Byla 2K-258-677/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. M. kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžio (patikslinto Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartimi), kuriuo H. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2014 m. kovo 21 d. padarytos veikos) laisvės atėmimu dvejiems metams, 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2014 m. kovo 24 d. padarytos veikos) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2014 m. gegužės 13 d. padarytos veikos) laisvės atėmimu penkeriems metams, 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolika metų. Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė subendrinta su Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolika metų vienas mėnuo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsniu, BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. M., tačiau dėl jo nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.

2Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo H. M. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

41. H. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. M., 2014 m. kovo 21 d., apie 16.30 val., iš anksto sutartoje vietoje ( - ) sankryžoje, už 40 Lt pardavė liudytojui Nr. 1, kuriam Trakų rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 3 d. nutartimi leido atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (toliau – NVI veiksmus, NVIV), 3 kapsules su medžiaga viduje, kurios sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga 1-benzilpiperazinas (BZP), o jos bendroji masė 0,264 g, bei psichotropinė medžiaga 1-(3-trifluoromethylphenyl)-priperazinas (TFMPP), kurios bendroji masė buvo 0,128 g, ir 3 kapsules su medžiaga viduje, kurios sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga 1-benzilpiperazinas (BZP), o jos bendroji masė 0,415 g, bei psichotropinė medžiaga 1-(3-trifluoromethylphenyl)-priperazinas (TFMPP), kurios bendroji masė 0,185 g. Taip pat jis nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. M., 2014 m. kovo 24 d., apie 15.40 val., iš anksto sutartoje vietoje ( - ) šalia sankryžos, už 330 Lt pardavė liudytojui Nr. 1, kuriam Trakų rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 3 d. nutartimi leido atlikti NVIV veiksmus, 19 kapsulių su medžiaga viduje, kurios sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga 1-benzilpiperazinas (BZP), o jos bendroji masė 1,338 g, bei psichotropinė medžiaga 1-(3-trifluoromethylphenyl)-priperazinas (TFMPP), kurios bendroji masė buvo 0,660 g, ir 29 kapsules su medžiaga viduje, kurios sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga 1-benzilpiperazinas (BZP), o jos bendroji masė 1,871 g, bei psichotropinė medžiaga 1-(3-trifluoromethylphenyl)-priperazinas (TFMPP), kurios bendroji masė 0,859 g. Be to, jis nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. M., 2014 m. gegužės 13 d., apie 15.15 val., iš anksto sutartoje vietoje ( - ) poilsio aikštelėje, už 4000 Lt pardavė liudytojui Nr. 1, kuriam Trakų rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 3 d. nutartimi leido atlikti NVI veiksmus, 855 kapsules su milteliais, kurių sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga 1-benzilpiperazinas (BZP), o jos bendroji masė 39,975 g, bei psichotropinė medžiaga 1-(3-trifluoromethylphenyl)-piperazinas (TFMPP), kurios kiekis nenustatytas, nes Lietuvos teismo ekspertizės centre nebuvo TFMPP pamatinės medžiagos. Taip pat jis nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. M., turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, savo gyvenamojoje vietoje nuomojamame bute ( - ), neteisėtai laikė miltelius, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis psichotropinės medžiagos 1-benzilpiperazino (BZP), o jos masė 81,522 g, bei psichotropinės medžiagos 1-(3-trifluoromethylphenyl)-piperazino (TFMPP), kurios kiekis nenustatytas, nes Lietuvos teismo ekspertizės centre nebuvo TFMPP pamatinės medžiagos, iki 2014 m. gegužės 13 d., apie 16.35 val., kai kratos metu šį didelį kiekį psichotropinės medžiagos aptiko ir paėmė policijos pareigūnai. 2. Kasaciniu skundu nuteistasis H. M. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą jam nutraukti. Taip pat, vadovaudamasis BPK 1 straipsniu, 451 straipsnio 3 punktu, prašo nagrinėjamoje byloje netaikyti BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatų, kurios, anot kasatoriaus, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 7 straipsnio l dalies, 110 straipsnio l dalies nuostatų, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) formuojamai konstitucinei doktrinai (absoliuti teisė kreiptis į teismą ir į teisingą nuosprendį, teismų sistemos paskirtis šalinti galimas klaidas, neleisti įvykdyti neteisingumą). 2.1. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai –nesant nusikaltimo įvykio, skundo, pareiškimo ar pranešimo apie tokį įvykį ir nenustačius jo požymių, t. y. pažeidžiant BPK 1 straipsnio, 3 straipsnio l dalies 1 punkto, 166 straipsnio l dalies nuostatas. Policijos pareigūno tarnybiniame pranešime, kurio pagrindu ir pradėtas ikiteisminis tyrimas, nurodyti asmenų, galimai platinančių narkotines medžiagas, inicialai nesutampa nei su jo, nei su nuteistojo A. M. inicialais, kurie šiame pranešime iš viso nenurodyti. Šiame pranešime nėra ir duomenų, kurie turi būti nurodomi BPK 166 straipsnio tvarka. Be to, asmenys, kurių inicialai yra užfiksuoti minėtame pranešime, nėra nagrinėjamos bylos dalyviai, jie šioje byloje neapklausti, ikiteisminiai tyrimai jiems nepradėti, įtarimai ar kaltinimai nepareikšti ir nuosprendžiai nepriimti. Tokio pranešimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas, o pranešime nurodytas pradinis nusikalstamos veikos aprašymas – „...supakuotos į polietileninius maišelius; pusė gramo susmulkintų kanapių kainuoja 20 Lt, o vienas gramas – 40 Lt...“ – nuosekliai kartojamas visose vėlesnėse teismų nutartyse, tarp jų ir kuriomis buvo sankcionuotos BPK 154, 160 straipsniuose numatytos procesinės prievartos priemonės. Dėl to kasatorius teigia, kad tik gandais grįsti įtarimai ir tik kitų asmenų inicialų nurodymas minėtame tarnybiniame pranešime nėra aplinkybė, patvirtinanti ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir jo tęsimo pagrįstumą. Kartu tai reiškia, kad baudžiamasis procesas negalėjo būti pradedamas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas. Skundo autoriaus nuomone, tokioje situacijoje (nesant nusikaltimo įvykio, esant tik įtarimams) gali būti pradedami tik kriminalinės žvalgybos veiksmai, bet ne ikiteisminis tyrimas. Be to, kasatoriaus laikinasis sulaikymas (2014 m. gegužės 13 d.) buvo neteisėtas, nes: pareigūnai 2014 m. kovo 21 ir 24 d. nesiėmė jokių priemonių jų pačių išprovokuotai A. M. nusikalstamai veikai užkardyti; neatitiko BPK 140 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų nustatytų privalomų sąlygų; nebuvo teismo sankcionuotas BPK 123 straipsnyje nustatyta tvarka (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012). Šis sulaikymas nebuvo patvirtintas teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi ir sulaikymo laikas neįskaičiuotas į suėmimo terminą. Anot kasatoriaus, tai reiškia, kad neteisėtai kalintam asmeniui pradėtas visas baudžiamasis procesas ir priimtas nuosprendis yra neteisėti. 2.2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad kasatoriui inkriminuotas bendrininkavimas bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis) ir tokia aplinkybė pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio l dalies l punktas). Nors kasatorius negali atsakyti už kito nuteistojo A. M. veiksmus, tačiau pripažintas kaltu už šio nuteistojo A. M. atliktus veiksmus, kurie, anot kasatoriaus, buvo išprovokuoti NVIV atliekančio liudytojo Nr. 1. Tai, kad šio nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra nurodyti BK 24 ir 25 straipsniai, kasatoriaus manymu, reiškia, jog jis pagal pareikštus kaltinimus pripažintas kaltu veikęs tiesiogiai (asmeniškai), todėl skundžiamo nuosprendžio rezoliucinė dalis neatitinka byloje išnagrinėtų faktinių aplinkybių (BPK 369 straipsnio 2 dalies pažeidimas). Kasatorius pažymi, kad jis kaip bendrininkas atsako tik už tas vykdytojo A. M. veikas, kurias apėmė jo (kasatoriaus) tyčia (BK 25 straipsnio 2 dalis, 26 straipsnio l dalis). Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių jo žinojimą apie 2014 m. kovo 21 d. įvykį ( - ), ir jis šią dieną nesusitiko su liudytoju Nr. 1 nei ( - ), nei ( - ). Kasatoriaus nuomone, byloje yra neįrodytas jo dalyvavimas 2014 m. kovo 21 d. įvykyje. Kartu tai reiškia, kad jam pareikštas kaltinimas dėl šio įvykio grindžiamas tik prielaidomis, spėjimais ir liudytojo Nr. 1 parodymais, nes kitas įrodymų šaltinis – pareigūno G. K. parodymai – yra kartotiniai iš liudytojo Nr. 1 parodymų, todėl nėra savarankiškas įrodymas, atitinkantis leistinumo reikalavimus (BPK 301 straipsnio 2 dalis). Aptardamas bendrininkavimo institutą (BK 26 straipsnio l dalis), kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta subjektyvusis nusikaltimo sudėties požymis – tyčia, o jo kaltė tik preziumuota. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ir BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes kasatoriaus kaltę dėl jam inkriminuotų veikų padarymo pagrindė tik liudytojo Nr. l parodymais, kurie, beje, yra nenuoseklūs ir jų nepatvirtina kita bylos medžiaga. Be to, byloje nenustatytas kasatoriaus žinojimas apie psichotropinių medžiagų egzistavimą ir A. M. veiksmų prasmę, byloje nepašalinti esminiai prieštaravimai, esantys liudytojo Nr. 1, pareigūno G. K. ir kasatoriaus parodymuose. Dėl to kasatorius teigia, kad taip buvo suvaržyta jo teisė žinoti kuo yra kaltinamas ir nuo jo gintis, o toks nekonkretus, prielaidomis grindžiamas kaltinimas sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. 2.3. Kartu kasatorius pažymi, kad jis pripažintas kaltu įvykdęs trys baigtas nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio l dalyje, tačiau šios A. M. padarytos veikos negali būti vertinamos kaip baigtos, nes šis nuteistasis psichotropines medžiagas perdavė liudytojui Nr. 1, atliekančiam sankcionuotus NVIV, ir turi būti vertinamos kaip tęstinė veika (BK 63 straipsnio 10 dalis). Be to, esant vieningam A. M. sumanymui, kuris buvo išprovokuotas to paties NVIV dalyvio, ir tapatiems šio nuteistojo (A. M.) veiksmams, kurie kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už visą A. M. turėtą psichotropinių medžiagų kiekį, tų pačių veiksmų kvalifikavimas dar tris kartus pagal BK 260 straipsnio l dalį yra akivaizdžiai perteklinis ir pažeidžiantis non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį pažeidimą) principą. Kasatorius nurodo ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jis pripažintas kaltu tik už sunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 5 dalis), o ankstesniu nuosprendžiu (2015 m. kovo 16 d.) – tik už nesunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 dalis). Todėl šiais nuosprendžiais už nuteistajam inkriminuotas veikas, kurios labai skirtingos pagal pavojingumą, paskirtos bausmės turi būti bendrinamos taikant BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą. 2.4. Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo kasatoriaus apeliacinio skundo argumentų, supainiojo NVI veiksmų ir nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio (toliau – NVIEM) sąvokas, netinkamai aiškino Lietuvos kriminalinės žvalgybos (toliau – Kriminalinės žvalgybos) įstatymo taikymą ir taip pažeidė Konstitucijos 30 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 2 straipsnio, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio nuostatas. Kasatorius pažymi, kad NVIEM gali būti sankcionuojamas ir vykdomas vadovaujantis Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatomis, o NVI veiksmai – BPK 159 straipsnyje numatyta tvarka. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių faktinių duomenų apie NVIEM vykdymą ir apie kasatoriaus ar kitų asmenų neteisėtą veiką iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo datos, o tai reiškia, kad nebuvo pagrindo sankcionuoti NVIEM ir vykdyti Kriminalinės žvalgybos įstatyme numatytus veiksmus. 2.5. Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartyje, kuria buvo sankcionuotas BPK 154 straipsnyje numatytų procesinių prievartos priemonių taikymas, nurodyta, anot kasatoriaus, neteisinga informacija apie neva ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Nuteistasis pažymi, kad iki šios nutarties priėmimo datos ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tik tris dienas ir jų metu nebuvo nieko nustatyta. Net vėliau byloje apklausti liudytojai nepateikė jokios informacijos apie nusikaltimą – galimus kieno nors veiksmus, atliktus iki 2014 m. kovo 20 d., ir atitinkančius minėtą veikos aprašymą („...supakuotos į polietileninius maišelius; pusė gramo susmulkintų kanapių kainuoja 20 Lt, o vienas gramas – 40 Lt...“). Dėl to kasatorius teigia, kad tokia nemotyvuota ir neteisinga nutartimi sankcionavus procesinių prievartos priemonių taikymą buvo pažeistos jo teisės, o neteisėtai pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo provokacinio pobūdžio, todėl turi būti nutrauktas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158-895/2015). Tai, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai, nesant nusikaltimo įvykio, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti liudytojo Nr. l bei kaip liudytojo apklausto ikiteisminį tyrimą atlikusio pareigūno G. K. parodymai, kad liudytojas Nr. 1 iki teismo 2014 m. kovo 3 d. nutarties dėl NVI veiksmų sankcionavimo nebuvo pažįstamas nei su kasatoriumi ir A. M., nei su kitais nutartyje nurodytais asmenimis. Anot nuteistojo, tai reiškia, kad iki 2014 m. kovo 3 d. liudytojui Nr. l nei kasatorius, nei kiti asmenys nesiūlė atlikti nusikalstamus veiksmus. Teismų praktikoje esant tokiai situacijai yra konstatuojama, kad NVI veiksmų sankcionavimas pagal BPK 159 straipsnį buvo neteisėtas (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Bannikova prieš Rusiją, peticijos Nr. 18757/06, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2K-523/2008, 2K-418/2010, 2K-192/2010, 2K-113/2011). Be to, minėtoje teismo nutartyje (2014 m. kovo 3 d.) yra numatytas nusikalstamos veikos provokavimas, t. y. liudytojui Nr. 1 leidžiama užmegzti ryšius su kasatoriumi ir nuteistuoju A. M. bei kitais asmenimis. Šioje nutartyje nurodyta, kad liudytojas Nr. l dar nėra pažįstamas su kasatoriumi, nuteistuoju A. M. ar kitais nutartyje nurodytais asmenimis, šiam liudytojui dar tik pavedama užmegzti ryšius su šiais asmenimis tikslu įgyti pasitikėjimą ir po to „tiesiogiai ar per tarpininkus įgyti didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų“. Nuteistasis pažymi, kad byloje nėra jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, jog būtent jis ar kitas nuteistasis A. M., ar byloje nedalyvaujantys asmenys iki 2014 m. kovo 3 d. būtų vykdę kokius nors nusikalstamus veiksmus, kurie galėtų būti pagrindas sankcionuoti NVIEM ir atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus, ar būtų pasiūlę liudytojui Nr. l atlikti nusikalstamus veiksmus, kurie galėtų būti pagrindas sankcionuoti NVI veiksmus ir atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus. Minėtas pradinis nepasitvirtinęs nusikalstamos veikos aprašymas, kuriame nurodomi tik vienos rūšies narkotinės medžiagos (susmulkintų kanapių) nedideli kiekiai (pusę gramo, vienas gramas), aptariamoje teismo nutartyje yra pakeičiamas ketinimu išprovokuoti asmenis įvykdyti nusikalstamus veiksmus su įvairesnėmis draudžiamomis medžiagomis ir dideliu jų kiekiu. Anot kasatoriaus, tai reiškia, kad ir pati nusikalstama veika, ir jos kvalifikavimą lemiantis didelis draudžiamų medžiagų kiekis, buvo surežisuota ir numatyta išprovokuoti 2014 m. kovo 3 d. teismo nutartyje. 