Byla 1A-16-449/2015
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 str. 2 d. laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 222 str. 1 d. 100 MGL dydžio (13000 litų) bauda

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo), teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Svajūno Knizlerio, sekretoriaujant Laurai Gruodienei, Agatai Minkel, Rasai Maldanytei, Živilei Vološinienei, dalyvaujant prokurorui Dainiui Baraniūnui, gynėjui Žilvinui Beržanskui, nuteistajam A. J.,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas

  • pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 str. 2 d. laisvės atėmimu penkeriems metams,
  • pagal BK 222 str. 1 d. 100 MGL dydžio (13000 litų) bauda.

3Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė A. J. paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

4Vadovaujantis BK 72 str. 1 d. ir 2 d., nuteistajam A. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – pinigų 4 045 799 litų 95 ct konfiskavimas.

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

6A. J. nuteistas už tai, kad pasisavino didelės vertės svetimą turtą, ir už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

7A. J., būdamas UAB „B“ (įmonės kodas XXXXX, registruota (duomenys neskelbtini), iki 2007-08-07 – (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, atsakingu už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą bei jam patikėtą ir jo žinioje buvusį turtą – UAB „B“ priklausiusias piniginės lėšas, turėdamas tikslą jas pasisavinti, laikotarpiu nuo 2007-05-17 iki 2008-06-27, iš UAB „B“ banko AB „PB“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), 22 atvejais pervedė į savo asmenines sąskaitas iš viso 485710,19 Lt (2007-05-17 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 05170908 – 3000 Lt; 2007-05-22 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 05221123 - 10000 Lt; 2007-05-22 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 05221125 – 10000 Lt; 2007-05-22 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 05221128 – 40000 Lt; 2007-05-25 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 05251220 – 70000 Lt; 2007-06-08 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 06081148 – 30000 Lt; 2007-06-14 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 05221120 – 10000 Lt; 2007-06-22 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 06220912 – 40000 Lt; 2007-07-06 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 07060741 – 50000 Lt; 2007-07-24 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 07240910 – 50000 Lt; 2007-07-24 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 07240914 – 50000 Lt; 2007-07-24 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 07240919 – 50000 Lt; 2007-09-27 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 09271612 – 10000 Lt; 2007-09-27 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 09271614 – 6800 Lt; 2007-10-15 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 10150921 – 10000 Lt; 2007-12-22 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 617131 – 10410,19 Lt; 2008-02-08 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 02081354 – 12000 Lt; 2008-03-15 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 03150915 – 9000 Lt; 2008-04-15 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 04150909 – 5000 Lt; 2008-05-16 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 05161231 – 5000 Lt; 2008-05-29 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 05290817 – 3500 Lt; 2008-06-27 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 06271758 – 1000 Lt), bei 2 atvejais iš UAB „B“ banko AB „PB“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išėmė grynais pinigais iš viso 534972,24 Lt, (2007-08-07 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 097151 – 520000 Lt; 2008-01-16 pagal banko mokėjimo dokumentą Nr. 624958 – 14972,24 Lt), tokiu būdu iš UAB „B“ banko AB „PB“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso išėmė 1020682,43 Lt, iš kurių 44882,48 Lt panaudojo įmonės veikloje ir pagrindė UAB „B“ apskaitos dokumentais, o 975799,95 Lt panaudojimo nepagrindė apskaitos dokumentais, jų į kasą neįnešė ir juos pasisavino. Be to, 2007-07-02 A. J. (duomenys neskelbtini) esančioje UAB „B“ buveinėje, grynais pinigais kaip UAB „B“ paskolos grąžinimą gavo 3 070 000 Lt (460000 Lt iš V. J. pagal kasos pajamų orderį serija BRU Nr. 001; 460000 Lt iš R. R. pagal kasos pajamų orderį serija BRU Nr. 002; 460000 Lt iš A. A. pagal kasos pajamų orderį serija BRU Nr. 003; 460000 Lt iš J. B. pagal kasos pajamų orderį serija BRU Nr. 004; 460000 Lt iš A. M. pagal kasos pajamų orderį serija BRU Nr. 005; 460000 Lt iš M. R. pagal kasos pajamų orderį serija BRU Nr. 006; 310000 Lt iš P. P. pagal kasos pajamų orderį serija BRU Nr. 007), šių pinigų panaudojimo nepagrindė apskaitos dokumentais, jų į kasą neįnešė ir juos pasisavino. Tokiu būdu kaltinamasis A. J. pasisavino užimamų pareigų pagrindu jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „B“ turtą, pinigines lėšas – 4 045 799 litų 95 ct.

8A. J., būdamas UAB „B“ (įmonės kodas XXXXX, registruota (duomenys neskelbtini), iki 2007-08-07 –(duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. būdamas atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2007-05-17 iki 2008-06-27, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX- 574 6 str. 2 d. nuostatas, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“, 12 str. 1 d. nuostatas, jog „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 13 str. 1 d. 4 p. nuostatas, kad „privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, tyčia apgaulingai tvarkė UAB „B“ buhalterinę apskaitą – apskaitos dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė piniginių lėšų, iš viso 287122,43 Lt, išimtų iš UAB „B“ banko AB „PB“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) bei apskaitos dokumentais nepagrindė šių piniginių lėšų panaudojimo, taip pat 2007-11-19 PVM sąskaita faktūra, serija DRM Nr. 100700, pagrindė plastikinių gaminių pirkimą už 5100 Lt iš IĮ „A“, kurioje įrašyti tikrovės neatitinkantys rekvizitai, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo ir tokiu būdu pagrindė tikrovės neatitinkančią ūkinę operaciją. Dėl šių A. J. padarytų pažeidimų, laikotarpiu nuo 2007-05-17 iki 2008-06-27, negalima iš dalies nustatyti UAB „B“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

9Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi paremtas prielaidomis, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, priimant šį nuosprendį buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl šis nuosprendis yra naikintinas.

10Dėl nusikaltimo, numatyto BK 183 str. 2 d. Teismas, nagrinėdamas bylą, privalėjo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 str. 1 d.) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 str. 5 d.). Remiantis 2003 m. birželio mėn. 20 d. LAT senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.7 punkto nuostatomis apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, turi būti išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos. Baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Taigi pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turėjo remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Todėl byloje esantys įrodymai turėjo būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tik toks vertinimas galėjo sudaryti prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Šioje byloje Klaipėdos apygardos teismas įvertino tik A. J. kaltinančius įrodymus, jo parodymus interpretavo priešingai nei jie buvo duoti ir jų pagrindu padarė prieštaringas išvadas, visiškai neįvertino nuteistąjį teisinančių įrodymų. Teismas padarė prieštaringas išvadas ir rėmėsi nuteistojo parodymais, kuriuos interpretavo priešingai nei jie buvo duoti teismo posėdyje. Teismas nepagrįstai rėmėsi specialisto paaiškinimais, duotais teismo posėdyje, juos laikydamas savarankiška įrodymų rūšimi. Nuteistojo pateiktus dokumentus teismas vertino vienpusiškai, remdamasis tik specialisto paaiškinimu ir neatlikdamas atskiro objektų tyrimo šiuo klausimu dėl bendrovės ūkinės finansinės veiklos ištyrimo.

11Kaltinimo konstrukcija dėl piniginių lėšų pasisavinimo, kelia pagrįstų abejonių jau pati savaime. Kaltinime išdėstyti objektyviosios pusės elementai prieštarauja buhalterinės apskaitos vedimo tvarkai. Tai yra, gautus pinigus įmonės vadovas turi pirmiausia įnešti į kasą, po to juos paimti iš kasos, kaip atskaitingas asmuo, ir tik po to pateikti jų panaudojimą pateisinančius dokumentus, pagrįsti pinigų panaudojimą apskaitos dokumentais. Valstybės kaltintojas pagal kaltinimą nurodė, kad nuteistasis pirmiausia turėjo gautus pinigus pagrįsti apskaitos dokumentais, po to įnešti į kasą, o to nepadarius, tai bus laikoma nusikalstamais veiksmais – turto pasisavinimu. Akivaizdu, kad objektyvioji nusikaltimo pusė yra neatskleista, tai yra neaišku, kaip pasireiškė jo nusikalstami veiksmai – turto pasisavinimas. Iš kaltinimo visiškai neaišku, ar lėšos panaudotos įmonės reikmėms, ar asmeninėms reikmėms. Nors nusikalstamos veikos tikslas yra fakultatyvinis požymis, šiuo atveju gal ir nereikalaujantis jo nurodymo, tačiau tiek kaltinamuoju aktu, tiek bylos medžiaga turi būti įrodyta, kokiam tikslui šios lėšos panaudotos. Iš kaltinimo galima daryti išvadą, kad lėšos panaudotos įmonės reikmėms, tačiau nėra tik jas pateisinančių dokumentų. Tai jau yra ne pasisavinimas, o kitas nusikaltimas – aplaidi apskaita. Tačiau šiuo atveju jis teismui pateikė ir išlaidas pateisinančius dokumentus, tai yra pačių lėšų panaudojimą ir jų iš įmonės išmokėjimą. Teismo išvados dėl A. J. kaltumo prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teisminei praktikai, ypač po 2012-05-08. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-08 plenarinės sesijos nutartimi Nr. 2K-P-78/2012 įtvirtintos esminės nuostatos, į ką teismai turėtų atsižvelgti, priimdami sprendimus tokio pobūdžio bylose.

12Sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 str. numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 str. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyviąsias veikos padarymo aplinkybes. (LAT plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-78/2012). Šioje byloje nėra įrodyta šio nusikaltimo subjektyvioji pusė. Nėra įrodyta, kad šį nusikaltimą A. J. padarė būtent tyčia ir kad tyčia pasisavino pinigus. Teismui jis pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad turto jis nepasisavino, o paprasčiausiai buvo išmokėti dividendai. Byloje nėra jokių duomenų, kad bendrovei būtų padaryta žala. Byloje nėra įrodytas subjektyviosios pusės pagrindinis požymis – tiesioginė tyčia.

13Ikiteisminio tyrimo metu pagal atliktą specialisto išvadą yra nustatyta tik tiek, kad bendrovėje buvo didelis grynųjų pinigų likutis, kuris galimai nerastas. Kaltinamuoju aktu ir bylos medžiaga nėra įrodyta, kad būtent A. J. šias pinigines lėšas pats paėmė iš kasos ir jomis naudojosi įmonės ar savo reikmėms. Specialistui toks klausimas net nebuvo užduotas, specialisto išvada tuo klausimu net neatlikta. Taigi, tai patvirtina, kad nėra įrodytas būtinasis objektyviosios pusės požymis – veika. Pati specialisto išvada sudaro tam tikrą prielaidą manyti, kad piniginių lėšų galimai nėra, tačiau kitų objektyvių duomenų, rodančių, jog piniginės lėšos galimai pasisavintos, nėra. Iš bylos medžiagos matyti, kad specialisto išvadai nebuvo pateikti visi tyrimui reikšmingi dokumentai ir specialisto išvada atlikta neįvertinus reikšmingų būtent jo pateiktų dokumentų apie piniginių lėšų išmokėjimą dividendams. Taigi iš specialisto išvados išplaukianti prielaida apie galimą pinigų trūkumą tėra tik prielaida, kuri daroma neatlikus išsamaus bendrovės ūkinės – finansinės veiklos tyrimo ir neįvertinus reikšmingų dokumentų, laikytina niekuo neparemta. Būtinas turto pasisavinimo požymis yra ir turtinė žala. LAT yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmu, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas. Taigi žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal buhalterinės apskaitos duomenis. Žala turi būti pagrįsta ir kitais įrodymais. Nuteistojo manymu, neįrodyta, jog įmonė patyrė realią žalą, yra tik galimas piniginių lėšų trūkumo buhalterinis faktas, kuris laikytinas prielaida ir pagal jo parodymus ir pateiktus dokumentus pilnai paneigiamas.

14Ikiteisminio tyrimo metu A. J. davė nuoseklius parodymus, kad šių piniginių lėšų jis nepasisavino, kad šios lėšos yra jo žinioje. Duodamas parodymus jis pagrįstai manė, kad pareigūnai, atlikdami kratą, rado visus dokumentus apie piniginių lėšų panaudojimą, kad šie dokumentai specialisto bus ištirti. Iš jam pateiktų įtarimų ir vėlesnių apklausų suprato, kad tyrėjai galimai nerado visų dokumentų. Šiuos dokumentus jis rado po to, kai buvo pateikti patikslinti įtarimai. Juos ketino perduoti prokuratūrai, tačiau, kadangi prokuratūra bylą atidavė į teismą skubotai, to negalėjo padaryti. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktas advokato prašymas pratęsti susipažinimo su byla laiką bei pratęsti terminą prašymams papildyti tyrimą naujais įrodymais. Tačiau prokuratūra šį prašymą atmetė ir bylą perdavė teismui. Vėliau byla buvo perduota pagal teismingumą kitam teismui, kito teismo buvo grąžinta tyrimui papildyti, buvo nagrinėjami skundai ir, tik prasidėjus teismo posėdžiui Klaipėdos apygardos teisme, jis galėjo pateikti šiuos dokumentus. Teismas nepagrįstai nurodė, kad FNTT raštu 2010-02-26 A. J. buvo įpareigotas pateikti visus UAB „B" ir UAB „S" dokumentus, jog juos pateikė ir nurodė, kad daugiau dokumentų neturi ir tyrimui nepateiks. Jis pagrįstai buvo įsitikinęs, kad per kratą FNTT pareigūnai paėmė visus dokumentus, likusius dokumentus pateikė pats. Tačiau dalį dokumentų jis rado tik vėliau, šalia asmeninių dokumentų, kurių FNTT pareigūnai nepaėmė.

15Teisme A. J. davė nuoseklius parodymus, kad visos šios lėšos nebuvo pasisavintos. Nurodė, kad dalis pinigų buvo pervesta į jo asmenines sąskaitas, o tai padarė, jog būtų pigesnis šių lėšų išgryninimas, prieš jas įtraukiant į įmonės kasą. Lėšos išimtos iš banko grynais buvo laikomos jo žinioje, o piniginės lėšos virš 3 mln., pagal pirminius dokumentus kasos pajamų orderius, jau savaime buvo apskaitytos įmonės veikloje. Šių pinigų gavimas įmonėje matyti iš kasos pajamų orderių, piniginės lėšos tik buvo galimai neįtrauktos į kasos knygą. Jeigu kokia tai suma ir nebuvo įtraukta į paskesnius suvestinius dokumentus, tai dar nėra savaiminis jų pasisavinimas, nes visus pinigus, būtent įmonės pinigus, jis laikė savo žinioje. Vėliau šie pinigai išmokėti kaip dividendai. Lėšų judėjimo neatvaizdavo apskaitoje dėl aplaidumo ir užimtumo. Pinigines lėšas turėjo savo žinioje kaip UAB „B“ vadovas. Vėliau priėmė sprendimą (akcininko sprendimą) nepaskirstytą UAB „B“ pelną – 4048481 Lt išmokėti vieninteliam akcininkui UAB „S“. Tokiu būdu visos piniginės lėšos buvusios jo žinioje išmokėtos dividendų pavidalu UAB „S“. Pastaroji įmonė gautas pinigines lėšas išsimokėjo savo akcininkui, kuriuo buvo apeliantas. 2010-01-07 akcininko A. J. sprendimu, UAB „S“ visą sumą – 4048481 Lt išmokėjo kaip dividendus akcininkui A. J.. Tos pačios dienos buhalterine pažyma buvo padarytas trišalis skolų suderinimo aktas, pagal kurį užskaitytos trišalės – UAB „B“, UAB „S“ ir A. J. skolos ir piniginės lėšos, buvusios A. J. žinioje, kaip įmonės pelnas, dividendų pavidalu išmokėtos A. J.. Apeliantas nurodo, kad jis gavo 3441208,85 Lt dividendų, nuo 4048481 Lt sumos. Pažymėtina, kad teismui buvo pateikti balansai, kurie buvo paruošti ir šios piniginės lėšos juose atvaizduotos. Išmokėjus dividendus, jam atsirado pareiga sumokėti valstybei 607272,15 Lt mokesčių. Jis buvo paruošęs deklaraciją VMI (mėnesinę pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaraciją). Šioje deklaracijoje buvo nurodyta mokėtina valstybei 607272 lt suma. Tačiau buvo įsitikinęs, kad mokesčius įmonė turi sumokėti tik kitais mokestiniais metais už praėjusius metus. Dėl to pinigines lėšas 607272,15 Lt pasiskolino iš UAB „S“, nes ketino vystyti verslą ir vėliau šias lėšas atiduoti arba iš naujo verslo, arba UAB „S“ toliau vykdant veiklą ir uždirbant po mokestinio pelno. Šia skolą A. J. pripažįsta. Deklaracija liko nepateikta, kadangi jis manė, kad visi įmonės dokumentai paimti kratos metu. Vėliau ją suradus pačiam, jis manė, kad pavėluotai jau nebėra prasmės šios deklaracijos pateikinėti. Tokiu būdu jis pilnai pagrindė piniginių lėšų panaudojimą įmonėje. Nors pripažįsta, kad nebuvo užpildyta dalis pirminių buhalterinių dokumentų, tačiau tai padarė dėl aplaidumo ir per didelio užimtumo, šių lėšų nepasisavino.

16Teismas taip pat nuosprendyje padarė ir kitas klaidingas išvadas, vėlgi neteisingai suprasdamas jo parodymus, juos interpretuodamas. Būtent teismas nurodė „Kaltinamasis pripažįsta šiuos pinigus persivedęs į savo sąskaitas arba pats asmeniškai išgryninęs, o po to naudojęs investicijoms į akcijas, įmonių pirkimą savo vardu, vėlgi motyvuodamas nenoru investuoti pinigus „B“ vardu, ketinant parduoti šią įmonę bei siekiu sumažinti bankines išlaidas gryninant pinigus įmonės vardu.“ Savo parodymuose jis nurodė, kad piniginius pervedimus į savo asmeninę sąskaitą padarė išskirtinai siekdamas sutaupyti pinigų dėl lėšų išgryninimo, jas nusiėmė ir visas laikė savo žinioje iki išmokant dividendus. Teismo išvadomis jo parodymai iškreipti, iš jų seka išvada, kad persivesdamas pinigus jis juos naudojo jau tuo metu savo asmeninėms reikmėms. Tačiau tai yra netiesa. Visi išgryninti pinigai buvo jo žinioje, jų neleido ir nenaudojo, juos laikė vienoje vietoje banke, kaip įmonės turtą ir tik priėmęs sprendimą dėl dividendų išsimokėjimo, teisiškai pakeisdamas jų priklausomybę, tai yra nuosavybę, juos dividendų pavidalu išmokėjo sau ir juos leido jau kaip savo asmeninį, bet ne įmonės turtą.

17Visi duomenys, rodantys, kad paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi būti ištirti ir įvertinti. Teismas jo pateiktų dokumentų neištyrė, specialisto išvados papildomos nepaskyrė ir nepagrįstai apsiribojo juos vertindamas tik specialisto paaiškinimu, kuris negali būti vertinamas kaip savarankiška įrodymų rūšis. Apelianto nuomone, sukritikuodamas jo parodymus, teismas nepagrįstai rėmėsi tik specialisto paaiškinimu teismo posėdyje. Specialistė nurodė, kad sprendimų išmokėti dividendus turinys prieštarauja įstatymų reikalavimams, šie sprendimai nepagrįsti pirminiais buhalteriniais dokumentais, balansai nėra pateikti VMI, mokesčiai nuo dividendų nėra sumokėti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sprendimų išmokėti dividendus turinys būtent, kad neprieštarauja įstatymų reikalavimams, neatlikusi jokio tyrimo specialistė negalėjo konstatuoti fakto, kad sprendimai nepagrįsti jokiais buhalteriniais dokumentais, negalėjo vertinti balanso ir jų atitikimo buhalterinės apskaitos dokumentams. 2012-05-08 LAT plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-78/2012 yra aiškiai nurodyta, kad specialisto parodymai ar paaiškinimai nėra ir negali būti savarankiška įrodymų rūšimi. Jie gali būti gauti tik kilus neaiškumų dėl specialisto pateiktos išvados. Tam tikros išvados byloje negali būti daromos remiantis tik specialisto paaiškinimu, kas atlikta šioje byloje. Kadangi specialisto paaiškinimai neatitinka LR BPK 20 str. l d. įtvirtintos nuostatos, kad įrodymais gali būti pripažinti tik įstatymu nustatyta tvarka gauti duomenys, todėl šie specialisto paaiškinimai negali būti įrodymu, teismas šiomis išvadomis negali grįsti kaltinimo.

18Teismas iškėlė abejonių, kad A. J. nebuvo vienintelis UAB „S“ akcininkas. Nors duomenys Registrų centre įregistruoti tik 2012-06-12, tačiau iš jų matyti, kad akcininkų pasikeitimai įvyko 2008-03-07. Teismas nurodo, kad akcininkų pasikeitimo data neparemta jokiais konkrečiais dokumentais. Šiuo atveju pakanka remtis liudytojo O. B. parodymais, kaip buvusio UAB „B“ akcininko parodymais. Jis nurodė, kad nors nepamena kaip buvo perleistos UAB „S" akcijos, tačiau neatmeta tokios galimybės, jog jis galėjo pasirašyti akcijų perleidimo dokumentus. O. B. parodė, kad A. J. buvo pagrindinis UAB „S“ akcininkas ir faktiškai kontroliavo šią įmonę. Iš O. B. parodymų galima daryti išvadą, kad pastarasis buvo tik formalus akcininkas, vėliau visas akcijas jis perleido A. J., kuris buvo vienintelis akcininkas.

19A. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad tam tikrų pagrįstų abejonių kelia ir kaltinimo struktūra, jeigu jam yra inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 183 str. 2 d., ir jis kaltinamas didelės vertės piniginių lėšų pasisavinimu, tai akivaizdu, jog tokiu būdu jam turėjo būti inkriminuotas tai sumai ir apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką piniginių lėšų pasisavinimas visais atvejais laikomas tikslu, o kad jį paslėpti įmonėje apgaulingai yra tvarkoma buhalterinė apskaita. Ji apgaulingai tvarkoma būtent tai sumai, kuriai pasisavintos piniginės lėšos. Šiuo konkrečiu atveju susidaro paradoksali situacija. A. J. nurodo, kad jam inkriminuotas 4045799, 95 Lt piniginių lėšų pasisavinimas, kai tuo tarpu apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas jam inkriminuotas tik 287122,43 Lt sumai ir vienai sąskaitai faktūrai, kurios suma – 5100 Lt. Tokia kaltinimo struktūra nelogiška. Visiškai nesuprantama, kodėl pasisavinimo faktas nėra siejamas su apgaulinga apskaita.

20A. J. nurodo, jog yra pripažintas kaltu, kad pasisavino savo žinioje buvusį ir patikėtą svetimą UAB „B“ turtą. Ši bendrovė yra jo nuosavybė, nes jis yra vienintelis akcininkas, tai iš esmės pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. J. kaltu, pasisavinus bendrovės turtą, rėmėsi išaiškinimu, jog akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Šis išaiškinimas buvo pateiktas 1998 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 8 dėl teismų praktikos sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo bylose, įsigaliojus naujajam BK ši nuostata ir toliau taikoma teismų praktikoje. Jo manymu, tokia nuostata, kad akcinės bendrovės turtas yra svetimas net ir vieninteliam jos akcininkui, yra klaidinga, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normoms, įtvirtinančioms fizinio ir juridinio asmens nuosavybės, o kartu ir turto, sąvoką. Taip pat jis nurodo, kad bendrovės turtą sudarė nuosavos lėšos, o ne skolintas kapitalas, ir bendrovių turtas nebuvo apsunkintas prievoliniais įsipareigojimais, todėl dividendų išsimokėjimas nesukėlė bendrovių nemokumo ar kitų neigiamų padarinių. Net jei tai ir būtų įvykę, šie klausimai yra ne baudžiamosios teisės reguliuojamos srities dalis ir juolab ne BK 183 str. sudėties požymiai. Net ir pripažinus, jog jis laiku nespėjo sumokėti mokesčių už dividendų išsimokėjimą, tai jis padarė neteisingai supratęs Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus, todėl valstybė negalėjo reikalauti iš jo didesnės kaip 15 procentų nuo išsimokėtų dividendų sumos. Tačiau nepaisant to, valstybei yra priteista 4045799 Lt konfiskuotina suma. Toks vienašališkas ir niekuo neparemtas turto konfiskavimas ne tik sukelia A. J. atžvilgiu nepakeliamą finansinę naštą, bet ir griauna jo verslą, reputaciją bei sužlugdo jam priklausančias bendroves, nes kaip tai bebūtų paradoksalu, išieškojimas bus nukreiptas į jas, kai tuo tarpu baudžiamasis procesas pagal BK 183 str. 2 d. pradėtas, siekiant apginti bendrovių nuosavybę ir interesus.

21Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 str. 1 d. Skunde A. J. nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis neneigė padaręs buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų ir savo kaltę dėl to pripažino. Tačiau savo veiksmus jis vertina kaip aplaidžią apskaitą, numatytą BK 223 str. l d. Duodamas parodymus A. J. nurodė, kad buvo labai užsiėmęs, turėjo labai daug skirtingos veiklos ir įmonės buhalterinę apskaitą, tai yra jos tvarkymą buvo apleidęs. Tai padarė dėl didelio užimtumo, kas ir sąlygojo aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“, nurodyta, kad už buhalterinės apskaitos netvarkymą numatyta atsakomybė BK 223 str. l d. Buhalterinės apskaitos netvarkymas – tai norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, visiškas nevykdymas (pvz., ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių neregistravimas ir pan.). Tokiu būdu teismas nuosprendyje konstatuodamas, kad daugeliu atveju buhalterinės apskaitos A. J. apskritai netvarkė, turėjo vadovautis minėta LAT praktika ir jo veiksmus vertinti ne kaip apgaulingą, o kaip aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą (BK 223 str. l d.). Byloje nėra jokių įrodymų, kad jis tyčia, sąmoningai netvarkė apskaitos.

22Veikos kvalifikavimui pagal BK 223 str. 1 d. yra reikšminga LAT Plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-305/2009, kurioje akcentuojama, kad BK 223 str. 1 d. numatytas nusikalstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinės nutartys Nr. 2K-11/2008, 2K-322/2008). Tačiau LAT Plenarinė sesija taip pat pažymėjo, kad esant dabartinei tokiai BK 223 str. redakcijai, kitos šiame straipsnyje numatytos veikos, t. y. buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo. Dėl šios priežasties net ir nustačius tyčinį nuteistojo veiksmų pobūdį, jo veiksmai dalyje dėl buhalterinės apskaitos netvarkymo turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 223 str. l d.

23Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“, taip pat nurodyta, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, JT ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Taigi iš LAT senato nutarimo matyti, kad apgaulingos apskaitos subjektu gali būti tik buhalteris. Tai nereiškia, kad direktorius negali būti šio nusikaltimo subjektu visiškai. Praktikoje visada direktoriui tokio pobūdžio bylose atsakomybė yra paprastai taikoma, tačiau pagal nusistovėjusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose direktoriaus atsakomybė paprastai taikoma per taip vadinamą tarpinį vykdymą. Tai yra kai kaltininkas veikia per jo nusikalstamų veiksmų nesuvokusius asmenis, paprastai per įmonės buhalterį ar bendrovę, su kuria sudaryta buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartis, ir tokia forma atsako kaip nusikaltimo vykdytojas. Taikant tokią teismų praktiką, dėl šios priežasties bendrovės direktorius gali būti laikomas tinkamu atsakomybės subjektu pagal BK 222 str. l d. Visais kitais atvejais direktorius neatsako ir negali atsakyti už šį nusikaltimą. Apeliantas nurodo, kad pagal jam pareikšto kaltinimo struktūrą, joks tarpinis vykdymas nėra nurodytas ir dėl to jo atsakomybė kaip šio nusikaltimo subjekto yra negalima. Tai patvirtina, kad jo veiksmai netinkamai kvalifikuoti.

24Grįsdamas apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymo faktą, teismas rėmėsi tuo, kad jis piniginių lėšų 287122,43 Lt sumoje, išimtų iš banko sąskaitos, neįtraukė į buhalterinę apskaitą ir neva pagrindė tikrovės neatitinkančią vieną ūkinę operaciją pagal vieną sąskaitą faktūrą, kurios turinys neteisingas. Apeliantas nurodo, kad jis minėtas pinigines lėšas, kaip jau buvo minėjęs, įmonės buhalterinėje apskaitoje neatvaizdavo dėl savo aplaidumo ir užimtumo.

25Dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Skunde A. J. nurodo, kad kaltinimo dalyje dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo jam inkriminuotas prieštaringas nusikaltimo padarymo laikas. Kaltinamajame akte nurodytas laikotarpis netikslus ir apima ilgą laikotarpį. Tokiu būdu jam pateiktas kaltinimas šioje dalyje yra nekonkretus, pažeidžiamos jo teisės, jis nežino nuo kokių pažeidimų jam gintis. Neaišku, kokiu laikotarpiu konkrečiai jis padarė pažeidimus. A. J. manymu, kad negalėjimas tinkamai gintis nuo pareikštų kaltinimų yra jo teisių grubus pažeidimas ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu. Klaipėdos apygardos teismui taip pat šis kaltinimas buvo nekonkretus, apie tai jis nurodė ir nuosprendyje. Teismas savo nuožiūra ištaisė kaltinimo klaidą ir nurodė detalesnį laikotarpį. Apie nusikaltimo padarymo laiko tikslinimą teismas pasisakė ir nuosprendyje. Tai padaryta atsižvelgiant į specialisto išvadą ir kitus faktinius duomenis. Teismas turėjo pareigą sugrąžinti bylą prokurorui tyrimui papildyti, tačiau teismas to nepadarė ir padarė kitą esminį BPK pažeidimą, pats teismas ėmėsi šalinti kaltinamojo akto trūkumus, tai yra aiškinti tai, kas neaišku, nusikaltimo laikotarpį sukonkretinti ir netgi ji pakeisti kitu, nei jis nurodytas kaltinamajame akte. Teismas, detalizuodamas laikotarpį ir jį pakeisdamas kitu nei nurodyta kaltinamajame akte, plečiamai aiškina bylos medžiagą. Taip nagrinėdamas bylą, t.y. aiškindamas sąvokas, teismas išeina už teisminio nagrinėjimo ir įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribų. Kaltinamajame akte nurodyta nusikaltimo padarymo pradžia yra 2007-07-05, tuo tarpu teismas savo iniciatyva nusikaltimo padarymo laiką išplečia, netgi jį paankstina iki 2007-05-17. Nusikaltimo padarymo pabaiga kaltinamajame akte nurodoma 2010-03-01, tuo tarpu teismas šį laikotarpį detalizuoja, nurodydamas, kad nusikaltimo padarymo pabaiga 2008-06-27. Tokia teismo pozicija, kai teismo iniciatyva kaltinimo laikas yra išplečiamas ir beveik dviem mėnesiais nusikalstamos veikos padarymo pradžia yra paankstinama, negali būti toleruojama teismų praktikoje, nes tokia teismo pozicija akivaizdžiai prieštaraujanti teisingumo vykdymui.

26Teismas savo iniciatyva taisė kaltinimo klaidas ne tik dėl nusikaltimo padarymo laiko, tačiau ir dėl vietos. Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal loginę kaltinimo struktūrą teismas laiko didelės vertės svetimo turto kaip nusikaltimo padarymo vietą, dalyje dėl 3070000 Lt pasisavinimo, vietą, kur buvo gauti pinigai iš juos grąžinusių asmenų. Nusikaltimo padarymo vietą, kaip ir laikas, laikytina tokia pačia svarbia esmine aplinkybe apibūdinančią nusikalstamos veikos padarymą. Taigi nusikaltimo padarymo vieta kaltinamajame akte šioje dalyje nėra nurodyta, o teismas savo iniciatyva nurodė, kad nusikaltimo padarymo vieta yra UAB „B“ buveinė, adresu (duomenys neskelbtini). Tokia teismo pozicija laikytina prieštaraujančia teisingumo vykdymui. Tokiu būdu abiem atvejais pažeidžiama BPK 6 str. 3 d. įtvirtinta vieno iš esminiu baudžiamojo proceso principu nuostata, kad draudžiama kam nors teikti privilegijas. Tokiu būdu teismas aiškiai parodo palankumą kaltinimo pusei, teikia jai privilegijas ir kaltinimo naudai aiškina tam tikras aplinkybes. Tai grubus BPK ir nuteistojo teisiu pažeidimas. Toks teisminis nagrinėjimas pažeidžia ir kita BPK 7 str. numatytą rungimosi principą.

27Pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas šių BPK reikalavimų, pažeisdamas BPK nuostatas dėl teisingo ir objektyvaus teismo, įstatyme numatyto rungtyniškumo principo pažeidimo, padarė esminius BPK pažeidimus, numatytus BPK 369 str. 3 d. Jau vien esant šiems pažeidimams atsiranda BPK 329 str. l d. 4 p. numatytas pagrindas panaikinti nuosprendį, kadangi pirmosios instancijos teismas padarė jau minėtus būtent esminius BPK pažeidimus.

28Skunde A. J. taip pat nurodo, kad teismas pirmiausia turėjo patikrinti kaltinimo struktūra, jo atitikimą bylos medžiagai. Kaltinimai nelogiški, neteisingai suformuluoti, prieštaraujantys teisminei praktikai. Byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. 3 p. nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius ir tai suvaržo kaltinamojo teisę į teisminę gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 246/2011).

29A. J. taip pat nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai, nebuvo ištirtos visos aplinkybės, kaltinamasis aktas neatitinka faktinės bylos medžiagos. Pagal nusistovėjusią teisminę praktiką teismas, iš esmės matydamas, kad kaltinime nurodytos aplinkybes ir faktines veikos aplinkybės skiriasi, kad kaltinimo struktūra nelogiška, kaltinimas nėra pateikiamas aiškiai, suprantamai ir glaustai, be to, jog kaltinime nėra tiksliai ir detaliai nurodytas nusikaltimo padaromo laikas ir vieta, turėjo baudžiamąją bylą perduoti prokurorui.

30Teismas padarė ir kitą esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją ir pilnai perkėlė įrodinėjimo pareigą nuo prokuroro jam. Tai yra ne valstybinis kaltintojas įrodinėjo kaltę remiantis bylos medžiaga, tačiau jis pats buvo priverstas įrodinėti savo nekaltumą. Teismas užėmė kaltintojo vaidmenį, visiškai nevertino A. J. argumentų, iškreipė jo parodymų esmę ir pats teismas „pritraukė“ kaltinimą prie bylos medžiagos, šį kaltinimą pats taisydamas, jame pakeisdamas faktines bylos aplinkybes.

31BPK 20 str. 5 d. nustatytas išsamus bylos aplinkybių, įrodymų išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek kaltinantys, tiek ir teisinantys įrodymai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, vertindamas jo parodymus, neobjektyviai ir vienpusiškai, iškreipdamas jų esmę, remdamasis tik kaltinimo medžiaga ir nuosprendyje neaptardamas teisinančių įrodymų ir aplinkybių, neįvertindamas kitų svarbių aplinkybių, neobjektyviai ir vienpusiškai išnagrinėjo bylą, pažeidė nekaltumo prezumpciją ir jį, A. J., nepagrįstai nuteisė. Dėl to, apelianto nuomone, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o dėl vienpusiško bylos išnagrinėjimo veika kvalifikuota neteisingai. Todėl teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Be to, padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie pažeidžia A. J. teises į teisingą teismą ir apsunkina jo galimybę gintis.

32Prašo Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – A. J. išteisinti dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.

33Teismo posėdyje nuteistasis A. J. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. J. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 183 str. 2 d. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Kitoje dalyje prašo nuosprendį pakeisti, nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 222 str. 1 d. į BK 223 str. 1 d. Prokuroras nuteistojo A. J. apeliacinį skundą prašo atmesti.

34Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

35Apeliaciniame skunde nuteistasis labai plačiai dėsto argumentus, dėl kurių, jo nuomone, teismas jį nepagrįstai pripažino kaltu pagal BK 183 str. 2 d. ir BK 222 str. 1 d. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta, nes jie nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino A. J. kaltu. Kvalifikuojant nusikalstamas veikas, teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai.

36Kad A. J. nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis tikrai pasisavino didelės vertės svetimą turtą ir kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, patvirtina teisme apklaustų liudytojų parodymai, specialistų išvados, šias išvadas pateikusios specialistės paaiškinimai ir kiti išnagrinėti bei skundžiamame nuosprendyje išdėstyti bylos duomenys. Iš dalies A. J. kaltę patvirtina ir jo paties parodymai.

37Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 183 str. 2 d., teismas vertino tik jį kaltinančius įrodymus, iškreipė jo parodymus. Taip pat, kad teismas, nuteisdamas jį pagal BK 222 str. 1 d., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jo veiksmai dėl šios veikos galėjo būti vertinami kaip aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas. Visi šie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

38Nuteistasis A. J., apklaustas teisme, parodė, kad jis yra UAB „S“ vienintelis akcininkas, o UAB „S“ yra UAB „B“ vienintelis akcininkas, t. y. iš esmės jis yra vienintelis abiejų šių įmonių savininkas bei abiejose šiose įmonėse yra direktorius ir kasininkas, todėl pagal Akcinių bendrovių įstatymą ir visus kitus teisės aktus tik jis turi teisę priimti sprendimus dėl įmonių veiklos bei turto, tame tarpe ir pinigų naudojimo jų veikloje. Jis taip pat užsiima įmonių steigimu, įmonių bankroto administravimu, krepšinio teisėjavimu, nagrinėjamu laikotarpiu daug dirbo visuomeniniais pagrindais. Dėl didelio užimtumo apleido asmeninį gyvenimą, verslo reikalus, sušlubavo sveikata ir darbo reikalai. Pripažįsta, kad dėl didelio užimtumo nespėdavo tinkamai sutvarkyti UAB „B“ buhalterinės apskaitos, todėl ją tvarkė aplaidžiai. Jam persikėlus gyventi iš K į V, jo vadovaujamų įmonių dokumentai išsimėtė po kelias vietas – dalis buvo K, dalis – V, dalis – automobilyje, dalis – darbovietėje, todėl jie nebuvo tinkamai tvarkomi. Norėdamas sutvarkyti buhalterinius reikalus, jis ir priėmė sprendimus, kuriuos pateikė teisiamajame posėdyje. Šie dokumentai buvo saugomi jo namuose tarp asmeninių dokumentų, apie tai jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė pareigūnams, tačiau kratos metu pareigūnai paėmė tik tuos dokumentus, kuriuos jie laikė reikalingais. Jo minimų sprendimų esmė yra ta, kad „S“, būdama „B“ akcininkė, nusprendžia išsimokėti dividendus sau, o A. J., būdamas „S“ akcininkas, nusprendžia išsimokėti dividendus sau. Yra dar vienas sprendimas, kad jis pasiskolina pinigus. Pinigai visą laiką buvo pas jį ir jis turėjo pinigus savo žinioje. Iš „B“ pinigus persivedė į savo asmeninę sąskaitą tik dėl to, kad taip padaryti buvo pigiausias variantas dėl bankų taikomų įkainių, dalį pinigų persivedė į savo sąskaitą, dalį išsigrynino asmeniškai, kita dalis pinigų buvo sugražinta iš akcininkų ir laikoma „P“ banko saugykloje. Pinigus rinko norėdamas investuoti į akcijas, investavo į sporto įmonę, pirkdavo ir parduodavo įmones. Dėl krizės jo investicijos į akcijas nepasiteisino, vėliau žuvo kolega, kuris užsiiminėjo transporto įmone, jis neteko investicijų ir pinigų. Netekęs pinigų pasidarė psichologiškai silpnas ir pažeidžiamas. Kratos metu buvo surinkti visi jo dokumentai, šiuo metu dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo jo atžvilgiu atliekama eilė tyrimų, viena byla jau išnagrinėta teisme. Būdamas „B“ direktoriumi, susidomėjo šia įmone, norėjo ją įsigyti, paversti dar pelningesniu produktu ir parduoti. Akcininkams sutikus, įmonė buvo parduota UAB „G“, o galiausiai ją perpirko „S“, po to jis tapo „S“ akcininku ir direktoriumi. Pripažįsta, kad „B“ akcininkai grąžino pasiskolintus iš įmonės pinigus, kuriuos jis susidėjo į lagaminą ir nuvežė į „P“ banką, kur „B“ turėjo pinigų saugyklą. „B“ ir „S“ veikia ir dabar. Pinigų neįformino tinkamai dėl užimtumo, tai yra jo klaida, tačiau neketino ir nenorėjo jų pasisavinti ir pinigų nepasisavino. Pinigai gulėjo banko saugykloje 2 metus, juos investavo 2009-2010 m. Pinigus investavo savo vardu, todėl jų priklausomybę ir įformino paskolomis ir išmokėtais dividendais. „B“ ir „S“ ketino parduoti, todėl investuoti jų vardu tikslo nebuvo. Visas „B“ deklaracijas tvarkė UAB „E“ pagal jo pateiktus duomenis. Dalį dokumentų pateikdavo „E“, dalis dokumentų likdavo pas jį. Pinigus pervesdamas į savo sąskaitą siekė, kad būtų mažesni pinigų išgryninimo kaštai. Kitus pinigus išgrynino dėl to, kad jam tuo metu reikėjo pinigų, ir todėl laikė visus pinigus banko saugykloje. „S“ buhalteriją iki kratos tvarkė UAB „AP“. Jie buhalteriją tvarkydavo pagal tuos dokumentus, kuriuos pateikdavo.

39Nors nuteistasis savo kaltę neigia, ją patvirtina visuma byloje surinktų įrodymų: liudytojų parodymai, specialisto išvada, specialistės paaiškinimai teismo posėdyje. Liudytojai M. R., A. M., J. B., R. R., V. J. teisme analogiškai parodė, kad iki 2007 m. vidurio kartu su A. A. bei P. P. buvo UAB „B“ akcininkais. Iki to laiko paskolos sutartimis buvo pasiskolinę iš UAB „B“ po 460 000 Lt. Nusprendus įmonę likviduoti, 2007-07-02 (duomenys neskelbtini), tuometiniam įmonės direktoriui A. J. grąžino grynais pinigais pasiskolintas sumas, t. y. kiekvienas po 460 000 Lt. Po pinigų grąžinimo buvo surašyti tai patvirtinantys dokumentai - 2007-07-02 Kasos pajamų orderiai. Kaip A. J. panaudojo grąžintus pinigus, nežino.

40Liudytojas O. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad eilę metų yra pažįstamas su A. J., jo pasiūlymu iš A. J. už simbolinę kainą buvo įsigijęs UAB „S“ akcijų. Bendrovės veikloje nedalyvavo ir ja nesidomėjo. 2008 m. pabaigoje, išvykdamas gyventi į D, akcijas perleido A. J., nepamena, ar perleidimas įvyko tik žodžiu, ar buvo įformintas dokumentais, kiek pamena, jokių dokumentų dėl akcijų perleidimo nepasirašinėjo. Apie bendrovėje išmokamus dividendus nieko nežino. Tačiau tos pačios apklausos metu, atsakydamas į gynėjo užduotus klausimus, liudytojas O. B. jau parodė, kad nors dabar to ir neprisimena, tačiau galbūt kažkokius dokumentus dėl akcijų perleidimo A. J. ir pasirašinėjo, juos galėjo būti paruošęs pats A. J.

41Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme prokuroras teismui pateikė dokumentus, kuriuose nurodoma, kad

421) 2012-04-05 duomenimis, UAB „S“ nėra pateikusi VMI mėnesinės pajamų mokesčio deklaracijos už 2010 m. sausio mėn.,

432) 2012-04-02 duomenimis, UAB „S“ laikotarpiu nuo 2010-01-01 nėra pateikusi dokumentų Juridinių asmenų registrui registruoti, 2008-02-05 duomenimis, UAB „S“ akcininkai yra A. J. ir O. B.

44Taip pat A. J. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pateikė dokumentus:

451) UAB „B“ vienintelio akcininko UAB „S“, atstovaujamo direktoriaus ir vienintelio akcininko A. J., 2010-01-07 sprendimą nepaskirstytą UAB „B“ pelną 4 048 481 litą išmokėti vieninteliam akcininkui UAB „S“ ir patvirtinti UAB „B“ metinių finansinių atskaitomybių rinkinį,

462) UAB „S“ vienintelio akcininko A. J. 2010-01-07 sprendimą nepaskirstytą pelną 4 048 481 litą išmokėti vieninteliam akcininkui A. J. ir patvirtinti UAB „S“ metinių finansinių atskaitomybių rinkinį,

473) UAB „S“ vienintelio akcininko A. J. 2010-01-07 sprendimą suteikti akcininkui A. J. 607 272,15 lt. beprocentinę paskolą vienerių metų laikotarpiui,

484) 2010-01-07 trišalį finansinių skolų suderinimo aktą – skolų suderinimo buhalterinę pažymą, kuriame pažymėta, kad:

  • pagal minėtus 2010-01-07 sprendimus UAB „B“ skolinga 4 048 481 litą dividendų UAB „S“, UAB „S“ skolinga 3 441 208,85 lt dividendų ir 607 272,15 lt paskolos A. J., o A. J. žinioje yra 4 048 481 litas UAB „B“ priklausančių lėšų,
  • sudengus įsiskolinimus, 2010-01-07 tarp UAB „B“, UAB „S“ ir A. J. tarpusavio įsiskolinimų nėra,

495) UAB „S“, A. J. pajamų deklaracijas, UAB „B“ ir UAB „S“ 2009 m. balansus,

506) Juridinių asmenų registro duomenis, jog nuo 2012-06-12 vieninteliu UAB „S“ akcininku įregistruotas A. J., kuris savo prašyme registruoti nurodė 2008-03-07 akcijų įsigijimo datą, paskutiniai finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti 2009-11-03 už 2008 metus.

512011-02-14 specialisto išvadoje Nr. XXX dėl UAB „S“ ūkinės finansinės veiklos nurodyta, kad tiriamuoju laikotarpiu 2008-01-01 – 2010-03-01 UAB „S“ akcininkai buvo A. J. ir O. B.. Laikotarpiu nuo 2009-11-01 iki 2010-03-01 už UAB „S“ buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinių įrašų teisingumą atsakė direktorius A. J., kuris minimu laikotarpiu neorganizavo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Nustatyta, kad UAB „S“ VMI pateikė tikrovės neatitinkančius 2008 metų bei 2009 m. sausio mėn. PVM ir pelno mokesčio deklaracijų duomenis apie pelną, pajamas ir turtą.

52A. J. kaltę patvirtina ir specialisto išvada Nr. XXX dėl UAB „B“ ūkinės finansinės veiklos, kurioje nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Už UAB „B“ buhalterinės apskaitos organizavimą tiriamuoju laikotarpiu nuo 2007-04-17 iki 2010-03-01 atsakė direktorius A. J., taip pat ir už kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių laikymąsi bei apskaitos organizavimą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu “Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. 179 patvirtintų kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimus. Tačiau A. J. laikotarpiu nuo 2007-07-01 iki 2010-03-01 apskaitos netvarkė iš dalies. UAB „B“ (apskaitą tvarkė: direktorius A. J. laikotarpiu nuo 2007-06-30 iki 2007-08-20 bei UAB „E“ laikotarpiu nuo 2007-08-20 iki 2010-03-01) laikotarpiu nuo 2007-07-01 iki 2010-03-01 nesivadovavo Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574:

531) 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“ – apskaitos dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė piniginių lėšų, iš viso 287122,43 Lt, išimtų (pervestų) iš UAB „B“ banko AB „PB“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini);

542) 16 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“ - laikotarpiu nuo 2007-07-05 iki 2008-06-27 apskaitos registruose neužregistravo banko mokėjimo dokumentų, kuriais pagrindė piniginių lėšų, iš viso 2876122,43 Lt pervedimus iš UAB „B“ vardu atidarytos banko AB „PB“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į asmenines A. J. sąskaitas įvairiuose Lietuvos bankuose;

553) 12 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“ - apskaitos dokumentais nepagrindė piniginių lėšų, iš viso 287122,43 Lt, išimtų iš UAB „B“ banko AB „PB“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), panaudojimo,

564) 2 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą“, taip pat nesivadovavo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, kad „privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“ - 1 atveju 2007-11-19 PVM sąskaita faktūra, serija DRM Nr. 100700, pagrindė plastikinių gaminių pirkimą už 5100 Lt (iš jų 777,98 Lt PVM) iš IĮ „A“, kurioje įrašyti tikrovės neatitinkantys rekvizitai, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančią ūkinę operaciją.

57Pagal banko AB „PB“ 2010-03-18 raštu Nr. XXX pateiktą UAB „B“ banko AB „PB“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą nustatyta, kad UAB „B“ direktorius A. J. (laikotarpiu nuo 2007-04-17 iki 2010-03-01) pervedė (išėmė) pinigines lėšas:

58- iš UAB „B“ banko AB „PB“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 22 atvejais mokėjimo dokumentais pagrindė piniginių lėšų, iš viso 485710,19 Lt pervedimą į savo asmenines sąskaitas bankuose;

59- iš UAB „B“ banko AB „PB“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 2 atvejais apskaitos dokumentais pagrindė grynųjų pinigų, iš viso 534972,24 Lt išėmimą.

60Ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad UAB „B“ direktorius A. J. laikotarpiu nuo 2007-05-17 iki 2008-06-27 iš UAB „B“ banko AB „PB“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo dokumentais 24 atvejais pagrindė piniginių lėšų iš viso 1020682,43 Lt (475300+534972,24+10410,19) pervedimus (išėmimus) ūkio išlaidoms, iš kurių 975799,95 lt. panaudojimo nepagrindė apskaitos dokumentais.

61Pagal banko AB „PB“ 2010-03-18 raštu Nr. XXX pateiktą UAB „B“ banko AB „PB“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą, ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateiktus UAB „B“ kasos dokumentus bei atsiskaitytino asmens – direktoriaus A. J. avanso išlaidas pagrindžiančius apskaitos dokumentus nustatyta, kad UAB „B“ direktoriaus A. J. žinioje 2010-03-01 buvo 4045799,95 Lt UAB „B“ piniginių lėšų, iš jų:

62-287122,43 Lt piniginės lėšos, išimtos (pervestos) iš UAB „B“ banko sąskaitos bei neapskaitytos UAB „B“ apskaitoje,

63-3589630,45 Lt piniginės lėšos, neužregistruotos UAB „B“ kasoje,

64-169047,07 Lt piniginės lėšos, neužregistruotos UAB „B“ atskaitingo asmens – direktoriaus A. J. avanso apyskaitose.

65Pagal UAB „B“ organizuojamą ir tvarkomą buhalterinę apskaitą dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, bei 12 straipsnio 1 dalies bei 13 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimų nesilaikymo laikotarpiu nuo 2007-07-05 iki 2010-03-01 negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (3 t., b. l. 7-159).

66Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta išvadą davusi specialistė R. M. paaiškino, jog dėl kaltinime nurodytų buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų pažeidimų tiriamu laikotarpiu negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Aiškindama 2011-02-14 specialisto išvadą Nr. XXX (šią išvadą davusi specialistė D. Z. FNTT nebedirba ir yra išvykusi gyventi į užsienį) bei galimą teismui naujai pateiktų dokumentų įtaką abiems byloje esančioms specialistų išvadoms, specialistė R. M. nurodė, kad A. J. pateikti dokumentai atliekant tyrimą specialistams nebuvo pateikti ir nebuvo vertinami. Pagal prokuroro pateiktus dokumentus UAB „S“ pajamų deklaracija, UAB „B“ ir UAB „S“ 2009 m. balansai nei įstatyme nustatytu terminu iki 2010-05-01, nei iki šiol nėra pateikti VMI, taigi savo esme yra niekiniai. Akivaizdu, jog nesumokėti mokesčiai, o to nepadarius, pagal Akcinių bendrovių įstatymo 59 str. 7 d. draudžiama mokėti dividendus ir metines išmokas, lygiai kaip Akcinių bendrovių įstatymas draudžia mokėti dividendus avansu. AB įstatymo 60 str. 3 d. nurodyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimus išmokėti dividendus, jei tenkinama viena iš šių sąlygų - bendrovė yra nemoki arba išmokėjusi dividendus taptų nemoki. Jeigu būtų išmokėti dividendai A. J. 4 048 481 Lt, įmonės įsipareigojimai būtų didesni nei turtas ir įmonei grėstų nemokumas. Pagal AB įstatymą dividendai yra mokami ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo. Avansu mokėti dividendus yra draudžiama. Balansų eilutės neatitinka tikrųjų apskaitos duomenų. 2009-12-31 balansas sudarytas ne pagal apskaitos dokumentų duomenis, kurie buvo pateikti tyrimui ir matyti, kad balanse yra nurodyta, kad įmonėje yra pinigų kasoje ir banko sąskaitose iš viso 5541 litas. Tokia pat informacija pateikta gruodžio 31 d., tokia pati informacija pateikta ir 2008-12-31, tačiau pagal apskaitos dokumentus matyti, kad paskutinė kasos operacija 2009-01-31 ir pagal tai matyti, kad kasoje buvo pinigų 60729,14 Lt. Taip pat matyti, kad balanse visos kitos eilutės yra identiškos, kaip buvo 2008-12-31 perkelta į 2009-12-31 d., tačiau tai neatvaizduoja tikruosius apskaitos duomenis. Duomenys identiški, tačiau padidintos per vienerius metus gautinos sumos, taip bandoma pavaizduoti atskaitingo asmens skola įmonei. Įsipareigojimų, nuosavo kapitalo pusėje yra parašyta, kad nepaskirstytasis pelnas yra 4 118 452 ir šie duomenys skiriasi nuo 2008 m. deklaracijos. Pateiktais dokumentais bandoma pagrįsti dividendų išmokėjimą, tačiau jis nepagrįstas pirminiais buhalteriniais dokumentais – kasos išlaidų orderiais ar banko sąskaitos išrašais, iš ko seka, jog nurodomos fiktyvios finansinės operacijos. UAB „S“ dėl paskolos suteikimo A. J. nurodoma skolinga 607 272 litus, tačiau ši suma yra deklaruota kaip mokėtina valstybinei mokesčių inspekcijai nuo dividendų išmokų. Specialistės vertinimu, tokie iš esmės niekiniai kaltinamojo pateikti dokumentai negali turėti jokios įtakos anksčiau duotoms specialistų išvadoms dėl UAB „B“ ir UAB „S“ veiklos.

67Taigi išdėstytais įrodymais pilnai įrodyta, kad A. J. užimamų pareigų pagrindu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „B“ turtą – 4 045 799,95 Lt. Nuteistasis laikotarpiu nuo 2007-05-17 iki 2008-06-27 iš UAB „B“ banko AB „PB“ sąskaitos 22 kartus pervedė į savo asmenines sąskaitas iš viso 485 710,19 Lt ir 2 kartus iš UAB „B“ banko AB „PB“ sąskaitos išėmė grynais pinigais iš viso 534 972,24 Lt. Iš viso iš UAB „B“ banko AB „PB“ sąskaitos A. J. išėmė 1 020 682,43 Lt, iš kurių 44 882,48 Lt panaudojo įmonės veikloje ir pagrindė UAB „B“ apskaitos dokumentais, 975 799,95 Lt panaudojimo nepagrindė apskaitos dokumentais, jų į kasą neįnešė ir juos pasisavino. Taip pat A. J. 2007-07-02 UAB „B“ buveinėje grynais pinigais kaip paskolos grąžinimą gavo 3 070 000 Lt ir šių pinigų panaudojimo nepagrindė apskaitos dokumentais, jų į kasą neįnešė ir juos pasisavino.

68Nuteistasis skunde nurodo, kad neatskleista jo veikos objektyvioji pusė – neaišku kaip pasireiškė turto pasisavinimas, be to, turi būti įrodyta kokiam tikslui šios lėšos panaudotos. Iš kaltinimo galima prieiti prie išvados, kad lėšos panaudotos įmonės reikmėms, tik nėra tai pateisinančių dokumentų. Tačiau šiuo atveju A. J. tokius dokumentus pateikė. Kolegija šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus atmeta. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Akivaizdu, kad A. J. UAB „B“ turto atžvilgiu turėjo teisiškai apibrėžtus įgaliojimus – jis buvo minėtos bendrovės direktorius, UAB „B“ turtas buvo jo žinioje. Turėdamas bendrovės turtą savo žinioje, nuteistasis iš bendrovės sąskaitos 22 kartus pervedė pinigus į savo asmeninę sąskaitą, ir 2 kartus iš bendrovės sąskaitos išėmė grynais pinigais. Taip pat nuteistasis UAB „B“ buveinėje grynais pinigais kaip paskolos grąžinimą gavo 3 070 000 Lt. Turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu, būtent minėtais veiksmais A. J. UAB „B“ turtą ir pavertė savu. Šioje vietoje pažymėtina, kad svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolimesni kaltininko veiksmai su juo (padovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Tai yra svarbi ta aplinkybė, kad kaltininkas turtą panaudoja savo asmeninėms reikmėms. Skunde nurodoma, kad A. J. pateikė dokumentus, įrodančius, jog jis bendrovės lėšas panaudojo bendrovės reikmėms. Kolegija šiuos skundo argumentus atmeta. Pirmiausia, jau minėta specialisto išvada nustatyta, kad pasisavintų pinigų A. J. neįnešė į bendrovės kasą ir jų panaudojimo nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais. Nuteistasis pirmosios instancijos teismui pateikė dokumentus, neva patvirtinančius, kad piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms. Nuosprendyje šie dokumentai pagrįstai įvertinti kaip fiktyvūs. Jų fiktyvumą patvirtino ir teismo posėdyje apklausta specialistė, nurodžiusi, jog pagal prokuroro pateiktus dokumentus, UAB „S“ pajamų deklaracija, UAB „B“ ir UAB „S“ 2009 m. balansai nei įstatyme nustatytu terminu iki 2010-05-01, nei iki šiol nėra pateikti VMI, taigi savo esme yra niekiniai. Akivaizdu, jog nesumokėti mokesčiai, o to nepadarius, pagal Akcinių bendrovių įstatymo 59 str. 7 d. draudžiama mokėti dividendus ir metines išmokas, lygiai kaip Akcinių bendrovių įstatymas draudžia mokėti dividendus avansu. Jeigu būtų išmokėti dividendai A. J. 4 048 481 Lt, įmonės įsipareigojimai būtų didesni nei turtas ir įmonei grėstų nemokumas. Balansų eilutės neatitinka tikrųjų apskaitos duomenų. A. J. pateiktais dokumentais bandoma pagrįsti dividendų išmokėjimą, tačiau jis nepagrįstas pirminiais buhalteriniais dokumentais – kasos išlaidų orderiais ar banko sąskaitos išrašais, iš ko seka, jog nurodomos fiktyvios finansinės operacijos. Padarius išvadą, kad A. J. pateikti dokumentai iš esmės yra fiktyvūs, nėra jokio pagrindo teigti, kad bendrovės lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms. Šiame kontekste pažymėtina, kad A. J. parodymai, jog įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, to nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-84/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad gynybos argumentai, jog lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, kai to nepatvirtina jokie patikimi įrodymai, kaltinimo dėl turto pasisavinimo nepaneigia (kasacinės nutartys Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-197/2012 ir kt.). Pirmos instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje ištyręs ir įvertinęs įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad A. J. bendrovės lėšas pasisavino. Nors byloje ir nenustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su UAB „B“ poreikių tenkinimu, tikslais buvo panaudotos šios bendrovės išgrynintos lėšos, tačiau vien tai neužkerta kelio A. J. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 183 str. A. J., išgryninęs pinigus, įgijo realią galimybę jais naudotis bei disponuoti savo nuožiūra. Būtent nuo šio momento UAB „B“ neteko jai nuosavybės teise priklausančio turto, o A. J. jį neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė taip padarydamas bendrovei turtinės žalos. Taigi UAB „B“ turto pasisavinimas buvo baigtas.

69Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis tyčia pasisavino bendrovei priklausančius pinigus. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis – tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai, kuri turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Taigi būtina nustatyti ir tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo apeliantas neteisėtai disponuodamas jo žinioje buvusiu bendrovės turtu: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Nagrinėjamoje byloje A. J. su pasisavintais UAB „B“ pinigais elgėsi kaip su savais, pats teisme parodė, jog pinigus jis naudojo investicijom į akcijas, įmonių pirkimą savo vardu, nepasisekus verslui, pinigus prarado. Be to, pats apeliacinio skundo teiginys, kad visi išgryninti pinigai buvo A. J. žinioje, jis jų nenaudojo, rodo būtent tai, kad A. J. buvo juos pasisavinęs, turėjo savo žinioje, galėjo elgtis kaip su savais.

70Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuostata, kad akcinės bendrovės turtas yra svetimas net ir vieninteliam jos akcininkui yra klaidinga, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normoms, įtvirtinančioms fizinio ir juridinio asmens nuosavybės, o kartu ir turto sąvoką. Šie skundo irgi argumentai atmetami. Apie tai nuosprendyje pasisakė ir pirmosios instancijos teismas. Pagal galiojančią teisminę praktiką, atsižvelgiant į civilinį teisinį akcinių bendrovių, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, veiklos reguliavimą, ne kartą pabrėžta, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Panašiais atvejais, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas pagal išlaidų orderį paima pinigus iš bendrovės kasos ir juos panaudoja ir nėra išlaidas pagrindžiančių dokumentų (arba pateikti suklastoti), šis veiksmas gali būti vertinamas kaip įmonės turto pasisavinimas arba iššvaistymas (kasacinės nutartys 2K-108/2008, 2K-61/2009, 2K-P-78/2012).

71Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad vieninteliu UAB ,,S“ akcininku A. J. įregistruotas tik nuo 2012 m. birželio 12 d., prašyme registruoti A. J. nurodyta 2008 m. kovo 7 d. akcijų įsigijimo data neparemta jokiais tai patvirtinančiais dokumentais. Teismas rėmėsi jau išdėstytais liudytojo O. B. parodymais apie tai, kad jis jam priklausančias UAB ,,S“ akcijas perleido A. J. 2008 m. pabaigoje, tačiau nepamena, kad tas akcijų perleidimas būtų įformintas dokumentuose. Todėl teismas padarė išvadą, jog nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti kaltinamojo pateiktuose 2010 m. sausio 7 d. sprendimuose jo paties nurodomą faktą, kad 2010 m. sausio 7 d. A. J. buvo vienintelis UAB ,,S“ akcininkas. Priešingai, byloje esantys dokumentai ir jų pagrindu duota specialisto išvada patvirtina, kad nurodytu laiku UAB ,,S“ akcininkai buvo A. J. ir O. B.

72Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka buvo nustatyta, kad ši teismo išvada nepasitvirtino ir kad ji neatitinka bylos aplinkybių. Jau buvo nurodyta, kad liudytojas O. B. pirmosios instancijos teisme nors ir nurodė, kad neprisimena UAB ,,S“ perleidimo A. J. aplinkybių, tačiau neatmetė ir galimybės, kad kažkokius su tuo susijusius dokumentus pasirašinėjo. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas O. B. vėl parodė, kad buvo UAB ,,S“ akcininku, nors jokios veiklos šioje įmonėje nevykdė. 2008 m. jis išvažiavo į D, o prieš išvažiuodamas susitiko su A. J. ir pasirašė akcijų pardavimo sutartį. Nors šioje sutartyje buvo nurodyta, kad už akcijas jam sumokėta 33300 Lt, tačiau iš tikrųjų tas akcijas jis buvo pasiskolinęs, už jas jokių pinigų pats nemokėjo, todėl ir sutartyje nurodytų pinigų neturėjo gauti. Perskaičius O. B. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, liudytojas parodė, kad tuo metu nurodytos sutarties neturėjo, todėl jos ir nepateikė. Vėliau surado šią sutartį visai tarp kitų daiktų. Liudytojas prisipažino, kad jam paskambino A. J., paklausė, ar jis turi su UAB ,,S“ susijusių dokumentų, jis ėmė ieškoti ir rado tą sutartį. Apeliacinės instancijos teisme papildomai apklaustas nuteistasis A. J. iš esmės pakartojo savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme. Papildomai parodė, kad UAB ,,S“ akcijas jis kartu su O. B. nusipirko iš buvusių akcininkų, o vėliau jis iš O. B. nusipirko jo akcijų dalį ir tapo vieninteliu akcininku. Jo manymu, tai galėjo būti maždaug 2007 m. Dar kartą apklaustas papildomai, A. J. jau parodė, kad prieš teismo posėdį paprašė O. B. paieškoti tos akcijų pirkimo – pardavimo sutarties, jis ją surado, o jis pats perdavė advokatui, kuris tą sutartį dabar pateikė teismui. Anksčiau to nedarė, nes jam bendrauti su O. B. buvo uždrausta. Iš šios sutarties matosi, kad iš tikrųjų akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta 2008 m. vasario 11 d. Nuteistojo A. J. gynėjo prašymu prie bylos buvo pridėta ir teismo posėdyje išnagrinėta būtent 2008 m. vasario 11 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. XXX, iš kurios matosi, kad A. J. būtent 2008 m. vasario 11 d. už 33 300 Lt nusipirko iš A. B. 450 paprastųjų vardinių akcijų, kurios sudarė 45 procentus visų UAB ,,S“ akcijų. Sutartis patvirtinta O. B. ir A. J. parašais.

73Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. J. ir liudytojo O. B. parodymai ir tuos parodymus patvirtinanti prie bylos pridėta sutartis yra kitais bylos duomenimis nepaneigti įrodymai, paneigiantys jau išdėstytą teismo išvadą ir patvirtinantys, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu A. J. tikrai jau buvo vienintelis UAB „S“ akcininkas. Tačiau, nors tokios pirmosios instancijos teismo išvadą paneigiančios aplinkybės buvo nustatytos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tai vis tiek neturi reikšmės sprendžiant A. J. kaltės dėl svetimo turto pasisavinimo ir jo veikos kvalifikavimo klausimus. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde labai plačiai dėstomi argumentai apie tai, kad teismų praktika, pagal kurią akcinės bendrovės turtas yra svetimas net ir vieninteliam akcininkui, yra ydinga ir kad tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta ir vadovaujasi teismine praktika, kuri suformuluota ne tik ankstesnėmis, bet ir paskesnėmis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis. Kolegija vadovaujasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2014, kurioje nurodyti klausimai aptarti ypač išsamiai. Šioje kasacinėje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, panaikinęs Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nurodydama, kad UAB „B“ akcijos priklausė vieninteliam akcininkui – nuteistajam A. J. , teigdama, kad šio vienintelio akcininko ir bendrovės turtas yra atskirtas tik „buhalteriškai,“ kad nuteistasis turėjo teisę savo valia šį turtą paversti nuosavu turtu, netinkamai aiškino teisės aktų reglamentuotas vienintelio akcininko teises ir neteisingai visą UAB „B“ turtą tapatino su A. J. nuosavybe.

74Kasacinėje nutartyje nurodoma, kad turto pasisavinimo dalykas yra ir patikėtas ar kaltininko žinioje nusikalstamos veikos darymo metu buvęs svetimas turtas. Šį dalyką apibūdina taip pat turto svetimumo požymis, kurį lemia pats turto statusas, t. y. turtas nusikalstamos veikos darymo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise, o yra tik patikėtas ar esantis jo žinioje. Svetimas turtas – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantys kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai, taip pat pinigai, vertybiniai popieriai ir pan.

75Kasacinio teismo praktikoje ne kartą spręstos turto svetimumo nustatymo problemos, kai akcinės bendrovės turtas buvo pasisavintas ar iššvaistytas asmens, tuo metu buvusio ir bendrovės akcininku. Išvados, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, byloje daromos atsižvelgiant į civilinį teisinį akcinių bendrovių, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, veiklos reguliavimą ir konkrečias kiekvienos nagrinėjamos bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos platūs apibendrinimai, kad teismų praktika, „formuluojanti vienintelio akcininko antagonistinius santykius su jam priklausančiu turtu, prieštarauja tiek konstitucinės, tiek civilinės, tiek baudžiamosios teisės nuostatoms“, neparemti atidžia akcininko, kaip juridinio asmens dalyvio, ir akcinės bendrovės, kaip juridinio asmens, tarpusavio santykių, jų teisių ir pareigų, jų turto teisinio režimo analize. Šie apibendrinimai padaryti visiškai neįvertinus nagrinėjamos bylos duomenų apie UAB „B“ įsipareigojimus, mokumą, jos pelno siekimo veiklą 2008 m., neanalizavus, kokie konkretūs veiksmai ar įvykiai sukėlė šios įmonės nemokumą.

76Pažymėtina ir tai, kad teismo praktikos formavimas yra ne vienkartinis aktas, ir nuo to laiko, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 8 ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ išaiškino BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyką, ši praktika buvo formuojama „byla po bylos“, vienus svetimo turto pasisavinimo aspektus papildant kitais. Svarbūs išaiškinimai, kad uždarosios akcinės bendrovės akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus bei kitas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nurodytas lėšas, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais, kad ir vienintelis akcininkas turi atsakyti už akcinės bendrovės, t. y. jam svetimo turto, pasisavinimą, nustačius visus kitus BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, nuosekliai atskleisti kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009, 2K-411/2012, 2K-138/2014, 2K–352/2014, 2K-332/2014 ir kt.

77Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad „jeigu uždarosios akcinės bendrovės akcijų savininkas yra vienintelis, tai jis yra ir vienintelis asmuo, patiriantis žalą pasisavinant tos bendrovės turtą“, padarytos neatkreipus reikiamo dėmesio į civilinį teisinį UAB, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, veiklos reguliavimą, akcinio kapitalo sukaupimo aplinkybes nagrinėjamoje byloje, į aplinkybes, dėl kokių priežasčių UAB „B“ tapo bankrutuojančia įmone, atsakinga kreditoriams dėl jiems padarytos žalos.

78Dėl apeliacinės instancijos teismo teiginių, kad teismų praktika, leidžianti taikyti BK 183 straipsnį vieninteliam UAB akcininkui už šios UAB turto pasisavinimą, prieštarauja ir logikos dėsniams, atsakytina, kad loginės sintaksės (nepakankamo argumentavimo) klaidą padarė pats apeliacinės instancijos teismas. Iš šio teismo prielaidų, kad visas uždarosios akcinės bendrovės turtas priklauso šios bendrovės akcininkams, o visos UAB „B“ akcijos priklausė vieninteliam A. J., neišplaukia ir negali būti daroma išvada, kad visas UAB „B“ turtas priklausė šiam nuteistajam.

79A. J. pirmosios instancijos teismo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis neteisėtai veikė ne kaip akcininkas, o kaip UAB „B“ direktorius, t. y. asmuo, per kurį, kaip vienasmenį valdymo organą, ši bendrovė įgyvendino teisės aktų garantuojamą savo teisinį subjektiškumą. Pagal CK 2.81, 2.82 straipsnius akcinės bendrovės vienasmenis valdymo organas yra sudėtinė ir neatskiriama įmonės, kaip juridinio asmens, dalis. Jo dėka įmonė ir turėtų tinkamai funkcionuoti – įgyvendinti savo tikslus, teises bei vykdyti pareigas. CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta juridinio asmens valdymo organo nario pareiga sąžiningai ir protingai veikti juridinio asmens atžvilgiu ir nepainioti juridinio asmens turto su savo asmeniniu turtu, t. y. nenaudoti juridinio asmens turto savo asmeninei ar trečiųjų asmenų naudai.

80Akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas ir atliko neteisėtus veiksmus, gali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, kuri ir siejama su bendrovės vadovo padaryta žala juridiniam asmeniui. Tačiau jei šis asmuo, turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus jam patikėto bendrovės turto atžvilgiu tyčia pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, turtą užvaldo neteisėtu būdu (pvz., panaudojęs suklastotus dokumentus), su šiuo turtu pradeda elgtis kaip su nuosavu, naudoja jį asmeniniams poreikiams, niekaip savo turtu neatstato įmonės mokumo, toks turtas iš teisėto bendrovės vadovo ir akcininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. turtas pasisavinamas. Šios aplinkybės svarbios konstatuojant, kad tokie bendrovės vadovo veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas. Toks svetimo turto pasisavinimas kvalifikuojamas pagal BK 183 straipsnį, nustačius kaltininko tiesioginę tyčią, t. y. asmuo turi suvokti, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą, taip pažeidžia bendrovės interesus bei padaro jai turtinę žalą, ir to nori. Vertinant tokio asmens veiksmus svarbu įvertinti ne tik tokio turto paėmimo ir panaudojimo neteisėtumą, bet ir tai, ar turtą paimant bei panaudojant akivaizdžiai ne bendrovės interesais, šiam juridiniam asmeniui buvo padaryta turtinė žala (pvz., ar bendrovė buvo moki, ar ji turėjo skolų, kitų įsipareigojimų, kurių būtent dėl kaltininko atlikto bendrovės turto pasisavinimo nepajėgė įvykdyti ir už šiuos nuostolius bendrovė privalo kitiems asmenims materialiai atsakyti.). Kaltininko pasisavinimo veiksmus su tokia žala turi sieti ir aiškus priežastinis ryšys.

81Apeliaciniame skunde nuteistasis A. J. nurodo, kad jis buvo vienintelis UAB „S“ akcininkas, o UAB „S“ savo ruožtu buvo vienintelė UAB „B“ akcininkė. Tačiau vadovaujantis galiojančia teismine praktika ir jau nurodytais kasacinės nutarties išaiškinimais, nuteistajam A. J., net ir vieninteliam akcininkui, svetimas turtas buvo tiek UAB „S“, tiek ir UAB „B“ turtas. Todėl, dar įvertinus konkrečias UAB „B“ turto (pinigų) neteisėto paėmimo ir paskesnio tų pinigų panaudojimo aplinkybes, A. J. nusikalstama veika skundžiamame nuosprendyje pagrįstai buvo įvertinta kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimas ir teisingai kvalifikuota pagal BK 183 str. 2 d.

82Taip pat byloje įrodymų visuma patvirtina ir tai, kad A. J., būdamas UAB „B“ direktoriumi, nuo 2007-05-17 iki 2008-06-27, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, tyčia apgaulingai tvarkė UAB „B“ buhalterinę apskaitą - apskaitos dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė piniginių lėšų, iš viso 287122,43 Lt, išimtų iš UAB „B“ banko AB „PB“ sąskaitos bei apskaitos dokumentais nepagrindė šių piniginių lėšų panaudojimo, taip pat 2007-11-19 PVM sąskaita faktūra, serija DRM Nr. 100700, pagrindė plastikinių gaminių pirkimą už 5100 Lt iš IĮ „A“, kurioje įrašyti tikrovės neatitinkantys rekvizitai, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo ir tokiu būdu pagrindė tikrovės neatitinkančią ūkinę operaciją. Dėl šių A. J. padarytų pažeidimų laikotarpiu nuo 2007-05-17 iki 2008-06-27 negalima iš dalies nustatyti UAB „B“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Pats A. J. pripažino, kad padarė apskaitos tvarkymo pažeidimus, sukėlusius atitinkamas pasekmes, tačiau nurodo tai padaręs neatsargia kaltės forma, dėl aplaidumo, ir neigia tyčia apgaulingai tvarkęs apskaitą. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami. BK 222 str. numatytas apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių jos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas pažeidė ar jų nesilaikė apgaulingai tvarkydamas apskaitą. Šioje byloje apgaulingo apskaitos tvarkymo faktines aplinkybes bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis iš dalies paties nuteistojo parodymais, kad jis dėl didelio užimtumo nespėjo tinkamai tvarkyti buhalterinės apskaitos, taip pat Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Klaipėdos apskrities specialisto išvada Nr. XXX, specialistės paaiškinimais teisme, kita rašytine bylos medžiaga. Šie duomenys gauti įstatymo nustatyta tvarka, išnagrinėti teismo posėdyje ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Teismo išvados grindžiamos ne tik byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, bet ir konkrečiomis Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, kurios susietos su faktinėmis bylos aplinkybėmis, nuosprendyje nurodyta, kokius Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus pažeidė nuteistasis ir kokia yra jo pareigos tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą apimtis. BK 222 str. 1 d. numatyta veika šiuo konkrečiu atveju reiškėsi tuo, kad A. J. apskaitos dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė 287122,43 Lt, ir viena PVM sąskaita faktūra pagrindė plastikinių gaminių pirkimą už 5100 Lt, kurioje įrašyti tikrovės neatitinkantys rekvizitai. BK 222 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė. Jau minėta specialisto išvada Nr. XXX nustatyta, kad pagal UAB „B“ organizuojamą ir tvarkomą buhalterinę apskaitą dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr IX-574 6 str. 2 d., bei 12 str. 1 d. bei 13 str. 1 d. nuostatų reikalavimų nesilaikymo laikotarpiu nuo 2007-07-05 iki 2010-03-01 negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

83Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jam yra inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 183 str. 2 d., dėl didelės vertės piniginių lėšų pasisavinimo, tai akivaizdu, kad dėl to jam turėjo būti inkriminuotas tai sumai ir apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus taip pat atmeta. Turto pasisavinimas yra neteisėtas svetimo turto pavertimas savu, tuo tarpu apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, tai yra dvi savo sudėtimi skirtingos nusikalstamos veikos. Kaip matosi iš specialisto išvados Nr. XXX, pagal tyrimui pateiktus finansinius dokumentus, iš UAB „B“ sąskaitos nuteistasis išėmė 1020682,43 Lt, iš jų būtent 287 682,43 Lt apskaitos dokumentais nepagrindė ir buhalterinėje apskaitoje neapskaitė. Dėl ko ir kilo įstatyme numatytos pasekmės. Skunde taip pat nurodoma, kad, iš LAT senato nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose" matyti, kad apgaulingos apskaitos subjektu gali būti tik buhalteris. Praktikoje visada direktoriui tokio pobūdžio bylose atsakomybė yra paprastai taikoma, tačiau pagal nusistovėjusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose direktoriaus atsakomybė paprastai taikoma per taip vadinamą tarpinį vykdymą. Tai yra kai kaltininkas veikia per jo nusikalstamų veiksmų nesuvokusius asmenis, paprastai per įmonės buhalterį ar bendrovę su kuria sudaryta buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartis ir tokia forma atsako kaip nusikaltimo vykdytojas. Taikant tokią teismų praktiką, dėl šios priežasties bendrovės direktorius gali būti laikomas tinkamu atsakomybės subjektu pagal BK 222 str. l d. Visais kitais atvejais direktorius neatsako ir negali atsakyti už šį nusikaltimą. Nuteistasis nurodo, kad pagal jam pareikšto kaltinimo struktūrą, joks tarpinis vykdymas nėra nurodytas ir dėl to jo atsakomybė kaip šio nusikaltimo subjekto yra negalima. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Pažymėtina, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius. Pagal šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą atsako įmonės vadovas. Kaip matosi iš jau minėtos specialisto išvados Nr. XXX, 2007-08-20 iki 2010-03-01 UAB „B“ apskaitą tvarkė UAB „E“, kaip nurodė šios įmonės buhalteris, realiai apskaitos netvarkė, kadangi nebūdavo pateikiami jokie dokumentai. Akivaizdu, kad A. J. sąmoningai apskaitos dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė piniginių lėšų 287122,43 Lt sumoje, bei apskaitos dokumentais nepagrindė šių piniginių lėšų panaudojimo, taip apgaulingai tvarkė UAB „B“ buhalterinę apskaitą, dėl ko kilo BK 222 str. 1 d. dispozicijoje numatytos pasekmės. Perkvalifikuoti A. J. nusikalstamą veiką pagal BK 223 str. 1 d. pagrindo nėra.

84Įvertinusi įrodymų visumą, kolegija daro išvadą, kad A. J. teisingai ir pagrįstai nuteistas pagal BK 183 str. 2 d. ir BK 222 str. 1 d.

85Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas pažeidė BPK 6 str., 7 str., 20 str., 305 str. nuostatas. Kaltinamajame akte nurodytas laikotarpis netikslus ir apima ilgą laikotarpį. Tokiu būdu nuteistajam pateiktas kaltinimas šioje dalyje yra nekonkretus, pažeidžiamos jo teisės, jis nežino nuo kokių pažeidimų jam gintis. Neaišku kokiu laikotarpiu konkrečiai jis padarė pažeidimus. Nuteistojo manymu, kad negalėjimas tinkamai gintis nuo pareikštų kaltinimų yra jo teisių grubus pažeidimas ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu. Klaipėdos apygardos teismui taip pat šis kaltinimas buvo nekonkretus, apie tai jis nurodė ir nuosprendyje. Teismas savo nuožiūra ištaisė kaltinimo klaidą ir nurodė detalesnį laikotarpį. Apie nusikaltimo padarymo laiko tikslinimą teismas pasisakė ir nuosprendyje. Tai padaryta atsižvelgiant į specialisto išvadą ir kitus faktinius duomenis. Teismas turėjo pareigą sugrąžinti bylą prokurorui tyrimui papildyti, tačiau teismas to nepadarė ir padarė kitą esminį BPK pažeidimą, pats teismas ėmėsi šalinti kaltinamojo akto trūkumus, tai yra aiškinti tai, kas neaišku, nusikaltimo laikotarpį sukonkretinti ir netgi ji pakeisti kitu, nei jis nurodytas kaltinamajame akte. Visi šie apeliacinio skundo argumentai atmetami. Pagal BPK 305 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. reikalavimus nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Taip pat turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismas nuosprendyje patikslino nusikalstamos veikos padarymo laiką, taip pat nurodė vietą, kurioje A. J. buvo perduoti pinigai. Nuteistojo manymu, tokia teismo pozicija laikytina prieštaraujančia teisingumo vykdymui. Tokiu būdu abiem atvejais pažeidžiama BPK 6 str. 3 d. įtvirtinta vieno iš esminiu baudžiamojo proceso principu nuostata, kad draudžiama kam nors teikti privilegijas, tokiu būdu teismas aiškiai parodo palankumą kaltinimo pusei, teikia jai privilegijas ir kaltinimo naudai aiškina tam tikras aplinkybes. Šie skundo argumentai nepagrįsti, teismas, patikslindamas nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, ne teikė privilegiją kuriai nors (kaltinimo ar gynybos) pusei, o būtent ir vykdė BPK 305 str. reikalavimus, kad nuosprendyje nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu A. J. pranešus apie įtarimus, po to vykusių apklausų metu pats A. J., dalyvaujant gynėjui, nors ir neprisipažino kaltu, tačiau patvirtino, kad įtarimus perskaitė ir kad tie įtarimai jam yra aiškūs ir suprantami. Prokurorui perskaičiuos kaltinamąjį aktą, A. J. pareiškė, kad tai, kuo yra kaltinamas, jis suprato. Visa tai patvirtina, kad įtariamojo, o po to kaltinamojo A. J. teisė žinoti kuo jis yra įtariamas ir kaltinamas, t.y teisės, numatytos BPK 21 str. 4 d., 22 str. 3 d., taigi ir A. J. teisė į gynybą ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pažeista. Nebuvo pažeistas ir rungimosi principas, numatytas BPK 7 str., kur numatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Iš bylos matosi, kad nuteistasis teismui pateikė dokumentus, kuriuos teismas įvertino nuosprendyje, niekaip kitaip taip pat nebuvo suvaržyta nuteistojo teisė teikti įrodymus, reikšti savo nuomonę ir pan. Taip pat nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Iš nuosprendžio matosi, kad teismo padarytos išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurie nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti. Teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Jokių kitų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 str. 3 d.), šioje byloje taip pat nenustatyta.

86Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Tenkinti šį apelianto prašymą nėra pagrindo ir dėl to jau buvo pasisakyta šiame nuosprendyje. Tačiau apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nes pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, paskyrė A. J. pagal BK 183 str. 2 d. neteisingą ir aiškiai per griežtą bausmę, be to, netinkamai pritaikė BK 72 str. nusprendžiant konfiskuoti nuteistojo turtą. Šiose dalyse skundžiamas nuosprendis keistinas.

87Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių A. J. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių ir šį klausimą, kolegijos nuomone, išsprendė teisingai. Tačiau kiti skundžiamame nuosprendyje dėstomi kai kurie bausmių skyrimo motyvai ir nepagrįsti, ir prieštaraujantys BK bendrosios dalies normų reikalavimus. Skundžiamame nuosprendyje teismas, skirdamas bausmes, nurodė, kad A. J. yra pakankamai jauno amžiaus, dirba, nusikaltimų padarymo metu neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis. Padarė du tyčinius nusikaltimus, tarp jų ir sunkų savanaudišką nusikaltimą, nusikalstamą veiką tęsė daugiau kaip metus laiko. Toliau teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinamasis nebuvo teismui nuoširdus, melavo ir išsisukinėjo mėgindamas išvengti atsakomybės, nesiėmė priemonių grąžinti bent dalį pagrobto bendrovės turto, nors turėjo tam pakankamai laiko ir galimybių, kas, teismo nuomone, rodo, jog kaltinamasis nei kiek nesigaili nusikaltęs ir nekritiškai vertina savo elgesį. Be to, ši byla yra išskirta iš kitos bylos, kurioje tiriama žymiai didesnės apimties nusikalstama veika, kurioje galimai dalyvavo A. J.. Šioje byloje A. J. pasisavinto svetimo turto vertė daugiau kaip 100 kartų viršija BK 190 str. nustatytą minimalią didelės vertės turto ribą. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad A. J. pagal BK 183 str. 2 d. turi būti skiriama artima sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmė, o pagal BK 222 str. 1 d. pirmą kartą teisiamam kaltinamajam skiriama sankcijoje numatyta švelnesnės rūšies bausmė bauda, artima šios rūšies bausmės vidurkiui.

88Pagal BK 222 str. 1 d. teismas paskyrė A. J. 100 MGL dydžio (13 000 Lt) baudą ir ši bausmė, kolegijos nuomone, nei rūšimi, nei dydžiu negali būti laikoma aiškiai per griežta. Tuo tarpu pagal BK 183 str. 2 d. paskirtoji 5 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra aiškiai per griežta ir ji paskirta neatsižvelgiant nei į BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, nei į BK 41 str. 2 d. nuostatas apie bausmės paskirtį. Bausmės skyrimo motyvai, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, jau buvo išdėstyti. Pats teismas nurodė apie jauną nuteistojo amžių, apie tai, kad jis neteistas (apie tai aiškiai nurodyta ir nuosprendžio įžanginėje dalyje), taip pat apie tai, kad A. J. nebaustas ir administracinėmis nuobaudomis. Tai reiškia, kad kaltininko asmenybę pats teismas iš esmės įvertino teigiamai.

89Tuo tarpu kiti bausmės skyrimo motyvai yra ydingi ir kai kurie iš jų skiriant bausmę iš viso negali būti dėstomi. Tai, kad nuteistasis nebuvo nuoširdus teismui, bandė išvengti atsakomybės, nesiėmė priemonių grąžinti bent dalį pagrobto turto reiškia tik tai, kad nebuvo pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 str. 1 d. 2 p. ir 3 p., ir teismas šių aplinkybių pagrįstai nenustatė. Tačiau reikalavimas būti teismui nuoširdžiam, nemeluoti ir nebandyti išvengti atsakomybės negali būti aplinkybėmis, dėl kurių kaltinamajam skiriama griežtesnė bausmė, nes tai prieštarauja asmens konstitucinei ir BPK numatytai jo teisei į gynybą. Ši byla tikrai buvo išskirta iš kitos, didesnės apimties baudžiamosios bylos, tačiau jokių duomenų, kad toje byloje A. J. jau pripažintas kaltu, nėra, tokie duomenys nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui. Todėl teismo motyvas skiriant bausmę, kad A. J. „galbūt“ padarė ir kitus nusikaltimus, irgi ydingas ir nepagrįstas. A. J. pasisavinto svetimo turto vertė tikrai labai didelė ir tai, nors skundžiamame nuosprendyje apie tai nepažymėta, faktiškai turėtų reikšti didesnį padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Taiau šioje dalyje teismas, kolegijos nuomone, neatsižvelgė ir į kai kurias kitas aplinkybes. Byloje nustatyta, kad A. J. tikrai buvo vienintelis UAB ,,S“ akcininkas, o ši bendrovė buvo vienintelė UAB „B“, kurios turtas buvo pasisavintas, akcininkė. Įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia, tačiau tai, kad A. J. pasisavimo svetimą turtą, būdamas vieninteliu įmonės akcininku, šio jo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį vis dėlto mažina lyginant su turto pasisavinimo atvejais kitose bylose. Kolegijos nuomone, teismas taip pat turėjo atsižvelgti ir į tai, kad po nusikaltimų padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo daug laiko – daugiau negu ketveri metai, o tiek užtrukus baudžiamajam procesui, pagal galiojančią teisminę praktiką kaltininkui paprastai skiriama švelnesnė bausmė arba ji skiriama netgi taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas. Įvertinusi visas šios bausmės skirymui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. J. pagal BK 183 str. 2 d. paskirta 5 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra aiškiai per griežta ir turi būti švelninama iki artimesnės sankcijos žemutinei ribai dydžio bausmės. Iš naujo skiriant galutinę subendrintą bausmę, kolegija, kaip ir skundžiamame nuosprendyje, taiko bausmių subendrinimą apėmimo būdu (BK 63 str. 5 d. 1 p.).

90Jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo pakeistas BK 75 str., nustatantis bausmės vykdymo atidėjimą. Šiuo metu BK 75 str. 1 d. (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal BK 3 str. 2 d. nuostatas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Tai reiškia, kad naujos redakcijos BK 75 str. gali būti taikomas ir nuteistajam A. J., o teisėjų kolegija daro išvadą, kad taikyti bausmės vykdymo atidėjimą šiam nuteistajam pagrindas yra. Tokia išvada daroma pirmiausia įvertinus visas jau aptartas bylos aplinkybes, turėjusias reikšmės skiriant bausmes ir švelninant A. J. pagal BK 183 str. 2 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę. A. J. padaryti nusikaltimai nėra smurtiniai, sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriama BK 183 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika yra nusikaltimas nuosavybei, o tai rodo mažesnį kaltininko asmenybės pavojingumo laipsnį. Dar kartą atsižvelgiama į tai, kad A. J. nusikalto būdamas jauno amžiaus, prieš tai neteistas, taip pat į tai, jog po nusikaltimų padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas. Dėl viso to teisėjų kolegija mano ir nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės A. J. tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kolegijos nuomone, A. J. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali ir turi būti atidėtas taikant BK 75 str. nuostatas.

91Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad niekuo neparemtas 4045799, 95 Lt turto konfiskavimas ne tik sukelia jo atžvilgiu nepakeliamą finansinę naštą, bet ir griauna jo verslą, reputaciją bei sužlugdo jam priklausiančias bendroves. Iš dalies tenkinant apeliacinį skundą nuosprendžio dalis dėl A. J. turto konfiskavimo naikinama, nes šiuo atveju teismas baudžiamąjį įstatymą taikė irgi netinkamai.

92Iš nuosprendžio matosi, kad teismas, vadovaudamasis BK 72 str. 1 d. ir 2 d., paskyrė A. J. baudžiamojo poveikio priemonę – pinigų 4045799, 95 Lt konfiskavimą. Šiuos pinigus teismas nusprendė konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos rezultatą. Teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje esančiais dokumentais nustatyta, jog vienintelis UAB „B“ akcininkas yra UAB „S“, o A. J. yra abiejų šių bendrovių direktorius bei UAB „S“ akcininkas. Kadangi abiejų bendrovių valdymas iš esmės yra A. J. žinioje, todėl šiame procese nebuvo subjekto, galinčio tinkamai atstovauti UAB „B“ interesus ir pareikšti baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį dėl bendrovei kaltinamojo nusikalstamasis veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo. Todėl, nustačius, jog A. J. iš nusikalstamos veikos neteisėtai gavo 4045799, 95 Lt pajamų, šios pajamas kaip nusikalstamos veikos rezultatas konfiskuojamos (BK 72 str. 2 d.).

93BK 72 str. 1 d. nurodoma, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal BK 72 str. 2 d. konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas.

94Šioje byloje A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už didelės vertės svetimo turto pasisavinimą, todėl reikia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pasisavintas svetimas turtas, šiuo atveju – pinigai – buvo nusikalstamos veikos rezultatas. Toks turtas pagal BK 72 str. tikrai pripažįstamas konfiskuotinu. Šioje byloje kolegija atkreipia dėmesį tik į tai, kad pasisavintas UAB „B“ turtas, t. y. pinigai, jau buvo suvartotas, paslėptas ar perduotas kitiems asmenims, todėl nuspręsdamas taikyti turto konfiskavimą, teismas turėjo vadovautis ne tik BK 72 str. 1 d. ir 2 d., bet ir to paties BK straipsnio 5 d. nuostatomis. Be to, pagal galiojančią teisminę praktiką, remiantis BK 72 str. nuostatomis, turi būti konfiskuojami ir kaltininko iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir (ar) kiti materialią vertę turintys daiktai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiu būdu gauti pinigai ir (ar) kitą materialią vertę turintys daiktai konfiskuojami, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (kasacinės nutartys Nr. 2K-511/2010, 2K-329/2011 ir kt.). Tais atvejais, kai nusikalstamu būdu užvaldytas turtas grąžinamas nukentėjusiajam asmeniui arba pareiškiami civiliniai ieškiniai, arba kitokiu būdu susitarta dėl padarytos žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytą turtą ar jo yra dalį pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos (kasacinė nutartis Nr. 2K-368/2011).

95Nepaisant jau galiojančios ankstesnės teisminės praktikos, kuria ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paskesnėse kasacinėse nutartyse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl BK 72 str. taikymo vis dėlto keičiasi. Ypatingas dėmesys atkreiptinas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 28 d. kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015.

96Šioje kasacinėje nutartyje nurodoma, kad pagal BK 67 straipsnį turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri gali būti skiriama kartu su bausme.

97Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, o 4 dalyje – kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu: 1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti; 2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.

98Teismų praktikoje pripažįstama, kad kontrabanda per valstybės sieną gabenami pinigai, t. y. kontrabandos dalykas, yra konfiskuotinas turtas. Kasacinės instancijos teismas nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-646/2007 (kuria nagrinėjamoje byloje rėmėsi abiejų instancijų teismai), pažymėta (darant nuorodas į Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2002 m. gegužės 7 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127p/2002), kad, įvežant per valstybės sieną pinigus jų nedeklaravus, visa, o ne tik viršijanti leidžiamą nedeklaruotiną, suma yra konfiskuojama.

99Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga konfiskuoti nusikalstamos veikos priemones bei iš nusikalstamos veikos gautas pajamas įtvirtinta daugelyje Europos Sąjungos teisės aktų ir Lietuvos Respublikos ratifikuotų tarptautinių sutarčių: 1988 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl kovos su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, 1990 m. Europos Tarybos konvencijoje dėl pinigų plovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, 2000 m. Jungtinių Tautų konvencijoje prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, Europos Sąjungos Tarybos 2005 m. vasario 24 d. pamatiniame sprendime 2005/212/TVR dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo ir kt.

100Kita vertus, konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama asmens teisė į nuosavybės apsaugą, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Todėl taikant turto konfiskavimą būtina, be kita ko, vadovautis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl jų aiškinimo.

101Demokratinės teisinės visuomenės vertybės ir principai, įtvirtinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kelia tam tikrus reikalavimus nusikaltimų kontrolės mechanizmams, taip pat ir tokiems, kuriuos taikant gali būti paimamas turtas iš nusikalstamas veikas padariusių asmenų. Efektyvios žmogaus teisių apsaugos kriterijumi ne kartą buvo remtasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje vertinant turto konfiskavimo teisinių mechanizmų suderinamumą su Konvencija. Vertinant buvo atsižvelgiama į nusikaltimų, su kuriais kovojama, mastus, pavojingumą, išaiškinimo sunkumus ir iš jų gaunamo pelno kilmės nustatymo problemas. Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 dalyje reglamentuojant nuosavybės teisių ribojimus nustatyta, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Pagal šio straipsnio 2 dalį ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą. Aiškindamas ir taikydamas šias nuostatas EŽTT vertina teisinius mechanizmus, kuriuos pasitelkus siekiama paimti turtą iš nusikaltimus darančių asmenų ir kitų neteisėtai praturtėjusių asmenų, ir ieško tinkamo balanso (pusiausvyros) tarp tokių mechanizmų efektyvumo ir jų sukeliamų nuosavybės teisės ribojimų, kitaip tariant, sprendžia tokių mechanizmų sukeliamų ribojimų proporcingumo jais siekiamiems tikslams klausimą.

102Proporcingumo principas EŽTT bylose iš esmės yra aiškinamas kaip sąžiningas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos.

103Proporcingumo principo reikalavimų įgyvendinimo problema kyla ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotos nuostatos, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

104EŽTT praktikoje iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Tačiau pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta.

105EŽTT turto konfiskavimo neproporcingumą yra konstatavęs ne vienoje byloje, kurioje svarstytas neįvykdžius deklaravimo pareigos per sieną gabentų teisėtos kilmės pinigų konfiskavimas iš už nurodytą nusikalstamą veiką nuteistų asmenų. Vertindamas konfiskavimo proporcingumą tokio pobūdžio bylose, EŽTT atsižvelgia į daugelį veiksnių, tokių kaip nusikalstamos veikos pobūdis, jos sunkumas; konfiskuojamo turto (šiuo atveju pinigų) statusas nusikalstamoje veikoje; konfiskuojamo turto kilmės ir paskirties teisėtumas; nuteistojo asmens, iš kurio konfiskuojamas turtas, asmenybė ir elgesys, konfiskuojamo turto reikšmė pareiškėjui; dėl nusikalstamos veikos padaryta arba potencialiai sukelta turtinė žala valstybei; asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės, jų griežtumas ir pakankamumas nubaudimo tikslų įgyvendinimo konkrečios bylos aplinkybėmis požiūriu.

106Taigi, svarbus momentas, ryškėjantis iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, yra tai, kad turto konfiskavimas kaip toks (ne tik procesiniai asmens teisės į nuosavybę apsaugos aspektai) gali būti vertinamas proporcingumo aspektu, o toks vertinimas savo ruožtu gali nulemti nacionalinės teisės taikymo neatitikties Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsniui konstatavimą. Pavyzdžiui, EŽTT byloje I prieš Rusiją nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimą dėl to, kad muitinės deklaracijoje nenurodytos pinigų sumos konfiskavimas iš pareiškėjo, nuteisto už pinigų kontrabandą, bylos aplinkybėmis buvo neproporcingas; pareiškėjui užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta. Nedeklaruoti pinigai paimti ir konfiskuoti vadovaujantis Rusijos baudžiamojo proceso kodeksu ir teismų praktika kaip nusikalstamos veikos padarymo instrumentas. Teismas pripažino, kad apskritai tokia konfiskavimo priemonė atitinka bendrąjį visuomenės interesą kovoti su sunkiomis nusikalstamomis veikomis, kurios gali būti susijusios su pinigų srautų judėjimu per sienas. Tačiau vienintelis nusikalstamas elgesys, už kurį atsakingas pareiškėjas, buvo deklaracijos nepateikimas muitinės pareigūnams. Jis neturėjo teistumo ir nebuvo įtariamas ar kaltinamas padaręs kokių nors nusikalstamų veikų prieš tai. Tuo tarpu užsienio valiutos įvežimas į Rusiją kaip toks yra teisėtas neribojant sumos; konfiskuoti pinigai buvo teisėtos kilmės. Nebuvo jokių duomenų, kad konfiskavimu siekta užkirsti kelią kokiai nors kitai neteisėtai veiklai. Konfiskuota suma neabejotinai buvo reikšminga pareiškėjui. Kita vertus, pareiškėjui nedeklaravus pinigų valstybė nepatyrė jokios turtinės žalos. Nebuvo įtikinamai įrodyta ar įrodinėjama, kad jam už kontrabandą paskirtas laisvės atėmimas, kurio vykdymas atidėtas, savaime nepakankamas atgrasomajam ir baudžiamajam poveikiui pasiekti (I v. Russia, no. 30352/03, judgment of6 November 2008). Byloje S prieš Rusiją svarstytas iš esmės analogiškas pareiškėjo teisės netrukdomai naudotis savo turtu apribojimas, tačiau šiuo atveju nedeklaruoti pinigai konfiskuoti kaip gauti nusikalstamu būdu. Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimas byloje nustatytas konstatavus tokio apribojimo neteisėtumą. Teismas iš esmės nusprendė, kad nacionalinių teismų išvada, jog pinigai, kurių teisėta kilmė vienareikšmiškai nustatyta, pareiškėjui kirtus muitinės sieną nepranešant apie juos muitinės deklaracijoje, tapo gauti nusikalstamu būdu, buvo nenumatoma. Teismo nuomone, toks aiškinimas neatitinka įprastos sąvokos „gauti nusikalstamu būdu“ reikšmės. Ši sąvoka suponuoja, kad nusikaltėlis užvaldė turtą per nusikalstamą veiklą, tuo tarpu pareiškėjas neįgijo pinigų kaip kontrabandos nusikalstamos veikos padarymo rezultato; jis juos teisėtai uždirbo (S v. Russia, no. 31004/02, judgment of 5 February 2009). Byloje G prieš Prancūziją Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimas nustatytas konstatavus, kad pareiškėjui už privalomų deklaruoti pinigų nedeklaravimą paskirta sankcija, kumuliuojanti visos gabentos sumos konfiskavimą ir baudą, buvo neproporcinga jo padarytam pažeidimui. Nors byloje buvo tam tikros informacijos apie tariamą pareiškėjo sąryšį su nusikalstama veikla, tačiau nebuvo duomenų apie jo baudžiamąjį persekiojimą arba nuteisimą; paimta pinigų suma galėjo būti jo asmeninis turtas, nebuvo teigiama, kad ji būtų gauta iš neteisėtos veiklos ar jai skirta. Teismas taip pat atsižvelgė į pareiškėjui už nedeklaravimą paskirtos sankcijos griežtumą (privalomas visos gabentos sumos konfiskavimas ir pusės jos dydžio bauda) (G c. France, no 28336/02, arr?t du 26 février 2009). Analogiškas sprendimas priimtas ir byloje M prieš Prancūziją ( M c. France, no 39973/03, arr?t du 9 juillet 2009). Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimas nustatytas ir byloje G prieš Kroatiją (G v. Croatia, no. 9702/04, judgment of 5 February 2009), kurioje iš pareiškėjos, nubaustos už administracinį teisės pažeidimą – įstatyme nustatytą sumą viršijančios pinigų sumos nedeklaravimą – buvo konfiskuota 20 000 Vokietijos markių (viso ji gabeno 30 500 Vokietijos markių, tačiau 10 500 markių buvo galima gabenti jų nedeklaruojant). Vertindamas pareiškėjos nuosavybės teisių apribojimo proporcingumą EŽTT vadovavosi iš esmės analogiškais motyvais, kaip ir pirmiau nurodytuose sprendimuose. Be kita ko, pabrėžė, kad tam, jog nuosavybės teisių apribojimas (konfiskuojant turtą) būtų proporcingas, jis turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą; sankcija turi atitikti veikos, už kurią yra numatyta ir skiriama, sunkumą ( G – deklaravimo reikalavimo neįvykdymą), o ne tam tikros preziumuojamos, tačiau nenustatytos veikos (pavyzdžiui, pinigų plovimo ar mokesčių vengimo) sunkumą. EŽTT pažymėjo, kad už pinigų nedeklaravimą pareiškėja buvo nubausta 6000 Kroatijos kunų bauda, ir nėra įtikinamai įrodyta, jog šios sankcijos nepakako pasiekti atgrasymo, nubaudimo bei prevencijos tikslų. Tokiomis aplinkybėmis visos deklaruotinos pinigų sumos konfiskavimas, taikomas kaip papildoma sankcija kartu su bauda, buvo neproporcingas, nes sukėlė pareiškėjai per didelę naštą.

107Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad, konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama konstitucinė ir konvencinė asmens teisė į nuosavybės neliečiamumą, todėl įgyvendinant BK 72 straipsnio nuostatas dėl turto konfiskavimo būtina, be kita ko, vadovautis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis ir EŽTT praktika dėl jų aiškinimo. Pirmiau nurodyti EŽTT sprendimai ir juose pateikti Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimų išaiškinimai yra aktualūs sprendžiant BK 72 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimą nagrinėjamoje byloje. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik neatsižvelgė į nurodytą EŽTT praktiką, bet ir iš viso nepasisakė dėl jos reikšmės bylai, nors atitinkami argumentai buvo tiesiogiai nurodyti apeliaciniame skunde. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pabrėžia, kad tokia šio teismo pozicija prieštarauja tiek Lietuvos Respublikos įsipareigojimams pagal Konvenciją, tiek BPK įtvirtintiems reikalavimams apeliacinės instancijos teismo sprendimui ( BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).

108Šia kasacine nutartimi apygardos teismo nuosprendis ir paskesnė Lietuvos apeliacinio teismo nutartis buvo pakeisti – panaikinta jų dalis dėl turto konfiskavimo vadovaujantis BK 72 str. 2 d.

109Galima sutikti, kad ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis buvo priimta ne analogiškoje, o byloje dėl kitos nusikalstamos veikos – pinigų kontrabandos (BK 199 str. 1 d.). Be to, vienu iš šios nutarties argumentų buvo tai, kad byloje nebuvo duomenų, kad neteisėtai per valstybės sieną gabenti pinigai buvo gauti nusikalstamu būdu. Tačiau toje pačioje kasacinėje nutartyje išdėstyti ir bendrieji principai bei aplinkybės, į kurias privaloma atsižvelgti taikant BK 72 str. ir kitose baudžiamosiose bylose. Nurodytos kasacinės nutarties esmė yra tai, jog svarbus momentas, ryškėjantis iš EŽTT praktikos, yra tai, kad turto konfiskavimas gali būti vertinamas proporcingumo principo aspektu, o toks vertinimas savo ruožtu gali nulemti nacionalinės teisės taikymo neatitikties Konvencijos protokolo Nr. 1 1 str. konstatavimą.

110Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad nuteistajai, kuri nuteista pagal BK 199 str. 1 d. už neteisėtą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentų pinigų nedeklaravimą, taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – visų jos gabentų pinigų konfiskavimas – pagal byloje nustatytas aplinkybes yra neproporcinga (neadekvati) jos padarytam teisės pažeidimui, paskirta neatsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose ir nenurodant aiškių argumentų, kurie pateisintų tokių griežtų turtinio pobūdžio priemonių paskyrimą.

111Nuosavybės teisių apribojimas, atsdižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, turi atitikti padaryto pažeidimo, t. y. deklaravimo reikalavimo nesilaikymo, sunkumą, o ne kokio nors pažeidimo, kuris yra preziumuojamas (pvz., toks, kaip pinigų plovimas, mokesčių vengimas), tačiau realiai nebuvo nustatytas, sunkumą.

112Sprendžiant klausimą dėl BK 72 str. taikymo A. J. baudžiamojoje byloje, į šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti. Pirmiausia atsižvelgiama į tai, kad A. J. buvo vienintelis UAB „S“ akcininkas, o ši bendrovė buvo vienintelė UAB „B“ akcininkas. Nors šios aplinkybės ir negalėjo būti pagrindu A. J. išteisinti pagal BK 183 str., tačiau tai turi reikšmės sprendžiant klausimą, ar be kriminalinės bausmės yra teisinga ir ar proporcinga nuteistajam skirti tokią griežtą baudžiamojo poveikio priemonę. UAB „B“ priklausantis pasisavintas turtas buvo užvaldytas neteisėtu būdu, tačiau, kita vertus, būtina atsižvelgti į tai, kad tas pasisavintas turtas buvo sukurtas įmonės, kurios vieninteliu akcininku buvo pats A. J.. Be to, kolegija dar kartą atkreipia dėmesį ir į skundžiamo nuosprendžio motyvus, dėl kurių buvo nuspręsta taikyti BK 72 str. Pats teismas šiuo atveju nepaminėjo apie jokį valstybės ar visuomenės interesą, o nusprendė konfiskuoti A. J. turtą todėl, kad jis, būdamas abiejų bendrovių (UAB „S“ ir UAB „B“) direktoriumi ir, kaip nustatyta bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, - vieninteliu akcininku, tiesiog negalėjo pats pareikšti jokio civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo.

113Įvertinus visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija, vadovaudamasi dar ir išdėstytais kasacinės nutarties Nr. 2K-7-130-699/2015 išaiškinimais, daro išvadą, kad turto konfiskavimą vertinant proporcingumo aspektu, vertinant šios bylos jau aptartas aplinkybes, A. J. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas (BK 72 str.) buvo neproporcinga (neadekvati) jo padarytai nusikalstamai veikai. Todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 72 str.) ir nuosprendžio dalis dėl turto konfiskavimo yra nepagrįsta ir naikintina.

114Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,

Nutarė

115Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam A. J. paskirtos bausmės ir dėl turto konfiskavimo pakeisti.

116Pagal BK 183 str. 2 d. paskirti nuteistajam A. J. bausmę laisvės atėmimą 3 metams ir 6 mėnesiams.

117Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., šią bausmę ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžiu pagal BK 222 str. 1 d. paskirtą bausmę – 100 MGL dydžio (13000 Lt) baudą – subendrinti bausmių apėmimo būdu ir paskirti nuteistajam A. J. galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

118Taikyti BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p. ir nuteistajam paskirtos galutinės subendrintos bausmės laisvės atėmimo 3 metams ir 6 mėnesiams vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams. Paskirti nuteistajam A. J. įpareigojimą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

119Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d., nuteistajam A. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 4045799, 95 Lt pinigų konfiskavimas.

120Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus... 4. Vadovaujantis BK 72 str. 1 d. ir 2 d., nuteistajam A. J. paskirta baudžiamojo... 5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 6. A. J. nuteistas už tai, kad pasisavino didelės vertės svetimą turtą, ir... 7. A. J., būdamas UAB „B“ (įmonės kodas XXXXX, registruota (duomenys... 8. A. J., būdamas UAB „B“ (įmonės kodas XXXXX, registruota (duomenys... 9. Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra... 10. Dėl nusikaltimo, numatyto BK 183 str. 2 d. Teismas, nagrinėdamas bylą,... 11. Kaltinimo konstrukcija dėl piniginių lėšų pasisavinimo, kelia pagrįstų... 12. Sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu... 13. Ikiteisminio tyrimo metu pagal atliktą specialisto išvadą yra nustatyta tik... 14. Ikiteisminio tyrimo metu A. J. davė nuoseklius parodymus, kad šių piniginių... 15. Teisme A. J. davė nuoseklius parodymus, kad visos šios lėšos nebuvo... 16. Teismas taip pat nuosprendyje padarė ir kitas klaidingas išvadas, vėlgi... 17. Visi duomenys, rodantys, kad paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms... 18. Teismas iškėlė abejonių, kad A. J. nebuvo vienintelis UAB „S“... 19. A. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad tam tikrų pagrįstų abejonių kelia ir... 20. A. J. nurodo, jog yra pripažintas kaltu, kad pasisavino savo žinioje buvusį... 21. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 str. 1 d. Skunde A. J. nurodo, kad... 22. Veikos kvalifikavimui pagal BK 223 str. 1 d. yra reikšminga LAT Plenarinės... 23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 55... 24. Grįsdamas apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymo faktą, teismas... 25. Dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Skunde A. J. nurodo,... 26. Teismas savo iniciatyva taisė kaltinimo klaidas ne tik dėl nusikaltimo... 27. Pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas šių BPK reikalavimų,... 28. Skunde A. J. taip pat nurodo, kad teismas pirmiausia turėjo patikrinti... 29. A. J. taip pat nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai,... 30. Teismas padarė ir kitą esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.... 31. BPK 20 str. 5 d. nustatytas išsamus bylos aplinkybių, įrodymų... 32. Prašo Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują... 33. Teismo posėdyje nuteistasis A. J. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą... 34. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiamas pirmosios instancijos... 35. Apeliaciniame skunde nuteistasis labai plačiai dėsto argumentus, dėl kurių,... 36. Kad A. J. nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis tikrai pasisavino didelės... 37. Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nepagrįstai nuteistas... 38. Nuteistasis A. J., apklaustas teisme, parodė, kad jis yra UAB „S“... 39. Nors nuteistasis savo kaltę neigia, ją patvirtina visuma byloje surinktų... 40. Liudytojas O. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad eilę metų yra... 41. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme prokuroras teismui pateikė... 42. 1) 2012-04-05 duomenimis, UAB „S“ nėra pateikusi VMI mėnesinės pajamų... 43. 2) 2012-04-02 duomenimis, UAB „S“ laikotarpiu nuo 2010-01-01 nėra... 44. Taip pat A. J. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pateikė... 45. 1) UAB „B“ vienintelio akcininko UAB „S“, atstovaujamo direktoriaus ir... 46. 2) UAB „S“ vienintelio akcininko A. J. 2010-01-07 sprendimą nepaskirstytą... 47. 3) UAB „S“ vienintelio akcininko A. J. 2010-01-07 sprendimą suteikti... 48. 4) 2010-01-07 trišalį finansinių skolų suderinimo aktą – skolų... 49. 5) UAB „S“, A. J. pajamų deklaracijas, UAB „B“ ir UAB „S“ 2009 m.... 50. 6) Juridinių asmenų registro duomenis, jog nuo 2012-06-12 vieninteliu UAB... 51. 2011-02-14 specialisto išvadoje Nr. XXX dėl UAB „S“ ūkinės finansinės... 52. A. J. kaltę patvirtina ir specialisto išvada Nr. XXX dėl UAB „B“... 53. 1) 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „į apskaitą privaloma įtraukti... 54. 2) 16 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių... 55. 3) 12 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „visos ūkinės operacijos ir... 56. 4) 2 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „apskaitos dokumentas – popierinis... 57. Pagal banko AB „PB“ 2010-03-18 raštu Nr. XXX pateiktą UAB „B“ banko... 58. - iš UAB „B“ banko AB „PB“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 22... 59. - iš UAB „B“ banko AB „PB“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 2... 60. Ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad UAB „B“ direktorius... 61. Pagal banko AB „PB“ 2010-03-18 raštu Nr. XXX pateiktą UAB „B“ banko... 62. -287122,43 Lt piniginės lėšos, išimtos (pervestos) iš UAB „B“ banko... 63. -3589630,45 Lt piniginės lėšos, neužregistruotos UAB „B“ kasoje,... 64. -169047,07 Lt piniginės lėšos, neužregistruotos UAB „B“ atskaitingo... 65. Pagal UAB „B“ organizuojamą ir tvarkomą buhalterinę apskaitą dėl... 66. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta išvadą davusi specialistė... 67. Taigi išdėstytais įrodymais pilnai įrodyta, kad A. J. užimamų pareigų... 68. Nuteistasis skunde nurodo, kad neatskleista jo veikos objektyvioji pusė –... 69. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis tyčia pasisavino bendrovei... 70. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuostata, kad akcinės bendrovės... 71. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog juridinių asmenų registro... 72. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka buvo nustatyta, kad ši teismo išvada... 73. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. J. ir liudytojo O. B. parodymai ir... 74. Kasacinėje nutartyje nurodoma, kad turto pasisavinimo dalykas yra ir... 75. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą spręstos turto svetimumo nustatymo... 76. Pažymėtina ir tai, kad teismo praktikos formavimas yra ne vienkartinis aktas,... 77. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad „jeigu uždarosios akcinės... 78. Dėl apeliacinės instancijos teismo teiginių, kad teismų praktika,... 79. A. J. pirmosios instancijos teismo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas... 80. Akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas ir atliko neteisėtus... 81. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. J. nurodo, kad jis buvo vienintelis UAB... 82. Taip pat byloje įrodymų visuma patvirtina ir tai, kad A. J., būdamas UAB... 83. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jam yra inkriminuota nusikalstama... 84. Įvertinusi įrodymų visumą, kolegija daro išvadą, kad A. J. teisingai ir... 85. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas pažeidė BPK 6 str., 7... 86. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir priimti... 87. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių A. J. atsakomybę nei... 88. Pagal BK 222 str. 1 d. teismas paskyrė A. J. 100 MGL dydžio (13 000 Lt)... 89. Tuo tarpu kiti bausmės skyrimo motyvai yra ydingi ir kai kurie iš jų... 90. Jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo pakeistas BK 75 str.,... 91. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad niekuo neparemtas... 92. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas, vadovaudamasis BK 72 str. 1 d. ir 2 d.,... 93. BK 72 str. 1 d. nurodoma, kad turto konfiskavimas yra priverstinis... 94. Šioje byloje A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už didelės vertės... 95. Nepaisant jau galiojančios ankstesnės teisminės praktikos, kuria ir... 96. Šioje kasacinėje nutartyje nurodoma, kad pagal BK 67 straipsnį turto... 97. Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis... 98. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kontrabanda per valstybės sieną... 99. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga konfiskuoti... 100. Kita vertus, konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama asmens teisė... 101. Demokratinės teisinės visuomenės vertybės ir principai, įtvirtinti... 102. Proporcingumo principas EŽTT bylose iš esmės yra aiškinamas kaip... 103. Proporcingumo principo reikalavimų įgyvendinimo problema kyla ir iš Lietuvos... 104. EŽTT praktikoje iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su... 105. EŽTT turto konfiskavimo neproporcingumą yra konstatavęs ne vienoje byloje,... 106. Taigi, svarbus momentas, ryškėjantis iš Europos Žmogaus Teisių Teismo... 107. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad, konfiskuojant asmens... 108. Šia kasacine nutartimi apygardos teismo nuosprendis ir paskesnė Lietuvos... 109. Galima sutikti, kad ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis buvo priimta... 110. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad nuteistajai, kuri nuteista pagal BK 199... 111. Nuosavybės teisių apribojimas, atsdižvelgiant į byloje nustatytas... 112. Sprendžiant klausimą dėl BK 72 str. taikymo A. J. baudžiamojoje byloje, į... 113. Įvertinus visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija, vadovaudamasi dar ir... 114. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,... 115. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį dėl... 116. Pagal BK 183 str. 2 d. paskirti nuteistajam A. J. bausmę laisvės atėmimą 3... 117. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., šią bausmę ir Klaipėdos apygardos... 118. Taikyti BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p. ir nuteistajam paskirtos galutinės... 119. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d.,... 120. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti....