Byla 2K-52-648/2017

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Dalios Bajerčiūtės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo N. R. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3765,06 Eur) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį 45 MGL (1694,28 Eur) dydžio bauda, 233 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1882,53 Eur) dydžio bauda.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė 100 MGL (3765,06 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė ir bausmė, paskirta pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė 120 MGL (4519,20 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė 80 MGL dydžio (3012,05 Eur) dydžio bauda, nustatytas šios baudos sumokėjimo terminas ir tvarka.

4Taip pat panaikinta N. R. baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte; nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos aplinkybės, kad N. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes patvirtina ir teisme apklaustų liudytojų parodymai, specialisto išvada bei kratos protokolai ir tai, kad N. R. yra vedęs.

5Kita nuosprendžio dalis dėl N. R. palikta nepakeista.

6Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nuosprendžiu N. R. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato (perduodant laiduotojui S. B. trejų metų laikotarpiui) ir jam baudžiamoji byla nutraukta.

7Vadovaujantis BK 67, 71 straipsniais, N. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant į minėtą fondą per tris mėnesius sumokėti 15 MGL (564,90 Eur) dydžio įmoką. N. R. paskirta kardomoji priemonė (rašytinis pasižadėjimas neišvykti) ir procesinė prievartos priemonė (laikinas nušalinimas nuo pareigų) nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintos.

8Šiuo nuosprendžiu R. B. ir V. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atleisti pagal laidavimą be užstato ir jiems baudžiamoji byla nutraukta, tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas.

9Teisėjų kolegija

Nustatė

101. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. R. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad, būdamas valstybės tarnautojas, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi (taip didelės žalos patyrė valstybė) ir kad suklastojo tikrą dokumentą ir žinomai suklastotą tikrą dokumentą panaudojo, t. y. 2014 m. liepos 22 d., apie 2.10 val., kelio ( - ) kilometre, jam – ( - ) vyriausiajam patruliui – priklausantis automobilis „Audi A6“ (valst. Nr. ( - )) policijos tarnybinio automobilio mobiliu greičio matuokliu buvo užfiksuotas toje kelio atkarpoje viršijęs 28 km/h nustatytą greitį. Po to, 2014 m. rugpjūčio 20 d., apie 20 val., prie UAB poilsio namų „B.“ viešbučio „X.“ ( - ), jis susitiko su R. B., jai papasakojo, kad jam priklausantis automobilis buvo užfiksuotas viršijęs nustatytą greitį, ir paprašė leisti administracinio teisės pažeidimo protokolą už šį pažeidimą surašyti R. B. vardu, nurodant, jog pažeidimo metu automobilį vairavo R. B.. R. B. sutikus, jis, žinodamas, kad R. B. jam priklausančio automobilio nevairavo, R. B. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 30AN-17073097-14 dėl nustatyto greičio viršijimo, kurį panaudojo administracinio teisės pažeidimo byloje. Taip jis, veikdamas priešingai tarnybos interesams, pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus ir iškraipė tarnybinės veiklos esmę, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir pakenkė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižui.

11Taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad siekė paveikti liudytojus, jog šie ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų melagingus parodymus, t. y. nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. prie namo ( - ), ir kitose vietose, prašydamas R. B. ir V. B., kad šie apklausose sakytų, jog 2014 m. liepos 22 d. apie 2.10 val. kelio ( - ) kilometre R. B. vairavo N. R. priklausantį automobilį „Audi A6“, kai šis automobilis buvo užfiksuotas viršijęs nustatytą greitį, siekė paveikti R. B. ir V. B., kad jie ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-00914-15 metu ir šią baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme duotų melagingus parodymus apie 2014 m. liepos 22 d. įvykį, kai policijos tarnybinio automobilio mobiliu greičio matuokliu N. R. priklausantis automobilis „Audi A6“ buvo užfiksuotas viršijęs nustatytą greitį.

121.1. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas N. R. prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir pareiškimą dėl nuoširdaus gailėjimosi nepagrįstai pripažino jo (N. R.) atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, todėl ši aplinkybė panaikinta. Be to, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir nusikalstama veika, numatyta BK 233 straipsnio 1 dalyje, sudaro realią nusikalstamų veikų sutaptį, t. y. nusikalstama veika, numatyta BK 233 straipsnio 1 dalyje, yra pakartotinė nusikalstamoms veikoms, numatytoms BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 40 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus, nepagrįstai N. R. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir, nesant teisinio pagrindo, jam (N. R.) nutraukė baudžiamąją bylą.

