Byla 2K-249-1073/2019
Dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui, išteisintajam V. P., jo gynėjui advokatui Valdemarui Bužinskui, nukentėjusiajam V. R., jo atstovui advokatui Stanislovui Liutkevičiui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. R. ir jo atstovo advokato Stanislovo Liutkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2V. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

3Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 22 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo V. R. ir jo atstovo advokato Stanislovo Liutkevičiaus apeliacinis skundas atmestas.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo bei jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, ir prokuroro bei išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

5I. Bylos esmė

61. V. P. buvo kaltinamas (ir perduotas teismui) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę: būdamas Kėdainių rajono žemės ūkio bendrovės „N.“ (toliau – ir bendrovė) pajininkas, turėdamas 354 940 pajų, jis 2009 m. birželio mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tikslesniu laiku, ( - ), UAB „K.“ patalpose tariamai bendrovės administracijos iniciatyva sušaukė neeilinį bendrovės narių susirinkimą, kuris pagal Bendrovės įstatų 59 straipsnį yra aukščiausias bendrovės valdymo organas, apie kurį Bendrovės įstatų 61 straipsnyje nustatyta tvarka neinformavo vieno iš didžiausių bendrovės pajininkų V. R.. V. P., turėdamas 2003 m. vasario 27 d. pasirašytą V. R. įgaliojimą, pagal kurį V. R. įgaliojo jį dalyvauti bendrovės pajininkų visuotiniuose narių susirinkimuose su balsavimo teise savo nuožiūra visais klausimais, už V. R. pasirašyti, atlikti visus su šiuo pavedimu susijusius veiksmus, pateikė tariamo susirinkimo metu bendrovės administracijos vadovui P. S. 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimą, nors pagal 2004 m. gruodžio 7 d. tarp jo (V. P.) ir V. R. sudarytą susitarimo raštą buvo sutarta pajus valdyti lygiomis dalimis, ir atspausdintą 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB „N.“ susirinkimo protokolą Nr. 8, pagal kurį susirinkime dalyvavo jis (V. P.), turintis bendrovėje 354 940 pajų, ir pagal 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimą atstovavo V. R., turinčiam 177 470 pajų, kuriame buvo nutarta leisti jam (V. P.) įsigyti pajų už anksčiau jo paskolintą bendrovei visą sumą – 64 462,18 Eur (222 575 Lt), skaičiuojant vieno pajaus kainą po 0,30 Lt, ir nuo susirinkimo pritarimo momento laikyti, kad pajus yra išpirktas. Taip jis surašė netikrą dokumentą – 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB „N.“ susirinkimo protokolą Nr. 8, kuriame nurodė pasirašyti bendrovės vyr. buhalterei J. Č., kurią jis įvardijo kaip tariamo susirinkimo sekretorę, ir bendrovės administracijos vadovui P. S., kurį jis įvardijo kaip tariamo susirinkimo pirmininką. V. P. apgaule įgijo didelės vertės turtinę teisę – 741 916 pajų, tai sudarė iš viso 1 096 856,7, t. y. 73,02 proc. pajų, taip įgydamas vienvaldę galią priiminėti sprendimus bendrovės pajininkų susirinkimuose ir padarydamas V. R. didelę – 388 786,53 Eur turtinę žalą.

72. Prokurorė, palaikiusi byloje valstybinį kaltinimą, 2017 m. sausio 30 d. pirmosios instancijos teismui pateikė rašytinį prašymą (9 t., b. l. 176–177), kuriame nurodė, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytos naujos faktinės aplinkybės nei tos, kurios buvo nurodytos V. P. pateiktame kaltinime, ir, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 256 straipsnio 1 dalimi, prašė kaltinimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį išdėstyti taip: V. P. kaltinamas tuo, kad jis apgaule, suklastojęs dokumentus, tris kartus nepagrįstai nustatė mažesnę nei rinkos vieno pajaus vertę savo, J. P. ir M. P. naudai, įgijo didelės vertės svetimą turtą – Kėdainių rajono ŽŪB ,,N.“ pajus ir taip įtvirtino savo galimybę vienasmeniškai valdyti bendrovę, naudotis ir disponuoti iš bendrovės veiklos rezultatų gaunamu turtu, sumažindamas kito bendrovės pajininko V. R. turimų pajų vertę ir apribodamas V. R. galimybę lygiomis dalimis su juo dalyvauti bendrovės valdyme, nors 2004 m. gruodžio 7 d. rašytiniu susitarimu, sudarytu tarp jo ir V. R., buvo sutarta pajus valdyti lygiomis dalimis:

82.1. V. P., būdamas bendrovės pajininkas, turėdamas 354 940 pajų, 2009 m. birželio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, ( - ), UAB ,,K.“ patalpose, Bendrovės įstatų 61 straipsnio nustatyta tvarka neinformavęs vieno iš didžiausių bendrovės pajininkų V. R., tariamai sušaukė neeilinį bendrovės narių susirinkimą bendrovės administracijos iniciatyva, kuris pagal Bendrovės įstatų 59 straipsnį yra aukščiausias bendrovės valdymo organas, ir, turėdamas 2003 m. vasario 27 d. pasirašytą V. R. įgaliojimą, kuriuo V. R. įgaliojo jį dalyvauti bendrovės pajininkų visuotiniuose narių susirinkimuose su balsavimo teise savo nuožiūra visais klausimais, pasirašyti už V. R., atlikti visus su šiuo pavedimu susijusius veiksmus, pateikė bendrovės administracijos vadovui P. S. šį V. R. įgaliojimą ir atspausdintą tariamo 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB ,,N.“ susirinkimo protokolą Nr. 8, kuriame nurodė, kad susirinkime dalyvavo jis (V. P.), turintis bendrovėje 354 940 pajų, ir pagal 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimą atstovavo V. R., turinčiam 177 470 pajų, kuriame buvo parašyta, kad nuspręsta (nutarta) leisti jam (V. P.) įsigyti 741 916 pajų už anksčiau bendrovei jo paskolintą 64 462,18 Eur (222 575 Lt) sumą, skaičiuojant vieno pajaus kainą po 0,09 Eur (0,30 Lt), nors vieno pajaus rinkos vertė 2009 m. birželio 8 d. buvo 1,21 Eur, todėl turėjo sumokėti 897 718,36 ir nuo susirinkimo pritarimo momento laikyti, kad pajai yra išpirkti, o jis (V. P.) iš viso įgyja 1 096 856,70 pajaus (73,02 proc.), taip apgaule sumažino vieno pajaus rinkos vertę 1,12 Eur (4,18 Lt) (1,21 Eur – 0,09 Eur) ir apgaule įgijo teisę vienasmeniškai priiminėti sprendimus bendrovės susirinkimuose.

92.2. Be to, V. P. 2009 m. birželio 8 d. tariamo susirinkimo protokole Nr. 8 nurodė, kad susirinkimo metu nuspręsta leisti J. P. įsigyti bendrovės pajų už 289,62 Eur (1000 Lt), už vieną pajų mokant ne sandorio sudarymo dieną nustatytą pajaus rinkos vertę po 1,21 Eur (4,18 Lt), bet po 0,09 Eur (0,30 Lt), iš viso 3333 pajus, ir M. P. įsigyti bendrovės pajų už 289,62 Eur (1000 Lt), už vieną pajų mokant ne sandorio sudarymo dieną nustatytą rinkos vertę po 1,21 Eur (4,18 Lt), bet po 0,09 Eur (0,30 Lt), iš viso 3333 pajus, nors pagal sandorio dienos pajaus rinkos vertę J. P. ir M. P. turėjo sumokėti bendrai už 6666 pajus 8069,94 Eur (27 863,88 Lt). Taip jis, nežinant J. P. ir M. P., apgaule sumažino vieno pajaus rinkos vertę 1,12 Eur (1,21 Eur – 0,09 Eur), o surašytą suklastotą dokumentą – 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB ,,N.“ susirinkimo protokolą Nr. 8 pateikė pasirašyti bendrovės vyr. buhalterei J. Č., kurią protokole įvardijo tariamo susirinkimo sekretore, ir bendrovės administracijos vadovui P. S., kurį protokole įvardijo tariamo susirinkimo pirmininku.

102.3. Be to, V. P., dėl 2009 m. birželio 8 d. apgaule įgytų 73,02 proc. pajų ir teisės vienasmeniškai priiminėti sprendimus susirinkimuose bei valdyti bendrovę 2010 m. sausio 15 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, Bendrovės įstatų 61 straipsnyje nustatyta tvarka neinformavęs kitų pajininkų, sušaukė bendrovės narių susirinkimą, kuris pagal Bendrovės įstatų 59 straipsnį yra aukščiausias bendrovės valdymo organas, ir 2010 m. sausio 15 d. bendrovės pajininkų susirinkimo protokole Nr. 1 nurodė, kad susirinkime dalyvavo jis, turintis 1 096 856,7 pajaus, J. P., turinti 3333 pajus, ir suteikė teisę pajininkei J. P. padidinti pajų skaičių 1 500 000, apgaule, nežinant pajininkei J. P. tikrosios pajaus vertės, nustatė vieno pajaus vertę po 0,03 Eur (0,10 Lt), nors susirinkimo dieną pajaus rinkos vertė buvo 0,48 Eur (1,65 Lt), ir leido jai įsigyti 1 500 000 pajų už 43 443 Eur (150 000 Lt), nors pagal sandorio dienos vieno pajaus rinkos vertę ji turėjo bendrovei sumokėti už 1 500 000 pajų 716 809,55 Eur (2 475 000 Lt), taip neteisėtai sumažino vieno pajaus rinkos vertę 0,45 Eur (0,48 Eur – 0,03 Eur).

112.4. Be to, V. P. dėl 2009 m. birželio 8 d. apgaule įgytų 73,02 proc. pajų ir teisės vienasmeniškai priiminėti sprendimus susirinkimuose bei valdyti bendrovę 2010 m. vasario 5 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, Bendrovės įstatų 61 straipsnio nustatyta tvarka neinformavęs kitų pajininkų, sušaukė bendrovės narių susirinkimą, kuris pagal Bendrovės įstatų 59 straipsnį yra aukščiausias bendrovės valdymo organas, ir 2010 m. vasario 5 d. ŽŪB ,,N.“ pajininkų susirinkimo protokole Nr. 2 nurodė, kad susirinkime dalyvavo jis, turintis 1 096 856,7 pajaus, bei J. P., turinti 150 333 pajus, ir suteikė teisę pajininkei J. P. padidinti pajų skaičių 1 000 000, apgaule, nežinant pajininkei J. P. tikrosios pajaus vertės, nustatęs vieno pajaus rinkos vertę po 0,03 Eur (0,10 Lt), nors susirinkimo dieną pajaus rinkos vertė buvo 0,24 Eur (0,83 Lt), leido jai įsigyti 1 000 000 pajų už 240 384,62 Eur (830 000 Lt), taip neteisėtai sumažino vieno pajaus rinkos vertę 0,21 Eur (0,24 Eur – 0,03 Eur) ir nukentėjusiajam V. R. padarė didelę turtinę 344 224 Eur žalą, kurią sudaro jam priklausančių 354 940 pajų rinkos vertės sumažėjimas 2010 m. vasario 5 d. nuo 1,21 Eur iki 0,24 Eur.

123. V. P. taip pat buvo kaltinamas (ir perduotas teismui): pagal BK 183 straipsnio 2 dalį tuo, kad, būdamas ŽŪB „N.“ pajininkas, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – ŽŪB „N.“ priklausantį turtą, padarydamas bendrovei didelę – 833 709,99 Eur turtinę žalą; pagal BK 184 straipsnio 1 dalį tuo, kad iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą ŽŪB „N.“ priklausantį turtą, padarydamas bendrovei 7490,7 Eur turtinę žalą; pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) tuo, kad iššvaistė didelės vertės svetimą ŽŪB „N.“ priklausantį turtą, padarydamas bendrovei didelę – 673 366,55 Eur ir 211 422,62 Eur turtinę žalą. Valstybinį kaltinimą byloje palaikiusi prokurorė kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) atsisakė.

134. Pirmosios instancijos teismas (teisėja D. Jankauskienė), vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 dalimi, teisiamajame posėdyje 2018 m. kovo 6 d. informavo kaltinamąjį V. P., kad kaltinime pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės gali būti pakeistos kaip padarytos kitomis faktinėmis aplinkybėmis (t. y. pagal aplinkybes, kurias teisiamajame posėdyje 2017 m. lapkričio 8 d. nurodė šią bylą pradėjęs nagrinėti teisėjas O. Šibkovas): V. P., panaudodamas apgaulę prieš V. R., suklastojęs tikrą dokumentą, tris kartus nustatė mažesnę nei rinkos vieno pajaus vertę ir juos išpirko mažesne nei rinkos kaina savo, J. P. ir M. P. naudai, įgijo didelės vertės svetimą V. R. turtinę teisę į Kėdainių rajono ŽŪB „N.“ turtą, sumažindamas bendrovės pajininko V. R. turimų pajų skaičių procentine išraiška ir atitinkamai sumažindamas jo turtinę teisę į bendrovės turtą:

144.1. V. P., būdamas Kėdainių rajono ŽŪB „N.“ pajininkas, turėdamas 354 940 pajų, 2009 m. birželio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ( - ), UAB „K.“ patalpose, Bendrovės įstatų 61 straipsnyje nustatyta tvarka neinformavęs kito bendrovės pajininko V. R., tariamai sušaukė neeilinį bendrovės narių susirinkimą bendrovės administracijos iniciatyva, kuris pagal Bendrovės įstatų 59 straipsnį yra aukščiausias bendrovės valdymo organas, ir pasinaudodamas V. R. pasitikėjimu – 2003 m. vasario 27 d. pasirašytu V. R. įgaliojimu, kuriuo V. R. įgaliojo jį dalyvauti bendrovės pajininkų visuotiniuose narių susirinkimuose su balsavimo teise savo nuožiūra visais klausimais, pasirašyti už V. R., atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, pateikė bendrovės administracijos vadovui P. S. šį įgaliojimą ir atspausdintą tariamo 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB „N.“ susirinkimo protokolą Nr. 8, suklastojo šį tikrą dokumentą – 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB „N.“ susirinkimo protokolą Nr. 8, pateikė pasirašyti bendrovės vyr. buhalterei J. Č., kurią protokole įvardijo tariamo susirinkimo sekretore, bei bendrovės administracijos vadovui P. S., kurį protokole įvardijo tariamo susirinkimo pirmininku, kuriame nurodė, kad susirinkime dalyvauja jis (V. P.), turintis bendrovėje 354 940 pajų, ir pagal 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimą atstovauja V. R., turinčiam 177 470 pajų, kuriame taip pat buvo parašyta, kad nuspręsta (nutarta) leisti jam (V. P.) įsigyti 741 916 pajų už anksčiau bendrovei jo paskolintus 64 462,18 Eur (222 575 Lt), skaičiuojant vieno pajaus kainą po 0,09 Eur (0,30 Lt), nors vieno pajaus rinkos vertė 2009 m. birželio 8 d. buvo 1,21 Eur (4,18 Lt), o bendra įgytų pajų rinkos vertė buvo 263 260,51 Eur (897 718,36 Lt), ir nuo susirinkimo pritarimo momento laikyti, kad pajai yra išpirkti. Taip pat 2009 m. birželio 8 d. tariamo susirinkimo protokole Nr. 8 nurodė, kad susirinkimo metu nuspręsta leisti J. P. įsigyti bendrovės pajų už 289,62 Eur (1000 Lt), už vieną pajų mokant ne sandorio sudarymo dieną nustatytą pajaus rinkos vertę po 1,21 Eur (4,18 Lt), bet po 0,09 Eur (0,30 Lt), iš viso 3333 pajus, ir M. P. įsigyti bendrovės pajų už 289,62 Eur (1000 Lt), už vieną pajų mokant ne sandorio sudarymo dieną nustatytą rinkos vertę po 1,21 Eur (4,18 Lt), bet po 0,09 Eur (0,30 Lt), iš viso 3333 pajus, nors pagal sandorio dienos pajaus rinkos vertę J. P. ir M. P. turėjo sumokėti bendrai už 6666 pajus 8069,94 Eur (27 863,88 Lt). Taip dėl apgaulės, t. y. neinformuodamas V. R. ir nutylėdamas jam apie tariamą susirinkimą ir šio tariamo susirinkimo metu tariamai priimtus bendrovės vardu sprendimus, įformintus suklastotame 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB „N.“ susirinkimo protokole, įgyti pajus pigiau nei rinkos kaina, V. P. valdomas ir turimas pajų skaičius padidėjo nuo 354 940 (tai sudarė 46,69 proc. bendrovės turto vertės) iki 1 096 856 (tai sudarė 72,54 proc. bendrovės turto vertės) ir bendrovės pajininkais tapo J. P. ir M. P., tai kartu sudarė 73,02 proc. bendrovės turto vertės, o V. R. valdomo ir turimo bendrovės turto dalis – 177 470 pajų, tai sudarė 23,348 proc. bendrovės turto dalies, kurių vertė buvo 215 065,40 Eur, sumažėjo iki 11,755 proc. bendrovės turto dalies, 107 348,08 Eur vertės. Taip V. P. savo ir J. P. bei M. P. naudai apgaule įgijo V. R. turtinę teisę į bendrovės 107 717,32 Eur vertės turtą, kurį sudarė V. R. valdomo bendrovės pajų paketo ir jo vertės sumažėjimas nuo 23,348 proc., suteikiančio teisę į bendrovės 215 065,40 Eur vertės turtą, iki 11,755 proc., suteikiančio teisę į 107 348,08 Eur vertės bendrovės turtą, įvertinant bendrovės turtą 2009 m. birželio 8 d., kai 100 proc. bendrovės turto vertė sudarė 920 187,53 Eur.

154.2. V. P., tęsdamas nusikalstamą veiką, pasinaudodamas dėl 2009 m. birželio 8 d. apgaule įgytų 73,02 proc. pajų ir teisės vienasmeniškai priiminėti sprendimus susirinkimuose bei valdyti bendrovę, 2010 m. sausio 15 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, Bendrovės įstatų 61 straipsnyje nustatyta tvarka neinformavęs kitų pajininkų, sušaukė bendrovės narių susirinkimą, kuris pagal Bendrovės įstatų 59 straipsnį yra aukščiausias bendrovės valdymo organas, ir 2010 m. sausio 15 d. bendrovės pajininkų susirinkimo protokole Nr. l nurodė, kad susirinkime dalyvavo jis, turintis 1 096 856,7 pajaus, J. P., turinti 3333 pajus, ir suteikė teisę pajininkei J. P. padidinti pajų skaičių 1 500 000, apgaule, nežinant pajininkei J. P. tikrosios pajaus vertės, nustatė vieno pajaus vertę po 0,03 Eur (0,10 Lt), nors susirinkimo dieną pajaus rinkos vertė buvo 0,48 Eur (1,65 Lt), ir leido jai įsigyti 1 500 000 pajų už 43 443 Eur (150 000 Lt), nors pagal sandorio dienos vieno pajaus rinkos vertę ji turėjo bendrovei sumokėti už 1 500 000 pajų 716 809,55 Eur (2 475 000 Lt), dėl to V. R. valdomo ir turimo bendrovės turto – 177 740 pajų dalis sumažėjo nuo 11,755 iki 5,90 proc.

164.3. V. P., tęsdamas nusikalstamą veiką, dėl 2009 m. birželio 8 d. apgaule įgytų 73,02 proc. pajų ir teisės vienasmeniškai priiminėti sprendimus susirinkimuose bei valdyti bendrovę 2010 m. vasario 5 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, Bendrovės įstatų 61 straipsnyje nustatyta tvarka neinformavęs kitų pajininkų, sušaukė bendrovės narių susirinkimą, kuris pagal Bendrovės įstatų 59 straipsnį yra aukščiausias bendrovės valdymo organas, ir 2010 m. vasario 5 d. ŽŪB „N.“ pajininkų susirinkimo protokole Nr. 2 nurodė, kad susirinkime dalyvavo jis, turintis 1 096 856,7 pajaus, bei J. P., turinti 1 503 333 pajus, ir suteikė teisę pajininkei J. P. padidinti pajų skaičių 1 000 000 apgaule, nežinant pajininkei J. P. tikrosios pajaus vertės, nustatęs vieno pajaus rinkos vertę po 0,03 Eur (0,10 Lt), nors susirinkimo dieną pajaus rinkos vertė buvo 0,24 Eur (0,83 Lt), leido jai įsigyti 1 000 000 pajų už 28 962 Eur (100 000 Lt), nors pagal sandorio dienos pajaus rinkos kainą ji turėjo sumokėti už 1 000 000 pajų 240 384,62 Eur (830 000 Lt), dėl to V. R. valdomo ir turimo bendrovės turto – 177 740 pajų dalis sumažėjo nuo 5,90 iki 4,42 proc.

174.4. Taip V. P. apgaule savo ir J. P. bei M. P. naudai iš viso įgijo V. R. turtinę teisę į bendrovės 137 526,66 Eur turtą, kurį sudarė V. R. valdomo bendrovės pajų paketo ir jo vertės sumažėjimas nuo 23,348 proc., suteikiančio teisę į bendrovės 168 655,66 Eur vertės turtą, iki 4,42 proc., suteikiančio teisę į 31 928 Eur vertės bendrovės turtą, įvertinant bendrovės turtą 2010 m. vasario 5 d., kai 100 proc. bendrovės turto vertė sudarė 722 355,94 Eur.

185. Pirmosios instancijos teismas dėl kaltinimų (pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos)) V. P. išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas konstatavo, kad tarp V. P. ir V. R. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, o V. R. galimai pažeistos turtinės teisės gali būti ir yra ginamos civilinio proceso tvarka.

196. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nukentėjusiojo V. R. ir jo atstovo apeliacinį skundą, konstatavo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

20II. Kasacinio skundo argumentai

217. Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. R. ir jo atstovas advokatas Stanislovas Liutkevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

227.1. Teismai padarė esminius BPK pažeidimus, kadangi išsamiai bei visapusiškai neišnagrinėjo ir neįvertino visų reikšmingų teisingai bylai išspręsti duomenų, padarė logiškai nepaaiškinamas kai kurias išvadas, nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatytomis BPK 20 straipsnyje, ignoravo suformuotą teismų praktiką (dėl sukčiavimo atribojimo nuo civilinio delikto, įgaliojimo, kaip vienašalio sandorio, ribų, pajų vertės nustatymo), nepagrįstai pasisakė dėl BPK 256 straipsnio taikymo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas išsprendė ne visus klausimus, kuriuos turėjo išspręsti, ir išdėstė ne visas būtinas aplinkybes ir įrodymus, apsiribodamas tais, kurie palankiausi išteisintajam, taip pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus.

237.2. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir remiantis įstatymo reikalavimais įvertintų įrodymų visuma.

247.3. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB „N.“ visuotinis pajininkų susirinkimas neįvyko; tą pačią dieną V. P. administracijos vadovą P. S. (į protokolą įrašytas kaip pirmininkaujantis) bei buhalterę J. Č. (įrašyta kaip sekretoriaujanti) pakvietė į UAB „K.“ ir jiems pateikė pasirašyti R. P., kuris buvo jam administraciškai pavaldus, iš anksto paruoštą susirinkimo protokolą. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai J. Č. ir P. S. (pastarasis davė analogiškus parodymus ir civiliniame procese). Teismai, ignoruodami byloje nustatytas aplinkybes, nuoseklius liudytojo P. S. parodymus, nepagrįstai konstatavo, kad administracijos vadovas P. S., pasirašydamas jam pateiktą minėto susirinkimo protokolą, tapo atsakingas už susirinkimo darbotvarkės paruošimą, kitų narių informavimą. Teismas, neatsižvelgdamas į liudytojų P. S. ir J. Č. parodymus, rėmėsi Bendrovės įstatų 61 straipsniu, kuriame nustatyta, jog apie šaukiamą susirinkimą ir nustatytą darbotvarkę bendrovės administracija bendrovės nariams praneša ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki nustatyto susirinkimo dienos, ir 62 straipsniu, kuriame nurodyta, kad neeilinius susirinkimus šaukia bendrovės administracija savo iniciatyva arba kai to reikalauja revizijos komisija (revizorius) ar bendrovės nariai, turintys ne mažiau kaip 1/2 visų balsų, rašytiniu pareiškimu pridedant darbotvarkę. Bendrovės narių susirinkimas privalo būti sušauktas per dešimt dienų nuo reikalavimo pateikimo dienos. Akivaizdu, kad administracijos vadovas P. S. pajininko V. P. išankstinio rašytinio pareiškimo su pridėta darbotvarke apie neeilinį susirinkimą neturėjo, todėl jų išsiųsti negalėjo. Jei P. S. iš anksto būtų pateiktas prašymas sušaukti susirinkimą ir kartu pateikta darbotvarkė, šie dokumentai būtų registruoti bendrovėje. P. S., pasirašęs protokolą ir supratęs, kad pajininkas V. R. yra apgautas, jam paskambino. V. R., turėdamas tikslą gauti susirinkimo protokolą, 2009 m. birželio 15 d. atvyko į bendrovę kartu su antstoliu, tačiau susirinkimo protokolas jam nebuvo pateiktas. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino kaip V. R. žinojimą apie įvykusį susirinkimą ir kad būtent dėl to jis nutraukė V. P. suteiktą 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimą. Tokia teismo išvada prieštarauja bylos duomenims ir yra nelogiška. Bylos duomenys leidžia daryti priešingą išvadą – V. R. nutraukė įgaliojimą, kai iš P. S. asmeniškai ir atvykęs į bendrovę sužinojo, jog susirinkimo, apie kurį nežinojo, metu jis neteko teisių į didelės dalies turtą. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai konstatavo, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta. Teismai nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl liudytojų P. S., J. Č. parodymai vertinami dviprasmiškai, t. y. kodėl remiamasi tik ta proceso dalyvių parodymų dalimi, kuri yra palankiausia išteisintajam, o kaltinanti paliekama neįvertinta. Teismų atliktas įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

257.4. Pirmosios instancijos teismas, aprašęs santykių tarp V. P. ir V. R. eigą ir pasirašytus dokumentus (2003 m. vasario 27 d. įgaliojimo, 2004 m. gruodžio 7 d. V. R. ir V. P. susitarimo (apibrėžusio 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimo ribas ir nustačiusio, kad nė viena iš šalių negali viršyti susitarimu nustatyto balanso), jų neanalizavo, nesugretino tarpusavyje ir nepateikė įrodomosios reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas išsamiau pirmosios instancijos teismo išvadų neanalizavo.

267.5. Teismai padarė tikėtinas išvadas: kad P. S. apie V. P. tikslus kapitalizuoti jo skolą bendrovei žinojo dar iki susirinkimo, galimai žinojo ir tai, kokio turinio susirinkimo protokolas rengiamas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog protokolą P. S. pasirašė tik todėl, kad neturėjo kito pasirinkimo (nuosprendžio 30 l., 1 pastraipa); kad V. R. galimai buvo neinformuotas apie 2009 m. birželio 8 d. vyksiantį susirinkimą ir jo darbotvarkę (nutarties 10 l., 1 pastraipa).

277.6. Dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo. Pagal teismų praktiką sukčiavimas įgyjant turtinę teisę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę, nepriklausomai nuo to, ar šis ją įgyvendino. Nagrinėjamu atveju V. P. galimai neteisėtai įgytas turtines teises įgyvendino savo ir savo šeimos narių naudai. Sukčiavimas padaromas apgaule, kuri naudojama kaip turto užvaldymo, turtinės teisės įgijimo, turtinės prievolės išvengimo ar panaikinimo būdas. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013). Apgaulė yra esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-548-699/2015).

287.7. Kitaip nei konstatavo teismai, bylos įrodymai neleidžia daryti išvados, kad tarp V. P. ir V. R. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, o V. R. galimai pažeistos turtinės teisės (pajų paketo dalies sumažėjimas) jau yra ginamos civilinio proceso tvarka. Tokia išvada prieštarauja teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Viena iš apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, t. y. kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais asmeniniais ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku. Tarp V. P. ir V. R. buvo susiklostę ilgalaikiai asmeniniai (V. R. yra V. P. duktės krikšto tėvas) ir verslo santykiai. Pajų perleidimo sutartys, sudarytos nuo 2009 m. birželio 19 d. iki 2010 m. spalio 2 d., kuriomis V. P. įgytus pajus perleido dukrai, o ši – močiutei, vėliau naikinant šias sutartis ir pajus susigrąžinant savo nuosavybėn, apsunkino V. R. galimybę iš karto pradėti ginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Panašiais atvejais teismų praktika kaltininko veiksmus traktuoja kaip sukčiavimą piktnaudžiaujant pasitikėjimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-150/2014, 2K-84/2014). Apeliacinės instancijos teismas šių V. P. sandorių neanalizavo ir nevertino, nors tokias manipuliacijas su turimais pajais galima būtų paaiškinti tik kaip V. P. siekį išvengti galimos restitucijos taikymo, jei V. R. pasinaudotų teisinėmis savo interesų gynimo priemonėmis. V. R. pradėjus aiškintis 2009 m. birželio 8 d. tariamo susirinkimo aplinkybes ir apie tai sužinojus V. P., šis skubiai 2009 m. birželio 19 d. perleido visus savo pajus dukrai M. P.. Tokiais veiksmais V. P. esmingai apsunkino V. R. galimybę civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti pažeistas teises. Aplinkybė, kad nukentėjusysis turėjo galimybę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka ir šia galimybe pasinaudojo, nešalina V. P. baudžiamosios atsakomybės.

297.8. Dėl išduoto įgaliojimo ribų. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 2.137 straipsnyje nustatyta, kad įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. Tai vienašalis sandoris, kuriuo įgaliotinis veikia įgaliotojo naudai ir interesais. Neįtikėtina situacija, kad asmuo galėtų įgalioti kitą asmenį atlikti tokius veiksmus, dėl kurių jis savanoriškai, be jokio atlygio ir negrįžtamai prarastų didžiąją savo turto dalį. V. P. jam suteiktu įgaliojimu pasinaudojo kaip priemone savo tikslui – užvaldyti didžiąją dalį V. R. priklausančių teisių į jo pajus – pasiekti, to sąmoningai siekė, suvokdamas, kad tokie veiksmai neatitinka atstovaujamo asmens interesų. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepasisakė. Palikus galioti skundžiamą nutartį, teismų praktikoje pradėtų formuotis ydingas precedentas, įgaliojimams suteiksiantis neribotas galias, paneigsiantis teisėje visuotinai pripažintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, įgaliotinio atstovavimo įgaliojimą išdavusio asmens interesams principus.

307.9. Dėl pajaus vertės nustatymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2005, kurioje analizuoti santykiai pajininkui išstojant iš kooperatinės bendrovės ir apskaičiuojant jam grąžinamo pajaus vertę, nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatyme nenustatyta, kaip turi būti apskaičiuojama padidėjusi pajaus vertė. Kadangi nėra teisės normos, reglamentuojančios ginčo santykį, taikoma įstatymo analogija (CPK 3 straipsnio 5 dalis). Artimiausias savo teisine prigimtimi žemės ūkio bendrovei juridinis asmuo yra kooperatinė bendrovė. Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad išstojusiam iš bendrovės nariui pajus išmokamas piniginiu ekvivalentu rinkos kainomis. Dėl to darytina išvada, kad ir išstojusiam žemės ūkio bendrovės nariui pajaus vertės padidėjimas turi būti nustatomas ne pagal balansinę vertę, bet pagal rinkos kainas. Tokia išvada darytina remiantis tiek įstatymo analogija, tiek ir teisiniu principu, draudžiančiu nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237–6.242 straipsniai).

317.10. V. P. suvokė, kad naujai išleidžiamų pajų vertė yra žymiai sumažinta. Byloje yra taikos sutartis, sudaryta tarp pareiškėjos UAB „S.“ ir skolininko V. P. bei suinteresuoto asmens J. P., kurią 2010 m. vasario 26 d. nutartimi patvirtino Kėdainių rajono apylinkės teismas. Šios sutarties 1.9 ir 2.8 punktuose nurodyta vieno pajaus vertė – 0,53 Lt (t. y. 0,16 Eur), o 1.10 ir 2.9 punktuose – 1 Lt (t. y. 0,29 Eur). Šios pajų vertės beveik atitinka ekspertų nustatytas vertes, kurias civilinėje byloje teismo pavedimu nustatė vertintojai: 2009 m. birželio 8 d. – 1,21 Eur, 2010 m. sausio 15 d. – 0,48 Eur, 2010 m. vasario 5 d. – 0,24 Eur ir 2010 m. kovo 5 d. – 0,18 Eur. Nurodytų verčių atitikimas parodo, kad V. P. suvokė tikrąją pajų vertę, tačiau ja nesivadovavo, kai papildomai išleidžiamus pajus 2009 m. birželio 8 d. skolos užskaitos būdu įgijo jis pats, o 2010 m. sausio 15 d. ir 2010 m. vasario 5 d. – jo sutuoktinė J. P.. Nors pirmosios instancijos teismas šią taikos sutartį paminėjo (nuosprendžio 26 l.), tačiau joje užfiksuotų pajų verčių plačiau neanalizavo. Apeliacinės instancijos teismas dėl taikos sutarties nepasisakė. Net ir atsiribojant nuo ekspertizės akte nustatytų pajaus verčių ir jas skaičiuojant pagal balansinę pajaus vertę, V. R. ir tokiu atveju prarado teises į didžiąją turto (pajų) dalį, patirdamas didelę žalą. Palikus galioti skundžiamą nutartį, teismų praktikoje būtų palikta galimybė sprendžiamojo balso teisę turinčiam pajininkui nesivadovauti taisyklėmis, nustatant pajaus vertę, smulkius pajininkus paliekant be jokios galimybės apsiginti.

327.11. Dėl BPK 256 straipsnio taikymo. 2017 m. sausio 30 d. teisiamojo posėdžio metu prokurorė, palaikiusi byloje valstybinį kaltinimą, vadovaudamasi BPK 256 straipsniu, pakeitė kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, V. P. veiką kvalifikuodama tik pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, ir kitaip išdėstė nusikalstamų veikų faktines aplinkybes (kurios praktiškai liko nepakitusios). 2017 m. liepos 24 d. šią bylą nagrinėjęs teisėjas O. Šibkovas priėmė nutartį atnaujinti įrodymų tyrimą ir paskelbė dokumentą, kuriame nurodyta, kad kaltinamajam V. P. inkriminuoti nusikaltimai, nustatyti BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, gali būti išdėstyti kitomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog V. P. veikoje yra nusikalstamų veikų, kurių aplinkybės išdėstytos, remiantis BPK 256 straipsnio 2 dalimi, teismo suformuluotame kaltinime pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašydamas bylos aplinkybes, rėmėsi būtent teisėjo O. Šibkovo 2017 m. liepos 24 d. pateiktu nusikalstamų veikų kvalifikavimu ir faktinių aplinkybių aprašymu. Apeliaciniame skunde, kuriuo buvo skundžiamas išteisinamasis nuosprendis, buvo nuosekliai išdėstytos kaltinimo ribos, kurių pagrindu byla perduota teismui, prokurorės ir teismo procesiniai dokumentai, kuriais, vadovaujantis BPK 256 straipsniu, buvo pakeistas kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimas bei kitaip išdėstytos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės, ir pateikta apeliantų pozicija, kaip jie supranta padarytų nusikalstamų veikų mechanizmą, tačiau skundo rezoliucinėje dalyje prašymas keisti veikos kvalifikavimą bei faktines aplinkybes kitomis nebuvo nurodytas, nes 2017 m. liepos 24 d. teismo dokumente suformuluotas veikų aprašymas apeliantams buvo labiausiai priimtinas. Apeliacinės instancijos teismas tokį procesinių sprendimų aprašymą laikė kaip apeliantų siūlomą „dar vieną kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį modifikaciją, nors prašymo kaltinime nurodytų veikų aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis nepateikė (BPK 256 straipsnio 1 dalis)“. Nors prokuratūra išteisinamojo nuosprendžio neskundė, tačiau prokuroras, dalyvavęs apeliacinės instancijos teismo posėdyje, palaikė apeliacinį skundą. Esant tokioms aplinkybėms liko neaišku, ar nukentėjusysis V. R. apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje, be prašymų pripažinti V. P. kaltu padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, vadovaudamasis BPK 256 straipsniu, privalėjo papildomai prašyti pakeisti veikų kvalifikavimą, nors ir neturėjo ir neturi jokių įgaliojimų atstovauti bendrovės interesams (nes pirminė veikos kvalifikacija pagal BK 183 ir 184 straipsnius, nurodyta kaltinamajame akte, buvo susijusi su galima žala bendrovei, o ne nukentėjusiajam) arba bylos nagrinėjimo metu pateikti rašytinį prašymą. Palikus galioti skundžiamą nutartį, gali pradėti formuotis ydinga praktika, kad tais atvejais, kai valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras priimto išteisinamojo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia, o jį skundžia nukentėjusysis, pastarasis privalės apeliaciniame skunde pasisakyti ir dėl tų veikų, kurios nesusijusios su jo interesais, t. y. praktiškai atlikti valstybinio kaltintojo vaidmenį.

33III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

348. Nukentėjusiojo V. R. ir jo atstovo advokato Stanislovo Liutkevičiaus kasacinis skundas atmestinas. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių taikymo

359. Kasatoriai nurodo, kad teismai padarė esminius BPK pažeidimus, kadangi išsamiai bei visapusiškai neišnagrinėjo ir neįvertino visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti duomenų, padarė logiškai nepaaiškinamas kai kurias išvadas, nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatytomis BPK 20 straipsnyje, ignoravo suformuotą teismų praktiką (dėl sukčiavimo atribojimo nuo civilinio delikto, įgaliojimo, kaip vienašalio sandorio, ribų, pajų vertės nustatymo), o apeliacinės instancijos teismas išsprendė ne visus klausimus, kuriuos turėjo išspręsti, išdėstė ne visas būtinas aplinkybes ir įrodymus, taip pažeidė ir BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Šie skundo teiginiai grindžiami tuo, kad, kaip antai, teismai išsamiai ir visapusiškai neįvertino liudytojų P. S., J. Č. parodymų, pasisakant dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo teigiama, kad bylos įrodymai neleidžia daryti išvados, kad tarp V. P. ir V. R. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, o V. R. galimai pažeistos turtinės teisės (pajų paketo dalies sumažėjimas) jau yra ginamos civilinio proceso tvarka. Aprašant įgaliojimo ribų, pajaus vertės nustatymą taip pat nesutinkama su teismų padarytomis išvadomis siūlant jas vertinti kitaip. Taigi, esminiai kasacinio skundo teiginiai yra grindžiami nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu, kritikuojant teismų išvadas bei teikiant savas situacijos vertinimo versijas.

3610. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-130-699/2015, 2K-173-976/2016 ir kt.). Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

3711. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) apeliacinės instancijos teismas patikrina neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., bei teisėtumą, t. y. ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose; nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-572-139/2015, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018). Kita vertus, nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, jog apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-627-303/2015, 2K-266-976/2017).

3812. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus aptartais aspektais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuosprendis ir nutartis atitinka jiems keliamus BPK nustatytus turinio reikalavimus, teismų atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi. Išteisinamajame nuosprendyje, kaip nurodyta BPK 305 straipsnio 3 dalyje, išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai bei jų vertinimo motyvai, teismo išvados dėl kaltinamojo V. P. išteisinimo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nukentėjusiojo ir jo atstovo apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. P. pripažinti kaltu padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, išsamiai apklausė kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus, paskelbė rašytinius dokumentus, ištirtus įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir, remdamasis įrodymų visuma, padarė motyvuotas išvadas dėl V. P. pareikštų kaltinimų nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su neeilinio 2009 m. birželio 8 d. susirinkimo organizavimo aplinkybėmis, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų P. S. ir J. Č. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, ištyręs, be kita ko, ir jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, vertino kartu su kaltinamojo V. P., liudytojo R. P. parodymais, rašytiniais bylos įrodymais, t. y. V. R. V. P. išduotu 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimu, ŽŪB ,,N.“ narių 2009 m. birželio 8 d. susirinkimo protokolu, daiktinių įrodymų – R. P. kompiuteryje rasto ŽŪB ,,N.“ narių 2009 m. birželio 8 d. susirinkimo protokolo ruošinio – apžiūros protokolu, ir padarė atitinkamas išvadas (dėl 2009 m. birželio 8 d. įvykusio ŽŪB ,,N.“ narių susirinkimo organizavimo, informavimo apie šaukiamą neeilinį bendrovės pajininkų susirinkimą). Apeliacinės instancijos teismas liudytojų P. S. ir J. Č. parodymus vertino siedamas juos su kitais ištirtais bylos įrodymais. Įstatymo nuostatos nereikalauja apeliacinės instancijos teismo sprendime išdėstyti visų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje surinktų įrodymų, kaip kasaciniame skunde teigia kasatoriai, o turi pareigą pasisakyti ir įvertinti tik tuos, su kurių vertinimu nesutinka apeliantai. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl minėtų liudytojų parodymų vertinimo, ir tai, kad nutartyje pakartotinai neišdėstė ir plačiau neaptarė šių parodymų, nėra pagrindas daryti išvadą, kad dėl to buvo iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

3913. Kasatoriai taip pat teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino rašytinius bylos įrodymus, t. y., pasisakydami dėl 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimo išdavimo aplinkybių, kartu nepasisakė ir negretino šio dokumento su 2004 m. gruodžio 7 d. tarp V. R. ir V. P. pasirašytu susitarimu, o tai padarę būtų supratę, kad minėtas susitarimas apibrėžė išduoto įgaliojimo ribas. Šis argumentas nepagrįstas. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išdėstė abiejų minimų dokumentų turinį (nuosprendžio 24 l.) ir pateikė įgaliojimo vertinimą V. P. ir V. R. sudaryto susitarimo pajus valdyti lygiomis dalimis kontekste (nuosprendžio 30–31 l.). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nesutiko su teismo padaryta išvada, jog minėtas susitarimas buvo pažeistas paties V. R., perleidusio pusę turimų pajų savo motinai, teigė, kad susitarimas vertintinas kaip 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimo patikslinimas, kartu pripažindami, jog įgaliojimas dėl šio susitarimo nebuvo koreguotas. Apeliacinės instancijos teismas, nors savo sprendime konkrečiai nepasisakė dėl minėto susitarimo turinio, kaip spręstina, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimo turinio, kaip nepakeisto vėliau priimtų dokumentų, vertinimo (nutarties 10 l.).

4014. Atmestini ir kasatorių argumentai tiek dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo klaidų, tiek dėl pajaus vertės nustatymo.

4115. Teisėjų kolegija primena apie kriterijus, kuriais remiantis vertinama, ar tarp asmenų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, ar veika perauga į nusikalstamą. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-161/2013). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-150/2014, 2K-526/2014).

4216. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su apgaulės (piktnaudžiavimo pasitikėjimu) buvimu V. P. veiksmuose, nurodė, kad: 1. 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB ,,N.“ narių susirinkimas įvyko (nutarties 19 punktas); 2. V. R. galimai nebuvo informuotas apie vyksiantį 2009 m. birželio 8 d. susirinkimą ir jo darbotvarkę, tačiau už tai atsakingas yra ne V. P., o susirinkimo protokolą kaip pirmininkaujantis pasirašęs bendrovės administracijos vadovas P. S., neįvykdęs pareigos tinkamai pagal Bendrovės įstatų 61 punktą apie šaukiamą susirinkimą informuoti kitus bendrovės narius (nutarties 20 punktas); 3. V. R. pagal notariškai patvirtinto 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimo turinį įgaliojo V. P. dalyvauti ŽŪB ,,N.“ pajininkų visuotiniuose narių susirinkimuose su balsavimo teise savo nuožiūra visais klausimais, pasirašyti už jį, atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, o V. P. įgaliojimo ribų neviršijo (nutarties 23 punktas); 4. nėra pakankamo pagrindo tikslia pajų verte laikyti 2015 m. sausio 16 d. ekspertizės akto, gauto pagal V. R. ieškinį iškeltoje civilinėje byloje, išvadoje nurodytą tikėtiną jų vertę ir daryti kategorišką išvadą apie gerokai didesnę pajaus vertę 2009 m. (nutarties 25, 26 punktai). Apeliacinės instancijos teismas pritarė kaip pagrįstoms pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad V. P. veiksmuose nenustatyti apgaulės (piktnaudžiavimo pasitikėjimu) požymiai, kurie tarp pajininkų susiklosčiusius civilinius teisinius santykius transformuotų į baudžiamuosius.

4317. Pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo pripažinti, kad šios išvados iš esmės yra nepagrįstos. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad 2009 m. birželio 8 d. neeiliniame ŽŪB „N.“ narių susirinkime dalyvavo tik vienas narys V. P., kuris pagal 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimą atstovavo ir bendrovės pajininkui V. R., taip pat kad V. R. apie vyksiantį bendrovės narių susirinkimą ir jame numatomus svarstyti klausimus nebuvo informuotas (kaip ir organizuojant bendrovės 2010 m. sausio 15 d. ir 2010 m. vasario 5 d. susirinkimus). Tačiau, kaip nurodė teismai, už bendrovės narių susirinkimo sušaukimą pažeidžiant bendrovės įstatuose nustatytą tvarką ir juo labiau asmeniui, kuris pagal įstatus gali tik reikalauti sušaukti susirinkimą (t. y. V. P.), baudžiamoji atsakomybė negali kilti. Atitinkamai vykstantys civiliniai ginčai tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo rodo, kad byloje nebuvo nustatyta situacija, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis siekti atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Taip pat abiejų instancijų teismai nagrinėjo pajų vertės nustatymo klausimą, kurį sprendė surinktą bylos medžiagą (specialisto išvadą, specialisto parodymus, kitus rašytinius įrodymus) įvertinę kaip visumą bei atsižvelgdami į suformuotą verslo ir teismų praktiką šioje srityje.

4418. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymų vertinimo pažeidimų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atitinkamai neturi trūkumų ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nes susiklosčiusi teismų praktika nereikalauja apeliacinės instancijos teismo nutartyje detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje į esminius apeliacinio skundo argumentus – dėl įrodymų vertinimo, bylai reikšmingų aplinkybių, pajų vertės nustatymo, nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, požymių nebuvimo išteisintojo veikoje – yra išdėstytos pakankamai motyvuotos išvados, nurodyta, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, tai iš esmės atitinka BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.

45Dėl BPK 256 straipsnio taikymo

4619. V. P. buvo kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, tačiau prokurorė, palaikiusi byloje valstybinį kaltinimą, 2017 m. sausio 30 d. pirmosios instancijos teismui pateikė rašytinį prašymą (9 t., b. l. 176–177), kuriame nurodė, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytos naujos faktinės aplinkybės nei tos, kurios buvo nurodytos V. P. pateiktame kaltinime, ir, vadovaudamasi BPK 256 straipsnio 1 dalimi, patikslino kaltinimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, kartu atsisakė kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos). Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis bei jo atstovas neginčijo prokuroro kaltinimų atsisakymo. Taip pat pirmosios instancijos teismas (teisėja D. Jankauskienė), vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 dalimi, teisiamajame posėdyje 2018 m. kovo 6 d. informavo kaltinamąjį V. P., kad kaltinime pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės gali būti pakeistos kaip padarytos kitomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. dar kartą koregavo prokurorės pakeistą kaltinimą. Kasaciniame skunde teigiama, kad 2017 m. liepos 24 d. teismo dokumente suformuluotas veikų aprašymas apeliantams buvo labiausiai priimtinas. Tačiau, anot kasatorių, lieka neaišku, ar nukentėjusysis V. R. apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje, be prašymų pripažinti V. P. kaltu padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, vadovaudamasis BPK 256 straipsniu, privalėjo papildomai prašyti pakeisti veikų kvalifikavimą, nors neturėjo ir neturi jokių įgaliojimų atstovauti bendrovės interesams (nes pirminė veikos kvalifikacija pagal BK 183 ir 184 straipsnius, nurodyta kaltinamajame akte, buvo susijusi su galima žala bendrovei, o ne nukentėjusiajam) arba bylos nagrinėjimo metu pateikti rašytinį prašymą. Palikus galioti skundžiamą nutartį, gali pradėti formuotis ydinga praktika, kad tais atvejais, kai valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras priimto išteisinamojo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia, o jį skundžia nukentėjusysis, pastarasis privalės apeliaciniame skunde pasisakyti ir dėl tų veikų, kurios nesusijusios su jo interesais, t. y. praktiškai atlikti valstybinio kaltintojo vaidmenį.

4720. Kasacinio skundo turinys rodo, kad kasatoriai neginčija kaltinimo keitimo procedūros teisėtumo ir tinkamumo, bet modeliuoja hipotetinę situaciją, grįstą prielaidomis apie galimas teismų praktikos formavimosi kryptis. Tokie kasacinio skundo teiginiai nėra bylos nagrinėjimo kasacinėje instancijoje dalykas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos raidai būdinga tai, jog ši praktika aiškinant byloje taikytinas įstatymų nuostatas formuojama ne visa iš karto, bet byla po bylos. Teismo praktikos formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas. Šis procesas nenutrūkstamas ir niekada nebūna visiškai baigtas, nes neišnyksta būtinybė formuoti tokią teismų praktiką, kuri sudarytų prielaidas priimti teisingą sprendimą byloje. Taigi, ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nagrinėjant vis naujas bylas, ankstesniuose jo sprendimuose suformuluota praktika yra papildoma vis naujais fragmentais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Todėl kasacinės instancijos teismas negali formuoti taisyklės nesant konkrečios situacijos byloje.

4821. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams išsamiai įvertinus įrodymus byloje kaip visumą, nėra pagrindo spręsti, kad buvo padarytas esminis BPK straipsnių pažeidimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatoriaus nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nukentėjusiojo V. R. teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė. Dėl to tenkinti kasatoriaus prašymą panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.

49Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

50Nukentėjusiojo V. R. ir jo atstovo advokato Stanislovo Liutkevičiaus kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. V. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.... 3. Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo bei jo atstovo, prašiusių... 5. I. Bylos esmė... 6. 1. V. P. buvo kaltinamas (ir perduotas teismui) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį... 7. 2. Prokurorė, palaikiusi byloje valstybinį kaltinimą, 2017 m. sausio 30 d.... 8. 2.1. V. P., būdamas bendrovės pajininkas, turėdamas 354 940 pajų, 2009 m.... 9. 2.2. Be to, V. P. 2009 m. birželio 8 d. tariamo susirinkimo protokole Nr. 8... 10. 2.3. Be to, V. P., dėl 2009 m. birželio 8 d. apgaule įgytų 73,02 proc.... 11. 2.4. Be to, V. P. dėl 2009 m. birželio 8 d. apgaule įgytų 73,02 proc. pajų... 12. 3. V. P. taip pat buvo kaltinamas (ir perduotas teismui): pagal BK 183... 13. 4. Pirmosios instancijos teismas (teisėja D. Jankauskienė), vadovaudamasis... 14. 4.1. V. P., būdamas Kėdainių rajono ŽŪB „N.“ pajininkas, turėdamas... 15. 4.2. V. P., tęsdamas nusikalstamą veiką, pasinaudodamas dėl 2009 m.... 16. 4.3. V. P., tęsdamas nusikalstamą veiką, dėl 2009 m. birželio 8 d. apgaule... 17. 4.4. Taip V. P. apgaule savo ir J. P. bei M. P. naudai iš viso įgijo V. R.... 18. 5. Pirmosios instancijos teismas dėl kaltinimų (pagal BK 182 straipsnio 2... 19. 6. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal... 20. II. Kasacinio skundo argumentai... 21. 7. Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. R. ir jo atstovas advokatas Stanislovas... 22. 7.1. Teismai padarė esminius BPK pažeidimus, kadangi išsamiai bei... 23. 7.2. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties... 24. 7.3. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB „N.“... 25. 7.4. Pirmosios instancijos teismas, aprašęs santykių tarp V. P. ir V. R.... 26. 7.5. Teismai padarė tikėtinas išvadas: kad P. S. apie V. P. tikslus... 27. 7.6. Dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo. Pagal teismų... 28. 7.7. Kitaip nei konstatavo teismai, bylos įrodymai neleidžia daryti išvados,... 29. 7.8. Dėl išduoto įgaliojimo ribų. Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 30. 7.9. Dėl pajaus vertės nustatymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas... 31. 7.10. V. P. suvokė, kad naujai išleidžiamų pajų vertė yra žymiai... 32. 7.11. Dėl BPK 256 straipsnio taikymo. 2017 m. sausio 30 d. teisiamojo... 33. III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 34. 8. Nukentėjusiojo V. R. ir jo atstovo advokato Stanislovo Liutkevičiaus... 35. 9. Kasatoriai nurodo, kad teismai padarė esminius BPK pažeidimus, kadangi... 36. 10. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas,... 37. 11. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas... 38. 12. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus aptartais aspektais, teisėjų... 39. 13. Kasatoriai taip pat teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai... 40. 14. Atmestini ir kasatorių argumentai tiek dėl civilinės ir baudžiamosios... 41. 15. Teisėjų kolegija primena apie kriterijus, kuriais remiantis vertinama, ar... 42. 16. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo... 43. 17. Pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo pripažinti, kad šios... 44. 18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 45. Dėl BPK 256 straipsnio taikymo... 46. 19. V. P. buvo kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2... 47. 20. Kasacinio skundo turinys rodo, kad kasatoriai neginčija kaltinimo keitimo... 48. 21. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams išsamiai įvertinus... 49. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 50. Nukentėjusiojo V. R. ir jo atstovo advokato Stanislovo Liutkevičiaus...