Byla e2S-938-577/2017
Dėl skolos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilbora“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilbora“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elpina“ dėl skolos priteisimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB „Vilbora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės UAB „Elpina“ 18 369,33 Eur skolos, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitą turtą ar turtines teises, o šio turto nesant arba esant nepakankamai – areštuoti atsakovės pinigines lėšas. Nurodė, kad reikalavimo suma yra didelė ir reikšminga; ieškovei nėra žinoma, kokios atsakovės metinės pajamos; atsakovė periodiškai turėdavo įsiskolinimų Sodrai. Mano, jog abi sąlygos, įtvirtintos CPK 144 straipsnyje, būtinos norint taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra nustatytos.

4II.

5Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 26 d. nutartimi ieškovės UAB „Vilbora“ prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei UAB „Elpina“ netenkino. Teismas ieškinio sumos nelaikė didele. Sprendė, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, kad atsakovo finansinė padėtis yra prasta, kas galimai sąlygotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Teismo nuomone, vien tai, kad atsakovė vengia vykdyti savo įsipareigojimus ieškovei, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė nepateikė įrodymų kurių pagrindų būtų galima teigti, jog atsakovė gali imtis veiksmų paslėpti, perleisti ar sunaikinti turtą, dėl ko ieškinio patenkinimo atveju piniginių lėšų grąžinimas ieškovui gali pasunkėti arba tapti neįmanomu. Nesant duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė vengs galimo teismo sprendimo įvykdymo, teismo nuomone, nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
  1. Ieškovė UAB „Vilbora“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartį, klausimą išspręsti iš esmės ir priimti naują nutartį – tenkinti apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas neatliko preliminaraus pareikštų reikalavimų vertinimo. Teigia, kad šiuo atveju, pirmoji sąlyga, būtina norint taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistuoja.
    2. Pagrįsdama antrąją būtinąją sąlygą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti - teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo riziką - ieškovė nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, ieškovė neturi jokios informacijos apie atsakovo turimą turtą, jam taip pat nėra žinoma, kokios atsakovo UAB „Elpina“ metinės pajamos. Tuo tarpu teismas nurodė tokias aplinkybes, apie kurias ieškinyje nebuvo kalbama.
    3. Neaišku kuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad ieškinio suma nelaikytina didele. Teismų praktikoje laikinosios apsaugos priemonės juridiniam asmeniui buvo pritaikytos ir esant žymiai mažesnei ieškinio sumai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei perkėlė pareigą įrodyti, kokia yra atsakovės turtinė padėtis. Teismų praktikoje vadovaujamasi prezumpcija, kad didelė reikalavimo suma, neturint duomenų apie skolininko turtinę padėtį, didina grėsmę galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymui.
    4. 2017 m. sausio 26 d. priimtas ieškovo UAB „Vilbora“ ieškinys buvusiam įmonės direktoriui S. M. dėl nuostolių atlyginimo; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-9094-545/2017 taikė laikinąsias apsaugos priemones. Pažymi, kad būtent S. M., būdamas UAB „Vilbora“ direktoriumi, ir UAB „Elpina“, atstovaujama direktorės J. M., kuri yra S. M. sutuoktinė, sudarė sutartį dėl vilkiko VOLVO, nuomos, pagal kurią atsakovė ir nemokėjo nuomos mokesčio. S. M. yra UAB „Alpina“ darbuotojas ir galimai vienas iš UAB „Elpina“ akcininkų. Sutarties sąlygos naudingos išimtinai atsakovo sutuoktinės įmonei UAB „Elpina“. S. M. einant UAB „Vilbora“ direktoriaus pareigas, iš UAB „Vilbora“ banko sąskaitos buvo apmokami kelių mokesčiai ir perkamas kuras už vilkiko ir puspriekabės naudojimą, nors jie buvo išnuomoti UAB „Elpina“. Teigia, jog sutuoktiniai buvo nesąžiningi ieškovės atžvilgiu. Mano, jog kyla grėsmė, kad atsakovė apsunkins arba padarys neįmanomu ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, perleis kitiems asmenims arba kitaip suvaržys atsakovės turimą turtą.
  2. Atsakovė UAB „Elpina“ prašo atmesti UAB „Vilbora“ atskirąjį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atskirajame skunde nenurodyti pagrįsti motyvai, kodėl laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti taikomos. Ieškovės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas neatliko pareikštų reikalavimų preliminaraus vertinimo, nepagrįsta. Nesutinka su ieškovės nuomone, kad vien tinkamai parengtas ieškinys yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
    2. Ieškovė vadovavosi www.rekvizitai.vz.lt portalo duomenimis, kurie teikia informaciją ir apie juridinio asmens apyvartą. Vertinant 2015 bei ankstesnių metų pajamas matyti, kad atsakovė būtų pajėgi įvykdyti jai nepalankų teismo sprendimą. Jokios skolos Sodros biudžetui nebėra. Portale www.rekvizitai.vz.lt nurodyta, kad atsakovė nuosavybės teise turi 16 automobilių; jų vertė didesnė nei ieškovės reiškiamas reikalavimas; didelių turtinių įsipareigojimų kitiems subjektams atsakovė neturi. Reikalavimo sumos atsakovė nelaiko didele.
    3. Teismų praktika, kurioje buvo nurodyta, kad pareiga įrodyti gerą turtinę padėtį tenka šaliai, kuri suinteresuota laikinųjų apsaugos priemonių netaikymu suformuota byloje, kurioje ieškinio reikalavimas siekė beveik 5 milijonus eurų, o tokia suma akivaizdu, kad yra reikšminga beveik visiems ūkio subjektams. Vien tik nemotyvuoto ir neturinčio jokio pagrindo prašymas iš esmės negali būti tenkinamas, nes tokiu atveju būtų pažeisti šalių lygiateisiškumo, proporcingumo principai. Ieškovė nenurodė, kad šalis siejo ne tik vilkiko nuomos teisiniai santykiai ir kad atsakovė ne tik, kad negavo finansinės naudos iš ieškovės, tačiau pati patyrė finansinius nuostolius dėl bendros veiklos su ieškove.
    4. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovė gali patirti neproporcingai didelę žalą.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
  3. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

6Dėl preliminaraus ieškinio vertinimo

  1. Apeliantė teigia, kad teismas neatliko preliminaraus pareikštų reikalavimų vertinimo. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-924-516/2017, 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014, Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1848-638/2017) ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo.
  2. Šiuo atveju, iš skundžiamos nutarties turinio akivaizdu, jog teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė padaręs išvadą, kad nėra grėsmės būsimo galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui, o ne dėl to, kad ieškinys tikėtinai nepagrįstas. Taigi, paminėti apeliantės argumentai nesusiję su skundžiamos nutarties motyvais, lėmusiais prašymo nagrinėjimo rezultatą, ir jie, vadovaujantis paminėta teismų praktika, savaime nedaro nutarties neteisėta.

7Dėl grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui

  1. Apeliantė teigia, kad teismas nutartyje neteisingai nurodė ieškovės prašymo motyvus, tačiau iš skundžiamos nutarties turinio akivaizdu, jog netikslūs ieškovės argumentai yra nurodyti tik aprašomojoje nutarties dalyje. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminio ieškovės prašymo pagrindo, analizavo, ar ieškovės nurodyta aplinkybė dėl didelės ieškinio sumos yra pagrįsta, ar dėl atsakovės veiksmų (neveikimo) egzistuoja grėsmė, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.
  2. Apeliantė iš esmės nesutinka su teismo argumentais dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, teigia, kad būtent atsakovė turi įrodyti gerą turtinę padėtį.
  3. Teismų praktikoje preziumuojama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Žinoma, ši prezumpcija nėra absoliuti ir per se (pats savaime) nesudaro pagrindo automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad taikant ieškinio sumos prezumpciją įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-874-943/2016, 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1456-196/2016).
  4. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su apeliantės argumentais dėl teismų praktikos, įrodinėjant atsakovės turtinę padėtį, pažymi, kad atsakovė, nors ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių teiginius apie gerą savo finansinę padėtį, tačiau vadovaudamasi www.rekvizitai.vz.lt duomenimis, nurodė nuosavybės teise turinti transporto priemonių, kurių vertė didesnė, nei ieškovės reikalavimų suma; įsiskolinimų valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai neturinti. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad kitų bylų, kuriose UAB „Elpina“ būtų atsakove (skolininke) nėra; iš viešų registrų teikiamos informacijos matyti, kad įmonė veikia nuo 2008 metų, joje dirba trylika darbuotojų. Taigi, atsižvelgus į šiuos duomenis bei ieškovės reikalavimo sumą (18 369,33 Eur), nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl atsakovės turtinės padėties kyla grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui.
  5. Kita vertus, šiuo metu aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.). Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Vien ieškinio padavimas, nevertinant aplinkybių, jog atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, negali be pagrindo varžyti atsakovo teisių (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016).
  6. Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė negrindė atsakovės nesąžiningu elgesiu. Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad buvęs ieškovės vadovas S. M., veikdamas ieškovės vardu ir sudarydamas sutartį su UAB „Elpina“ dėl vilkiko nuomos, veikė priešingai įmonės interesams; kad sutarties sąlygos buvo naudingos išimtinai atsakovo sutuoktinės įmonei UAB „Elpina“; kad S. M. yra atsakovės darbuotojas, kad abu sutuoktiniai buvo nesąžiningi ieškovės atžvilgiu, ir kad šiuo metu S. M. pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo. Kartu su atskiruoju skundu pateikė UAB „Vilbora“ ieškinį, pareikštą buvusiam vadovui, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-9094-545/2017 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo S. M. atžvilgiu, Sodros duomenis, patvirtinančius, jog S. M. nuo 2009 metų yra UAB „Elpina‘ darbuotojas.
  7. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaip ir nurodyta atskirajame skunde, įstatymas draudžia atskirąjį skundą grįsti apylinkėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Be to, CPK 314 straipsnis draudžia priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju, atskirajame skunde nenurodyta, kad paminėtos aplinkybės ieškovei nebuvo (negalėjo būti) žinomos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo metu. Be to, tiek aplinkybės dėl pareikšto ieškinio, tiek laikinųjų apsaugos priemonių taikymas buvusiam ieškovės įmonės vadovui savaime nelemia didesnės grėsmės teismo sprendimo šioje byloje neįvykdymui. Kaip minėta, apeliacinėje instancijoje ginčijamas klausimas nėra nagrinėjamas iš naujo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja apeliantės naujai nurodytų aplinkybių, kaip neturinčių įtakos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumui ir pagrįstumui, bei atsisako priimti naujai pateiktus įrodymus. Prašymo atmetimas, ieškovei pateikus naujus įrodymus, neatima teisės reikšti prašymą pakartotinai.
  8. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal skundžiamos nutarties priėmimo metu turimus duomenis pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl ieškovės atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartis paliktina nepakeista, (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis).

8Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

Nutarė

9Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

10Grąžinti apeliantei su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus.

Proceso dalyviai
Ryšiai