Byla 1A-337/2014
Dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės, teisėjų Valdimaro Bavėjano ir Viktoro Kažio, sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei, nuteistajam L. B., gynėjai advokatei Daivai Dereškevičienei, nukentėjusiajai J. B. ir jos atstovui advokatui Vytautui Jazbučiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir mažametės M. B. atstovės pagal įstatymą J. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

2Iš L. B. priteista M. B. 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, J. B. – 500 Lt išlaidoms už advokato pagalbą apmokėti; nukentėjusiajam A. B. – 1855,90 Lt laidojimo išlaidoms padengti ir civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo Marijampolės skyriui – 2047,99 Lt žalai apmokėti.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

4L. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. gruodžio 29 d., apie 18-19 val., D. B. priklausančio buto, esančio ( - ), Kybartų sen., Vilkaviškio r. sav., virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, abipusio konflikto su nukentėjusiuoju metu, tyčia peiliu vieną kartą durdamas pjovė D. B. į kaklo priekinę vidurinę dalį, tuo padarydamas paviršinę durtinę pjautinę žaizdą kaklo priekinėje vidurinėje dalyje, vieną kartą durdamas pjovė D. B. į krūtinės kairę pusę, tuo padarydamas durtinę pjautinę žaizdą krūtinės kairėje pusėje su paviršiniu krūtinkaulio sužalojimu, vieną kartą durdamas pjovė D. B. į dešinę kaklo pusę, tuo padarydamas durtinę pjautinę kiauryminę žaizdą dešinėje kaklo pusėje su bendrinės miego arterijos ir vidinės jungo venos daliniu nupjovimu, kas komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu, nuo ko 2012-12-29 įvykio vietoje D. B. mirė, tokiu būdu tyčia nužudė D. B. ir šiais veiksmais L. B. padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

5Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir mažametės M. B. atstovė pagal įstatymą J. B. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir pripažinti L. B. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bei nuteisti jį laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų. Taip pat prašo priteisti mažametei nukentėjusiajai 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

6Mano, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turėtų būti pakeistas. Teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kas nulėmė netinkamą bausmės paskyrimą. Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, buvo pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai, neatsižvelgta į teismų suformuotą praktiką tokios kategorijos bylose.

7Nesutikdama su nuteistajam paskirta bausme, apeliantė teigia, jog iš teismo išdėstytų motyvų neaišku, kodėl L. B. buvo paskirta bausmė, mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Toliau nurodoma, jog teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo L. B. nusikaltus, veikiant netiesiogine tyčia. Tokia teismo išvada, apeliantės įsitikinimu, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Nustatyta, kad nuteistasis nukentėjusįjį D. B. nužudė, panaudodamas gyvybei pavojingą įrankį – peilį (skirtą mėsai pjaustyti, 15 cm geležte). Tokią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino pats L. B. (t. 2, b. l. 163). Nuteistasis vieną kartą durdamas pjovė D. B. į krūtinės kairę pusę, tuo padarydamas durtinę pjautinę žaizdą krūtinės kairėje pusėje su paviršiniu krūtinkaulio sužalojimu. Pabrėžia, jog nuteistasis šiuo dūriu kėsinosi sužaloti žmogaus gyvybei svarbų organą – širdį. Kiti du dūriai smogti D. B. į kaklo sritį, iš kurių vienas buvo mirtinas. Akcentuoja, jog bet koks dūris peiliu žmogui į kaklo sritį yra neabejotinai pavojingas gyvybei. Specialisto išvados Nr. M 285/12 (09) 12 punkte nurodoma, kad po sužalojimų padarymo D. B. apie 1 min. laiko galėjo atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus. Tai reiškia, kad dar įvykio vietoje tebesant L. B., nukentėjusysis jau buvo be gyvybės ženklų. Akivaizdu, kad nuteistasis smurtinius veiksmus nutraukė tik tuomet, kai pamatė, kad D. B. yra nebegyvas ir, palikęs pastarąjį gulėti kraujo klane, pasiėmęs nusikaltimo įrankį - peilį, šaltakraujiškai pasišalino iš įvykio vietos ir nuėjo namo.

8Apeliantė L. B. aiškinimus teisme, kad jis buvo girtas, dėl ko greičiausiai neatsimena įvykio aplinkybių, vertina kaip norą sušvelninti atsakomybės laipsnį. Tokius nuteistojo teiginius paneigia sugyventinės J. V. parodymai, kuriuose užfiksuota, kokios būsenos L. B. buvo iš karto po D. B. nužudymo. Kaip liudytoja apklausiama J. V. 2012-12-30 parodė: „kai grįžo, L. buvo neblaivus, tačiau dar orientavosi, vaikščiojo normaliai, su savimi jokių daiktų neparsinešė. L. nusiprausė, dar pažaidė su vaiku ir po maždaug dvidešimt minučių pasakė, kad trumpam išeina" (t. 1, b. l. 169), t. y. tai rodo, kad L. B. tuoj po nužudymo nebuvo toks girtas, kad neprisimintų ką tik įvykusių aplinkybių.

9Apeliantės manymu, anksčiau išdėstyti argumentai pagrindžia, jog L. B. veikė tiesiogine tyčia. Apibrėžusi tiesioginės apibrėžtos ir neapibrėžtos tyčios požymius, neatmeta tikimybės, kad apeliacinės instancijos teismas gali nustatyti L. B. veikus tiesiogine neapibrėžta tyčia, kadangi pastarasis peiliu tyčia dūrė vieną kartą į krūtinės kairę pusę ir du kartus į kaklą, suvokė, jog tokiais veiksmais gali sutrikdyti D. B. sveikatą ar atimti jam gyvybę ir vienodai norėjo šių padarinių. Apeliantė yra kategoriškai įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, padarydamas klaidingą išvadą, jog L. B. veikė netiesiogine tyčia.

10Skunde nesutinkama su teismo išvada, kuria nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta, kad L. B. pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Tokia teismo išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Nurodoma, jog kaltininkas itin žiauriu būdu nužudęs D. B. bandė visais būdais nuslėpti šią žmogžudystę, išvengti jam gręsiančios atsakomybės. Jis su savimi po įvykio pasiėmė nusikaltimo įrankį, o, grįžęs namo, peilį bei kruviną striukę paslėpė. Sugrįžęs į žmogžudystės vietą, ir ten jau radęs nužudytojo brolį A. B., apsimetė nieko nežinantis. 2012-12-30 pirmą kartą apklausiamas kaip įtariamasis L. B. neigė savo kaltę, visais būdais klaidino ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus ir tik vėliau, slegiamas nepakeliamos įrodymų naštos, prisipažino nužudęs D. B.. Mano nesant jokio pagrindo teigti, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi nusikaltęs ir tikina, kad L. B., tik siekdamas sulaukti švelnesnės bausmės, rodo apsimestinį gailestį. Apeliantė prašo panaikinti šią L. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

11Toliau pasisakoma dėl civilinio ieškinio klausimo. Nesutinka su teismo sprendimu, kuriuo iš nuteistojo L. B. priteista mažametei M. B. 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pažymi, jog kaltininkas pilnai pripažino pareikštą ieškinį, tačiau teismas jį nepagrįstai nuo 100 000 Lt sumažino iki 40 000 Lt. Mano, jog toks ieškinio sumažinimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams, be to, teismas nenurodė argumentų, kuriais vadovaudamasis priėmė sprendimą priteisti žymiai mažesnę sumą neturtinei žalai atlyginti. Atkreipia dėmesį, kad nužudytąjį D. B. su dukra siejo stiprus dvasinis ryšys, jie nuolat bendraudavo. Nors D. B. ir nevengdavo alkoholio, tačiau, remiantis bylos duomenimis, galima vienareikšmiškai teigti, kad su dukra jis bendraudavo tik būdamas blaivas. Paskutines Kalėdas prieš nužudymą jie praleido kartu, nes nuo 2012-12-21 iki 2012-12-26 D. B. dukrą buvo pasiėmęs į savo namus. Nukentėjusysis dirbo mėsos ceche darbininku, gaudavo minimalią algą, kurios faktiškai pusę skirdavo dukros reikmėms, ją labai mylėjo, nieko negailėjo. Nukentėjusioji mažametė itin išgyvena dėl tėvo netekties, nuolat lanko jo kapą, prabūna ten ilgą laiką. Pažymi, kad teismo priteistas neturtinės žalos dydis prieštarauja ir teismų praktikai tokios kategorijos bylose, kuriose žalos atlyginimo vidurkis svyruoja nuo 50 iki 60 tūkstančių litų, nors yra nemažai atvejų, kai priteisiama ir 200 tūkstančių litų sumos.

12Paskutinėje skundo dalyje nurodoma, kad nuteistajam L. B. turėtų būti paskirta bausmė, didesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Pabrėžia, jog pastarasis įvykdė tyčinį nužudymą, veikdamas tiesiogine tyčia. Tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, konstatuota nepagrįstai. Yra tik nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Teismas, vertindamas kaltininko asmenybę, nenustatė nė vieno teigiamo bruožo, o surinkti tik neigiamai pastarąjį charakterizuojantys faktai, be to, jis niekur nedirbo, baustas administracine tvarka.

13Atsikirtimu į nukentėjusiosios ir mažametės atstovės pagal įstatymą J. B. apeliacinį skundą nuteistasis prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė tinkamą bausmę ir teisingai išsprendė civilinių ieškinių klausimus.

14Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą, nukentėjusiosios ir mažametės atstovė pagal įstatymą J. B. ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis L. B. ir jo gynėja prašė nukentėjusiosios ir mažametės M. B. atstovės pagal įstatymą J. B. apeliacinį skundą atmesti.

15Prokurorė prašė nukentėjusiosios ir mažametės M. B. atstovės pagal įstatymą J. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

16Nukentėjusiosios ir mažametės M. B. atstovės pagal įstatymą J. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

17Dėl L. B. paskirtos bausmės

18J. B. apeliaciniame skunde teigia, kad L. B. buvo paskirta per švelni laisvės atėmimo bausmė už BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą. Šio straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų. Apygardos teismas paskyrė L. B. dešimties metų laisvės atėmimo bausmę.

19Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

20L. B. pripažintas kaltu padaręs vieną baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nuteistasis nusikalstamais veiksmais sukėlė neatkuriamas pasekmes – kito žmogaus mirtį. Nusikaltimas buvo padarytas L. B. konfliktuojant su nukentėjusiuoju, abiem konflikto dalyviams pavartojus alkoholio. J. B. apeliaciniame skunde teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai pripažino, jog L. B. nužudė D. B. veikdamas netiesiogine tyčia. BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nors baudžiamajame įstatyme tiesiogiai nenurodyta, tačiau įvertinus tiesioginės ir netiesioginės tyčios valinius kaltės momentus, t. y. kaltininko psichinius santykius su pavojingų padarinių kilimu, aprašytus BK 15 straipsnyje, pripažintina, kad nusikalstama veika, padaryta kaltininkui veikiant tiesiogine tyčia, paprastai yra pavojingesnė už kaltininko padarytą nusikalstamą veiką veikiant netiesiogine tyčia. Nužudymas veikiant tiesiogine tyčia yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nori ją atimti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2004, 2K-472/2008). Nužudymo netiesiogine tyčia atveju kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2006, 2K-469/2007, 2K-485/2009, 2K-4/2012). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K–412/2014). L. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis nužudė D. B. peiliu, kurio geležtė buvo apie 15 cm (t. 2, b.l. 163). Byloje nustatyta, kad L. B., panaudodamas pavojingą asmens gyvybei įrankį, padarė D. B. sužalojimus gyvybiškai svarbiose kūno vietose, t. y. vienas sužalojimas buvo padarytas mirusiojo krūtinės kairėje pusėje, kurioje yra širdis, ir du sužalojimai buvo padaryti jo kaklo srityje. Tokią išvadą patvirtina specialisto išvadoje Nr. M 285/12(09) nurodyta aplinkybė, kad D. B. po patirtų sužalojimų galėjo apie 1 min. atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus (t. 1, b.l. 113-114). Taigi, dėl L. B. veiksmų D. B. ištiko staigi mirtis. Įvertinus D. B. padarytų sužalojimų skaičių ir jų lokalizaciją, nėra abejonių, kad nuteistojo veiksmai buvo kryptingi, siekiant sukelti nukentėjusiajam sunkias pasekmes. Iš L. B. parodymų matyti, kad jis nutraukė nusikalstamus veiksmus tik tuo metu, kai nuteistasis, sugriebtas D. B., nukrito ant pastarojo (t. 2, b.l. 16, 163). L. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad konfliktas tarp jo ir D. B. įvyko, nes šis apkaltino nuteistąjį, jog pavogė telefoną (t. 2, b.l. 12-13, 16), tuo tarpu L. B., siekdamas sušvelninti savo kaltę, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad D. B. kaltino L. B. brolį padarius vagystę (t. 2, b.l. 163). Vertinant minėtą konflikto priežastį, akivaizdu, kad nuteistojo reakcija į nukentėjusiojo pareikštus kaltinimus buvo neadekvati. Sprendžiant dėl L. B. kaltės rūšies, taip pat atsižvelgtina į tai, kad nuteistasis iš karto po nusikaltimo padarymo nesiėmė priemonių, kad D. B. būtų iškviesta greitoji medicinos pagalba. Priešingai, L. B. pasišalino iš įvykio vietos išsinešdamas nusikaltimo padarymo įrankį, kurį vėliau kartu su savo kruvina striuke paliko kitoje vietoje. Apygardos teismas nepagrįstai nustatė L. B. kaltės rūšį remdamasis iš esmės tik jo parodymais apie nagrinėjamo konflikto su D. B. priežastį ir nuteistojo psichinį santykį su pavojingų padarinių kilimu, tačiau neanalizuodamas visų šiam klausimui reikšmingų aplinkybių. Be to, tai, kad L. B. nusikaltimo padarymo metu buvo neblaivus, nėra esminė aplinkybė konstatuojant, kad jis nesiekė atsiradusių nusikalstamų pasekmių. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis nusikalto būdamas nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo būsenos, o minėtas nusikaltimo padarymo būdas, D. B. padarytų sužalojimų pobūdis ir skaičius leidžia daryti išvadą, kad L. B. suprato nusikaltimo pavojingumą ir numatė neigiamų pasekmių atsiradimo galimybę. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, pripažintina, kad L. B. padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. jis suprato, jog savo veika kėlė pavojų D. B. gyvybei, numatė, kad dėl jo veikimo gali atimti gyvybę nukentėjusiajam, ir norėjo ją atimti, todėl Kauno apygardos teismo 2013-12-30 nuosprendis dalyje dėl nustatytos L. B. kaltės rūšies atitinkamai keičiamas. J. B. apeliacinio skundo argumentai dėl L. B. veikimo tiesiogine neapibrėžta tyčia neturi reikšmės vertinant nuteistojo kaltės rūšį, tuo labiau, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog tyčios rūšys (tiesioginė apibrėžta ar neapibrėžta tyčia) išeina už įstatyminio reglamentavimo ribų, todėl teismai, spręsdami veikos kvalifikavimo klausimus, neturėtų jomis vadovautis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-382/2014).

21Pažymėtina, kad kaltininko kaltės forma ir rūšis yra tik viena iš aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, o pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Taigi, sprendžiant klausimą, ar skundžiamu nuosprendžiu L. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per švelni, aplinkybė, jog nuteistasis padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą veikdamas tiesiogine tyčia, turi būti vertinama neatsietai nuo kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių ir ji savaime nesudaro pagrindo griežtinti nuteistajam teisinę padėtį.

22Apygardos teismas nustatė vieną L. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, bei vieną L. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Analizuojant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, darytina išvada, kad ši aplinkybė pripažintina esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Tokio išaiškinimo laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, 2K-77/2013, 2K-49/2014). Kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme keičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307/2012, 2K-440/2013, 2K-78/2014). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-60/2014). Apeliantė, nesutikdama su L. B. nustatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, akcentuoja jo veiksmus po nusikaltimo padarymo ir elgesį baudžiamojo proceso pradžioje. Byloje nustatyta, kad L. B., nužudęs D. B., išsinešė iš įvykio vietos nužudymo įrankį (peilį), kurį vėliau atskirai su kruvina striuke paliko kitoje vietoje - šalia jo gyvenamojo namo esančiuose laukuose. Po to, jis pakvietė į įvykio vietą D. B. kaimynę I. Š., kuri iškvietė policijos pareigūnus. L. B. nusikaltimo padarymo dieną ir 2012-12-30 pirminėje apklausoje neprisipažino nužudęs D. B. (t. 2, b.l. 9-11). Visų pirma pasakytina, kad L. B. sugrįžimas į įvykio vietą ir nuėjimas pas D. B. kaimynę dėl nukentėjusiojo mirties rodo, kad nuteistasis nebuvo visiškai abejingas jo padarytam nusikaltimui ir atsiradusioms pasekmėms. Be to, sprendžiant dėl aptariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo, negalima apsiriboti vien tik L. B. elgesiu pirmomis dienomis po nusikaltimo padarymo. Praėjus šiek tiek daugiau nei savaitei po pirminės apklausos nuteistasis prisipažino dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo (t. 2, b.l. 12-13). Jis laikėsi šios pozicijos tolesnio baudžiamojo proceso metu (t. 2, b.l. 16, 18, 163-164), taip pat parodė nusikaltimo padarymo aplinkybes atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 2, b.l. 19-22). Iš bylos medžiagos matyti, kad L. B. prisipažinimo metu, t. y. 2013-01-09, didelė dalis ikiteisminiam tyrimui reikšmingų duomenų dar nebuvo gauta, todėl teigti, kad jo prisipažinimą lėmė byloje surinkti įrodymai, nėra teisinio pagrindo. Be to, L. B. teisiamajame posėdyje sutiko su nukentėjusiosios mažametės vardu pareikštu civiliniu ieškiniu (t. 2, b.l. 164), jis, sakydamas paskutinį žodį, atsiprašė D. B. šeimos (t. 3, b. 16). Aptartas L. B. elgesys leidžia daryti išvadą, kad apygardos teismas pagrįstai nustatė, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, kas yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tokios išvados nepaneigia J. B. apeliaciniame skunde išdėstyta L. B. gynybinė pozicija pirmomis dienomis po nusikaltimo padarymo.

23Sprendžiant dėl L. B. skirtino laisvės atėmimo bausmės dydžio, skundžiamame nuosprendyje buvo tinkamai įvertinta nuteistojo asmenybė. L. B. prieš nusikaltimo padarymą oficialiai nedirbo (t. 2, b.l. 70-71), kita vertus, nuteistasis teisiamajame posėdyje paaiškino, kad jis dirbdavo sezoninius darbus (t. 2, b.l. 163). L. B. praeityje buvo trauktas baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn (t. 2, b.l. 55, 57-58), tačiau jo teistumas išnykęs, administracinės nuobaudos negalioja. Padaryti administraciniai teisės pažeidimai nebuvo šiurkštūs. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad liudytoja J. V. teisiamajame posėdyje patvirtino, jog L. B. yra liudytojos sugyventinis, jie kartu gyveno iki suėmimo ir vedė bendrą ūkį, turi bendrą vaiką (t. 3, b.l. 13). Liudytoja V. V. parodė, kad L. B. buvo geras, šeimoje rūpinosi vaiku (t. 3, b.l. 13). Taigi, J. B. neteisi teigdama, kad byloje buvo surinkti tik L. B. neigiamai charakterizuojantys duomenys.

24BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

25Įvertinus visumą anksčiau aptartų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, pripažintina, kad L. B. paskirti J. B. apeliaciniame skunde prašomą laisvės atėmimo bausmę, didesnę nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, nėra teisinio pagrindo, nors byloje ir nustatyta, kad nuteistasis nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia. Tačiau pažymėtina, kad apygardos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo, jog „L. B. turi būti paskirtas bausmės vidurkis“. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė yra nuo septynerių iki penkiolikos metų, kas reiškia, jog šios bausmės vidurkis yra vienuolika metų (BK 61 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad L. B. už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skiriama dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, t. y. mažesnė už vidurkį. Toks skundžiamo nuosprendžio prieštaravimas išdėstytas ir J. B. apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į apygardos teismo aptartus L. B. bausmės skyrimo motyvus, teisėjų kolegijos nustatytą nuteistojo kaltės formą, J. B. apeliacinio skundo prašymą sunkinti nuteistojo teisinę padėtį, paskiriant jam griežtesnę bausmę, taip pat remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 4 dalimi, konstatuotina, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje L. B. buvo neteisingai nustatytas laisvės atėmimo bausmės dydis. Kauno apygardos teismo 2013-12-30 nuosprendis šioje dalyje keičiamas, nuteistajam už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskiriant sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį – vienuolika metų.

