Byla 3K-3-64/2015
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo S. K

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui UAB draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo S. K. .

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiami vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, mokamos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau – ir NADPLSDĮ), ir asmens, kuriam ji išmokėta, patirtos žalos dydžio santykio, taip pat asmens, kuriam išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos, patirtos žalos dydžio nustatymo klausimai.

6Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašė teismo priteisti iš atsakovo UAB draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ 160 942,02 Lt (46 612,03 Eur) žalos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atlyginimą.

72006 m. rugpjūčio 4 d. ( - ) kelyje ( - ) trečiasis asmuo S. K. , vairuodamas automobilį „Renault Magnum E-Tech 440“ (valst. Nr. ( - ) su puspriekabe „Krone SDP 24“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus greičio ir atstumo, atsitrenkė į priekyje važiavusį ir sustojusį A. K. vairuojamą automobilį „Nissan Patrol“ (valst. Nr. ( - ) Eismo įvykio metu žuvo šio automobilio keleivė V. S. , sužalotas keleivis R. K. ir automobilio vairuotoja A. K. . Jonavos rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyrius 2006 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. 61-12-S-860-06 nurodė, kad eismo įvykio kaltininkas yra S. K. . Vadovaujantis NADPLSDĮ 6 straipsnio 4 dalies 2 punktu, V. S. ir R. K. 2006 m. rugpjūčio 4 d. pakeliui į darbą įvykęs nelaimingas atsitikimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2006 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. D825 ir 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. D831 pripažintas draudžiamuoju įvykiu. Įvykio metu automobilis „Renault Magnum E-Tech 440“ (valst. Nr. ( - ) kurį vairavo trečiasis asmuo S. K., transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdraustas atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (draudimo liudijimo AYA Nr. 1788279). Dėl to ieškovas prašė priteisti iš atsakovo žuvusiosios V. S. vaikams M. S. ir K. S. , sutuoktiniui D. S. , nukentėjusiajam R. K. išmokėtas draudimo išmokas.

8Byloje nustatyta, kad ieškovas yra išmokėjęs žuvusiosios V. S. šeimos nariams – sutuoktiniui D. S. , sūnui M. S. ir dukteriai K. S. po 40 400 Lt (11 700,65 Eur) vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus (iš viso – 121 200 Lt) (35 101,95 Eur). Be to, ieškovas 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimais Nr. 68 V. S. vaikams M. S. ir K. S. nuo 2006 m. rugpjūčio 4 d. iki 2010 m. gruodžio 8 d. paskyrė po 50,50 Lt (14, 63 Eur) per mėnesį periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, kuri, pasikeitus einamųjų metų draudžiamosioms pajamoms, perskaičiuojama. Ieškovas laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 4 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. M. S. ir K. S. išmokėjo po 1890,05 Lt (547,40 Eur) periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus. Ieškovas 2011 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 228 ir 2011 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 226 M. S. ir K. S. nuo 2010 m. gruodžio 9 d. iki 2011 m. birželio 30 d. paskyrė ir išmokėjo po 48,75 Lt (14,12 Eur) per mėnesį periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus. Ieškovo 2011 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 2042 ir 2011 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 2542 M. S. ir K. S. nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. paskirta ir išmokėta po 48,75 Lt (14,12 Eur) per mėnesį periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus. Ieškovas 2011 m. spalio 11 d. sprendimais Nr. 2544 ir Nr. 2546 M. S. ir K. S. nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. paskyrė ir išmokėjo po 48,75 Lt (14,12 Eur) per mėnesį periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pasikeitus einamųjų metų draudžiamosioms pajamoms, išmokos dydis yra 62 Lt (17,96 Eur). Ieškovas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. M. S. ir K. S. išmokėjo po 1727,75 Lt (500,39 Eur) periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus.

9Vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 34–37 straipsniais, ieškovas 2006 m. spalio 6 d. sprendimais Nr. 2273 ir Nr. 2272 K. S. ir M. S. nuo 2006 m. rugpjūčio 4 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. paskyrė valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijas (30 proc. pensijos dydžio), o D. S. – 2006 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 2271 nuo 2006 m. rugpjūčio 4 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją (20 proc. pensijos dydžio). Nuo 2008 m. sausio 1 d. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos mokėjimas D. S. nutrauktas jo prašymu, o K. S. ir M. S. nuo 2007 m. sausio 1 d. mokamos perskaičiuotos (50 proc. pensijos dydžio) valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos. Ieškovas D. S. nuo 2006 m. rugpjūčio 4 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. išmokėjo 693,20 Lt (200,77 Eur) valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją, o K. S. ir M. S. nuo 2006 m. rugpjūčio 4 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. išmokėjo po 6295,82 Lt (1823,40 Eur), o nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. – po 9410,09 Lt (2725,35 Eur) valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos.

10Dėl 2006 m. rugpjūčio 4 d. įvykusio eismo įvykio metu patirto sveikatos sutrikdymo R. K. nuo 2006 m. rugpjūčio 4 d. iki 2006 m. rugsėjo 1 d. buvo nedarbingas. Ieškovo 2006 m. spalio 4 d. sprendimu N-5457 R. K. už laikinojo nedarbingumo laikotarpį paskirta 401,40 Lt (116,25 Eur) ligos dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pašalpa.

11Ieškovas dėl S. K. sukelto mirtino nelaimingo atsitikimo nuo 2006 m. rugpjūčio 4 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. išmokėjo 138 666,34 Lt (40 160,55 Eur), o nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. – 22 275,68 Lt (6451,48 Eur) valstybinio socialinio draudimo išmokų. Taigi iš viso ieškovas išmokėjo 160 942,02 Lt (46 612,03 Eur).

