Byla 2K-481/2013
Dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

2sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

3dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

4teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. A. ir R. K. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio.

5Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu A. A. ir R. K. pagal BK 233 straipsnio 3 dalį buvo išteisintos nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas

6Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu buvo panaikintas išteisinamasis Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendis ir A. A. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 233 straipsnio 3 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams; R. K. nuteista pagal BK 233 straipsnio 3 dalį laisvės apribojimu vienuolikai mėnesių. Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro nepilnametės nukentėjusiosios L. V. interesais pareikštas civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir nukentėjusiajai iš A. A. (B.) bei R. K. solidariai priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiosios L. V. atstovei pagal įstatymą S. V. iš A. A. (B.) ir R. K. priteista po 2150 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

7Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

8A. A. (B.) ir R. K. nuteistos už tai, kad, veikdamos bendrininkų grupe, 2011 m. vasario 1 d., apie 14.00 val., atvykusios į nukentėjusiosios L. V. namus, esančius Radviliškio rajone, Giedraičių kaime, panaudodamos psichinį smurtą – bendrai šaukdamos ant nukentėjusiosios, kreipdamosi pakeltu tonu, kaltino ją uždarius jų nekaltus vaikus – D. B. ir E. K. dėl prieš ją įvykdyto neteisėto laisvės atėmimo ir pasikėsinimo išžaginti, melavus duodant parodymus prieš juos, nes nusikalstamos veikos atliktos jai sutikus, taip darydamos psichinį poveikį išgąsdino nukentėjusiąją L. V. ir tokiais veiksmais siekė ją paveikti, kad toliau duotų priešingus parodymus anksčiau duotiems ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 81-1-1051-11.

9Kasaciniu skundu nuteistoji A. A. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį ir palikti galioti išteisinamąjį Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendį.

10Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jos veiksmus kvalifikavo, kaip atitinkančius BK 233 straipsnio 3 dalies dispoziciją, taip netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą. Skundžiamo nuosprendžio priėmimą lėmė tai, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus.

11Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 233 straipsnyje kriminalizuoto poveikio esmė yra šio poveikio tikslas – kad proceso dalyvis duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų ir taip apsunkintų tiesos nustatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2010). Subjektyvioji šio nusikaltimo pusė pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas supranta, jog darydamas poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ir kitiems asmenims, kad šie pateiktų ar perduotų melagingą informaciją, elgiasi pavojingai, neteisėtai. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus. Taigi tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 233 straipsnį, būtina nustatyti, jog jis suvokė, darantis įtaką baudžiamojo proceso dalyviui, kad šis pradėtoje baudžiamojoje byloje duotų žinomai melagingus parodymus, ir to norėjo. Pasak A. A., jos veiksmuose nėra tyčios trukdyti teisingumo vykdymui – ji nesuvokė, kad daro įtaką nukentėjusiajai ir nenorėjo to. Kasatorė nurodo nesuvokusi, kad jos veiksmai – atvykimas pas nukentėjusiąją ir kalbėjimas pakeltu tonu – gali būti traktuojami kaip psichinė prievarta, nes tokiu tonu buvo kalbama iš susijaudinimo, o ne turint tikslą padaryti poveikį L. V. .

12Išvadą dėl A. A. kaltės padarius BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis išimtinai tik nukentėjusiosios L. V., jos motinos N. V. ir sesers S. V. parodymais, kurios, pasak kasatorės, išreiškė tik savo subjektyvią nuomonę. Kasatorė nurodo, kad byloje nėra duomenų, rodančių, jog ji prašė nukentėjusiosios L. V. atsiimti pareiškimą ar keisti parodymus byloje. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji, jos motina ir sesuo taip pamanė, nesuteikia pagrindo laikyti, jog A. A. turėjo tikslą paveikti nukentėjusiąją, siekė, kad ši atsiimtų pareiškimą, duotų melagingus parodymus, ar kitaip siekė pakreipti bylos tyrimą savo sūnui D. B. palankia linkme.

13Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog A. A., vedama motiniškų instinktų, pagal savo suvokimo lygį, susijaudinusi dėl sulaikyto sūnaus, nuvyko pas nukentėjusiąją aiškintis įvykio aplinkybių. Nuteistoji nurodo, kad ją ir jos sūnų D. B. sieja stiprus emocinis ryšys, jis visuomet buvo pavyzdingas – anksčiau nei karto neteistas, mokėsi kolegijoje. Todėl, išgirdus žinią apie sūnaus sulaikymą, kasatorę ištiko šokas, jai rūpėjo išsiaiškinti, kodėl taip nutiko. Policija nieko nepaaiškino, todėl A. A. nuvyko pas nukentėjusiąją L. V., tačiau neturėjo tikslo paveikti ją duoti melagingus parodymus, o norėjo paklausti, kodėl suimtas D. B., kas įvyko tą dieną, kai buvo švenčiama, taip pat sužinoti, ar nukentėjusioji nėra sumušta, ji iš nukentėjusiosios nieko neprašė ir nereikalavo. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinimai D. B., dėl kurių ji vyko aiškintis, net nebuvo pareikšti, jis buvo paleistas praėjus dviem paroms nuo sulaikymo momento. Nuteistoji A. A. nurodo, kad, atvykusi į nukentėjusiosios namus, ji akcentavo tik sūnaus D. Brazausko suėmimą. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai, apklausti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Liudytoja N. V. nurodė, kad, atvykusios į jos namus, A. A. ir R. K. kalbėjo pakeltu tonu kaip rėkdamos, tačiau jos neragino L. V. ar jos pačios atsiimti pareiškimo ar sakyti netiesą. Liudytojas D. G. parodė, kad N. V. paprašius A. A. ir R. K. išeiti, jos atsakė, kad nori išsiaiškinti, kas įvyko. Jo teigimu, moterys jokių prašymų nereiškė, taikytis nesiūlė.

14Analizuodamas liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas, juos iškraipė, vertino tendencingai. Kasatorės teigimu, analizuodamas N. V. parodymus, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį tik į tas aplinkybes, kurios yra naudingos L. V.. Teismas visiškai nemini to, kad ikiteisminio tyrimo metu pačios nukentėjusiosios motina aiškiai nurodė, jog A. A., atvykusi pas L. V., siekė išsiaiškinti tikrąsias įvykio, dėl kurio jos sūnus D. B. buvo suimtas, aplinkybes ir sakyti netiesą ar atsiimti pareiškimo jos dukters L. V. neprašė. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai analizavo ir liudytojo D. G. parodymus. Teismas nurodo, jog, pasak D. G., atvykus A. A. ir R. K., buvo kalbama apie tai, kad „viskas įvyko dėl pačios L. kaltės, o moterų kalba truko apie pusvalandį“. Kasatorė pažymi, jog nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neužfiksuota, kad D. G. būtų nurodęs, kiek laiko truko A. A. ir R. K. vizitas. Teismas nutylėjo ir tą aplinkybę, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu D. G. parodė, jog pas L. V. A. A. ir R. K. atvyko norėdamos išsiaiškinti, kas įvyko. Pasak kasatorės, ši aplinkybė yra itin reikšminga nustatant objektyvią tiesą byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas jos veiksmus teisėtumo požiūriu, nepagrįstai ją ignoruoja. Teismas analizavo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ir juos iškraipė, rėmėsi prielaidomis. Tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą bei neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.

15Kasaciniu skundu nuteistoji R. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį ir palikti galioti išteisinamąjį Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendį.

16Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, jog jos veiksmai atitinka BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismo padaryti materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Kasatorė nurodo pritarianti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuris tinkamai vertino ir taikė baudžiamojo įstatymo normas, teisingai vadovavosi baudžiamojo proceso įstatymu, tinkamai įvertino byloje nepašalintas abejonės ir prieštaravimus kaltinamųjų naudai (in dubio pro reo), priėmė teisingą nuosprendį, taip pat tinkamai vadovavosi nekaltumo prezumpcija. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos požymių buvimą R. K. veiksmuose, nevertino jos duotų parodymų, apsiribojo jų paviršutinišku aprašymu, nesutapatino su kitais byloje esančiais įrodymais.