26Dėl civilinio ieškinio

27J. B. apeliaciniame nesutinka su apygardos teismo priteistu iš L. B. neturtinės žalos dydžiu (40 000 Lt) mažametei M. B.. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje išaiškinta, kad neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė, neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti ne tik įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes bei kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, įskaitant ir tuos, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390/2013).

28Apygardos teismas, priteisdamas mažametei M. B. neturtinės žalos dydį iš L. B., nevisapusiškai įvertino visas reikšmingas aplinkybes, o skundžiamo nuosprendžio motyvai šiuo klausimu yra formalūs ir paviršutiniški. Nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, dėl jo veiksmų mirė žmogus. M. B. motina J. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad D. B. dažnai lankydavo savo dukrą, ypač vasarą jis atvykdavo kiekvieną dieną po darbo. D. B. atvažiuodavo pas M. B. būdamas blaivus. Teismo sprendimu M. B. buvo priteista iš tėvo kas mėnesį mokėti 400 Lt alimentų. Jis, gaudamas minimalų atlyginimą, mokėdavo dukrai alimentus pagal galimybes – 200-300 Lt. Po D. B. mirties dukra gėrė nereceptinius vaistus, pablogėjo jos mokslai. M. B. nesusikaupia, verkia per pamokas ir namuose (t. 2, b.l. 164). Liudytoja I. Š. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad D. B. atsiveždavo M. B. pas save savaitgaliais, jis bendraudavo su dukra būdamas blaivus (t. 3, b.l. 12). Pats L. B. neneigė, kad D. B. palaikė ryšius su dukra (t. 2, b.l. 164). Byloje nustatyta, kad M. B. tėvai kartu negyveno, tačiau D. B. palaikė glaudžius santykius su savo dukra, stengėsi rūpintis ja. J. B. parodymai patvirtina, kad dėl tėvo mirties M. B. patyrė didelius dvasinius išgyvenimus. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į tą aplinkybę, kad nukentėjusioji dėl patirtų dvasinių išgyvenimų nedalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Skundžiamame nuosprendyje nebuvo tinkamai įvertintas M. B. amžius, kai ji neteko tėvo. Nukentėjusioji nusikaltimo padarymo metu buvo mažametė, t. y. beveik vienuolikos su puse metų. Nėra abejonių, kad jaunam žmogui, kurio asmenybė dar nėra susiformavusi, artimo šeimos nario, palaikiusio su juo glaudžius santykius, mirtis yra itin didelė netektis, sukelianti pakankamai ilgų psichologinio pobūdžio neigiamų pasekmių. L. B. prieš nusikaltimo padarymą neturėjo pastovaus darbo, pasak nuteistojo, jis neturi turto (t. 2, b.l. 163), tačiau L. B. turtinė padėtis nėra esminė aplinkybė, lemianti M. B. priteistinos neturtinės žalos dydį. Teismų praktikoje nukentėjusiesiems, patyrusiems neturtinio pobūdžio žalą dėl jų artimųjų tyčinio nužudymo, priteisiami įvairūs neturtinės žalos dydžiai, paprastai nuo 30 000 Lt iki 200 000 Lt (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82/2006, 2K-485/2009, 2K-172/2011, 2K-410/2011, 2K-569/2012, 2K-390/2013). Įvertinus civiliniame įstatyme išvardintas aplinkybes, į kurias atsižvelgiama nustatant patirtos neturtinės žalos dydį, šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismų praktiką panašiose bylose, apygardos teismo priteista iš L. B. atlyginti M. B. neturtinė žala didinama iki aštuoniasdešimties tūkstančių litų. Nors nuteistasis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme sutiko su pareikštu civiliniu ieškiniu, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo priteisti visą prašomą neturtinės žalos dydį.

29Dėl prašymo priteisti nukentėjusiosios turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti

30Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusioji J. B. ir jos atstovas advokatas V. Jazbutis prašė priteisti iš L. B. nukentėjusiosios turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja nagrinėjant bylą ir apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009).

312014-01-13 pinigų priėmimo kvito Serija LAT Nr. ( - ) išrašas patvirtina, kad J. B. sumokėjo advokatui V. Jazbučiui du tūkstančius litų už apeliacinio skundo surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Apeliacinio skundo surašymas ir pateikimas Lietuvos apeliaciniam teismui yra viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo bei savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų. J. B. trijų su puse lapo apeliaciniame skunde buvo ginčijami skirtingo pobūdžio klausimai, susiję su L. B. kaltės forma, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtu bausmės dydžiu ir nukentėjusiajai M. B. iš nuteistojo priteistu neturtinės žalos dydžiu. Baudžiamoji byla pagal J. B. apeliacinį skundą buvo išnagrinėta per vieną apeliacinės instancijos teismo posėdį, įrodymų tyrimas byloje nebuvo atliekamas. Vienas teismo posėdis, į kurį taip pat atvyko J. B. ir jos gynėjas iš kito Lietuvos miesto, neįvyko dėl kolegijos pirmininkės ir pranešėjos laikino nedarbingumo. Įvertinus visas minėtas aplinkybes, taip pat tai, kad J. B. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, iš L. B. priteisiama dalis J. B. patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti – 1 500 Lt.

32Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1-2 ir 4 punktais,

Nutarė

33Pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendį:

34Nustatyti, kad L. B. padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą veikdamas tiesiogine tyčia.

35L. B., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje, paskirti 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

36Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu iš L. B. priteistą nukentėjusiajai M. B. atlyginti 40 000 Lt neturtinę žalą padidinti iki 80 000 Lt (aštuoniasdešimties tūkstančių litų), kas atitinka 23 169,60 € (dvidešimt tris tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt devynis eurus ir šešiasdešimt euro centų).

37Kitą Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

38Priteisti J. B. iš L. B. 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų), kas atitinka 434,43 € (keturis šimtus trisdešimt keturis eurus ir keturiasdešimt tris euro centus), išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Iš L. B. priteista M. B. 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, J. B. – 500... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją... 4. L. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. gruodžio 29 d., apie 18-19 val., D. B.... 5. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir mažametės M. B. atstovė pagal... 6. Mano, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turėtų būti... 7. Nesutikdama su nuteistajam paskirta bausme, apeliantė teigia, jog iš teismo... 8. Apeliantė L. B. aiškinimus teisme, kad jis buvo girtas, dėl ko greičiausiai... 9. Apeliantės manymu, anksčiau išdėstyti argumentai pagrindžia, jog L. B.... 10. Skunde nesutinkama su teismo išvada, kuria nuteistojo atsakomybę... 11. Toliau pasisakoma dėl civilinio ieškinio klausimo. Nesutinka su teismo... 12. Paskutinėje skundo dalyje nurodoma, kad nuteistajam L. B. turėtų būti... 13. Atsikirtimu į nukentėjusiosios ir mažametės atstovės pagal įstatymą J.... 14. Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą,... 15. Prokurorė prašė nukentėjusiosios ir mažametės M. B. atstovės pagal... 16. Nukentėjusiosios ir mažametės M. B. atstovės pagal įstatymą J. B.... 17. Dėl L. B. paskirtos bausmės... 18. J. B. apeliaciniame skunde teigia, kad L. B. buvo paskirta per švelni laisvės... 19. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju... 20. L. B. pripažintas kaltu padaręs vieną baigtą nusikalstamą veiką,... 21. Pažymėtina, kad kaltininko kaltės forma ir rūšis yra tik viena iš... 22. Apygardos teismas nustatė vieną L. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę,... 23. Sprendžiant dėl L. B. skirtino laisvės atėmimo bausmės dydžio,... 24. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę... 25. Įvertinus visumą anksčiau aptartų bausmės skyrimui reikšmingų... 26. Dėl civilinio ieškinio... 27. J. B. apeliaciniame nesutinka su apygardos teismo priteistu iš L. B.... 28. Apygardos teismas, priteisdamas mažametei M. B. neturtinės žalos dydį iš... 29. Dėl prašymo priteisti nukentėjusiosios turėtas išlaidas advokato... 30. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusioji J. B. ir... 31. 2014-01-13 pinigų priėmimo kvito Serija LAT Nr. ( - ) išrašas patvirtina,... 32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 33. Pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendį:... 34. Nustatyti, kad L. B. padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129... 35. L. B., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos... 36. Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu iš L. B.... 37. Kitą Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio dalį... 38. Priteisti J. B. iš L. B. 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų),...