Byla 2K-554/2012
Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: V. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį išteisinta, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas)

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei, išteisintajai V. S., išteisintosios gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskui, nukentėjusiojo atstovei advokatei Jolantai Teresei Litvinskienei, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Juliaus Rėksnio ir nukentėjusiojo P. K. (P. K.) kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: V. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį išteisinta, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

2Nukentėjusiojo P. K. civilinis ieškinys dėl 14 002,63 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, prašymas priteisti proceso išlaidas advokatės paslaugoms apmokėti atmestas.

3Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu V. B. nuteista pagal BK 281 straipsnio 3 dalį 5200 Lt (40 MGL) dydžio bauda.

4Nukentėjusiajam P. K. priteista: iš AB „Lietuvos draudimas“ 3587,30 Lt turtinei ir 3452,80 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš V. S. 26 547,20 Lt neturtinei žalai atlyginti.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiojo atstovės, prašiusios nukentėjusiojo ir prokuroro kasacinius skundus tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

6Pirmosios instancijos – Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu V. S. buvo nuteista už tai, kad 2009 m. vasario 19 d., apie 18.08 val., Vilniuje, Ukmergės g., po Ozo viaduku, vairuodama automobilį „Renault Megane“ (valst. Nr. ( - ) važiuodama Ukmergės gatve, antrąja eismo juosta, Geležinio Vilko gatvės link, dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija), 37 punkto reikalavimus, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir iškilus grėsmei eismo saugumui nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, įvažiavo į pažymėtą pėsčiųjų perėją ir partrenkė jos važiavimo kryptimi iš kairės pusės į dešinę ėjusį pėsčiąjį P. K., taip sunkiai sutrikdė jo sveikatą.

7Apeliacinės instancijos – Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistosios ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus, padarė išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, kurie leistų daryti neginčytiną išvadą, jog V. S. padarė BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatyti būtini V. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl visi neaiškumai aiškintini jos naudai. V. S. apeliacinės instancijos teismas išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, požymių.

8Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

9Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes įrodymus vertino ne kaip visumą, o atskirai vieną nuo kito, vieniems įrodymams suteikė pirmenybę prieš kitus, o daliai įrodymų visai neteikė reikšmės. Toks BPK 20 straipsnio reikalavimų nepaisymas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

10Kasatorius nurodo, kad teismai nustatė iš esmės panašias eismo įvykio aplinkybes; skirtumas tas, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pėsčiasis ėjo, o apeliacinės instancijos teismas – kad bėgo. Išteisinamasis nuosprendis priimtas vadovaujantis tik abejotinais V. S. ir liudytojos R. S. parodymais apie tai, kad pėsčiasis greitu tempu, praėjęs trečią ir antrą eismo juostas, apsisuko pirmoje eismo juostoje ir pradėjo bėgti vidutiniu tempu atgal. Tačiau teismas visiškai nevertino minėtų asmenų parodymus paneigiančių objektyvių įrodymų. Teisme apklaustas ekspertas M. Račkovskis V. S. parodymus apie jos nurodytą atstumą (1,8 metro) iki pėsčiųjų perėjos (tuo metu, kai pirmojoje eismo juostoje apsisuko pėsčiasis ir pradėjo judėti atgal) kaip neatitinkančius tikrovės paneigė konkrečiais skaičiavimais. Ekspertas nurodė, kad automobilis, važiuodamas 50 km/h greičiu, tokį atstumą įveikia mažiau nei per vieną sekundę, tuo tarpu žmogui vien apsisukti reikia 1 sekundės. Taip pat ekspertas patvirtino, kad, atsižvelgiant į transporto priemonės „R. M.“ techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole nustatytus apgadinimus (sulenktas variklio dangtis, suskaldytas priekinis stiklas, sulaužytas priekinis buferis kairėje), pirminis kontaktas su pėsčiuoju įvyko ties kairiuoju automobilio kampu. Ekspertas paaiškino, kad tokie automobilio sugadinimai yra neįmanomi, jei nukentėjusysis, kaip nurodo V. S., būtų bėgęs iš dešinės į kairę. Ekspertas paaiškino, kad jei pėsčiasis būtų bėgęs, jis niekaip nebūtų parblokštas ant automobilio stiklo. Nustatyti automobilio apgadinimai galėjo atsirasti tik pėsčiajam einant, o ne bėgant. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino ir 2009 m. vasario 19 d. V. S. paaiškinimo, kuriame ji nurodė, kad „pėsčiasis ėjo greitu tempu“. Iš specialisto išvadoje Nr. 11-2537(10) sumodeliuotų įvairių situacijų matyti, kad, V. S. važiuojant 50 km/h greičiu, o P. K. sustojus, apsisukus ir pradėjus eiti atgal, vairuotoja turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo. Taigi, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas nepasisakė, kodėl nesivadovavo minėtomis objektyviomis byloje nustatytomis aplinkybėmis.

11Kasatorius nurodo, kad V. S. veiksmai, kai ji, matydama per jos važiuojamąją kelio dalį pėsčiųjų perėja einantį P. K., nusprendė nestabdyti vairuojamo automobilio ir nelėtinti greičio, vertintini kaip KET 37 punkto reikalavimų pažeidimas. Pagal teismų praktiką eismo įvykių bylose, kuriose taikomos KET nuostatos, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems, nors jie, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu (kasacinė nutartis Nr. 2K-196/2009). Taigi net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad pėsčiųjų perėjoje partrenktas nukentėjusysis buvo neatsargus, ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad būtina sąlyga ir dėsninga eismo įvykio bei kilusių padarinių priežastis yra vairuotojo, nepraleidusio pėsčiojo, padarytas pažeidimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-655/2007, 2K-158/2009). Nors V. S. aiškino, kad pėsčiasis staigiai pakeitė kryptį, iššoko prieš jos automobilį ir dėl to ji neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo, tačiau tai nereiškia, kad nėra jos kaltės, nes, važiuodama pasirinktu nesaugiu greičiu, nestabdydama ir nelėtindama greičio, matydama pėsčiąjį einantį per pėsčiųjų perėją jos važiavimo krypties eismo juosta, ji esą neturėjo techninės galimybės išvengti eismo įvykio. Šios aplinkybės kaip tik rodo, kad ji nebuvo pakankamai atidi ir atsargi, priešingu atveju nebūtų sukūrusi situacijos, dėl kurios prarado techninę galimybę laiku sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo su nukentėjusiuoju (kasacinė nutartis Nr. 2K-202/2009). Taigi V. S. nesilaikė saugaus eismo taisyklių.

12Apeliacinės instancijos teismas nurodytų aplinkybių išsamiai neanalizavo, nors jos yra svarbios siekiant teisingai išspręsti bylą. Kasatorius teigia, kad minėtų duomenų pagrindu darytina išvada, jog V. S. pažeidė KET 37 punkto reikalavimus, veikdama nusikalstamai nerūpestingai: kai artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos iškilo grėsmė eismo saugumui, ji nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, įvažiavo į pažymėtą pėsčiųjų perėją ir partrenkė jos važiavimo kryptimi ėjusį pėsčiąjį P. K., dėl to sunkiai sutrikdė jo sveikatą. V. S. nusikalstami veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su įvykio metu kilusiais padariniais nukentėjusiojo sveikatai, todėl jos padarytoje veikoje yra visi būtini BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.

13Kasaciniu skundu nukentėjusysis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį su pakeitimais – pašalinti iš nuosprendžio teiginius, kad jo veiksmuose buvo didelis neatsargumas, ir visiškai patenkinti patikslintą ieškinį arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

14Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą bei įrodymų vertinimą, pažeidimų, kurie lėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą.

15Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir neatitinka baudžiamojo įstatymo, kitų teisės aktų nuostatų. Kasatorius nurodo, kad V. S. pripažino mačiusi jį, stovintį bei besirengiantį eiti per pėsčiųjų perėją, tačiau vis tiek nesulėtino greičio; negana to, greičio ji nesulėtino ir artėdama prie pėsčiųjų perėjos, kai jis ja ėjo. Kasatorius įsitikinęs, kad tokiais savo veiksmais V. S. pažeidė KET 37 punktą, kuris reikalauja ne tik sulėtinti važiavimo greitį artėjant prie pėsčiųjų perėjos, kai prie jos nėra matyti nei vieno pėsčiojo, besirengiančio pereiti į kitą kelio pusę, tačiau iš vairuotojo reikalaujama visada sustoti, kai mato per pėsčiųjų perėją einantį pėsčiąjį, ir nepradėti jokio manevro, neįsitikinus, kad šis visiškai perėjo į kitą kelio pusę. Taigi, vairuotojas gali pradėti važiuoti tik tada, kai pėsčiasis pereina kelią, o sistemiškai aiškinant KET, vairuotojas negali pradėti važiuoti net ir tada, jei pėsčiajam reguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje yra užsidegęs raudonas šviesoforo signalas. Kokiu greičiu asmuo perėjoje eina, kurioje vietoje sulėtina ar pagreitina ėjimo tempą – vairuotojo veiksmams įtakos nedaro, nes jam, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, nustatyta imperatyvi pareiga nepradėti manevro tol, kol pėsčiasis abiem kojom neperžengė kelio, kuriuo ėjo, linijos.

16Kasatorius nurodo, kad net jeigu jis ir būtų apsisukęs, bėgęs atgal, tai V. S. neatleidžia nuo pareigos sustoti, praleisti pėsčiąjį, nespėjusį pereiti į kelio pakraštį, ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam ji galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Tačiau V. S., akivaizdžiai matydama žmogų, einantį perėja, ne tik kad nepalaukė, kol jis (P. K.) pasitrauks iš važiuojamosios kelio dalies, bet net nesulėtino važiavimo greičio. Tai, kad, išteisintosios teigimu, ji maniusi, jog jis (kasatorius) spės pereiti kelią, kol prie jo priartės, pabrėžia jos abejingumą galimiems padariniams. Tačiau joks subjektyvus manymas, neparemtas objektyviomis aplinkybėmis, negali panaikinti asmens kaltės, šiuo atveju – V. S., pažeidusios KET. Taigi išteisintoji elgėsi nusikalstamai, nepaisė KET reikalavimų, todėl yra tiesiogiai kalta dėl kilusių padarinių. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-62/2009). Kasatorius pažymi, kad automobilį vairavusi V. S. privalėjo numatyti bet kokius padarinius, atsirasiančius jai nestabdant transporto priemonės (kasacinė nutartis Nr. 2K-297/2009). V. S. turėjo realią galimybę nepasielgti nusikalstamai – sustoti prieš perėją ar bent jau sulėtinti greitį, tačiau to sąmoningai nepadarė (tai patvirtina jos pačios parodymai, kad ji tyčia nelėtino greičio, nes maniusi, jog kasatorius spės pereiti kelią). Toks elgesys, kaip V. S., teismų praktikoje vertinamas vienareikšmiškai – kaip priešingas teisei bei užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis Nr. 2K-297/2009).

17Kasatorius nurodo ėjęs per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, pažymėtą įspėjamuoju ženklu, kuris (kaip išaiškinta ir teismų praktikoje) vertinamas kaip įpareigojantis transporto priemonės vairuotoją būti itin dėmesingu, ypač – eismo dalyviui pėsčiajam, kurio elgesys kelyje gali būti neapdairus, nepakankamai atsargus ar vairuotojui netikėtas dėl pačių įvairiausių priežasčių. KET reikalauja vairuotoją sustoti pėsčiajam vos žengus žingsnį į pėsčiųjų perėją, juolab griežtai reikalaujama sustoti jam pradėjus ja eiti. Šiuo atveju V. S. elgesys akivaizdžiai demonstruoja požiūrį į žmogų, jo gyvybę bei sveikatą. V. S. tyčia (nesulėtindama greičio net tada, kai matė kasatorių einantį per pėsčiųjų perėją), ne tik pažeidė KET 37 punktą, tačiau šiurkščiai ignoravo Konstitucijos 19 straipsnį bei 1948 m. gruodžio 10 d. Generalinės Asamblėjos priimtos ir paskelbtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 3 straipsnį. Taigi, artėdama prie pėsčiųjų perėjos, vairuotoja, net ir važiuodama leistinu toje kelio atkarpoje greičiu, privalėjo itin atidžiai stebėti, ar nėra pėsčiųjų, o esant daliniam kelio matomumui, taip pat stebėti ir kitų transporto priemonių greitį bei vairuotojų veiksmus (kasacinė nutartis Nr. 2K-62/2009). Pėsčiųjų perėjoje prioritetą turi pėsčiasis, kuris privalo būti praleistas kitų eismo dalyvių, todėl tai, kad kasatorius apsisukęs grįžo atgal, nėra V. S. kaltę panaikinanti aplinkybė, o jos veiksmai – nepateisinami.

18Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp V. S. veiksmų ir jo sužalojimo nėra priežastinio ryšio. Priešingai, jei V. S. būtų laikiusis KET ir pristabdžiusi ar sustojusi prie pėsčiųjų perėjos, tai net ir tuo atveju, jei jis būtų grįžęs atgal, jis nebūtų sužalotas, todėl jos veiksmai buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui, dėl kurio kasatorius buvo sužalotas, kilti. Taigi tarp V. S. veiksmų ir kilusių padarinių akivaizdžiai yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog tais atvejais, kai kaltininkas savo kaltės nepripažįsta teigdamas, kad dėl eismo įvykio kaltas pats nukentėjusysis, svarbūs du momentai: būtinųjų padarinių kilimo sąlygų ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-297/2009), t. y. reikia atsakyti į klausimus, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga; ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis.

19Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino baudžiamąjį įstatymą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, dėl to nepagrįstai konstatavo, jog V. S. veiksmuose nėra BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties.

20Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis), nes nuosprendį grindė išimtinai tik išteisintosios bei jos dukters parodymais, kuriuos sureikšmino, ir kartu nepagrįstai atmetė tiek jo (P. K.) parodymus, tiek specialisto išvadas, kurios vertintinos kaip didesnį pasitikėjimą keliantis įrodymas, nei kitų proceso dalyvių, susijusių su kuria nors bylos šalimi, parodymai. Ignoruodamas specialisto išvadas ir jas pateikusių asmenų paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ne tik BPK 20 straipsnio 5 dalies, bet ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į specialisto M. Račkovskio paaiškinimus, kad automobilis V. S. nurodytą 3-4 metrų atstumą įveikia kur kas greičiau (3 m nuvažiuoja mažiau nei per 1 sek.), nei žmogus gali apsisukti ir bėgdamas įveikti panašų atstumą (vien apsisukti prireiktų maždaug 1 sek.). Be to, pagal specialisto paaiškinimus, žmogui bėgant iš dešinės į kairę automobilio judėjimo kryptimi ir jį partrenkus kairiąja automobilio priekine dalimi, jis negalėtų užkristi ant automobilio variklio dangčio ir atsitrenkti į automobilio stiklą, kaip atsitiko šio eismo įvykio metu. Taip pat specialistas nurodė, kad iš automobilio sugadinimo pobūdžio (įlenktas variklio dangtis, suskaldytas priekinis stiklas, sulaužytas priekinis bamperis kairėje pusėje) galima daryti išvadą, kad pėstysis ne bėgo, o ėjo, nes, partrenkus jį bėgimo metu, jis nebūtų užkritęs ant variklio gaubto ir priekinio stiklo. Kasatorius buvo partrenktas kairiąja priekine automobilio dalimi toje eismo juostoje, kurioje važiavo V. S.. Iš to aišku, kad pėsčiasis partrenkimo metu buvo ne tik važiuojamojoje kelio dalyje, bet ir beveik perėjęs antrąją eismo juostą. Esant tokioms aplinkybėms galima daryti neginčijamą išvadą, kad P. K. apsisuko ir pradėjo judėti atgal tada, kai tarp V. S. automobilio ir perėjos buvo kur kas didesnis atstumas. Iš specialisto išvadoje sumodeliuotų įvairių situacijų matyti, kad, V. S. važiuojant 50 km/h greičiu, o P. K. sustojus, apsisukus ir pradėjus eiti atgal, V. S. turėjo techninę galimybę išvengti partrenkimo. Kasatoriaus įsitikinimu, specialisto išvados akivaizdžiai paneigia V. S. ir R. S. parodymus ir objektyviai patvirtina tikrąsias įvykio aplinkybes, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, net nenurodydamas motyvų, nepatikrinęs išvados teisingumo (atliekant įrodymų tyrimą), ja nesivadovavo.

21Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo didelį jo neatsargumą, nes teismų praktikoje tokiu elgesiu laikoma, kai nukentėjusysis numatė ar privalėjo numatyti žalingas pasekmes, kurias jam gali padaryti didesnio pavojaus šaltinis, ir leido šioms pasekmėms atsirasti. Kasatorius tvirtina, kad nenumatė, jog einant pėsčiųjų perėja jo nepraleis automobilis. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.

22Be to, kasatorius nurodo, kad apeliaciniu skundu prašė visiškai tenkinti jo patikslintą civilinį ieškinį, taip pat pripažinti proceso išlaidomis jo atstovės advokatės J. T. Litvinskienės turėtas išlaidas bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose ir priteisti jas iš nuteistosios į valstybės biudžetą. Kasatoriaus manymu, jo ieškinys yra pagrįstas, todėl turėjo būti patenkintas. Kasatorius teigia pirkęs tik būtiniausius ir tik su eismo įvykio metu patirtų sužalojimų gydymu susijusius medikamentus bei higienos priemones. Be to, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus ir nepagrįstai sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį; teismas nevertino, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali lemti neturtinės žalos dydžio. Lemiamas kriterijus tokiu atveju yra padaryta žala nukentėjusiojo sveikatai bei jo sveikatos būklė. Kasatorius nurodo, kad jam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, dėl patirtų sužalojimų jis iki šiol patiria didelį fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą ir kitas neigiamas emocijas, be to, turi nuolat gerti vaistus, vaikšto su ramentais. Po eismo įvykio jį kamuoja nemiga, susirgo depresija, sumažėjo bendravimo galimybės, negrįžtamai sutrikdytas normalus gyvenimo ritmas, jis neteko 50 proc. darbingumo, dėl to negali gauti jokio darbo, taigi prarado pajamas, juo turi rūpintis pensinio amžiaus motina.

23Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas. Nukentėjusiojo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas.

24Dėl baudžiamojo įstatymo V. S. veikai taikymo

25Pagal BK 281 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla, jeigu transporto priemonę vairavęs asmuo padaro kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimus, kurie susiję priežastiniu ryšiu su šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytais padariniais, ir kai nustatoma eismo įvykį bei dėl jo atsiradusius kitus padarinius sukėlusio vairuotojo kaltė. Vairuotojo atsakomybė dėl pėsčiojo sužalojimo pėsčiųjų perėjoje atsiranda šiam pažeidus KET reikalavimus ir toks pažeidimas lemia pėsčiojo sužalojimą eismo įvykio metu. Tuo atveju, jei vairuotojas KET nepažeidžia, tačiau sužaloja pėsčiąjį dėl jo paties kaltės, vairuotojui neturint galimybės išvengti eismo įvykio (pvz., laiku stabdant automobilį), baudžiamoji atsakomybė transporto priemonę vairavusiam asmeniui netaikoma. Pagal KET 37 punktą vairuotojas, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje ėjusį pėsčiąjį. Taigi vairuotojas, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, privalo būti atidus ir važiuoti taip, kad nekeltų pavojaus pėstiesiems, juolab vairuodamas padidinto pavojaus šaltinį (transporto priemonę).

26Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilį vairavusi V. S. pažeidė KET 37 punkto reikalavimus, nes artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos (antrąja eismo juosta) prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“ nesulėtino greičio, nesustojo ir įvažiavo į pėsčiųjų perėją, kurioje partrenkė ja ėjusį pėsčiąjį P. K.. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nustatė ir tai, kad akivaizdžiai KET reikalavimus pažeidusi vairuotoja elgėsi neatsargiai – nusikalstamai nerūpestingai, nes turėdama pareigą laikytis eismo saugumo taisyklių ir galėdama bei turėdama numatyti, kad jų nepaisydama savo elgesiu gali sukelti pavojingus padarinius – partrenkti pėsčiąjį, kurį matė einantį perėja, to nepaisė, važiavo toliau (maždaug 50 km/val. greičiu), greičio nesumažino ir tai buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti. Teismas, įvertinęs įvykio eigos aplinkybes, eismo dalyvių elgesį, padarinių kilimo sąlygas bei juos lėmusias priežastis, konstatavo, kad V. S. veiksmai yra tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais – eismo įvykiu, kurio metu buvo partrenktas pėsčiasis ir kuriam dėl to buvo sunkiai sutrikdyta sveikata; tuo atveju, jei V. S. būtų elgusis taip, kaip ją įpareigoja eismo saugumo taisyklės, minėti padariniai nebūtų atsiradę. Teismas taip pat konstatavo, kad pats pėsčiasis P. K. elgėsi rizikingai ir tai pripažino V. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nepaisant to, kad P. K., eidamas per pėsčiųjų perėją, joje apsisuko ir ėmė judėti atgal, V. S., jei būtų nepažeidusi KET 37 punkto reikalavimų, būtų nesukėlusi eismo įvykio, nes sulėtindama važiavimo greitį ar sustodama prieš pėsčiųjų perėją turėjo techninę galimybę jo išvengti. Taigi pirmosios instancijos teismas V. S. pripažino kalta padarius BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką.

27Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir spręsdamas V. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą padarė klaidingas išvadas, kurias visų pirma lėmė esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas. Tuo tarpu visų įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių teisingą nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo (BK specialiosios dalies normų) taikymo klausimų išsprendimą suponuoja įrodymų vertinimas, pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

28Iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas (kaip pagrįstai nurodyta prokuroro kasaciniame skunde, ir iš dalies – nukentėjusiojo kasaciniame skunde) savo išvadas dėl V. S. išteisinimo grindė vertindamas įrodymus atskirai vienus nuo kitų, iš esmės remdamasis tik teisinančiomis aplinkybėmis, kurių atitikimo tikrovei nepatikrino lygindamas įrodymus tarpusavyje, sugretindamas faktus. Išteisinamajame nuosprendyje pateikta bylos duomenų analizė – fragmentiška ir neišsami, iš atskirų šaltinių gauta informacija remiamasi pasirinktinai, aptariant tik tam tikrą jos dalį, tuo tarpu kita reikšmingos informacijos dalis nutylima. Antai, vertindamas atlikus eismo įvykio (autotechninį) tyrimą byloje gautas Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadas, teismas nagrinėjo dalį šių išvadų, nors jose pateiktos kelios tikėtinos eismo įvykio situacijos, o priklausomai nuo to – atitinkamos įvykio priežastys; be to, teismas šiuo atveju ignoravo ir specialisto paaiškinimus, teiktus teisiamajame posėdyje. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės savo išvadas grindė arba bendrojo pobūdžio teiginiais, arba atskiru ir vienpusišku dalies įrodymų vertinimu. Taigi, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas ne tik jo reikiamai nepagrindė (BPK 331 straipsnio 2 dalis, 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas), bet ir pagal byloje nustatytas aplinkybes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl šis nuosprendis naikintinas.

29Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu. Kaip minėta, šis teismas nustatė faktines aplinkybes, kurioms tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Spręsdamas V. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą, šis teismas įvertino bylos įrodymų visumą, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Pirmosios instancijos teismas plačiai išanalizavo visus bylą liečiančius įrodymus, išsamiai ir nešališkai aptarė tiek teisinančias, tiek kaltinančias aplinkybes, jas kruopščiai išnagrinėjo. Palyginęs įrodymus bei sugretinęs faktus apie eismo situaciją, automobilio važiavimo greitį, pėsčiojo judėjimą, jų susidūrimo vietą ir mechanizmą, automobilio apgadinimų išsidėstymą, nukentėjusiojo sužalojimo vietą, pobūdį ir kt. (to nepadarė apeliacinės instancijos teismas), pirmosios instancijos teismas argumentavo savo išvadas dėl V. S. kaltės, priežastinio ryšio tarp jos padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių buvimo. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymų vertinimo bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

30Dėl nukentėjusiojo P. K. prašymų (pašalinti aplinkybę, kad jo veiksmuose buvo didelis neatsargumas ir padidinti priteistinos žalos dydį)

31Kasatoriaus P. K. prašymas pašalinti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio konstatuotą aplinkybę, kad jo veiksmuose buvo didelis neatsargumas, nėra teisingai suformuluotas, tačiau iš kasacinio skundo turinio ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio galima spręsti, jog nukentėjusysis nesutinka su tuo, kad teismas jo elgesį konstatavo esant rizikingu ir tai pripažino nuteistosios V. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kuri yra numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

32Šios teisėjų kolegijos nutarties dalyje – dėl baudžiamojo įstatymo V. S. veikai taikymo – pasisakyta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai teisiškai įvertino V. S. veiką. Taigi, pripažindamas ją kalta sukėlus eismo įvykį ir jo metu partrenkus per pėsčiųjų perėją ėjusį kasatorių P. K., teismas nustatė neatsargią kaltę ne nukentėjusiojo P. K., o nuteistosios V. S.. Be to, teismas nustatė ir tai, kad nukentėjusysis, kaip eismo dalyvis, elgėsi ne itin atsakingai ir atidžiai, nes eidamas per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją viena kryptimi, po to apsisuko ir ėmė eiti atgal. Toks nukentėjusiojo elgesys teismo nustatytoje eismo situacijoje įvertintas kaip rizikingas. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo tenkinti minėtą kasatoriaus prašymą ir daryti kitokias išvadas.

33Kasatoriaus P. K. prašymas padidinti priteistinos turtinės žalos dydį – nepagrįstas. Jo skunde nurodytas aplinkybes teismas įvertino, į jas atsižvelgė.

34Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 115 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Vadovaudamasis šiomis nuostatomis, pirmosios instancijos teismas, nustatęs nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydį, jo pagrįstumą, priteisė nukentėjusiajam šios žalos atlyginimą tokio dydžio, kokį nustatė esant įrodytą. Teisinių argumentų, kurie pagrįstų prašymą padidinti turtinės žalos atlyginimą, kasatorius P. K. nenurodė. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad turtinės žalos dydis yra faktų, o ne teisės sritis (BPK 376 straipsnio 1 dalis), kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustatinėja, įrodymų nevertina. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo šiuo klausimu keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio.

35Kasatoriaus P. K. manymu, teismas nepakankamai atsižvelgė į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus ir nepagrįstai sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį.

36Neturtinės žalos dydis taip pat yra fakto nustatymo klausimas, todėl kasacinės instancijos teismas šiuo atveju tikrina tai, ar teismas, priimdamas sprendimą dėl atlygintinos neturtinės žalos, tinkamai taikė įstatymus, reglamentuojančius neturtinės žalos dydžio nustatymą.

37CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, pagal kuriuos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstama veika sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistoji V. S. padarė BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą neatsargų nusikaltimą, kurio padariniai – nukentėjusiajam P. K. dėl kairiojo blauzdikaulio kūno atviro lūžio padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, be to, jam lūžo dešinioji mentė, padarytas kairiojo šeivikaulio kūno atviras lūžis. Po eismo įvykio nukentėjusiajam atlikta kojos operacija, jis ilgą laiką gydėsi ligoninėje ir namuose, kentė skausmus. Nukentėjusysis neteko 50 proc. darbingumo, ateityje turės ribotas galimybes įsidarbinti, be to, apribotas jo gyvenimo visavertiškumas, bendravimo galimybės. Taip pat po įvykio P. K. patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, išliko neigiamos pasekmės. Teismas vertino ir tai, kad nuteistoji V. S. nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo, taip pat jos turtinę padėtį. Teismas pripažino, kad pats nukentėjusysis nebuvo itin atidus ir atsakingas eidamas per pėsčiųjų perėją. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nustatant neturtinės žalos dydį (30 000 Lt – iš V. S. priteisiant 26 547,20 Lt, iš draudimo bendrovės – 3452,80 Lt), įvertinta pažeistų vertybių svarba, skirtingų interesų pusiausvyra, atsižvelgta į bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šiam klausimui išspręsti teisingai (ir į tas, kurias savo skunde akcentuoja kasatorius), taip pat vadovautasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnis). Be to, negalima teigti, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose (nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems sunkų sveikatos sutrikdymą, priteisiama nuo 20 000 Lt iki 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-511/2008, 2K-59/2009, 2K-351/2009, 2K-181/2010, 2K-453/2011 ir kt.). Antra vertus, kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Taigi keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir daryti kitokias išvadas (nustatant neturtinės žalos dydį) teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

38Dėl proceso išlaidų

39Nukentėjusysis kasaciniu skundu prašo pripažinti proceso išlaidomis jo atstovės advokatės J. T. Litvinskienės turėtas išlaidas bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose ir priteisti jas iš nuteistosios į valstybės biudžetą.

40Šis prašymas netenkintinas. Iš bylos duomenų matyti, kad advokatė J. T. Litvinskienė nukentėjusiajam P. K. atstovavo bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, pagal Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. gegužės 2 d., 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, nukentėjusysis P. K. visiškai (100 procentų) atleistas nuo proceso išlaidų, nurodytų BPK 104 straipsnio 2 dalyje. Taigi nukentėjusysis nepatyrė jokių proceso išlaidų, kurias būtų pagrindas pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistosios V. S.. Tokiu atveju advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą iš valstybės biudžeto lėšų mokamas užmokestis, kurio dydį ir mokėjimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

41Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

Nutarė

42Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nuosprendį be pakeitimų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Nukentėjusiojo P. K. civilinis ieškinys dėl 14 002,63 Lt turtinės ir 100... 3. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu... 4. Nukentėjusiajam P. K. priteista: iš AB „Lietuvos draudimas“ 3587,30 Lt... 5. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,... 6. Pirmosios instancijos – Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu... 7. Apeliacinės instancijos – Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą... 8. Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 9. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė... 10. Kasatorius nurodo, kad teismai nustatė iš esmės panašias eismo įvykio... 11. Kasatorius nurodo, kad V. S. veiksmai, kai ji, matydama per jos važiuojamąją... 12. Apeliacinės instancijos teismas nurodytų aplinkybių išsamiai neanalizavo,... 13. Kasaciniu skundu nukentėjusysis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 14. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė... 15. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja... 16. Kasatorius nurodo, kad net jeigu jis ir būtų apsisukęs, bėgęs atgal, tai... 17. Kasatorius nurodo ėjęs per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, pažymėtą... 18. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo,... 19. Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas... 20. Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė... 21. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo... 22. Be to, kasatorius nurodo, kad apeliaciniu skundu prašė visiškai tenkinti jo... 23. Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas. Nukentėjusiojo kasacinis skundas... 24. Dėl baudžiamojo įstatymo V. S. veikai taikymo... 25. Pagal BK 281 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla, jeigu transporto... 26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilį vairavusi V. S.... 27. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo... 28. Iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio... 29. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu. Kaip minėta,... 30. Dėl nukentėjusiojo P. K. prašymų (pašalinti aplinkybę, kad jo veiksmuose... 31. Kasatoriaus P. K. prašymas pašalinti iš pirmosios instancijos teismo... 32. Šios teisėjų kolegijos nutarties dalyje – dėl baudžiamojo įstatymo V.... 33. Kasatoriaus P. K. prašymas padidinti priteistinos turtinės žalos dydį –... 34. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar... 35. Kasatoriaus P. K. manymu, teismas nepakankamai atsižvelgė į neturtinės... 36. Neturtinės žalos dydis taip pat yra fakto nustatymo klausimas, todėl... 37. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardyti neturtinės žalos dydžio nustatymo... 38. Dėl proceso išlaidų... 39. Nukentėjusysis kasaciniu skundu prašo pripažinti proceso išlaidomis jo... 40. Šis prašymas netenkintinas. Iš bylos duomenų matyti, kad advokatė J. T.... 41. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 42. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų...