai nagrinėjamoje byloje pagrįstai konstatavo, kad pagal nustatytas... 32. 3.3. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad teismų praktikoje pasitaiko... 33. 3.4. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai pagrindė išvadą,... 34. 3.5. Vertinant kasacinio skundo argumentus dėl to, kad teismų sprendimuose... 35. 3.6. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia teismų padarytos... 36. III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 37. 4. Nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato G. Černiausko kasacinis skundas... 38. 5. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir... 39. Dėl priežastinio ryšio ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129... 40. 6. Kasaciniame skunde netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir V. K.... 41. 7. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus... 42. 8. Tiek kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, tiek ir pagal BK... 43. 9. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties... 44. 10. Kasatoriai, nurodydami, kad smūgis į galvą ne visada baigiasi mirtimi,... 45. 11. Priežastinis ryšys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiamas... 46. 12. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusiojo Ž. K.... 47. 13. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes V. K. veika teisingai... 48. 14. Vadovaujantis BK 15 straipsnio 3 dalimi, nusikaltimas ar baudžiamasis... 49. 15. Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties... 50. 16. Remdamiesi tarpusavyje sutampančiais, vienas kitą papildančiais... 51. 17. Teismų praktikoje laikoma, kad net ir vienas didele jėga suduotas... 52. 18. Atsižvelgiant į šiuos teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus ir... 53. 19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tyčinis... 54. Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1... 55. ???20. Kasatoriai nesutinka su teismų sprendimais nepripažinti V. K.... 56. 21. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę... 57. 22. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje... 58. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 59. Nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Gintaro Černiausko kasacinį skundą...