12II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

13Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 160 942,02 Lt (46 612,03 Eur) žalos atlyginimo.

14Teismas rėmėsi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 10 dalimi, CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalimis, 6.987 straipsniu ir nurodė, kad atsakovas buvo apdraudęs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu trečiojo asmens vairuojamą transporto priemonę, todėl, įvykus draudžiamajam įvykiui ir ieškovui išmokėjus dėl to išmokas, šis įgyja reikalavimo teisę išieškoti iš draudiko tretiesiems asmenims išmokėtas sumas. Teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai skyrė ir išmokėjo tretiesiems asmenims 160 942,02 Lt (46 612,03 Eur) valstybinio socialinio draudimo išmokų (vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, periodines draudimo išmokas apdraustajam mirus, valstybinės socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijas) dėl V. S. 2006 m. rugpjūčio 4 d. pakeliui į darbą įvykusio mirtino nelaimingo atsitikimo; šios sumos yra pagrįstos byloje pateiktais rašytiniais įrodymais. Ieškovas draudimo išmokas, našlių ir našlaičių pensijas, R. K. pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį paskyrė teisingai, teisės aktų nustatyto dydžio, šias išmokas išmokėjo pagrįstai, todėl turi įrodytą teisę jų reikalauti iš draudimo bendrovės. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad, 2010 m. gruodžio 8 d. žuvusiosios V. S. sūnui M. S. suėjus 18 metų, ieškovas neturėjo prievolės mokėti pilnamečiam asmeniui socialinio draudimo našlaičių pensijos išmokų. NADPLSDĮ 26 straipsnio 1 dalies 1 punktu numatyta galimybė mokėti šias išmokas besimokantiems nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantiems mokiniams ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantiems studentams – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai.

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. kovo 3 d. nutartimi pakeitė Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą – sumažino ieškovui iš atsakovo priteistą sumą (160 942,02 Lt (46 612,03 Eur) iki 39 742,02 Lt (11 510,08 Eur).

16Spręsdamas dėl ligos pašalpos, periodinių draudimo išmokų ir pensijų apeliacinės instancijos teismas vadovavosi TPVCAPDĮ 2 straipsnio 5 dalimi, 15 straipsnio 5 dalimi (eismo įvykio metu galiojusia redakcija – 14 straipsnio 5 dalimi), NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. ERGO Insurance SE, veikiantis per Lietuvos filialą, bylos Nr. 3K-3-620/2013, išaiškinimais. Teismas nurodė, kad nors kasacinio teismo byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl periodinių draudimo išmokų asmens sveikatos sužalojimo atveju, nebūtų logiška kitaip, t. y. ne kaip žalos atlyginimą, traktuoti nagrinėjamu atveju išmokėtą ligos pašalpą, periodines išmokas bei pensijas asmens gyvybės atėmimo atveju. Pagal NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalį šiuo įstatymu nustatytos išmokos kompensuoja būtent negautas pajamas (žalą). Be to, ligos pašalpų, periodinių draudimo išmokų ir pensijų apskaičiavimas (dydis) yra nustatomas siejant jas su žuvusio asmens buvusiomis pajamomis (NADPLSDĮ 15, 19, 20, 26 straipsniai, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 14, 39 straipsniai), tai lemia išvadą, kad išmokos skirtos būtent žalai kompensuoti. Teisminėje praktikoje orientacinis vien minimalus vieno iš tėvų teiktinas išlaikymo vaikams dydis paprastai siekia apie pusę minimaliosios mėnesinės algos. Dėl to vien aplinkybė, kad žuvusiojo asmens pajamos santykinai buvo ne itin didelės, savaime nereiškia ir negali būti aiškinama taip, kad nepilnamečiai vaikai neturėjo teisės į didesnį, negu jiems formaliai tenkanti įvykio metu žuvusiojo turėtų pajamų dalis, išlaikymą ar kad jei žuvusysis įvykio metu būtų neturėjęs pajamų, tai nepilnamečiams vaikams žala apskritai nepadaryta. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad M. S. nuo 2010 m. gruodžio 8 d., t. y. tapus pilnamečiam, žala (netekto išlaikymo) negalėjo būti atlyginama, nes jis dar mokėsi vidurinėje mokykloje, dėl to turėjo teisę į išlaikymą (CK 3.194 straipsnio 3 dalis, NADPLSDĮ 27 straipsnio 2 dalis).

