Byla 2K-28/2014
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo K. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 187 straipsnio 3 dalį – areštu keturiasdešimčiai parų

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Alvydo Pikelio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo K. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 187 straipsnio 3 dalį – areštu keturiasdešimčiai parų.

2Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Pritaikius BK 63 straipsnio 9 dalį, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi ir paskirta subendrinta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.

3Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis, kuria nuteistojo K. D. apeliacinis skundas atmestas.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5K. D. nuteistas už tai, kad 2012 m. lapkričio 24 d., apie 12.37 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Vilniuje, A. P. Kavoliuko g. 9, važiuojamosios dalies šalikelėje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, atidaręs G. M. priklausančio automobilio „Nissan Primera“ (valst. Nr. ( - ) bagažinės duris, per bagažo skyrių įsibrovė į automobilio saloną, siekdamas surasti ir pagrobti svetimus, G. M. priklausančius turtinę vertę turinčius daiktus, tačiau automobilio salone nieko vertingo nerado. Po to, negalėdamas išlipti iš užrakinto automobilio, išdaužė 300 Lt vertės bagažinės dešinės pusės stiklą, pro kurį išlindęs laukan, atidarė to paties automobilio variklio gaubtą, siekdamas pagrobti po juo buvusį turtinę vertę turintį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo pastebėtas praeivių ir sulaikytas policijos pareigūnų, taip, įsibraudamas į saugyklą, jis pasikėsino pagrobti svetimą, G. M. priklausantį turtinę vertę turintį turtą (daiktus) ir sugadino G. M. priklausantį 300 Lt vertės turtą.

6Kasaciniu skundu nuteistasis K. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti teismo nuosprendį, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK).

7Kasatorius nurodo, kad teismai, nustatydami, jog jis pasikėsino pagrobti svetimą turtą, padarė jokiais įrodymais nepagrįstas išvadas, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių reikalavimus. Jis įvykio metu buvo girtas, nesiorientavo aplinkoje, jokių svetimų daiktų iš automobilio nepagrobė, o byloje surinkti įrodymai neteikia jokių duomenų apie tai, kokie buvo jo įsibrovimo į automobilį tikslai. Paduotame apeliaciniame skunde jis ginčijo pirmosios instancijos teismo išvadą, kad į automobilį jis įsibrovė turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepatikrino, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus.

8Kasatoriaus nuomone, jam netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Įsilaužimas į automobilį savaime negali būti vertinamas kaip pasikėsinimas įvykdyti vagystę ir kvalifikuojamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo. Iš bylos duomenų matyti, kad dėl įsilaužimo į automobilį nukentėjusiajam turtinė žala atlyginta, jis civilinio ieškinio nepareiškė, tačiau pirmosios instancijos teismas to neįvertino, o apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė. Pažymėtina, kad atvejai, kai, esant galimybei nustatyti atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jos nenustatomos ir į jas neatsižvelgiama skiriant bausmę, laikytini nukrypstančiais nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-174/2009).

9Kasatorius nurodo, kad teismai, subendrindami jam skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes, kurios paskirtos už nusikalstamas veikas, sudarančias sutaptį, netinkamai taikė BK 63 straipsnio 9 dalį. Jis pažymi, kad teisingos bausmės kaltininkui paskyrimas negali priklausyti nuo to, kokią bylos nagrinėjimo eigą pasirinko teisėsaugos institucijos, nes priešingu atveju yra pažeidžiami lygybės įstatymui ir teisingumo principai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Dėl to BK 63 straipsnio 9 dalyje numatytais atvejais bendrinant bausmes kaltininkui turi būti užtikrinta, kad asmuo būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn lygiai taip pat, kaip tai būtų daroma, jei bausmė būtų paskirta ne keliais, o vienu nuosprendžiu, o to šioje byloje nebuvo padaryta.

10Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį pakeisti, pripažinti K. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą; kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.

11Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, padarydami išvadą, jog nuteistasis įsibraudamas į automobilį pasikėsino pagrobti svetimą turtą, pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalyse įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytomis išvadomis ir įrodymų vertinimu, paliktini nenagrinėti. Kita vertus, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apkaltinamasis nuosprendis nuteistajam pagrįstas ne prielaidomis, bet sistemingai analizuojant ir vertinant įrodymus, kurie sudaro vieningą vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę. Nukentėjusiojo G. M., liudytojų D. V., P. B., L. D. nuosekliais ir vienas kitą papildančiais parodymais nustatyta, kad nuteistasis priėjo prie užrakinto automobilio, rankomis patikrino, ar durelės užrakintos, po to atidarė bagažinės dangtį, per bagažo skyrių įsibrovė į automobilio vidų, jame kuitėsi, buvo pasilenkęs prie daiktadėžės, akivaizdžiai ieškojo daiktų, išdaužė automobilio stiklą ir išlipo iš automobilio, po to atidarė variklio dangtį. Nurodyti nuteistojo veiksmai neabejotinai patvirtina, kad jis į užrakintą automobilį įsibrovė turėdamas tikslą pagrobti jame buvusius daiktus, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo pastebėtas liudytojų ir sulaikytas policijos pareigūnų. Nuteistojo gynybos versija, kad jis į automobilį įsibrovė neturėdamas tikslo pavogti svetimų daiktų, teismų sprendimuose motyvuotai atmesta kaip prieštaraujanti bylos įrodymams ir nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Aplinkybė, kad nuteistasis jokio svetimo turto nepagrobė, nepaneigia teismų išvados, kad nuteistasis, įsibraudamas į automobilio vidų, turėjo tikslą pagrobti jame esančius daiktus. Dėl to teismai BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, pagal byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes K. D. padarytos nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį bei 187 straipsnio 3 dalį.

12Prokuroras sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis G. M. civilinio ieškinio byloje nepareiškė, nes žala jam buvo atlyginta, žalą už nuteistąjį šioje byloje atlygino R. D. Aplinkybė, kad žala atlyginta ir nukentėjusysis civilinio ieškinio atsisakė, nurodyta ir kaltinamajame akte. Dėl to ši aplinkybė pripažintina K. D. atsakomybę lengvinančia ir skundžiami nuosprendis bei nutartis turi būti pakeisti, pripažįstant, kad K. D. savo noru atlygino padarytą žalą. Kartu prokuroras teigia, kad dėl naujos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės keisti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių nėra teisinio pagrindo. Ši išvada darytina dėl to, kad, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo įvertintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir į ankstesnius K. D. teistumus, jo asmenybę apibūdinančius duomenis, aptartą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, taip pat į paskirtų bausmių santykį su straipsnių sankcijose numatytų jų vidurkiu, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo K. D. paskirtos bausmės yra aiškiai per griežtos.

13Prokuroro manymu, nagrinėjamoje byloje teismai tinkamai, nenukrypdami nuo teismų praktikos (plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-193/2007) taikė BK 63 straipsnio 9 dalį. Nauju nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį bei 187 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, buvo subendrintos apėmimo būdu, o po to ši bausmė, pritaikius BK 63 straipsnio 9 dalį, subendrinta su pirmesniu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, prie nauju nuosprendžiu paskirtos griežtesnės dvejų metų laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį pirmesniu nuosprendžiu paskirtos vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Sunkiausias nusikaltimas tarp tų, kurie subendrinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžiu, yra apysunkis (BK 302 straipsnio 1 dalis), o skundžiamu nuosprendžiu K. D. nuteistas ne tik už baudžiamojo nusižengimo (BK 187 straipsnio 3 dalis), bet ir apysunkio nusikaltimo padarymą (BK 22 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 2 dalis), todėl teismas pagrįstai iš dalies sudėjo nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę su Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme.

14Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė pakankamai motyvų dėl visų svarbių bylai klausimų, keltų K. D. apeliaciniame skunde, todėl BPK 320 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

15K. D. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

16Dėl BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 320 straipsnio taikymo Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadą apie tai, kad jis pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibraudamas į saugyklą, padarė be jokių įrodymų, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių taisykles. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadą apie tai, kad nuteistasis pasikėsino padaryti kaltinime nurodytą veiką, padarė remdamasis liudytojų L. D., P. B. parodymų, automobilio „Nissan Primera“ apžiūros protokolo, taip pat kitų byloje surinktų įrodymų visuma. Byloje nėra pagrindo teigti, o kasatorius taip pat nenurodo konkrečių argumentų, kad šie duomenys byloje būtų gauti neteisėtais būdais, kad jų negalima būtų patikrinti kitais baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais. Nuteistojo gynybos versija apie tai, kad jis įsibrovė į automobilį tik siekdamas pasišildyti, nesiorientuodamas aplinkoje, pirmosios instancijos teismo buvo motyvuotai atmesta, kaip prieštaraujanti pirmiau nurodytų byloje surinktų įrodymų visetui, iš kurių matyti, kad prieš įsibraudamas į automobilį K. D. patikrino, ar jis užrakintas, po to kuriam laikui pasišalino ir grįžęs netrukus į jį įsibrovė pro automobilio bagažinę, patekęs į automobilio saloną, po jį kuitėsi ieškodamas daiktų, atidarė daiktadėžę, išvertė ten buvusius daiktus, išlipęs iš automobilio, atidarė variklio gaubtą ir netrukus buvo sulaikytas į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų. Atsižvelgus į K. D. veiksmų eiliškumą, jų turinį, priežastis, kodėl nutrūko jo veika, tai, kad K. D. jokių svetimų daiktų nepagrobė, nesuteikia pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas dar kartą patikrino pirmosios instancijos teismo pateiktą įrodymų vertinimą ir, pagrįstai nenustatęs pirmosios instancijos teismo padarytų esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, su juo sutiko. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, tarp jų ir dėl to, kad nėra įrodymų, jog jis įsibrovė į automobilį turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, t. y. pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus.

17Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo ir bausmės skyrimo Nuteistasis pagrįstai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Kasacinėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas savo noru pats ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygina visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2007, 2K-77/2009, 2K-579/2010, 2K-345/2013 ir kt.).

18Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis G. M. dėl išdaužto automobilio bagažinės dešinės pusės stiklo civilinio ieškinio nepareiškė, nes žala jam buvo atlyginta. Žalą nuteistojo valia šioje byloje atlygino jo tėvas R. D., tai buvo padaryta dar ikiteisminio tyrimo metu. Dėl to ši aplinkybė pripažintina K. D. atsakomybę lengvinančia ir skundžiami nuosprendis bei nutartis nagrinėjamu aspektu keistini, pripažįstant, kad K. D. savo noru atlygino padarytą žalą. Nustačius naują kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, keistina ir jam paskirta bausmė. Kolegija, skirdama nuteistajam bausmę, atsižvelgia į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nurodytas aplinkybes, taip pat į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

19Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, subendrindami jam skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes, netinkamai taikė BK 63 straipsnio 9 dalį, nes neužtikrino, kad jam paskirta subendrinta bausmė būtų tokia, tarsi būtų paskirta vienu nuosprendžiu. Kolegija pažymi, kad pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas bausmę teismas gali bausmes apimti ar visiškai ar iš dalies sudėti. Pagal BK 63 straipsnio 9 dalį bausmė kaltininkui skiriama pagal tas pačias BK 63 straipsnio taisykles ir tada, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio priėmimo pirmojoje byloje dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi nuteistajam nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrino su pirmesniu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme taikydamas dalinio sudėjimo būdą. Pažymėtina, kad bausmės nuteistajam būtų subendrintos taikant tą patį bausmių dalinio bausmių sudėjimo būdą ir tada, jei jis už šias veikas būtų nuteistas vienu nuosprendžiu, nes BK 302 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje numatyti nusikaltimai nesudaro idealiosios sutapties, taip pat priklauso tai pačiai nusikalstamų veikų kategorijai (nėra BK 63 straipsnio 5 dalyje nurodytų pagrindų bausmes bendrinti apėmimo būdu). Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 63 straipsnio 9 dalį.

20Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

Nutarė

21Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį pakeisti.

22Pripažinti K. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

23K. D. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki vienerių metų devynių mėnesių, 187 straipsnio 3 dalį – iki trisdešimt penkių parų arešto.

24Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams devyniems mėnesiams.

25Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžiu paskirtos galutinės subendrintos bausmės dalimi ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams devyniems mėnesiams.

26Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės... 3. Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 4. Teisėjų kolegija... 5. K. D. nuteistas už tai, kad 2012 m. lapkričio 24 d., apie 12.37 val.,... 6. Kasaciniu skundu nuteistasis K. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 7. Kasatorius nurodo, kad teismai, nustatydami, jog jis pasikėsino pagrobti... 8. Kasatoriaus nuomone, jam netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.... 9. Kasatorius nurodo, kad teismai, subendrindami jam skirtingais nuosprendžiais... 10. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 11. Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad pirmosios ir... 12. Prokuroras sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai netinkamai taikė... 13. Prokuroro manymu, nagrinėjamoje byloje teismai tinkamai, nenukrypdami nuo... 14. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė... 15. K. D. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 16. Dėl BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 320 straipsnio taikymo Nuteistasis... 17. Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo ir bausmės... 18. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis G. M. dėl išdaužto... 19. Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos... 20. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 21. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. nuosprendį ir Vilniaus... 22. Pripažinti K. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru... 23. K. D. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį paskirtą... 24. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas... 25. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu... 26. Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas....