Byla 2K-443/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Alvydo Pikelio, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei, nuteistojo gynėjams advokatams Adomui Liutvinskui ir Algiui Tursai, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. (V. V.) ir jo gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 10 punktus laisvės atėmimu aštuoneriems metams, 286 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams, 187 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams.

2Priteista iš nuteistojo V. V. nukentėjusiesiems T. A. (T. A.) ir Z. J. (Z. J.) po 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

3Nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, t. y. ginklus IZH 27E (Nr. 8863419) ir IZH 18MH (Nr. 051818709), 53 šovinių tūteles, 3 šratus, 99 įvairius šovinius perduoti Lietuvos ginklų fondui.

4Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, kuria V. V. apeliacinis skundas atmestas.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, nuteistojo gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

6V. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 27 d., apie 23.04–23.15 val., ( - ), savo gyvenamojo namo kieme, nukreipęs lygiavamzdį medžioklinį šautuvą IŽ 27E (Nr. 8863419) į Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų rajono PK VTS VTKPP patrulius Z. J. ir T. A., atvykusius pagal M. V. pranešimą dėl šeiminio konflikto, nevykdė pareigūnų teisėtų reikalavimų padėti ginklą, įžeidinėjo juos necenzūriniais žodžiais, grasino nužudyti nušaunant, taip pasipriešino valstybės tarnautojams, turintiems viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims.

7Taip pat V. V. nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, pasipriešinęs valstybės tarnautojams, pasikėsino nužudyti du asmenis dėl jų tarnybos pareigų vykdymo, t. y. siekdamas išvengti sulaikymo, turėdamas tikslą nužudyti du policijos pareigūnus dėl jų tiesioginių tarnybos pareigų vykdymo, nukreipęs 16-o kalibro medžiokliniais šoviniais užtaisytą lygiavamzdį šautuvą IŽ 27E (Nr. 8863419) į patrulių Z. J. ir T. A. pusę, nevykdydamas teisėtų pareigūnų reikalavimų padėti ginklą, siekdamas sukliudyti šiems vykdyti tarnybines pareigas, iš ne didesnio kaip 5 m atstumo tyčia iššovė du šūvius į jų pusę, tačiau į pareigūnus nepataikė, o vienu iš šūvių pataikė į tarnybinio automobilio „Ford Transit“, žymėto skiriamaisiais policijos ženklais, priekinį kairės pusės žibintą, taip sugadino automobilio žibintą ir langų plovimo skysčio bakelį; tęsdamas nusikalstamą veiką, pareigūnams perbėgus per kelią ir pasislėpus griovyje, V. V., sekdamas paskui, išėjo į asfaltuotą kelią ir tamsoje išgirdęs pareigūnų balsus, iš netolimo (apie 10 m) atstumo šovė į jų pusę trečią kartą, bet nepataikė ir savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes Z. J. ir T. A. pasislėpė.

8Kasaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį pakeisti: 1) pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 10 punktus jį išteisinti, 2) atmesti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, 3) grąžinti šautuvą IZH 18MH (Nr. 051818709) bei 99 vnt. įvairių šovinių.

9Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl to neteisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 10 punktus. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 332 straipsnį, iš esmės neatsakė į visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, dėstydamas skundžiamame nuosprendyje nustatytas aplinkybes, nesilaikė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomajai daliai keliamų reikalavimų (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

10Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog jis nepripažino kaltės. Iš tikrųjų jis kaltę pripažino iš dalies, nes neneigė galėjęs sugadinti policijos pareigūnų automobilį netyčia šaudamas į grindinį, tačiau teigė nesikėsinęs nužudyti pareigūnų ir tokio tikslo neturėjęs. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad kasatorius patyręs medžiotojas, todėl jei būtų norėjęs nužudyti pareigūnus du kartus šaudamas iš 5 m atstumo, tai galėtų padaryti be vargo. Šie argumentai buvo pateikti ir apeliaciniame skunde, kartu pateikiant ir ( - ) medžiotojų būrelio raštą, kuriame nurodyta, kad nuteistasis yra taiklus, nemenką stažą turintis medžiotojas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių skundo argumentų nevertino, dėl jų nepasisakė. Šios instancijos teismas taip pat nepatikrino, ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nukentėjusiųjų policijos pareigūnų parodymus, nepasisakė dėl juose esančių esminių prieštaravimų ir negalimumo tokiais parodymais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiųjų parodymus vertino kaip nuoseklius, neprieštaringus. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis T. A. nurodė, kad kasatorius buvo nukreipęs ginklą į jį ir Z. J., grasino ir iš karto iššovė, tačiau jie spėjo pasitraukti; ką kasatorius darė po pirmojo šūvio, jis nematė, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje jau teigė, kad šautuvas buvo nukreiptas į jo pusę, o ne į abiejų. Tuo tarpu iš nukentėjusiojo T. A. pokalbio įvykio metu su vyr. postiniu turinio akivaizdu, kad dėl tamsos nukentėjusysis nežinojo, kas ir iš kur šaudo, nieko nesakė, kad kėsinamasi juos nužudyti. Taip pat prieštaringi ir nukentėjusiojo Z. J. parodymai – įvykio metu jis teigė, kad į juos abu kasatorius šovė du kartus, vėliau – kad tris, o abiejų instancijų teismuose nurodė, kad pirmą šūvį kasatorius šovė nusitaikęs į jo, o ne į T. A. pusę, kitų dviejų šūvių nematė. Kasatorius mano, kad esant prieštaringiems nukentėjusiųjų parodymams teismai netinkamai nustatė faktines įvykio aplinkybes.

11Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, iš esmės pripažino, jog nuteistasis kėsinosi nužudyti T. A. ir Z. J. trimis šūviais. Tačiau tam prieštarauja specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad šūvio metu šovusysis ir ginklas automobilio atžvilgiu buvo iš priekio ir iš dešinės pusės, o ginklo vamzdis nukreiptas žemyn. Atstumas nuo žemės iki automobilio „Ford Transit“ kairiojo žibinto stiklo apatinės briaunos yra apie 63 cm, o iki viršutinės briaunos – apie 87 cm. Kasatorius pabrėžia, kad, šaudamas horizontaliai, jis niekaip negalėtų pataikyti į minėto automobilio žibintą, nes, atsižvelgiant į kasatoriaus ūgį, atstumas tarp horizontaliai laikomo šautuvo ir žemės turėtų būti ne mažesnis kaip 1,5 m. T. A. parodymų patikrinimo metu parodė, kad pirmojo šūvio metu jis stovėjo už atidarytų vairuotojo durelių. Specialisto išvadoje nurodyta trajektorija – šūvio kryptis iš priekio atgal, 20-25 laipsnių kampu iš viršaus žemyn ir 30-35 laipsnių kampu iš dešinės į kairę, vertinant automobilio atžvilgiu – visiškai paneigia jo parodymus, kad ginklo vamzdis buvo nukreiptas tiesiai į nukentėjusiuosius, be to, ant automobilio priekinio stiklo ir durelių nerasta grankulkių pėdsakų. Taigi, jeigu vienas šūvis buvo į automobilio žibintą, tai negali būti laikoma, kad ginklas buvo nukreiptas į nukentėjusiųjų pusę. Be to, kitu šūviu kasatorius negalėjo kėsintis iš karto į abiejų pareigūnų gyvybę, nes jie stovėjo skirtingose automobilio pusėse 3 m atstumu vienas nuo kito arba buvo pasislėpę už automobilio galo.

12Kasatorius pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 punkto nuostatas veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Tačiau abiejų instancijų teismai, remdamiesi prieštaringais T. A. ir Z. J. parodymais, vertindami juos vienpusiškai, padarė skirtingas išvadas dėl fakto, bet vienodas dėl kasatoriaus tyčios. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad kasatoriaus tyčios kryptingumą rodo tai, jog į nukentėjusiuosius šauta net kelis kartus, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas padarė kitokią išvadą – kad nuteistasis šovė ne į nukentėjusiuosius, o į jų pusę, toliau išėjęs į kelią dar kartą iššovė, ir nors nebuvo nustatyta, kur šaudė, vis tiek kėsinosi į pareigūnų gyvybę. Pasak kasatoriaus, toks išvadų skirtingumas rodo, kad teismai patys abejojo savo sprendimų teisingumu, todėl visos abejonės šioje byloje turėjo būti vertinamos kasatoriaus naudai.

13Kasatoriui taip pat nesuprantama, kodėl teismo nuosprendžiu į ginklų fondą perduoti abu jo šautuvai, kai nusikaltimo įrankiu buvo tik vienas iš jų.

14Kasaciniu skundu nuteistojo V. V. gynėjas prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį pakeisti, V. V. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktus ir 286 straipsnį išteisinti.

15Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl baudžiamojo įstatymo (BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 10 punktų, 286 straipsnio) netinkamo taikymo ir esminių BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 301 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

16Kasatoriaus teigimu, gyvybės atėmimo baudžiamosiose bylose būtina nustatyti nusikalstamos veikos motyvą ir tikslą, tačiau to nebuvo padaryta; teismų sprendimuose apsiribota tik teiginiu, kad V. V. neva siekė išvengti sulaikymo, bei BK 286 straipsnio pritaikymu. Pažymėtina, kad policijos pareigūnai į V. V. namus atvyko neturėdami jokio konkretaus tikslo ir negavę nurodymo jį sulaikyti. Aplinkybė, kad policija buvo kviečiama dėl šeiminio konflikto, kurio metu V. V. buvo sumuštas savo sūnaus, rodo, kad nuteistasis jautė priešiškumą būtent sūnui. Policijos pareigūnų atvykimas nuteistajam buvo nelauktas ir nebuvo jo žodinį nepalankumą skatinantis veiksnys. Pareigūnai, pamatę V. V. rankose medžioklinį šautuvą, klaidingai suprato kaip pavojų savo gyvybei. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas manyti, kad neadekvatus situacijos vertinimas ir iššaukė nuteistojo norą pagąsdinti sūnų šaudant.

17Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog V. V. pasikėsino nužudyti du policijos pareigūnus, grindė iš esmės vien dviejų policijos pareigūnų parodymais, kurie, teismo manymu, atitinka faktines bylos aplinkybes. Kadangi bylos faktai buvo nustatinėjami būtent tų pačių policijos pareigūnų parodymų pagrindu, teismas, nustatinėdamas reikšmingas veikos kvalifikavimui aplinkybes (ypač V. V. šaudymo momentą), privalėjo itin kruopščiai ir išsamiai patikrinti šių parodymų patikimumą (kasatoriui kyla įtarimų, kad pareigūnai buvo apklausinėjami vienu metu, nes jų apklausos iš dalies sutampa) ir gretinti juos su kitais objektyviai nustatytais bylos duomenimis, tačiau tai buvo padaryta labai paviršutiniškai ir lakoniškai, o pirminiai jų parodymai (iš kurių akivaizdu, kad pareigūnai negalėjo matyti šūvių krypties ir V. V. padėties šaudymo metu) liko visiškai neįvertinti. Kasatorius pažymi, kad teismas, sutikdamas su policijos pareigūnų pakeistais parodymais dėl įvykio eigos, taip pat galėjimo matyti, ką veikia ir kur juda V. V., nuosprendyje nepasisakė, kad vėliau, policijos pareigūnams norint pamatyti, ką šis veikia, prireikė naktinio matymo prietaisų. Kasatoriaus teigimu, objektyviai šaudymo į policijos pareigūnus nepatvirtina ir grankulkių padaryti policijos automobilio žibinto ir langų plovimo skysčio bakelio sužalojimai – šūvio kryptis ir šovusiojo padėtis automobilio atžvilgiu buvo visai kitos, nei nurodė policijos pareigūnai; kokių nors kitų objektyvių duomenų, galėjusių nulemti baudžiamojo įstatymo taikymą, byloje nėra. Kasatoriaus manymu, pats šaudymo faktas, nepalikęs jokių kitų, išskyrus minėtų, padarinių, negalėjo nulemti baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už pasikėsinimą nužudyti, taikymo. Skunde nurodoma, kad teismas taip pat nepasisakė dėl liudytojų M. V. ir sūnaus A. V. parodymų, kurie nepatvirtino policijos pareigūnų teiginių, kad buvo šaudoma į juos ir kad tarp pirmojo ir antrojo šūvio buvo 1-2 min. laiko tarpas.

18Kasatoriaus įsitikinimu, nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių V. V. tyčią nužudyti policijos pareigūnus. Pirmosios instancijos teismas, paneigdamas nuteistojo nurodytą aplinkybę, kad jis buvo apakintas privažiavusio automobilio šviesomis, nevertino policijos pareigūnų pirminių parodymų, taip pat liudytojos M. V. parodymų, kur nurodoma, jog esant visiškai tamsai pareigūnai į V. V. kiemą įvažiavo norėdami apšviesti įėjimą į namą. Tai, kasatoriaus teigimu, leidžia daryti išvadą, kad V. V. išėjus su šautuvu rankose, automobilio šviesos nebuvo išjungtos. Priešinga išvada negalima, nes, esant visiškai tamsai, pastebėti 6-10 m atstumu sumuštą asmenį ir ginklą jo rankose neįmanoma. Ši įvykio situacija BPK 197 straipsnio nustatyta tvarka nebuvo atkuriama, todėl V. V. nurodyta apakinimo aplinkybė nepaneigta, žinant ir tai, kad jis konflikto su sūnumi metu buvo sumuštas, todėl galėjo laiku nesusiorientuoti, jog į namo kiemą įvažiavo ne sūnus, o policijos pareigūnai. Šiuo atveju paneigiamas ir teismo teiginys, kad V. V. turėjo pastebėti policijos pareigūnų vilkėtas liemenes su atšvaitais. Tik eksperimentas galėjo patvirtinti, kad tam pakako automobilio gabaritinių šviesų, be to, turi būti įvertinta, kad pareigūnai stovėjo už automobilio durelių arba pasislėpę už automobilio galo, taip pat, kad atvykusieji V. V. prisistatė policijos pareigūnais tik po to, kai šis išėjo iš namo su ginklu rankose ir garsiai išsakė pretenzijas sūnaus adresu.

19Kasatorius įsitikinęs, kad, sprendžiant klausimą dėl V. V. tyčios, teismai turėjo įvertinti ir policijos pareigūnų pokalbių su Šalčininkų rajono policijos komisariato postiniu turinį, kuris neatitinka pareigūnų apklausose nurodomų aplinkybių, ypač dėl pirmojo šūvio laiko viso įvykio kontekste ir policijos pareigūnų prisistatymo. Be to, neįvertintos ir nuteistojo išsakytos frazės, iš kurių akivaizdu, kad V. V. buvo nepalankiai nusiteikęs sūnaus atžvilgiu ir neturėjo ketinimų atimti gyvybės policijos pareigūnams.

20Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. V. kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, privalėjo nurodyti šios normos taikymo motyvus, atskleisti jo tyčią, nukreiptą nužudyti du policijos pareigūnus. Šis privalomas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis nebuvo nustatinėjamas, buvo apsiribota tik faktu, kad į V. V. kiemą naktį automobiliu atvyko du policijos pareigūnai. Baudžiamojoje jurisprudencijoje toks vien fakto pagrindu nusikalstamos veikos inkriminavimas suprantamas kaip objektyvus pakaltinamumas, todėl jo pagrindu priimtas apkaltinamasis nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir teisingu.

21Kasatorius nurodo, kad, nuteisus V. V. pagal BK 286 straipsnį už pasipriešinimą policijos pareigūnams, nėra pagrindo taikyti BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą. V. V. veiksmų kvalifikavimas pagal BK 286 straipsnį ir 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą laikytinas dvigubu nubaudimu. Kasatoriaus manymu, tokioje teisinėje situacijoje V. V. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 286 straipsnio ir 129 straipsnio 1 dalies sutaptį. Kartu kasatorius pažymi, kad V. V. nuteistas pagal BK 286 straipsnį nepagrįstai – skundžiamame nuosprendyje nurodyti nuteistajam inkriminuoti veiksmai: pareigūnų įžeidinėjimas, neatskleidžiant įžeidinėjimo turinio, taip pat nesukonkretintas grasinimas nužudyti, išsakytas liepiamąja nuosaka ir klausimo forma, šios bylos kontekste nesudaro minėto nusikaltimo sudėties. Nenustačius BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, negali būti pripažintas teisėtu V. V. nuteisimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

22Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir atliko dalinį įrodymų tyrimą, šiame skunde nurodytų aplinkybių netyrė ir neįvertino, pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė.

23Dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

24BK 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veiksmas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad čia yra ne visi norėto padaryti nusikaltimo objektyvieji požymiai. Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Taigi nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Todėl, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė. BK 129 straipsnyje numatyta veika yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, tačiau tais atvejais, kai veika nutrūksta pasikėsinimo stadijoje, pasikėsinimu nužudyti gali būti kvalifikuojami tik tokie veiksmai, kurie padaromi tiesiogine tyčia. Tokia teismų praktika buvo susiformavusi kvalifikuojant veikas dėl pasikėsinimo nužudyti pagal 1961 m. BK 104, 105 straipsnius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 18 4 punktas), tokia praktika yra ir pagal šiuo metu galiojantį 2000 m. BK (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 6 punkto 2 ir 3 pastraipos), t. y. laikomasi pozicijos, kad pasikėsinimas įmanomas tik veikiant tiesiogine tyčia, siekiant kito asmens nužudymo (kasacinė nutartis Nr. 2K-442/2006). Veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius, kai ji padaroma netiesioginė ar tiesioginė neapibrėžta tyčia. Tuo tarpu veika, kuria siekiama konkretaus rezultato, laikoma padaryta tiesiogine apibrėžta tyčia. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (kasacinė nutartis Nr. 2K-500/2007).

25Atskleidžiant kaltininko tyčios turinį yra svarbu išsamiai atskleisti visas nusikaltimo aplinkybes ir nustatyti priežastis, išorinius veikos požymius, nes apie tyčios turinį sprendžiama pagal nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis bei kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo. Šios bylos atveju, aiškinantis nuteistojo elgesio priežastis, pažymėtina, kad konfliktas kilo šeimoje tarp nuteistojo ir jo sūnaus. Kilusiam konfliktui, kurio metu buvo sužalotas V. V., raminimui buvo iškviestas policijos ekipažas. Į ( - ) kaime esančio gyvenamojo namo kiemą atvykusius policijos pareigūnus su ginklu rankose pasitiko V. V., tačiau ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nesurinkta duomenų, patvirtinančių, kad V. V. būtų turėjęs sumanymą ar ketinimų nužudyti ar sužaloti policijos pareigūnus, taip pat, kad nuteistasis incidento metu buvo neblaivus; yra tik duomenys, jog jis buvo sužalotas dar prieš incidentą su policijos pareigūnais ir buvo praradęs sąmonę. Tokias aplinkybes konstatavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Atvykus policijos pareigūnams V. V. elgėsi agresyviai, grasino ginklu, tačiau toks jo elgesys nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad jis turėjo tikslą nužudyti policijos pareigūnus. Priešingai, turėdamas tokį tikslą, jį galėjo įvykdyti be triukšmo ir grasinimų. Byloje esantys pokalbių įrašų turinys tarp policijos patrulio Z. J. ir T. A. bei policijos komisariato darbuotojų, koordinuojant veiksmus incidento metu patvirtina, kad policijos pareigūnai Z. J. ir T. A. nebuvo tikri, ar nuteistasis šaudo konkrečiai į juos, ar tik į jų pusę, ar į orą, nes tuo metu buvo tamsu ir kiemas neapšviestas. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai šias aplinkybes vertino V. V. nenaudai, pripažindami, kad V. V. du kartus šovė į policijos pareigūnus. Pirmosios instancijos teismas apklausė teismo posėdyje specialistą dėl medžioklinio šautuvo savaiminio šūvio galimybės ir rėmėsi specialisto išvada dėl atstumo, iš kurio buvo apgadintas policijos automobilis, tačiau išsamiau šios išvados neanalizavo. Apeliacinės instancijos teismas, argumentuodamas veikos kvalifikavimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 10 punktus, apsibrėžė netikslius teisinio vertinimo kriterijus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad, kvalifikuojant pasikėsinimą, būtina nustatyti, ar V. V. suvokė savo vykdomos nusikalstamos veikos pobūdį, ar numatė dėl tokios veikos galinčius kilti pavojingus padarinius, numatytus BK 129 straipsnyje. Taigi apeliacinės instancijos teismas pasikėsinimą nužudyti siejo su netiesioginės tyčios rūšimi, kartu šiais kriterijais apsibrėždamas ir įrodinėjimo ribas. Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija neatitinka jau anksčiau paminėtos teisinės tradicijos ir teismų praktikos, pagal kurią pasikėsinimas padaryti veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalyje, gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Nusistatydamas netinkamus veikos kvalifikavimo teisinius kriterijus, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai vertino bylos proceso metu išnagrinėtus įrodymus. Nebuvo įvertinti specialisto išvados duomenys, kad šūvio, kurio metu buvo apgadintas policijos automobilis, kryptis buvo 20-25 laipsnių kampu iš viršaus žemyn ir 30-35 laipsnių kampu iš dešinės į kairę vertinant automobilio atžvilgiu. Tiriamojo šūvio metu šovusysis ir ginklas buvo iš priekio ir iš dešinės pusės, esant ginklo vamzdžiui nukreiptam žemyn. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kurie grindžiami šiais duomenimis, nurodė, kad tiksliai nenustatyta, kurio šūvio – pirmojo ar antrojo – metu buvo šauta į automobilį, tačiau toliau motyvuose prieštarauja sau, nurodydama, jog po pirmojo šūvio antruoju nuteistasis į pareigūnus nepataikė, nes šie pabėgo ir pasislėpė. Tai prieštarauja nuosekliai įvykių eigai, kuri nustatyta bylos duomenimis, kad nuteistasis išėjo prieš policijos automobilį apie 5-10 m atstumu, artėdamas prie automobilio iššovė vieną kartą, antrą kartą iššovė 1-2 min. intervalu. Nepaisant to, kad pirminiuose savo parodymuose policijos pareigūnai nenurodė, jog buvo šaudoma į juos, apeliacinės instancijos teismas šių duomenų neanalizavo ir nelygino su kitais bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje kaip tapačios buvo vartojamos sąvokos „šaudė į pareigūnus“ ir „šaudė į pareigūnų pusę“. Tuo atveju, jei V. V. iš labai artimo atstumo būtų šovęs į pareigūnus, kurie tuo metu buvo išlipę iš automobilio ir stovėjo už durelių, turėjo likti kulkų pėdsakai ant automobilio kėbulo, tuo tarpu užfiksuoti lokalūs koncentruoti apgadinimai automobilio žibinte bei apiplovimo skysčio bakelyje. Skundžiamoje nutartyje argumentuojama, kad veikos kvalifikavimui pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 10 punktus pakanka fakto, jog nuteistasis šaudė į pareigūnų pusę, tačiau konstatuodama šį faktą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesiaiškino ir nesigilino į tai, ar buvo šauta į žemę ir orą, kaip teigia nuteistasis, o šią neaiškią situaciją interpretavo nuteistojo nenaudai, taip iš esmės perkeldama savo nekaltumo įrodinėjimo naštą nuteistajam. Tokia pozicija iš esmės iškreipia konstitucinę nekaltumo prezumpcijos sampratą. Išdėstyti argumentai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Dėl šios priežasties nebuvo išsamiai išnagrinėtos reikšmingos bylos aplinkybės, o tai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl šių pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kiti kasacinių skundų argumentai dėl veikos kvalifikavimo neaptariami, nes veikos kvalifikavimo klausimai gali būti sprendžiami tik išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas reikšmingas tinkamam baudžiamojo įstatymo pritaikymui bylos aplinkybes ir apeliacinio skundo argumentus.

26Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

27Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Priteista iš nuteistojo V. V. nukentėjusiesiems T. A. (T. A.) ir Z. J. (Z.... 3. Nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir... 4. Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 5. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, nuteistojo... 6. V. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 27 d., apie 23.04–23.15 val., (... 7. Taip pat V. V. nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje,... 8. Kasaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo Vilniaus apygardos teismo... 9. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, pažeisdami Lietuvos... 10. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo,... 11. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti... 12. Kasatorius pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio... 13. Kasatoriui taip pat nesuprantama, kodėl teismo nuosprendžiu į ginklų fondą... 14. Kasaciniu skundu nuteistojo V. V. gynėjas prašo Vilniaus apygardos teismo... 15. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir... 16. Kasatoriaus teigimu, gyvybės atėmimo baudžiamosiose bylose būtina nustatyti... 17. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog V. V.... 18. Kasatoriaus įsitikinimu, nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių... 19. Kasatorius įsitikinęs, kad, sprendžiant klausimą dėl V. V. tyčios,... 20. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. V.... 21. Kasatorius nurodo, kad, nuteisus V. V. pagal BK 286 straipsnį už... 22. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir atliko dalinį... 23. Dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo nagrinėjant bylą... 24. BK 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą... 25. Atskleidžiant kaltininko tyčios turinį yra svarbu išsamiai atskleisti visas... 26. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 27. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų...