Byla 2K-122-699/2018
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 5 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Č. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 5 d. nutarties.

3Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžiu I. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį 75 MGL (2824,50 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir I. Č. paskirta galutinė bausmė – 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, I. Č. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones dvejus metus. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas I. Č. priklausantis automobilis „Mercedes Benz“ (valst. Nr. ( - )

4Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 5 d. nutartis, kuria nuteistojo gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinis skundas netenkintas.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6I. Bylos esmė

7

  1. I. Č. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį už tai, kad vairavo automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, t. y.: 2017 m. sausio 12 d., apie 13.12 val., Taikos g., Vilniuje, ties pastatu Nr. 162, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Mercedes Benz“ (valst. Nr. ( - ) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 1,83 promilės etilo alkoholio).

8II.

9Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

  1. Kasaciniu skundu nuteistojo I. Č. gynėjas advokatas J. Jasaitis prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 5 d. nutartį ir I. Č. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą arba sumažinti paskirtą baudą, sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą ir nekonfiskuoti automobilio. Kasatorius skunde nurodo:
    1. Teismų išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog I. Č. prisipažinimas yra besąlyginis, o išreikštas gailestis nuoširdus, padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįsta byloje surinktais įrodymais. Teismai šališkai vertino įrodymus, suteikė akivaizdų prioritetą kaltinančioms aplinkybėms. Dėl to nepagrįstai nepritaikė BK 40 straipsnio nuostatų.
    2. Pirmosios instancijos teismas, pasirinkdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 273 straipsnyje nustatytą sutrumpintą įrodymų tyrimo tvarką, pats pripažino, jog I. Č. prisipažįsta kaltu ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus. Teismo padaryta išvada, neva I. Č., nepripažindamas alaus gėrimo sausio 12 d. rytą, nėra sąžiningas ir siekia sumenkinti savo kaltę, paremta tuo, kad: sausio 12 d. 14.25 val. surašyto Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto Nr. 61 120 punkte pažymėta, jog tiriamasis nurodė paskutinį kartą vartojęs alkoholį sausio 12 d. ryte, išgerdamas 1 l alaus; kad šią dieną įvykusi pirmoji I. Č. apklausa buvo sustabdyta, nusprendus palaukti, kol jis išsiblaivys, nes dėl girtumo nebuvo galimybės jį apklausti; kad jo automobilyje buvo keletas tuščių alaus butelių.
    3. Tuščių butelių buvimo automobilyje faktas nerodo alkoholio vartojimo laiko, t. y. ar jis buvo gertas tą pačią dieną, ar išvakarėse. Sutikdamas, kad I. Č. nebuvo galima apklausti dėl jo neblaivumo būsenos, teismas turėtų būti nuoseklus bei sutikti ir su tuo, kad medicininiame akte užfiksuoti žodžiai apie alkoholio vartojimo laiką medikui taip pat negali būti laikomi patikimais įrodymais sprendžiant dėl I. Č. būsenos.
    4. Atsižvelgiant į I. Č. neblaivumo laipsnį, būtų nelogiška reikalauti, kad jis praėjus beveik pusei metų nuo eismo įvykio dienos prisimintų, jog tikrai vartojo alkoholį eismo įvykio dieną, ir šią aplinkybę patvirtintų vien tam, kad teismas patikėtų jo parodymų nuoširdumu, gailėjimusi dėl padaryto nusikaltimo ir kritišku savo veikos vertinimu. Nelogiška reikalauti atsakyti, ar I. Č. iš tiesų jautė, jog eismo įvykio metu labai nežymiai apgadino kitą automobilį, ir realiai gali šią aplinkybę prisiminti.
    5. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nors I. Č. prisipažino, bet kritiškai nevertino savo elgesio bei parodymais siekė sumenkinti savo veiksmus, kad gailėjimasis tik formalus ir nenuoširdus, yra nepagrįstos jokiais faktiniais duomenimis. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuota I. Č. apklausa šią aplinkybę paneigia.
    6. Nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad I. Č. pakeitė savo parodymus dėl apsvaigimo fakto, nurodydamas, kad alkoholį vartojo tik iš vakaro, o jau 2017 m. sausio 12 d. alkoholio nevartojo apskritai. I. Č. pripažinimas, kad gėrė alų iš vakaro, nuėjo gulti 2 val. nakties, iš esmės reiškia, kad jis girtavo nakties metu. Kita vertus, teismo posėdžio metu nei teismas, nei kiti proceso dalyviai detaliai neklausinėjo I. Č., ar jis iš tikrųjų labai gerai prisimena, kada tiksliai vartojo alkoholinius gėrimus, nes jis neginčijo jam nustatyto girtumo laipsnio.
    7. I. Č. išgyvenimus ir gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo patvirtina 2017 m. birželio 23 d. medicinos dokumentų išrašas, iš kurio matyti, jog I. Č. serga 2-ojo tipo cukriniu diabetu, vidutinio sunkumo eiga, o vien per 2017 metus jo kūno svoris nukrito nuo 102 iki 74 kg. I. Č. daugelį metų dirbo Lietuvos avialinijų lakūnu, jo darbo pobūdis buvo nesuderinamas su alkoholio vartojimu, todėl minėtas atvejis yra visiškai atsitiktinis ir jo elgesiui nebūdingas.
    8. Kritiškai vertintina apeliacinės instancijos teismo nuoroda į tai, kad I. Č. 2011 m. padarė administracinį nusižengimą ir netgi nėra sumokėjęs paskirtos baudos. Nuo įvykio praėjo šešeri metai ir I. Č. tvirtina, kad paskirtą baudą sumokėjo, tačiau negali pateikti įrodymų dėl elektroninės bankininkystės ribojimų, jeigu bauda nebūtų buvusi sumokėta, ją būtų išieškoję antstoliai. Negalima sutikti, kad vien ši aplinkybė taip neigiamai apibūdina nuteistąjį, kad jam nebegalima taikyti BK 40 straipsnio nuostatų.
    9. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose (2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. ir kt.) yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. 2009 m. balandžio 10 d. Konstitucinio Teismo nutarime nurodoma, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.
    10. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-130-699/2015 yra pakankamai aiškiai išanalizuotos turto konfiskavimo tendencijos atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimus. Skunde plačiai cituojama kasacinė nutartis kontrabandos byloje, kurioje buvo sprendžiama, ar per valstybės sieną gabentų ir nedeklaruotų teisėtos kilmės pinigų konfiskavimas proporcingas, atsižvelgiant į tai, kad proporcingumo principas EŽTT bylose iš esmės yra aiškinamas kaip sąžiningas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos. EŽTT praktikoje iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, tačiau tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta. Pagal EŽTT praktiką turto konfiskavimas gali būti vertinamas proporcingumo aspektu. Kad nuosavybės teisių apribojimas (konfiskuojant turtą) būtų proporcingas, jis turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą; sankcija turi atitikti veikos, už kurią yra numatyta ir skiriama, sunkumą, o ne tam tikros preziumuojamos, tačiau nenustatytos veikos sunkumą.
    11. Nuteistasis I. Č. nusikalto pirmą kartą neblaivus vairuodamas automobilį, pripažino savo kaltę ir iš tiesų labai išgyvena dėl padarytos nusikalstamos veikos, serga cukriniu diabetu, yra pensininkas, gauna minimalią pensiją, praktiškai neturi jokio turto, išskyrus konfiskuotą automobilį. Visa tai rodo, kad I. Č. nėra toks pavojingas, kad jam reikėtų taikyti ir tokią didelę piniginę baudą, ir teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą, ir automobilio konfiskavimą.
  2. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo I. Č. gynėjo advokato J. Jasaičio kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
    1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visus byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų, nesuteikdami prioriteto nė vienai iš nustatytų aplinkybių ir pagrįstai netaikė BK 40 straipsnio nuostatų, nes nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta šio BK straipsnio taikymui būtinų sąlygų visuma: nenustatyta, kad nuteistasis visiškai prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką.
    2. BPK 273 straipsnio taikymas negali būti siejamas su BK 40 straipsnio nuostatų taikymu. Procesinės normos taikymui pakanka, kad kaltinamasis pareikštų prisipažįstantis esąs kaltas, t. y. iš esmės sutinkantis su kaltinamajame akte nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau to nepakanka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto numatytos sąlygos konstatavimui. BPK 273 straipsnio sąlygos turinys nėra siejamas nei su visišku savo kaltės pripažinimu, nei su kritišku savo veiksmų vertinimu bei nuoširdžiu gailėjimusi, kaip to reikalauja BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata.
    3. Teismai, išnagrinėję ir įvertinę nuteistojo parodymus, palyginę juos su bylos įrodymais, kuriuos kasatorius vertina sau palankia linkme, motyvuotai konstatavo, kad I. Č., nors iš esmės kaltu prisipažino, t. y. pripažino vairavęs transporto priemonę neblaivus, tačiau savo poelgio kritiškai nevertino, keitė parodymus dėl apsvaigimo fakto, siekė pateisinti savo veiksmus (sveikatos problemomis, automobilį vairavo neblaivus dėl būtinumo važiuoti į parduotuvę, vaistinę). Teismas pagrįstai nusprendė, kad nuteistojo išreikštas gailestis yra nenuoširdus, formalus ir šios aplinkybės nesuteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta viena iš būtinų atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų.
    4. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, o ne pareiga, net ir esant visoms BK 40 straipsnio nurodytoms formalioms teisinėms sąlygoms, teismas ne privalo, o gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Sprendžiant šį klausimą atsižvelgiama ir į asmenį apibūdinančias aplinkybes. Byloje teismas nustatė duomenis, kurie neigiamai apibūdina nuteistąjį I. Č..
    5. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl netinkamai paskirtos bausmės – baudos dydžio ir paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – termino. Paskirta bauda ir poveikio priemonė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, neprieštarauja BK straipsnių, reglamentuojančių bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą, nuostatoms.
    6. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, parinkdamas jos rūšį bei dydį, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimas), jos padarymo aplinkybes, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę (neteistas, baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių nuobaudų neturi, yra pensininkas), atsižvelgė į kaltininko sveikatos būklę, jo turtinę padėtį bei į tai, kad nėra nustatyta lengvinančių ir sunkinančių atsakomybę aplinkybių. Teismas parinko švelniausią BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje nustatytą bausmės rūšį – baudą – ir nustatė jos dydį, kuris yra daug mažesnis, nei už nesunkius nusikaltimus numatytas baudos vidurkis (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas), bei nustatė daug ilgesnį nei įstatymo numatytą terminą savanoriškam baudos sumokėjimui.
    7. Baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones – dvejų metų terminas yra adekvatus ir proporcingas padarytai nusikalstamai veikai, kaltininko asmenybei bei atitinka baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį. BK 67 straipsnio 2 dalies, 68 straipsnio 1–3 dalių nuostatos nebuvo pažeistos. Teismai įvertino paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės tikslingumą, visas reikšmingas šios priemonės paskyrimui ir jos termino nustatymui aplinkybes: nusikalto pirmą kartą, pripažino esąs kaltas, kaltininko sveikatos būklę, jo turtinę padėtį, kad yra senatvės pensininkas.
    8. BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu. Be transporto priemonės panaudojimo šios veikos padarymas neįmanomas. Transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto požymius. I. Č. nusikalstamą veiką padarė tyčia, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad automobilis yra šios nusikalstamos veikos padarymo priemonė ir privalomai turi būti konfiskuojama, nes turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros.
    9. Skunde nurodomi argumentai – kad I. Č. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, niekada anksčiau nevairavo transporto priemonės neblaivus, yra senatvės pensininkas, gauna minimalią pensiją, praktiškai neturi jokio turto, išskyrus minėtą automobilį, kad automobilio konfiskavimas yra tik dar viena materialinė sankcija, kuri formaliai neuždraudžia nuteistajam įgyti kitą automobilį, todėl neužkerta kelio pažeidėjui daryti analogiškus nusikaltimus, – nėra pakankami teigti, kad nagrinėjamu atveju automobilio konfiskavimas pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus. Baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas nepažeidžia pusiausvyros tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti.

10III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

11

  1. Nuteistojo I. Č. gynėjo advokato J. Jasaičio kasacinis skundas netenkintinas.

12Dėl BK 40 straipsnio taikymo

  1. Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeisti, taikyti I. Č. BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kasatorius tokį prašymą iš esmės motyvuoja tuo, kad teismų išvada, jog nėra pagrindo pripažinti, kad I. Č. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, o tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 40 straipsnio taikymą.
  2. Visų pirma, pažymėtina, kad BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2018, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-385-942/2017). Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde dėstomi argumentai, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina bylos įrodymus, nesutinka su teismų sprendimuose padarytomis išvadomis, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
  3. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažinti atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-18-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017). Nagrinėjamoje byloje teismų priimti sprendimai tokių trūkumų neturi.
  4. BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.
  5. BK 40 straipsnio 2 dalyje yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pagal teismų praktiką tik visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2012, 2K-133/2013, 2K-52-648/2017). Kartu pažymėtina, kad net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali nuspręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Abiem atvejais, t. y. tiek teismui taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis, jokių abejonių nekeliančiomis aplinkybėmis.
  6. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga byloje konstatuojama tada, kai nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Būtent šios aplinkybės nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė, konstatuodami, kad nors I. Č. prisipažino esąs kaltas, tačiau jo elgesys nerodo nuoširdaus gailėjimosi.
  7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, jog egzistuoja viena iš būtinųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – visiškas prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką. Teismas tokią išvadą padarė įvertinęs I. Č. parodymus, duotus tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme. Teismas, vertindamas I. Č. parodymus ir elgesį (duodamas parodymus vengė nuoširdžiai atsakyti į klausimus tiek dėl alkoholio vartojimo laiko, tiek dėl priežasties, siekė sumenkinti savo veiksmus tvirtindamas, kad įvykio dieną alkoholio nevartojo, jautėsi blaivus, siekė įtikinti teismą, kad girtumą galėjo nulemti jo liga (diabetas), savo sprendimą vairuoti išgėrus teisino reikalingumu nuvykti į parduotuvę nusipirkti maisto produktų, nors parduotuvė buvo už poros šimto metrų nuo namų, kartu teigė, kad įvykio dieną jam labai skaudėjo nugarą, be to, jis neigė, jog apgadino kitą automobilį) proceso metu, konstatavo, kad negali daryti išvados, jog šis kritiškai vertina savo elgesį, išreiškia kritišką požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką.
  8. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, padarytos išvados atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Atmesdamas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį – taikyti I. Č. BK 40 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teismas priimtoje nutartyje nurodė aiškius motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).
  9. Teisės požiūriu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.). Taigi, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, būtina įvertinti aplinkybių visumą, kuri leistų konstatuoti esant šiai sąlygai.
  10. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos ir netinkamai aiškino bei taikė (nagrinėjamu atveju – netaikė) baudžiamąjį įstatymą – BK 40 straipsnį.
  11. Be to, kasatorius nurodo, kad, teismui taikius BPK 273 straipsnį, neturėjo būti kliūties taikyti ir BK 40 straipsnį. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 273 straipsnyje įtvirtintos sutrumpinto įrodymų tyrimo sąlygos – jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio kodekso 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. BPK 273 straipsnyje ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos nėra tapataus turinio. Baudžiamojo proceso įstatymas numato prisipažinimą kaltu, o BK – prisipažinimą kaltu ir gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką. Todėl prisipažinimo kaltu aplinkybės nustatymas, pakankamas procesiniams bylos nagrinėjimo sprendimams daryti, nebūtinai reiškia, jog tokia situacija visiškai atitinka ir baudžiamojo įstatymo taikymui keliamą sąlygą – visišką prisipažinimą kaltu ir gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką. Kaip teisingai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas, BPK 273 straipsnio taikymas nėra siejamas su nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kritišku savo veiksmų vertinimu bei nuoširdžiu gailėjimusi. Iš tiesų, BPK 273 straipsnyje įtvirtinta sąlyga siejama tik su prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, o BK 40 straipsnyje įtvirtinta sąlyga kelia didesnius reikalavimus, todėl BPK 273 straipsnio taikymas atitikus visas sąlygas, nesuponuoja BK 40 straipsnyje įtvirtintos sąlygos atitikimo. BK 40 straipsnis be prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką reikalauja nustatyti ir gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos, būtent šios aplinkybės bylą nagrinėję teismai nenustatė. Teismų argumentai pakankamai aiškūs, motyvuoti, išvados pagrįstos bylos duomenų analize.
  12. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – pakeisti teismų sprendimus ir taikyti I. Č. BK 40 straipsnio nuostatas – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų šių sprendimų pakeitimo pagrindų. .

13Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių

  1. Skunde taip pat ginčijamas bausmės dydis bei baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimas kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų. Pagrindinis kasatoriaus nurodomas teisinis argumentas dėl per didelės bausmės paskyrimo, per griežtos baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo (teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas), netinkamo BK 72 straipsnio taikymo yra susijęs su proporcingumo principo aiškinimu ir jo taikymu EŽTT, Konstitucinio Teismo bei kasacinio teismo praktikoje. Kasatorius, išvardydamas nuteistąjį I. Č. apibūdinančias aplinkybes, tvirtina, kad jų visuma rodo nuteistojo nepavojingumą, o tai reiškia, kad bausmė tuo pagrindu turėtų būti mažinama, turto konfiskavimas netaikomas, o specialios teisės atėmimo terminas trumpinamas. Tokie kasatoriaus teiginiai atmestini.
  2. Iš teismų sprendimų matyti, kad skiriant nuteistajam I. Č. bausmę, buvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes (nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės rūšį, kaltininko asmenybę ir kitas, byloje nenustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, buvo atsižvelgta ir į tai, kad I. Č. anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, pensininkas, serga cukriniu diabetu). Teismas, įvertinęs visas šias aplinkybes, paskyrė švelniausią bausmės rūšį iš įtvirtintų straipsnio sankcijoje – baudą, jos dydį nustatė mažesnį, negu tokios bausmės vidurkis, pritaikęs BK 641 straipsnį, paskirtą 75 MGL dydžio baudą sumažino vienu trečdaliu, nustatė didesnį terminą, nei numato įstatymas (BPK 352 straipsnio 1 dalis, Bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalis), savanoriškam baudos sumokėjimui. Taigi, BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės paskyrimo klausimus (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys, 41 straipsnis), pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Remiantis kasaciniame skunde nurodomais argumentais dar kartą švelninti I. Č. paskirtą bausmę, t. y. sumažinti jos dydį, nėra teisinio pagrindo (BPK 376 straipsnio 3 dalis).
  3. BK 67 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką, 2 dalyje – kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki trejų metų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad I. Č. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) – dvejų metų terminas yra neadekvatus ir neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai, kaltininko asmenybei. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė.
  4. Pažymėtina, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – jos vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Tokiu atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-511/2018).
  5. Nuteisus asmenį pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, automobilis, kuriuo buvo padaryta nusikalstama veika, konfiskuojamas. Išimtimi iš šios taisyklės paprastai galėtų būti atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016). Kasatoriaus skunde nurodomi argumentai – kad I. Č. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, pripažino savo kaltę, išgyvena dėl nusikalstamos veikos, serga cukriniu diabetu, yra pensininkas, gauna minimalią pensiją, neturi jokio turto, išskyrus konfiskuotą automobilį, – nėra pakankami teigti, kad nagrinėjamu atveju automobilio konfiskavimas pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus. Nuteistasis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, jo kraujyje esant 1,83 promilės alkoholio, be to, buvo sukeltas eismo įvykis, apgadintas kitas automobilis. Atsižvelgiant į tai, kad teismas parinko švelniausią BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, ir nustatė jos dydį, kuris yra daug mažesnis, nei už nesunkius nusikaltimus numatytas baudos vidurkis (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas), bei nustatė žymiai ilgesnį, nei įstatymo numatytą, terminą savanoriškam baudos sumokėjimui, nusikalstama veika padaryta vairuojant pačiam kaltininkui priklausantį automobilį, nėra pagrindo automobilio konfiskavimą laikyti neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone, kurią paskyrus būtų aiškiai pažeista pusiausvyra tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti. Teismų sprendimai dėl BK 72 straipsnio taikymo yra aiškiai motyvuoti, išvados pagrįstos ištirtais bylos duomenimis, bei neprieštarauja kasacinės instancijos teismo formuojamai teismų praktikai (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-511/2018).
  6. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, tenkinti kasacinį skundą nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

14Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

15Nuteistojo I. Č. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai