Byla 1A-82-449/2019
Dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Aloyzo Kruopio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, dalyvaujant prokurorui Šarūnui Astrauskui, gynėjams Emmai Domajevai, Ramūnui Putinui, Viktorui Firsovui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal:

3Nuteistosios G. Š. ir nuteistojo M. Ž. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

4G. Š. pripažinta kalta ir nuteista

5-

6pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,

7-

8pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams,

9-

10pagal BK 254 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams,

11-

12pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

13Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, BK 254 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 1 dalį, subendrinus bausmių apėmimo būdu, subendrinta bausmė G. Š. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

14Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šią subendrintą bausmę ir paskirtą bausmę pagal BK 253 straipsnio 1 dalį subendrinus bausmių dalinio sudėjimo būdu, subendrinta bausmė G. Š. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams.

15Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šią bausmę ir bausmę, paskirtą 2017 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu, subendrinus dalinio sudėjimo būdu, G. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

16M. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

17-

18pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,

19-

20pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams,

21-

22pagal BK 254 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams,

23-

24pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

25Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, BK 254 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 1 dalį, subendrinus bausmių apėmimo būdu, subendrinta bausmė M. Ž. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

26Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šią subendrintą bausmę ir paskirtą bausmę pagal BK 253 straipsnio 1 dalį subendrinus bausmių dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė M. Ž. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

27Iš nuteistųjų G. Š. ir M. Ž. solidariai priteista 123,05 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. Č..

28Ir nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas:

29– pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

30– pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

31– pagal BK 254 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

32– pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

33– pagal BK 263 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

34Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė M. Š. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

35Vadovaujantis BK 641 straipsniu, M. Š. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu.

36M. Š. pripažintas solidariu atsakovu su G. Š. ir M. Ž. Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu V. Č. priteistai turtinei žalai atlyginti.

37Teisėjų kolegija

Nustatė

38I. Bylos esmė

391. M. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 263 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017 m. balandžio 29 d. apie 4.00 val., veždamas A. S. automobiliu ,,F. F.“, valstybinis Nr. ( - ) į X ligoninės XX klinikas, esančias ( - ), sužinojęs, kad A. S. piniginėje yra laikomos receptinių vaistų „Z 20 mg“ tabletės, turinčios savo sudėtyje psichotropinių medžiagų, ir, turėdamas tikslą pagrobti šias psichotropinių medžiagų turinčias tabletes, slapta iš A. S. piniginės pagrobė ne mažiau kaip tris vaistų „Z 20 mg“ tabletes, bendrai turinčias savo sudėtyje ne mažiau kaip 0,03 g psichotropinės medžiagos zolpidemo tartrato. 1.1. G. Š., M. Ž. ir M. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, BK 254 straipsnio 1 dalį, BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad M. Š. 2017 m. balandžio 29 d. apie 7.00 val., būdamas gyvenamosiose patalpose, esančiose ( - ), priklausančiose V. Č., gimusiam X metais, veikdamas bendrininkų grupe su G. Š. ir M. Ž., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, M. Ž. nukreipus V. Č., gimusio Y metais, dėmesį ir išsivedus jį į lauką, tuo metu M. Š., bendrais veiksmais su G. Š., įdėjo į V. Č. gėrimą ne mažiau kaip 1 tabletę vaistų „Z 20 mg“, turinčių savo sudėtyje ne mažiau kaip 0,01 g. psichotropinės medžiagos zolpidemo tartrato, po ko, grįžus V. Č. ir išgėrus gėrimą su vaistais bei užmigus, M. Š. veikdamas kartu su G. Š. ir M. Ž., pagrobė V. Č., gimusiam X metais, priklausantį turtą: grynuosius pinigus – 200,00 Eur vienoje kupiūroje; fotoaparatą „L. P.“ su dėklu – 100,00 Eur vertės; juodos spalvos odinę rankinę, su joje buvusiomis skutimosi putomis, skutimosi peiliuku, losjonu po skutimosi – bendros 20,00 Eur vertės; prieskonių rinkinį iš 12 rūšių prieskonių – bendros 10,00 Eur vertės; indelį kavos „A. G.“ – 1,50 Eur vertės; 3 vnt. grikių pakelių – bendros 3,00 Eur vertės; 1 vnt. ryžių pakelį – 1,50 Eur vertės; 5 vnt. sriubų pakelių – bendros 0,85 Eur vertės; pakuotę tualetinio popieriaus – 1,20 Eur vertės; C kategorijos šaunamąjį ginklą – 6 mm kalibro mažos galios revolverį „A“, ginklo Nr. ( - ), skirtą šaudyti 6 mm kalibro švininiais šoviniais – 300,00 Eur vertės; leidimą Nr. ( - ), išduotą V. Č., gimusio X metais, vardu, skirtą laikyti minėtą ginklą, bei V. Č., gimusiam Y metais priklausantį turtą: ausines „L“ – 6,00 Eur vertės; diskinį pjautuvą „( - )“ – 250,00 Eur vertės, ir tokiu būdu nukentėjusiajam V. Č., gimusiam X metais, padarė 638,05 Eur turtinę žalą, o V. Č., gimusiam Y metais, – 256,00 Eur turtinę žalą, bei neteisėtai išplatino vaistų „Z 20 mg“, turinčių savo sudėtyje ne mažiau kaip 0,01 g. psichotropinės medžiagos zolpidemo tartrato. 1.2. G. Š., M. Ž. ir M. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad, po to, kai 2017 m. balandžio 29 d. apie 7.00 val. iš gyvenamųjų patalpų, esančių ( - ), priklausančių V. Č., gimusiam Y metais, bendrais veiksmais pagrobė C kategorijos šaunamąjį ginklą – 6 mm kalibro mažos galios revolverį „A“, ginklo Nr. ( - ), M. Š. vairuojamu automobiliu „F. F.“, valstybinis Nr. ( - ) neteisėtai, neturėdami leidimo šį šaunamąjį ginklą, M. Ž. laikant striukės rankovėje, atgabeno iki namo ( - ), po ko, M. Ž. šį šaunamąjį ginklą paslėpus po priekine keleivio sėdyne, G. Š., toliau tęsiant nusikalstamus veiksmus, M. Š. vairuojant automobilį „F. F.“, valstybinis Nr. ( - ) atgabeno šį šaunamąjį ginklą iki namo, esančio ( - ), sandėliuko, kur šį šaunamąjį ginklą paslėpė, t. y. bendrais veiksmais neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu.

40II. Apeliacinių skundų argumentai

412. Nuteistoji G. Š. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, susijusią su paskirta realia laisvės atėmimo bausme, panaikinti ir bausmės vykdymą atidėti paskiriant įpareigojimus, taip pat ir stebėjimą elektronine apykoje. Prie apeliacinio skundo pridėtos vaiko gimimo liudijimo ir darbo biržos registracijos lapo kopijos. 2.1. Skunde nurodoma, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas, todėl, pasak nuteistosios G. Š., jai paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neteisinga, kyla abejonių dėl paskirtos bausmės teisėtumo. Be to, nuosprendyje teismas nenurodė motyvų, dėl kurių neatidėjo jai paskirtos bausmės vykdymo, t. y. netaikė BK 75 straipsnio nuostatų. 2.3. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas neįvertino, jog ji, G. Š., viena augina dukrą U. Š., gim. 2014 m. X d. Nuteistoji G. Š. prašo atsižvelgti į tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas ir gailėjosi bei į šeimyninę padėtį – viena augina 3 metų amžiaus dukrą, taip pat į tai, jog ji registruota Užimtumo tarnyboje (Darbo biržoje), gyvena iš socialinės pašalpos, ir neskirti jai realios laisvės atėmimo bausmės. Nuteistoji pažymi, kad realiai atliekant bausmę pataisos namuose su 3 metų amžiaus dukra ji, G. Š., tikrai nepasitaisys, o tai tik ją izoliuos nuo visuomenės. 3. Nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir jį išteisinti. 3.1. Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Nuteistojo M. Ž. nuomone, teismas išsamiai ir objektyviai neištyrė bylos aplinkybių, be to, teismas buvo šališkas, pažeidė jo teisę į teisingą teismą bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. 3.2. Skunde dėstomas Konstitucinio Teismo išaiškinimas apie teisingumo principą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Be to, dėstoma ir apie tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, dėstoma dar ir apie in dubio pro reo principą, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014, Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146, Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001). 3.4. Skunde aptariamos BPK nuostatos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43/2006, susijusi su įrodymais ir jų vertinimu. Nuteistojo M. Ž. nuomone, teismas savo išvadas grindė nepatikimais, abejotinais įrodymais ir jų pagrindu padarytomis prielaidomis, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, motyvuotai neatmetė kaltinimui prieštaraujančių įrodymų, o liudytojų parodymams nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią negu kitiems įrodymams, tuo padarydamas esminį BPK 369 str. 3 d. numatytą pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Be to, įrodymai, kuriais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi teismas, nebuvo patikrinti liečiamumo, leistinumo, pakankamumo aspektais, nebuvo vertinami jų tarpusavio ryšiai ir jų visetas, o remtasi tarsi įrodymų visetu tik selektyviai atrinktų kaltinamajam nepalankių įrodymų dalimi. Išvadas dėl byloje surinktų įrodymų patikimumo teismas galėjo padaryti tik palyginęs byloje surinktų įrodymų turinį tarpusavyje, tačiau to nepadarė. 3.5. Skunde nurodomi argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 260 straipsnio 1 dalis). 3.6. Skunde dėstoma teisminė praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-201/2013, 2K-425/2011, 2K-671/2017) ir nurodoma, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai neteisėtai disponuojama narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis, kuriuos yra nusikalstamos veikos (BK 260 straipsnio 1 dalis) dalykas. Išvadai, kad asmuo neteisėtai disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, pagrįsti inter alia (be kita ko) būtina nustatyti, kokios tai medžiagos ir koks jų kiekis. Kvalifikuojant veiką pagal atitinkamą BK 260 straipsnio dalį, nusikalstamos veikos dalykas aprašomas ir pagrindžiamas taip, kad nekiltų abejonių, kokio pavojingumo veiką kaltininkas padarė. 3.7. Nuteistojo M. Ž. nuomone, šioje byloje nėra nė vieno įrodymo, pagrindžiančio teismo išvadą, kad būtent jis, įdėdamas į nukentėjusiojo gėrimą, neteisėtai išplatino psichotropinę medžiagą – zolpidemo tartratą. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta (nerasta ir neišimta) tabletės „Z 20 mg“ (psichotropinės medžiagos). Be to, nebuvo atliktas nukentėjusiojo V. Č. kraujo ir šlapimo tyrimas, kuriuo remiantis būtų pagrindas teigti, jog į nukentėjusiojo organizmą tikrai buvo patekusi psichotropinė medžiaga, t. y. tabletė „Z“. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo nuomone, teismas, būdamas šališkas, padarė išvadą dėl jo kaltės remdamasis tik prielaidomis, o abejonių nevertino jo naudai. 3.8. Be to, pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-671/2010), nustatant psichotropinių ar narkotinių medžiagų rūšį, pavadinimą, savybes, kiekį, be kitų įrodymų, byloje turi būti specialisto išvada arba ekspertizės aktas. Šioje byloje teismas vadovavosi ne specialisto išvada ar ekspertizės aktu, o Sveikatos apsaugos ministerijos Nr. X ir Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Nr. XX raštais. Nuteistojo M. Ž. nuomone, šie raštai nėra ir negali būti prilyginami specialisto išvadai ar ekspertizės aktui. Atsižvelgiant į tai, taip pat ir į tai, kad byloje neatliktas cheminis tyrimas, M. Ž. nuomone, nepagrįstos spėlionės, jog V. Č. buvo išplatinta psichotropinė medžiaga – zolpidemo tartratas. Neaišku kuo remiantis buvo nustatytas ir šios medžiagos kiekis – ne mažiau kaip 0,001 g. 3.9. Pasak nuteistojo M. Ž., teismas turėjo įrodyti, kad nukentėjusysis V. Č. buvo apsvaigintas būtent psichotropine medžiaga – tablete „Z 20 mg“. Šiuo atveju nėra paneigta, kad nukentėjusysis galėjo užmigti ir dėl apsvaigimo alkoholiu. Šios aplinkybės neneigia ir pats V. Č.. Pats nukentėjusysis parodė, kad kartu su kaltinamaisiais, taip pat ir su juo, M. Ž.,vartojo alkoholinius gėrimus. 3.10. Ta aplinkybė, kad liudytojui A. S. buvo paskirti vaistai „Z 20 mg“, nepagrindžia jo kaltės. Be to, nėra įrodymų, kad šiais vaistais disponavo jis, M. Ž.. 4. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. Š. prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 17 d. nuosprendį pakeisti ir skirti jam švelnesnę bausmę. 4.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jo bendrininkai M. Ž. ir G. Š., apklausiami ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog apeliantas iš nukentėjusiojo V. Č. pagrobė tik šaunamąjį ginklą. Apelianto teigimu, bendrininkams grobiant iš nukentėjusiojo namų maisto produktus bei kitus daiktus jis laukė automobilyje ir pastarųjų pavogtų daiktų bei maisto produktų neėmė. 4.2. Apeliantas nurodo, kad pagal BK 263 straipsnio 1 dalį jam paskirta per griežta bausmė, nes tris vaistų „Z 20 mg“ tabletes jis pavogė prašomas M. Ž. ir G. Š., be to, nežinojo, kad jose yra psichotropinės medžiagos. Apeliantas neįtarė, kad vėliau pasinaudojant minėtais vaistais bus daromas nusikaltimas. 4.3. Nuteistojo M. Š. teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Jis su M. Ž. grąžino pavogtą šaunamąjį ginklą, taigi, pagal BK 254 straipsnio 1 dalį padaryta žala buvo pašalinta. 5. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartimi baudžiamosios bylos pagal M. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 17 d. nuosprendžio bei G. Š. ir M. Ž. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio sujungtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 254 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teismo posėdyje nuteistųjų G. Š., M. Ž. ir M. Š. gynėjai prašo jų ginamųjų apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

42III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

436. Apeliaciniai skundai atmetami. 7. Nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde prašo jį pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisinti, o nuteistoji G. Š. skunde nesutinka tik su jai paskirta realia laisvės atėmimo bausme, prašo jos atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Tuo tarpu, nors nuteistojo M. Š. apeliacinio skundo prašymas susijęs tik su jam paskirta bausme, prašo bausmę sušvelninti, tačiau skunde dėstomi ir argumentai dėl pagrobtų daiktų, nurodo, kad jis pagrobė tik šaunamąjį ginklą, kurį vėliau grąžino, be to, nurodoma, kad jis nežinojo, jog jo pavogtose tabletėse yra psichotropinės medžiagos. Teisėjų kolegija, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, šią bylą ir skundžiamų nuosprendžių teisėtumą bei pagrįstumą patikrino tiek, kiek to prašoma nuteistųjų M. Ž., G. Š. ir M. Š. paduotose apeliaciniuose skunduose. 8. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Teismų praktikoje kitokiu platinimu laikomas bet koks neteisėtas šių medžiagų perdavimas kitiems asmenims, išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar kitas paslaugas, taip pat neatlygintinai duodant pavartoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2006, 2K-180/2007, 2K-225/2008, 2K-549/2013, 2K-21-139/2015). Pagal BK 263 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pavogė, užvaldė apgaule (sukčiavimas) arba pasisavino jam patikėtas ar jo žinioje buvusias narkotines ar psichotropines medžiagas, o pagal BK 178 straipsnio 1 dalį numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kad pagrobė svetimą turtą. BK 253 ir 254 straipsniai numato baudžiamąją atsakomybę atitinkamai už neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis ir už šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimą. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą apibūdina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009). Būtinas bendrininkavimo (BK 25 straipsnis) požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas, kuris gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. 9. Kad nuteistieji M. Ž., M. Š. ir G. Š., veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai kitaip platino psichotropines medžiagas, pagrobė svetimą turtą ir šaunamąjį ginklą, po to šiuo šaunamuoju ginklu ir neteisėtai disponavo, o M. Š. dar ir pavogė psichotropinę medžiagą, patvirtina ne tik pačių nuteistųjų M. Ž., M. Š. ir G. Š. parodymai, bet ir nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, taip pat ir Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos raštai bei kiti išnagrinėti bylos duomenys. 10. Pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis M. Š. iš liudytojo A. S. pavogė šiam receptu paskirtų vaistų „Z 20 mg“ tabletes, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – zolpidemo tartrato. Apeliaciniame skunde patvirtindamas šias nustatytas aplinkybes pats nuteistasis M. Š. nurodo, kad vaistų tabletes pavogė prašomas kitų nuteistųjų M. Ž. ir G. Š.. Nors ir galima sutikti su nuteistojo M. Ž. apeliacinio skundo argumentu, kad vien tik ta aplinkybė, jog A. S. buvo paskirti vaistai „Z 20 mg“, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos, nepatvirtina jo kaltės, tačiau šio nuteistojo ir kitų nuteistųjų atlikti veiksmai po to, kai M. Š. tokias tabletes pavogė iš A. S., patvirtina M. Ž. kaltę neteisėtai kitaip platinus psichotropines medžiagas. 11. Teisminio nagrinėjimo metu kaltu prisipažinęs M. Ž. parodė, kad M. Š. pasakė, jog reikia greičiau užmigdyti V. Č. ir padavė vaistus. Jam M. Š. liepė užkalbinti V. Č. ir su juo išeiti į lauką. Kai jis su nukentėjusiuoju sugrįžo, M. Š. pasakė, kad į V. Č. gėrimą subėrė dar pusę tabletės. Prieš tai jis nematė, kaip G. Š. į nukentėjusiojo gėrimą įdėjo tabletę, bet gėrimo dugne matė nuosėdas. Iš esmės tokias aplinkybes patvirtina ir kitų nuteistųjų parodymai. M. Š. matė, kaip G. Š. sutrynė ir supylė tabletę į nukentėjusiojo gėrimą, o pati G. Š. patvirtino M. Š. sumanymą ir norą pagrobti iš nukentėjusiojo daiktus. Ji patvirtino ir tai, kad tuo metu, kai M. Ž. atitraukinėjo nukentėjusiojo V. Č. dėmesį, į pastarojo gėrimą ir buvo įberta sutrinta vaistų tabletė. Pats nukentėjusysis V. Č., gim. Y m., parodė, kad po to, kai tik su M. Ž. buvo išėjęs parūkyti, grįžęs į namo vidų atsisėdo ir nuo to laiko nieko neatsimena. Iš pačių nuteistųjų M. Š., M. Ž. ir G. Š. parodymų bei nukentėjusiųjų parodymų matosi, kad po to, kai apsvaigintas psichotropine medžiaga V. Č., gim. Y m., užmigo, nuteistieji ir įgyvendino sumanymą pagrobti svetimą turtą. Kiekvienas nuteistasis matė vienas kito iš V. Č. namo paimamus svetimus daiktus, šaunamąjį ginklą ir pinigus, po to, šiuos daiktus sudėję į automobilį, išvažiavo iš įvykio vietos. Ne tik pagrobtus daiktus, bet ir šaunamąjį ginklą jie vežėsi tuo pačiu automobiliu, o M. Š. ir G. Š., atgabenę iki G. Š. motinos sandėliuko, šį ginklą ten ir paslėpė. 12. Išdėstytų įrodymų visuma ir konkretūs nuteistųjų M. Ž., M. Š. ir G. Š. atlikti veiksmai patvirtina jų susitarimą, apsvaiginus V. Č., gim. Y m., iš jo namų pagrobti svetimą (V. ir V. Č.) turtą. Šiam sumanymui įgyvendinti buvo pasirinkti vaistai, o būtent vaistų tabletė, kurios sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga. Ne tik liudytojo A. S. parodymai, bet ir paties nuteistojo M. Ž. bei kitų nuteistųjų parodymai patvirtina, kad šią sutrintą ir į gėrimą įmaišytą tabletę M. Š. pavogė iš A. S.. Kaip minėta, ir apeliaciniame skunde M. Š. nurodo, kad tai padarė prašomas M. Ž. ir G. Š.. Tai, kad nuteistieji suprato ir žinojo, jog šiose vaistų tabletėse yra psichotropinės medžiagos, patvirtina ne tik G. Š. pasakymas, jog tai „geri ratai“, bet ir po to su šiomis tabletėmis atlikti jų veiksmai siekiant apsvaiginti V. Č. ir po to pagrobti svetimą turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma M. Š. skunde, jis gerai turėjo žinoti ir žinojo šių vaistų poveikį su alkoholiu. Pats nuteistasis matė, kad šiuos vaistus išgėręs kartu su alkoholiu A. S. prarado sveiką nuovoką ir elgėsi neadekvačiai, nes būtent M. Š. ir nuvežė jį į ligoninę, o po to pavogęs vaistus „Z 20 mg“ nuvažiavo pas kitus nuteistuosius. Iš A. S. parodymų matosi ir tai, kad jo piniginėje, kurią ir paėmė M. Š., buvo ne tik šie vaistai, bet ir tų vaistų lapelis. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos raštai Nr. X ir Nr. XX patvirtina, kad zolpidemas ir tartratas yra viena veiklioji medžiaga ir zolpidemas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000-01-06 įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ patvirtintą III sąrašą „Psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslams“ (1 t., 125, 127 b.l.). Šioje byloje nebuvo atliktos ir pateiktos specialisto ar ekspertizės akto išvados, galima sutikti su M. Ž. teiginiu, kad minėti raštai tikrai nėra nei specialisto išvada, nei ekspertizės aktas, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos raštus pripažino įrodymais ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos raštus, kurie buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu (4 t., 47 b.l.), pripažino įrodymais ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį, nes šie raštai patvirtina, kad būtent tokioje vaistų tabletėje, kurią, slaptai įmaišytą į gėrimą, išgėrė nukentėjusysis, yra veikliosios medžiagos, kuri ir yra įtraukta į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ patvirtintą sąrašą, kad šią psichotropinę medžiagą leidžiama vartoti tik medicinos tikslams. Galima sutikti su M. Ž. teiginiu, kad šioje byloje nebuvo atlikti ir nukentėjusiojo V. Č. kraujo bei šlapimo tyrimai, nebuvo rasta bei paimta ir ši tabletė, tačiau to padaryti nebuvo ir nėra galimybės dėl objektyvių priežasčių. Iš bylos matosi, kad nukentėjusysis V. Č. vaistų tablete, kurios sudėtyje yra psichotropinės medžiagos, apsvaigintas buvo 2017 m. balandžio 29 d., o nukentėjusiojo tėvas į policiją su pareiškimu kreipėsi 2017 m. gegužės 9 d. (1 t., 1 b.l.). Iš pradžių ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl kitų nusikalstamų veikų (1 t., 4 b.l.), o dėl BK 260 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2018 m. sausio 19 d. (1 t., 33 b.l.). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad jokie tyrimai, susiję su nukentėjusiojo V. Č. krauju ar šlapimu, jau negalėjo būti atliekami. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, šiuo atveju – neteisėto kitokio psichotropinės medžiagos platinimo, pavojingumas siejamas ne su konkrečiu psichotropinės medžiagos minimaliu kiekiu, o su šių medžiagų neteisėtu kitokiu platinimu. Kitokiu platinimu laikomas bet koks neteisėtas šių medžiagų perdavimas kitiems asmenims. Todėl nėra svarbu kitokiu būdu išplatintos psichotropinės medžiagos kiekis, o svarbu tai, kaip ši medžiaga buvo išplatinta. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir nebuvo rasta pati tabletė, tačiau byloje nustatyta, kad ne mažiau kaip viena iš M. Š. pavogtų tablečių ir buvo įmaišyta nukentėjusiajam V. Č. į gėrimą. Tokiu būdu ši psichotropinė medžiaga ir buvo kitaip platinama. 13. Įvertinus išdėstytais įrodymais nustatytus M. Ž. ir kitų nuteistųjų M. Š. ir G. Š. veiksmus, teisėjų kolegijos nuomone, nėra abejonių, kad veikdamas bendrininkų grupe M. Ž. neteisėtai kitaip (sutrintą tabletę, turinčią psichotropinės medžiagos, slapta įdėjus į nukentėjusiojo V. Č., gim. Y m., gėrimą) platino psichotropinę medžiagą – zolpidemo tartratą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, jog nors M. Ž. fiziškai šios sutrintos tabletės ž neįdėjo į nukentėjusiojo gėrimą, tačiau jis atliko tokius veiksmus – užkalbino V. Č. ir jį išsivedė iš kambario į lauką, kurie ir sudarė sąlygas kitiems nuteistiems tai padaryti nematant pačiam nukentėjusiajam. Priešingai, nei nurodoma M. Ž. apeliaciniame skunde, nors ne tik nuteistieji, bet ir pats nukentėjusysis tą vakarą gėrė alkoholinius gėrimus, tačiau byloje nustatyta, kad V. Č. užmigo ne dėl alkoholio poveikio, o dėl nuteistųjų įmaišytos į gėrimą tabletės su psichotropine medžiaga. Būtent tokiu būdu apsvaiginę nukentėjusįjį V. Č. nuteistieji ir įgyvendino savo sumanymą – pagrobė svetimą turtą. Nuteistasis M. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad tol, kol jo bendrininkai iš nukentėjusiojo namų vogė daiktus ir maisto produktus, jis jų laukė automobilyje ir šių daiktų neėmė. Pats nuteistasis teisme parodė, kad po to, kai V. Č. užmigo, jis antrame aukšte pamatė ginklą ir jį paėmęs nuėjo pas M. Ž. ir G. Š.. Tuo metu jie krovė maisto produktus į maišus, o parodžius ginklą G. Š. pasakė „paimk, po to paduosi“. Pasiėmęs ginklą jis nuėjo į automobilį ir laukė M. Ž. ir G. Š.. Net ir iš paties M. Š. parodymų akivaizdu, kad jis matė, jog kiti nuteistieji grobia svetimą turtą, o pritardamas jų veiksmams ir paragintas G. Š. jis irgi prisijungė prie vagystės ir pasiėmęs ginklą nuėjo į automobilį laukti kitų nuteistųjų. Apie tai, kad M. Š., pavogęs ginklą, nuėjo ir jų laukė automobilyje, nes matė, jog jie dar pakuoja pavogtus daiktus, maisto produktus, iš tikrųjų parodė G. Š. ikiteisminio tyrimo metu. Teisme G. Š. parodė, kad tuo metu, kai V. Č. užmigo M. Š. nuėjo į viršutinį aukštą, o ji su M. Ž. apžiūrinėjo likusias patalpas ir rinko kitus daiktus ir juos dėjosi į maišus. Apie tokias aplinkybės teisme parodė ir M. Ž.. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad nuteistasis M. Š. ne tik pats pagrobė svetimą jam nepriklausantį šaunamąjį ginklą, bet matė, jog ir kiti nuteistieji taip pat grobia svetimus daiktus. Ta aplinkybė, kad užvestame automobilyje M. Š. laukė bendrininkų, kol jie dėjosi ir pakavosi vagiamus daiktus, kaip tik ir patvirtina jo ir kitų bendrininkų bendrą tyčią – pagrobti svetimą (V. ir V. Č.) turtą. 14. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, suteikia pagrindo išvadai, kad M. Ž. ir kiti nuteistieji neabejotinai suvokė, jog veikia bendrininkų grupe, jie turėjo bendrą tyčią – apsvaiginus V. Č., pagrobti šio nukentėjusiojo ir jo tėvo V. Č., t. y. svetimą, turtą, ir kiekvienas iš jų atlikęs jau aptartus veiksmus įgyvendino šį sumanymą bei realizavo bendrai daromų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius. Pagal galiojančią teismų praktiką esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus jie atliko įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Todėl nėra svarbu, kad pats fiziškai sutrintos tabletės, turinčios psichotropinės medžiagos, M. Ž. ir neįdėjo į V. Č. gėrimą, kurį jis ir išgėrė, tačiau atliko kitus būtinus veiksmus ir sudarė sąlygas tai padaryti jo bendrininkams. Taip pat nėra svarbu ir tai, kad M. Š. iš V. ir V. Č. namo pagrobė tik šaunamąjį ginklą, tačiau matė kitų bendrininkų veiksmus (M. Ž. ir G. Š. krovėsi ir pakavosi svetimus vagiamus daiktus), o vėliau pats nuėjo ir užvestame automobilyje laukė bendrininkų tam, kad galėtų kuo greičiau pasišalinti iš įvykio vietos, todėl savo veiksmais ne tik pritarė, bet ir prisidėjo prie šios nusikalstamos veikos. Pažymėtina ir tai, kad nei M. Ž., nei M. Š., taip pat ir G. Š. tokiems veiksmams neprieštaravo, jų nutraukti nebandė, todėl pritarė tokiam kiekvieno nuteistojo elgesiui, o tai tik ir patvirtina jų susitarimą ir bendrą tyčią. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, M. Ž. pagrįstai nuteistas už tai, kad neteisėtai kitaip platino psichotropinę medžiagą, šią nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia ir jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o M. Š. pagrįstai nuteistas ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nes suprato, jog vaistų tabletėse yra psichotropinės medžiagos, ir pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. 15. Nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde nurodo apie BPK esminius pažeidimus. Visi šie argumentai atmetami. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir priimtas skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Galiojančioje teisminėje praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo principas reiškia, kad teismas turi būti nešališkas tiek subjektyviai, tiek objektyviai. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ir būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teismo nešališkumo. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai. BPK 58 straipsnyje pateiktas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas ar teisėjų kolegija negali būti laikomi nešališki ir galintys konkrečioje byloje vykdyti teisingumą. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka nenustatė jokio pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, taip pat nenustatė ir kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. Ž. apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai dėl tariamo teismo šališkumo tėra jo subjektyvi nuomonė, kurios nepagrindžia konkretūs bylos duomenys. Pažymėtina, kad vien tik tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip pageidavo M. Ž., ir buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, su kurio dalimi dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jis ir nesutinka, negali būti pagrindu spręsti apie teismo šališkumą tiek subjektyviąja, tiek objektyviąja prasme. Pagal BPK 301 str. 1 d. teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš bylos matosi, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Savo išvadas teismas pagrindė ne prielaidomis, o visuma išnagrinėtų įrodymų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nors apeliaciniame skunde M. Ž. nurodo, kad liudytojų parodymams teismas suteikė nepagrįstai didesnę įrodomąją galią, tačiau apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas ir pačių nuteistųjų parodymais, iš kurių matyti, jog jie prisipažino padarę nusikalstamas veikas, be to, pats M. Ž. nurodė savo atliktus veiksmus. Priešingai, nei nurodoma M. Ž. apeliaciniame skunde, byloje nėra jokių kitų nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos jo naudai. Be to, iš šio nuteistojo skundo matosi, kad in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimą M. Ž. sieja su, jo manymu, netinkamu bylos įrodymų vertinimu. Todėl pirmosios instancijos teismas nei BPK 301 str. 1 d. reikalavimų, nei in dubio pro reo principo nepažeidė. Jokių kitų, juo labiau esminių BPK reikalavimų pažeidimų, dėl kurių būtų buvę suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės arba kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, teisėjų kolegija taip pat nenustatė. 16. Iš skundžiamų nuosprendžių matosi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. Ž. ir G. Š. bei M. Š. bausmes, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. 17. Teismas nuteistųjų G. Š. ir M. Ž. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jie prisipažino padarę nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi bei atlygino dalį padarytos žalos, o jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Skirdamas šiems nuteistiesiems bausmes teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. G. Š. ir M. Ž. padarė 4 nusikaltimus, iš kurių du (BK 260 straipsnio 1 dalis ir BK 254 straipsnio 1 dalis) priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai, o kiti du – apysunkių (BK 253 straipsnio 1 dalis) ir nesunkių (BK 178 straipsnio 1 dalis) nusikaltimų kategorijoms. Teismas įvertino ir kiekvieno kaltinamojo asmenybę. Teismas įvertino, kad M. Ž. anksčiau teistas, nusikaltimus padarė neužilgo po bausmės už ankstesnes nusikalstamas veikas atlikimo, t. y. neišnykus teistumui, baustas ir administracine tvarka. Teismas įvertino ir G. Š. asmenybę – ji anksčiau teista, o šias nusikalstamas veikas padarė bausmės, paskirtos už ankstesnį nusikaltimą, vykdymo atidėjimo laikotarpiu, t. y. neišnykus teistumui (2 t., 173-182 b.l.), taip pat ji bausta ir administracine tvarka. Įvertinęs nuteistųjų M. Ž. ir G. Š. atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei kitas jau išvardintas aplinkybes, teismas abiems nuteistiesiems pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskyrė minimalias sankcijoje numatytas bausmes, o už kitus nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 1 dalyje, 254 straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, paskyrė ženkliai mažesnes bausmes už minėtų BK straipsnių sankcijų vidurkius. Teismas galutinę subendrintą bausmę M. Ž. paskyrė laisvės atėmimą 2 metams ir 4 mėnesiams, o G. Š. – laisvės atėmimą 3 metams. Tokios paskirtos M. Ž. ir G. Š. tiek už atskirus nusikaltimus, tiek galutinės subendrintos bausmės, teisėjų kolegijos nuomone, nėra per griežtos, atitinka teisingumo principą, todėl jas dar labiau švelninti pagrindo nėra. Kaip minėta, M. Ž. jokių prašymų, susijusių su paskirtomis bausmėmis ir galutine subendrinta bausme, apeliaciniame skunde nenurodė, tačiau teismo posėdžio metu jo gynėjas prašė ne tik nuteistąjį pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisinti, bet ir jam paskirtą bausmę sušvelninti, o, esant galimybei, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Jokių argumentų dėl M. Ž. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo jo gynėjas nenurodė. Tuo tarpu apeliaciniame skunde G. Š., nors ir neginčija paskirtų tiek už atskirus nusikaltimus, tiek galutinės subendrintos bausmės dydžių, tačiau prašo laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Tokį savo prašymą nuteistoji grindžia tuo, kad prisipažino padariusi nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, be to, viena augina dukrą, gim. 2014 m. X d., taip pat ji registruota Užimtumo tarnyboje ir gyvena iš socialinės pašalpos. 18. Šiuo metu galiojančios redakcijos BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 75 straipsnio 1 dalies įstatymo redakcija, galiojusi G. Š. ir M. Ž. nusikalstamų veikų padarymo metu, numatė, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. 19. Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.) išreiškia humanizmo ir bausmės individualizacijos principus. Jis suteikia galimybę nusikalstamą veiką padariusiam ir už tai nuteistam asmeniui išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog tokiu būdu bus įgyvendinti bausme siekiami tikslai. 19.1. Pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas ir galiojančią teismų praktiką, taikyti BK 75 straipsnį yra teismo teisė ir bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik esant šiame baudžiamajame įstatyme nustatytoms sąlygoms: 1) asmuo pripažintas kaltu ir nuteistas už atitinkamo sunkumo nusikaltimą; 2) jis turi būti nuteistas atitinkamos trukmės laisvės atėmimo bausme; 3) teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog ir atidėjus nuteistajam paskirto laisvės atėmimo vykdymą bus įgyvendinti bausmės tikslai. Pažymėtina, kad, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją ir paskirtos bausmės dydį, esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra būtent teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. 19.2. Teismų praktikoje taip pat yra pažymėta, kad, taikant bausmės vykdymo atidėjimo institutą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikas, nepagarbą įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus ir pan. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu, paskiriant bausmę ar kitą baudžiamojo poveikio priemonę, užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-388-895/2016 ir kt.). 20. Atsižvelgiant į G. Š. padarytų nusikalstamų veikų kategorijas ir jai paskirtos bausmės dydį, baudžiamojo įstatymo redakcija, galiojusi nuteistosios nusikalstamų veikų padarymo metu, numatė galimybę atidėti jai paskirtos bausmės vykdymą, tačiau taikyti šį įstatymą vien tik formalaus pagrindo, teisėjų kolegijos nuomone, nepakanka. Teisėjų kolegijos vertinimu, manyti, jog G. Š. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nėra pakankamo pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė ir su tokia išvada, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo nesutikti. Aplinkybės, kad G. Š. jau ne kartą teista, šias nusikalstamas veikas padarė kitu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, t. y. neišnykus teistumui, be to, ji eilę kartų bausta ir administracine tvarka, teisėjų kolegijos nuomone, rodo G. Š. polinkį nepaisyti visuotinai priimtų elgesio normų bei taisyklių ir jos polinkį pažeisti įstatymus. G. Š. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės (viena augina dukrą, registruota Užimtumo tarnyboje ir gyvena iš socialinės pašalpos) ir prie skundo pridėti dokumentai (dukros gimimo liudijimas ir Darbo dirbos atmintinė) bei apeliacinės instancijos teisme nuteistosios gynėjos pateikti irgi tokie patys dokumentai (4 t., 137, 138 b.l.) tokios išvados irgi nepaneigia. Be to, tokios išvados nepaneigia skunde nurodomos ir tokios aplinkybės, kad realiai atliekant bausmę su mažamete dukra ji nepasitaisys, o tai tik izoliuos ją nuo visuomenės, nes dukrą ji jau turėjo ir darydama nusikaltimus. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad pati nuteistoji G. Š. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jos dukra gyvena su tėvu, nes toje vietoje, kurioje ji gyvena, nėra vandentiekio. Nors apeliaciniame skunde nuteistosios nurodomos aplinkybės iš tikrųjų yra svarbios, tačiau šios aplinkybės neatsveria jau aptartų kitų aplinkybių, o tai, kad G. Š. prisipažino padariusi nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi teismo jau buvo ne tik įvertintos, bet ir pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, suteikia pagrindo išvadai, kad taikant BK 75 straipsnio nuostatas nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas G. Š. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Atsižvelgiant dar ir į tai, kad šias nusikalstamas veikas G. Š. padarė už kitą nusikalstamą veiką paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo metu, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje taikant BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėjus bausmės vykdymą nuteistajai suformuos nebaudžiamumo jausmą ir neatliks bausmės paskirties bei nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. 21. Tokia išvada daroma ir dėl M. Ž.. Nors apeliaciniame skunde pats nuteistasis M. Ž. neprašė jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau tokį prašymą pareiškė jo gynėjas baigiamųjų kalbų metu. Nors, atsižvelgiant į M. Ž. padarytų nusikaltimų kategorijas ir jam paskirtos bausmės dydį, kaip ir G. Š. atžvilgiu, baudžiamojo įstatymo redakcija, galiojusi nusikaltimų padarymo metu, ir numatė galimybę atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, tačiau vien tik šio formalaus pagrindo taikyti šį įstatymą, teisėjų kolegijos nuomone, irgi nepakanka. Šioje nutartyje jau išdėstytos aplinkybės (šias nusikalstamas veikas nuteistasis padarė neišnykus teistumui, baustas ir administracine tvarka) nesuteikia pakankamo pagrindo manyti, jog atidėjus M. Ž. paskirtos bausmės vykdymą bus įgyvendinti bausmės tikslai. Be to, iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matosi, kad M. Ž. jau kelis kartus už ankstesnių nusikaltimų paskirtų bausmių vykdymai buvo atidėti. Visos šios išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, kaip tik ir parodo jo polinkį nepaisyti visuotinai priimtų elgesio normų ir taisyklių bei jo polinkį pažeisti įstatymus. 22. Atmetami G. Š. skundo argumentai, kad reali laisvės atėmimo bausmė buvo paskirta, nes pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas. 23. BPK 22 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis, be kitų teisių, turi teisę turėti gynėją. Pagal BPK 268 straipsnį, teisiamojo posėdžio pirmininkas kaltinamajam, jo atstovui pagal įstatymą, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui ir jų atstovams išaiškina BPK nustatytas jų teises bei pareigas (tarp jų ir kaltinamojo teisę turėti gynėją). Tuo tarpu BPK 51 straipsnio 1 dalis numato, kad gynėjo dalyvavimas būtinas: 1) nagrinėjant bylas dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis; 2) nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas; 3) nagrinėjant nemokančių proceso kalbos asmenų bylas; 4) kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją; 5) nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos; 6) šio Kodekso XXXII skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjant bylą kaltinamajam nedalyvaujant; 7) sprendžiant suėmimo skyrimo įtariamajam ar kaltinamajam klausimą, taip pat tiriant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas; 8) kai sprendžiama dėl asmens išdavimo (ekstradicijos) arba perdavimo Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį; 9) nagrinėjant bylą teisme pagreitinto proceso tvarka; 10) kai asmuo yra laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka; 11) kitais BPK numatytais atvejais. 24. Iš baudžiamosios bylos matosi, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą iš tikrųjų G. Š. neturėjo gynėjo. Tačiau iš bylos matosi ir tai, kad perdavus kaltinamąjį aktą į teismą G. Š. buvo išsiųstas raštas dėl gynėjo pasirinkimo (3 t., 147 b.l.), o teisminio nagrinėjimo metu G. Š. buvo išaiškintos kaltinamosios procesinės teisės (3 t., 178-182 b.l.). Atsižvelgiant į šias aplinykbes ir į tai, kad šioje byloje nenustatyti BPK 51 straipsnio 1 dalyje numatyti būtino kaltinamosios gynėjo dalyvavimo pagrindai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog G. Š. buvo tinkamai išaiškinta jos teisė turėti gynėją, o tai, kad ji šia teise nepasinaudojo, nesuteikia pagrindo teigti, jog vien tik dėl to jai buvo paskirta, pasak G. Š., neteisinga, reali laisvės atėmimo bausmė. Apie tai, kad nuteistajai G. Š. paskirtos teisingos bausmės už atskirus nusikaltimus ir galutinė subendrinta bausmė ir tai, jog nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir šios bausmės vykdymą atidėti, teisėjų kolegija jau pasisakė. 25. Skirdamas bausmę M. Š. teismas irgi atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Teismas nustatė vieną M. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi ir net tris jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui, ir tai, kad veikas padarė recidyvistas. 26. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. Š. nurodo, kad skirdamas pagal BK 254 straipsnio 1 dalį bausmę teismas turėjo nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nes pavogtą šaunamąjį ginklą jis su M. Ž. grąžino, todėl šiuo nusikaltimu padaryta žala buvo pašalinta. 27. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasmę žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Priklausomai nuo bylos aplinkybių teismas gali pripažinti šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013, 2K-21-942/2016, 2K-48-628/2016). 27.1. Pažymėtina, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir parodo jo požiūrį į nukentėjusįjį bei nusikalstama veika jam padarytą žalą. Tai labai svarbi aplinkybė, kuri atskleidžia kaltininko psichikos santykį su atsiradusiais nusikalstamų veiksmų padariniais ir taip leidžia įvertinti jo asmenybės pavojingumą. Tokie kaltininko veiksmai parodo, kad jis supranta savo veiksmų neteisėtumą, apgailestauja dėl jų ir stengiasi išpirkti savo kaltę, o tai yra pakankamas pagrindas švelninti šio asmens baudžiamąją atsakomybę. Tačiau tam, kad padarytos žalos atlyginimą ar pašalinimą teismas pripažintų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, vis dėlto yra keliami tam tikri reikalavimai. Visų pirma, nukentėjusiajam padaryta žala turi būti atlyginta ar pašalinta iki priimant teismo nuosprendį, o jei nuosprendis yra apskundžiamas – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Žalos atlyginimo būdai gali būti labai įvairūs: kaltininkas grąžina pagrobtą turtą ar pinigais atlygina jo vertę, sutaiso sugadintą daiktą, viešai atsiprašo nukentėjusiojo už įžeidimą ar šmeižtą, kt. Žalos atlyginimo motyvai taip pat gali būti įvairūs. Svarbiausia, kad kaltininkas šiuos veiksmus atliktų savo noru. Pažymėtina ir tai, jog kuo anksčiau kaltininkas atlygina ar pašalina nusikalstama veika nukentėjusiajam padarytą žalą, tuo didesnę reikšmę tai turi skiriant jam bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-534/2013, 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-28/2014, 2K-362-942/2015, 2K-48-628/2019 ir kt.). 28. Iš baudžiamosios bylos matosi, kad pagal V. Č., gim. X m., protokolą – pareiškimą ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2017 m. gegužės 9 d. (1 t., 1, 4 b.l.). Pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad M. Š., M. Ž. ir G. Š. galimai padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje ir BK 254 straipsnio 1 dalyje (1 t., 4 b.l.). Iš baudžiamosios bylos matosi ir tai, kad 2017 m. gegužės 15 d. M. Š. ir M. Ž. policijos komisariatui pateikė revolverį ir jo dokumentus. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad jie paaiškino, jog šį revolverį rado pašto dėžutėje, priklausančioje M. Ž., taip pat tai, jog jiems pateikti įtarimai baudžiamojoje byloje (2 t., 18, 15 b.l.). Todėl M. Š. ir M. Ž. atžvilgiu 2017 m. gegužės 16 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius (1 t., 5, 6 b.l.). Šie bylos duomenys tikrai patvirtina, kad M. Š. ir M. Ž., nors ir ne pačiam nukentėjusiajam, bet į policijos komisariatą pristatė pagrobtą šaunamąjį ginklą ir jo dokumentus. Tačiau daryti išvados, kad tokiu būdu M. Š. savo noru pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir tai pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nėra pagrindo. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro, nes kiti bylos duomenys nepatvirtina nuteistojo savanoriškumo pašalinti padarytą žalą. Bylos duomenys patvirtina, kad tik po nukentėjusiojo V. Č. reikalavimo grąžinti šaunamąjį ginklą (1 t., 79-80, 81-88, 192-193 b.l.) ir pranešimo apie įtarimą, jog jo veiksmuose yra požymiai nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje ir BK 254 straipsnio 1 dalyje, bei po laikino sulaikymo paleisti į laisvę (3 t., 2, 6, 10-11 b.l.) M. Š. kartu su M. Ž. į policijos komisariatą atnešė pagrobtą V. Č. priklausantį šaunamąjį ginklą. Teisėjų kolegijos nuomone, toks pagrobto šaunamojo ginklo nunešimas į policijos komisariatą, kai jau M. Š. ne tik iš nukentėjusiojo, bet ir iš pranešimo apie įtarimą buvo žinoma, kad jis įtariamas šio ginklo pagrobimu, negali būti vertinama, kad M. Š. savo noru pašalino padarytą žalą. Šį pagrobtą ginklą jis grąžino tik susiklosčius jo atžvilgiu nepalankioms aplinkybėms, kai nukentėjusysis po prašymų grąžinti ginklą parašė pareiškimą dėl šio ginklo vagystės. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė M. Š. atsakomybės lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad nors teismas ir nenustatė šios jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau iš skundžiamų nuosprendžių matosi, kad M. Š. pagal BK 254 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė yra mažesnė nei jo bendrininkams. 29. Teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išdėstytas aplinkybes. M. Š. padarė net 5 tyčinius nusikaltimus, iš kurių du (BK 260 straipsnio 1 dalis ir BK 254 straipsnio 1 dalis) priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai, kiti du – apysunkių (BK 253 straipsnio 1 dalis ir BK 263 straipsnio 1 dalis) ir vienas – nesunkių (BK 178 straipsnio 1 dalis) nusikaltimų kategorijoms. Teismas įvertino ir kaltinamojo asmenybę, kad M. Š. anksčiau teistas 8 kartus, o paleistas iš laisvės atėmimo vietos vėl nusikalto nepraėjus nei metams, jis baustas ir administracine tvarka, būdamas laisvėje niekur nedirbo, jo pragyvenimo šaltinis neaiškus. Įvertinęs šias aplinkybes ir M. Š. atsakomybę lengvinančią ir net tris jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, teismas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskyrė M. Š. ženkliai mažesnes už minėtų BK straipsnių sankcijų vidurkius bausmes, o pagal BK 260 straipsnio 1 dalį jam paskirta bausmė lygi šio BK straipsnio sankcijos minimumui. Apeliaciniame skunde M. Š. nurodo, kad pagal BK 263 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 254 straipsnio 1 dalį jam paskirtos per griežtos. Tai grindžia tuo, kad vaistų tabletes, kurių sudėtyje buvo psichotropinės medžiagos, pavogė prašomas kitų nuteistųjų ir tai, kad jis nežinojo, jog šiose tabletėse buvo psichotropinė medžiaga. Tokie skundo argumentai jau buvo atmesti. Kiti M. Š. nurodomi argumentai, kad BK 254 straipsnio 1 dalyje numatytu nusikaltimu padarytą žalą pašalino, irgi jau buvo atmesti. Kaip minėta, nors jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalyje 3 punkte, ir nebuvo nustatyta, tačiau iš jam paskirtos bausmės, teisėjų kolegijos nuomone, į tai teismas atsižvelgė. BK 263 straipsnio 1 dalies sankcija numato areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų, o BK 254 straipsnio 1 dalies sankcija numato areštą arba laisvės atėmimą iki septynerių metų. Tuo tarpu ir pagal BK 263 straipsnio 1 dalį, ir pagal BK 254 straipsnio 1 dalį M. Š. paskirtos bausmės yra ženkliai mažesnės už minėtų BK straipsnių sankcijos vidurkius. Nuteistajam M. Š. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu bei jam paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis prisipažino kaltu ir į tai, jog baudžiamoji byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, vadovaujantis BK 641 straipsnio nuostatomis, teismas M. Š. paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, tiek už atskirus nusikaltimus, tiek galutinė subendrinta bausmė M. Š. nėra aiškiai per griežtos, dar labiau švelninti ir šiam nuteistajam paskirtas bausmes pagrindo nėra.

44Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

45Nuteistųjų G. Š., M. Ž. ir M. Š. apeliacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Nuteistosios G. Š. ir nuteistojo M. Ž. apeliacinius skundus dėl Kauno... 4. G. Š. pripažinta kalta ir nuteista... 5. -... 6. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio... 7. -... 8. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams,... 9. -... 10. pagal BK 254 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 3... 11. -... 12. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.... 13. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes... 14. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šią subendrintą bausmę... 15. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šią bausmę ir bausmę,... 16. M. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:... 17. -... 18. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,... 19. -... 20. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams,... 21. -... 22. pagal BK 254 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 3... 23. -... 24. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.... 25. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes... 26. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šią subendrintą bausmę... 27. Iš nuteistųjų G. Š. ir M. Ž. solidariai priteista 123,05 Eur turtinės... 28. Ir nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m.... 29. – pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 8 (aštuoniems)... 30. – pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 9 (devyniems)... 31. – pagal BK 254 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems)... 32. – pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.... 33. – pagal BK 263 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams... 34. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 4 dalimi, paskirtas... 35. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, M. Š. paskirta bausmė sumažinta vienu... 36. M. Š. pripažintas solidariu atsakovu su G. Š. ir M. Ž. Kauno apygardos... 37. Teisėjų kolegija... 38. I. Bylos esmė... 39. 1. M. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 263 straipsnio 1 dalį už... 40. II. Apeliacinių skundų argumentai... 41. 2. Nuteistoji G. Š. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo... 42. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 43. 6. Apeliaciniai skundai atmetami. 7. Nuteistasis M. Ž. apeliaciniame skunde... 44. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 45. Nuteistųjų G. Š., M. Ž. ir M. Š. apeliacinius skundus atmesti....