17R. K. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas dėl jos apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik prielaidomis, jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistoji padarė jai inkriminuojamą nusikaltimą, nesurinkta. Išvadą dėl nuteistosios veikimo tiesiogine tyčia (siekimą, kad nukentėjusioji duotų melagingus parodymus) teismas grindė tik L. V. artimųjų parodymais, kurie negali būti objektyvūs. Kasatorė teigia, jog, vykdama pas nukentėjusiąją L. V., neturėjo tikslo ją paveikti, kad ši keistų parodymus ar atsiimtų pareiškimą, o tik siekė sužinoti, kas nutiko nukentėjusiajai ir dėl ko sulaikė jos sūnų E. K. . Pasak kasatorės, objektyvių duomenų, rodančių, kad savo atvykimu ji siekė paveikti nukentėjusiąją, pakreipti bylos tyrimą sūnui E. K. palankia linkme, byloje nebuvo surinkta. R. K. nukentėjusiosios nieko neprašė, nereikalavo. Jos kalba pakeltu balso tonu negali būti vertinamas kaip psichinė prievarta, nes taip kalbama iš susijaudinimo, o ne turint tikslą daryti poveikį. R. K. teigimu, jos veiksmuose nėra tiesioginės tyčios trukdyti teisingumo vykdymui. Ji nesuvokė, kad daro įtaką nukentėjusiajai ir to nenorėjo.

18Papildomai savo kasaciniame skunde R. K. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija byloje padarė klaidingą išvadą, teigdama, jog E. K. įvykdė prieš nukentėjusiąją L. V. neteisėtą laisvės atėmimą ir pasikėsinimą išžaginti, nors byloje duoti nukentėjusiosios ir jos motinos parodymai yra priešingi. Liudytoja N. V. teisme parodė, kad E. K. pretenzijų neturi, o R. K. turi, nes ši neturi teisės atvažiuoti ir šaukti. Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 331 straipsnio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 5.2 punkto reikalavimų (neišdėstytas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies turinys).

19Be to, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nustatytų reikalavimų nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, priimtus pirmosios instancijos teisme. Nepilnai išanalizavęs esmines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, priešingai įvertino tuos pačius įrodymus, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas kasatorę išteisino, taip pažeisdamas teisėtumo, objektyvumo ir nešališkumo principus.

20Nuteistųjų R. K. ir A. A. kasaciniai skundai tenkinami.

21Dėl BK 233 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties R. K. ir A. A. veikoje

22Apygardos teismo nuosprendžiu R. K. ir A. A. nuteistos pagal BK 233 straipsnio 3 dalį už tokius veiksmus: už tai, kad, veikdamos bendrininkų grupe, 2011 m. vasario 1 d., apie 14.00 val., atvykusios į nukentėjusiosios L. V. namus, esančius Radviliškio rajone, Giedraičių kaime, panaudojo psichinį smurtą – kartu šaukė ant nukentėjusiosios, kreipėsi pakeltu tonu, kaltino ją uždarius jų nekaltus vaikus – D. B. ir E. K. dėl prieš ją įvykdyto neteisėto laisvės atėmimo ir pasikėsinimo išžaginti, melavus duodant parodymus prieš juos, nes nusikalstamos veikos buvo atliktos jai sutikus. Teismas priėjo išvados, kad taip jos darė psichinį poveikį – išgąsdino nukentėjusiąją L. V. ir siekė ją paveikti, kad toliau duotų priešingus parodymus anksčiau duotiems ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 81-1-1051-11.

23Įstatymas draudžia daryti poveikį baudžiamojo proceso dalyviams, tarp jų ir nukentėjusiajam. Baudžiamasis procesas prasideda tada, kai priimamas nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 171 straipsnis). Asmuo tampa nukentėjusiuoju baudžiamajame procese tada, kai jis tokiu pripažįstamas prokuroro sprendimu (BPK 28 straipsnis). Pagal BK 233 straipsnio 3 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas, panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą, bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Taigi baudžiamoji atsakomybė numatyta už poveikį, kuriuo siekiama paveikti asmenį baudžiamojoje byloje duoti melagingus, t. y. neatitinkančius tikrovės, parodymus. Pagal BK 233 straipsnį duoti melagingus parodymus liudytojai ir nukentėjusieji gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia. Kaltininkas supranta, kad daro poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitam proceso dalyviui, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus. Jei padarant minėtus veiksmus panaudojamas smurtas, veika kvalifikuojama pagal BK 233 straipsnio 3 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291-2013, 2K-127-2013),

24A. A. ir R. K. veiksmai, kurie apeliacinės instancijos teismo buvo įvertinti kaip atitinkantys BK 233 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, buvo tokie: atvažiavusios į nukentėjusiosios namus, A. A. ir R. K. pradėjo ant jos šaukti: „Pati buvai Pakalniškiuose ir nekaltink mūsų sūnų“; „Kodėl tu, L., meluoji, Pakalniškiuose pati atsiradai“; „Pagalvok, kas čia įvyko, Dariui reikia egzaminus laikyti“; „Jei tai yra melagystė, aš išsiaiškinsiu“; “Aš vis tiek išsiaiškinsiu tą melagystę“ (nuosprendžiuose kai kurios frazės nurodomos skirtingai).

25Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad iš byloje esančios medžiagos ir teisminio nagrinėjimo metu duotų kaltinamųjų parodymų matyti, jog kaltinamosios į nukentėjusiosios L. V. namus atvyko išsiaiškinti, kas nutiko, kodėl sulaikyti jų sūnūs, nes policijos darbuotojai šios informacijos nesuteikė. Kaltinamosios, vedamos motiniškų instinktų, pagal savo suvokimo lygį, susijaudinusios dėl sulaikytų vaikų, nuvyko įvykio aplinkybių aiškintis pas nukentėjusiąją. Teismas konstatavo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog kaltinamosios prašė nukentėjusiosios atsiimti pareiškimą, keisti parodymus ikiteisminio tyrimo byloje ar kitaip savo nuvykimu pas nukentėjusiąją siekė bylos tyrimą pakreipti jų sūnums palankia linkme. Tai, jog nukentėjusioji L. V. pamanė, kad turėtų atsiimti pareiškimą, neduoda pagrindo laikyti, jog kaltinamosios norėjo ją taip paveikti.

26Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, jog, kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad A. A. (B.) ir R. K. žinodamos, jog jų sūnūs yra sulaikyti įtariant juos nusikalstamos veikos padarymu, taip pat suvokdamos, kad visas joms rūpimas aplinkybes gali išsiaiškinti nuvykusios pas policijos pareigūną, atvyko pas nepilnametę nukentėjusiąją L. V. ir pakeltu tonu šaukdamos, kad jų vaikai yra uždaryti nekaltai, dėl visko kalta pati nukentėjusioji, ji dėl įvykio davė neteisingus parodymus, ir taip išgąsdindamos nukentėjusiąją, reikalavo jos pakeisti parodymus baudžiamojoje byloje Nr. 81-1-00051-11.

27BK 233 straipsnis atsakomybę sieja su poveikiu liudytojui, nukentėjusiajam, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme duotų melagingus parodymus ir taip būtų trukdoma teisingumo vykdymui. Teisėjų kolegija laiko, kad kasatorių išsakyti žodžiai: „Pati buvai Pakalniškiuose ir nekaltink mūsų sūnų“; „Kodėl tu, L., meluoji, Pakalniškiuose pati atsiradai“; „Pagalvok, kas čia įvyko, Dariui reikia egzaminus laikyti“; „Jei tai yra melagystė, aš išsiaiškinsiu“; “Aš vis tiek išsiaiškinsiu tą melagystę“ negali būti vienareikšmiai vertinami kaip siekis priversti duoti melagingus parodymus. Juo labiau kad įvykio aplinkybės tą dieną dar nebuvo aiškios, ir motinų susijaudinimas yra pateisinamas. Nė vienas iš pasakytų žodžių nesuponuoja tiesioginio spaudimo nukentėjusiajai ir reikalavimo pakeisti parodymus, taigi negali būti vertinamas kaip atitinkantis BK 233 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos požymius. Tuo tarpu baudžiamieji įstatymai negali būti aiškinami plečiamai.

28Tai, kad moterys kalbėjo pakeltu tonu, taip pat neatitinka nė vieno BK 233 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio ir esamomis aplinkybėmis negali būti vertinami kaip psichinis smurtas. Apygardos teismas nuteisimą pagrindė ir tokiu argumentu, kad pati nukentėjusioji nurodė iš moterų kalbų ir elgesio supratusi, jog jos nori, kad ji (L. V.) atsiimtų pareiškimą, atsisakytų kaltinimo, suprato, kad jai daromas poveikis. Tačiau nusikaltimo sudėtis nustatinėjama ne nukentėjusiosios, o kaltinamųjų veikoje. Įrodinėjama ne vien tik tai, ką suprato nukentėjusioji, bet ir ką suvokė kalbėdamos kaltinamosios. Kaltinamosios paaiškino, kaip jos suvokė situaciją, bet apygardos teismas to nevertino. Kolegija laiko, kad kasatorių išsakyti priekaištai L. V. dėl jų vaikų sulaikymo bei melavimo duodant parodymus ir priekaištų išsakymas pakeltu tonu dar nesuponuoja išvados, jog buvo reikalaujama pakeisti ar duoti melagingus parodymus. Juo labiau kad pasikalbėjusios su tyrėju jos ramiai pasišalino iš buto.

29Apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o bylos duomenys neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad nuteistųjų veiksmai buvo apgalvotas ketinimas paveikti nukentėjusiąją. Dėl BK 233 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties nebuvimo apygardos teismo nuosprendis naikintinas.

30Kartu teisėjų kolegija atkreipia Šiaulių apygardos teismo dėmesį, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas šiurkščiai pažeidė teisėtumo principą, paskyręs nuteistosioms bausmes, nenumatytas BK 233 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Be to, teismas, paskyręs laisvės apribojimą, nedetalizavo, kokie šios bausmės nubaudimo elementai taikomi nuteistosioms, tuo aiškiai netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

31Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

Nutarė

32Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendį A. A. ir R. K. byloje.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. sekretoriaujant Ritai Bartulienei,... 3. dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,... 4. teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 5. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu A.... 6. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 7. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo V. Piesliako... 8. A. A. (B.) ir R. K. nuteistos už tai, kad, veikdamos bendrininkų grupe, 2011... 9. Kasaciniu skundu nuteistoji A. A. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo... 10. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jos... 11. Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 233 straipsnyje kriminalizuoto poveikio... 12. Išvadą dėl A. A. kaltės padarius BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytą... 13. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė... 14. Analizuodamas liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui bei... 15. Kasaciniu skundu nuteistoji R. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo... 16. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, jog jos... 17. R. K. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas dėl jos... 18. Papildomai savo kasaciniame skunde R. K. nurodo, kad apeliacinės instancijos... 19. Be to, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20... 20. Nuteistųjų R. K. ir A. A. kasaciniai skundai tenkinami.... 21. Dėl BK 233 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties R. K. ir A. A.... 22. Apygardos teismo nuosprendžiu R. K. ir A. A. nuteistos pagal BK 233 straipsnio... 23. Įstatymas draudžia daryti poveikį baudžiamojo proceso dalyviams, tarp jų... 24. A. A. ir R. K. veiksmai, kurie apeliacinės instancijos teismo buvo įvertinti... 25. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad iš byloje esančios... 26. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį,... 27. BK 233 straipsnis atsakomybę sieja su poveikiu liudytojui, nukentėjusiajam,... 28. Tai, kad moterys kalbėjo pakeltu tonu, taip pat neatitinka nė vieno BK 233... 29. Apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o... 30. Kartu teisėjų kolegija atkreipia Šiaulių apygardos teismo dėmesį, kad,... 31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 32. Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų...