Byla e2A-1004-330/2017
Dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Laineva“, K. B. ir S. S

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-309-212/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Sunetora ieškinį atsakovams L. M. ir A. K. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Laineva“, K. B. ir S. S..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje bankroto administratorės atstovaujama ieškovė BUAB Sunetora prašė jos naudai priteisti: iš atsakovo L. M. 19 558,08 Eur žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas; iš atsakovo A. K. 31 033,43 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
  2. Ieškovė nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi UAB Sunetora iškėlė bankroto bylą. Teismo nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo konstatuota, jog UAB Sunetora buvo nemoki jau nuo 2013 metų. BUAB Sunetora bankroto administratorė nustatė, kad atsakovai skirtingu metu ėjo bankrutavusios įmonės (ieškovės) vadovų pareigas. Atsakovai, būdami įmonės vadovais ir turėdami prievolę, įmonei pasiekus nemokumo būseną, inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimą, tos prievolės neįvykdė. Dėl šios priežasties įmonės kreditoriai patyrė žalą, kurios dydis atitinka bankroto byloje patvirtintą įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sumą – 47 592,31 Eur. Ieškovė šią sumą, o taip pat 3 000 Eur dydžio įmonės bankroto administravimo išlaidas vertina kaip žalą, kurią atsakovai privalo atlyginti.
  3. Atsakovai atsiliepimų į ieškinį nepateikė, pirmosios instancijos teismo procese nedalyvavo. Tretieji asmenys prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį patenkino: ieškovės BUAB Sunetora naudai iš atsakovo L. M. priteisė 19 557,88 Eur, o iš atsakovo A. K. – 31 033,43 Eur žalai atlyginti.
  2. Teismas pritarė ieškovės skaičiavimams, jog atsakovo L. M. vadovavimo įmonei laikotarpiu kreditorių finansiniai reikalavimai sudarė 18 399,08 Eur sumą, o atsakovo A. K. vadovavimo laikotarpiu – 29 193,23 Eur sumą. Teismas konstatavo, kad atsakovų civilinė atsakomybė už įmonei padarytą žalą yra visiškai įrodyta. Sprendime pažymėta, kad Panevėžio apygardos teismas, iškeldamas ieškovei bankroto bylą, nurodė, jog 2013 metais įmonė jau buvo nemoki. Teismas sprendė, kad kiekvienas iš atsakovų atitinkamu laikotarpiu buvo įmonės vienasmenis valdymo organas bei akcininkas, todėl turėjo pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą ir nedidinti įsiskolinimų kreditoriams. Teismas konstatavo, kad atsakovai neveikė išimtinai įmonės interesais, nebuvo atidūs, rūpestingi bei sąžiningi, netinkamai vykdė įmonės steigimo dokumentuose ir įstatymuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai, nevykdė įstatymais imperatyviai nustatytos pareigos ir savalaikiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde atsakovas A. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį, kuria žala priteista iš atsakovo A. K., ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB Sunetora ieškinį, pareikštą atsakovui A. K., atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Atsakovas A. K. apie teismo procesą nebuvo informuotas. Ieškovė suklaidino teismą, nurodydama, jog nėra galimybės nustatyti atsakovo gyvenamąją vietą. Atsakovo atžvilgiu atliekami vykdymo veiksmai (išieškomos lėšos išlaikymui), todėl procesinių dokumentų įteikimo vietą buvo galima sužinoti iš antstolės. Atsakovo tinkamai neinformavus apie teismo procesą, jis neturėjo galimybės gintis.
    2. Motyvai teismo sprendime iš esmės grindžiami tik ieškovės paaiškinimais ir VĮ Registrų centro duomenimis. Teismas formaliai vertino įrodymus. Teismas turėjo konstatuoti, kad už žalą atsakingas tik atsakovas L. M..
    3. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad įmonės bankrotas buvo tyčinis. Kitaip nei apeliantui, atsakovui L. M. taikyta baudžiamoji atsakomybė. A. K. faktiškai niekuomet nebuvo UAB Sunetora vadovu ir akcininku, nepažinojo atsakovo L. M., nepasirašė jokių sutarčių, neperdavė pinigų ir dokumentų. Iš matymo pažįstamas asmuo apgaulės būdu gavo A. K. parašą arba jį suklastojo. Atsakovui nežinoma, kaip jis buvo priimtas eiti įmonės direktoriaus pareigas. Atsakovui nebuvo mokamas darbo užmokestis. Šių aplinkybių teismas netyrė.
    4. Apeliantui negali būti taikoma civilinė atsakomybė, kadangi nei viena atsakomybės sąlyga nėra įrodyta. Nagrinėjamu atveju apeliantu buvo pasinaudota. Apeliantas neatliko neteisėtų veiksmų, nėra kaltas, o ieškovė nepateikė aiškių argumentų dėl žalos fakto, dydžio ir apelianto veiksmų, lėmusių žalos didėjimą.
    5. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikė ieškovės paaiškinimams. Remtasi iš esmės vienu įrodymu – VĮ Registrų centro pažyma. Reikšmingos bylai aplinkybės turi būti ištirtos ir įvertintos. Civilinė atsakomybė asmeniui, faktiškai nėjusiam įmonės vadovo pareigų, neturėtų būti taikoma.
  2. Atsakovas A. K. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė BUAB Sunetora prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo A. K. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai atsikirtimai:
    1. Ieškovei nebuvo žinoma atsakovo gyvenamoji vieta, todėl prašymas procesinius dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu buvo pagrįstas. Procesinių dokumentų įteikimo atsakovams klausimas buvo sprendžiamas ir teismo iniciatyva parengiamajame posėdyje. Bankroto administratorė kreipėsi į antstolę prašydama pateikti duomenis apie apelianto gyvenamąją vietą, tačiau duomenys nebuvo pateikti. Gavus papildomų duomenų, procesinius dokumentus buvo bandoma įteikti apelianto sutuoktinės gyvenamojoje vietoje, tačiau nesėkmingai.
    2. Duomenys apie apelianto vadovavimą įmonei (ieškovei) pateikti iš viešųjų registrų. Atsakovams neperdavus įmonės dokumentų, ieškovė disponuoja tik nereikšminga dokumentų dalimi, gauta iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos. Registrų pateikti duomenys priskirtini oficialiųjų įrodymų kategorijai. Tokie įrodymai turi didesnę įrodomąją galią. Remiantis tokiais duomenimis, padaryta pagrįsta išvada dėl apelianto vadovavimo įmonei fakto. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad apeliantas įmonėje oficialiai dirbo.
    3. Apelianto argumentai dėl civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo nepagrįsti. Apelianto civilinės atsakomybės sąlygos visiškai įrodytos. Teismo išvados atitinka kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose. Apeliantas civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą neigia vien deklaratyviais teiginiais. Teismo išvados grindžiamos tinkamai atliktu įrodymų vertinimu.
  4. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

6Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Atsakovas A. K. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: Panevėžio teritorinės darbo biržos Panevėžio skyriaus pažymą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymą prie asmens valstybinį socialinį draudimą. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus: 2017 m. balandžio 24 d. prašymo, antstolio S. R. patvarkymo, 2017 m. gegužės 8 d. prašymo, 2014 m. liepos 2 d. prašymo, 2014 m. liepos 2 d. akcininko sprendimo, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. baudžiamojo įsakymo ir apdraustųjų asmenų sąrašo kopijas.
  2. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktų dokumentų turinį, konstatuoja jų ryšį su apeliacinio skundo argumentais ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl atsakovo pateiktus įrodymus priima (CPK 314 straipsnis). Ieškovės pateiktų įrodymų būtinumas iš esmės sąlygotas poreikiu atskirsti į apeliacinio skundo argumentus. Kolegijos vertinimu, ieškovė įrodymus pateikė nepažeisdama CPK 314 straipsnyje nurodytų sąlygų, todėl juos priima. Byloje pateikti nauji įrodymai kartu su apeliacinės instancijos teismui skirtais procesiniais dokumentais buvo išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims, jokių prieštaravimų dėl jų priėmimo iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo pateikta.

7Dėl atsakovo informavimo apie bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme

  1. Atsakovas A. K. (apeliantas) pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo. Procesinių dokumentų nepavykus įteikti asmeniškai, jie atsakovui buvo teikiami viešo paskelbimo būdu. Atsakovas A. K. (apeliantas) apeliaciniame skunde nurodė nebuvęs tinkamai informuotas apie teismo procesą. Apelianto vertinimu, ieškovė suklaidino teismą, nurodydama, jog nėra galimybės nustatyti jo (apelianto) gyvenamąją vieną. Apeliantas tvirtino, kad jo atžvilgiu atliekami vykdymo veiksmai, todėl procesinių dokumentų įteikimo vietą buvo galima sužinoti iš apelianto atžvilgiu vykdymo veiksmus atliekančios antstolės. Apelianto vertinimu, nurodytas procesinis pažeidimas turėjo įtakos priimto sprendimo neteisėtumui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.
  2. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą viešo paskelbimo būdu dokumentai gali būti įteikiami, jei adresato gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos (CPK 130 straipsnio 1 dalis). Jeigu byloje yra įrodymų, kad nėra galimybės gauti duomenų apie byloje dalyvaujančio asmens gyvenamąją vietą, teismui yra pagrindas spręsti dėl alternatyvių procesinių dokumentų įteikimo būdų, taikytinų tokiu atveju pagal CPK 129, 130 straipsnius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2008; 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2009; 2016 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2016).
  3. Bylos duomenys patvirtina, kad tiek ieškovė, tiek pirmosios instancijos teismas išnaudojo visus prieinamus ir racionalius procesinių dokumentų įteikimo atsakovui A. K. būdus. Nustatyta, kad atsakovui dokumentai buvo išsiųsti ieškinyje nurodytu adresu, tačiau jų įteikti nepavyko. Iš viešųjų registrų duomenų nepavykus nustatyti atsakovo darbo ar kitos gyvenamosios vietos, pirmosios instancijos teismas 2017 m. sausio 16 d. nutartimi įpareigojo ieškovę patikslinti procesinių dokumentų įteikimo vietą arba pasirinkti kitą procesinių dokumentų įteikimo būdą. Ieškovė savo iniciatyva kreipėsi į antstolius, be kita ko, ir į apelianto nurodytą antstolę V. Ž., tačiau kita galima procesinių dokumentų įteikimo vieta nebuvo nustatyta. Procesiniai dokumentai buvo pakartotinai išsiųsti apelianto sutuoktinės gyvenamosios vietos adresu. Nepavykus įteikti, buvo pasirinktas procesinių dokumentų įteikimo viešu paskelbimu būdas. Proceso įstatyme nurodyta, kad neįteikus procesinių dokumentų asmeniškai, kartu gyvenantiems asmenims ar darbovietės administracijai, jie įteikiami kuratoriui arba viešo paskelbimo būdu (CPK 124 straipsnio 4 dalis). Kuratorius bylos dalyviui gali būti skiriamas tik esant priešingos proceso šalies prašymui (CPK 39 straipsnis). Tokio prašymo ieškovė nepareiškė (CPK 42 straipsnis). Kolegijos vertinimu, nurodyta procesinių dokumentų teikimo atsakovui seka, teismo atlikti veiksmai, siekiant juos įteikti, sudaro pagrindą spręsti, kad proceso įstatymas, reglamentuojantis procesinių dokumentų įteikimo tvarką, nebuvo nepažeistas. Pareiga užtikrinti siunčiamų dokumentų priėmimą, be kita ko, ir išviešinant gyvenamąją vietą, visų pirma tenka proceso šaliai, nagrinėjamu atveju – apeliantui.

8Dėl ginčo esmės ir apeliacijos ribų

  1. Ieškovė BUAB Sunetora, atstovaujama bankroto administratorės, atsakovams L. M. ir A. K. (skirtingu laiku ėjusiems UAB Sunetora vadovų pareigas bei buvusiems šios įmonės akcininkais), pareiškė ieškinį dėl šių asmenų atsakomybės, kylančios įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  2. Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje ieškovė BUAB Sunetora prašė jos naudai priteisti: iš atsakovo L. M. 19 558,08 Eur, o iš atsakovo A. K. – 31 033,43 Eur žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, apeliacinį skundą pateikė vienas iš atsakovų A. K., prašydamas panaikinti sprendimo dalį, kuria iš jo priteista žala ieškovės naudai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės BUAB Sunetora ieškinį, pareikštą šiam atsakovui. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria patenkintas ieškovės BUAB Sunetora ieškinio reikalavimas, pareikštas atsakovui A. K., teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo dalies atsakovo L. M. atžvilgiu nepateiktas, todėl šios sprendimo dalies apeliacinė kontrolė neatliekama.
  3. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų; viešu paskelbimu taip pat laikomas šios informacijos paskelbimas šio įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įstatyme nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek dalyviui (savininkui), t. y. juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), o šios pareigos pažeidimas civilinės atsakomybės taikymo prasme vertinamas kaip neteisėti veiksmai.
  4. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tiek juridinio asmens dalyviai, tiek valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011). Tiek įmonės vadovo, tiek ir jos savininko civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovų veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
  5. Iš bylos duomenų nustatyta, kad UAB Sunetora Juridinių asmenų registre įregistruota 2012 m. rugpjūčio 24 d. Nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. liepos 2 d. UAB Sunetora direktoriumi buvo atsakovas L. M., o nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2015 m. spalio 2 d. – atsakovas A. K.. Be to, atsakovai skirtingais laikotarpiais taip pat buvo įmonės akcininkais: L. M. – nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. liepos 2 d., o A. K. – nuo 2014 m. liepos 2 d. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi UAB Sunetora iškėlė bankroto bylą. Ieškovė BUAB Sunetora ieškinio reikalavimus atsakovams grindė tuo, jog įmonė dar nuo 2013 metų buvo nemoki, tačiau atsakovai, atitinkamais laikotarpiais ėję įmonės vadovų pareigas, pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir tai lėmė, kad įmonės kreditoriai patyrė žalą, kuri atitinka bendrą įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sumą bei bankroto administravimo išlaidas.

9Dėl įmonės vadovo pareigų ėjimo fakto

  1. Kaip minėta, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo ar kito asmens (turinčio teisę priimti atitinkamą sprendimą) pareiga atlyginti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas A. K. UAB Sunetora direktoriaus pareigas ėjo laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2015 m. spalio 2 d. (iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos). Teismas nustatė, kad dar iki A. K. vadovavimo įmonei pradžios ši buvo nemoki, o atsakovas nevykdė įstatyme numatytos pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, todėl privalo atlyginti žalą, kuri atitinka atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu susidariusių (padidėjusių) kreditorių finansinių reikalavimų sumą.
  2. Apelianto, nesutinkančio su jo atžvilgiu priimta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, pozicija apeliaciniame skunde grindžiama tuo, jog už ieškovės patirtą žalą yra atsakingas tik atsakovas L. M., kurio veiksmų neteisėtumas konstatuotas baudžiamojoje byloje. Apeliantas tvirtino faktiškai niekuomet nebuvęs UAB Sunetora vadovu ir akcininku, nepažinojęs atsakovo L. M., nepasirašęs jokių sutarčių, neperdavęs pinigų ir dokumentų. Tvirtino, jog iš matymo pažįstamas asmuo apgaulės būdu gavo atsakovo parašą arba jį suklastojo. Be to, jam nebuvo mokamas darbo užmokestis, nežinia, kaip jis buvo priimtas eiti įmonės direktoriaus pareigas. Taigi, apelianto pozicija iš esmės grindžiama tuo, jog jis fiktyviai buvo paskirtas įmonės vadovu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl apelianto atsakomybės, kylančios iš pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą įmonei nevykdymo.
  3. Aplinkybę, jog apeliantas ieškovės nurodytu laikotarpiu buvo įmonės vadovas ir akcininkas, patvirtina Juridinių asmenų registro duomenys. Šią aplinkybę papildomai pagrindžia ieškovės apeliaciniam teismui pateikti duomenys, kurie patvirtina, kad apeliantas vadovavimo įmonei laikotarpiu buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, kas leidžia daryti išvadą, jog apeliantas įmonėje veikė darbo sutarties pagrindu. Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo nustatyta aplinkybe, tvirtino, kad teismas pervertino VĮ Registrų centro pateiktų duomenų įrodomąją reikšmę.
  4. Proceso įstatyme nurodyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam teisiniam reguliavimui, apeliantas Juridinių asmenų registre nurodytus duomenis (atitinkančius oficialaus rašytinio įrodymo apibrėžtį) galėjo paneigti tik kitais objektyviais įrodymais (išskyrus liudytojų parodymus), kai nagrinėjamu atveju jo pozicija grindžiama vien silpną įrodomąją galią turinčiais asmeniniais liudijimais. Oficialiajame rašytiniame įrodyme fiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad apeliantas įmonės vadovu ir akcininku tapo sudaręs akcijų perleidimo sandorį, priėmęs įsakymą (sprendimą) dėl anksčiau vadovo pareigas ėjusio asmens atleidimo iš pareigų ir naujojo vadovo (savo asmenyje) priėmimo, nutraukus su atsakovu L. M. sudarytą darbo sutartį bei sudarius naują sutartį su apeliantu. Tačiau apeliantas, iš esmės skirtingais pagrindais nurodydamas įrašo Juridinių asmenų registre neteisėtumą (pvz., jog akcininku ir vadovu tapo apgaulės įtakoje, jog pareigas ėjo fiktyviai, jog sandoriai, lėmę jo pareigas, sudaryti suklastojus parašą), remiasi tik deklaratyviais teiginiais ir subjektyviomis prielaidomis. Apeliantas nesiėmė savalaikių veiksmų, kad sandoriai ir juridiniai faktai, lėmę jam atitinkamas pareigas ir neatitinkantys jo valios, būtų panaikinti, remiantis leistinais pažeistų teisinių gynimo būdais. Kita vertus, paaiškėjusi aplinkybė, jog apeliantas ir anksčiau ėmėsi atitinkamų veiksmų, sudarė sandorius dėl vadovavimo kitiems juridiniams asmenims ir neneigė susitikęs su neįvardintais asmenimis tokių sandorių sudarymo tikslu, laidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantas turėjo suprasti sudaromų sandorių ir atliekamų veiksmų esmę, jų prasmę, taigi, turėjo suvokti ir jam tenkančią atsakomybę. Vien ta aplinkybė, jog apeliantas tikėjo buvęs fiktyviu ir už nieką neatsakingu įmonės vadovu, nepaneigia juridinio fakto, jog ginčui aktualiu metu jis buvo UAB Sunetora akcininku ir vadovu, ėjo direktoriaus pareigas, o nurodytu pagrindu jam kilo pareiga inicijuoti jam priklausančio ir jo vadovaujamo nemokaus juridinio asmens bankroto procesą. Asmens, tokioje situacijoje suvokiančio atliekamų veiksmų esmę, lūkesčiai, jog susitarimas būti įmonės akcininku ir vadovu tik dėl akių, jam esą nesukels teisinių pasekmių, neturi pagrindo ir neatitinka protingumo ir atidumo reikalavimų. Kita vertus, nepateikus objektyvių duomenų, nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog susitarimas dėl tariamo vadovavimo įmonei iš tiesų egzistavo (CPK 178 straipsnis).
  5. Teisėjų kolegija negali pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog ieškovės reikalavimus, pareikštus apeliantui, jos pateikti įrodymai pagrindžia nepakankamai, o bylos nagrinėjimo metu surinktų duomenų visuma esą sudarė pagrindą spręsti tik dėl atsakovo L. M. atsakomybės. Šiam argumentui įvertinti reikšmingi yra kasacinio teismo išaiškinimai, susiję su įrodinėjimu bei įrodymų vertinimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Taip pat ne kartą buvo pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Apeliaciniame procese pakartotinai įvertinus surinktus įrodymus konstatuotina, kad apeliantas ieškovės nurodytu laikotarpiu buvo įmonės akcininkas ir vadovas. Kaip minėta, šią aplinkybę patvirtina tiek oficialiųjų rašytinių įrodymų savybėmis pasižymintys objektyvūs duomenys, tiek netiesiogiai iliustruoja paties apelianto liudijimas (apeliantas, nors ir aiškindamas apie ginčijamų teisinių santykių fiktyvumą, iš esmės neneigia tokių sandorių ir juridinių faktų egzistavimo galimybės). Ginčui reikšmingo vadovavimo įmonei fakto nepaneigia deklaratyvi apelianto gynybinė versija dėl galimo teisinių santykių fiktyvumo, apgaulės panaudojimo ar galimo parašų klastojimo. Ieškovei pateikus jos reikalavimus patvirtinančius įrodymus, atsakovai (įskaitant ir A. K.) tų reikalavimų nepagrįstumą įrodančių duomenų nepateikė, todėl nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė esą nepagrįstą sprendimą, jog išvadų formulavimui rėmėsi tik vienos šalies pateiktais įrodymais.
  6. Apeliantas, be kita ko, akcentuoja, kad UAB Sunetora bankrotas buvo tyčinis. Šiai aplinkybei pagrįsti išsamus teisinis vertinimas nėra būtinas, kadangi tyčinio bankroto faktas konstatuotas įsiteisėjusia teismo nutartimi (žr. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą UAB Sumetora bankroto byloje, CPK 182 straipsnio 2 punktas). Tačiau kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog kitas atsakovas – L. M. atsakingas už visą ieškovės patirtą žalą, t. y. neapsiribojant vien jo vadovavimo įmonei laikotarpiu. Šiai pozicijai pagrįsti apeliantas akcentuoja Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. baudžiamojo įsakymo, priimto baudžiamojoje byloje Nr. 1-713-749/2015, turinį. Apeliantas nurodo į tai, jog atsakovas L. M. baudžiamojoje byloje nuteistas už apgaulingą UAB Sunetora apskaitos tvarkymą.
  7. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą civilinėje byloje nereikia įrodinėti nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškinant ir taikant šią teisės normą teismų praktikoje suformuluota aktuali nagrinėjamai bylai taisyklė, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar ją padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai neturi prejudicinės galios civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-378/2009; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; kt.).
  8. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto baudžiamojo įsakymo turinį, šiame rašytiniame įrodyme neįžvelgia apelianto akcentuojamų aplinkybių, kurios šalintų jo, kaip įmonės vadovo, civilinę atsakomybę už įmonės patirtą žalą. Baudžiamojoje byloje buvo spręsta tik dėl atsakovo L. M. baudžiamosios atsakomybės ir tik tokiu pagrindu, kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnyje nurodytu nusikaltimu. Kita vertus, akcentuojama aplinkybė, jog apeliantas nebuvo teisiamas ir nuteistas, savaime nepanaikina šio asmens civilinės atsakomybės galimumo. Baudžiamojoje byloje nenustatytos apelianto įrodinėjamos aplinkybės dėl jo tapimo įmonės akcininku ir vadovu neteisėtumo, nurodytų funkcijų atlikimo fiktyvumo. Priešingai, baudžiamojo įsakymo turinys papildomai patvirtina, kad atsakovas L. M. įmonės akcininku buvo ir įmonės vadovo pareigas ėjo tik iki 2014 m. liepos 2 d., kuomet su apeliantu sudarė akcijų perleidimo sandorį, nutraukė su įmone sudarytą darbo sutartį. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad ir po nurodytos datos atsakovas L. M. toliau atliko faktinio vadovo ar akcininko funkcijas. Nors atsakovas L. M. iš esmės patvirtino aplinkybę, jog įmonės turto ir dokumentų naujajam akcininkui ir vadovui A. K. asmeniškai neperdavė, tačiau kitos baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės (žr. apskaitą vykdžiusios darbuotojos liudijimą) patvirtina, kad apeliantas turėjo galimybę perimti įmonės dokumentus ir turtą, tačiau to nesiekė (CPK 178 straipsnis).
  9. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovas A. K. nuo 2014 m. liepos 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo (nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo) buvo UAB Sunetora vadovas. Nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada padaryta nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių.