132. Kasaciniu skundu nuteistasis N. R. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais, nutraukiant jam bylos dalį pagal BK 233 straipsnio 1 dalį.

142.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos nuosprendžio dalis dėl BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos turi būti panaikinta dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir padarytų esminių BPK pažeidimų, nes abiejų instancijų teismai, vertindami aptariamame baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo sudėties požymius, esančius jo (N. R.) veiksmuose, turėjo nustatyti šių požymių visumą. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, net ir nesant apeliacinio skundo dėl netinkamo BK 233 straipsnio 1 dalies taikymo (nes N. R., būdamas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl visų nusikalstamų veikų padarymo, apeliacinio skundo neteikė), privalėjo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, kasatoriaus veiksmus kvalifikuodamas pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą, jį pritaikė tinkamai. Kasatorius pažymi, kad jo prisipažinimas kaltu ir pagal BK 233 straipsnio 1 dalį neturi esminės reikšmės vertinant jo veiksmų atitikimą šio baudžiamojo įstatymo požymiams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010). Dėl to kasatorius teigia, kad vien tai, jog jis prisipažino ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos aptariamame straipsnyje, padarymo, nepašalino abiejų instancijų teismų pareigos įvertinti tokių jo veiksmų atitikimą šiam baudžiamajam įstatymui, t. y. ar dėl šios nusikalstamos veikos suformuluotas kaltinimas atitinka įstatymo reikalavimus, ar jo (N. R.) veiksmai, dėl kurių jis prisipažįsta, sudaro šio nusikaltimo sudėtį.

152.2. Be to, nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismų sprendimuose nėra nurodyti BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtinieji požymiai ir jos padarymo aplinkybės (konkretus veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos šio nusikaltimo sudėtį apibūdinančios aplinkybės) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-480/2012, 2K-222/2013, 2K-254/2013). Juolab kad kasatoriui pareikštame kaltinime pagal BK 233 straipsnio 1 dalį buvo nurodyta, kad poveikis buvo daromas iš karto dviem proceso dalyviams, tačiau nurodytas tik abstraktus laikotarpis ir nenurodytas konkretus susitikimų skaičius, vieta, būdas – ar poveikis proceso dalyviams buvo daromas jiems būnant kartu, kitos svarbios aplinkybės. Anot kasatoriaus, nors jo veiksmai buvo siejami išimtinai su poveikiu nurodytiems asmenims (kad šie patvirtintų, jog pati R. B. įvykio metu vairavusi transporto priemonę), tačiau toks kaltinimo formulavimas akivaizdžiai neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Tačiau tiek kaltinamajame akte, tiek abiejų instancijų teismų priimtuose nuosprendžiuose nėra išskirta, kuriam konkrečiai iš proceso dalyvių (jiems būnant kartu ar atskirai), kada, kiek laiko ir kokiu būdu kasatorius darė poveikį, nes poveikis kiekvienam iš šių proceso dalyvių turėjo būti aprašytas atskirai, kadangi jų procesinis statusas (tiek juos pripažįstant liudytojais, tiek įtariamaisiais) ikiteisminio tyrimo metu kito skirtingai. Dėl to kasatorius mano, kad pagal tokį kaltinimą, kuriame nėra nurodyta pakankamai duomenų, sudarančių BK 233 straipsnio 1 dalies sudėtį, net ir esant jo prisipažinimui, teismai netinkamai pritaikė šį baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-677/2016).

162.3. Kasatorius teigia ir tai, kad poveikis BK 233 straipsnio prasme gali būti daromas tik išvardytiems baudžiamojo, civilinio ir pan. proceso santykių subjektams – liudytojui, nukentėjusiajam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-303/2015). Aptardamas BPK 78 straipsnio, 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies, 83 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatas, kasatorius teigia, kad apklausiant R. B. ir V. B., šių BPK nuostatų nebuvo laikomasi ir teismai nepagrįstai nevertino jų atitikimo BK 233 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Kasaciniame skunde pažymima, kad R. B. jau nuo pat pirmos apklausos momento iš esmės buvo apklausinėjama dėl savo pačios galimai padarytos nusikalstamos veikos, t. y. oficialaus dokumento (N. R. inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo protokolo) suklastojimo, ir esminė aplinkybė, kuri buvo nustatoma šios apklausos metu – ar ji savo parašu patvirtino šį žinomai suklastotą dokumentą. Taip buvo siekiama nustatyti, ar administracinio teisės pažeidimo protokole N. R. užfiksuota informacija, kad R. B. pati vairavusi transporto priemonę ir viršijusi greitį, atitinka tikrovę ar ne, t. y. ar jos pasirašytas protokolas buvo suklastotas, ar ji tokiais savo veiksmais (pasirašydama) patvirtino šį žinomai suklastotą dokumentą. Kasatoriaus nuomone, tai, kad jai (R. B.) ikiteisminio tyrimo metu taip ir nebuvo pareikšti įtarimai dėl oficialaus dokumento suklastojimo (kad ji savo parašu patvirtino žinomai suklastotą dokumentą, po to šis įgijo teisinę galią), esminės reikšmės sprendžiant klausimą apie tai, koks jos statusas turėjo būti jau pirmos apklausos metu, neturi. Be to, V. B. su nagrinėjamais įvykiais tuo metu nebuvo susijęs ir nebuvo įgavęs liudytojo statuso BK 233 straipsnio 1 dalies prasme. V. B. liudytojo statusą įgavo tik 2016 m. balandžio 21 d., t. y. po to, kai vyko pirma apklausa, nors kasatoriui tuo metu jau buvo inkriminuota, kad jo padaryta nusikalstama veika yra baigta. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad R. B. ikiteisminiame tyrime nebuvo baudžiamojo proceso santykių subjektas – liudytoja BK 233 straipsnio prasme, t. y. jo veiksmuose (dėl poveikio R. B. bei V. B.) nėra nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

172.4. Kartu kasatorius pažymi, kad jam buvo pareikštas įtarimas ne tik dėl dokumento suklastojimo, bet ir dėl suklastoto dokumento (R. B. pasirašyto) panaudojimo. Be to, administracinis nurodymas, kurio pagrindu R. B. buvo nubausta už greičio viršijimą 2014 m. liepos 22 d. kelio ( - ), yra nepanaikintas ir iki šiol galiojantis.

182.5. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad N. R. inkriminuotos veikos neatitiko imperatyvių BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto (pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką) ir 2 punkto (visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi) reikalavimų. Anot kasatoriaus, nagrinėjamoje atveju nesant pagrindo N. R. nuteisti pagal BK 233 straipsnį, kitos veikos, numatytos BK 300 ir 228 straipsniuose, paties apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo pripažintos kaip sudarančios idealiąją sutaptį. Dėl to kasatorius teigia, kad tokioje situacijoje (nesant teisinio pagrindo jį nuteisti pagal BK 233 straipsnį) jis atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą – pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką.

192.6. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamoje byloje susidarė situacija, analogiška teismų praktikoje jau nagrinėtoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010, t. y. teisme jis visiškai prisipažino padaręs visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas (tarp jų ir dėl veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje) ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi. Tai, kad jis prisipažino net ir dėl veikos, kurios aplinkybės jam pareikštame kaltinime ir teismų nuosprendžiuose buvo suformuluotos neaiškiai ir nekonkrečiai (nenurodyta laiko, vietos ir kitos būtinos šio nusikaltimo sudėtį apibrėžiančios aplinkybės), anot kasatoriaus, dar kartą patvirtina jo visišką nuoširdumą. Dėl to kasatorius nesutinka ir su prokuroro pozicija, išreikšta apeliaciniame skunde, kad jo (N. R.) prisipažinimas buvo formalus, siekiant tik teoriškai atitikti BK 40 straipsnio reikalavimus. Anot kasatoriaus, tai, kad jis buvo kaltinamas dėl kelių nusikalstamų veikų, nesudarančių idealiosios nusikaltimo sudėties, ir tokį kaltinimą palaikančio prokuroro kategoriška pozicija nesudarė jam (kasatoriui) jokio pagrindo tikėtis, kad pirmosios instancijos teismas tenkins prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kasatoriaus teigimu, tokia aplinkybė dar kartą patvirtina, kad jis teisme prisipažino kaltu dėl visų inkriminuotų nusikalstamų veikų (dėl vienos iš jų turėtų būti išteisintas) vedinas nuoširdžios atgailos, bet ne kokio nors teorinio išskaičiavimo, kaip kad teigiama prokuroro apeliaciniame skunde. Dėl to kasatorius teigia, kad skundžiamo nuosprendžio teiginiai, jog kasatoriaus prisipažinimas teisme negali būti vertinamas kaip nuoširdus prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytų nusikalstamų veikų, neatitinka įstatymo reikalavimų, teismų praktikos ir faktinės bylos situacijos. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino teisme duotus jo paaiškinimus, konstatuodamas, kad jis (kasatorius) buvo nenuoširdus. Be to, apeliacinės instancijos teismas, taip vertindamas nuteistojo veiksmus ir darydamas tokią išvadą, iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus, nes prokuroro apeliaciniame skunde toks klausimas nebuvo ginčijamas ar kokiu nors būdu abejojama nuteistojo N. R. teisme duotų parodymų nuoširdumu. Tai, kad kasatoriui nėra inkriminuotas nusikaltimų padarymo motyvas, reiškia, jog ir apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vertinti, kokios jo (N. R.) vidinės paskatos galėjo nulemti atlikti nusikalstamus veiksmus, ir konstatuoti, kad šis nėra nuoširdus, teisme pateikdamas savo nusikalstamų veiksmų elgesio motyvus. Be to, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, padėjimas ikiteisminio tyrimo institucijoms išsiaiškinti šią nusikalstamą veiką nėra nurodytas tarp BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų, todėl, sprendžiant klausimą dėl asmens atitikties (ar ne) šio įstatymo reikalavimams, ši aplinkybė teisiškai nėra reikšminga.

202.7. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas iš dalies prokuroro apeliacinį skundą, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nenurodė, kuri šio skundo dalis buvo tenkinama, o kuri – ne. Be to, šis teismas, pasisakydamas dėl kasatoriui skirtinos bausmės dydžio, nurodė, kad paskiriamos bausmės – baudos, kurių dydžiai nustatomi žymiai mažesni už jų vidurkius. Tačiau teismas, tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą ir skirdamas bausmes, tik pažodžiui perrašė prokuroro apeliacinio skundo prašymus, jau paskirtų bausmių nešvelnindamas ir nekeisdamas. Aptardamas savo asmenybę apibūdinančius duomenis (neteko darbo, nes atleistas iš tarnybos, kartu su sugyventine augina du mažamečius vaikus, nuomos pagrindu nuomojasi butą), kasatorius teigia, kad šios bausmės, net ir pripažinus, kad jos mažesnės nei sankcijos vidurkis, jam yra per didelės.

213. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis atsiliepimu į nuteistojo N. R. kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti.

223.1. Prokuroras nesutinka su nuteistojo N. R. kasacinio skundo prašymu nutraukti kasatoriui bylą dėl BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nes neva jo veiksmuose dėl poveikio R. B. ir V. B. nėra šio nusikaltimo sudėties. Tačiau kasatorius dėl jo išteisinimo dėl aptariamos nusikalstamos veikos padarymo nesikreipė į apeliacinės instancijos teismą, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su bylos nutraukimu N. R. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnyje, padarymo, turi būti paliekami nenagrinėti (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

233.2. Priešingai nei teigiama nuteistojo N. R. kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 233 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį – ir teisingai vadovavosi BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais reikalavimais. Prokuroro nuomone, kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo gailėjimąsi padarius nusikalstamas veikas nepripažino nuoširdžiu ir savo iniciatyva turėjo įvertinti, ar kaltinimas dėl poveikio liudytojui atitinka BK 233 straipsnio reikalavimus, yra nepagrįsti. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo nesivadovauti N. R. pozicija dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų (t. y. jo visišku prisipažinimu padarius visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas) ir neatsižvelgti į tai, ar dėl šio klausimo buvo paduotas apeliacinis skundas. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą dėl nepagrįsto BK 40 straipsnio nuostatų taikymo N. R., teisingai konstatavo, kad kasatorius pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir jam byla nutraukta nesant teisinio pagrindo. Šios instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, laikėsi BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir nepadarė esminių BPK pažeidimų. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra procesinio pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.

244. Nuteistojo N. R. kasacinis skundas atmestinas.

25Dėl kasacinio skundo argumentų, kurie nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas

265. Teisė apskųsti nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka nustatyta BPK 367 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija N. R. baudžiamąją bylą išnagrinėjo pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo skundžiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 40 straipsnio 2 dalies – taikymo ir nepagrįstai atleisto N. R. nuo baudžiamosios atsakomybės, dėl jo padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, pagal laidavimą be užstato, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę, nustatytą BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte, ir N. R. nutrauktos baudžiamosios bylos. Prokuroro apeliaciniame skunde nebuvo keliamas klausimas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 233 straipsnio 1 dalies – taikymo ir teismui nebuvo pateiktas prokuroras prašymas, numatytas BPK 234 straipsnio 3 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė BPK 234 straipsnio 2 dalyje ir (ar) 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų aplinkybių dėl bylos perdavimo prokurorui dėl iš esmės pažeistų BPK 219 straipsnio reikalavimų. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad ši byla pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 273 straipsnio nuostatomis, buvo išnagrinėta taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą, kurio metu proceso šalims nekilo jokių abejonių dėl kaltinamojo akto neatitikimo baudžiamojo proceso įstatymo keliamiems reikalavimams. Be to, N. R. savo teise, numatyta BPK 312 straipsnio 1 dalyje, pasinaudojo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė. Tai reiškia, kad kasatoriaus kasaciniame skunde keliami klausimai dėl netinkamo BK 233 straipsnio 1 dalies taikymo ir iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto ir, kad tai trukdė nagrinėti bylą, apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėti. Esant tokioms aplinkybėms, šie kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 233 straipsnio 1 dalies) taikymo ir iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio byloje surašyto kaltinamojo akto nėra kasacinio skundo dalykas (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

27Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 40 straipsnio 2 dalies, BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymu ir paskirtos bausmės

286. Pagal BK 40 straipsnį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016). Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad formuojamoje teismų praktikoje nusikaltimų valstybės tarnybai ir kitose bylose teismai, taikydami BK 40 straipsnio nuostatas, yra įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas, nagrinėjamu atveju – statutinis valstybės tarnautojas – kuriam inter alia taikomi ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto reikalavimai ir kuris be jokio papildomo auklėjamojo poveikio privalo laikytis įstatymų bei nedaryti nusikalstamų veikų, yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar yra nesusiformavę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312/2011, 2K-140/2015, 2K-120-489/2016). Nes būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-895/2015).

296.1. Kartu pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas, saistomas BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatytos kompetencijos skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrinti teisės taikymo aspektu, faktų dėl aptariamo baudžiamojo įstatymo sąlygų buvimo ar nebuvimo iš naujo netiria ir nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014).

307. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, priešingai negu pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad byloje nėra visų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, nes nenustatyta, kad N. R. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas), dėl kurios jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailėjosi ją padaręs (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

317.1. Teismų praktikoje asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealią sutaptį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-319/2008). Tai reiškia, kad kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą, kartu atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, išskyrus tuos atvejus, kai pakartotinės nusikalstamos veikos tarpusavyje sudaro idealią sutaptį. Priešingai nei teigiama nuteistojo kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis minėtomis teismų praktikoje suformuotomis nuostatomis, teisingai konstatavo, kad N. R. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis padarė tris nusikalstamas veikas, kurios dvi iš jų tarpusavyje sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, bet su trečiąja veika sudaro realią nusikalstamų veikų sutaptį, t. y. nusikalstama veika, numatyta BK 233 straipsnio 1 dalyje, yra pakartotinė nusikalstamoms veikoms, numatytoms BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje.

327.2. Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo instituto taikymui, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas atkreipė dėmesį į ikiteisminio tyrimo metu atliktų N. R. apklausų skaičių ir išreikštą jo poziciją nepripažinti kaltės bei atsisakyti duoti parodymus, vėliau juos duodant neišsamius, klaidinant ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir apsunkinant jo padarytų nusikaltimų išaiškinimą. Šiame nuosprendyje teismas pažymėjo, kad kasatorius savo kaltę pripažino tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir tik dėl byloje surinktų nenuginčijamų jo kaltės įrodymų, tačiau net ir duodamas parodymus teisiamajame posėdyje jis nebuvo nuoširdus. Tokią teismo išvadą patvirtina teisiamojo posėdžio protokolas, iš kurio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teisme kasatorius siekė pateisinti ir sušvelninti savo teisinę padėtį, aiškindamas neva nežinojęs, kaip reikia surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, nors kartu pripažino turėjęs įgaliojimus surašyti tokį juridinę galią turintį dokumentą (administracinio teisės pažeidimo protokolą), o poveikį liudytojams daryti pradėjo „gavęs patarimą“ po jo paties apklausų. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje N. R. prisipažinimas ir aktyvi atgaila neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygų.

338. Be to, kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas, neteisingai bei netinkamai aiškindamas BK 40 straipsnio nuostatas, padarė skunde nurodytus esminius BPK pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas pagal prokuroro apeliacinio skundo argumentus išsamiai ir motyvuotai apsvarstė BK 40 straipsnyje nustatytas sąlygas, įvertino visų asmenų (R. B., V. B., N. R.) padarytų nusikaltimų pobūdį ir kasatoriaus aktyvų vaidmenį juose. Be to, šios instancijos teismas pateikė išsamius argumentus, kurie atitinka teismų praktiką analogiškose bylose, kodėl nelaiko, kad nustatytos visos būtinosios N. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Priešingai nei teigia kasatorius, šios instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, laikėsi BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro apeliacinį skundą, nepadarė esminių BPK reikalavimų pažeidimų.

349. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, N. R. paskirdamas jo padarytų nusikalstamų veikų straipsnių sankcijose numatytą vieną švelniausių bausmės rūšių – baudą, kurios dydžius, priešingai nei teigia kasatorius, nustatydamas žymiai mažesnius negu BK 47 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyti baudų vidurkiai, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, todėl nėra teisinio pagrindo paskirti švelnesnę bausmę, nes BPK 376 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

3510. Taigi darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytos sąlygos. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 40 straipsnio nuostatų ir teisingai nenustatė atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visumos, t. y. tinkamai pritaikė šį baudžiamąjį įstatymą. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.

36Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

37Atmesti nuteistojo N. R. kasacinį skundą.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos... 4. Taip pat panaikinta N. R. baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė,... 5. Kita nuosprendžio dalis dėl N. R. palikta nepakeista.... 6. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nuosprendžiu N. R.... 7. Vadovaujantis BK 67, 71 straipsniais, N. R. paskirta baudžiamojo poveikio... 8. Šiuo nuosprendžiu R. B. ir V. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235... 9. Teisėjų kolegija... 10. 1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. R. atleistas nuo... 11. Taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis atleistas nuo... 12. 1.1. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo... 13. 2. Kasaciniu skundu nuteistasis N. R. prašo panaikinti apeliacinės... 14. 2.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos nuosprendžio dalis dėl... 15. 2.2. Be to, nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismų sprendimuose... 16. 2.3. Kasatorius teigia ir tai, kad poveikis BK 233 straipsnio prasme gali būti... 17. 2.4. Kartu kasatorius pažymi, kad jam buvo pareikštas įtarimas ne tik dėl... 18. 2.5. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada,... 19. 2.6. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamoje byloje susidarė situacija,... 20. 2.7. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas iš... 21. 3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir... 22. 3.1. Prokuroras nesutinka su nuteistojo N. R. kasacinio skundo prašymu... 23. 3.2. Priešingai nei teigiama nuteistojo N. R. kasaciniame skunde, apeliacinės... 24. 4. Nuteistojo N. R. kasacinis skundas atmestinas.... 25. Dėl kasacinio skundo argumentų, kurie nėra kasacinės instancijos teismo... 26. 5. Teisė apskųsti nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka nustatyta BPK 367... 27. Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 40 straipsnio 2 dalies, BPK... 28. 6. Pagal BK 40 straipsnį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą,... 29. 6.1. Kartu pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas, saistomas... 30. 7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, priešingai negu... 31. 7.1. Teismų praktikoje asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą... 32. 7.2. Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės... 33. 8. Be to, kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami... 34. 9. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas,... 35. 10. Taigi darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog... 36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 37. Atmesti nuteistojo N. R. kasacinį skundą....