17Dėl vienkartinės draudimo išmokos (100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų) teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo išaiškinimais, NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalimi, kurioje, teismo teigimu, nustatyta, kaip apskaičiuojama ir kam išmokama draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį; ji lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Ši vienkartinė draudimo išmoka apskaičiuojama atsižvelgiant į vien tik valstybės nustatomą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, t. y. jos dydis nepriklauso nuo konkrečios situacijos, nuo dėl mirusiojo gautų ar negautų pajamų fakto ir dydžio ar kitų aplinkybių. Be to, ji mokama ir ją gali gauti ne tik TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą pagal šį įstatymą, bet ir asmenys, negalintys pretenduoti į žalos negautų pajamų pavidalu atlyginimą pagal TPVCAPDĮ, pavyzdžiui, darbingi tėvai (įtėviai). Taigi, nepaisant to, kad NADPLSDĮ nurodoma įstatymo paskirtis – kompensuoti negautas pajamas, aptariamos vienkartinės draudimo išmokos išmokėjimas pagal savo prigimtį ir paskirtį ne visais atvejais gali reikšti, kad atlieka tokio pobūdžio žalos – negautų pajamų atlyginimo funkciją. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2013). Taigi, pagal NADPLSDĮ mokamos vienkartinės draudimo išmokos paskirtis gali būti ne vien padarytos žalos atlyginimas, bet ir socialinė (tuo atveju, jeigu patirtą turtinę žalą realiai atlygina vien tik dalis vienkartinės draudimo išmokos, kita šios išmokos dalis iš esmės atlieka socialinę funkciją). Vienkartinė draudimo išmoka (jos dalis) gali kompensuoti ir negautas pajamas tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad kitos valstybinio socialinio draudimo įstaigų išmokėtos išmokos jų nepadengia, be to, ji taip pat gali kompensuoti kitą, nesusijusią su negautomis pajamomis, t. y. tiesioginę turtinę žalą, kurią nukentėjusiems asmenims atsakingo už žalą asmens draudikas turėtų atlyginti pagal TPVCAPDĮ nuostatas (pavyzdžiui, laidojimo, sugadinto turto remonto ir pan. išlaidas) ir tuo atveju socialinio draudimo įstaiga turėtų teisę ją susigrąžinti iš atsakingo už žalą asmens draudiko (CK 6.290 straipsnis). Jokių išmokų, viršijančių padarytą žalą, iš atsakingo už žalą asmens (jo draudiko) reikalauti pagal TPVCAPDĮ nuostatas negalėtų ir nukentėjęs asmuo, jei jis tiesiogiai pats reikalautų žalos atlyginimo. Tai taikytina ir šiuo atveju ieškinį reiškiančiam ieškovui (CK 6.113 straipsnis). Be to, ir atgręžtinio reikalavimo teisė įgyjama ne į visą išmokėtą, o į tokio dydžio sumą, kuria atlyginama žala (CK 6.280 straipsnis).

18Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-220-559/2007, kaltu dėl padaryto nusikaltimo pripažintas S. K. . Iš šio nuosprendžio teismas nustatė, kad D. S. baudžiamojoje nurodė, jog padarytą dėl įvykio turtinę žalą jam atlygino draudimo bendrovė, prašė priteisti tik neturtinės žalos atlyginimą. Apie žuvusiosios šeimai padarytą ir atsakingo už žalą asmens (jo draudiko) neatlygintą žalą negautų pajamų pavidalu ar kitokią turtinę žalą nagrinėjamoje byloje įrodymų nėra. Dėl to yra pagrindas pripažinti, kad vienkartinė draudimo išmoka nebuvo skirta turtinei žalai kompensuoti. Nenustačius, kad vienkartine draudimo išmoka buvo atlyginama turtinė žala, išmoka vertintina kaip išmokėta realizuojant valstybės socialinę politiką (Konstitucijos 52 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ieškovui iš atsakovo priteistą sumą sprendė sumažinti 121 200 Lt (35 101,95 Eur), t. y. iki 39 742,02 Lt (11 510,08 Eur). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad žala padaryta didesnio pavojaus šaltiniu, kurio valdytojas atsako ir be kaltės (CK 6.270 straipsnis), nusikaltimu ir nėra nustatyta, kad žalos atsiradimą (padidėjimą) būtų lėmę ir žuvusiosios veiksmai.

19III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

20Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie argumentai:

211. Dėl atlygintinos žalos dydžio nustatymo. Ieškovas nurodo, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį, todėl ji grindžiama visiško nuostolių (žalos) atlyginimo principu (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Remdamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi, NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsniu ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog žuvusios V. S. vaikams ir sutuoktiniui išmokėta vienkartinė draudimo išmoka nebuvo skirta ir neatliko turtinės žalos kompensavimo funkcijos, vertintina kaip atliekanti tik socialinę funkciją. Tokia teismo išvada prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo išaiškinimams dėl CK 6.290 straipsnio 1 dalies taikymo (4.8, 5.3 punktai). Tai, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus atlieka ir socialinę funkciją, nepaneigia žalos atlyginimo funkcijos prezumpcijos. Socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį.

22Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja reikalavimo teisę žalą padariusiam asmeniui dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinės žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę žalą padariusiam asmeniui dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę žalą padariusiam asmeniui dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Tačiau ši nuostata nėra nauja, Konstitucinis Teismas nenurodė naujų kriterijų, pagal kuriuos būtų galima apskaičiuoti nukentėjusio asmens žalos dydį. Ieškovas nurodo kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šakių skyrius v. V. Braknis, bylos Nr. 3K-3-571/2007), pagal kurią žalos dydį apdraustiesiems socialiniu draudimu asmenims a priori nustatė valstybė, todėl keisti suformuotą teismų praktiką nėra pagrindo. Įstatymų leidėjas pats nustatė, kokio dydžio žala asmeniui turi būti kompensuota praradus pajamas (NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalis). Žuvus asmeniui nėra galimybės tiksliai nustatyti, kiek per savo darbinės veiklos laikotarpį šis asmuo būtų uždirbęs pajamų, taip pat negalima tiksliai apskaičiuoti visų papildomų išlaidų, kurias patyrė ir ateityje patirs žuvusio asmens šeimos nariai, o įstatymuose nėra įtvirtinti konkretūs kriterijai, kuriais remiantis turėtų būti nustatinėjama žuvusiojo šeimos narių patirta turtinė žala. Pagal kasacinio teismo praktiką, visos pagal NADPLSDĮ mokamos draudimo išmokos (periodinės, vienkartinės) įstatymų leidėjo įvardytos kaip kompensuojančios negautas pajamas; tai reiškia, kad tokios draudimo išmokos, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šakių skyrius v. V. B., bylos Nr. 3K-3-571/2007; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-131/2014).

23Pagal visiško žalos atlyginimo principą turi būti atlyginta asmenims padaryta visų rūšių žala. Nukentėjusiam asmeniui (jo šeimos nariams) žalą sudaro ją atlyginančios socialinio draudimo išmokos pagal NADPLSDĮ (atlyginama žala dėl pajamų netekimo) ir socialinio draudimo išmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą bei našlių ir našlaičių pensija pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą; atlyginamos ne tik prarastos darbo pajamos, bet ir papildomos išlaidos (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Nors socialinio draudimo išmokų suma gali viršyti žuvusio asmens darbo užmokestį, savaime šis faktas nėra pagrindas išvadai, kad tai nėra žalos atlyginimas ar kad tai yra asmens praturtėjimas be teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. ERGO Insurance SE, veikiantis per Lietuvos filialą, bylos Nr. 3K-3-620/2013).

24Socialinio draudimo išmokos apskaičiavimo tvarka privaloma ją mokančiai socialinio draudimo įstaigai, tačiau dėl dydžio nustatymo pobūdžio (apskaičiuojama pagal teisės aktuose įtvirtintus objektyvius kriterijus) ši išmoka ne visais atvejais gali atitikti realiai padarytą žalą. Dėl to, spręsdamas ginčus, kuriuose draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos siekia įgyvendinti regreso teisę į žalą padariusį asmenį (CK 6.290 straipsnio 3 dalis) ar jo draudiką, žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S. , bylos Nr. 3K-7-496/2008; teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-134/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2013; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-131/2014). Socialinio draudimo įstaiga, reikšdama reikalavimą žalą padariusiam asmeniui ją atlyginti, turi įrodyti žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygas – kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys ir pagrindžiantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008; teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-131/2014).

252. Dėl įrodymų vertinimo. Ieškovas atlygintinos žalos dydį grindė pridėtais jam prieinamais dokumentais apie teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotų socialinio draudimo išmokų dydį. Šie įrodymai (sprendimai dėl socialinio draudimo išmokų skyrimo žuvusiosios V. S. vaikams ir sutuoktiniui) laikytini pakankamais ir įrodančiais M. S. , K. S. ir D. S. patirtą 121 200 Lt (35 101,95 Eur) žalą. Tai atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-131/2014). Atsakovas, manydamas, kad ieškovas žuvusiosios šeimos nariams išmokėjo socialinio draudimo išmokas, viršijančias nukentėjusiojo šeimos narių patirtą turtinę žalą, turėjo teisę teikti tai pagrindžiančius įrodymus ir paneigti įstatymo nustatytą prezumpciją (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad žuvusiosios sutuoktiniui D. S. padarytą turtinę žalą atlygino draudimo bendrovė, nes 2009 m. birželio 8 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-220-559/2007, nurodyta, kad jis reikalavo atlyginti tik neturtinę žalą, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius v. L. G. , bylos Nr. 3K-3-64/2014, išaiškinimams, kad valstybinio socialinio draudimo išmokų skyrimo, jų santykio su padaryta žala ir socialinio draudimo įstaigų regresinių reikalavimų atsiradimo pagrindai ir tvarka reglamentuota Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, NADPLSDĮ, CK. D. S. žinojo, kad jo patirta žala buvo kompensuota, be kita ko, mokant jam vienkartinę draudimo išmoką iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, kad išmokėtos socialinio draudimo išmokos (inter alia vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus) bus įskaičiuotos į bendrą atlygintinos žalos dydį, t. y. kad gautų socialinio draudimo išmokų apimtimi jis praras turtinę teisę reikalauti tiesiogiai iš atsakovo atlyginti žalą, kad jo turtinė reikalavimo teisė išmokėtų socialinio draudimo išmokų apimtimi pereis ieškovui. D. S. neatsisakė teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, todėl jo paaiškinimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-220-559/2007 turėjo būti vertinamas tik dėl tos žalos dalies, kurios nepadengia socialinio draudimo įstatymų pagrindu mokamos socialinio draudimo išmokos, atlyginimo.

26Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodomi šie argumentai:

271. Dėl atlygintinos žalos dydžio nustatymo. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad žuvusiojo artimiesiems išmokėtos socialinio draudimo išmokos turėtų būti skirtos jų netektam išlaikymui –negautoms pajamoms kompensuoti. Remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 8 d. nutarimu, CK 6.290 straipsnyje įtvirtinta socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisė nėra absoliuti, ji turi būti aiškinama visų CK normų kontekste. Socialinio draudimo įstaigų reikalavimai dėl išmokėtų socialinio draudimo išmokų grąžinimo gali būti tenkinami tik nustačius, kad jos lygios nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų patirtai žalai arba mažesnės už ją. Pagal kasacinio teismo praktiką atskiriama valstybės institucijų pareiga išmokėti socialinio draudimo išmokas nuo žalą padariusio asmens pareigos atlyginti žalą – negautas pajamas tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-134/2013). Pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas). NADPLSDĮ įgyvendinamas ne tik asmenų, apdraustų nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, patirtos žalos atlyginimo mechanizmas, nustatoma tvarka, bet ir realizuojamas Konstitucijoje įtvirtintas visuomenės solidarumo principas. Valstybinės socialinio draudimo įstaigos mokama draudimo išmoka atlieka ne tik žalos kompensavimo, bet ir socialinę funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2013). Valstybinei socialinio draudimo įstaigai, išmokėjusiai NADPLSDĮ nustatytą draudimo išmoką, įgyvendinant regresinį reikalavimą atsakingam draudikui, svarbu išskirti, kurią išmokėtos draudimo išmokos dalį sudaro turtinės žalos atlyginimas, o kurią – valstybės teikiama socialinė parama. Sprendžiant šeimos narių dėl artimojo mirties patirtą turtinę žalą taikytina CK 6.284 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatytas atlygintinos žalos dydis, t. y. asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo gauti mirusiajam esant gyvam. Tai konkretūs kriterijai, kuriais remiantis turėtų būti nustatinėjama apdraustojo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu mirties atveju šeimos narių patirta turtinė žala. Apskaičiuojant patirtos turtinės žalos dydį, vertintinos mirusiojo iki draudžiamojo įvykio gautos pajamos, jų dalis, skirta finansinės paramos reikalingiems šeimos nariams, ir kt.

28Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu dėl socialinių įstaigų subrogacinio reikalavimo teisės apimties, visiško nuostolių atlyginimo principas, susigrąžinant socialinio draudimo išmokėtas sumas, taikomas tai daliai, kuria draudimo išmokos atlygino nukentėjusiems asmenims arba mirties atveju – jų šeimos nariams patirtą turtinę žalą. Daliai, kuri viršija padarytą žalą ir yra laikoma valstybės teikiama socialine parama, visiškas nuostolių atlyginimo principas netaikytinas ir socialinio draudimo įstaiga neturi teisės pretenduoti susigrąžinti šią dalį iš kaltininko draudimo kompanijos.

292. Dėl įrodymų vertinimo. Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva ir naudotis teismų informacinės sistemos duomenimis (CPK 179 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje (esant neaiškių aplinkybių, kurios gali turėti esminę reikšmę priimant galutinį sprendimą) teismas nustatė, kad pats žuvusiosios sutuoktinis D. S. baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog turtinę žalą jam atlygino draudimo kompanija.

30Vienkartine išmoka taip pat galimas ir turtinės žalos – negautų pajamų kompensavimas, pvz., kito pobūdžio išlaidos – laidojimo, kapavietės tvarkymo, turto remonto ir pan. Periodinėms išmokomis kompensavus asmenų negautas pajamas ir neturint duomenų apie jų patirtą kitokio pobūdžio turtinę žalą, ieškovo vienkartinė išmoka išmokėta ne kaip žalos atlyginimas žuvusiajai mirus, bet vykdant valstybės socialinę politiką (Konstitucijos 52 straipsnis).

31Teisėjų kolegija

konstatuoja:

32IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

33Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų.

34Bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą – atmetė dalį ieškovo reikštų reikalavimų, būtent – priteisti 121 200 Lt (35 101,95 Eur) vienkartinės draudimo išmokos, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priteisti ieškovui iš atsakovo 39 742,02 Lt (11 510,08 Eur) ligos dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pašalpos, periodinių draudimo išmokų apdraustajam mirus, našlių ir našlaičių pensijų pripažinta teisėta ir pagrįsta bei liko nepakeista. Šioje byloje kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti visą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nors faktiškai dalis ieškovo reikalavimų yra tenkinta. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo pateikto kasacinio skundo turinį, sprendžia, kad ieškovas iš esmės skundžia tą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria yra atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 121 200 Lt (35 101,95 Eur) vienkartinės draudimo išmokos, o nutarties dalis dėl kitų draudimo išmokų ir pensijų priteisimo kasacine tvarka neskundžiama. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo išeiti už kasacinio skundo ribų, sprendžia ir pasisako tik ieškovo kasaciniame skunde keliamais teisės klausimais.

35Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, mokamos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, ir asmens, kuriam ji išmokėta, patirtos žalos dydžio santykio

36Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatuota, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Jeigu draudimo išmoka lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba yra mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę žalą padariusiam asmeniui dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę žalą padariusiam asmeniui dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta nukentėjusiam asmeniui padaryta turtinė žala.

37Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje atskleidžiama nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis. Nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas NADPLSDĮ nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad iš šios socialinio draudimo rūšies paskirties matyti NADPLSDĮ pagrindu mokamų išmokų tikslas – kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo prarastas pajamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-93/2014). Tai reiškia, kad šių išmokų paskirtis yra kompensacinė – jos skirtos negautoms pajamoms kompensuoti, tačiau pagal teismų praktiką tai nėra vienintelė šių išmokų paskirtis.

38Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo teisiniai santykiai priskirtini viešosios teisės reglamentavimo sričiai, šių teisinių santykių dalyvių (apdraustųjų, draudėjų, socialinio draudimo įstaigų) teisės ir pareigos grindžiamos ne šių asmenų savanoriškai prisiimtais įsipareigojimais, o imperatyviu teisiniu reglamentavimu, kurio asmenys negali nesilaikyti. Remiantis imperatyviuoju teisiniu reguliavimu taip pat mokamos socialinio draudimo išmokos (tarp jų – ir vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus), jų dydis nustatomas taikant teisės aktuose apibrėžtas formules. Nei žalą padaręs asmuo, nei jo civilinės atsakomybės draudikas nėra šių socialinio draudimo teisinių santykių dalyviai. Žalos atlyginimo teisiniai santykiai reglamentuojami privatinės teisės normomis, tai yra turtiniai santykiai tarp vienas kitam nepavaldžių asmenų (CK 1.1 straipsnio 1 dalis), iš kurių žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo juos atlyginti. Kai socialinio draudimo įstaigos išmoka išmokas sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, jos pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį ir NADPLSDĮ 31 straipsnį įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, tačiau tik tiek, kiek jų išmokėtos išmokos skirtos apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai kompensuoti. Taigi vien aplinkybė, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas kompensuoja negautas pajamas, nereiškia, kad remiantis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis negalima šių išmokų vertinti kaip atliekančių ir kitokią funkciją. Priešingas aiškinimas, kad socialinio draudimo įstaigos išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus (NADPLSDĮ 27 straipsnis) besąlygiškai turi būti laikoma negautų pajamų kompensacija apdraustųjų šeimos nariams vien dėl tos priežasties, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tokia nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis, neatitiktų Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo išaiškinimų. Pagal juos, remiantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, draudimo išmoka gali būti didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, ir tokiu atveju socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį tik dėl tokios socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta žala nukentėjusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014; 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-552/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-564/2014).

39Šioje byloje kyla teisės aiškinimo problema – kaip nustatyti, kuri vienkartinės išmokos dalis (ar visa išmoka) apdraustajam mirus kompensuoja apdraustojo šeimos narių patirtą žalą (dėl šios dalies socialinio draudimo įstaiga gali įgyvendinti regreso teisę į žalą padariusį asmenį ar jo draudiką; atsižvelgiant į jau teismo sprendimu regreso tvarka ieškovui priteistą sumą), o kuri viršija patirtos žalos atlyginimo sumą (dėl šios dalies regreso teisės neatsiranda).

40Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis ir draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-388/2013). Šis dydis nepriklauso nuo to, kas pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar dėl nelaimingo atsitikimo darbe padarinių kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę. Dėl to nustatant atlygintinio atgręžtinio reikalavimo apimtį, būtina nustatyti atlygintinos žalos dydį tuo atveju, jei nukentėję asmenys teisę į žalos atlyginimą įgyvendintų asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014). Dėl fizinio asmens gyvybės atėmimo padaryta žala pasireiškia tuo sukeltais nuostoliais kitiems asmenims. Tai gali būti netektas išlaikymas tiems asmenims, kuriems jis buvo teikiamas ar jie turėjo teisę į tokį išlaikymą, neturtinė žala, taip pat laidojimo išlaidos, kurias patyrė mirusįjį laidoję asmenys. Netektas išlaikymas pagal bendrąsias žalos atlyginimo nuostatas gali būti mirusiojo asmens pajamų dalis, kuri buvo mokėta išlaikymo gavėjams apdraustojo mirties momentu ar galėjo būti skirta teisę į išlaikymą turintiems asmenims. Dėl fizinio asmens gyvybės atėmimo padaryta žala pagal civilinės teisės nuostatas nustatoma taikant visiško žalos atlyginimo principą. Tai reiškia, kad nustatant nuostolius atsižvelgiama į žuvusio asmens visų gautų pajamų dalį, jiems nustatyti netaikomi kompensaciniai ar kiti mažinantys koeficientai. Tuo tarpu, socialinio draudimo ar kitų draudimo išmokų, kurios mokamos kaip žalos atlyginimo kompensavimo sistemų mokėjimai, dydis nustatomas standartizuotai. Šie nuostolių nustatymo ypatumai parodo, kad gali skirtis turtinė žala, padaryta dėl fizinio asmens mirties, ir draudimo išmokos, susijusios su apdraustojo mirtimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką nuostolių atlyginimas pinigais yra tik vienas iš negautų pajamų kompensavimo būdų. Negautas asmens turtinio pobūdžio išlaikymas gali būti nustatomas kaip įvairiomis formomis teikto išlaikymo netekimas. Pagal CK 3.192 straipsnio 1 dalį tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o CK 3.1921 straipsnyje nustatyti atvejai, kai tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo pilnametystės sulaukusius vaikus. Išlaikymas gali būti teikiamas įvairiomis formomis, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kurios, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-338/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-564/2014).

41Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo formuojamą praktiką, konstatuoja, kad tokio pobūdžio bylose kaip ši, sprendžiant dėl žalą padariusio asmens ar jo draudiko regresinės prievolės socialinio draudimo įstaigai nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu apdrausto asmens gyvybės atėmimo atveju apimties, turi būti nustatomas žuvusiojo šeimos narių patirtos žalos dydis. Pozicija, kad pagal NADPLSDĮ išmokėtų išmokų dydis nekvestionuotinas ir atgręžtiniai reikalavimai turi būti tenkinami visa apimtimi, neatitinka konstitucinės jurisprudencijos bei kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014).

42Dėl asmens, kuriam išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos, patirtos žalos dydžio nustatymo

43Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų. Kadangi žalos dydžio nustatymas susijęs su faktinių aplinkybių nustatymu, tai teisėjų kolegija dėl žalos dydžio šioje byloje nesprendžia, o pasisako kasaciniame skunde keliamu įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo klausimu. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šias proceso teisės normas. Teisėjų kolegija iš dalies su tuo sutinka.

44Remiantis kasacinio teismo praktika, socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusio asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014). Kitaip tariant, asmuo, teigiantis, kad išmokėtos socialinio draudimo išmokos viršija nukentėjusiojo realiai patirtą žalą, turi tai įrodyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-93/2014). Nurodyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė leidžia priimti sprendimą ieškovo naudai tais atvejais, kai atsakovas neteikia patikimų argumentų ir įrodymų, ginčydamas nukentėjusiojo patirtos žalos dydį. Jei atsakovo argumentai ir jo pateikiami įrodymai patvirtina, kad ieškovo prašomos priteisti regresinės prievolės dydis reikšmingai neatitinka išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžio (dėl reikšmingo neatitikimo tarp socialinio draudimo išmokų ir asmens patirtos žalos mutatis mutandis žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-620/2013), įrodymus dėl to, kokią konkrečią žalą patyrė apdraustasis (jo šeimos nariai), teikia abi proceso šalys (CPK 179 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-552/2014). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įrodyti žalos dydį turi jos priteisimo reikalaujantis ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. „Moduva ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-112/2008; 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos Nr. 3K-3-219/2009; kt., CPK 178 straipsnis), todėl kai atsakovas paneigia duomenų apie apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas tinkamumą apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai nustatyti, konkretų žalos dydį turi įrodyti ieškovas. Teismas, įvertinęs šalių procesinių dokumentų argumentus ir pateikiamus įrodymus bei vykdydamas pareigą patikslinti ir paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas), preliminariai nustatęs, kad atsakovas pagrindė reikšmingą neatitikimą tarp socialinio draudimo išmokų ir asmens patirtos žalos, turi pasiūlyti šalims teikti įrodymus, patvirtinančius realų apdraustojo (jam mirus – jo šeimos narių) patirtos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-564/2014).

45Kasacinio teismo praktikoje teisiškai reikšmingu kriterijumi apskaičiuojant žuvus apdraustam asmeniui jo sutuoktinio patirtos žalos dydį, pasireiškiantį negautomis pajamomis, pripažintas laikotarpis, per kurį pergyvenęs sutuoktinis išlaikymą būtų gavęs, jei sutuoktinis nebūtų žuvęs, ir kokio dydžio sutuoktinio pajamų dalis tekdavo jį pergyvenusiam sutuoktiniui. Laiko kriterijumi, kuriuo remiantis nustatytinas tikėtinas išlaikymo laikotarpis pergyvenusiam sutuoktiniui, pripažintas tos pat lyties (kaip ir žuvusysis) tokiomis pat sąlygomis gyvenančio asmens vidutinė gyvenimo trukmė remiantis Statistikos departamento duomenimis. Kartu kasacinis teismas konstatavo, kad šalys gali įrodinėti ir siūlyti teismui taikyti tikslesnius statistikos duomenis (pavyzdžiui, remtis vidutine gyvenimo trukme, nustatyta ne tik pagal lyties ir gyvenamosios vietos požymius, bet ir atsižvelgti į amžiaus grupę, kuriai priklausė žuvusysis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014). Kai dėl draudžiamojo įvykio miršta apdraustasis, kuriam minėto statistinio metodo taikyti neįmanoma (pavyzdžiui, mirusiojo amžius peržengė statistinę atitinkamos grupės asmenų gyvenimo trukmę, tačiau šis asmuo iki mirties toliau gaudavo pajamas), bylos šalys gali įrodinėti ir siūlyti teismui taikyti kitokius jo šeimos narių negautų pajamų dydžio nustatymo kriterijus (pavyzdžiui, gali būti remiamasi individualizuota tikėtina to asmens gyvenimo trukme), kuriuos teismas įvertina remdamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Ar konkrečiu atveju buvo padaryta turtinės žalos dėl fizinio asmens mirties, pagal Civilinio kodekso nuostatas nustatoma tik įvertinus visus šiuos aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-552/2014).

46Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas atmesti ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo žuvusiosios šeimos nariams išmokėtą 121 200 Lt (35 101,95 Eur) vienkartinę draudimo išmoką, rėmėsi Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-220-559/2007. Teismo nuosprendyje konstatuota, kad žuvusiosios sutuoktinis D. S. baudžiamojoje byloje nurodė, jog padarytą dėl įvykio turtinę žalą jam atlygino draudimo bendrovė, prašė priteisti tik neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apie žuvusiosios šeimai padarytą ir atsakingo už žalą asmens (jo draudiko) neatlygintą žalą negautų pajamų pavidalu ar kitokią turtinę žalą nagrinėjamoje byloje įrodymų nėra, todėl sprendė, kad vienkartinė draudimo išmoka nebuvo skirta turtinei žalai kompensuoti, išmoka vertintina kaip išmokėta realizuojant valstybės socialinę politiką (Konstitucijos 52 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, formuojamos kasacinio teismo praktikos.

47Apeliacinės instancijos teismas, darydamas nurodytas išvadas, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2013. Iš tiesų, šioje nutartyje kasacinio teismo išaiškinta, kad NADPLSDĮ įgyvendinama valstybinės socialinės politikos dalis, nes, be žalos atlyginimo, draudimo išmokos mokėjimas atlieka ir socialinę funkciją. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis vien socialinės funkcijos pagal NADPLSDĮ vykdymu nėra pagrindo konstatuoti, kad turtinė žala žuvusiosios šeimos nariams nepadaryta, o D. S. parodymai baudžiamojoje byloje apie draudiko atlygintą turtinę žalą negali būti besąlyginis pagrindas atmesti ieškovo regresinį reikalavimą atsakovui. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, kokio pobūdžio turtinę žalą D. S. turėjo omenyje baudžiamojoje byloje teigdamas, kad žalą padariusio asmens draudikas atlygino turtinę žalą. Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. nuosprendyje nurodyta 8271 Lt (2395,45 Eur) draudiko D. S. išmokėta suma, o kas ją sudarė, nenurodyta. Nagrinėjamoje byloje atsakovas neteikė, o teismas nepareikalavo pateikti D. S. išmokėtą sumą patvirtinančių įrodymų. Be to, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu D. S. , M. S. , K. S. ieškovas mokėjo draudimo išmokas. D. S. šių išmokų subjektyvus vertinimas ne kaip turtinės žalos atlyginimo, jeigu toks ir buvo, negali lemti sprendimo, kad ieškovas, išmokėjęs šias išmokas (tarp jų – ir vienkartines draudimo išmokas), neturi teisės regreso tvarka išsiieškoti (suprantama, nustačius konkretų žalos dydį) šių išmokų iš draudiko. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo išmokėtų ligos pašalpos, periodinių draudimo išmokų ir pensijų, vis dėlto pripažino, kad visa D. S. , M. S. , K. S. turtinė žala draudiko nebuvo atlyginta. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad socialinio draudimo įstaigos įgyvendinant atgręžtinio reikalavimo teisę pareikštas ieškinys negali būti atmetamas vien todėl, kad nenustatytas tikslus apdraustojo (jo šeimos narių) patirtos žalos dydis. Tais atvejais, kai akivaizdu, kad tam tikrų nuostolių patirta, tačiau nėra galimybės nustatyti tikslų jų dydį, nuostolius įvertina teismas kiek įmanoma tiksliau, atsižvelgdamas į šalių pateiktus apskaičiavimus ir įrodymus, taip pat taikydamas teismų praktikoje suformuotus nuostolių dydžio apskaičiavimo kriterijus. Vien aplinkybė, kad vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dydis yra nustatytas teisės aktais ir nepriklauso nuo mirusiojo pajamų dydžio (NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalis), neleidžia daryti išvados, kad ši išmoka apskritai negali visiškai ar iš dalies kompensuoti apdraustojo šeimos narių negautų pajamų apdraustajam mirus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-564/2014). Be to, kaip minėta, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiojo patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį, o tais atvejais, kai atsakovas neteikia patikimų argumentų ir įrodymų, ginčydamas nukentėjusiojo patirtos žalos dydį, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė leidžia priimti sprendimą ieškovo naudai.

48Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi nustatė terminą šalims pateikti įrodymus ir konkrečiais kriterijais pagrįstus paaiškinimus (apskaičiavimus), patvirtinančius šalių pozicijas dėl turtinės žalos asmenims, turėjusiems teisę į žalos atlyginimą po V. S. žūties, apimties. Naujų įrodymų, apskaičiavimų į bylą nebuvo pateikta, tačiau atsakovas savo paaiškinimuose nurodė, kad neturi galimybės gauti duomenų apie žuvusios V. S. gautą darbo užmokestį, prašė teismo įpareigoti ieškovą pateikti šiuos duomenis, tačiau tokių duomenų apeliacinės instancijos teismas nepareikalavo. Taigi nagrinėjamu atveju aplinkybės, kokių pajamų ir išlaikymo dėl apdraustosios mirties neteko jos sutuoktinis ir vaikai, faktiškai nenustatinėtos, nors pagal nutartyje nurodytą kasacinio teismo praktiką tokie duomenys yra reikalingi nustatant žuvusios šeimos narių negautas pajamas. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.290 straipsnio 3 dalį, reglamentuojančią socialinio draudimo įstaigos regreso teisės įgyvendinimą, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Tokia išvada atitinka naujausią kasacinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-552/2014). Kadangi šios kategorijos bylose kasacinio teismo praktika ir joje pateiktos įrodinėjimo taisyklės reikšmingai vystėsi jau šią bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-338/2014; 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-477/2014; 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius v. „If P&C Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-552/2014), tai, siekiant sudaryti sąlygas šalims vykdyti savo įrodinėjimo pareigas ir atsižvelgti į šioje nutartyje pateikiamus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 121 200 Lt (35 101,95 Eur) vienkartinę draudimo išmoką apdraustajai mirus, naikintina, ši bylos dalis perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nors kasaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl TPVCAPDĮ taikymo ginčo atveju, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio teismo išaiškinimus taikant šį įstatymą, sprendžiant dėl draudiko atsakomybės apimties tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-564/2014).

49Dėl bylinėjimosi išlaidų

50Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 5 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis). Dėl nurodytos priežasties naikintina ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

51Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

52Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutarties dalis, kuriomis pakeistas Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimas ir atmestas ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo UAB draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ 121 200 Lt (35 101,95 Eur) vienkartinės draudimo išmokos bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.

53Likusią Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

54Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje sprendžiami vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, mokamos... 6. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašė... 7. 2006 m. rugpjūčio 4 d. ( - ) kelyje ( - ) trečiasis asmuo S. K. ,... 8. Byloje nustatyta, kad ieškovas yra išmokėjęs žuvusiosios V. S. šeimos... 9. Vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 34–37... 10. Dėl 2006 m. rugpjūčio 4 d. įvykusio eismo įvykio metu patirto sveikatos... 11. Ieškovas dėl S. K. sukelto mirtino nelaimingo atsitikimo nuo 2006 m.... 12. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 13. Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino –... 14. Teismas rėmėsi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės... 15. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014... 16. Spręsdamas dėl ligos pašalpos, periodinių draudimo išmokų ir pensijų... 17. Dėl vienkartinės draudimo išmokos (100 dydžių einamųjų metų... 18. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Jonavos rajono apylinkės teismo... 19. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai... 20. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo... 21. 1. Dėl atlygintinos žalos dydžio nustatymo. Ieškovas nurodo, kad civilinė... 22. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad... 23. Pagal visiško žalos atlyginimo principą turi būti atlyginta asmenims... 24. Socialinio draudimo išmokos apskaičiavimo tvarka privaloma ją mokančiai... 25. 2. Dėl įrodymų vertinimo. Ieškovas atlygintinos žalos dydį grindė... 26. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir... 27. 1. Dėl atlygintinos žalos dydžio nustatymo. Tarp šalių nėra ginčo dėl... 28. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu dėl socialinių įstaigų... 29. 2. Dėl įrodymų vertinimo. Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo... 30. Vienkartine išmoka taip pat galimas ir turtinės žalos – negautų pajamų... 31. Teisėjų kolegija... 32. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 33. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo... 34. Bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios... 35. Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, mokamos pagal... 36. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio... 37. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo... 38. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo... 39. Šioje byloje kyla teisės aiškinimo problema – kaip nustatyti, kuri... 40. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nukentėjusiam asmeniui... 41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo formuojamą... 42. Dėl asmens, kuriam išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos, patirtos... 43. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą... 44. Remiantis kasacinio teismo praktika, socialinio draudimo įstaigų pateikti... 45. Kasacinio teismo praktikoje teisiškai reikšmingu kriterijumi apskaičiuojant... 46. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas atmesti... 47. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas nurodytas išvadas, rėmėsi... 48. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas 2013 m. gruodžio 12 d.... 49. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 50. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. pažymą apie... 51. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 52. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014... 53. Likusią Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 54. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...