10Dėl apelianto civilinės atsakomybės sąlygų

  1. Atsakovo A. K. apeliaciniame skunde nurodoma, jog jam negali būti taikoma civilinė atsakomybė, kadangi ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų. Pažymima, kad apeliantas neatliko neteisėtų veiksmų, nėra kaltas, o ieškovė nepateikė aiškių argumentų dėl žalos fakto, dydžio ir apelianto veiksmų, lėmusių žalos didėjimą. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus pripažįsta nepagrįstais.
  2. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė, atstovaudama ieškovės ir jos kreditorių interesus, siekia iš apelianto – buvusio įmonės vadovo ir akcininko – prisiteisti žalą. Byloje nagrinėjamas civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu, taikymo klausimas – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kaip minėta, tiek įmonės vadovo, tiek ir jos savininko civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovų veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
  3. Civilinės atsakomybės prasme pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Bankroto byla keliama nustačius vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų pagrindų, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
  4. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovei 29 193,23 Eur žala susidarė atsakovo A. K. vadovavimo laikotarpiu, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas priteisti žalą iš buvusio įmonės vadovo A. K. laikytas pagrįstu.
  5. Ginčui aktualios ĮBĮ redakcijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.
  6. Sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo klausimą ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, turi būti nustatoma, kada bendrovės vadovams atsirado ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nustačius pareigos atsiradimo momentą, galima nustatyti, kokią žalą dėl tokio bendrovės vadovo (vadovų) ir / ar kitų asmenų, turinčių pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimo procesus, neveikimo patyrė bendrovė ir jos kreditoriai. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis prejudicinę galią turinčia Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi (dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei UAB Sunetora), nustatė, kad įmonė dar 2013 metais buvo nemoki, tai yra įmonės finansinė padėtis atitiko įstatyme nurodytus nemokumo kriterijus (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Tikslus 2013 metų momentas (apibrėžtas konkrečia kalendorine diena), kuomet įmonė tapo nemoki, nenustatytas. Tačiau apelianto atžvilgiu ši aplinkybė nėra reikšminga, kadangi įmonės akcininku ir vadovu jis tapo 2014 m. liepos 2 d. Konkretaus nemokumo momento 2013 metais nustatymas neaktualus, kadangi bylos duomenys teikia pagrindą išvadai, jog apeliantas perėmė vadovavimą faktiškai nemokiai įmonei. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantas neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių tiek dėl įmonės nemokumo fakto, tiek dėl to, kad įmonė nemoki buvo visu vadovavimo įmonei laikotarpiu. Todėl apeliantui kilo neabejotina pareiga, užtikrinant įmonės ir jos kreditorių interesų apsaugą, nedelsiant inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Šioje byloje išaiškintų faktinių aplinkybių kontekste nėra reikšminga nustatyti konkretų momentą, kuomet apeliantui tapo žinoma įmonės finansinė padėtis, atitinkanti nemokumo kriterijus, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas visiškai nedėjo pastangų įvertinti įmonės mokumo situacijos, neperėmė jos turto ir dokumentų, faktiškai palikdamas ją be realaus valdymo, kas turėjo tiesioginę įtaką žalos dinamikai. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti esant veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą.
  7. Nustačius neteisėtus veiksmus, kuomet apeliantas nevykdė pareigos inicijuoti nemokios įmonės bankroto procesą, pasisakytina dėl BUAB Sunetora padarytos žalos dydžio. Apeliantas teigia, kad byloje šiuo atveju nebuvo nurodyti aiškūs argumentai dėl žalos dydžio. Nurodytas skundo argumentas nepagrįstas.
  8. BUAB Sunetora bankroto byloje patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai, bendra finansinių reikalavimų suma – 47 592,31 Eur (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Įmonės bankroto administratorė nustatė, kad kreditorių finansiniai reikalavimai pradėjo formuotis nuo 2013 m. liepos 31 d. ir iki pat bankroto bylos iškėlimo nebuvo mažinami. Įvertinus apskaitos dokumentus, nustatyta, kad atsakovo A. K. vadovavimo įmonei laikotarpiui (nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2015 m. spalio 2 d.) susidarė 29 193,23 Eur finansinių reikalavimų suma. Šių aplinkybių apeliantas nepaneigė. Taigi, apelianto atžvilgiu pareikštas reikalavimas (kreditorių patirtos žalos dalyje) atitinka finansinių reikalavimų, susidariusių jo vadovavimo įmonei laikotarpiu, sumą.
  9. Kasacinio teismo išaiškinta, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Pažymėtina, kad juridinio asmens vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
  10. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nutarties 38 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės patirtos žalos dydį nustatė remdamasis apelianto vadovavimo laikotarpiu padidėjusių kreditorinių reikalavimų suma (t. y. žalą sutapatino su padidėjusių finansinių reikalavimų suma). Tokios teismo išvados išplaukia iš nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų. Be to, ta aplinkybė, jog apelianto neveikimas (neinicijuojant bankroto proceso nemokiam juridiniam asmeniui) turėjo žalai tiesioginę įtaką padidėjusios finansinių reikalavimų sumos forma, taip pat sudaro pagrindą konstatuoti esant ir tiesioginį teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Nustačius, kad apeliantas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Apelianto deklaratyvūs teiginiai, kuriais grindžiama iš esmės visa jo pozicija dėl sandorių ir juridinių faktų, kurių pasekmėje jis tapo įmonės vadovu ir akcininku, neteisėtumo ar fiktyvumo nurodytai prezumpcijai paneigti nėra pakankami. Nustačius visų apelianto civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, ieškovės patirtos žalos dalis, atitinkanti apelianto vadovavimo įmonei laikotarpiu atsiradusią (padidėjusią) finansinių reikalavimų sumą, ieškovės naudai iš apelianto priteista pagrįstai.

11Dėl administravimo išlaidų priteisimo

  1. Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė proporcingai priteisti iš atsakovų ir UAB Sunetora bankroto administravimo išlaidas, kurias ji irgi laiko atsiradusia žala. Teismas, tenkindamas įmonės ieškinį, šias išlaidas taip pat priteisė (iš L. M. – 1 159,80 Eur ir iš A. K. – 1 840,20 Eur). Išsamesnių motyvų šiuo atveju teismas nenurodė. Kadangi apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo pateikė tik A. K. (kuris, be kita ko, ginčijo žalos faktą, kaip atsakomybės sąlygą, ir žalos dydį), teisėjų kolegija vertina tik apelianto atžvilgiu priimtos sprendimo dalies teisėtumą.
  2. ĮBĮ nuostatos nenustato garantijų, kad administratorius visais atvejais realiai gaus visą jam nustatytą atlyginimą arba įmonė / kreditoriai kompensuos visa apimtimi jo patirtas administravimo išlaidas. Administratoriaus atlyginimas nustatomas ir administravimo išlaidos patiriamos visose bankroto bylose, nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo bankroto bylą, t. y. šios išlaidos atsiranda ne kaip neteisėtų įmonės vadovo ar dalyvio veiksmų – ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo – pasekmė, o iš bankroto bylos, nepaisant to, kas ir kada ją inicijuoja, iškėlimo fakto. Kolegijos vertinimu, šios rūšies išlaidos, patirtos UAB Sunetora bankroto procese, neturi ryšio su apelianto, kaip buvusio įmonės vadovo, pareigos inicijuoti bankroto procesą nemokiam juridiniam asmeniui nevykdymu, todėl pirmosios instancijos teismo iš apelianto priteistos nepagrįstai.
  3. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi įtakos apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
  4. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai tenkino atsakovui A. K. pareikštą reikalavimą, tačiau be pagrindo ieškovės naudai iš atsakovo priteisė bankroto administravimo išlaidų dalį, todėl iš atsakovo A. K. priteistas žalos atlyginimas mažintinas 1 840,20 Eur suma – iki 29 193,23 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

12Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Nutarties 43 punkte nurodyta bylos procesinė baigtis sudaro pagrindą atlikti pataisas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį, iš atsakovo A. K. priteistina 657 Eur žyminio mokesčio. Bylos procesinis rezultatas nesudaro pagrindo keisti kitų bylinėjimosi išlaidų (procesinių dokumentų siuntimo, trečiųjų asmenų patirtų teisinės pagalbos išlaidų) paskirstymo.
  2. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus 2017 m. birželio 2 d. sprendimu atsakovui teikiama antrinė teisinė pagalba, jis taip pat yra atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Ši lengvata taikoma tik apeliaciniame procese, todėl nesudaro pagrindo atleisti nuo pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Įrodymų dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, šalys nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 93, 98 straipsniai).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

14Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą pakeisti, sumažinant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Sunetora naudai iš atsakovo A. K. priteistą žalos atlyginimą iki 29 193,23 Eur, o valstybei iš atsakovo A. K. priteistą žyminį mokestį – iki 675 Eur.

15Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai