Byla 3K-3-477/2014
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ADB „ERGO Lietuva“ teisių ir pareigų perėmėjo „ERGO Insurance“ SE kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovui ADB „Ergo Lietuva“ dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Klaipėdos skyrius kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo ADB „Ergo Lietuva“ 117 000 Lt žalai atlyginti. Ieškovas nurodė, kad dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo V. J., kaltas asmuo

5(R. K.) savo civilinę atsakomybę buvo apsidraudęs ADB „Ergo Lietuva“. Įvykį pripažinus draudžiamuoju, R. J. buvo paskirta 117 000 Lt vienkartinė socialinio draudimo išmoka. VSDFV Klaipėdos skyrius pateikė pretenziją dėl VSDFV biudžetui padarytos žalos atlyginimo atgręžtinio reikalavimo teise, tačiau atsakovas žalos neatlygino.

6Atsakovas ADB „Ergo Lietuva“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti ir nurodė, kad pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) nuostatas vienkartinė socialinio draudimo išmoka, mokama apdraustojo mirties atveju, negali būti laikoma žalos atlyginimu deliktinės civilinės atsakomybės prasme, nes ji nėra tapati atlyginimui, kuris nustatomas ir įgyvendinamas vadovaujantis civilinės teisės reguliuojamo deliktinės civilinės atsakomybės instituto normomis.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, konstatavo, kad socialinio draudimo įstaigos – ieškovo reikalavimo teisė į kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką – atsakovą yra ne absoliuti, o ribojama asmens patirtos turtinės žalos dydžiu kiekvienu konkrečiu atveju. Įvertinęs tai, kad atsakovas mirusio asmens sutuoktinei atlygino laidojimo išlaidas, teismas padarė išvadą, kad dėl šios dalies žala atlyginta. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog sutuoktinė R. J. buvo išlaikoma mirusiojo ar turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, nes jos draudžiamosios pajamos buvo beveik dešimt kartų didesnės, todėl jai ir buvo skirta tik vienkartinė, o ne periodinė draudimo išmoka, kurios tikslas – kompensuoti negautas pajamas. Dėl šių priežasčių teismas padarė išvadą, kad sutuoktinė žalos dėl negautų pajamų nepatyrė, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo atlyginti ieškovui žalos, patirtos išmokėjus vienkartinio draudimo išmoką mirusiojo sutuoktinei.

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo VSDFV Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą, jį tenkino, 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir paskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

10Teismas nurodė, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Vienkartinio draudimo išmoka yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatytų žalos elementų. Socialinio draudimo išmokos, nustatytos NADPLSDĮ, iš dalies atlieka žalos kompensavimo funkciją ir įskaitomos į atlygintiną žalą. Nors socialinio draudimo įstaigos reikalavimo teisė kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui nėra absoliuti, ginčo atveju žuvusiojo sutuoktinei išmokėta vienkartinė kompensacija, apskaičiuota pagal standartizuotas formules, reiškia, jog toks žalos atlyginimas gali atitikti realiai padarytos žalos dydį, bet gali jo ir neatitikti – būti mažesnis ar didesnis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju turėtų būti preziumuojama, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad išmokėta vienkartinio draudimo išmoka visiškai kompensuoja žuvusiojo sutuoktinės patirtus nuostolius, o atsakovas neįrodė, kad išmokėta išmoka viršija jos patirtą žalą. Negautas pajamas nagrinėjamu atveju sudaro ne tik žuvusiojo gautos pajamos, bet ir UAB „Gilova“, kurios direktoriumi jis buvo, gautos pajamos. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2010 m. Klaipėdos apskrityje vyrų vidutinė gyvenimo trukmė buvo 68,29 metų, taigi V. J., kuris eismo įvykio metu buvo 52 metų, galėjo gyventi dar 16 metų ir teikti materialinę paramą savo sutuoktinei. Be to, nėra pagrindo spręsti, kad žuvusiojo darbo užmokestis ir pajamos iš juridinio asmens veiklos ateityje negalėtų padidėti ir taip kiekvienam iš šeimos narių tektų didesnė pajamų dalis.

11Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija padarė išvadą, kad sutuoktinei išmokėta vienkartinė išmoka neviršija jos dėl eismo įvykio patirtos žalos, atitinka visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principą, bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog R. J. nebuvo išlaikoma savo sutuoktinio, kad jie nevedė bendro ūkio, nesidalino gaunamomis pajamomis. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad mirusiojo darbo užmokestis (120 Lt neatskaičius mokesčių) buvo daug mažesnis nei sutuoktinės (vidutiniškai 1137,34 Lt per mėnesį), nepagrindžia, jog jis neprisidėjo prie bendrų šeimos, taip pat ir sutuoktinės, poreikių tenkinimo, todėl ieškovas pagrįstai teigia, kad R. J. dėl sutuoktinio mirties patirta žala atitinka vienkartinę draudimo išmoką.

12III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

13Kasaciniu skundu atsakovas ADB „ERGO Lietuva“ teisių ir pareigų perėmėjas „ERGO Insurance“ SE prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

14Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15Dėl socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisės apimties. Pagal Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, socialinio draudimo įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis lygi šio asmens veiksmais padarytos turtinės žalos dydžiui deliktinės civilinės atsakomybės prasme.

16Turtinės žalos, susijusios su asmens gyvybės atėmimu, nustatymo klausimas yra reglamentuojamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPD įstatymas) 15 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalai atlyginti dėl maitintojo netekimo. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam.

17Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (toliau – Taisyklės), 11 punkte nustatyta, kad žalos, atsiradusios dėl nukentėjusio trečiojo asmens gyvybės atėmimo, dydį nustato atsakingas draudikas ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras. Žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į mirusįjį laidojusių asmenų pateiktus dokumentus, įrodančius protingas išlaidas, patirtas dėl laidojimo, įskaitant laidojimo pašalpas, gautas pagal teisės aktus, ir vadovaujantis kitais gautais dokumentais apie žalą. Mirusiojo pajamų dalis, kurią gaudavo asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, apskaičiuojama vadovaujantis Taisyklių 8–10 punktuose nustatyta tvarka, atsižvelgiant į mirusiojo gautas pajamas, išlaikytinių skaičių ir išlaikytinių gaunamas socialinio draudimo išmokas, susijusias su maitintojo netekimu.

18Remiantis nurodytų teisės aktų turiniu darytina išvada, kad asmens gyvybės atėmimo atveju draudikas atlygina tokią turtinę žalą: laidojimo išlaidas ir žalą netekus maitintojo, kuri apskaičiuojama atsižvelgiant į pajamų, kurias maitintojas gaudavo iki mirties, dydį.

19Dėl turtinės žalos atlyginimo ir įrodymų. Nagrinėjamoje byloje atsakovas eismo įvykyje žuvusio asmens sutuoktinei atlygino 4528,58 Lt laidojimo išlaidų, 8089 Lt išlaidų kapavietei sutvarkyti ir 8632 Lt neturtinės žalos. Kadangi atsakovas atlygino laidojimo ir kapavietės sutvarkymo išlaidas, ieškovo pagal NADPLSDĮ išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus gali būti vertinama tik žalos dėl maitintojo netekimo atlyginimo aspektu.

20Taisyklių 9 punkte nustatyta, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, valstybės tarnautojams, valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams negautos pajamos apskaičiuojamos pagal vidutinį darbo užmokestį, kuris apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į V. J. ir R. J. per 3 mėnesius iki eismo įvykio gautas pajamas. Šiuo laikotarpiu V. J. pajamos buvo beveik dešimt kartų mažesnės nei jo sutuoktinės, todėl akivaizdu, kad žuvusysis nebuvo savo sutuoktinės maitintojas.

21Vadovaujantis CK 3.87 straipsnio 1 dalies, 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 3.117 straipsnio 1 dalies nuostatomis galima teigti, kad vidutinės V. J. ir R. J. šeimos pajamos (neatskaičius mokesčių) buvo 1257,34 Lt per mėnesį, taigi, atsižvelgiant į sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją, iš bendrų šeimos pajamų kiekvienam sutuoktiniui tekdavo po 628,67 Lt. Tai reiškia, kad iš R. J. gaunamų pajamų jos sutuoktiniui tekdavo 508,67 Lt. Po sutuoktinio žūties šia suma (508,67 Lt) R. J. gaunamos pajamos nebemažėja, nes visa jos gaunamų pajamų suma lieka tik jai. Esant šiai faktinei situacijai pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. J. nepatyrė žalos dėl maitintojo netekimo, todėl ieškovo išmokėta socialinio draudimo išmoka ji nėra atlyginama.

22Net jeigu būtų galima teigti, kad žuvusysis teikė išlaikymą savo žmonai, kas mėnesį skirdamas pusę savo atlyginimo, per metus išlaikymo suma nesiektų nė 500 Lt. R. J. išmokėta 117 000 Lt socialinio draudimo išmoka, šios sumos pakaktų daugiau nei 234 metams, nors Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis statistiniais duomenimis, sprendė, kad V. J. galėjo gyventi dar 16 metų. Taigi, socialinio draudimo išmokos suma, tenkanti 218 metų (234–16=218) laikotarpiui, nėra susijusi su žalos atlyginimu dėl maitintojo netekimo.

23Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į uždarosios akcinės bendrovės, kurios direktoriumi buvo žuvusysis, gaunamą pelną, nes jis negali būti prilyginamas fizinio asmens pajamoms. Uždarosios akcinės bendrovės pelnas savaime netampa šio juridinio asmens akcininkų pajamomis. Net ir įskaitant įmonės pelną į sutuoktinių gaunamas pajamas laikantis įstatyme įtvirtinto sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, V. J. pajamų dydis vis tiek neprilygtų jo žmonos pajamoms, todėl ir nebūtų pagrindo teigti, kad V. J. buvo savo žmonos maitintojas. Be to, UAB „Gilova“ tęsia veiklą, o R. J. yra šios bendrovės direktorė, todėl negalima teigti, kad ji nebegauna pajamų iš įmonės veiklos.

24Teisiškai nepagrįsta laikytina ir apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad nėra pagrindo spręsti, jog žuvusiojo darbo užmokestis ir pajamos iš juridinio asmens veiklos ateityje negalėtų padidėti ir kiekvienam iš šeimos narių tektų didesnė pajamų dalis. Taip prognozuodamas teismas sukuria tam tikrą metodą, kuris leidžia pateisinti bet kokias įsivaizduojamas ateities pajamas. Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal TPVCAPD įstatymo 15 straipsnio 5 dalį, Taisyklių 11 punktą ir CK 6.284 straipsnį, žala netekus maitintojo apskaičiuojama vadovaujantis tuo pajamų dydžiu, kokį maitintojas gaudavo iki mirties, o ne pagal prognozuojamas pajamas.

25Ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

27Pagal NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalį, nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams, taigi, visos pagal NADPLSDĮ mokamos socialinio draudimo išmokos, įskaitant vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, įstatymų leidėjo įvardijamos kompensuojančiomis negautas pajamas. Dėl šios priežasties kasatoriaus teiginys, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus pagal NADPLSDĮ išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus nepadengia jokios turtinės žalos, yra nepagrįsta.

28CK 6.113 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad asmuo, kuriam reikalavimo teisė pereina regreso tvarka, įgyja reikalavimo teisę tik tokia apimtimi, kokia ją turėjo pradinis kreditorius. Konstatavus, kad aptariama vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus yra CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos žalos sudėtinė dalis, nelieka pagrindo teigti, jog socialinio draudimo įstaiga, atlyginusi mirusiojo šeimos nariui turtinę žalą, įgijo daugiau teisių negu pradinis kreditorius. Tokia pozicija Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vadovavosi 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007, kurioje kasacinis teismas nagrinėjo socialinio draudimo įstaigų, išmokėjusių išmokas pagal NADPLSDĮ, regreso teisės apimtis.

29Atsakomybės už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą klausimai klausimai detalizuoti CK 6.284 straipsnyje, tačiau pažymėtina, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos, jeigu nukentėjęs asmuo buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka (CK 6.284 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamoje byloje mirusysis buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, todėl darytina išvada, kad mirusiojo šeimos nariams padaryta žala nustatoma ir atlyginama pagal NADPLSDĮ įtvirtintas specialiąsias normas, o regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais.

30Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, atsižvelgęs į vienkartinės draudimo išmokos paskirtį, pagrįstai nustatė, kad R. J. išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus kompensuoja mirusiojo sutuoktinei padarytą turtinę žalą, neviršija jos patirtos žalos dėl sutuoktinio mirties ir atitinka visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principą.

31Kaip minėta pirmiau, šiuo atveju netaikomos CK 6.284 straipsnio nuostatos, todėl kasatoriaus argumentas, kad žalos dėl maitintojo netekimo dydis, apskaičiuotas pagal maitintojo pajamas, gautas iki jo mirties, tampa žalos dydžiu, yra nepagrįstas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atsižvelgiant į saugomo intereso svarbą, pažeidimo pobūdį ir kitas aplinkybes, galimi atvejai, kai žalos dydis pinigais įvertinamas taikant standartizuotus kriterijus ir tam tikras metodikas, todėl turėtų būti preziumuojama, jog išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008). Nagrinėjamu atveju žuvusiojo sutuoktinei išmokėta vienkartinė kompensacija VSDFV Klaipėdos skyriaus buvo apskaičiuota pagal standartizuotas formules, tai reiškia, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog jos dėl sutuoktinio mirties negautos pajamos, kaip viena sudedamųjų žalos (nuostolių) dalių buvo kompensuota išmokant vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus.

32VSDFV Klaipėdos skyrius nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad, žuvus sutuoktiniui, žala gali būti patiriama tik tuo atveju, kai žuvusio sutuoktinio pajamos buvo didesnės nei kito sutuoktinio. Sutuoktinių abipusės pareigos nurodytos CK 3.27 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgdami į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Vykdydami šias abipuses pareigas, gyvendami santuokinį gyvenimą, sutuoktiniai ne tik prisideda prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, bet kartu teikia vienas kitam materialinę ir moralinę paramą. Aplinkybė, kad mirusiojo pajamos buvo daug mažesnės už sutuoktinės pajamas, neįrodo, kad jis neprisidėjo prie bendrų šeimos, sutuoktinės, poreikių tenkinimo. Teisės doktrinoje nurodoma, kad sprendžiant, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, turi būti atsižvelgiama į šiuos kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar jos negautos dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir tai, kad bendrovė, kurioje dirbo žuvusysis, gavo didelį užsakymą, padarė pagrįstą išvadą, kad negalima teigti, jog žuvusiojo darbo užmokestis ir pajamos iš juridinio asmens veiklos ateityje negalėtų padidėti ir taip kiekvienam iš šeimos narių tektų didesnė pajamų dalis.

33Teisėjų kolegija

konstatuoja:

34IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

35Dėl socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisės apimties

36CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.

37Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia NADPLSDĮ) numatytos išmokos, mokamos apdraustam asmeniui ar jo šeimos nariams apdrausto asmens sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atvejais.

38NADPLSDĮ, be kitų dėl nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo mokamų išmokų, nustatyta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, kuri aktuali nagrinėjamoje byloje.

39Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime taip pat pasisakyta, kad dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis ir socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, dydžiai gali nesutapti: padarytos žalos dydis gali būti lygus socialinio draudimo išmokų dydžiui, už jas didesnis arba mažesnis. Šios neatitiktys galimos dėl to, kad socialinio draudimo įstaigos mokėtinos kompensacijos dydį skaičiuoja įstatyme nustatytu būdu, t. y. pagal teisės aktuose įtvirtintus objektyvius kriterijus, kurie neatspindi visų individualių, konkrečiam nukentėjusiam apdraustajam būdingų parametrų (vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus atveju – net ir jo buvusių draudžiamųjų pajamų dydžio). Tokia socialinio draudimo išmokos (dėl apdraustojo mirties patirtos žalos kompensacijos) apskaičiavimo tvarka privaloma ją mokančiai socialinio draudimo įstaigai, tačiau dėl dydžio nustatymo pobūdžio ši išmoka ne visais atvejais gali atitikti realiai padarytą žalą.

40Pirmiau nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Jeigu draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę žalą padariusiam asmenui dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę žalą padariusiam asmeniui dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta turtinė žala nukentėjusiam asmeniui.

41Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, žala iš ją padariusio asmens atgręžtinio reikalavimo atveju priteisiama nustačius jo kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi žalos padarymo faktą ir jos dydį turi įrodyti atlyginti žalą prašantis (reiškiantis atgręžtinį reikalavimą) asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014).

42Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012). Kasatoriaus teigimu, turtinės žalos, susijusios su asmens gyvybės atėmimu, nustatymo klausimas reglamentuojamas TPVCAPD įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje bei Taisyklių 11 punkte, o pajamų dalis, kurią gaudavo asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, apskaičiuojama vadovaujantis Taisyklių 8–10 punktuose nustatyta tvarka, atsižvelgiant į mirusiojo gautas pajamas, išlaikytinių skaičių ir išlaikytinių gaunamas socialinio draudimo išmokas, susijusias su maitintojo netekimu. Vadovaudamasis šiomis normomis kasatorius teigia, kad asmens gyvybės atėmimo atveju draudikas atlygina tik laidojimo išlaidas ir žalą netekus maitintojo, kuri apskaičiuojama atsižvelgiant į pajamų, kurias maitintojas gaudavo iki mirties, dydį.

43Teisėjų kolegija su tokiu aiškinimu nesutinka. Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. nutarime konstatavo, kad „<...> spręsti klausimus, susijusius su <...> žalos atlyginimu, įmanoma tik įstatyminio reguliavimo būdu.“ Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 nutarime nurodyta, kad „jokie įstatymuose expressis verbis nurodyti kriterijai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį, neturi kliudyti teismui vykdyti teisingumą – atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydį ir, vadovaujantis teise, inter alia nenusižengiant teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingą atlyginimą už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą.“ Konstitucinis teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, pažymėjo, kad „asmens teisė į žalos, padarytos pažeidus jo teises ar laisves, atlyginimą negali būti diferencijuojama pagal tai, kad asmenų teisinė padėtis skiriasi kitais požiūriais.“ Tai reiškia, kad įstatymuose expressis verbis nurodyti kriterijai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį, neturi kliudyti teismui vykdyti teisingumą ne tik sprendžiant valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais, bet ir bet kurio kito asmens veiksmais padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydžio nustatymo klausimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal bendrąją taisyklę civilinės atsakomybės už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią turtinę žalą apimtis (asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą, kriterijai, pagal kuriuos nustatoma jų patirtos žalos dydis) neturėtų skirtis priklausomai vien nuo atsakingo už gyvybės atėmimą subjekto statuso, ar vien nuo priemonių, kuriomis buvo atimta gyvybė (pvz., transporto priemonė – atimant gyvybę eismo įvykio metu; kirvis – atimant gyvybę buitinio konflikto metu, ir pan.). Civilinės atsakomybės apimties ribojimas kiekvienu atveju turi būti pagrįstas tikslu apsaugoti konkrečią aukštesnę vertybę ir proporcingas siekiamam tikslui.

44Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais, taip pat 6.248 straipsniu, taikant jį pagal analogiją siekiant nustatyti atlygintinos žalos dydžio kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. S. ir kt. v. UADB „Ergo Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014). Remiantis TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalimi, negalima daryti išvadų nei dėl asmens gyvybės atėmimo nukentėjusių asmenų realiai patirtos turtinės žalos dydžio, nei dėl jo santykio su šiems asmenims išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-338/2014).

45Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva) 3 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena valstybė narė, laikydamasi 5 straipsnio, imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė. Apdraustosios atsakomybės apimtis ir draudimo sąlygos nustatomos remiantis pirmojoje pastraipoje nurodytomis priemonėmis. Kaip nurodoma Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarime, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) yra pabrėžęs, kad „galiojančioje Bendrijos teisėje valstybėms narėms palikta laisvė nustatyti transporto priemonių eismo įvykiams taikomą civilinės atsakomybės režimą (Teisingumo Teismo 2000 m. rugsėjo 14 d. sprendimas byloje C-348/98 Mendes Ferreira v. Delgado C. F.; 2007 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje C-356/05 E. F.). Vis dėlto savo kompetenciją valstybės narės turi įgyvendinti atsižvelgdamos į Bendrijos teisę, kurios tikslas yra garantuoti, kad dėl privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo visi transporto priemonės sukeltame eismo įvykyje nukentėję keleiviai gautų savo patirtos žalos atlyginimą. <...> Nacionalinės teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios transporto priemonių eismo įvykiuose patirtos žalos atlyginimą, negali panaikinti šių nuostatų naudingumo (Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 30 d. sprendimas byloje C-537/03 K. C.). Todėl bet kuris valstybių narių nacionalinės teisės normose nustatytas pasirinktas civilinės atsakomybės režimas turi būti padengtas privalomuoju draudimu atsižvelgiant į nustatytas minimalias sumas (Teisingumo Teismo 2000 m. rugsėjo 14 d. sprendimas byloje C-348/98 Mendes Ferreira v. Delgado C. F.; 2007 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje C-356/05 E. F.).“

46Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaisant to, jog draudiko prievolė atlyginti nukentėjusiajam (ar jo reikalavimo teises perėmusiam kitam asmeniui, pvz., socialinio draudimo įstaigai) padarytą žalą atsiranda transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu, ji gali būti apribota minimalia draudimo suma (atitinkamai pagal ją – maksimalia mokėtinos draudimo išmokos suma), tačiau ne skirtingu atsakomybės režimu. Tai reiškia, kad draudikas turi atlyginti nukentėjusiajam ar kitiems teisę į žalos atlyginimą turintiems asmenims tiek, kiek turėtų atlyginti pats žalą padaręs asmuo, kurio civilinė atsakomybė apdrausta. Dėl šios priežasties vienintelis draudiko prievolę, palyginti su žalą padariusio asmens prievole, ribojantis veiksnys – TPSCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos draudimo sumos (viršutinė riba). Tai savo ruožtu suponuoja išvadą, kad nors TPSCAPDĮ atžvilgiu CK taikomas kaip lex generalis, tai nereiškia, jog sutartinės ir deliktinės prievolės yra skirtingos ar kad iš sutarties kylančią draudiko prievolę, palyginti su iš delikto kylančia asmens, kurio civilinė atsakomybė apdrausta, prievole, apriboja TPSCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalies ir Taisyklių nuostatos.

47Dėl šios priežasties, nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti kasatoriaus (draudiko) atsakomybės apimtį, būtina įvertinti žalą padariusio asmens atsakomybės apimtį pagal CK 6.245–6.255, 6.248 straipsnius ir nustatyti, kokia žala turėtų būti atlyginta žuvusiojo sutuoktinei. Nustačius šias aplinkybes, tokia pat apimtimi (iki draudimo išmokų sumų viršutinės ribos) atsako žalą padariusio asmens draudikas. Priešingas aiškinimas, apribojant draudiko atsakomybę kitais pagrindais, išskyrus draudimo išmokų ribas, pažeistų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo tikslus, sudarytų prielaidas nepagrįstai susiaurinti asmenų, kurių civilinė atsakomybė apdrausta privalomuoju draudimu, turtinius interesus ir apsunkintų nukentėjusiųjų asmenų teisės į žalos atlyginimą realizavimo procesą.

48Dėl žalos dydžio

49Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad visos pagal NADPLSDĮ mokamos draudimo išmokos įstatymų leidėjo laikomos kompensuojančiomis negautas pajamas, todėl jos yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014).

50Kasatorius nurodo, kad V. J. pajamos iki žūties buvo beveik dešimt kartų mažesnės nei jo sutuoktinės, taigi žuvusysis nebuvo savo sutuoktinės maitintojas, todėl laikytina, kad

51R. J. nepatyrė turtinės žalos dėl maitintojo netekimo ir ši žala nėra atlyginama išmokėta socialinio draudimo išmoka.

52Teisėjų kolegija šį argumentą laiko nepagrįstu.

53Pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį žuvusiojo sutuoktinis turi teisę į žalos atlyginimą. Sutuoktinių tarpusavio materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigos yra nustatytos įstatymo (CK 3.27 straipsnis), todėl vien aplinkybė, kad žuvusysis gaudavo mažesnį darbo užmokestį (120 Lt per mėnesį) nei jo sutuoktinė, nepaneigia įstatymo prezumpcijos, kad žuvusysis prisidėjo prie šeimos, taip pat ir sutuoktinės poreikių tenkinimo. Ši prezumpcija grindžiama tuo, kad savo įstatymo nustatytas materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigas kiekvienas iš sutuoktinių vykdo ne tik teikdamas išlaikymą iš savo gaunamų pajamų, bet ir kitomis formomis, pavyzdžiui, atlikdamas buities darbus, kurie taip pat turi tam tikrą ekonominę vertę. Vėliausioje kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014), apskaičiuojant likusio gyvo sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl žuvusiojo negautų pajamų, atsižvelgiama į jo gautas pajamas (imama ½ šių pajamų) ir statistinę gyvenimo trukmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks žalos apskaičiavimo metodas taikytinas ir nagrinėjamoje byloje. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad V. J. gaudavo 120 Lt per mėnesį pajamų, o Lietuvos statistikos departamento 2010 m. duomenimis Klaipėdos apskrityje vyrų vidutinė gyvenimo trukmė buvo 68 metai. Kasatorius neįrodinėjo, kad dėl sveikatos būklės, amžiaus, kokių nors ribojimų profesijai, pareigoms ar kitų priežasčių V. J., būdamas gyvas, savo darbinę veiklą būtų nutraukęs anksčiau nei vidutinė gyvenimo trukmė. Kadangi mirties dieną V. J. buvo sulaukęs 52 metų, labiausiai tikėtina, kad jis galėjo gyventi dar 16 metų, todėl V. J. dėl sutuoktinio darbo užmokesčio patirta žala apskaičiuotina taip: 120/2 x 12 x 16 = 11 520 Lt.

54Kasatorius taip pat nesutinka, kad apskaičiuojant V. J. patirtą žalą turėtų būti atsižvelgiama į UAB „Gilova“, kurios direktoriumi buvo žuvusysis, gaunamą pelną, nes jis negali būti prilyginamas fizinio asmens pajamoms.

55Teisėjų kolegija šį argumentą laiko iš dalies pagrįstu. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant dėl asmens gyvybės atėmimo padarytos turtinės žalos dydį reikėtų atsižvelgti į visas žuvusio asmens pajamas, ne tik susijusias su darbo santykiais (pvz., jei jis gaudavo dividendus, pajamas iš individualios veiklos ir pan.). Todėl, nors ir sutikdama su kasatoriaus argumentu, kad juridinio asmens pelnas negali būti prilyginamas fizinio asmens pajamoms, teisėjų kolegija sprendžia, kad tais atvejais, kai žuvusysis yra uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, bendrovės pelnas negali būti ignoruojamas apskaičiuojant žuvusiojo gautas pajamas. Nepaisant to, koks būtų sprendimas dėl bendrovės pelno naudojimo (investavimas, pelno paskirstymas dividendų forma ar kt.), bendrovės pelnas reiškia bendrovės turto augimą, kuris, nors ir netiesiogiai, tačiau proporcingai, reiškia ir jos akcininko turto didėjimą, nes, augant bendrovės turtui, paprastai auga ir jos akcijų vertė. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad apskaičiuojant dėl asmens gyvybės atėmimo patirtos žalos dydį pagal bendrovės, kurio akcininkas buvo žuvusysis, pelną, teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis gali būti laikoma žuvusiojo akcijų dalis bendrovėje, ankstesnė bendrovės pelno naudojimo praktika (ar pelnas būdavo investuojamas, ar naudojamas dividendams išmokėti), žuvusiojo ketinimai (jei juos galima nustatyti) dėl bendrovės pelno, gauto jo žūties metais, panaudojimo, juridinių asmenų pelno mokesčiai ir kt. Nustačius, kad bendrovės akcijas žuvusysis kartu su sutuoktiniu valdė bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, bendrovės gautas pelnas taip pat turi būti įvertintas, vadovaujantis pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014, suformuota taisykle, pagal kurią laikoma, kad sutuoktinių bendro turto dalys jungtinėje nuosavybėje lygios, kol neįrodyta kitaip.

56Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. J. pajamas sudarė ne tik darbo užmokestis, bet ir UAB „Gilova“, kurios direktoriumi jis buvo, gautos pajamos. Teismas nurodė, kad bendrovės pelnas 2010 metais buvo 12 533 Lt. Vis dėlto skundžiamame teismo sprendime nenurodyta, ar žuvusysis V. J. ir jo sutuoktinė buvo bendrovės akcininkai, jei taip, – kokia akcijų dalis priklausė kiekvienam iš jų. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir iš naujo faktų nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kadangi nurodytos aplinkybės yra svarbios apskaičiuojant žuvusiojo V. J. gautas pajamas ir atitinkamai – jo sutuoktinės V. J. patirtą žalą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, visiškai tenkindamas ieškinį, netinkamai aiškino ir taikė žalos dydžio nustatymą reglamentuojančias teisės normas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo. Iš naujo nagrinėjant bylą turi būti ištirtos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės, į kurias atsižvelgiant nustatomas V. J. patirtos žalos dydis.

57Kasatorius, be kita to, teigia, kad bendrovė ir po V. J. mirties tęsia veiklą, R. J. yra šios bendrovės akcininkė ir direktorė, taigi, nėra pagrindo teigti, kad ji nebegauna pajamų iš įmonės veiklos. Teisėjų kolegija šį argumentą laiko iš dalies nepagrįstu. Pirma, ta aplinkybė, kad po sutuoktinio žūties V. J. tapo UAB „Gilova“ direktore, pati savaime nesudaro pagrindo paneigti jos patirtą turtinę žalą, nes bendrovės direktorės pareigų vykdymas, be kita ko, reikalauja laiko ir pastangų, o tai proporcingai apriboja V. J. galimybes užsiimti kita pajamas teikiančia veikla. Antra, minėta, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog V. J. yra UAB „Gilova“ akcininkė, kokia akcijų dalis bendrovėje priklausė ar priklauso jai ir kokiu pagrindu atsirado nuosavybės teisės į akcijas. Šios aplinkybės, kartu su kitomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo turės būti nustatytos ir įvertintos apskaičiuojant V. J. patirtą žalą.

58Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

59Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

60Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV)... 5. (R. K.) savo civilinę atsakomybę buvo apsidraudęs ADB „Ergo Lietuva“.... 6. Atsakovas ADB „Ergo Lietuva“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 10. Teismas nurodė, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žala yra... 11. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija padarė išvadą, kad... 12. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 13. Kasaciniu skundu atsakovas ADB „ERGO Lietuva“ teisių ir pareigų... 14. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 15. Dėl socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisės apimties.... 16. Turtinės žalos, susijusios su asmens gyvybės atėmimu, nustatymo klausimas... 17. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo... 18. Remiantis nurodytų teisės aktų turiniu darytina išvada, kad asmens gyvybės... 19. Dėl turtinės žalos atlyginimo ir įrodymų. Nagrinėjamoje byloje atsakovas... 20. Taisyklių 9 punkte nustatyta, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis,... 21. Vadovaujantis CK 3.87 straipsnio 1 dalies, 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkto,... 22. Net jeigu būtų galima teigti, kad žuvusysis teikė išlaikymą savo žmonai,... 23. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į uždarosios... 24. Teisiškai nepagrįsta laikytina ir apeliacinės instancijos teismo pozicija,... 25. Ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį... 26. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:... 27. Pagal NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalį, nelaimingų atsitikimų darbe socialinis... 28. CK 6.113 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad asmuo, kuriam... 29. Atsakomybės už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą klausimai klausimai... 30. Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus,... 31. Kaip minėta pirmiau, šiuo atveju netaikomos CK 6.284 straipsnio nuostatos,... 32. VSDFV Klaipėdos skyrius nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad, žuvus... 33. Teisėjų kolegija... 34. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 35. Dėl socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisės apimties... 36. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos,... 37. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK... 38. NADPLSDĮ, be kitų dėl nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo... 39. Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime taip pat pasisakyta, kad... 40. Pirmiau nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad... 41. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, žala iš ją padariusio... 42. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, socialinio draudimo įstaiga... 43. Teisėjų kolegija su tokiu aiškinimu nesutinka. Konstitucinis Teismas 1997 m.... 44. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad draudimo išmoką... 45. Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB... 46. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad,... 47. Dėl šios priežasties, nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti kasatoriaus... 48. Dėl žalos dydžio... 49. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad visos pagal NADPLSDĮ mokamos... 50. Kasatorius nurodo, kad V. J. pajamos iki žūties buvo beveik dešimt kartų... 51. R. J. nepatyrė turtinės žalos dėl maitintojo netekimo ir ši žala nėra... 52. Teisėjų kolegija šį argumentą laiko nepagrįstu.... 53. Pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį žuvusiojo sutuoktinis turi teisę į žalos... 54. Kasatorius taip pat nesutinka, kad apskaičiuojant V. J. patirtą žalą... 55. Teisėjų kolegija šį argumentą laiko iš dalies pagrįstu. Teisėjų... 56. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. J. pajamas sudarė ne tik... 57. Kasatorius, be kita to, teigia, kad bendrovė ir po V. J. mirties tęsia... 58. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 59. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 60. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...