Byla 2K-96-489/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 13 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. (V. L.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 13 d. nutarties.

3Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu V. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant per bausmės laiką nuo vidurnakčio iki 6 val. ryto būti namuose.

4Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 13 d. nutartimi nuteistojo V. L. apeliacinis skundas atmestas.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6I. Bylos esmė

7

  1. V. L. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2016 m. rugpjūčio 7 d., apie 21.30 val., bute, esančiame Vilniuje, ( - ), konflikto metu pagrasino nukentėjusiajai sutuoktinei B. L. ją nušauti, kad ją ras negyvą laiptinėje, taip pat jei į nukentėjusiosios B. L. butą užeis koks vyras, atvykęs ją nušaus, taip grasindamas psichologiškai veikė ir baugino nukentėjusiąją B. L., sudarydamas jai pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įgyvendinti.

8II.

9Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

  1. Kasaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
    1. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė kai kurias išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, be to, pažeidė duomenų, pripažintinų įrodymais, taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. Byloje nėra nė vieno tiesioginio ar netiesioginio įrodymo, patvirtinančio V. L. tiesioginę tyčią padaryti nusikalstamą veiką, nustatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, taip pat grasinimo realumą. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai, V. L. ir liudytojų duoti parodymai paneigia teismų padarytas tokias išvadas. Analizuojant skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą garso įrašą ir jo apžiūros protokolą, matyti, kad B. L. papasakojo, jog ji su V. L. pusę metų negyvena kartu, vyksta skyrybų procesas, tačiau neakcentavo nuteistojo grasinimo realumo, nes skambinimo metu jis jau buvo išėjęs iš B. L. buto. Tai patvirtina, kad iki kreipimosi į Bendrąjį pagalbos centrą nukentėjusiajai netrukdė bute esantis seifas su ginklais, tuo labiau kad ji nieko nedarė, kad seifo nebebūtų gyvenamojoje vietoje. Be to, nors konflikto metu seife buvo ginklų ir šaudmenų, V. L. nebuvo priėjęs prie seifo ar gąsdinęs padaryti tai. Reikšminga ir tai, kad B. L. telefonu kreipėsi pagalbos ne konflikto su kasatoriumi metu ar nedelsiant po jo, o praėjus maždaug tik pusvalandžiui po nuteistojo išvykimo. Liudytojas (policijos pareigūnas) A. G. parodė, kad nukentėjusioji minėjo, jog V. L. ne grasino ją nužudyti, o tik triukšmavo ir konfliktavo, šis liudytojas negalėjo apibūdinti, ar B. L. bylai reikšmingu laiku buvo susijaudinusi, ar minėjo kokias nors aplinkybes, susijusias su ginklais.
    2. Nagrinėjamu atveju nebuvo įvertinta tai, kad nuteistasis su B. L. gana ilgai buvo šeimos nariai, tarp kurių vykdavo nuolatiniai konfliktai. Kasatorius nuo pat baudžiamojo proceso pradžios neneigė 2016 m. rugpjūčio 7 d. vykusio konflikto, išsakytų nepriimtinų žodžių, kuriuos girdėjo tik mažametė dukra, B. L., tačiau prieštaravo, kad realiai grasino nukentėjusiajai ar galėjo grasinimą įvykdyti. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiesioginės mažametės liudytojos A. L. duotus parodymus, padarė išvadą, kad nuteistojo elgesys konflikto metu leido B. L. ir jos dukrai suvokti, kad nuteistasis gali panaudoti fizinę prievartą. Ši teismo išvada leidžia teigti, kad kasatoriaus veiksmai buvo įvertinti ne kaip grasinimas nužudyti (BK 145 straipsnio 1 dalis), o kaip viena iš kituose baudžiamojo įstatymo straipsniuose įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėčių (BK 135, 136, 138, 139 ar 140 straipsniai). Be to, svarbu tai, kad jų abiejų duktė A. L. gyvena su nukentėjusiąja, todėl mažametės parodymai iš dalies gali būti vertinami kaip subjektyvūs. Kita vertus, byloje esantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2016 m. rugsėjo 1 d. raštas patvirtina, kad V. ir B. L. šeima nebuvo įrašyta į socialinių įgūdžių stokojančių ar socialinės rizikos šeimų sąrašus, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad dukra bijojo kurio nors iš tėvų. Taigi V. L. kaltė padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką grindžiama iš esmės subjektyviais ir prieštaringais nukentėjusiosios parodymais, kurių patikimumas kelia abejonių, nes byloje yra jos 2016 m. rugsėjo 7 d. prašymas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl galimo klaidingo konfliktinės situacijos su V. L. vertinimo.
    3. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad vyko besitęsiantis B. L. bauginimo procesas, neatskleidė, kokiais kitais konkrečiais veiksmais, išskyrus pasakytus žodžius konflikto metu, jis sudarė nukentėjusiajai įspūdį, kad grasinimas bus įvykdytas, nedetalizavo, kaip ji suprato grasinimo realumą, tuo labiau kad pati B. L. teisiamajame posėdyje pripažino, kad dėl konflikto metu buvusios būsenos neatsimena visų aplinkybių. Todėl nėra aiški teismo išvada, kad kasatorius, matydamas B. L. ir jos dukters reakciją į jo veiksmus, turėjo suvokti ir suvokė, kad grasinimą B. L. atimti gyvybę išsako taip, kad nukentėjusioji patikėjo, jog nurodyti veiksmai realiai gali būti įvykdyti. Todėl kasatoriaus veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
    4. Nuteistasis teigia, kad jo apeliacinį skundą išnagrinėjo šališka apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija. Teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja teisėja J. Kolyčienė nemotyvuotai nutraukė V. L. gynėjo dėstytą argumentaciją, kuria jis siekė pagrįsti įrodymų tyrimo atlikimo būtinybę byloje. Tuo pačiu metu kita teisėjų kolegijos narė – teisėja D. Kazlauskienė, kuri, be kita ko, yra Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė, turinti teisę duoti nurodymus kitoms teisėjų kolegijos narėms administracinėje veikloje, pasakytu teiginiu „na, šitas tai jau nenustos kalbėti“ išsakė išankstinį nusistatymą prieš kasatoriaus gynėją. Tokie teisėjų kolegijos narių veiksmai užfiksuoti teismo posėdžio garso įraše. Pasinaudojus procesine teise pareikšti nušalinimą teisėjoms J. Kolyčienei ir D. Kazlauskienei BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, pareikštas nušalinimas buvo išspręstas formaliai ir nepagrįstai atmestas, nors nutartyje pripažinta, kad teisėjos atliko minėtus veiksmus.
    5. Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka buvo formalus, nes jis truko trumpą laiką ir vyko tendencingai, įrodymų tyrimas nebuvo atliktas ir visi įrodymų prieštaravimai, paminėti apeliaciniame skunde, nebuvo pašalinti šioje baudžiamojo proceso stadijoje. Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus nuomone, buvo pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos.
  2. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į nuteistojo V. L. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
    1. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad jo apeliacinį skundą išnagrinėjo šališka apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. 2017 m. birželio 27 d. teismo posėdyje kasatoriaus gynėjas pasinaudojo teise reikšti prašymus dėl įrodymų tyrimo. Ta aplinkybė, kad pirmininkaujanti teismo posėdžiui teisėja paprašė sukonkretinti prašymą ir šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neanalizuoti byloje surinktų įrodymų išsamumo bei prieštaringumo, nesudaro pagrindo vertinti posėdžiui pirmininkavusios teisėjos veiksmų kaip šališkų. Nors, sprendžiant klausimą dėl įrodymų tyrimo reikalingumo, teisėjų kolegijos narės D. Kazlauskienės pasakyta pastaba nuteistojo gynėjui dėl jo kalbos galėtų būti laikoma nepakankamai korektiška, tačiau ši aplinkybė taip pat nepatvirtina teismo šališkumo. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Nagrinėjamoje byloje to nenustatyta. Todėl, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 59 straipsnio 1 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti.
    2. Nuteistojo gynėjas prašė apeliacinės instancijos teismo apklausti nukentėjusiąją B. L. ir mažametę liudytoją A. L., kurios buvo apklaustos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijai kilo klausimų, kokias aplinkybes gynyba nori aiškintis nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir kodėl tai nebuvo padaryta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, išklausiusi gynėjo argumentus bei kitų proceso dalyvių nuomonę dėl pareikštų prašymų, įstatymo nustatyta tvarka priėmė protokolinę nutartį, kurioje glaustai išdėstė motyvus dėl prašymo atmetimo. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pakartotinė nukentėjusiosios ir mažametės liudytojos apklausa nereikalinga, o V. L. gynėjo keliami klausimai dėl įrodymų vertinimo spręstini vertinant byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas.
    3. Nors apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, tačiau išnagrinėjo bylą išsamiai, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, ir atsakė į esminius jo argumentus, išdėstydamas išsamias ir motyvuotas išvadas. Skundžiamoje nutartyje aptartos ir įvertintos aplinkybės, kurias įrodymų tyrimo metu apeliacinės instancijos teisme siekė išsiaiškinti nuteistojo gynėjas.
    4. Pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje V. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį pagrindė byloje surinktų ir ištirtų įrodymų analize. Nagrinėjamoje byloje yra nustatytas aiškus ir suprantamas nuteistojo išsakytų grasinimų nukentėjusiajai turinys. B. L. nuo baudžiamojo proceso pradžios nuosekliai nurodė, kad V. L. grasino būtent atimti jai gyvybę, ji bijojo išsakytų grasinimų ir neabejojo jų realumu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad nukentėjusioji turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės, nes namuose buvo laikomi ginklai, o vyras buvo labai supykęs ir agresyvus. Aplinkybė, kad namuose esančiame seife yra laikomi sutuoktiniui priklausantys ginklai, buvo žinoma nukentėjusiajai. Svarbiomis laikytinos ir B. L. nurodytos aplinkybės, kad šeimoje anksčiau tokio pobūdžio konfliktų nėra buvę, kad dėl didelio išgąsčio vaikai labai verkė, o agresyvaus sutuoktinio veiksmai ją taip sukrėtė, kad ji tiksliai neprisiminė kai kurių įvykio detalių. B. L. minėtus teiginius taip pat patvirtina liudytojos A. L. parodymai. Todėl kasatoriaus parodymai, kad jis negrasino nužudyti sutuoktinės, teismo pagrįstai buvo įvertinti kritiškai ir atmesti kaip prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms.
    5. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad, priimant nuosprendį, privalėjo būti įvertintas B. L. 2016 m. rugsėjo 7 d. prašymas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Šis prašymas buvo išnagrinėtas ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka, prokurorei 2016 m. rugsėjo 16 d. priėmus nutarimą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad dėl prašyme nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytų aplinkybių B. L. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir 2016 m. rugsėjo 9 d. apklausoje nepaneigė, kad dėl V. L. išsakytų grasinimų jautė realią grėsmę, bet nurodė norinti, kad ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas, nes V. L. jos atsiprašė ir ji jam atleido. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji patvirtino girdėjusi grasinimus nužudyti ir buvo įsitikinusi jų tikrumu, todėl jos prašymo nutraukti ikiteisminį tyrimą teiginiai nepaneigia bylą išnagrinėjusių teismų padarytos išvados, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog V. L. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

10III.

11Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

  1. Nuteistojo V. L. kasacinis skundas atmestinas.

12Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų

  1. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato.
  2. Pagal kasacinės instancijos teismo plenarinės sesijos formuojamą praktiką klausimus, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau kasaciniame skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).
  1. Taigi nagrinėjamoje byloje kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

13Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

  1. Nuteistasis V. L. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismai, konstatuodami, jog nuteistasis padarė BK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
  2. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. ( pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, ir kt.).
  3. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje: kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes, būtų padarę klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).
  4. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek nuteistąjį V. L. teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (paties V. L. parodymus, nukentėjusiosios B. L. parodymus, mažametės liudytojos A. L. ir liudytojo A. G. parodymus, A. G. surašytą tarnybinį pranešimą, garso įrašą, kuriame užfiksuotas B. L. telefono skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą, ir jo apžiūros protokolą, taip pat savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolą, patvirtinantį, kad V. L. savanoriškai pateikė šaunamuosius ginklus ir šaudmenis), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo V. L. kaltę, taip pat aptarta nuteistojo gynybos versija, kad jis negrasino nukentėjusiajai, ir ji motyvuotai atmesta.
  5. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, taip pat B. L. pasirašytą 2016 m. rugsėjo 7 d. prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl galimo klaidingo konfliktinės situacijos su V. L. vertinimo, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs pažeidimų, konstatavo, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, o nuteistojo V. L. padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
  6. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka buvo formalus, jis truko trumpą laiką, įrodymų tyrimas nebuvo atliktas ir visi įrodymų prieštaravimai, paminėti apeliaciniame skunde, nebuvo pašalinti šioje baudžiamojo proceso stadijoje, yra nepagrįsti.
  7. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016). Skundžiamoje nutartyje į esminius V. L. apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo grindžiant nuteistojo kaltę, faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir padarytų išvadų pagrįstumo, taip pat jo padarytų veiksmų kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl apelianto tokie argumentai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
  8. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK nereglamentuoja bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka konkrečios trukmės, ją lemia įvairios aplinkybės, pavyzdžiui, paduotų apeliacinių skundų skaičius, apeliaciniame skunde keliamų klausimų skaičius, apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos pobūdis, ar tikrinant apeliacinius skundus atliekamas įrodymų tyrimas ir kitos aplinkybės. Be to, tinkamą bylos išnagrinėjimą apeliacine tvarka lemia ne kuo ilgesnis jos nagrinėjimui skiriamas laikas, bet išsamus skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, kurio ribas apibrėžia paduotas apeliacinis skundas. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo V. L. apeliacinį skundą per vieną posėdį, kuris truko šiek tiek mažiau kaip dvi valandas (2 t., b. l. 21–27). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad laiko trukmė, kuri buvo skirta nuteistojo apeliacinio skundo nagrinėjimui, sutrukdė apeliacinės instancijos teismui patikrinti bylą tiek, kiek to buvo prašoma V. L. apeliaciniame skunde, ir leido pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatą, taip pat skundžiama nutartimi neatsakyti į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus.
  9. V. L. kasaciniame skunde nepagrįstai BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos pažeidimą sieja ir tuo aspektu, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nebuvo atliktas įrodymų tyrimas. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme yra teismo teisė, bet ne pareiga. Priimdamas sprendimą, ar atlikti įrodymų tyrimą, teismas atsižvelgia į proceso dalyvių prašymus, nagrinėjamos bylos aplinkybes. Šis teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir prieštaringus įrodymus, jei prieštaravimų nepašalino pirmosios instancijos teismas. Teismas turi pareigą pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Ši pareiga gali būti įvykdoma tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti, įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl reikšmingų bylos išsprendimui aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas. Proceso dalyvių prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo atmetimas tokioje situacijoje nereiškia, kad proceso dalyvių teisės yra neleistinai suvaržomos (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-507/2016, 2K-5-507/2017).
  10. Iš 2017 m. birželio 27 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad V. L. gynėjas prašė, jog apeliacinės instancijos teismas atliktų įrodymų tyrimą bei apklaustų nukentėjusiąją B. L. ir mažametę liudytoją A. L.. Šio teismo teisėjų kolegija atmetė gynybos prašymą. Pasisakydamas dėl prašymo netenkinimo, teismas nurodė motyvus, kodėl priėjo prie tokios išvados. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė svarbių įrodymų ar ištyrė byloje esančius įrodymus, nesilaikydamas BPK reikalavimų, todėl pagrįstai nutarė, kad išsamiai išnagrinėti V. L. apeliacinį skundą pakanka apsiribojant byloje apklaustų nukentėjusiosios ir mažametės liudytojos parodymų vertinimu, o atlikti papildomus įrodymų tyrimo veiksmus nėra tikslinga. Vien kasatoriaus nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo priimtu sprendimu dėl įrodymų tyrimo neatlikimo savaime nereiškia, kad bylos procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-348-303/2015). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant kasaciniame skunde nurodytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų.
  11. V. L. kasaciniame skunde keliamos abejonės, kad jo apeliacinį skundą išnagrinėjo šališka apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, yra nepagrįstos. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, o ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009).
  12. Pažymėtina, kad Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-396/2014, 2K-548-699/2015, EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73–78) teismo nešališkumas vertinamas subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektais. Subjektyvus (asmeninis) teismo nešališkumas vertinamas atsižvelgiant į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Subjektyvusis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai. Vertinant teismo nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar teismas pateikė pakankamas garantijas bet kokiai pagrįstai abejonei jo nešališkumu pašalinti. Šis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti pagrįstas įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-489-303/2015).
  13. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2010). EŽTT praktikoje pažymima, kad vertinant nešališkumą objektyviąja prasme netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti svarbu. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98, par. 32).
  14. Teisėjai turi išklausyti procese dalyvaujančius asmenis ir atsakyti į jų argumentus taip, kaip to reikalauja įstatymas, turi būti jiems vienodai dėmesingi. Nei teismo posėdžio metu, nei priimdama nuosprendį ar nutartį teisėjų kolegija neturi diskutuoti su proceso dalyviais, moralizuoti, reikšti pasipiktinimo, nes tai gali sudaryti prielaidas pagrįstai abejoti teismo nešališkumu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2005, 2K-751/2007).
  15. Taigi byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrįstumo ir teisėtumo aspektais pagal kaltinimo ir gynybos apeliacinius skundus tikrinantis apeliacinės instancijos teismas privalo būti visiems proceso dalyviams nešališkas, be kita ko, tiek teismo posėdžio metu, tiek valstybės vardu surašydamas nuosprendį ar nutartį neturi rodyti susierzinimo, privalo vengti visko, kas gali sudaryti įspūdį, jog teisėjų kolegija iš anksto turėjo nusistatymą dėl bylos baigties (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-16-489/2017).
  16. BPK 58 straipsnio 1 dalis reglamentuoja bendruosius nušalinimo pagrindus, dėl kurių BPK 57 straipsnio 2 dalyje išvardyti asmenys, taip pat teisėjas, negali dalyvauti baudžiamajame procese. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad vienas iš nušalinimo pagrindų yra kai proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias, į BPK 58 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reguliavimo sritį nepatenkančias, aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu. Šios BPK normos turinys reiškia, kad baudžiamojo proceso įstatymas nepateikia baigtinio nušalinimą pagrindžiančių aplinkybių sąrašo ir BPK 57 straipsnio 2 dalyje išvardyti asmenys, taip pat teisėjas, privalo nusišalinti dėl bet kokios pagrįstų abejonių jo nešališkumu keliančios aplinkybės, jeigu ją argumentuotai nurodo proceso dalyviai.
  17. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, nagrinėjusios V. L. apeliacinį skundą, pirmininkės teisėjos J. Kolyčienės ir teisėjos D. Kazlauskienės asmeninį tendencingumą ar daryti išvadas apie nešališkumo principo pažeidimą objektyviuoju aspektu.
  18. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, V. L. gynėjas, vadovaudamasis BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pareiškė nušalinimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkei teisėjai J. Kolyčienei, nes ji nemotyvuotai nutraukė nuteistojo gynėjo dėstytą argumentaciją, kuria jis siekė pagrįsti įrodymų tyrimo atlikimo būtinybę byloje, taip pat teisėjai D. Kazlauskienei dėl jos išsakytos pastabos apie nuteistojo gynėjo kalbėjimo trukmę sprendžiant tokį klausimą. Šie nušalinimai teismo posėdyje išspręsti įstatymo nustatyta tvarka, laikantis BPK 59 straipsnyje nurodytų taisyklių, apeliacinės instancijos teismo 2017 m. birželio 27 d. nutartyje išdėstyti motyvai, kodėl teisėjoms pareikšti nušalinimai atmesti.
  19. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimui teisme vadovauja teisiamojo posėdžio pirmininkas, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teisiamojo posėdžio pirmininkas imasi visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Jis šalina iš nagrinėjimo teisme visa, kas nesusiję su byla ir kas nepagrįstai užtęsia bylos nagrinėjimą. Iš 2017 m. birželio 27 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad V. L. gynėjas, prašydamas atlikti įrodymų tyrimą byloje, dėstė detalius argumentus dėl nukentėjusiosios ir mažametės liudytojos byloje duotų parodymų prieštaringumo ir pateikė jų vertinimą. Teisėjų kolegijos pirmininkė J. Kolyčienė paprašė, kad nuteistojo gynėjas konkretizuotų, kokius proceso veiksmus pageidaujama atlikti įrodymų tyrimo metu, nes apeliacinės instancijos teismui žinomos gynybos nurodomos aplinkybės dėl įrodymų vertinimo. Toks prašymas šios instancijos teismo pagrįstai nepripažintas rodančiu teisėjų kolegijos pirmininkės J. Kolyčienės šališkumą objektyviąja ar subjektyviąja prasme, nes ji vykdė BPK 241 straipsnio 1–2 dalyse nustatytą pareigą vadovauti bylos nagrinėjimui teisme, be kita ko, siekiant užtikrinti, kad baudžiamasis procesas vyktų koncentruotai. Teisėjos D. Kazlauskienės išsakyta pastaba, vertinanti V. L. gynėjo siekį visada bylose išsamiai pasisakyti įrodymų tyrimo reikalingumo byloje klausimu, dėl savo turinio, lakoniškumo ir tolesnio neplėtojimo taip pat nepakankama šios teisėjos išankstiniam nusistatymui dėl bylos baigties patvirtinti. Tokios išvados nepaneigia ir V. L. kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad teisėja D. Kazlauskienė yra apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė, turinti teisę duoti nurodymus kitoms teisėjų kolegijos narėms administracinėje veikloje. Pažymėtina, kad apygardos teismo skyriaus pirmininkas yra teisėjas (BPK 39 straipsnis), kolegialiai nagrinėjamose baudžiamosiose bylose jis neturi kokių nors išskirtinių įgaliojimų. Pažymėtina ir tai, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis), o administravimas teismuose negali pažeisti teisėjų nepriklausomumo principo (Teismų įstatymo 103 straipsnio 2 dalis).
  20. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

14Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 145 straipsnio 1 dalies taikymu

  1. Priešingai, nei teigiama V. L. kasaciniame skunde, teismai tinkamai įvertino nuteistojo išsakyto grasinimo realumą ir nustatė jo tiesioginę tyčią padaryti nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK 145 straipsnio 1 dalyje.
  2. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007).
  3. Teismai, spręsdami dėl V. L. išsakytų grasinimų realumo, visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bylai reikšmingu laiku įvykusio konflikto su nukentėjusiąja B. L. iniciatorius buvo nuteistasis, kurio elgesys buvo netinkamas ir agresyvus. V. L. bendravimas pakeltu tonu ir nevienkartinis grasinimas nužudyti (nušauti) nukentėjusiąją sukėlė jai, anksčiau nepatyrusiai tokio pobūdžio konfliktų, didelį jaudinimąsi ir stresą, todėl ji vėliau tiksliai neatsiminė visų konflikto aplinkybių. Be to, minėtą nuteistojo elgesį patvirtina tai, kad bute buvę mažamečiai vaikai pradėjo verkti. Šios instancijos teismas, vertindamas B. L. suvokimą dėl V. L. išsakytų grasinimų realumo, pagrįstai atsižvelgė ne tik į nuteistojo intensyvų ir agresyvų elgesį, bet ir į tą aplinkybę, kad bute, kuriame vyko konfliktas, esančiame seife kasatorius laikė šaunamuosius ginklus, kurių buvimas aiškiai padidino nukentėjusiosios baimę dėl savo gyvybės. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išdėstė išvadas dėl laiko tarpo, kuris praėjo nuo V. L. grasinimo iki kreipimosi pagalbos į Bendrąjį pagalbos centrą. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nurodė, kad aplinkybė, jog buvo paskambinta ne iš karto, o praėjus mažiau nei valandai, nepaneigia, kad nukentėjusioji suvokė kasatoriaus išsakytus grasinimus kaip realius, tuo labiau kad toks jos elgesys yra objektyviai paaiškinamas (savęs ir vaikų, girdėjusių konfliktą, raminimas po V. L. veiksmų). Skundžiamoje nutartyje taip pat teisingai įvertinti kasaciniame skunde pakartoti argumentai dėl to, jog nukentėjusioji iki konflikto nesiėmė priemonių, kad seifo su ginklais nebebūtų gyvenamojoje vietoje, o V. L., išsakydamas grasinimus, nebuvo priėjęs prie seifo ir negąsdino nukentėjusiosios tai padaryti. Šios apeliaciniame ir kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės šiuo atveju neeliminuoja nuteistojo padarytų veiksmų pavojingumo.
  4. Teismai, atskleisdami V. L. kaltės turinį, įvertino aptartą nuteistojo elgesį, jo intensyvumą, išsakytų grasinimų pobūdį, nukentėjusiosios B. L., taip pat mažametės dukros reakciją į kasatoriaus nusikalstamus veiksmus, bute esančiame seife šaunamųjų ginklų laikymo faktą ir padarė pagrįstą išvadą, kad pagal bylos aplinkybes V. L. suvokė, jog grasinimus atimti B. L. gyvybę išsako taip, kad nukentėjusioji patikėtų, jog grasinimai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiosios būsenos siekė.
  5. Taigi nagrinėjamoje byloje teismai, nenukrypdami nuo teismų praktikos ir teisingai vadovaudamiesi byloje surinktų įrodymų visumos analize, atskleidė V. L. padarytos nusikalstamos veikos objektyvųjį (grasinimo) ir subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią grasinti nužudyti žmogų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes V. L. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 145 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.
  6. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo nagrinėjimo ribas, kasacine tvarka skundžiamų pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų, dėl kurių reikėtų bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

15Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

16Nuteistojo V. L. kasacinį skundą atmesti.