2.5.1. Nors byloje nustatyta, kad 2014 m. kovo 21 d. 16.50 val. liudytojas Nr. 1 perdavė tyrėjui G. K. 6 kapsules su psichotropine medžiaga, o 2014 m. kovo 24 d. 16 val. – 48 kapsules su analogiška medžiaga, tačiau tomis dienomis liudytojas Nr. 1 nebuvo apklaustas kokiomis aplinkybėmis jis įgijo šias medžiagas, o jo apklausa atlikta tik 2014 m. birželio 2 d., t. y. pabaigus nusikalstamos veikos provokavimą. Tai, kad byloje nėra teismo sankcionuotos vaizdo bei garso fiksavimo medžiagos ir duomenų, jog narkotinės medžiagos buvo įgytos už NVIV koordinuojančios institucijos pinigus ir liudytojas Nr. 1 veikė su šios institucijos žinia, patvirtina, kad liudytojas Nr. 1 išėjo už jam suteiktų įgaliojimų ribų, t. y. veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus) (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Be to, jau po A. M. įvykdytų 2014 m. kovo 21 ir 24 d. veiksmų policijos pareigūnai nesiėmė jokių priemonių užkardyti vykdomą nusikaltimą, tačiau ir toliau provokavo nusikalstamą veiką tam, kad nuteistojo veiksmai pereitų į sunkesnį, teismo sankcijoje numatytą išprovokuoti nusikaltimą – disponavimą dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų. 2.5.2. Skunde nurodoma, kad telefoninių pokalbių kontrolės metu užfiksuoti kasatoriaus penki telefoniniai kontaktai su nuteistuoju A. M., įvykę 2014 m. gegužės 13 d., t. y. tik kasatoriaus sulaikymo dieną. Tą pačią dieną slapto sekimo metu užfiksuotas ir šių abiejų nuteistųjų bendravimas. Tačiau šių veiksmų metu surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės, nes abu proceso dalyviai kartu dalinosi vienu butu. Byloje nėra duomenų apie kitus kasatoriaus kontaktus su kitais asmenimis. Kasatorius neneigia, kad nuteistasis A. M. jo paprašė stebėti asmens, su kuriuo A. M. susitiko, elgesį bei aplinką ir apie tai informuoti telefonu A. M.. Taip pat kasatorius žinojo, kad minėtas asmuo turi perduoti A. M. pinigus, tačiau jam (kasatoriui) nebuvo žinoma priežastis, dėl kurios reikėjo stebėti tiek aplinką, tiek minėtą asmenį. Dėl to skundo autorius, pažymėdamas bendrininkų atsakomybės ribas (BK 25 straipsnio 2 dalis, 26 straipsnio l dalis), teigia, kad kasatoriui pareikštas kaltinimas dėl jo dalyvavimo psichotropinių medžiagų pardavime yra grindžiamas tik prielaidomis, spėjimais ir liudytojo Nr. l parodymais, tačiau šie duomenys neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų, nustatytų BPK 301 straipsnio 2 dalyje. 2.5.3. Skundo autorius nurodo, kad 2014 m. gegužės 13 d. atliktos trys nesankcionuotos kratos, ir teigia, kad toks procesinis veiksmas negali būti laikomas teisėtu, net ir gavus vėlesnę teismo sankciją, nes nusikalstama veika buvo nustatyta jau prieš du mėnesius (2014 m. kovo 21 ir 24 d.), tačiau nebuvo imtasi jokių priemonių pareigūnų išprovokuotai A. M. veikai užkardyti, todėl nebuvo galima remtis situacijos neatidėliotinumu ir buvo būtina iš anksto gauti teismo sankciją (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012). 2.5.4. Abiejų instancijų teismai nepašalino prieštaravimų, esančių nuteistojo A. M. ir liudytojo Nr. 1 bei pareigūno G. K. parodymuose dėl liudytojo Nr. 1 įkalbinėjimų, A. M. išprovokavimo ir narkotinių medžiagų pardavimo vietos. Juolab kad liudytojo Nr. 1 ir pareigūno G. K. parodymai dėl minėtų aplinkybių yra nenuoseklūs ir prieštaringi, o nagrinėjamoje byloje įrodomąją medžiagą sudaro tik dviejų liudytojų – atlikusio tyrimą pareigūno G. K. ir liudytojo Nr. 1 – parodymai. Tačiau teismų praktikoje tokie įrodymai laikomi nepakankami paneigti gynybos teiginį, kad nusikaltimas buvo išprovokuotas. Nuteistojo manymu, liudytojų A. P. ir A. Š. apklausa teisme patvirtina, kad nagrinėjama byla yra sufabrikuota. Be to, byloje surinkti duomenys nepatvirtina pareigūno G. K. teisme duotų parodymų, kurie, anot kasatoriaus, yra nepatikimi, apie gautą kriminalinės žvalgybos informaciją; kasatoriaus ir nuteistojo A. M. aktyvų užsiėmimą narkotikų prekyba (nenustatytas nė vienas A. M. skambutis pirkėjams ir nė vienas galimas toks asmuo, neužfiksuotas nė vienas A. M. susitikimas su tokiais galimais narkotinių medžiagų pirkėjais, nors telefoninių ryšių kontrolė buvo vykdoma nuo 2014 m. sausio 31 d.); nuteistojo A. M. susitarimus su liudytoju Nr. l dėl susitikimų (telefoninių pokalbių stenogramoje Nr. 9 nurodyta, kad būtent liudytojas Nr. 1 prašė A. M. gauti draudžiamų medžiagų, o A. M. skambino liudytojui Nr. 1„dėl to pačio kur rašei“, t. y. veikė pagal liudytojo Nr. 1 nurodymus; būtent šis liudytojas klausinėjo A. M. ar jis „viską turi, kada bus“ ir nustatinėjo kada vyks susitikimas, t. y. provokavo A. M. atlikti nusikalstamus veiksmus). Tai, kad šis pareigūnas parodė, jog liudytojas Nr. 1 nėra pirminis informacijos šaltinis, reiškia, kad pirminis informacijos šaltinis byloje net neapklaustas. 2.5.5. Liudytojas Nr. 1 viso proceso metu nė karto nenurodė, kad jam būtų buvę pasiūlyta dalyvauti nusikalstamoje veikoje (nuteistojo teigimu, tai būtų NVI veiksmų sankcionavimo teisėtumo pagrindas), o teigė tik informavęs pareigūną apie savo sutikimą dalyvauti provokuojant nusikaltimą. Be to, šis liudytojas nurodė, kad būtent jis inicijavo nusikalstamos veikos provokavimą ir tuo tikslu kreipėsi į pareigūną G. K., nenurodydamas asmenų, kuriuos ketina išprovokuoti atlikti nusikalstamus veiksmus. Skundo autoriaus manymu, tai, kad liudytojas Nr. 1 patvirtino, jog būtent pareigūnas G. K. nurodė jam nuteistųjų duomenis, reiškia, kad nusikalstamos veikos provokavimo iniciatorius buvo pareigūnas G. K., t. y. asmuo, neteisėtai pradėjęs ikiteisminį tyrimą, kuriam nusikalstamos veikos provokacija buvo reikalinga neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo pateisinimui. Nes būtent šis pareigūnas parinko asmenis, kurie bus provokuojami vykdyti nusikalstamus veiksmus, ir tam tikslui gavo teismo sankciją. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad liudytojas Nr. 1 su nuteistaisiais buvo pažįstamas apie du mėnesius iki NVIV panaudojimo. Tačiau, kasatoriaus nuomone, laiko aplinkybės, kada pradėtas ikiteisminis tyrimas (2014 m. sausio 28 d.) ir atlikti išprovokuoti nusikalstami veiksmai (2014 m. gegužės 13 d.), patvirtina, kad liudytojas Nr. 1 buvo supažindintas su nuteistaisiais jau po to, kai buvo neteisėtai pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje byloje, gauta sankcija atlikti NVI veiksmus ir tik provokavimo tikslu. Juolab kad tokią aplinkybę patvirtina ir liudytojo Nr. 1 parodymuose nurodoma sąvoka apie NVIEM panaudojimą, nors toks modelis nagrinėjamoje byloje net nebuvo sankcionuotas ir panaudotas. Kasatoriaus manymu, liudytojas Nr. 1 yra kriminalinės žvalgybos subjektas, nes ne teisėsaugos pareigūnams NVIEM sąvoka paprastai yra nežinoma, o pašalinis asmuo, supažindintas su teismo sankcija, vartotų šioje teismo nutartyje nurodytą NVI veiksmų sąvoką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113/2011). Be to, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad teisėsaugos institucijų pareigūnai kontroliavo liudytojo Nr. 1 veiksmus teismo sankcionuotomis vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis. Anot kasatoriaus, tai, kad pareigūnai savo pareigas atliko atmestinai ar tyčia nerūpestingai, patvirtina, jog liudytojas Nr. 1 yra teisėsaugos pareigūnas, ir dėl to nebuvo surinkti nusikaltimo provokavimą patvirtinantys įrodymai. 2.6. Skundžiamos nutarties teiginiai apie byloje nepasitvirtinusius nuteistojo A. M. argumentus dėl jo išprovokavimo ir kasatoriaus versijos įvertinimas kaip neįtikinančios, prieštarauja principui onus probandi (įrodymo našta, pareiga įrodyti), pažeidžia kasatoriaus konstitucines teises į teisingą teismą ir patvirtina apeliacinės instancijos teismo šališkumą. Be to, šis teismas, teigdamas, kad NVIEM metu nuteistasis A. M. suprato, jog savo noru ir nieko neverčiamas įsitraukia į nusikalstamų veiką, ir turėjo visas galimybes savarankiškai atsisakyti pabaigti kiekvieną iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų arba kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti apie kurstymą (provokavimą) padaryti nusikalstamus veiksmus, pripažino ir patvirtino faktą, kad nuteistasis A. M. į nusikalstama veiką buvo įtrauktas. Tai, kad byloje nėra nurodytas joks kitas asmuo, įtraukęs šį nuteistąjį į nusikalstamą veiką, reiškia, kad minėtais teismo teiginiais liudytojo Nr. 1 įvykdytas provokavimas laikytinas įrodytu. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, perkeldamas įrodinėjimo naštą dėl kaltės pasidavus provokacijai, parodo nekompetenciją ir nepagrįstai rėmėsi pokalbių tarp liudytojo Nr. l ir kasatoriaus bei nuteistojo A. M. suvestine, kuri nėra pirmoji informacija. Be to, kasatorius niekada nesikalbėjo su liudytoju Nr. 1 ir byloje nėra jokių įrodymų apie tokius pokalbius. Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodoma, kad kasatoriaus kaltę patvirtina telefoninių pokalbių, įvykusių tarp jo (kasatoriaus) ir A. G. bei nuteistojo A. M. ir A. G., stenogramos. Kasatorius pažymi, kad nagrinėjamoje byloje A. G. nėra proceso dalyvis, todėl šio asmens pokalbiai su kasatoriumi ar nuteistuoju A. M. nėra bylos nagrinėjimo dalyku ir nėra įrodomoji medžiaga. 3. Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroras Mindaugas Jancevičius prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl bausmių, paskirtų skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir ankstesniu teismo nuosprendžiu nuteistajam H. M., subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą ir palikti nepakeistą tą pačią laisvės atėmimo bausmę vienuolikai metų. Kitas skundžiamų teismų sprendimų dalis palikti nepakeistas. 3.1. Prokuroras, aptardamas BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nekelia ypatingų reikalavimų tarnybiniam pranešimui, kurį kiekvienas pareigūnas ar prokuroras, pats nustatęs nusikalstamos veikos požymius, privalo surašyti (nagrinėjamoje byloje tai padarė G. K.). Todėl kasacinio skundo argumentas, kad byloje esančiame tokiame pranešime nėra nurodyti kasatoriaus ar nuteistojo A. M. inicialai, neduoda pagrindo teigti, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas nepagrįstai. Juolab kad ikiteisminio tyrimo pradžioje paprastai nėra tiksliai žinomos nusikalstamos veikos aplinkybės, ją galimai padarę asmenys, jos kvalifikacija ir kitos svarbios tyrimui reikšmingos aplinkybės. 3.2. Kartu prokuroras nesutinka ir su kasatoriaus teiginiais, kad jis negali atsakyti už nuteistojo A. M. veiksmus, kuriuos atlikti išprovokavo liudytojas Nr. 1. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad NVI veiksmų taikymo metu liudytojas Nr. 1 įkalbinėjo, kurstė ar kitaip lenkė nuteistąjį A. M. ar kasatorių daryti nusikalstamas veikas, ar tuo tikslu apribojo nuteistųjų pasirinkimo laisvę, jam grasino, šantažavo, ar naudojo prieš juos veiksmus, kurie palaužtų pasirinkimo valią. Dėl to, anot prokuroro, nėra pagrindo teigti apie BPK 158 straipsnio 1, 4 dalių, 159 straipsnio 1, 2, 3 dalių reikalavimų pažeidimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52/2001, 2A-P-6/2008). Be to, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai išdėstė motyvus, kuriais paneigti nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų argumentai dėl provokacijos veiksmų naudojimo prieš nuteistuosius. Kasatorius nepagrįstai teigia ir apie skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies neatitikimą bylos faktinėms aplinkybėms, nes šioje dalyje nenurodyti BK 24 ir 25 straipsniai. Prokuroras pažymi, kad teismų praktikoje kvalifikuojant nusikalstamas veikas atskiros nuorodos į BK 24 ir (ar) 25 straipsnių atitinkamas dalis taikomos tik tais atvejais, kai nusikalstamos veikos be bendravykdytojų padarytos esant dar ir kitiems bendrininkams (padėjėjui, kurstytojui, organizatoriui). Tačiau šiuo atveju kasatorius ir A. M. yra nuteisti kaip nusikalstamų veikų bendrininkai ir tai pagrįstai nurodyta skundžiamuose abiejų instancijų teismų sprendimuose. 3.3. Atsiliepime teigiama ir tai, kad kasatoriaus teiginiai apie neteisėtą jo laikinąjį sulaikymą yra nepagrįsti. Priešingai nei mano nuteistasis, BPK 140 straipsnio nuostatos nepažeistos ir skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas yra įskaitytas į šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką. 3.4. Prokuroras nesutinka ir su kasacinio skundo teiginiais dėl atliktų kratų ir jų metu gautų rezultatų neteisėtumo. Atsiliepime nurodydamas laiką ir vietas, kada ir kur buvo atliktos kratos, kokie rezultatai buvo gauti šių kratų metu, prokuroras teigia, kad šios procesinės prievartos priemonės teisėtumas buvo patvirtintas teismo nutartimis BPK 1601 straipsnyje numatyta tvarka, kurios (nutartys) nebuvo skundžiamos BPK X skyriuje nustatyta tvarka. 3.5. Taip pat atmestini kasatoriaus argumentai dėl jo veikų vertinimo kaip tęstinėmis ir ne baigtomis. Prokuroras mano, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes nėra pagrindo teigti, jog kasatoriaus veikos nutrūko pasikėsinimo stadijoje. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo bet kurio iš normos dispozicijoje paminėtų alternatyvių veiksmų padarymo. Kartu tai reiškia, kad kasatoriaus veikos buvo baigtos – jis turėjo tikslą psichotropines medžiagas parduoti ir jas pardavė. Be to, kiekviena iš kasatoriaus ir nuteistojo A. M. padarytų veikų buvo įgyvendinta atskirai, kitoje vietoje, kitu metu, skiriasi įgytų medžiagų kiekiai, jų įgijimo ir perdavimo aplinkybės. Juolab kad ir teismų praktikoje laikomais nuostatos, kad, jei tyčia padaryti kitą neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis veiką susiformuoja po pirmos veikos padarymo, šios veikos paprastai laikomos savarankiškomis nusikalstamomis veikomis ir kvalifikuojamos atskirai. Dėl to prokuroras teigia, kad teismai teisingai konstatavo, jog kasatorius padarė tris savarankiškas nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, abiejų instancijų teismų sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog kasatorius ir A. M. palaikė nuolatinį ryšį, derino savo veiksmus, o paskutiniosios veikos padarymo metu kasatorius stebėjo aplinką. Be to, jis (kasatorius) dalyvavo ne tik psichotropinių medžiagų pardavimo organizavime, bet ir jų paruošime pardavimui – J. M. prašo paimti jam pirštinių ir respiratorių. Anot prokuroro, kasatorius nepagrįstai teigia, kad neturi jokios įrodomosios reikšmės A. G. (kuris nėra nagrinėjamos bylos proceso dalyvis) pokalbiai su kasatoriumi ir kitu nuteistuoju A. M.. Be to, aplinkybės, kad šiam asmeniui (A. G.) nepareikšti įtarimai (nes nebuvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių jam pateikti įtarimą) ir jis neapklaustas liudytoju ar BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka jam būnant užsienyje, nedaro minėtų kasatoriaus ir A. M. pokalbių niekiniai, nes jų metu kalbama apie narkotinių medžiagų realizavimą, t. y. apie tas nusikalstamas veikas, dėl kurių pripažinti kaltais ir nuteisti tiek kasatorius, tiek A. M.. Prokuroro nuomone, atsižvelgiant į psichotropinių medžiagų perdavimo laiką, kontaktus tarp A. M. bei kasatoriaus ir jų kontaktus su kitais asmenimis ir jų laiką, galima daryti išvada, kad šių abiejų nuteistųjų veiksmai buvo koordinuoti ir suplanuoti, o elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinys patvirtina liudytojo G. K. ir liudytojo Nr. 1 parodymus. Todėl teigti, kad kasatorius nedalyvavo psichotropinių medžiagų platinime ir nieko nežinojo apie namuose laikomas psichotropines medžiagas, nėra jokio pagrindo. Kasacinio skundo argumentas apie nekonkrečius ir nesuprantamus kaltinimus yra paneigtas paties kasatoriaus ir nuteistojo A. M. parodymais, nes abiejų instancijų teismuose abu nuteistieji kaltinimus suprato pilnai ir tai jie nurodė savo apklausose. Be to, kasatorius nepagrįstai teigia, kad po pirmojo A. M. įvykdyto nusikaltimo policijos pareigūnai nesiėmė priemonių užkardyti vykdomą nusikaltimą, t. y. toliau provokavo nusikalstamą veiką tam, kad šio nuteistojo veiksmai pereitų į sunkesnį, teismo sankcijoje numatytą išprovokuoti nusikaltimą – disponavimą dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Prokuroras pažymi, kad tiek Kriminalinės žvalgybos (Operatyvinės veiklos) įstatymas, tiek BPK nuostatos nereglamentuoja, kiek laiko gali būti taikomas NVIM ar atliekami NVI veiksmai (BPK 159 straipsnis). Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nepaisant minėto klausimo teisinio reguliavimo spragų, NVIM ar NVIV negali tęstis begalę laiko. NVIM kaip operatyvinio tyrimo veiksmas ir NVI veiksmai kaip ikiteisminio tyrimo veiksmas yra skirtas baudžiamojo proceso tikslams, numatytiems BPK 1 straipsnyje, pasiekti, o BPK 2 straipsnis nustato, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Tai reiškia, kad NVI veiksmų taikymo tikslas – išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis, ir tokie veiksmai gali būti tęsiami tik tiek, kiek reikia pilnai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką, surinkti duomenis dėl nusikalstamos veikos padarymo, išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, kad būtų galima greitai ir efektyviai nubausti kaltininkus. Nagrinėjamoje byloje atitinkamomis teismo nutartimis leista taikyti BPK 154 straipsnyje numatytas procesines prievartos priemones ir nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. birželio 3 d. leista taikyti NVI veiksmus abiem nuteistiesiems. Tai, kad nagrinėjamoje byloje NVI veiksmai buvo taikomi tik iki kasatoriaus sulaikymo dienos, t. y. pakankamai trumpą laiko tarpą, leidžia teigti, kad tiek tokie veiksmai, tiek BPK 154 ir 160 straipsniuose numatytos procesinės prievartos priemonės kasatoriui ir nuteistajam A. M. taikyti proporcingai, optimalų laikotarpį, siekiant išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis, ir yra teisėti. Be to, minėtus kasatoriaus argumentus paneigia bylos faktinė aplinkybė, kad didelis kiekis psichotropinės medžiagos buvo išimtas ne šias medžiagas neteisėtai parduodant liudytojui Nr. 1, bet būtent kratos, atliktos kasatoriaus ir A. M. nuomojamame ir kasatoriaus giminaičiams priklausančiame bute, metu. 3.6. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo gynėjo apeliacinio skundo ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sukliudžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, ar esminiai suvaržiusį H. M. įstatymų garantuojamas teises. Be to, ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinis skundas yra išnagrinėtas kai yra atsakoma į jo esminius argumentus, tačiau tai nereiškia, kad turi būti smulkiai išnagrinėtas kiekvienas skundo argumentas ar motyvas. Kartu prokuroras teigia, kad viso bylos nagrinėjimo proceso metu nuteistojo H. M. teisė į gynybą suvaržyta nebuvo, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytas apsirikimas dėl NVI veiksmų ir NVIEM sąvokų negali būti vertinamas kaip kasatoriaus teisės į kompetentingą teismą pažeidimas, nes skundžiamoje nutartyje teismas pasisakė apie Kriminalinės žvalgybos įstatymo taikymą aiškindamas provokacijos sąvoką. Nors nagrinėjamoje byloje šis įstatymas nebuvo taikytas, tačiau provokacijos sąvoka tiek taikant šį įstatymą, tiek BPK normas iš esmės tapati, draudžianti provokuoti asmenį vykdant NVI veiksmus. Aiškinant šias sąvokas, kaip ir dėl NVIM taikymo, teismai dažnai jas aiškina kartu tiek Operatyvinės veiklos (Kriminalinės žvalgybos) įstatymo, tiek BPK nuostatų prasme. Todėl ši aplinkybė negali turėti esminės reikšmės kasatoriaus padarytų nusikalstamų veikų vertinimui. Dėl to prokuroras teigia, kad teismai tinkamai nustatė įvykio aplinkybės, įvertino byloje surinktus įrodymus bei pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. 3.7. Tačiau prokuroras mano, kad kasacinio skundo argumentas dėl bausmių, paskirtų kasatoriui skundžiamu ir ankstesniu nuosprendžiais, subendrinimo BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto tvarka, turi būti tenkinamas. 4. Nuteistojo H. M. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo (BPK 166 straipsnio 1 dalis, 171 straipsnio 1 dalis) 5. Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas dėl jo (kasatoriaus) ir kito nuteistojo A. M. veiksmų pradėtas neteisėtai; jis jokių nusikalstamų veikų nepadarė ir yra nuteistas tik už A. M. padarytus nusikaltimus, tačiau prieš kurį, anot skundo autoriaus, buvo įvykdyta provokacija dėl psichotropinių medžiagų pardavimo. Taip pat skunde nesutinkama su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų (kasatoriaus, nuteistojo A. M., liudytojo Nr. 1 ir kaip liudytojo apklausto ikiteisminį tyrimą atlikusio pareigūno G. K. parodymų) vertinimu ir nuteistojo A. M. veiksmų, kurie turi būti vertinami kaip viena tęstinė veika, kvalifikavimu. Šie kasatoriaus argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas, jei nenustatoma netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminių BPK pažeidimų (BPK 376 straipsnio 2 dalis). Nuoseklioje teismų praktikoje yra išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-130-699/2015). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-27-746/2015). Dėl to kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamos teismų išvados dėl atskirų įrodymų (kasatoriaus, nuteistojo A. M., liudytojo Nr. 1 ir liudytojo G. K. parodymų) vertinimo, ir argumentai, kad šiuos duomenis reikia vertinti kitaip bei daryti kitokias išvadas, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas ir jie paliekami nenagrinėti. Pagal BPK 2 straipsnį prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos turi pareigą kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (BPK 166 straipsnio 1 dalis). Jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui (BPK 171 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariate 2014 m. sausio 28 d. užregistruotas ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybinis pranešimas dėl ( - ) platinamų narkotinių bei psichotropinių medžiagų dideliais bei mažais kiekiais ir būtent tą pačią dieną pradėtas ikiteisminis tyrimas BPK 171 straipsnio 1 dalies tvarka dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje. Tos pačios dienos ikiteisminio tyrimo pareigūno kitame tarnybiniame pranešime Nr. 10-28-PR5-444 dėl nusikaltimo aplinkybių nustatymo yra nurodyta, kad Elektrėnų policijos komisariate yra nuolat gaunama patikima informacija apie tai, jog ( - ) gyventojai A. G., H. M. ir A. M. bei jų nenustatyti bendrininkai užsiima narkotinių bei psichotropinių medžiagų platinimu. Be to, šiame tarnybiniame pranešime vieno iš nurodytų asmenų – A. G. – inicialai yra nurodyti ir minėtame pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą BPK 171 straipsnio 1 dalies tvarka. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, nagrinėjamoje byloje BPK 166 straipsnio 1 dalies ir (ar) 171 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog, ikiteisminio tyrimo įstaigai nustačius nusikalstamos veikos požymius, tuoj pat pradedamas ikiteisminis tyrimas, nebuvo pažeistos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007). Dėl bendrininkavimo, NVIV teisėtumo ir provokacijos 6. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad tiek išankstinis, tiek veikos darymo metu kilęs asmenų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl, įrodinėjant susitarimo buvimą, nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Esant tokiam susitarimui visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikaltimą, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-309-976/2015, 2K-7-414-303/2015). Be to, kvalifikuojant nusikalstamas veikas atskiros nuorodos į BK 24 ir (ar) 25 straipsnių atitinkamas dalis taikomos tik tais atvejais, kai nusikalstamos veikos be bendravykdytojų padarytos esant dar ir kitiems bendrininkams (padėjėjui, kurstytojui, organizatoriui). Baudžiamosios bylose, kuriose asmenys kaltinami padarę BK 259–264 straipsniuose, ypač BK 260 straipsnyje, numatytas nusikalstamas veikas, kai kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais imituojant nusikalstamą veiką, teismai privalo nustatyti nusikalstamos veikos imitavimo taikymo aplinkybes ir patikrinti, ar nusikalstamos veikos imitavimas (NVIM, NVIV) buvo taikomas teisėtai, t. y. ar buvo teisinis ir faktinis pagrindai jį taikyti, ar jis buvo įgyvendinamas teisėtai. Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos imitavimą teisėtą daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų, bet ir jo vykdymo teisėtumas, kurio pagrindinis reikalavimas yra tai, kad negalima asmens provokuoti padaryti nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007). Pagal BPK 159 straipsnį NVI veiksmų faktinis pagrindas yra konkrečiam asmeniui pateiktas pasiūlymas padaryti nusikalstamą veiką arba dalyvauti ją darant. Taigi tokiais atvejais pasiūlymas (kartu ir NVI veiksmų pagal BPK 159 straipsnį pagrįstumas) paprastai patvirtinamas, be kita ko, atitinkamo pasiūlymą gavusio asmens parodymais. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas tiek asmenims, atliekantiems tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės, tiek asmenims, atliekantiems NVI veiksmus, draudžia provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą (BPK 158 straipsnio 4 dalis, 159 straipsnio 3 dalis). Be to, ir nuoseklioje šiuo klausimu teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis NVI veiksmus pagal baudžiamojo proceso (ar Kriminalinės žvalgybos) įstatymą negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams (nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2010, 2K-7-86/2011, 2K-238-139/2015). Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina ir tai, kad BPK nereglamentuojama, kiek laiko valstybė gali imituoti nusikalstamus veiksmus su asmeniu, galinčiu daryti nusikalstamas veikas, t. y. nėra nustatyta jokio maksimalaus sankcionavimo termino, galimo pratęsimų skaičiaus, tačiau nusikalstamos veikos imitavimas negali tęstis neribotą laiką. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstamos veikos imitavimas teisėtas tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Vertinant nusikalstamos veikos imitavimo įgyvendinimo teisėtumą, tikrinami ne tik formalus sprendimo priėmimo dėl šių veiksmų atlikimo nustatytų ribų laikymasis, bet ir konkretūs jų dalyvių bei asmens, kuriam taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, veiksmai, nustatomi nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas, nusikalstamos veikos imitavimo dalyvių vaidmenys ir indėlis į jos padarymą. Svarbu išsiaiškinti, kuris (asmuo, prieš kurį taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, ar imitavimo dalyvis) pirmas parodė iniciatyvą daryti nusikalstamą veiką. Iš šios bylos nagrinėjimo teismuose eigos ir skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad minėti teismų praktikoje suformuoti principai dėl tariamo provokavimo vertinimo materialiuoju ir procesiniu aspektais, žemesnės instancijos teismams buvo žinomi, kasatoriaus ir nuteistojo A. M. provokavimo versija tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose buvo tiriama ir, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, motyvuotai ir pagrįstai atmesta. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2014 m. sausio 28 d. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį Elektrėnų policijos komisariate gavus duomenų, kad A. G., H. M., A. M. ir jų nenustatyti bendrininkai ( - ) užsiima psichotropinių medžiagų platinimu dideliais ir mažais kiekiais. Iš bylos duomenų matyti, kad, vadovaujantis BPK 154, 158, 159, 160 straipsniais, Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. ir 2014 m. balandžio 30 d. nutartimis buvo leista ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti H. M. ir šiose nutartyse nurodytų kitų asmenų perduodamos elektroniniais ryšiais informacijos kontrolę nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. liepos 30 d.; teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartimi leista liudytojui Nr. 1, neatskleidžiant savo tapatybės, atlikti NVI veiksmus prieš kasatorių ir kitus nutartyje nurodytus asmenis nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. birželio 3 d.; teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi leista slaptai sekti kasatorių tris mėnesius nuo nutarties priėmimo dienos. Nutartyse buvo nurodoma, kad leidimai atlikti tiek NVIV, tiek kitus procesinius veiksmus duodami siekiant išaiškinti sunkų nusikaltimą (ar tokius nusikaltimus) darančius, bendrininkaujančius ar tarpininkaujančius asmenis bei jų vaidmenis, surinkti įrodymus, leidžiančius kaltus asmenis patraukti baudžiamojon atsakomybėn, surinkti ir užfiksuoti bylos tyrimui reikšmingus duomenis apie nusikalstamos veikos padarymą. Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs bei apkaltinamajame nuosprendyje išanalizavęs visus liudytojo Nr. 1, kaip liudytojo apklausto pareigūno G. K. parodymus, duomenis, užfiksuotus slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų protokoluose, išanalizavęs garso įrašų turinį, telefoninių pokalbių ir trumpųjų žinučių suvestinių turinį ir kt., kasatoriaus gynybos versijas, kad jis jokių nusikaltimų nepadarė, o nuteistasis A. M. padaryti nusikalstamus veiksmus buvo išprovokuotas liudytojo Nr. 1, motyvuotai atmetė. Iš skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas patikrino ikiteisminio tyrimo metu taikytų NVI veiksmų teisinio ir faktinio pagrindų buvimą, taip pat, ar įslaptintas liudytojas Nr. 1, imituodamas nusikalstamas veikas, neprovokavo nuteistojo A. M. ar jo bendrininko H. M. daryti nusikalstamas veikas, ir nustatė, kad NVI veiksmų atlikimas buvo sankcionuotas teisėtai, o nuteistųjų A. M. ir kasatoriaus tyčia daryti nusikalstamas veikas buvo susiformavusi dar prieš nurodytų neviešo pobūdžio tyrimo metodų sankcionavimą. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal kasatoriaus ir kito nuteistojo gynėjų advokatų apeliacinius skundus, dar kartą išanalizavęs bylos duomenis, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl provokacijos nebuvimo yra teisingos ir pagrįstos, kad teismas, įrodymais pripažindamas duomenis, gautus panaudojant BPK numatytas ir šioje nutartyje aukščiau minėtas procesines prievartos priemones, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Be to, analizuojant NVI veiksmų atlikimo trukmę, matyti, jog nustatant visų nusikaltimų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, teismo nutartimis buvo duotas leidimas atlikti NVI veiksmus tris mėnesius, tačiau šie veiksmai realiai buvo vykdomi trumpiau – du mėnesius 10 dienų, t. y. tik tiek laiko, per kurį buvo pasiekti NVI veiksmų keliami tikslai (išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis, tokių nusikalstamų veiksmų atlikimo aplinkybes ir kitus tyrimui reikšmingus duomenis). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tokia trukmė taikant NVI veiksmus negali būti laikoma nepateisinamai ilga ar naudota siekiant pasunkinti kaltininkų teisinę padėtį, juolab kad viena iš nusikalstamų veikų – didelio kiekio psichotropinių medžiagų laikymas – buvo išaiškinta ne tokiais minėtais NVI veiksmais, o atliekant kitą procesinę prievartos priemonę – kratą kasatoriaus ir nuteistojo A. M. gyvenamojoje vietoje. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad atliekant šią procesinę prievartos priemonę, jai keliami baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nepažeisti, t. y. krata buvo atlikta esant pagrindui – nustačius BPK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, ir sankcionuota BPK 1601 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Atkreiptinas skundo autoriaus dėmesys, kad nei nuteistasis A. M., dalyvavęs atliekant kratą, jos (kratos) atlikimo metu, nei vėliau pats kasatorius dėl aptariamos procesinės prievartos priemonės jokių pastabų ar pareiškimų nepareiškė ir Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria sankcionuotas šios kratos teisėtumas, BPK X dalyje nustatyta tvarka neapskundė. Ikiteisminio tyrimo metu ir jį pabaigus bei pateikus bylą susipažinti, kasatorius ir jo gynėjas, susipažinę su visa bylos medžiaga, jokių prašymų dėl minėtos procesinės prievartos priemonės ar kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų nepareiškė, t. y. savo teisėmis, numatytomis BPK III skyriaus penktajame skirsnyje ir 218 straipsnio 4 dalyje, pasinaudojo. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad šio ikiteisminio tyrimo veiksmo (kratos) atlikimo pagrindai bei tvarka, nustatyti BPK 145 straipsnyje ir 1601 straipsnio 1 dalyje, nepažeisti, o kasatorius tik deklaratyviai teigia apie jo gyvenamojoje vietoje atliktos kratos neteisėtumą. Nagrinėjamoje byloje atliekant NVI veiksmus ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę 2014 m. lapkričio 28 d., 2014 m. gruodžio 1 d. ir 2015 m. spalio 21 d. protokoluose yra užfiksuoti pokalbiai ir trumposios žinutės tarp NVI veiksmus atliekančio liudytojo Nr. 1, kuriam suteiktas anonimiškumas, kasatoriaus, A. G., J. M., A. Š. ir nuteistojo A. M., būtent kurio iniciatyva visada įvykdavo kontaktai su liudytoju Nr. 1 (nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gegužės 13 d. net 16 kartų) ir kurio iniciatyva buvo derinamas tolimesnių kontaktų laikas ir vieta su liudytoju Nr. 1. Kartu toks NVI veiksmus atliekančio liudytojo Nr. 1 elgesys rodo, kad jis sankcionuotų veiksmų ribų neperžengė, elgėsi iš esmės pasyviai ir neutraliai, o situacija, kai 2014 m. kovo 24 d. abu nuteistieji – tiek kasatorius, tiek A. M. – nuo pat pokalbio pradžios aktyviai derasi su liudytoju Nr. 1 dėl psichotropinių medžiagų kainos (A. M. – „<...> po septynis šį kart atiduosim <...>“, H. M. – „<...> po devyniolika <...>“, iš viso „<...> trys trisdešimt <...>“) ir kiekio (H. M. – „<...> dvidešimt devyni, mėlynos <...>“), o liudytojui Nr. 1 pasiteiravus apie medžiagų stiprumą, kasatorius paaiškina, kad „mėlynos“ stipresnės, ir savo iniciatyva nurodo apie galimybę ir ateityje įsigyti tokių medžiagų (H. M. – „<...> turi atsirasti šią savaitę <...>“, A. M. – „<...> jeigu dėl šitų, tai penktadienį mėlynų daugiau <...>“), bei paties kasatoriaus pažadas susisiekti su liudytoju Nr. 1 ir šį informuoti (H. M. – „aš paklausiu, parašysiu“), aiškiai patvirtina, kad kasatoriui ir A. M. visa įvykio situacija buvo pažįstama, nebe nauja ir tokia, kurioje jie nebuvo provokuojami, o pats kasatorius savanoriškai kartu su bendrininku A. M. įvykdė nusikalstamas veikas – aktyviai derasi dėl psichotropinių medžiagų pardavimo liudytojui Nr. 1 ir jam šias medžiagas (specialistų išvados Nr. 140-(1645)-IS1-1982, 140-(1704)-IS1-1714, 140-(2814)-IS1-5522) parduoda. Nagrinėjamoje situacijoje taip pat svarbi aplinkybė, paneigianti kasacinio skundo teiginius apie provokaciją, yra tai, kad tiek H. M., tiek A. M. aktyviais veiksmais patys prisidėjo prie psichotropinių medžiagų gamybos bei tolimesnio jų platinimo (telefoniniai pokalbiai su A. G. („<...> laboratorijoj <...>“, „<...> daryt šiandien tas <...> nesąmones <...>“, „<...> pradėjom, žinai, normaliai <...> einas <...>“, „<...> pasuksim kai baigsim <...>“, <...> nori iš kart pasiimt atvažiavęs <...>, <...> ten dar kokios šešios štukos..>, <...> pinigai, kad iš karto žinai <...>; J. M. (prašymai atnešti priemones – rūbus, pirštines, veido kaukes); A. Š. (<...> reikia žiūrėti man vietą būtinai, žinai, vieną vietą <...>); abiejų nuteistųjų pokalbiai koordinuojant vienas kito veiksmus (<...> neišsiardyk savo telefono ir aš neišsiardysiu <...>, <...> jei ką pasuksiu, jeigu pamatysiu kažką <...>) ir informuojant vienas kitą apie susitikimo su liudytoju Nr. 1 pradžią (<...> lauki jau jo? <...>, <...> atvažiuoja jau <...>, <...> važiuoja jau daba <...>) bei psichotropinių medžiagų pardavimą (<...> ne viską...palauk...reik susitikit...jis išvažiavo dviejų dar paimt... jis keturias padavė <...>, <...kur jis išvažiavo? Išvažiavo jis per tą kelią?...O jis dar atvažiuos?...jis čia reisuos ... čia sulauksi jo <...>). Toks kasatoriaus aktyvus elgesys patvirtina, kad jis kartu su A. M. veikė kaip bendrininkai (bendravykdytojai) ir aktyviais veiksmais pats neskatinamas atliko nusikalstamas veikas – neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti ir jas platino. Minėtuose protokoluose užfiksuotų pokalbių ir trumpųjų žinučių intensyvumas ir dažnumas bei liudytojo Nr. 1 neiniciatyvus elgesys kartu patvirtina ir tai, kad prieš nuteistuosius taikomi NVI veiksmai nevaržė jų laisvės pasirinkti teisėto elgesio variantą, jie turėjo visas galimybes savarankiškai atsisakyti pabaigti nusikaltimus ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti, apie, kasatoriaus nuomone, provokavimą padaryti nusikaltimus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tokių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog H. M. (veikdamas kartu su A. M.) 2014 m. kovo 21 d., 2014 m. kovo 23 d. ir 2014 m. gegužės 13 d. nusikalstamus veiksmus atliko savanoriškai, be valstybės pareigūnų įsikišimo ir nebuvo skatinamas ar kurstomas psichotropines medžiagas parduoti liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, prieš H. M. atliekant NVI veiksmus, BPK 158 straipsnio 4 dalies ir 159 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo pažeistos – nuteistasis H. M. nebuvo provokuojamas ir (ar) spaudžiamas daryti sunkius nusikaltimus, o panaudojant NVI veiksmus buvo prisijungta prie kasatoriaus ir nuteistojo A. M. daromų nusikalstamų veiksmų, ir tokiais veiksmais surinktus duomenis žemesnės instancijos teismai pagrįstai pripažino leistinais įrodymais. Taigi, patikrinusi skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog abiejų instancijų teismai neteisingai aiškino ir taikė BPK 159 straipsnio nuostatas bei netinkamai vadovavosi teismų praktika šios kategorijos bylose. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis teismų išvadomis, kurios paremtos bylos duomenų visuma ir atitinka BPK 159 straipsnio nuostatų turinį bei jų aiškinimą teismų praktikoje. Be to, priešingai nei teigia kasacinio skundo autorius, apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas įrodymus ne taip, kaip pageidavo kasatoriaus gynėjas, ir patvirtindamas pirmosios instancijos teismo išvadas, įrodymų vertinimo taisyklių ir apeliacinį procesą reglamentuojančių BPK normų nepažeidė. Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimo 7. Teismų praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos vieningos tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-650/2010). Tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai vieningai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos. Tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2006). Tačiau, jei baudžiamojoje byloje nustatoma, kad dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo ir (ar) pardavimo buvo tartasi atskirai, realizuojant atskirus sumanymus neteisėtai disponuoti narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kiekviena iš padarytų nusikalstamų veikų kvalifikuojama kaip savarankiška BK 260 straipsnyje numatyta nusikalstama veika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232/2010). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius ir nuteistasis A. M., veikdami kartu kaip bendrininkai, visuose trijuose epizoduose pagal BK 260 straipsnio 1 dalies dėl psichotropinių medžiagų pardavimo liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, su pastaruoju asmeniu tarėsi esant skirtingoms šių medžiagų pardavimo aplinkybėms – skirtinga vieta, skirtingi medžiagų kiekiai, pokalbiai, laikas – trečiasis psichotropinių medžiagų pardavimas padarytas praėjus beveik dviem mėnesiams po pirmosios nusikalstamos veikos padarymo. Byloje nėra jokių duomenų (jų nenurodė bei nepateikė ir pats kasatorius savo kasaciniame skunde), patvirtinančių, kad šias tris psichotropinių medžiagų platinimo veikas jis padarė esant jo (H. M.) ir (ar) jo bendrininko (A. M.) vieningam sumanymui išplatinti kuo didesnį šios medžiagos kiekį, siekiant kuo daugiau uždirbti ar pan. Be to, kasatoriaus padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgiant į skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytų psichotropinių medžiagų neteisėto platinimo (pardavimo) požymių visišką įgyvendinimą, kvalifikuotinos kaip baigtos. Taigi, visi trys nusikaltimai, numatyti BK 260 straipsnio 1 dalyje, laikomi baigtais nuo kiekvieno atskiro psichotropinių medžiagų pardavimo momento, todėl veikos, padarytos 2014 m. kovo 21 d., apie 16.30 val., 2014 m. kovo 23 d., apie 15.40 val., ir 2014 m. gegužės 13 d., apie 15.15 val., vertintinos kaip nusikaltimų daugetas ir teisingai kvalifikuotos kaip trys atskiri nusikaltimai. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes teisingai įvertinti kasatoriaus ir nuteistojo A. M. vaidmenys kaip vykdytojų (bendravykdytojų) (BK 24 straipsnio 3 dalis). Kasacinio skundo argumentas, kad A. G. ir (ar) kiti asmenys, kurių inicialai taip pat nurodyti 2014 m. sausio 28 d. tarnybiniame pranešime ir tos pačios dienos pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, šioje byloje nebuvo apklausti ir kaltinami (įtariami) pagal BK 260 straipsnį dėl psichotropinės medžiagos neteisėto disponavimo, nešalina kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės dėl tokios medžiagos neteisėto pardavimo ir jos didelio kiekio laikymo tikslu ją parduoti ar kitaip platinti. Juolab kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis). Remdamasi tuo kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes H. M. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jo padarytos veikos teisingai kvalifikuotos kaip trys atskiri nusikaltimai pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

6Dėl BK 63 straipsnio taikymo 8. Kasatorius nesutinka ir su skirtingais nuosprendžiais jam paskirtų bausmių subendrinimo. BK 63 straipsnyje reglamentuojama bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas tvarka. Šiame įstatyme nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti; pagal tokias pačias taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą; šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 1, 9 dalys). Teismų praktikoje, taikant bausmių bendrinimo pagal BK 63 straipsnio 9 dalį taisykles, laikomasi nuostatos, kad nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrindamas su subendrinta bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, teismas privalo laikytis BK 63 ir 64 straipsniuose esančių taisyklių dėl bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo, o subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-193/2007, 2K-519/2013). Viena iš BK 63 straipsnio 5 dalyje nurodytų sąlygų, kuriai esant teismas privalomai taiko bausmių apėmimą, yra atvejis, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Laikoma, kad padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias kategorijas (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (pvz., nesunkus ir apysunkis nusikaltimas), teismas paprastai bausmes bendrina sudėjimo būdu (nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-2-699/2015). Skundžiamu pirmosios instancijos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu H. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos) ir 260 straipsnio 2 dalį, t. y. už nusikalstamas veikas, kurios pagal BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatas priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai. Šiuo nuosprendžiu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už minėtas veikas paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė H. M. paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų. Ankstesniu Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nuosprendžiu H. M. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį arešto bausmėmis, kurios, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 80 parų arešto. Visos nusikalstamos veikos, už kurių padarymą H. M. nuteistas šiuo nuosprendžiu, padarytos iki priimant skundžiamą Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendį, o pagal BK 11 straipsnio 4 dalį priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai. Taigi lyginant nusikalstamų veikų, už kurių padarymą H. M. nuteistas nurodytais nuosprendžiais, kategorijas ir pavojingumą, darytina išvada, kad padarytos veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms ir labai skiriasi pagal pavojingumą, o tai yra pagrindas už šias veikas paskirtas bausmes bendrinti bausmių apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Tačiau skundžiamu nuosprendžiu ir šiuo ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės buvo subendrintos dalinio sudėjimo būdu. Dėl to ši teisės taikymo klaida taisytina. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 63 straipsnio 4 dalį ir 5 dalies 2 punktą – todėl keistini Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendis ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis. Kartu atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu (patikslintu Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartimi) į H. M. paskirtos bausmės laiką yra įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki nuosprendžio paskelbimo, t. y. iki 2015 m. gegužės 15 d. 9. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

Nutarė

7Pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendį (patikslintą Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartimi) ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį: panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, nuteistajam H. M. paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolika metų vienas mėnuo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu H. M. paskirtas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (veikos padarytos 2014 m. kovo 21 d., 2014 m. kovo 24 d., 2014 m. gegužės 13 d.) ir 260 straipsnio 2 dalį bei dalinio sudėjimo būdu subendrintas bausmes subendrinti apėmimo būdu su bausme, paskirta Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nuosprendžiu, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą vienuolika metų. Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.