Byla e2-741-157/2017

Dėl atsisakymo administruoti šią įmonę

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Ferita“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarties, kuria atmestas šio bankroto administratoriaus prašymas atstatydinti jį iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ferita“ administratoriaus pareigų dėl atsisakymo administruoti šią įmonę.

Nustatė

3

1. Ginčo esmė

1. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei ,,Ferita“ (toliau – BUAB ,,Ferita“) iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta uždaroji akcinė bendrovė „Verslo konsultavimo biuras“ (toliau – UAB ,,Verslo konsultavimo biuras“), kuri Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi atstatydinta iš įmonės bankroto administratoriaus pareigų nustačius, jog UAB „Verslo konsultavimo biuras“ akcininkas E. G. yra giminystės ryšiais (svainiai) susijęs su UAB „Ferita“ akcininku L. M. (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 6 dalis). Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartimi BUAB „Ferita“ administratoriumi paskirta uždaroji akcinė bendrovė „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ (toliau – UAB ,,Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“).
2. Bankroto administratorius UAB ,,Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ 2017 m. sausio 17 d. pareiškė, kad atsisako administruoti BUAB „Ferita“, nes teismas, iškeldamas minėtai įmonei bankroto bylą, nesivadovavo ĮBĮ 10 straipsniu ir nepasiūlė pareiškėjai, pateikusiai pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatyto dydžio sumą, o UAB „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ jau turi įmonių, kurias administruoja savo lėšomis. Nurodė, kad jei teismas manytų, jog minėtas atsisakymas administruoti įmonę negali būti patenkintas, prašo vadovaujantis LR ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 1 punktu atstatydinti iš BUAB „Ferita“ bankroto administratoriaus pareigų.

2. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

3. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. vasario 10 d. nutartimi atmetė BUAB „Ferita“ bankroto administratoriaus UAB „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ prašymą atstatydinti jį iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ferita“ administratoriaus pareigų dėl atsisakymo ją administruoti.
4. Teismas, atmesdamas bankroto administratoriaus argumentus, kad iškeliant atsakovei bankroto bylą be pagrindo nebuvo vadovautasi ĮBĮ 10 straipsniu ir nepasiūlyta pareiškėjai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – VMI) į teismo depozitų sąskaitą įmokėti lėšas įmonės administravimo išlaidoms padengti, pažymėjo, kad pareiškėja yra tarp ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 punkte nurodytų kreditorių, kurie nėra įpareigojami sumokėti teismo nustatytą administravimo išlaidų sumą.
5. Vertindamas administratoriaus argumentus, kad jis turi būti atstatydintas vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 1 punkto pagrindu, pažymėjo, jog toks prašymas turi būti motyvuotas ir pagrįstas, o vien ta aplinkybė, jog šis išreiškė valią ir prašo būti atstatydintas, nelemia teismo pareigos tokį prašymą besąlygiškai tenkinti. Teismas sprendė, kad šis asmuo, sutikdamas administruoti UAB „Ferita“, prisiėmė su tuo susijusią riziką, kartu ir galimų dėl neigiamų pasekmių, ir turi šias pareigas vykdyti tinkamai; kad jis, kaip savo srities profesionalas, tokią galimą riziką privalo įvertinti, dar prieš sutikdamas eiti šias pareigas, nes akivaizdu, jog dar iki sutinkant administruoti UAB „Ferita“ jam buvo žinomos aplinkybės, kad dalį bankrutuojančių įmonių administruoja savo lėšomis, šių bankroto procesų sudėtingumas ir kt.
6. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes konstatavo, kad bankroto administratoriaus nurodytos priežastys nelaikytinos svarbiomis, todėl jo prašymą atmetė (ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 1 punktas).

4III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5

7. Atskirajame skunde BUAB ,,Ferita“ bankroto administratorius UAB ,,Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti jo prašymą dėl atsisakymo administruoti ar atstatydinti iš BUAB ,,Ferita“ administratoriaus pareigų.
8. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 1 punktą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad prašymas dėl atstatydinimo turi būti pagrįstas ir motyvuotas, be to, jo nurodytos priežastys – lėšų stoka ir nebuvimas galimybės dengti atsakovės bankroto administravimo išlaidas savo lėšomis, – laikytinos svarbiomis.
2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ nuostatas ir neįvertino aplinkybės, kad prieš teikdamas sutikimą jis neturėjo pakankamai duomenų, jog galėtų tinkamai įvertinti įmonės finansinę situaciją ir spręsti dėl galimybės padengti bankroto administravimo kaštus. Nurodė, kad jis nėra davęs sutikimo administruoti įmones, kurių likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai.
3. Teismas netyrė ir nevertino šiam ginčui aktualių aplinkybių, kad pareiškėja VMI neprašė skirti bankroto administratoriaus, kuris prisiimtų riziką administruoti bankroto bylą savo lėšomis, o iškeldamas bankroto bylą nesivadovavo ĮBĮ 10 straipsniu ir nepasiūlė pareiškėjai į teismo depozitų sąskaitą įmokėti atitinkamas lėšas, netaikė supaprastinto bankroto proceso.

9. Suinteresuotas asmuo VMI atsiliepime į skundą nurodė, kad su juo nesutinka, sutikdamas Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartį prašė palikti nepakeistą, sutikdamas su teismo nutartyje nurodytais teismo argumentais ir motyvais.

6Teismas

konstatuoja:

7IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8

10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta teismo nutartis, kuria atmestas BUAB ,,Ferita“ bankroto administratoriaus UAB ,,Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ prašymas atstatydinti jį iš įmonės administratoriaus pareigų bei jo atsisakymas administruoti šią įmonę.
11. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinis teismas nenustatė, dėl to nagrinėjamais klausimais pasisako vadovaudamasis apelianto atskirajame skunde išdėstytu faktiniu bei teisiniu pagrindu (CPK 320, 338 straipsniai).
12. Kaip minėta anksčiau, kvestionuodamas šią teismo nutartį, apeliantas teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 1 punktą ir padarė nepagrįstą išvadą, jog toks prašymas turi būti pagrįstas ir motyvuotas; kad be pagrindo prašyme nurodytos priežastys nelaikytos svarbiomis; kad teismas neįvertino visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, o būtent tai, jog jis nėra davęs sutikimo administruoti įmones, kurių likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai; kad pati pareiškėja VMI neprašė skirti bankroto administratoriaus, kuris prisiimtų riziką administruoti bankroto bylą savo lėšomis; kad iškeldamas bankroto bylą teismas be pagrindo nesivadovavo ĮBĮ 10 straipsniu ir nepasiūlė pareiškėjai į teismo depozitų sąskaitą įmokėti lėšas atsakovei administruoti; kad teismas be pagrindo netaikė supaprastinto bankroto proceso.
13. Apeliacinis teismas, prieš pradėdamas nagrinėti minėtus skundo argumentus, toliau pažymi taikytinas įstatymo nuostatas, kasacinio teismo, o taip pat apeliacinio teismo išaiškinimus, kurie yra aktualūs nagrinėjamoje byloje – sprendžiant įmonės bankroto administratoriaus atstatydinimo / atsistatydinimo klausimą.
14. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, o ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas reglamentuoja įmonių bankroto procesą. o kiti įstatymai taikomi tik tiek, kiek neprieštarauja ĮBĮ normoms.
15. Kaip teisingai skunde nurodė apeliantas, ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalyje yra numatyti atvejai, kada teismas gali atstatydinti bankroto administratorių iš pareigų: 1) kai administratorius pateikia teismui prašymą dėl atsistatydinimo; 2) kai įmonės kreditorių susirinkimas šio įstatymo 23 straipsnio 13 punkte nustatyta tvarka arba kreditorių komitetas, jeigu jis sudarytas (toliau šiame punkte – komitetas), ar šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas kreditorius (kreditoriai) motyvuotu prašymu kreipiasi dėl administratoriaus atstatydinimo ir teismas nustato, kad kreditorių susirinkimo arba komiteto nutarimas atstatydinti administratorių buvo priimtas nepažeidžiant šiame įstatyme nustatytos kreditorių susirinkimo arba komiteto nutarimų priėmimo tvarkos, arba kai prašymą dėl administratoriaus pakeitimo pateikęs kreditorius (kreditoriai) atitinka šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas sąlygas ir patenkinus prašymą nebus pažeisti kreditorių susirinkimo arba komiteto nutarimui nepritarusių, kreditorių susirinkime arba komiteto posėdyje nedalyvavusių ar prašymo neteikusių kreditorių interesai ar viešasis interesas; 3) kai administratorius netenka teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas; 4) kai teismas, gavęs informacijos iš kreditorių ar kitų bankroto procese dalyvaujančių asmenų, nustato, kad asmuo negalėjo būti paskirtas administratoriumi dėl šio straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių arba šios aplinkybės atsirado paskyrus administratorių; 5) teismas patenkino asmens, kuris buvo atrinktas naudojantis programa, bet nebuvo paskirtas administratoriumi, atskirąjį skundą ir šis asmuo ne vėliau kaip per mėnesį nuo nutarties, kuria priimtas sprendimas tenkinti atskirąjį skundą, įsiteisėjimo dienos pateikė šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą sutikimą-deklaraciją administruoti įmonę; 6) kai šio įstatymo 23 straipsnio 4 punkte nurodyta tvarka teismas nepatvirtina administratoriaus ataskaitos.
16. Pažymėtina taip pat ir ĮBĮ 11 straipsnio 2, 3 dalyse numatyta šiam ginčui aktuali bankroto administratoriaus atrankos bei paskyrimo tvarka, o būtent tai, jog administratoriaus kandidatūrą iš įrašytų į šio įstatymo 116 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąrašą ir ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka pareiškusių sutikimą administruoti įmonę (įmones) asmenų parenka teismas, naudodamasis Bankroto administratorių atrankos kompiuterine programa (toliau – programa), sukurta vadovaujantis Vyriausybės patvirtintomis Bankroto administratorių atrankos taisyklėmis (toliau – taisyklės); kad programa administratorių atrenka atsitiktine tvarka, įvertinant įmonę apibūdinančius kriterijus, be kita ko, jos dydį, veiklos rūšį, vykdytino bankroto proceso ypatumus (supaprastinto bankroto procesas; administravimo išlaidoms skirtą sumą įmoka bankrotą inicijuojantis asmuo ir kt.) bei į asmenų, įrašytų į sąrašą asmenų, teikiančių tokias paslaugas, veiklą apibūdinančius kriterijus: darbo krūvį, darbo patirtį, galiojančias nuobaudas ir kt.; kad parinktam bankroto administratoriui pasiūloma pateikti sutikimą-deklaraciją administruoti įmonę. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalį asmuo gali pareikšti sutikimą administruoti įmonę (įmones) vienu arba abiem būdais: pirmas būdas – per 3 darbo dienas nuo informacijos paskelbimo pateikti sutikimą-deklaraciją administruoti įmonę, kuris laikomas prioritetiniu, palyginti su kitu sutikimo būdu; kitas būdas – pateikti rašytinį sutikimą taisyklėse nustatyta tvarka dalyvauti kandidatų būti paskirtam ne trumpesnį kaip 6 mėnesių nepertraukiamą, sutikime nurodytą laikotarpį bet kurių (visų) įmonių ir (ar) pagal veiklos rūšies arba bankroto proceso vykdymo ypatumus išskirtų įmonių administratoriumi atrankoje. Sutikimo-deklaracijos administruoti įmonę nepateikimas laikomas atsisakymu administruoti įmonę ir yra vienas iš kriterijų, vertinamų parenkant kandidatūrą kitoms įmonėms administruoti.
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tiek tais atvejais, kai bankroto administratorius yra fizinis asmuo, tiek tais atvejais, kai juo paskiriamas juridinis asmuo, susiklosto administratoriaus ir administruojamos įmonės pavedimo, ne darbo teisiniai santykiai. Administratorius, kuris yra fizinis ar juridinis asmuo, yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. Asmuo skiriamas administratoriumi tik esant jo sutikimui administruoti būtent šią įmonę, be to, administratorius gali bet kada atsistatydinti iš einamų pareigų (ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010).
18. Taip pat pažymėtina šiam ginčui aktuali apeliacinės instancijos teismo praktika, kad bankroto administratoriaus, kurio teisinis statusas apibrėžtas ĮBĮ 11 straipsnyje, veikla yra susijusi su bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto išsaugojimo, turto iš skolininkų išieškojimo, turto pardavimo, kreditorių reikalavimų tenkinimo, likusio turto perdavimo organizavimu, nuo administratoriaus veiksmų tinkamumo priklauso bankroto procese siekiamų tikslų įgyvendinimas. Administratorius įmonės bankroto procese turi plačius įgalinimus ir nuo jo veiksmų didžiąja dalimi priklauso tinkama visų kreditorių bei pačios įmonės teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų vykdymo sklandumas, skaidrumas, ekonomiškumas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1355-381/2016, 2012 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-778/2012). Bankroto administravimo paslaugas teikiančiam asmeniui įstatymas nustato aukštus reikalavimus, turinčius užtikrinti jo profesionalumą, nepriklausomumą, nešališkumą ir teisinį nesuinteresuotumą konkrečios bankroto bylos baigtimi. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad bankroto administratoriui pateikus prašymą dėl jo atsistatydinimo, teismas turi teisę, bet ne pareigą jį atstatydinti; kad sprendimas dėl tokio prašymo patenkinimo priimamas įvertinus jame nurodytas priežastis, kad tokio pobūdžio teismui teikiamas prašymas turi būti motyvuotas ir pagrįstas; kad prašymui keliami reikalavimai (motyvuotumas, pagrįstumas) yra svarbūs dėl to, kad administratoriaus atsisakymas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus bylą nagrinėjančiam teismui, bankrutuojančiai įmonei nebūtų teikiamas be svarbių priežasčių ir / ar netinkamu laiku. Taigi pagal apeliacinio teismo praktiką vien ta aplinkybė, kad administratorius išreiškė valią ir prašo būti atstatydintas, jokiu būdu nelemia teismo pareigos tokį prašymą besąlygiškai tenkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2108-381/2016; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2004-241/2016, 2016 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1534-157; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1143/2014; 2012 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-778/2012).
19. Taigi pareiškėjo BUAB ,,Ferita“ bankroto administratoriaus UAB ,,Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ skundo argumentų pagrįstumas bei skundžiamos teismo nutarties teisėtumas, turint omenyje byloje vyraujantį viešąjį interesą, vertinami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visetu ir vadovaujantis šiomis įstatymo nuostatomis, teismų praktikos išaiškinimais (CPK 185 straipsnis).
20. Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą, visų pirma atmeta kaip nepagrįstus apelianto skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog jo prašymas atstatydinti iš bankroto administratoriaus pareigų turi būti motyvuotas bei pagrįstas, netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 1 punktą. Priešingai nei tvirtina apeliantas, anksčiau jau buvo paminėta, kad tiek pagal CPK, tiek ĮBĮ nuostatas kiekviena bylos šalis privalo savo argumentus pagrįsti įrodymais (CPK 12, 177, 178, 185 straipsniai). Be to, nurodyta teismų praktika šiuo klausimu yra nuosekli ir aiški – administratoriaus prašymas atstatydinti jį iš pareigų kiekvienu atveju turi būti motyvuotas ir pagrįstas, nes tik tokiu būdu bus galima užtikrinti, kad administratoriaus prisiimtų įsipareigojimų bankrutuojančiai įmonei nebūtų galima atsisakyti be svarbių priežasčių ar netinkamu laiku (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2248-823/2016; 2016 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2108-381/2016; 2012 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-900/2012). Čia pažymėtina ir tai, kad tokia išvada neprieštarauja aukščiau minėtam Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimui, jog administratorius atsistatydinti iš einamų pareigų gali bet kada (civilinė byla Nr. 3K-3-486/2010), tačiau toks jo prašymas turi būti pateiktas atsižvelgiant į paminėtas bendrąsias įrodinėjimo nuostatas. Be to, nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, kurioms esant šios bendrosios taisyklės netaikomos (CPK 177, 185 straipsniai).
21. Antra, taip pat atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad, priešingai nei sprendė teismas, jo nurodytos priežastys – prasta finansinė padėtis ir negalėjimas dengti įmonės bankroto administravimo išlaidų iš savo lėšų, laikytinos įrodytomis (CPK 178 straipsnis). Šiuo klausimu teismas pažymi, kad pagal viešai prieinamus duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), apeliantui dar 2009 m. balandžio 27 d. išduotas leidimas Nr. 143 teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, yra baigta 21 bankroto procedūra, o šiuo metu administruojamos 25 įmonės; įmonėje dirba penki darbuotojai; skolų Sodra biudžetui nėra. Taigi apeliantui, kaip asmeniui, profesionaliai besiverčiančiam tokių paslaugų teikimu, įmonių bankroto proceso specialistui, turinčiam ne vien įmonių bankroto, bet ir ilgametę bylinėjimosi patirtį, kuriam, be kita ko, keliami ypač aukšti kvalifikaciniai reikalavimai, – yra / privalo būti žinoma tai, jog aplinkybės, kuriomis yra grindžiami į bylą, tai yra teismui, teikiami procesiniai dokumentai, nagrinėjamu atveju – prašymas, turi būti motyvuoti ir pagrįsti įrodymais (CPK 12, 178, 111 straipsniai). Tačiau bylos medžiaga rodo, kad, priešingai nei reikalauja įstatymas, pareiškėjas neįvykdė savo procesinės pareigos – nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinoma, yra ir fakto teismas, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo sunkią turtinę būklę, o taip pat tai, kad būtent dėl tokio fakto nėra galimybės toliau vykdyti prisiimtą prievolę – baigti administruoti šią įmonę (CPK 314 straipsniai). Tuo tarpu aukščiau nurodyti duomenys, o būtent: įmonėje dirbančių darbuotojų skaičius, skolų valstybės biudžetams nebuvimas, vykdomų / baigtų bankroto procesų skaičius, – nepatvirtina pareiškėjo niekuo nepagrįstos pozicijos apie negalėjimą toliau vykdyti įstatymines pareigas, kurias jį įgaliojo atlikti bylą nagrinėjantis teismas ir pavedimo sutartis. Taigi, kaip jau buvo minėta, vadovaujantis įstatymo nuostatomis bei aukščiau nurodytais teismų išaiškinimais, bankroto administratorius bet kada gali atsistatydinti iš šių pareigų ir teismas, konstatavęs svarbias priežastis, o taip pat tai, kad tokiu būdu nebus pažeistas be kita ko, ir viešasis interesas, gali patenkinti tokį jo prašymą. Tačiau nagrinėjamu atveju, tai yra ne tik šiame nutarties punkte, bet žemiau nurodomos būtent šios bylos faktinės aplinkybės, paneigia apelianto prašymo pagrįstumą (CPK 185 straipsnis).
22. Trečia, kaip matyti iš byloje esančio 2017 m. sausio 3 d. bankroto administratoriaus kandidatūros atrankos protokolo, teismas, įvesdamas UAB ,,Ferita“ apibūdinančius kriterijus, nurodė, kad tai yra maža įmonė, kurios turto vertė bei kreditorių skaičius nenurodyti; nėra nustatyti bankroto proceso vykdymo ypatumai; bankroto administratorius pateikė ne tik ilgalaikį sutikimą administruoti įmones, bet ir sutikimą-deklaraciją dėl šios konkrečios įmonės administravimo. Įvertinus paminėtas faktines aplinkybes spręstina, kad, kaip minėta anksčiau, šiam bankroto administratoriui, kaip savo srities profesionalui, kuriam leidimą užsiimti šiuo verslu yra suteikusi valstybė, – turėjo ir galėjo būti žinoma, ne tik tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 9 d. nutarimu patvirtintų Bankroto administratorių atrankos taisyklių (toliau – Taisyklės) 10.1.1. punktus įmonė, kuri priskiriama mažai įmonių grupei, gali visiškai neturėti turto, kad jos kreditorių reikalavimai yra mažesni nei 30 000 Eur, bet ir tai, jog šios įmonės bankroto byloje nėra taikoma ĮBĮ ketvirtame skirsnyje numatyta supaprastinta procedūra; jog pateikdamas sutikimą-deklaraciją administruoti tokią įmonę jis ne tik įgijo teisę reikalauti padengti jo darbo kaštus, bet ir riziką, kad nesant turto ar jo esant nepakankamai, jo patirtos administravimo išlaidos gali būti nepadengtos (10.1.1. punktas). Be to, paties minimo verslo ypatumas yra tas, kad didžioji dauguma įmonių, kurių bankroto procesas vykdomas teismine tvarka, neturi pakankamai lėšų ne tik teismo patvirtintiems kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, bet taip pat ir bylos administravimo kaštams atlyginti. Teismo įsitikinimu, būtent dėl tokios priežasties Vyriausybė, patvirtindama Taisykles, atskirai suformulavo nurodytą sąlygą (CPK 185 straipsnis).
23. Ketvirta, kaip jau minėta, UAB ,,Ferita“ bankroto byla buvo iškelta Panevėžio apygardos teismo dar 2016 m. sausio 13 d. priimtoje nutartyje. Taigi apeliantas, kaip patyręs verslininkas, dar ir dėl to žinojo / turėjo žinoti, kad gali susipažinti su jam aktualiais jau vykdomo šios įmonės bankroto proceso klausimais, kurių dalis yra viešai prieinama – iš viešai skelbiamos teismo nutarties apie bankroto bylos iškėlimą, kad bylos iškėlimo stadijoje nebuvo nuspręsta taikyti supaprastintą bankroto procesą. Todėl atmestini kaip nepagrįsti skundo argumentai, kad svarbia jo atsistatydinimo priežastimi laikytina tai, jog teismas esą nurodė netikslius duomenis apie įmonę. Be to, šiam asmeniui neabejotinai yra žinoma tai, kad pagal ĮBĮ 131 straipsnio 1 dalį bankroto bylos nagrinėjimo metu būtent bankroto administratorius, atlikęs įmonės turtinės padėties įvertinimą, gali kreiptis į teismą dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo. Taigi net ir tuo atveju, kai asmeniui, prisiimančiam / perimančiam bankrutuojančios įmonės administravimo pareigą, tokio asmens tikroji turtinė būklė paaiškėjo vėliau – tai neužkerta kelio kreiptis į teismą dėl ĮBĮ 131 straipsnyje nustatyto proceso taikymo.
24. Penkta, apeliacinis teismas nustatytų aplinkybių kontekste atkreipia dėmesį taip pat ir į tai, kad įmonės bankroto procedūras vykdančio asmens pasikeitimas procese yra neišvengiamai susijęs su nuostoliais, kurie kyla tiek dėl užsitęsusio proceso trukmės, tiek ir dėl paprastai padidėjusių bylos kaštų. Todėl tiek įstatymas, tiek ir Taisyklės numato, jog vienas iš kriterijų, kuriuo yra vadovaujamasi vertinant parenkamą bankroto administratorių – atsisakymai administruoti įmones.
25. Apeliacinis teismas, įvertinęs šioje byloje nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių visetą, konstatuoja, kad pareiškėjo atsakovės BUAB ,,Ferita“ bankroto administratoriaus UAB ,,Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ atskirajame skunde nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį, todėl šis skundas atmetamas nenagrinėjant kitų jame išdėstytų motyvų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.).

9Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.