Byla 2A-299-943/2015
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno tiekimo“ prekybos centro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1431-230/2014 pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio bankas, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Valnetas“, ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Kauno tiekimo“ prekybos centrui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas BAB Ūkio bankas, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centrui, prašydamas pripažinti negaliojančia 2012 m. rugpjūčio 21 d. tarp AB Ūkio banko ir UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5346 nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją, grąžinant iš atsakovo ieškovui nuosavybės teise nekilnojamojo turto objektus: pastatą – betono mazgą, unikalus Nr. 1598-5002-0058, pastatą – kalkių sandėlį, unikalus Nr. 1598-5002-0069, pastatą – sandėlį, unikalus Nr. 1598-5002-0114, pastatą – kompresorinę, unikalus Nr. 1598-5002-0125 ir kitus statinius (inžinerinius) – kiemo aikštelę, unikalus Nr. 4400-2385-2697, esančius Statybininkų g. 5, Druskininkuose.

5Ieškovas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi AB Ūkio bankui iškėlė bankroto bylą, kuri įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d. Bankroto administratorius nustatė, kad 2012 m. rugpjūčio 21 d. ieškovas sudarė su atsakovu pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5346, pagal kurią ieškovas pardavė, o atsakovas už 172 000 Lt nupirko nurodytus nekilnojamojo turto objektus. Ieškovo nuomone, sandorio vertė daugiau kaip 2,5 karto mažesnė už parduoto turto rinkos vertę, todėl šis sandoris sumažino bendrovės turto vertę, pablogino jos finansinę padėtį ir pažeidė banko kreditorių interesus, taip pat yra priešingas banko veiklos tikslams, todėl šį sandorį yra pagrindas pripažinti negaliojančiu actio Pauliana ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.82 straipsnio pagrindu. Ieškovas nurodė, kad turtas buvo parduotas už 172 000 Lt, kai jo rinkos vertė Nekilnojamojo turto registro duomenimis buvo 450 400 Lt, tokia pat vertė nurodyta ir turto vertinimo ataskaitoje. Sandoris bendrovei buvo nenaudingas ir dėl to, kad buvo parduotas ne visas turto kompleksas, o tik jo dalis, nes išskaidžius turto kompleksą sumažėja viso turto komplekso vertė. Be to, ieškovui perėjo nuomos teisė į turtui naudoti reikalingą komerciškai patrauklioje Druskininkų miesto dalyje esančią žemės sklypo dalį, o tai suteikia galimybę šį objektą išnaudoti komerciniams tikslams ir didina turto vertę. Duomenų, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovas būtų turėjęs įstatyminę, sutartinę ir/ar teismo sprendimu pagrįstą teisinę prievolę sudaryti sandorį, nėra. Sandorį sudariusios šalys laikytinos nesąžiningomis, remiantis CK 6.67 straipsnio 7 punktu, nes jo sudarymo metu ieškovo stebėtojų tarybos narė ir akcininkė buvo O. G., o atsakovo akcininku – jos sutuoktinis I. G., todėl tiek ieškovas, tiek atsakovas žinojo ir / ar turėjo žinoti, kad ginčijamas sandoris neadekvačiai sumažins ieškovo turto vertę ir pažeis kreditorių teises. Kadangi ieškovas perleido didelės vertės turtą už neproporcingai mažą kainą, todėl taikytina ir CK 6.67 straipsnio 4 punkte nurodyta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Ieškovo teigimu, ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes Kauno apygardos teismas 2013 m. spalio 29 d. nutartimi pratęsė bankroto administratoriui Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte numatytą 6 mėnesių terminą nuo įmonės dokumentų gavimo sandoriams patikrinti ir nuginčyti iki 2014 m. vasario 3 d. įskaitytinai.

6Ieškovas taip pat nurodė, kad ieškinį yra pagrindas tenkinti ir vadovaujantis CK 1.82 straipsniu, nes AB Ūkio bankas, būdamas komerciniu banku, surinkdamas iš asmenų indėlius ir šias lėšas naudodamas kitoje finansinėje veikloje (skolindamas, investuodamas į vertybinius popierius ir kt.), privalėjo maksimaliai siekti iš šių veiksmų gauti pajamų ir pelno bei veikti išimtinai kreditorių interesais ir jų naudai. Todėl ieškovas, iš savo skolininkų už negrąžintas paskolas perėmęs nekilnojamąjį turtą, privalėjo jį realizuoti už maksimaliai naudingą kainą. Kadangi turtas perleistas ne už rinkos kainą, be to, parduotas jį išskaidžius, kartu perleidžiant žemės sklypo nuomos teisę, ginčijamas sandoris akivaizdžiai nenaudingas ieškovui ir jo kreditoriams. Atsakovas veikė nesąžiningai, kadangi jam, kaip juridiniam asmeniui, taikomi aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, jis turėjo įvertinti kontrahento (banko) statusą ir žinojo arba turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris prieštarauja banko veiklos tikslams.

7Pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir kaip prieštaraujantį įmonės veiklos tikslams, ieškovas prašė taikyti restituciją natūra. Kadangi atsakovas nėra perleidęs turto, į kurį nuosavybės teises įgijo ginčijimu sandoriu, turtas grąžintinas ieškovui.

8Atsakovas UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centras su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškinio argumentai dėl atsakovo nesąžiningumo yra nepagrįsti, byloje taip pat nėra visų actio Pauliana instituto taikymui būtinų sąlygų, o ieškinio argumentas, jog ginčijamas sandoris prieštarauja ieškovo veiklos tikslams, yra tik subjektyvi, neteisinga ieškovo administratoriaus nuomonė. Atsakovo teigimu, ginčijamo sandorio sudarymo būtinybę nulėmė tarp šalių susiklostę ikisutartiniai santykiai, taip pat 2012 m. gegužės 31 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutarties 4.5 punktu prisiimti įsipareigojimai. Anot jo, nėra pagrindo preziumuoti šalių nesąžiningumą tiek pagal CK 6.67 straipsnio 7 punktą, tiek pagal CK 6.67 straipsnio 4 punktą. Atsakovo teigimu, ieškovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių jo argumentą, jog turtas parduotas daugiau kaip 2,5 karto mažesne nei rinkos vertė kainą. Duomenų apie tai, kad ieškovas turėjo realias galimybes parduoti visą turto kompleksą, kaip nedalomą visumą, byloje taip pat nėra. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo ieškinį tenkinti ir CK 1.82 straipsnio pagrindu, nes sandoris neprieštarauja ieškovo veiklos tikslams. Ginčijamas sandoris buvo atlygintinis, ieškovas gavo iš sandorio sutartą kainą, kuri buvo reali, pagrįsta ir teisinga. Anot atsakovo, nepagrįstai ieškovas prašo taikyti vienašalę restituciją, tokiu būdu ignoruodamas savo pareigą grąžinti atsakovui 172 000 Lt, t. y. jo sumokėtą sandorio kainą. Be to, jo vertinimu, restitucija neturėtų būti taikoma, kadangi jis neturi galimybių atgauti turto pirkimo kainą ir kompensaciją už investicijas į ginčo turtą, todėl pritaikius restituciją atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino ir:

11Pripažino negaliojančia 2012 m. rugpjūčio 21 d. tarp AB Ūkio banko ir UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5346 nuo sudarymo momento ir pritaikė restituciją: grąžino iš atsakovo UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro ieškovui AB Ūkio bankui nuosavybės teise nekilnojamojo turto objektus: pastatą – betono mazgą, unikalus Nr. 1598-5002-0058, pastatą – kalkių sandėlį, unikalus Nr. 1598-5002-0069, pastatą – sandėlį, unikalus Nr. 1598-5002-0114, pastatą – kompresorinę, unikalus Nr. 1598-5002-0125 ir kitus statinius (inžinerinius) – kiemo aikštelę, unikalus Nr. 4400-2385-2697, esančius Statybininkų g. 5, Druskininkuose; priteisė iš ieškovo AB Ūkio banko atsakovui UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centrui 172 000 Lt, sumokėtus už parduotą nekilnojamąjį turtą;

12Priteisė iš atsakovo UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro ieškovui AB Ūkio bankui 6 020 Lt atstovavimo išlaidų;

13Priteisė iš atsakovo UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro valstybei 4 440 Lt žyminio mokesčio ir 47,41 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

14Teismas pripažino, jog yra visos sąlygos pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu, remiantis CK 6.66 straipsniu.

15Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pripažino, jog ginčo turtas parduotas už žymiai mažesnę, nei rinkos kainą. Teismo vertinimu, tiek turto perdavimo ieškovui metu nustatytos ginčo turto vertės, tiek Nekilnojamojo turto registro, tiek UAB „Turto ir verslo tyrimo centro“ 2011 m. gruodžio 21 d. atlikto vertinimo ataskaitos duomenys leidžia spręsti, kad ginčo sandoriu atsakovui perleistų statinių vertė buvo ne mažesnė kaip 450 000 Lt. Kadangi duomenys atspindi ginčo turto rinkos vertę artimu ginčo sandoriui laikotarpiu (2012 m. rugpjūčio 21 d.), kurie mažai kito nuo 2011 m. kovo 10 d. (pirmųjų turimų Nekilnojamo turto registro 2011 m. kovo 10 d. vidutinių verčių duomenų) iki 2011 m. gruodžio 21 d. atlikto turto vertinimo, o vėliau ir iki 2012 m. liepos 24 d. Nekilnojamo turto registro vidutinių verčių duomenų, teismas šiuos duomenis laikė pagrįstais ir nekeliančiais abejonių. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo remtis atsakovo pateiktu kadastrinių duomenų patikslinimu, kuris, anot atsakovo, įrodo, jog Nekilnojamojo turto registro duomenys grindžiami netiksliais ginčo statinių kadastrinių matavimų duomenimis (buvo įvertintas didesnis pastatų plotas). Anot teismo, plotų pasikeitimai buvo įvykę dar iki ginčo sandorio sudarymo, o nauji kadastriniai duomenys užfiksuoti 2014 m. vasario 5 d., kai atsakovas įgijęs ginčo statinių nuosavybę galėjo ir, kaip pats teigė, darė tam tikrus pakeitimus.

16Teismo vertinimu, UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ turto vertintojų paskaičiuota statinių vertė naudojimo pajamų vertės metodu yra pagrįsta ir pagrindžia turto vertintojų nustatytą ginčo turto rinkos vertę lyginamosios vertė būdu, nes vertinant ginčo turtą, atsižvelgta į faktinę statinių būklę. Atsakovo atstovų teiginius, jog nebuvo galima gauti pajamų, anot teismo, paneigia tai, jog pats atsakovas, prieš sudarydamas ginčo sandorį, iš pradžių prašė ieškovo išnuomoti ginčo pastatus. Taip pat teismas nurodė, kad nors turto vertintojai, nustatydami rinkos vertę lyginamosios vertė būdu, palygino trijų nekilnojamojo turto objektų pardavimo kainas, iš kurių tik vieno objekto rinkos vertė nustatyta jau įvykus sandoriui, o kitų dviejų objektų rinkos kainos nurodytos pagal skelbimus, tačiau, skelbimai atspindi nekilnojamojo turto rinkos kainas. Be to, teismo nuomone, statinių vertei turi įtakos jų naudojimui perleista nuomos teisė į valstybinės žemės sklypą.

17Teismas nusprendė nesivadovauti atsakovo pateikta retrospektyvinio vertinimo ataskaita, nes ji atlikta bylos nagrinėjimo metu, atsakovui tinkamai nepasinaudojus teise prašyti byloje skirti ekspertizę, nors atsakovas apie tai buvo nurodęs atsiliepime į ieškinį,o jam teisė ir pareiga teikti papildomus įrodymus bylos nagrinėjimo metu buvo ne vieną kartą išaiškinta. Pažymėjo, kad ieškovo pateikti įrodymai apie ginčo turto rinkos vertę buvo gauti tuomet, kai ginčas dar nevyko, ieškovo nurodytą rinkos vertę patvirtina kiti įrodymai, todėl šiuos duomenis teismas laikė objektyvesniais ir patikimesniais. Teismo vertinimu, retrospektyvinio vertinimo ataskaita nevisiškai atspindi ginčo objektų rinkos vertę, nes ginčo statiniai vertinti atskirai, o ne kaip tam tikras kompleksas, be to, ginčo statinių vieta įvardinta kaip bloga, nenurodant jokių motyvų, nenurodyta lyginamųjų nekilnojamojo turto objektų vieta. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Banko 2012 metų ataskaita neturi tiesioginės įrodomosios reikšmės, kadangi šiuo atveju analizuojamas konkretaus nekilnojamojo turto vertė, o ne AB Ūkio banko nemokumo priežastys. Taip pat, teismo nuomone, tai, kad pardavus ginčo turtą buvo išskaidytas vientisas turto kompleksas, galėjo turėti esminės reikšmės likusios turto dalies rinkos vertės pasikeitimui (jos sumažėjimui), todėl atsakovui pardavus pastatų dalį, ieškovui neliko galimybių gauti viso komplekso vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismas liudytojo M. R. parodymus apie ginčo turto rinkos vertę laikė subjektyvia nuomone, nes teigdamas, kad už banko nurodytą kainą (1,8 mln. Lt) niekas nenorėjo pirkti, nenurodė jokio konkretaus pirkėjo, kuris būtų siūlęs sumažintą kainą ar būtų atsisakęs pirkti.

18Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas pripažino, jog ginčo turtas buvo parduotas už per mažą kainą, o tai sumažino banko turto apimtį ir turėjo įtakos banko mokumui, taigi, buvo pažeistos kreditorių teisės.

19Teismas sprendė, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog šalys privalėjo sudaryti ginčo sandorį. Teismas 2012 m. gegužės 31 d. naudotos betono gamybos mazgo KE 40/4-PCS įrangos pirkimo–pardavimo sutarties 4.5 punkte numatyto atsakovo įsipareigojimo nelaikė prievole sudaryti ginčo sandorį, nes sutartyje numatytas tik atsakovo įsipareigojimas sudaryti sutartį, nesusiejant to su kitos šalies pareiga, atsakovui įvykdžius nurodytas sąlygas, parduoti ginčo turtą, todėl atmetė atsakovo argumentą, kad ginčo statinių įsigijimą privalomai nulėmė betono mazgo įrangos pirkimas. Tai, anot teismo, paneigia ir iki ginčo sandorio sudarymo vykusių šalių susitarimų eiga.

20Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.67 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos, nes O. G., būdama stebėtojų tarybos nare, nebuvo AB Ūkio banko vadovas ar valdymo organo narys, tačiau atsižvelgęs į tai, kad byloje įrodyta, jog ginčo turtas buvo parduotas už daug mažesnę kainą nei nustatyta jo rinkos vertė, konstatavo esant įrodytai CK 6.67 straipsnio 4 punkte numatytai šalių nesąžiningumo prezumpcijai.

21Teismas taip pat nurodė, kad ginčo sandoris buvo akivaizdžiai nenaudingas bankui ir jo kreditoriams, taigi prieštarauja banko įstatuose įtvirtintam banko veiklos pagrindiniam tikslui, t. y. organizuojant ir vykdant veiklą gauti pajamas ir pelną, kokybiškai ir kompleksiškai aptarnauti klientus, todėl jį pripažino negaliojančiu, remiantis CK 1.82 straipsniu.

22Teismas nusprendė byloje taikyti dvišalę restituciją natūra. Teismas laikė, kad atsakovo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog jis turėjo turtą pagerinančių investicijų, nes išlaidos buvo susijusios su atsakovo veikla. Taip pat, teismo nuomone, restitucijos taikymo nepaneigia ir atsakovo pateikti dokumentai apie galimas atsakovo išlaidas dėl betono mazgo įrangos perkėlimo į kitą vietą, kadangi betono mazgo įrangos įsigijimas nesukūrė šalims imperatyvios pareigos pirkti ir ginčo statinius.

23III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

24Atsakovas UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centras apeliaciniu skundu prašo: bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; išreikalauti iš ieškovo BAB Ūkio banko administratoriaus duomenis apie tai, kokia verte buvo įvertintas ieškovui priklausęs nekilnojamasis turtas, adresu Statybininkų g. 5, Druskininkai, šį turtą iš ieškovo nuosavybės perduodant AB Šiaulių banko nuosavybėn; paskirti byloje nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, siekiant įvertinti kokia 2012 m. rugpjūčio 21 d. buvo pastato – betono mazgo, unikalus Nr. 1598-5002-0058, pastato – kalkių sandėlio, unikalus Nr. 1598-5002-0069, pastato – sandėlio, unikalus Nr. 1598-5002-0114, pastato – kompresorinės, unikalus Nr. 1598-5002-0125, bei kiemo aikštelės, unikalus Nr. 4400-2385-2697, rinkos vertė, ekspertizę pavedant atlikti teismo ekspertui G. J. B.; panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, taip pat priteisti iš ieškovo atsakovui bylinėjimosi išlaidas.

25Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

261. Ginčo statinių vertę 2012 m. rugpjūčio 21 d. įrodo UAB „STIVVF“ retrospektyvinio vertinimo ataskaita. Nepagrįstai teismas nusprendė nesivadovauti šia ataskaita: aplinkybė, kad UAB „STIVVF“ turto vertinimą atliko bylos nagrinėjimo metu, nesudaro pagrindo abejoti ataskaitos patikimumu; nagrinėjamu atveju ginčo turtas negalėjo būti vertinamas pajamų metodu, nes ginčo statiniai dėl jų apleistos būklės, gamybinės ir kitos įrangos išardymo, ginčijamo sandorio sudarymo dieną objektyviai negalėjo būti naudojami betono gamybai, be to, ginčo statinių dėl jų apleistos būklės objektyviai nebuvo įmanoma išnuomoti ir sandėliavimui; aplinkybė, kad

27UAB „STIVVF“ retrospektyvinio vertinimo ataskaitoje ginčo statinių vieta nurodyta kaip bloga, nenurodant jokių motyvų, kad nenurodyta palyginamųjų objektų vieta, nedaro ataskaitos nepatikimu įrodymu, kadangi Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas ir Turto ir verslo vertinimo metodika nenumato imperatyvaus reikalavimo ataskaitoje nurodyti motyvus, dėl kurių susiformavo vertintojo nuomonė dėl blogos vertinamo objekto vietos, taip pat nėra imperatyvaus reikalavimo ataskaitoje nurodyti palyginamųjų objektų vietą bei adresą; egzistuoja objektyvios priežastys, kurios sudarė pagrindą daryti išvadą, jog ginčo statinių vieta yra bloga; pagal Turto ir verslo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalį turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nenuginčyta teisme; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vertinimo ataskaitai, jeigu ji atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, įstatymas suteikia oficialiojo rašytinio įrodymo galią (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010).

282. Teismas netinkamai vertino UAB „Jonapolė“ 2010 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo aktą. Šiame akte nėra atskirai išskirta, kokia verte 2010 m. vasario 10 d. buvo įvertinti ginčo statiniai, todėl nepagrįstai teismas nurodė, jog ginčo statinių rinkos vertė 2012 m. rugpjūčio 21 d. buvo ne mažesnė kaip 450 000 Lt.

293. Nepagrįstai teismas ginčo statinių vertę nustatė vadovaudamasis UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaita, nes: joje turtas įvertintas 2011 m. gruodžio 21 d., o ginčo turtas parduotas 2012 m. rugpjūčio 21 d.; vertinimas buvo atliktas tokiu būdu, kurio nenumatė vertinimo ataskaitos surašymo metu galiojusi 2003 m. balandžio 3 d. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcija; 2012 m. rugpjūčio 21 d. dėl esamos apleistos fizinės būklės nebuvo jokios objektyvios galimybės ginčo statinius išnuomoti pagal jų pagrindinę paskirtį ir sandėliavimo tikslu, papildomai neinvestavus lėšų į jų remontą ir rekonstrukciją, todėl UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertintojai neturėjo teisės statinių komplekso, esančio adresu Statybininkų g. 5, Druskininkai, vertinti taikant pajamų vertės metodą; Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti netikslūs ginčo statinių kadastrinių matavimų duomenys (VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro 2014 m. kovo 24 d. išrašas patvirtina, kad informacija apie statinius yra patikslinta); Lietuvos banko ataskaitoje už 2012 m. nurodyta, kad AB Ūkio banko turtas yra labai pervertintas, kad reikšmingus turto realios vertės neatitikimus nustatė nepriklausomi auditoriai; turto vertinimas buvo atliktas AB Ūkio banko užsakymu.

304. Nepagrįstai teismas vadovavosi VĮ Registro centro Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2013 m. gruodžio 4 d. išrašais: pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką esant individualaus vertinimo ir Nekilnojamojo turto registro duomenų apie turto vertę konkurencijai, turi būti vadovaujamasi individualaus vertinimo išvadomis, nes individualaus vertinimo išvados yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2013; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014); bendrieji plotai Nekilnojamojo turto registre buvo registruoti didesni, nei jie buvo ginčijamo sandorio sudarymo dieną, be to, VĮ Registrų centro išraše nėra žymos apie tai, kad statinių plotai pasikeitė dėl atliktos rekonstrukcijos.

315. Teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl ginčo esmės ir atsakovo pateiktų į bylą įrodymų, nes: atsakovui pateikus retrospektyvinio vertinimo ataskaitą, teismas pradėjo kelti šio įrodymo nepatikimumo klausimą; teismas atmetė prašymą įpareigoti ieškovą pateikti duomenis apie turto, adresu Statybininkų g. 5, Druskininkai, vertę, gautus atlikus vertinimą po šio turto perdavimo AB Šiaulių bankui, nors šio turto įvertinimo duomenys buvo aktualūs nustatant byloje ginčo turto vertę.

326. Apeliantas, sudarydamas ginčijamą sandorį, nesielgė nesąžiningai, kadangi už perkamą turtą jis sumokėjo ieškovui rinkos kainą, todėl nagrinėjamu atveju nepagrįstai taikyta CK 6.67 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta prezumpcija.

337. Nėra pagrindo sutikti su teismu, jog ginčijamas sandoris šalims nebuvo privalomas. Teismas neįvertino, jog šalys pasiekė susitarimą, kad betono mazgo įranga parduodama tik tuo atveju, jei atsakovas perka taip pat ir ginčo statinius. Taigi ginčijamas sandoris buvo būtinas sandoris abiems šalims. Be to, ikisutartiniai santykiai bei 2012 m. gegužės 31 d. betono įrangos KE 40/4-PCS pirkimo–pardavimo sutartis įpareigojo ginčijamą sandorį sudaryti ne tik atsakovą, bet ir ieškovą.

348. Nepagrįstai teismas taikė dvišalę restituciją ir neatsižvelgė į tai, kad pripažinus sandorį negaliojančiu jau nebebus galimybės visų statinių, esančių adresu Statybininkų g. 5, Druskininkuose, parduoti kaip komplekso ir gauti didesnę pirkimo pardavimo kainą, nes dalis statinių 2014 m. liepos 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduoti R. V. ir A. R.. Apelianto nuomone, restitucija pažeis jo teises ir sudarys sąlygas ieškovui nepagrįstai praturtėti. Pritaikius restituciją atsakovui priklausytų 172 000 Lt kompensacija už padarytas investicijas ginčo turto pagerinimams ir veiklai toje teritorijoje vykdyti, todėl jis į ieškovo bankroto bylą įstotų kaip 3 eilės kreditorius, tačiau šios eilės kreditorių reikalavimai liks nepatenkinti, kadangi vien antros eilės kreditorių reikalavimai siekia milijardą Lt.

35Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas BAB Ūkio bankas prašo ieškovo apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat netenkinti atsakovo prašymų dėl ekspertizės skyrimo, duomenų išreikalavimo ir žodinio bylos nagrinėjimo.

36Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

371. Ginčijamas sandoris pažeidė ieškovo kreditorių teises, nes sudarius ginčijamą sandorį sumažėjo banko turto apimtis, be to, turtas buvo parduotas nenaudingai – sandorio vertė daugiau kaip du su puse karto buvo mažesnė už turto rinkos vertę, kas prieštarauja bendrovės veiklos tikslui iš veiklos gauti pelno.

382. Nors BUAB „Jonapolė“ turto perdavimo–priėmimo akte atskirai ginčo pastatų vertė nėra išskirta, tačiau perimto turto komplekso, kuriame yra ginčo turtas, vertinimo ataskaita nustatyta vertė yra artima perdavimo vertei, todėl yra pagrindas teigti, kad perdavimo akte nurodyta ginčo turto vertė yra pagrįsta.

393. Nepagrįstai atsakovas teigia, jog ginčo turto negalima įvertinti pajamų metodu. Vertinimo ataskaitoje, įvertinus turto būklę, vertintojai pagrįstai nusprendė, jog jie gali būti panaudoti, pavyzdžiui, sandėliavimui. Tai patvirtina ir atsakovo noras iki sandorio turtą nuomoti, be to, iki ieškovui perimant turtą jis buvo naudojamas kitų asmenų (UAB „Druskininkų statyba“, UAB „Jonapolė“, UAB „Geco Druskininkai“) veikloje.

404. Pagrįstai teismas nurodė, kad ginčo turto ploto pasikeitimai nebūtinai įvyko iki sandorio, be to, atsakovas darė tam tikrus pakeitimus, ką pats patvirtino, o sudarant vertinimo ataskaitą turto kompleksas buvo apžiūrėtas, jo būklė įvertinta.

415. Vertinimo ataskaitoje panaudotas lyginamojo metodo būdas neprieštarauja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 straipsnio 4 daliai ir Turto ir verslo vertinimo metodikos 21 punkto 1 papunkčiui, 27 punktui.

426. Teismas teisingai nurodė, kad vertinimo ataskaitos teisingumą patvirtina ir sudaryta betono įrangos vertinimo ataskaita, pagal kurią atsakovas iš ieškovo įsigijo nekilnojamąjį turtą. Be to, aplinkybę, jog ginčo turto kaina yra žymiai didesnė nei sandorio vertė, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

437. Teismas teisingai pasisakė dėl Lietuvos banko ataskaitos duomenų, kad joje buvo analizuojamos banko nemokumo priežastys, o ne konkretaus turto vertė, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmestini, kaip neatitinkantys bylos įrodymų turtinio.

448. Pagrįstai teismas nesirėmė liudytojo M. R. parodymais, nes jie yra nepagrįsti bylos duomenimis ir neobjektyvūs.

459. Ieškovui parduodant ne visą iš skolininko perimtą turto kompleksą, o jo dalį, sandoris laikytinas nenaudingu įmonei, kadangi išskaidžius turto kompleksą bei pardavus jį dalimis sumažėja viso turto komplekso vertė. Tai patvirtina vertinimo ataskaitoje išdėstyta bei bylos nagrinėjimo metu išdėstyta turto vertintojų pozicija, kad vertinamas turtas gali būti parduodamas tik kaip nedaloma visuma.

4610. Pagrįstai teismas nesivadovavo retrospektyvinio vertinimo ataskaita, nes ji sudaryta ginčo metu, vertintas ne turto kompleksas, suteikiantis galimybę išnuomoti žemės sklypą ir vykdyti veiklą, o ginčo turtas, be to, vertinimo ataskaitos turinys nemotyvuotas, su trūkumais, neįvertinta žemės sklypo dalies, į kurią atsakovui perėjo teisės, vertė. Be to, pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką turto vertinimo ataskaitos nėra laikomos turinčiais didesnę įrodomąją galią įrodymais, o yra laikomos paprastais rašytiniais įrodymais ir vertinamos kartu su byloje esančių įrodymų visuma pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1180/2002; 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2011).

4711. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su teismo šališkumu ar išankstinės nuomonės turėjimu, yra niekuo nepagrįsti.

4812. Nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą išreikalauti duomenis apie tai, kokia verte įvertintas ieškovui priklausęs nekilnojamasis turtas, adresu Statybininkų g. 5, Druskininkai (turto komplekso dalis be ginčo turto), šį turtą iš ieškovo nuosavybės perduodant AB Šiaulių banko nuosavybėn: byloje paties atsakovo jau yra pateikti duomenys apie šio turto vertę (2014 m. liepos 14 d. sandoris tarp AB Šiaulių banko ir fizinių asmenų); vertinimas atliktas pagal 2013 m. vasario 23 d. tarp VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ieškovo ir AB Šiaulių banko sudarytą trišalę sutartį dėl ieškovo dalies turto ir įsipareigojimų perdavimo AB Šiaulių bankui specifiniais, o ne rinkos vertės nustatymo tikslais; minėta sutartis ir jos duomenys yra sudaryti įstatymo pagrindu bei yra konfidencialūs; 2013 m. vasario 23 d. trišalė sutartis sudaryta kita data, nei ginčo sandoris (2012 m. rugpjūčio 21 d.).

4913. Nėra pagrindo byloje skirti ekspertizę: apeliantas šia teise nepasinaudojo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; naujų aplinkybių, kurių nebuvo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neegzistuoja; byloje yra pakankamai įrodymų dėl ginčo turto vertės; pagal atsakovo prašymą būtų atlikta ne turto komplekso, o ginčo turto vertės nustatymo ekspertizė, todėl būtų nustatyta netiksli ginčo turto vertė.

5014. Pagrįsta teismo išvada, jog ieškovas neturėjo įstatyminės, sutartinės ir / ar teismo sprendimu pagrįstos teisinės prievolės sudaryti ginčijamą sandorį, to nepatvirtina ir įrangos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, ir ikisutartiniai santykiai.

5115. Byloje įrodytas ginčo sandorio šalių nesąžiningumas.

5216. Teismas teisingai taikė restituciją, tuo tarpu apeliantas nenurodė argumentų, kodėl šioje byloje nagrinėjamas atvejis yra išimtinis, ir kad pritaikius restituciją jo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o ieškovo atitinkamai pagerėtų. Ieškovo nuomone, būtent pritaikius restituciją, būtų apginti bankrutuojančio banko ir jo kreditorių interesai.

53IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

54Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

55Dėl žodinio bylos nagrinėjimo Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013, 2014 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014). Tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja su EŽTT formuojama Konvencijos taikymo praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (žr. Oganova v. Georgia, no. 25717/03, 13 November 2007, par. 27, 28; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013, 2014 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

56Atsakovas apeliaciniu skundu prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, jog žodinis procesas šioje byloje yra būtinas, nes tik tokio proceso metu bus objektyviai ištirtos bylai reikšmingos aplinkybės, pašalinti prieštaravimai, kurie šiai dienai skundžiamame sprendime egzistuoja. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškęs apeliantas, todėl apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas. Teismo nuomone byla gali būti išnagrinėta remiantis byloje esančia medžiaga, papildomai neišklausant žodinių šalių paaiškinimų, įvertinant ir tai, kad šalys buvo išklausytos bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme.

57Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys 2012 m. rugpjūčio 21 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas (AB Ūkio bankas) pardavė, o atsakovas (UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centras) nupirko nekilnojamojo turto objektus: pastatą – betono mazgą, unikalus Nr. 1598-5002-0058, pastatą – kalkių sandėlį, unikalus Nr. 1598-5002-0069, pastatą – sandėlį, unikalus Nr. 1598-5002-0114, pastatą – kompresorinę, unikalus Nr. 1598-5002-0125 ir kitus statinius (inžinerinius) – kiemo aikštelę, unikalus Nr. 4400-2385-2697, esančius Statybininkų g. 5, Druskininkuose, (toliau – ginčo turtas) už 172 000 Lt (I t., b. l. 11-23). Pareikštu ieškiniu ieškovas BAB Ūkio bankas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, ginčija šio sandorio galiojimą tiek actio Pauliana (CK 6.66 straipsnio), tiek CK 1.82 straipsnio (dėl prieštaravimo veiklos tikslams) pagrindais.

58Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką įmonės, vykdydamos savo ūkinę veiklą, paprastai siekia pelno, tačiau jų vykdoma veikla savaime nereiškia, kad visada bus gautas pelnas, nes įmonės rezultatas gali būti ir nuostoliai. Vykdant ūkinę veiklą, įmonės vardu sudaromi įvairūs sandoriai, tarp kurių gali būti ir rizikingų. Sandorius sudaro įmonės valdymo organas, tačiau jo sudarytas sandoris savaime negali būti pripažintas negaliojančiu vien dėl to, kad jis neatitinka privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytos valdymo organų kompetencijos ar prieštarauja įmonės tikslams. Toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose nustatytais pagrindais, ir vienas jų įtvirtintas CK 1.82 straipsnyje. Remiantis šios teisės normos dispozicija sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažįstami negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai. Nesąžiningumą, vadovaujantis šioje normoje įtvirtinta samprata, patvirtina žinojimas ar turėjimas žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Be to, vadovaujantis CK 1.82 straipsnio 1 dalimi, juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai, tai reiškia, įrodyti, jog kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2012). Taigi remiantis nurodyta kasacinio teismo formuojama praktika ieškovas šioje byloje turėjo įrodyti, kad atsakovas, sudarydamas ginčijamą sandorį su ieškovu, žinojo ar turėjo žinoti, jog ieškovo sudaromas sandoris prieštarauja bendrovės tikslams.

59Actio Pauliana instituto paskirtis – užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; kt.). CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.).

60Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo esant pagrindui ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu remiantis abiem pagrindais (CK 6.66 ir 1.82 straipsniai).

61Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas atskirai neginčija pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ieškovo teisės reikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu ir dėl ieškinio senaties, todėl teisėjų kolegija dėl šių sąlygų atskirai šioje nutartyje nepasisako, pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms.

62Dėl per mažos sandorio kainos (sandorio šalių nesąžiningumo (CK 6.67 straipsnio 4 punkto prezumpcijos)) ir kreditorių interesų (ne)pažeidimo ginčijamu sandoriu

63CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Dėl to kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Remiantis kasacinio teismo praktika turto pardavimas už kelis kartus mažesnę kainą taip pat priskirtinas prie kreditoriaus teisių kitokių pažeidimų (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007; kt.). Be to, tokiu atveju, kai turtas parduodamas už daug mažesnę kainą nei nustatyta jų rinkos vertė, taikytinas CK 6.67 straipsnio 4 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013). Remiantis šia teisės norma yra pagrindas konstatuoti actio Pauliana ieškiniu ginčijamo sandorį sudariusios šalies nesąžiningumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013).

64Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje šalių pateiktus įrodymus, sprendė, jog yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovas 2012 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ginčo turtą atsakovui pardavė už per mažą kainą ir tokiu būdu buvo pažeistos AB „Ūkio bankas“ kreditorių teisės. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, teismas prie šios išvados priėjo, įvertinęs turto perdavimo ieškovui metu nustatytą ginčo turto vertę (I t., b. l. 24-27), VĮ Registro centro Nekilnojamojo turto registro duomenis apie 2012 m. liepos 24 d. atliktą vidutinių verčių nustatymą (I t., b. l. 30-47), UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ turto vertinimo ataskaitą (I t., b. l. 48-94). Ginčo turto rinkos vertei nustatyti teismas nusprendė nesivadovauti atsakovo pateikta retrospektyvinio vertinimo ataskaita (II t., b. l. 119-182).

65Apeliantas, nesutikdamas su minėta teismo išvada, apeliaciniame skunde įrodinėja, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o būtent: UAB „Jonapolė“ 2012 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo aktą (I t., b. l. 24-27), Nekilnojamojo turto registro duomenis (I t., b. l. 30-47) bei UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaitą (I t., b. l. 48-4); ir nepagrįstai nusprendė, jog 2012 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleistų atsakovui statinių vertė buvo ne 172 000 Lt, o 450 000 Lt. Anot jo, būtent pateikta retrospektyvinio vertinimo ataskaita įrodo kokia buvo ginčo statinių vertė 2012 m. rugpjūčio 21 d. – t. y. 174 000 Lt, o teismas nusprendė ja nesivadovauti, neturėdamas tam objektyvaus pagrindo.

66Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai vertino UAB „Jonapolė“ 2010 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo aktą ir nepagrįstai padarė išvadą, jog 2012 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleistų atsakovui statinių vertė buvo ne mažesnė kaip 450 000 Lt. Pažymi, kad šiame akte nėra atskirai išskirta, kokia verte ginčo statiniai buvo įvertinti 2010 m. vasario 10 d. Anot jo, nebuvo pagrindo vadovautis ir VĮ Registro centro Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2013 m. gruodžio 4 d. išrašais, nes: pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką esant individualaus vertinimo ir Nekilnojamojo turto registro duomenų apie turto vertę konkurencijai, turi būti vadovaujamasi individualaus vertinimo išvadomis, nes individualaus vertinimo išvados yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2013; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014); bendrieji plotai Nekilnojamojo turto registre buvo registruoti didesni, nei jie buvo ginčijamo sandorio sudarymo dieną. Apelianto nuomone, teismas neturėjo vadovautis ir UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaita, nes joje pateikta informacija ir išvados yra klaidingos.

67Teisėjų kolegija pažymi, kad rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008). Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis, tačiau nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose atsispindi specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir pan. turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012). Pažymėtina ir tai, kad masinį šalies nekilnojamojo turto vertinimą VĮ Registrų centras atlieka valstybės užsakymu. Masinio vertinimo būdu nustatytos žemės sklypų ir statinių vidutinės rinkos vertės naudojamos apmokestinamo turto mokestinių verčių apskaičiavimui, valstybės valdomo turto pardavimo ar nuomos kainų nustatymui, mokesčių turto paveldėjimo, dovanojimo atvejais apskaičiavimui, notarinių paslaugų kainų tvirtinant turto perleidimo sandorius nustatymui, skiriant socialinę paramą ir kitoms reikmėms. Tokiu būdu nustatyta vertė neapriboja šalių, sudarančių pirkimo–pardavimo sandorį, teisės individuliai suderinti vieną iš esminių sandorio sąlygų – kainą (CK 6.397 straipsnio 1 dalis).

68Teisėjų kolegija, atlikusi pirmosios instancijos teismo motyvuojamosios dalies analizę, nustatė, jog teismas išvadą dėl ginčo turto vertės (450 000 Lt) ginčijamo sandorio sudarymo dienai padarė įvertinęs ieškovo pateiktų įrodymų (2010 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo akto, Nekilnojamojo turto registro bei UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaitos duomenų) visumą, o ne atsižvelgęs į konkretaus įrodymo duomenis.

69Kaip matyti iš byloje pateikto BUAB „Jonapolė“ 2010 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo akto (I t., b. l. 24–27), ieškovui buvo perduotas varžytynėse neparduotas UAB „Jonapolė“ jam įkeistas turtas už varžytynėms nustatytą kainą, tarp jo buvo perduotas ir nekilnojamojo turto kompleksas, esantis Statybininkų g. 5, Druskininkuose, į kurį įeina ir ginčo statiniai, už 1 800 000 Lt sumą, taip pat žemės sklypo nuomos teisė į 6 0072 ha žemės. Iš ieškovo pateiktos UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ atliktos ieškovui priklausiusio nekilnojamojo turto, esančio nurodytų adresu (Statybininkų g. 5, Druskininkai), 2011 m. gruodžio 21 d. atlikto vertinimo ataskaitos (I t., b. l. 48–94) matyti, kad įvertinus turtą lyginamosios vertės metodu viso ten esančio nekilnojamojo turto – gamybos bazės rinkos vertė (įskaitant ir žemės sklypo nuomos teisių vertę) buvo nustatyta 1 810 000 Lt., t. y artima jau nurodytai turto perdavimo ieškovui vertei (1 800 000 Lt). Iš turto komplekso vertinimo duomenų matyti, kad ginčo turto, įėjusio į šį kompleksą, bendra vertė sudarė 446 000 Lt (be kitų statinių – kiemo aikštelės, unikalus Nr. 4400-2385-2697) (I t., b. l. 54). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė 2012 m. liepos 24 d. buvo: pastato – betono mazgo, unikalus Nr. 1598-5002-0058 – 241 000 Lt, pastato – kalkių sandėlio, unikalus Nr. 1598-5002-0069 – 16 400 Lt, pastato – sandėlio, unikalus Nr. 1598-5002-0114 – 32 300 Lt, pastato – kompresorinės, unikalus Nr. 1598-5002-0125 – 140 000 Lt, ir kitų statinių (inžinerinių) – kiemo aikštelės, unikalus Nr. 4400-2385-2697 – 20 700 Lt (t. 1, b. l. 30–47), viso ginčo turto vidutinė rinkos vertė 2012 m. liepos 24 d. buvo nustatyta 450 400 Lt dydžio.

70Apeliantas teigia, kad UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaita negali būti laikoma tinkamu įrodymu, nustatant ginčo turto rinkos vertę ginčijamo sandorio sudarymo metu, nes: joje turtas įvertintas 2011 m. gruodžio 21 d., o ginčo turtas parduotas 2012 m. rugpjūčio 21 d.; vertinimas buvo atliktas tokiu būdu, kurio nenumatė vertinimo ataskaitos surašymo metu galiojusi 2003 m. balandžio 3 d. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcija; 2012 m. rugpjūčio 21 d. dėl esamos apleistos fizinės būklės nebuvo jokios objektyvios galimybės ginčo statinius išnuomoti pagal jų pagrindinę paskirtį ir sandėliavimo tikslu, papildomai neinvestavus lėšų į jų remontą ir rekonstrukciją, todėl UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertintojai neturėjo teisės statinių komplekso, esančio adresu Statybininkų g. 5, Druskininkai, vertinti taikant pajamų vertės metodą; Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti netikslūs ginčo statinių kadastrinių matavimų duomenys (VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro 2014 m. kovo 24 d. išrašas patvirtina, kad informacija apie statinius yra patikslinta); Lietuvos Banko ataskaitoje už 2012 m. nurodyta, kad AB Ūkio banko turtas yra labai pervertintas ir šiuos reikšmingus turto realios vertės neatitikimus nustatė nepriklausomi auditoriai; turto vertinimas buvo atliktas AB Ūkio banko užsakymu.

71Kaip matyti iš UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaitos, vertinamo turto rinkos vertė buvo nustatyta naudojant pajamų ir lyginamosios vertės metodus. Turto vertintojas, atsižvelgęs į tai, kad vertinimo dieną rinkos vertė, nustatyta lyginamosios vertės metodu, labiau atspindi rinkoje susiklosčiusią realią situaciją bei labiau atitinka specialaus turto vertę, nusprendė vertinamo turto rinkos verte laikyti būtent pagal šį metodą nustatytą rinkos vertę – t. y. 1 810 000 Lt (I t., b. l. 70). Taigi nors vertinimas buvo atliekamas naudojant kelis metodus, vertinamo turto rinkos vertė galiausiai buvo nustatyta ne pajamų vertės, o lyginamosios vertės metodo pagrindu, todėl teisėjų kolegija dėl pajamų vertės metodo taikymo (ne)pagrįstumo vertinimo ataskaitoje plačiau nepasisako. Be to pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimo Nr. 244 „Dėl turto vertinimo metodikos“ (redakcija, galiojusi surašant UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaitą; toliau – Turto vertinimo metodika) 20.4. punktą turto vertintojas suderinęs su užsakovu, parenka motyvuotą turto vertės nustatymo metodą ir pagal jo taikymo principus atlieka duomenų analizę bei skaičiavimus, kurių reikia turto vertei nustatyti. Pagal Turto vertinimo metodikos 21 punktą turto vertės nustatymo metodas parenkamas atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali užsakovui ir kas, vertintojo požiūriu, geriausiai rodo turto vertę atviroje rinkoje. Vertinimo metodo pasirinkimas, teismo nuomone, pakankamai buvo motyvuotas aptariamoje UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaitoje (1.7 ataskaitos punktas).

72Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovu, kad 2012 m. rugpjūčio 21 d. dėl esamos apleistos fizinės būklės nebuvo jokios objektyvios galimybės ginčo statinius išnuomoti pagal jų pagrindinę paskirtį ir sandėliavimo tikslu. UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ turto vertintojai įvertino vertinamo turto (tarp jų ir ginčo turtą, išskyrus kitus statinius – kiemo aikšteles, unikalus Nr. 4400-2385-2697) fizinę būklę (kad yra fiziškai nusidėvėję, kad dalis yra nugriauta), tačiau vis tiek padarė išvadą, jog dalis jų gali būti panaudoti sandėliavimo (kai kurie gamybos) paskirčiai (I t., b. l. 59). Be to, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, byloje yra duomenų, įrodančių, jog pats atsakovas prieš sudarydamas ginčo sandorį, iš pradžių prašė ieškovo išnuomoti ginčo pastatus (I t., b. l. 181-182), todėl ši aplinkybė paneigia minėtus apelianto argumentus.

73Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimas buvo atliktas pažeidžiant turto vertinimo principus.

74Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d.) 6 straipsnio 4 dalyje yra pateiktas baigtinis vertinimo būdų sąrašas, t. y. kad turto vertė gali būti nustatoma pagal: pirkimo–pardavimo sandorius; turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus; pajamas, gaunamas naudojant turtą. Turto vertinimo metodikos 21.1 papunktyje nustatyta, kad palyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodo esmė yra palyginimas, t. y. turto vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Tačiau UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ ataskaitos 17 lape užfiksuota, kad statinių komplekso, esančio Statybininkų g. 5, Druskininkai, rinkos vertė 2011 m. gruodžio 21 dienai buvo nustatyta pagal rinkoje siūlomus objektus, kitaip tariant, pagal skelbimuose skelbiamas parduodamų objektų kainas, kas prieštarauja minėtam teisiniam reglamentavimui.

75Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nors turto vertintojai, nustatydami rinkos vertę lyginamosios vertės būdu, palygino trijų nekilnojamojo turto objektų pardavimo kainas, iš kurių tik vieno objekto rinkos vertė nustatyta jau įvykus sandoriui, o kitų dviejų objektų rinkos kainos nurodytos pagal skelbimus, tai nesukelia abejonių nustatytos turto vertės pagrįstumu, nes ir skelbimai atspindi nekilnojamojo turto rinkos kainas. Tai, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina Turto vertinimo metodikos 27 punkto nuostata, nustatanti, kad taikydamas palyginamosios vertės metodą, turto vertintojas turi surinkti ir analizuoti kuo daugiau duomenų apie toje vietovėje panašių objektų pirkimo–pardavimo sandorius, taip pat apie siūlomus parduoti panašius objektus. Be to, šiame punkte duomenims apie palyginamuosius objektus priskirti ir duomenys spaudoje ir kitose visuomenės informavimo priemonėse.

76UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ ataskaitos 18 puslapyje nustatyta, kad išnuomojamų ar galinčių nešti pajamas patalpų plotas yra 2992,4 kv. m. (I t., b. l. 68) (tokia ploto suma gaunasi sudėjus bendruosius komplekso statinių plotus ir iš jų sumos atėmus nugriautų statinių plotus). Apelianto nuomone, ataskaitoje naudoti Nekilnojamojo turto duomenys apie ginčo statinių kadastrinius matavimus yra netikslūs – užregistruoti žymiai didesni plotai, nei buvo iš tikrųjų. Šią išvadą apeliantas įrodinėja 2014 m. kovo 24 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis (III t., b. l. 37-46), kuriuose užfiksuota, jog yra patikslinta informacija apie ginčo statinius pagal jų faktinę būklę. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su teismu, kad iš šio išrašo negalima spręsti, kad tie plotų pasikeitimai buvo įvykę iki ginčo sandorio sudarymo, be to, nauji kadastriniai duomenys užfiksuoti 2014 m. vasario 5 d., kai atsakovas jau buvo įsigijęs ginčo turtą, o atsakovas pats patvirtino, jog darė tam tikrus pakeitimus su ginčo turtu, o atsakovas neįrodė, jog patikslinimai buvo atlikti dėl netikslių kadastrinių matavimų.

77Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal kasacinio teismo praktiką esant individualaus vertinimo ir Nekilnojamojo turto registro duomenų apie turto vertę konkurencijai, paprastai turi būti vadovaujamasi individualaus vertinimo išvadomis, nes jos yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis, tačiau, kaip jau minėta, teismas rėmėsi ne vien tik Nekilnojamojo turto registro duomenimis, bet ir kitais ieškovo pateiktais įrodymais – 2010 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo aktu bei UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaita, ir juos įvertinęs (palyginęs) kartu padarė galutinę išvadą dėl ginčo turto vertės ginčo sandorio sudarymo metu, todėl vien tai, kad teismas, be kita ko, vadovavosi ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nesudaro pagrindo teismo išvadą laikyti nepagrįsta, tuo labiau, kad atsakovo pateikti duomenys nepaneigė jos teisingumo.

78Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nors 2010 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo aktas, UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaita patys savaime neatspindi ginčo turto rinkos vertės ginčo sandorio sudarymo metu, tačiau ieškovo pateiktų duomenų pagrindu galima spręsti, jog nuo 2010 m. gruodžio 10 d. iki ginčo sandorio sudarymo (2012 m. rugpjūčio 21 d.) ginčo turto vertė iš esmės nesikeitė.

792010 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo aktas ir UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ įrodo, kad nuo 2010 m. gruodžio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 21 d. turto komplekso, į kurio sudėtį įeina ir ginčo turtas (išskyrus kitus statinius (inžinerinius) - kiemo aikšteles, unikalus Nr. 4400-2385-2697), vidutinė rinkos vertė iš esmės nepakito, net šiek tiek padidėjo (nuo 1 800 000 Lt padidėjo iki 1 810 000 Lt). Be to, turto vertinimo ataskaitos medžiagoje esančiame 2011 m. gruodžio 22 d. Nekilnojamojo turto registro išraše ginčo nekilnojamojo turto objektų (išskyrus kitus statinius (inžinerinius) - kiemo aikšteles, unikalus Nr. 4400-2385-2697, taip pat kalkių sandėlį, unikalus Nr. 1598-5002-0069, kuris UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaitoje nurodytas kaip nugriautas) vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2011 m. kovo 10 d. (I t., b. l. 81-88), bei 2013 m. gruodžio 4 d. Nekilnojamojo turto registro išraše ginčo nekilnojamojo turto objektų (išskyrus kitus statinius (inžinerinius) - kiemo aikšteles, unikalus Nr. 4400-2385-2697, taip pat kalkių sandėlį, unikalus Nr. 1598-5002-0069, kuris UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaitoje nurodytas kaip nugriautas) rinkos vertė, nustatyta 2012 m. liepos 24 d. (I t., b. l. 30-38), artimos UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ turto vertintojų nustatytai vertei (I t., b. l. 54, 82-88).

80Įvertinus tai, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis 2012 m. liepos 24 d. pastato - betono mazgo, unikalus Nr. 1598-5002-0058, pastato – sandėlio, unikalus Nr. 1598-5002-0114, pastato – kompresorinės, unikalus Nr. 1598-5002-0125 ir kitų statinių (inžinerinių) – kiemo aikštelės, unikalus Nr. 4400-2385-2697 (neįtraukiant kalkių sandėlio, unikalus Nr. 1598-5002-0069, kuris UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaitoje nurodytas kaip nugriautas) bendra vidutinė rinkos vertė buvo 434 000 Lt ir pastato - betono mazgo, unikalus Nr. 1598-5002-0058, pastato – sandėlio, unikalus Nr. 1598-5002-0114, pastato - kompresorinės, unikalus Nr. 1598-5002-0125 vidutinė rinkos vertė nežymiai skiriasi nuo UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaitoje nurodytos šio nekilnojamojo turto rinkos vertės, nesant duomenų, įrodančių, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 21 d. iki ginčo sandorio sudarymo egzistavo aplinkybės, galėjusios nulemti žymų ginčo turto rinkos vertės sumažėjimą, yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovui ginčo sandoriu ieškovui priklausęs nekilnojamasis turtas buvo perduotas už kainą, neatitinkančią rinkos vertės.

81Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog nagrinėjamu atveju negalima vadovautis atsakovo pateikta retrospektyvinio vertinimo ataskaita.

82Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (redakcija, galiojusi retrospektyvinio vertinimo ataskaitos rengimo metu) 23 straipsnyje nustatyta, kad turto arba verslo vertinimo ataskaitoje, be kita ko, turi būti nurodyta: vertinamo turto arba verslo individualūs požymiai, išskyrus atvejus, kai turto vertinimas atliekamas taikant masinį turto vertinimą; sąlygos ir aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos turto arba verslo vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta, nurodant motyvus; vertinamo turto arba verslo aprašymas; turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant turto arba verslo vertės skaičiavimus. Taigi, įstatymas numato pareigą turto vertinimo ataskaitoje pateikti vertinamo turto aprašymą ir jo individualius požymius, tačiau atsakovo pateiktoje retrospektyvinio vertinimo ataskaitoje nėra pateiktas vertinamo turto detalus apibūdinimas, išskiriant jo individualius požymius, o apsiribota informacijos iš Nekilnojamojo turto registro pateikimu ir nurodant, kad būklė yra bloga ir kad turtas yra fiziškai pažeistas (II t., 124-127), turto vertinimo ataskaitoje nedetalizuojant kodėl buvo padaryta tokia išvada. Nors įstatyme tiesiogiai nėra nurodyta, jog turi būti pateikta vertinamo turto būklės nustatymo motyvacija, tačiau tokia išvada darytina atsižvelgiant į jau minėtus turto vertinimo ataskaitos reikalavimus (kad turi būti pateiktas vertinamo turto aprašymas ir nurodyti individualūs požymiai). Tas pats pasakytina ir apie vertinamo objekto vietą, kuri laikoma sudėtine vertinamo turto aprašymo dalimi. Kaip matyti, retrospektyvinio vertinimo ataskaitoje nedetalizuota, kodėl vertinamo objekto vietovė įvertinta taip pat kaip bloga (II t., b. l. 134, 138, 143, 147).

83Retrospektyvinio vertinimo ataskaitoje vertinamo turto rinkos vertė nustatyta lyginamuoju metodu, duomenys palyginimui, vertinant nekilnojamąjį turtą, buvo parinkti iš VĮ Registrų centro duomenų bazės (II t., b. l. 128-147).

84Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. 1K-159 „Dėl turto ir verslo vertinimo metodikos patvirtinimo“ 57 punkte išaiškinta, kad lyginamojo metodo esmė – vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui. 58 punktas nustato, kad taikant lyginamąjį metodą: surenkama informacija apie ne mažiau kaip 3 per paskutinius trisdešimt šešis mėnesius įvykusių analogiško arba panašaus turto sandorių kainas, prioriteto tvarka naudojant artimiausius vertinimo datai įvykusius sandorius; įvertinami vertinamo turto ir analogiško arba panašaus turto, su kuriuo lyginamas vertinamas turtas, skirtumai ir daromos (jeigu būtina) analogiško arba panašaus turto sandorių kainų pataisos laiko, vietos, kitų sąlygų, išreiškiančių vertinamo turto ir analogiško arba panašaus turto skirtumus, požiūriu. 62 punktas nustato, kad turto vertintojas turto vertinimo ataskaitoje, be kita ko, nurodo analogiško arba panašaus turto, su kuriuo lyginamas vertinamas turtas, pasirinkimo pagrindimo aplinkybes.

85Retrospektyvinio vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad turtas, su kuriuo lyginamas vertinamas turtas, buvo pasirinktas atsižvelgiant į to turto panašumą bei skirtumus vertinamam turtui (II t., b. l. 129), tačiau nedetalizuota kodėl palyginimui buvo pasirinkti būtent lyginamosiose lentelėse nurodytų objektų sandoriai, kodėl buvo pasirinkti palyginimui objektai, kurių buvimo vieta nesutampa su vertinamo objekto vieta. Nėra aišku, kokiu pagrindu buvo nustatyta lyginamųjų objektų ir jų vietovių būklė. Šiuo atveju, teismo nuomone, lyginamajam tyrimui pasirinkti objektai yra pernelyg nutolę (jie yra Varėnos m. ar Alytaus rajone) nuo šios bylos ginčo objekto, kad būtų galima pripažinti, jog jie atitinka analogiško arba panašaus turto kriterijus pagal Turto ir verslo vertinimo metodikos 57 punktą.

86Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas abejoti atsakovo pateiktos ataskaitos išvadų dėl ginčo turto rinkos vertės ginčijamo sandorio sudarymo metu pagrįstumo, taigi ji negali paneigti ieškovo pateiktų įrodymų pagrindu padarytos teismo išvados, kad ginčo turtas atsakovui buvo parduotas už per mažą kainą, pagrįstumo. Tas pats pasakytina ir apie Lietuvos Banko 2012 metų ataskaitą. Pagrįstai teismas nurodė, kad ši ataskaita neturi tiesioginės reikšmės nustatant ginčo turto vertę ginčo sandorio sudarymo metu, nes joje buvo analizuotas AB Ūkio banko nemokumo priežastys, o ne konkretaus nekilnojamojo turto vertinimo klausimai (II t., b. l. 56-118, ataskaitos 36 psl.).

87Apeliaciniame skunde atsakovas yra pareiškęs prašymą paskirti byloje nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę.

88Teisėjų kolegija pažymi, jog šalys turi pareigą rūpintis greitu, ekonomišku bylos išnagrinėjimu, bendradarbiauti, kooperuotis bei įrodinėti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus.

89Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas atsiliepime į ieškinį buvo pareiškęs prašymą skirti byloje turto vertinimo ekspertizę (I t., b. l. 179), tačiau 2014 m. balandžio 28 d. teismo posėdžio metu atsakovo atstovė atsisakė minėto prašymo, nurodydama, kad ginčo turto vertė byloje bus įrodinėjama pateikta retrospektyvinio vertinimo ataskaita. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, apeliacinės instancijos teisme vėl reikšdamas prašymą skirti byloje turto vertinimo ekspertizę, nepaiso proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principų, nes teise prašyti teismo byloje paskirti ekspertizę nepasinaudojo pirmosios instancijos teisme, nors tokia galimybė jam buvo suteikta. Be to, byloje abi šalys pateikė specialistų išvadas (turto vertinimo ataskaitas), taigi joms nebuvo apribotos įrodinėjimo teisės. Tiek pirmojoje instancijoje, tiek apeliacinėje instancijoje buvo įvertintos abiejų šalių pateiktos turto vertinimo ataskaitos bei kiti rašytiniai įrodymai, kuriais buvo įrodinėjama ginčo turto vertė, ir dėl jų įrodomosios reikšmės buvo padarytos išvados. Šiuo atveju byloje skirti turto vertinimo ekspertizę nėra tikslinga ir dėl to, kad ekspertizės išvada neturi didesnės įrodomosios galios, nei kiti įrodymai byloje – ji teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Kitaip tariant, teismas gali nesutikti su eksperto išvadomis (CPK 218 straipsnis), todėl šiuo atveju turi būti prioritetas teikiamas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimui.

90Atsakovas ekspertizės skyrimo pagrįstumą bando įrodyti ir prie 2015 m. vasario 6 d. rašytinių paaiškinimų pridėtu nauju rašytiniu įrodymu – kitoje civilinėje byloje Nr. 2-763-173/2015 atliktos turto vertinimo ekspertizės aktu, kuris, anot atsakovo, pagrindžia, jog nagrinėjamu atveju paskyrus ekspertizę būtų galima nustatyti, jog atsakovas ginčo turtą įsigijimo už pagrįstą kainą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys neturi jokios reikšmės, sprendžiant šioje byloje turto vertinimo ekspertizės skyrimo klausimą, nes kiekvienos bylos atveju ekspertizės skyrimo tikslingumo klausimas vertinamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą. Be to, nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pats atsakovas atsisakė ekspertizės skyrimo pirmosios instancijos teisme.

91Apeliantas teigia, kad teismui atmetus prašymą įpareigoti ieškovą pateikti duomenis apie turto, esančio adresu Statybininkų g. 5, Druskininkai, vertę, kuri buvo nustatyta atlikus turto vertinimą po jo perdavimo iš ieškovo AB Ūkio banko nuosavybės AB Šiaulių bankui, byloje nebuvo nustatyta objektyvi tiesa. Anot jo, paaiškėjus, kad UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ ataskaitoje nurodyto turto rinkos vertė žymiai skiriasi nuo vertinime, atliktame turto perdavimo AB Šiaulių bankui tikslu, nurodytos vertės, byloje būtų galima padaryti išvadą dėl įrodymų, kuriais rėmėsi ieškovas, nepatikimumo. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, atsakovas analogišką prašymą dėl įrodymų išreikalavimo iš ieškovo reiškia ir apeliacinės instancijos teismui.

92Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismui neišreikalavus minėtų duomenų nebuvo pažeistos įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos bei rungimosi, dispozityvumo, betarpiškumo bei kiti civilinį procesą reglamentuojantys principai.

93Iš 2013 m. gruodžio 4 d. Nekilnojamojo turto išrašo matyti, kad dalį UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ įvertinto turto, kuris nebuvo parduotas atsakovui UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centrui, 2013 m. balandžio 22 d. sutarties pagrindu buvo perduotas AB Šiaulių bankui (I t., b. l. 38). Atsakovas į bylą yra pateikęs 2014 m. liepos 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria AB Šiaulių bankas minėto sandorio pagrindu įsigytą turtą pardavė R. V. ir A. R. (V t., b. l. 44-80).

94Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad AB Šiaulių bankui buvo perleistas turtas, į kurį nepatenka ginčo turtas, AB Šiaulių bankui perleisto turto vertinimas buvo atliktas 2013 m. vasario 23 d., o UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ turto vertinimo ataskaitoje, kurios teisingumą atsakovas siekia paneigti reikalaujamais įrodymais, turto vertė buvo nustatyta 2011 m. gruodžio 21 d., o ginčo sandoris buvo sudarytas 2012 m. rugpjūčio 21 d., t. y. daug anksčiau, sprendžia, jog atsakovo prašomi išreikalauti nauji rašytiniai įrodymai negalės atspindėti ginčo turto vertės ginčo sandorio sudarymo metu, taip pat negalės paneigti UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaitoje įvertinto turto, tuo labiau ginčo turto rinkos vertės, todėl sprendžia, jog šiuo atveju atsakovo prašymo dėl pirmosios instancijos teisme neišreikalautų rašytinių įrodymų išreikalavimo apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo tenkinti.

95Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ginčijamame sprendime teismas pagrįstai padarė išvadą, jog CK 6.67 straipsnio 4 punkte numatyta prezumpcija yra įrodyta ir yra pagrindas konstatuoti atsakovo, kaip actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį sudariusios šalies, nesąžiningumą. Kadangi ginčo sandoriu iš esmės sumažėjo banko turto apimtis, nes ginčo turtas buvo perleistas už neproporcingai mažą kainą, ir tai turėjo įtakos banko mokumui, nes ieškovo kreditoriai prarado galimybę patenkinti kreditorių reikalavimus (kaip teisingai nurodė teismas, tai patvirtina ieškovo pateikti įrodymai, o atsakovas apeliaciniame skunde atskirai neginčija šios teismo išvados pagrįstumo) (V t., b. l. 30-39), yra pagrindas daryti išvadą, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeisti ieškovo kreditorių interesai.

96Dėl sandorio privalomumo

97Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės neturėjimas sudaryti sandorį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad privaloma aplinkybe sudaryti sandorį gali būti konstatuota tik tuomet, kai pareiga sudaryti sandorį kyla iš privalomų teismo ar kitų institucijų sprendimų. Neįrodžius šių aplinkybių, galioja įstatymo nuostata, leidžianti šalims laisvai sudaryti sandorius, jeigu jie nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų ar trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat apibrėžta, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010).

98Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog atsakovo nurodytos aplinkybės neįrodo ginčijamo sandorio sudarymo privalomumo. Šios išvados atsakovas nepaneigė ir apeliacinės instancijos teisme.

99Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad 2012 m. gegužės 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigyto betono mazgo įrangos KE 40/4-PCS aptarnavimui buvo reikalingi ginčo statiniai. Jei ieškovas nebūtų pardavęs atsakovui betono mazgo įrangos, atsakovas nebūtų pirkęs ir ginčo statinių. Apelianto teigimu, jis nebūtų pirkęs betono mazgo įrangos jos išsimontavimui, nes betono mazgo įrangos išsimontavimo ir išsivežimo kaštai yra dideli. Susitarimą, kad betono mazgo įranga parduodama tik tuo atveju, jei atsakovas perka ir ginčo statinius, patvirtina ne tik rašytiniai bylos duomenys, bet ir liudytojo M. R. parodymai. Anot apelianto, tarp šalių susiklostę ikisutartiniai santykiai bei 2012 m. gegužės 31 d. betono įrangos pirkimo–pardavimo sutartis įpareigojo ginčo sandorį sudaryti ne tik atsakovą, bet ir ieškovą.

100Bylos medžiaga patvirtina, jog šalys 2012 m. gegužės 31 d. sudarė naudotos betono gamybos mazgo KE 40/4-PCS įrangos pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas iš ieškovo nupirko šią įrangą už 457 380 Lt (I t., b. l. 188-198). Šios sutarties 4.5 punkte buvo numatytas įrangos pirkėjo – atsakovo įsipareigojimas, gavus ginčo nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sandorio sudarymui ir apie 68 a žemės sklypo dalies, kurioje yra šis turtas, naudojimosi tvarkai nustatyti reikiamus kompetentingų institucijų sutikimus ir / ar leidimus ir / ar kitus dokumentus, ne vėliau kaip iki 2012 m. rugsėjo 30 d. įsigyti iš pardavėjo šį nekilnojamąjį turtą.

101Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog minėtoje sutartyje yra nustatytas tik atsakovo įsipareigojimas sudaryti sutartį, nesusiejant to su kitos šalies pareiga, atsakovui įvykdžius nurodytas sąlygas, parduoti ginčo turtą, todėl minėtų sutarties sąlygų iš tiesų negalima laikyti įpareigojančiomis abi šalis sudaryti ginčo sandorį, taigi, šis įrodymas nepatvirtina ginčo sandorio sudarymo privalomumo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sutartimi, be kita ko, buvo susitarta, jog atsakovui neįsigijus turto, jis įsipareigoja savo lėšomis išsimontuoti ir išsivežti įrangą iš gamybinės teritorijos (sutarties 4.5 punktas), kas taip pat paneigia apelianto teiginius apie tai, kad ši sutartis abi šalis įpareigojo sudaryti ginčo sandorį. Šiuo atveju betono mazgo įrangos išmontavimo kaštų dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi teisinės reikšmės vertinant ginčo sandorio sudarymo privalomumą, todėl kolegija plačiau dėl to nepasisako.

102Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, jog byloje surinkti duomenys paneigia atsakovo teiginius, kad ginčo statinių įsigijimą privalomai nulėmė betono mazgo įrangos pirkimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas iš pradžių betono mazgo įrangos eksploatavimui prašė išnuomoti tik vieną pastatą – sargo namelį, ir 3 600 kv. m. kiemo aikštelės (I t., b. l. 181), vėliau ir ginčo statinius su 6800 kv. m. kiemo aikštele (I t., b. l. 182), dar vėliau – prašė ginčo statinius pirkti (I t., b. l. 184). Taigi betono mazgo įrangos eksploatavimui būtų pakakę ir statinių nuomos, be to, kaip jau buvo nurodyta šalys buvo aptarusios ir šios įrangos išmontavimo galimybę, taigi ginčo turto pirkimo–pardavimo sudarymas nebuvo būtinas. Dėl šių priežasčių yra pagrindas konstatuoti, jog tarp šalių susiklostę ikisutartiniai santykiai taipogi neįrodo, jog šalys privalėjo sudaryti ginčo sandorį. Liudytojo M. R. parodymai šios išvados taip pat nepaneigia.

103Dėl sandorio negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu

104Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ginčo sandoris buvo akivaizdžiai nenaudingas bankui ir jo kreditoriams bei prieštarauja banko įstatuose įtvirtintam banko veiklos pagrindiniam tikslui, t. y. organizuojant ir vykdant veiklą gauti pajamas ir pelną, kokybiškai ir kompleksiškai aptarnauti klientus, padarė atsižvelgęs į nustatytą faktinę aplinkybę, jog banko turtas atsakovui buvo perleistas už neproporcingai mažą ir nepagrįstą kainą. Apeliantas šią teismo išvadą apeliaciniu skundu iš esmės ginčija tik dėl to, kad, jo vertinimu, ieškovo jam perleisto turto kaina buvo pagrįsta ir atitiko rinkos vertę. Kadangi šioje nutartyje konstatuota, jog apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl ginčo sandorio kainos nepagrįstumo, nėra pagrindo pripažinti nepagrįsta ir teismo išvadą, jog yra pagrindas ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu ir CK 1.82 straipsnio pagrindu.

105Dėl restitucijos taikymo

106Pripažinus sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, taikoma restitucija. CK 6.66 straipsnio 4 d. ir 5 dalyje yra įtvirtinti restitucijos ypatumai, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu actio Pauliana ieškinio pagrindu. CK 6.66 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. CK 6.66 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas. Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, taikytinos ne tik pirmiau aptartos specialiosios, bet ir bendrosios restituciją reglamentuojančios nuostatos (CK 6.146-6.153 straipsniai).

107CK 1.82 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pripažinus sandorį negaliojančiu dėl prieštaravimo įmonės veiklos tikslams yra taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. CK 180 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių, t. y. pagal bendrąją taisyklę restitucija taikoma natūra.

108Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai grąžinimas natūra yra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.

109Teismas, spręsdamas teisinių pasekmių taikymo klausimą sandorį pripažinus negaliojančiu, nustato aplinkybes, susijusias su grąžintino natūra daikto būkle ir galimybe tą daiktą grąžinti buvusiam savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005). Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

110Ieškovas prašė taikyti restituciją natūra, t. y. ieškovui grąžinti sandoriu perleistą turtą, kadangi jis nėra perleistas tretiesiems asmenims.

111Pirmosios instancijos teismas nusprendė taikyti dvišalę restituciją natūra, nors ieškovas prašė tik įpareigoti atsakovą grąžinti pagal ginčo sutartį parduotą nekilnojamąjį turtą.

112Apelianto nuomone, teismo pritaikyta restitucija pažeis jo teises ir sudarys sąlygas ieškovui nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Anot jo, pritaikius restituciją jam priklausytų 172 000 Lt kompensacija už padarytas investicijas ginčo turto pagerinimams ir veiklai toje teritorijoje vykdyti, todėl jis į ieškovo bankroto bylą įstotų kaip 3 eilės kreditorius, tačiau šios eilės kreditorių reikalavimai, anot jo, liks nepatenkinti, kadangi vien antros eilės kreditorių reikalavimai siekia milijardą Lt. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu jau nebebus galimybės visų statinių, esančių adresu Statybininkų g. 5, Druskininkuose, parduoti kaip kompleksą ir gauti didesnę pirkimo pardavimo kainą, nes dalis statinių 2014 m. liepos 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduoti R. V. ir A. R..

113Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantu, jog svetimą daiktą pagerinęs asmuo turi teisę reikalauti jam pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo, tačiau tokioje situacijoje esminę reikšmę turi tai, kiek dėl įdėtų pagerinimų geresnis (brangesnis) tapo pats daiktas. Tam tikri remonto darbai savaime nereiškia, kad daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja daikto techninės savybės, daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis.

114Sprendžiant dėl atsakovo ginčo turtui pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo būtina atsižvelgti į atliktų statybos (remonto) darbų pobūdį. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalį statinio paprastasis remontas – statybos rūšis, kurios tikslas – atnaujinti statinį, jo nerekonstruojant ar kapitališkai neremontuojant. Pagal to paties straipsnio 20 dalį statinio kapitalinis remontas – statybos rūšis, kurios tikslas – pertvarkyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų – ilgio, pločio, aukščio ir pan.).

115Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog atsakovo pateikti įrodymai (III t., b. l. 47-98) nepatvirtina esminio įgyto turto pagerinimo.

116Analizuojant atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuotina, kad dalis bendro pobūdžio remonto darbų (stogo remontas) (III t., b. l. 48-56) yra susiję ne su statinių pagerinimu, o su daikto išlaikymu ir einamuoju remontu. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kitos išlaidos, patirtos įsigyjant tam tikrą kilnojamąjį turtą – automobilius, statybinį vagonėlį, teleskopinį krautuvą (III t., b. l. 57-68, 74-77), savaime nėra susiję su ginčo turto fiziniu pagerinimu, be to šie daiktai pagal savo prigimtį yra kilnojamieji daiktai, todėl nėra susiję su šioje byloje sprendžiamu nekilnojamųjų daiktų restitucijos klausimu. Išlaidos, patirtos dėl elektros įrenginių prijungimo prie skirstomųjų tinklų, apsaugos ir video sistemų įrengimo (III t., b. l. 69-73, 78-97), yra susijusios su turto pritaikymu vykdyti atsakovo veiklą. Be to, kaip teisingai pastebėta ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą, įmontuota įranga gali būti išmontuota ir panaudota kitur. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad atsakovo patirtų išlaidų pagal pateiktus jas patvirtinančius dokumentus negalima priskirti daikto pagerinimo išlaidoms, kurios restitucijos atveju turėtų būti kompensuotos atsakovui.

117Taigi atsakovas neįrodė, jog pritaikius dvišalę restituciją, ieškovas nepagrįstai praturtėtų, o jo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų. Apelianto teiginiai, kad galimai patvirtinus jo finansinį reikalavimą AB Ūkio banko bankroto byloje jis nebus patenkintas, taip pat kad grąžinus ginčo turtą ieškovui nebebus galimybės visų statinių, esančių adresu Statybininkų g. 5, Druskininkuose, parduoti kaip kompleksą ir gauti didesnę pirkimo pardavimo kainą, neturi jokios reikšmės vertinant restitucijos pagrįstumo klausimą, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų (ne)pagrįstumo nepasisako.

118Dėl teismo nešališkumo

119Kaip teisiškai nepagrįsti atmetami ir apelianto argumentai dėl pirmosios instancijos teismo turėtos išankstinės nuomonės dėl ginčo esmės. Apelianto keliamos abejonės siejamos su teismo išsakyta nuomone dėl retrospektyvinio vertinimo ataskaitos įrodomosios vertės ir atsisakymu išreikalauti apelianto prašomus įrodymus. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21straipsniai). Aktualioje teismo nešališkumo klausimu Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. Hauschildt v. Denmark, no. 154, 24 May 1989, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028, 20 May 1998). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, 21 December 2000, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., Miller and Others v. United Kingdom, nos. 45825/99, 45826/99 and 45827/99, 26 October 2004; Mežnarić v. Croatia, no. 71615/01, 15 July 2005, § 36; Wettstein v. Switzerland, cited above, § 47 ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. Pullar v. United Kingdom, 10 June 1996, Reports 1996-III, § 38). Be kita ko, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96,22 June 2000, § 121; Salov v. Ukraine, no. 65518/01, 6 September 2005). Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims. Taigi bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. C. A. v. Spain, 28 October 1998, Reports 1998-VIII, § 45). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmeninis nešališkumas (subjektyvusis aspektas) yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2008). Objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007, 2012 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2012). Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis CPK 65-66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Pagal CPK 68 straipsnio 2 dalies reikalavimus, motyvuotas nušalinimas teisėjui turi būti pateikiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Įstatymas vėliau pareikšti nušalinimą leidžia tik tuo atveju, kada pareiškiantis nušalinimą dalyvaujantis byloje asmuo apie teisėjo nušalinimo pagrindą sužinojo vėliau. Šia nuostata siekiama apriboti byloje dalyvaujančių asmenų piktnaudžiavimo procesu galimybes, t. y. užtikrinti bylos proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo įgyvendinimą (CPK 7 straipsnis). Šioje byloje bylą nagrinėjusiam pirmosios isnatcijos teismo teisėjui nušalinimas nebuvo reiškiamas. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012; kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas nesinaudojo teise reikšti teisėjai nušalinimą (CPK 65-66 straipsniai), byloje nėra duomenų apie tesiėjo, nagrinėjusio bylą suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus dėl teisėjo šališkumo.

120Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyręs ir įvertinęs aukščiau paminėtas bylos aplinkybes ir įrodymų visumą, padarė teisingas išvadas dėl actio Pauliana sąlygų visumos buvimo bei pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti sandorio negaliojimą ir CK 1.82 straipsnio pagrindu, kadangi bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės patvirtino sandorį buvus ieškovui ekonomiškai nenaudingą, prieštaraujantį įmonės veiklos tikslams bei kreditorių interesams. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

121Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, netenkinamas jo prašymas priteisti iš priešingos šalies apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnis, 302 straipsnis).

122Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

123Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas BAB Ūkio bankas, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB... 5. Ieškovas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi... 6. Ieškovas taip pat nurodė, kad ieškinį yra pagrindas tenkinti ir... 7. Pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir kaip... 8. Atsakovas UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centras su ieškiniu nesutiko.... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino ir:... 11. Pripažino negaliojančia 2012 m. rugpjūčio 21 d. tarp AB Ūkio banko ir UAB... 12. Priteisė iš atsakovo UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro ieškovui AB... 13. Priteisė iš atsakovo UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centro valstybei 4 440... 14. Teismas pripažino, jog yra visos sąlygos pripažinti ginčijamą sandorį... 15. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pripažino, jog ginčo turtas... 16. Teismo vertinimu, UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ turto vertintojų... 17. Teismas nusprendė nesivadovauti atsakovo pateikta retrospektyvinio vertinimo... 18. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas pripažino, jog ginčo turtas... 19. Teismas sprendė, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog šalys privalėjo... 20. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.67... 21. Teismas taip pat nurodė, kad ginčo sandoris buvo akivaizdžiai nenaudingas... 22. Teismas nusprendė byloje taikyti dvišalę restituciją natūra. Teismas... 23. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 24. Atsakovas UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centras apeliaciniu skundu prašo:... 25. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 26. 1. Ginčo statinių vertę 2012 m. rugpjūčio 21 d. įrodo UAB „STIVVF“... 27. UAB „STIVVF“ retrospektyvinio vertinimo ataskaitoje ginčo statinių vieta... 28. 2. Teismas netinkamai vertino UAB „Jonapolė“ 2010 m. gruodžio 10 d. turto... 29. 3. Nepagrįstai teismas ginčo statinių vertę nustatė vadovaudamasis UAB... 30. 4. Nepagrįstai teismas vadovavosi VĮ Registro centro Nekilnojamojo turto... 31. 5. Teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl ginčo... 32. 6. Apeliantas, sudarydamas ginčijamą sandorį, nesielgė nesąžiningai,... 33. 7. Nėra pagrindo sutikti su teismu, jog ginčijamas sandoris šalims nebuvo... 34. 8. Nepagrįstai teismas taikė dvišalę restituciją ir neatsižvelgė į tai,... 35. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas BAB Ūkio bankas prašo... 36. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:... 37. 1. Ginčijamas sandoris pažeidė ieškovo kreditorių teises, nes sudarius... 38. 2. Nors BUAB „Jonapolė“ turto perdavimo–priėmimo akte atskirai ginčo... 39. 3. Nepagrįstai atsakovas teigia, jog ginčo turto negalima įvertinti pajamų... 40. 4. Pagrįstai teismas nurodė, kad ginčo turto ploto pasikeitimai nebūtinai... 41. 5. Vertinimo ataskaitoje panaudotas lyginamojo metodo būdas neprieštarauja... 42. 6. Teismas teisingai nurodė, kad vertinimo ataskaitos teisingumą patvirtina... 43. 7. Teismas teisingai pasisakė dėl Lietuvos banko ataskaitos duomenų, kad... 44. 8. Pagrįstai teismas nesirėmė liudytojo M. R. parodymais, nes jie yra... 45. 9. Ieškovui parduodant ne visą iš skolininko perimtą turto kompleksą, o jo... 46. 10. Pagrįstai teismas nesivadovavo retrospektyvinio vertinimo ataskaita, nes... 47. 11. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su teismo šališkumu ar... 48. 12. Nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą išreikalauti duomenis apie tai,... 49. 13. Nėra pagrindo byloje skirti ekspertizę: apeliantas šia teise... 50. 14. Pagrįsta teismo išvada, jog ieškovas neturėjo įstatyminės,... 51. 15. Byloje įrodytas ginčo sandorio šalių nesąžiningumas.... 52. 16. Teismas teisingai taikė restituciją, tuo tarpu apeliantas nenurodė... 53. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 54. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame... 55. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis... 56. Atsakovas apeliaciniu skundu prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka,... 57. Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys 2012 m. rugpjūčio 21 d. sudarė... 58. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką... 59. Actio Pauliana instituto paskirtis – užkirsti kelią galimam skolininko... 60. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo esant pagrindui ginčo sandorį... 61. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas atskirai neginčija pirmosios... 62. Dėl per mažos sandorio kainos (sandorio šalių nesąžiningumo (CK 6.67... 63. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent... 64. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje šalių... 65. Apeliantas, nesutikdamas su minėta teismo išvada, apeliaciniame skunde... 66. Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai vertino UAB „Jonapolė“ 2010 m.... 67. Teisėjų kolegija pažymi, kad rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis... 68. Teisėjų kolegija, atlikusi pirmosios instancijos teismo motyvuojamosios... 69. Kaip matyti iš byloje pateikto BUAB „Jonapolė“ 2010 m. gruodžio 10 d.... 70. Apeliantas teigia, kad UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo... 71. Kaip matyti iš UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ vertinimo ataskaitos,... 72. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovu, kad 2012 m. rugpjūčio 21 d. dėl... 73. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad UAB „Turto ir... 74. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų... 75. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nors turto... 76. UAB „Turto ir verslo tyrimo centras“ ataskaitos 18 puslapyje nustatyta, kad... 77. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal kasacinio teismo praktiką esant... 78. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nors 2010 m. gruodžio 10 d. turto... 79. 2010 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo aktas ir UAB „Turto ir... 80. Įvertinus tai, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis 2012 m. liepos 24... 81. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog nagrinėjamu... 82. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (redakcija,... 83. Retrospektyvinio vertinimo ataskaitoje vertinamo turto rinkos vertė nustatyta... 84. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr.... 85. Retrospektyvinio vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad turtas, su kuriuo... 86. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas... 87. Apeliaciniame skunde atsakovas yra pareiškęs prašymą paskirti byloje... 88. Teisėjų kolegija pažymi, jog šalys turi pareigą rūpintis greitu,... 89. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas atsiliepime į ieškinį buvo... 90. Atsakovas ekspertizės skyrimo pagrįstumą bando įrodyti ir prie 2015 m.... 91. Apeliantas teigia, kad teismui atmetus prašymą įpareigoti ieškovą pateikti... 92. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismui neišreikalavus... 93. Iš 2013 m. gruodžio 4 d. Nekilnojamojo turto išrašo matyti, kad dalį UAB... 94. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad AB Šiaulių bankui buvo... 95. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas... 96. Dėl sandorio privalomumo... 97. Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti... 98. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai,... 99. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad 2012 m. gegužės 31 d.... 100. Bylos medžiaga patvirtina, jog šalys 2012 m. gegužės 31 d. sudarė naudotos... 101. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog... 102. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, jog byloje surinkti... 103. Dėl sandorio negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu... 104. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ginčo sandoris buvo akivaizdžiai... 105. Dėl restitucijos taikymo... 106. Pripažinus sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, taikoma... 107. CK 1.82 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pripažinus sandorį negaliojančiu... 108. Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai... 109. Teismas, spręsdamas teisinių pasekmių taikymo klausimą sandorį pripažinus... 110. Ieškovas prašė taikyti restituciją natūra, t. y. ieškovui grąžinti... 111. Pirmosios instancijos teismas nusprendė taikyti dvišalę restituciją... 112. Apelianto nuomone, teismo pritaikyta restitucija pažeis jo teises ir sudarys... 113. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantu, jog svetimą daiktą... 114. Sprendžiant dėl atsakovo ginčo turtui pagerinti padarytų išlaidų... 115. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog atsakovo... 116. Analizuojant atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuotina, kad dalis bendro... 117. Taigi atsakovas neįrodė, jog pritaikius dvišalę restituciją, ieškovas... 118. Dėl teismo nešališkumo... 119. Kaip teisiškai nepagrįsti atmetami ir apelianto argumentai dėl pirmosios... 120. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios... 121. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, netenkinamas jo prašymas priteisti iš... 122. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 123. Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą....