Byla 2K-169-689/2018
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Prano Kuconio (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. J., A. K. (A. K.), R. P., M. Š. (M. Š.) ir nuteistojo juridinio asmens UAB „S“ direktorės N. M. ir įgaliotos atstovės I. M. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

3V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 270 straipsnio 2 dalį 350 MGL (13 181 Eur) dydžio bauda, pagal 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį 175 MGL (6590,5 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda.

4M. Š. nuteistas pagal BK 270 straipsnio 2 dalį 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda, pagal 300 straipsnio 1 dalį 75 MGL (2824,5 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta 275 MGL (10 356,5 Eur) dydžio bauda.

5A. K. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda.

6R. P. nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

7Juridinis asmuo UAB „S“ nuteistas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 270 straipsnio 2 dalį 3500 MGL (131 810 Eur) dydžio bauda, pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį 1000 MGL (37 660 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – 4000 MGL (150 640 Eur) dydžio bauda.

8Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis, kuria nuteistųjų V. J., A. K., M. Š., R. P., juridinio asmens UAB „S“ generalinės direktorės N. M. apeliaciniai skundai atmesti.

9Teisėjų kolegija

Nustatė

10I. Bylos esmė

11

  1. V. J. ir M. Š. pagal BK 270 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, duodami nurodymus jiems pavaldiems UAB „S“ darbuotojams, tyčia pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos taisykles ir dėl to atsirado sunkių padarinių aplinkai, būtent:
    1. V. J., būdamas UAB „S“ (į. k. ( - )) generalinis direktorius, o M. Š., būdamas UAB „S“ darbų vadovas, veikdami šios bendrovės naudai ir interesais, t. y. siekdami sumažinti atliekų transportavimo bei perdirbimo sąnaudas, žinodami, kad pagal Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir VRAAD) 2007 m. gegužės 15 d. išduotą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą

      12Nr. VR-4.7-V-02-ŠV-20 UAB „S“ statybines atliekas turi vežti į teritoriją, esančią Širvintų r., ( - ), jas laikyti bei perdirbti tik šioje teritorijoje, veikdami kartu nuo 2013 m. sausio 5 d. iki 2013 m. sausio 11 d. UAB „S“ darbuotojams – sunkvežimių vairuotojams A. Š., K. V. (K. V.), M. G., R. R. (R. R.), T. G. (T. G.), V. T. (V. T.), Z. G. (Z. G.), N. K. (N. K.), J. L. ir V. K. nurodė statybines atliekas iš teritorijos, esančios Vilniuje, Savanorių pr. 6 / A. Vivulskio g. 41, (kad. Nr. 0101/0055:36) vežti į teritoriją, esančią Vilniaus rajone, Pasienių kaime, ( - ), į teritoriją, esančią Vilniuje ( - ) ir į teritoriją, esančią Vilniaus rajone, Avižienių seniūnijoje, ( - ), kontroliavo ir vadovavo tų statybinių atliekų vežimui.

    2. Vykdydami V. J. ir M. Š. neteisėtus nurodymus, minėti vairuotojai automobiliais „Mercedes Benz 4141“ (valst. Nr. ( - ) „Mercedes Benz 4140“ (valst. Nr. ( - ) „Mercedes Benz 4141“ (valst. Nr. ( - ) „MAN 50.414“ (valst. Nr. ( - ) „Volvo FH16“ (valst. Nr. ( - ) „Mercedes Benz 4140“ (valst. Nr. ( - ) „MAN TGA 41.480“ (valst. Nr. ( - ) „MAN TGA 41.480“ (valst. Nr. ( - ) tuo metu priklausiusiais UAB „S“, ir automobiliu „MAN TGA 41.480“ (valst. Nr. ( - ) kuris tuo metu priklausė UAB „Vensva“, nuvežė ir teritorijoje, esančioje Vilniaus rajone, Pasienių kaime, ( - ), išpylė 1468,29 kub. m (2260,268 t) statybinių atliekų, teritorijoje, esančioje Vilniuje, ( - ), išpylė 146,88 kub. m (226,107 t) statybinių atliekų ir teritorijoje, esančioje Vilniaus rajone, Avižienių seniūnijoje, ( - ) išpylė 106,8 kub. m (193,92 t) statybinių atliekų.
    3. V. J. ir M. Š., būdami atsakingi už tinkamą statybinių atliekų tvarkymą, tačiau organizuodami statybinių atliekų išpylimą tam neskirtose vietose ir tam vadovaudami, pažeidė Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies nuostatą, kad atliekas surenkančios ir (ar) vežančios įmonės surinktas ir vežamas atliekas turi pristatyti į atitinkamus atliekų apdorojimo įrenginius laikydamosi Atliekų tvarkymo įstatymo 41 straipsnio reikalavimų; Atliekų tvarkymo taisyklių 6 punkto nuostatą, kad atliekos turi būti rūšiuojamos, laikinai laikomos, surenkamos, vežamos ir apdorojamos taip, kad nekeltų neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai; Atliekų tvarkymo taisyklių 7 punkto nuostatą, kad atliekų turėtojas Atliekų tvarkymo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkymo įmonei pagal sutartis dėl šių atliekų naudojimo ir (arba) šalinimo arba tvarkyti pats aplinkai ir visuomenės sveikatai saugiu būdu; Atliekų tvarkymo taisyklių 36 punkto nuostatą, kad atliekas surenkanti ir vežanti įmonė surinktas ir vežamas atliekas turi pristatyti į atitinkamus atliekų apdorojimo įrenginius, Aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsnį, įpareigojantį asmenis laikytis įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytų atliekų tvarkymo reikalavimų, ir padarė aplinkai 2 766 026 Lt (801 096,5 Eur) žalą.
  2. V. J., A. K. nuteisti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, o M. Š., R. P., O. K. – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, UAB „S“ naudai ir interesais, V. J., būdamas UAB „S“ direktorius, A. K., būdamas UAB „B“ direktorius, M. Š., būdamas UAB „S“ darbų vadovas, R. P., būdama UAB „S“ administratorė, O. K., būdama UAB „B“ darbuotoja, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, būtent:
    1. 2013 m. sausio 11 d. VRAAD Vilniaus miesto agentūros pareigūnams sustabdžius UAB „S“ vykdomą statybinių atliekų pylimą neleistinose vietose ir VRAAD Širvintų rajono agentūros pareigūnams pradėjus neplaninį – specifinį patikrinimą, kaip UAB „S“ laikosi statybinių atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, siekdamas nuslėpti, kad UAB „S“ 2013 m. sausio mėnesį nuo 5 iki 11 d. 1468,29 kub. m statybinių atliekų išvežė į teritoriją, esančią Vilniaus rajone, Pasienių kaime, ( - ), 146,88 kub. m statybinių atliekų išvežė į teritoriją, esančią Vilniuje, ( - ), ir 106,8 kub. m statybinių atliekų išvežė į teritoriją, esančią Vilniaus rajone, Avižienių seniūnijoje, ( - ), taip pat siekdamas, kad VRAAD pareigūnai nenustatytų UAB „S“ realiai įvykdytų Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies, Atliekų tvarkymo taisyklių 6, 7 bei 36 punktų, Aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsnio pažeidimų, V. J., veikdamas bendru susitarimu su A. K. UAB „S“ naudai ir interesais, t. y. siekdamas nuslėpti šios bendrovės padarytus teisės aktų pažeidimus tvarkant statybines atliekas ir išvengti galimos baudos nuo 5000 iki 10 000 Lt (atitinkamai nuo 1448,1 iki 2896,2 Eur) pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 513 straipsnio 9 dalį bei galimo leidimo tvarkyti statybines atliekas praradimo, organizavo dokumentų suklastojimą ir jam vadovavo, t. y. V. J. jam pavaldžiai R. P., o A. K. jam pavaldžiai O. K. nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. sausio 14 d. nurodė surašyti 2013 m. sausio 1–11 d. laikotarpio atliekų deklaracijas, krovinių važtaraščius bei atliekų tvarkymo žurnalą, kuriuose būtų nurodyta, kad UAB „S“ statybines atliekas iš teritorijos, esančios Vilniuje, Savanorių pr. 6 / A. Vivulskio g. 41, išvežė tik į UAB „S“ teritoriją, esančią Vilniaus [turėtų būti – Širvintų] rajone, Janiūnų seniūnijoje( - ), kontroliavo, kad minėtais dokumentais būtų pagrįstas reikiamo statybinių atliekų kiekio išvežimas.
    2. Vykdydamos V. J. ir A. K. nurodymus, žinodamos, kad prieš tai nurodyti dokumentai reikalingi ir bus pateikti UAB „S“ neplaninį – specifinį patikrinimą atliekantiems VRAAD pareigūnams, kad statybinės atliekos buvo vežamos ne į ( - ) kaimą, esantį Vilniaus [turėtų būti – Širvintų] rajone, Janiūnų seniūnijoje, o kitur, R. P. nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. sausio 14 d. surašė UAB „S“ deklaracijas Nr.: 20130107/02, 20130107/03, 20130107/05, 20130107/06, 20130107/08, 20130107/09, 20130107/10, 20130108/02, 20130108/03, 20130108/05, 20130108/06, 20130108/07, 20130108/09, 20130108/10, 20130109/01, 20130109/03, 20130109/04, 20130109/05, 20130109/07, 20130109/08, 20130109/09, 20130110/01, 20130110/02, 20130110/04, 20130110/05, 20130110/06, 20130110/09, 20130110/10, 20130111/05, 20130111/08, 20130111/09, 20130111/10, 20130111/01, 20130111/11, 20130111/04, UAB „S“ krovinių važtaraščius: 2013-01-07 Nr. 20130107/2, 2013-01-07 Nr. 20130107/3, 2013-01-07 Nr. 20130107/5, 2013-01-07 Nr. 20130107/6, 2013-01-07 Nr. 20130107/8, 2013-01-07 Nr. 20130107/9, 2013-01-07 Nr. 20130107/10, 2013-01-08 Nr. 2013/0108/02, 2013-01-08 Nr. 2013/0108/03, 2013-01-08 Nr. 2013/0108/05, 2013-01-08 Nr. 2013/0108/06, 2013-01-08 Nr. 2013/0108/07, 2013-01-08 Nr. 2013/0108/09, 2013-01-08 Nr. 2013/0108/10,

      132013-01-09 Nr. 20130109/01, 2013-01-09 Nr. 20130109/03, 2013-01-09 Nr. 20130109/04, 2013-01-09 Nr. 20130109/05, 2013-01-09 Nr. 20130109/07, 2013-01-09 Nr. 20130109/08, 2013-01-09 Nr. 20130109/09, 2013-01-10 Nr. 20130110/01, 2013-01-10 Nr. 20130110/02, 2013-01-10 Nr. 20130110/04, 2013-01-10 Nr. 20130110/05, 2013-01-10 Nr. 20130110/06, 2013-01-10 Nr. 20130110/09, 2013-01-10 Nr. 20130110/10, 2013-01-11 Nr. 20130111/14, 2013-01-11 Nr. 20130111/07, 2013-01-11 Nr. 20130111/19, 2013-01-11 Nr. 20130111/09, 2013-01-11 Nr. 20130111/17, 2013-01-11 Nr. 20130111/10, 2013-01-11 Nr. 20130111/11, 2013-01-11 Nr. 20130111/13, 2013-01-11 Nr. 20130111/05, 2013-01-11 Nr. 20130111/01, 2013-01-11 Nr. 20130111/15, 2013-01-11 Nr. 20130111/02, 2013-01-11 Nr. 20130111/12, 2013-01-11 Nr. 20130111/04, o O. K. užpildė 2013 m. UAB „S“ 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. sausio 11 d. laikotarpio atliekų tvarkymo žurnalą, jame nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. sausio 11 d. statybinės atliekos iš teritorijos, esančios Vilniuje, Savanorių pr. 6 / A. Vivulskio g. 41, buvo vežamos tik į UAB „S“ teritoriją, esančią Vilniaus [turėtų būti – Širvintų] rajone, Janiūnų seniūnijoje, ( - ) kaime, t. y. įrašė į minėtus dokumentus žinomai melagingus faktus, nes visi šie asmenys žinojo, kad minėtuose važtaraščiuose ir deklaracijose nurodomos bei į žurnalą įtrauktos statybinės atliekos į šią teritoriją vežamos nebuvo, bet realiai 2013 m. sausio mėnesį nuo 5 iki 11 d. 1468,29 kub. m (2260,268 t) statybinių atliekų buvo išvežta į teritoriją, esančią Vilniaus rajone, Pasienių kaime, ( - ), 146,88 kub. m (226,107 t) statybinių atliekų buvo išvežta į teritoriją, esančią Vilniuje, ( - ), ir 106,8 kub. m (193,92 t) statybinių atliekų buvo išvežta į teritoriją, esančią Vilniaus rajone, Avižienių seniūnijoje, ( - ).

    3. Veikdamas bendrai kartu su kitais asmenimis, R. P. ir O. K. surašytų dokumentų teisingumą savo parašais patvirtino M. Š., atliekų deklaracijose pasirašydamas grafoje „Atliekų vežėjo atsakingo asmens pareigos, v. pavardė ir parašas“, o krovinio važtaraščiuose pasirašydamas grafoje „Krovinį pervežimui pridavė“.
    4. Toliau veikdami bendrininkų grupe, V. J., M. Š., A. K., R. P. ir O. K. žinomai suklastotus dokumentus panaudojo, t. y. R. P. ir O. K. jų pačių surašytas tikrovės neatitinkančias UAB „S“ atliekų deklaracijas ir krovinio važtaraščius panaudojo sudarydamos šios bendrovės 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. sausio 11 d. laikotarpio atliekų tvarkymo žurnalą, ir jį netiesiogiai, t. y. per A. K., panaudojo V. J. ir M. Š., o A. K. panaudojo tiesiogiai išsiųsdamas iš elektroninio pašto adreso ( - ) VRAAD Širvintų rajono agentūros pareigūnui K. U., kaip atsakingam už 2013 m. sausio 11 d. pradėtą UAB „S“ veiklos patikrinimą pareigūnui, į el. pašto adresą ( - ), kad šis galėtų užbaigti minėtą patikrinimą. Vadovaudamasis minėtu suklastotu atliekų tvarkymo žurnalu, K. U. nenustatė, kad UAB „S“ išpylė statybines atliekas teritorijoje, esančioje Vilniaus rajone, Pasienių kaime, ( - ), teritorijoje, esančioje Vilniuje, ( - ), ir teritorijoje, esančioje Vilniaus rajone, Avižienių seniūnijoje, ( - ), nekonstatavo realiai įvykdytų pranešime apie įtarimą nurodomų teisės aktų pažeidimų ir 2013 m. sausio 11 d. pradėtą UAB „S“ patikrinimą 2013 m. sausio 14 d. užbaigė.
  3. Juridinis asmuo UAB „S“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 270 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad veikiant šios bendrovės generaliniam direktoriui V. J., davus nurodymus jam pavaldiems UAB „S“ darbuotojams, tyčia pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos taisykles ir dėl to atsirado sunkių padarinių aplinkai, būtent:
    1. V. J., būdamas UAB „S“ generalinis direktorius, veikdamas šios bendrovės naudai ir interesais, t. y. siekdamas sumažinti atliekų transportavimo bei perdirbimo sąnaudas, žinodamas, kad pagal VRAAD 2007 m. gegužės 15 d. išduotą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. VR-4.7-V-02-ŠV-20 UAB „S“ statybines atliekas turi vežti į teritoriją, esančią Širvintų r., ( - ) k., jas laikyti bei perdirbti tik šioje teritorijoje, veikdamas kartu su UAB „S“ darbų vadovu M. Š., nuo 2013 m. sausio 5 d. iki 2013 m. sausio 11 d. UAB „S“ darbuotojams – sunkvežimių vairuotojams A. Š., K. V., M. G., R. R., T. G., V. T., Z. G., N. K., J. L. ir V. K. – nurodė statybines atliekas iš teritorijos, esančios Vilniuje, Savanorių pr. 6 / A. Vivulskio g. 41, (kad. Nr. 0101/0055:36) vežti į teritoriją, esančią Vilniaus rajone, Pasienių kaime, ( - ), į teritoriją, esančią Vilniuje, ( - ) ir į teritoriją, esančią Vilniaus rajone, Avižienių seniūnijoje, ( - ), kontroliavo ir vadovavo tų statybinių atliekų vežimui.
    2. Vykdydami V. J. ir M. Š. neteisėtus nurodymus, nurodyti vairuotojai automobiliais „Mercedes Benz 4141“ (valst. Nr. ( - ) „Mercedes Benz 4140“ (valst. Nr. ( - ) „Mercedes Benz 4141“ (valst. Nr. ( - ) „MAN 50.414“ (valst. Nr. ( - ) „MAN TGA 41.480“ (valst. Nr. ( - ) „Volvo FH16“ (valst. Nr. ( - ) „Mercedes Benz 4140“ (valst. Nr. ( - ) „MAN TGA 41.480“ (valst. Nr. ( - ) „MAN TGA 41.480“ (valst. Nr. ( - ) tuo metu priklausiusiais UAB „S“, ir automobiliu „MAN TGA 41.480“ (valst. Nr. ( - ) kuris tuo metu priklausė UAB „Vensva“, nuvežė ir teritorijoje, esančioje Vilniaus rajone, Pasienių kaime, ( - ), išpylė 1468,29 kub. m (2260,268 t) statybinių atliekų, teritorijoje, esančioje Vilniuje, ( - ), išpylė 146,88 kub. m (226,107 t) statybinių atliekų ir teritorijoje, esančioje Vilniaus rajone, Avižienių seniūnijoje, ( - ), išpylė 106,8 kub. m (193,92 t) statybinių atliekų.
    3. V. J. ir M. Š., būdami atsakingi už tinkamą statybinių atliekų tvarkymą, tačiau organizuodami statybinių atliekų išpylimą tam neskirtose vietose ir tam vadovaudami, pažeidė Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies nuostatą, kad atliekas surenkančios ir (ar) vežančios įmonės surinktas ir vežamas atliekas turi pristatyti į atitinkamus atliekų apdorojimo įrenginius laikydamosi Atliekų tvarkymo įstatymo 41 straipsnio reikalavimų; Atliekų tvarkymo taisyklių 6 punkto nuostatą, kad atliekos turi būti rūšiuojamos, laikinai laikomos, surenkamos, vežamos ir apdorojamos taip, kad nekeltų neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai; Atliekų tvarkymo taisyklių 7 punkto nuostatą, kad atliekų turėtojas Atliekų tvarkymo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkymo įmonei pagal sutartis dėl šių atliekų naudojimo ir (arba) šalinimo arba tvarkyti pats aplinkai ir visuomenės sveikatai saugiu būdu; Atliekų tvarkymo taisyklių 36 punkto nuostatą, kad atliekas surenkanti ir vežanti įmonė surinktas ir vežamas atliekas turi pristatyti į atitinkamus atliekų apdorojimo įrenginius, Aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsnį, įpareigojantį asmenis laikytis įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytų atliekų tvarkymo reikalavimų, ir padarė aplinkai 2 766 026 Lt (801 096,5 Eur) žalą.
  4. Juridinis asmuo UAB „S“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, šios bendrovės direktoriui V. J. veikiant bendrovės naudai ir interesais bendrininkų grupe kartu su UAB „B“ direktoriumi A. K., UAB „S“ darbų vadovu M. Š., UAB „S“ administratore R. P. ir UAB „B“ darbuotoja O. K., suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, būtent:
    1. VRAAD Vilniaus miesto agentūros pareigūnams 2013 m. sausio 11 d. sustabdžius UAB „S“ vykdomą statybinių atliekų pylimą neleistinose vietose ir VRAAD Širvintų rajono agentūros pareigūnams pradėjus neplaninį – specifinį patikrinimą, kaip UAB „S“ laikosi statybinių atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, siekdamas nuslėpti, kad UAB „S“ 2013 m. sausio mėnesį nuo 5 iki 11 d. 1468,29 kub. m statybinių atliekų išvežė į teritoriją, esančią Vilniaus rajone, Pasienių kaime, ( - ), 146,88 kub. m statybinių atliekų išvežė į teritoriją, esančią Vilniuje, ( - ), ir 106,8 kub. m statybinių atliekų išvežė į teritoriją, esančią Vilniaus rajone, Avižienių seniūnijoje, ( - ), taip pat siekdamas, kad VRAAD pareigūnai nenustatytų UAB „S“ realiai įvykdytų Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies, Atliekų tvarkymo taisyklių 6, 7 bei 36 punktų, Aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsnio pažeidimų, V. J., veikdamas bendru susitarimu su A. K. UAB „S“ naudai ir interesais, t. y. siekdamas nuslėpti šios bendrovės padarytus teisės aktų pažeidimus tvarkant statybines atliekas ir išvengti galimos baudos nuo 5000 iki 10 000 Lt (atitinkamai nuo 1448,1 iki 2896,2 Eur) pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 513 straipsnio 9 dalį bei galimo leidimo tvarkyti statybines atliekas praradimo, organizavo dokumentų suklastojimą ir jam vadovavo, t. y. V. J. jam pavaldžiai R. P., o A. K. jam pavaldžiai O. K. nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. sausio 14 d. nurodė surašyti 2013 m. sausio 1–11 d. laikotarpio atliekų deklaracijas, krovinių važtaraščius bei atliekų tvarkymo žurnalą, kuriuose būtų nurodyta, kad UAB „S“ statybines atliekas iš teritorijos, esančios Vilniuje, Savanorių pr. 6 / A. Vivulskio g. 41, išvežė tik į UAB „S“ teritoriją, esančią Vilniaus [turėtų būti – Širvintų] rajone, Janiūnų seniūnijoje, ( - ), kontroliavo, kad minėtais dokumentais būtų pagrįstas reikiamo statybinių atliekų kiekio išvežimas.
    2. Vykdydamos V. J. ir A. K. nurodymus, žinodamos, kad prieš tai minėti dokumentai reikalingi ir bus pateikti UAB „S“ neplaninį – specifinį patikrinimą atliekantiems VRAAD pareigūnams, kad statybinės atliekos buvo vežamos ne į ( - ) kaimą, esantį Vilniaus [turėtų būti – Širvintų] rajone, Janiūnų seniūnijoje, o kitur, R. P. nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. sausio 14 d. surašė UAB „S“ deklaracijas Nr.: 20130107/02, 20130107/03, 20130107/05, 20130107/06, 20130107/08, 20130107/09, 20130107/10, 20130108/02, 20130108/03, 20130108/05, 20130108/06, 20130108/07, 20130108/09, 20130108/10, 20130109/01, 20130109/03, 20130109/04, 20130109/05, 20130109/07, 20130109/08, 20130109/09, 20130110/01, 20130110/02, 20130110/04, 20130110/05, 20130110/06, 20130110/09, 20130110/10, 20130111/05, 20130111/08, 20130111/09, 20130111/10, 20130111/01, 20130111/11, 20130111/04, UAB „S“ krovinių važtaraščius: 2013-01-07 Nr. 20130107/2, 2013-01-07 Nr. 20130107/3, 2013-01-07 Nr. 20130107/5, 2013-01-07 Nr. 20130107/6, 2013-01-07 Nr. 20130107/8, 2013-01-07 Nr. 20130107/9, 2013-01-07 Nr. 20130107/10, 2013-01-08 Nr. 2013/0108/02, 2013-01-08 Nr. 2013/0108/03, 2013-01-08 Nr. 2013/0108/05, 2013-01-08 Nr. 2013/0108/06, 2013-01-08 Nr. 2013/0108/07, 2013-01-08 Nr. 2013/0108/09, 2013-01-08 Nr. 2013/0108/10,

      142013-01-09 Nr. 20130109/01, 2013-01-09 Nr. 20130109/03, 2013-01-09 Nr. 20130109/04, 2013-01-09 Nr. 20130109/05, 2013-01-09 Nr. 20130109/07, 2013-01-09 Nr. 20130109/08, 2013-01-09 Nr. 20130109/09, 2013-01-10 Nr. 20130110/01, 2013-01-10 Nr. 20130110/02, 2013-01-10 Nr. 20130110/04, 2013-01-10 Nr. 20130110/05, 2013-01-10 Nr. 20130110/06, 2013-01-10 Nr. 20130110/09, 2013-01-10 Nr. 20130110/10, 2013-01-11 Nr. 20130111/14, 2013-01-11 Nr. 20130111/07, 2013-01-11 Nr. 20130111/19, 2013-01-11 Nr. 20130111/09, 2013-01-11 Nr. 20130111/17, 2013-01-11 Nr. 20130111/10, 2013-01-11 Nr. 20130111/11, 2013-01-11 Nr. 20130111/13, 2013-01-11 Nr. 20130111/05, 2013-01-11 Nr. 20130111/01, 2013-01-11 Nr. 20130111/15, 2013-01-11 Nr. 20130111/02, 2013-01-11 Nr. 20130111/12, 2013-01-11 Nr. 20130111/04, o O. K. užpildė 2013 m. UAB „S“ 2013 m. sausio 1–11 d. laikotarpio atliekų tvarkymo žurnalą, jame nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. sausio 11 d. statybinės atliekos iš teritorijos, esančios Vilniuje, Savanorių pr. 6 / A. Vivulskio g. 41, buvo vežamos tik į UAB „S“ teritoriją, esančią Vilniaus [turėtų būti – Širvintų] rajone, Janiūnų seniūnijoje, ( - ) kaime, t. y. įrašė į minėtus dokumentus žinomai melagingus faktus, nes visi šie asmenys žinojo, kad minėtuose važtaraščiuose ir deklaracijose nurodomos bei į žurnalą įtrauktos statybinės atliekos į šią teritoriją vežamos nebuvo, bet realiai 2013 m. sausio mėnesį laikotarpiu nuo 5 iki 11 d. 1468,29 kub. m (2260,268 t) statybinių atliekų buvo išvežta į teritoriją, esančią Vilniaus rajone, Pasienių kaime, ( - ), 146,88 kub. m (226,107 t) statybinių atliekų buvo išvežta į teritoriją, esančią Vilniuje, ( - ), ir 106,8 kub. m (193,92 t) statybinių atliekų buvo išvežta į teritoriją, esančią Vilniaus rajone, Avižienių kaime, ( - ).

    3. Veikdamas bendrai kartu su kitais nurodytais asmenimis, R. P. ir O. K. surašytų dokumentų teisingumą savo parašais patvirtino M. Š., atliekų deklaracijose pasirašydamas grafoje „Atliekų vežėjo atsakingo asmens pareigos, v. pavardė ir parašas“, o krovinio važtaraščiuose pasirašydamas grafoje „Krovinį pervežimui pridavė“.
    4. Toliau veikdami bendrininkų grupe, V. J., M. Š., A. K., R. P. ir O. K. žinomai suklastotus dokumentus panaudojo, t. y. R. P. ir O. K. jų pačių surašytas tikrovės neatitinkančias UAB „S“ atliekų deklaracijas ir krovinio važtaraščius panaudojo sudarydamos šios bendrovės 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. sausio 11 d. laikotarpio atliekų tvarkymo žurnalą, ir jį netiesiogiai, t. y. per A. K., panaudojo V. J. ir M. Š., o A. K. panaudojo tiesiogiai išsiųsdamas iš el. pašto adreso ( - ) VRAAD Širvintų rajono agentūros pareigūnui K. U., kaip atsakingam už 2013 m. sausio 11 d. pradėtą UAB „S“ veiklos patikrinimą pareigūnui, į el. pašto adresą ( - ), kad šis galėtų užbaigti minėtą patikrinimą. Vadovaudamasis minėtu suklastotu atliekų tvarkymo žurnalu, K. U. nenustatė, kad UAB „S“ išpylė statybines atliekas teritorijoje, esančioje Vilniaus rajone, Pasienių kaime, ( - ), teritorijoje, esančioje Vilniuje, ( - ), ir teritorijoje, esančioje Vilniaus rajone, Avižienių seniūnijoje, ( - ), nekonstatavo realiai įvykdytų pranešime apie įtarimą nurodomų teisės aktų pažeidimų ir 2013 m. sausio 11 d. pradėtą UAB „S“ patikrinimą 2013 m. sausio 14 d. užbaigė.

15II.

16Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

  1. Kasaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasaciniame skunde nurodo, kad:
    1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai nenustatė, kad ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų suklastojimo buvo atliekamas nesant jokio procesinio sprendimo pradėti dėl šios veikos ikiteisminį tyrimą, taip iš esmės pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 166 straipsnio, kitų straipsnių reikalavimus. Kasatorius nurodo, kad, nepradėjus ikiteisminio tyrimo dėl dokumentų suklastojimo, jam pagal baudžiamojo proceso įstatymą negalėjo būti reiškiamas įtarimas padarius šią nusikalstamą veiką ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau realiai tai buvo padaryta.
    2. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nenustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas, atliktas nekvalifikuotai, o tai vertintina kaip esminis BPK pažeidimas ir kaltinamojo teisės į gynybą suvaržymas. Iš Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. I-274 „Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. spalio 30 d. įsakymo Nr. I-318 „Dėl rekomendacijų dėl prokuroro specializacijos baudžiamajame procese ir ikiteisminių tyrimų paskirstymo prokurorams“ pakeitimo“ 4, 4.1.6 punktų išplaukia, kad ikiteisminį tyrimą šioje byloje turėjo atlikti Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorai, tačiau realiai ikiteisminį tyrimą kontroliavo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras, o ikiteisminį tyrimą byloje atliko Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai, kurių veiklos sritis nėra susijusi su nusikalstamomis veikomis aplinkai ir žmonių sveikatai. Dėl šios priežasties ikiteisminis tyrimas truko ilgiau, nei būtų tada, jei tyrimą būtų atlikę šių bylų srityje specializaciją turintys prokurorai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminio tyrimo terminus ne kartą teko pratęsti iš esmės vien tam, kad prokurorai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, neturintys patirties tirti šios kategorijos bylas, tokios patirties galėtų įgyti.
    3. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.
      1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad aplinkos apsaugos pareigūnai slapta darė nuotraukas ir vaizdo įrašus, t. y. iš esmės atliko slapto sekimo veiksmus, taip pat to, kad jie pateko į privačią teritoriją be jos savininko, valdytojo ar jų įgalioto asmens sutikimo. Įstatymai nesuteikia aplinkos apsaugos pareigūnams galių atlikti slapto sekimo veiksmus, patekti į privačią teritoriją be tinkamo asmens sutikimo, todėl atliekant tokius neteisėtus veiksmus surinkti duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais byloje ir jais negalėjo būti grindžiamos teismų išvados.
      2. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nenustatė, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl kasatoriaus buvo atliekami tada, kai jau buvo pakankamai duomenų priimti sprendimui atlikti ikiteisminį tyrimą, taip pat to, kad dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos nevieši veiksmai negalėjo būti atlikti, todėl šiais veiksmais surinkti duomenys byloje negalėjo būti pripažinti įrodymais ir jais negalėjo būti grindžiamos teismų išvados. Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnyje nurodyta, kad neviešo pobūdžio veiksmai atliekami tik tam, kad būtų patikrinta ar surinkta informacija apie galimai rengiamus, daromus ar padarytus apysunkius, sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, kurie išvardinti šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Pagal teismų praktiką baudžiamasis procesas turi prasidėti, kai turima tikėtina informacija apie asmens nusikalstamą veiką. Dėl to slapti veiksmai negali būti tęsiami ir ikiteisminis tyrimas nepradedamas laukiant, kol asmuo padarys daugiau nusikaltimų arba kol jam galės būti inkriminuotas sunkesnis nusikaltimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343/2010, 2K-530/2012, 2K-373-303/2015). Iš 2012 m. spalio 30 d. teikimo Nr. S5-08KF „Dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka“ turinio matyti, kad operatyvinį tyrimą atlikę pareigūnai pakankamai ilgą laiką turėjo konkrečius duomenis, o ne abstraktaus pobūdžio informaciją apie nusikalstamas veikas, tačiau ikiteisminio tyrimo nepradėjo. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnyje yra konkrečiai nurodytos nusikalstamos veikos, dėl kurių galimi neviešo pobūdžio veiksmai, tačiau tarp jų nėra nurodyta BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika. Pagal teismų praktiką tada, kai atliekant neviešo pobūdžio veiksmus gaunami duomenys apie kitas nusikalstamas veikas nei tos, dėl kurių tokie veiksmai sankcionuoti, šie duomenys gali būti panaudoti kaip įrodymai baudžiamajame procese tik tada, kai šios kitos veikos patenka į kategoriją veikų, dėl kurių tokie veiksmai gali būti taikomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-211-489/2016). Šioje byloje, pažeidžiant Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnį ir nukrypstant nuo teismų praktikos, neviešo tyrimo veiksmai buvo atlikti, o jų metu gauti duomenys buvo panaudoti kaip įrodymai tiriant ir įrodinėjant BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, dėl kurios tokie veiksmai negalimi.
      3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kad nusikalstamos veikos buvo išprovokuotos valstybės institucijų ir jose dirbančių pareigūnų. Pagal teismų praktiką provokacija yra asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikalstamą veiką, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri padaryta sukursčius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-52/2001, 2K-258-677/2016, 2K-373-303/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismas provokacija laikė tai, kad jei pareigūnai, nepaisant to, ar jie būtų saugumo pajėgų atstovai, ar asmenys, veikę pagal jų instrukcijas, neapsiribotų iš esmės pasyviu baudžiamosios veikos tyrimu, bet darytų subjektui tokią įtaką, kokia sukurstytų nusikaltimo, kuris kitaip nebūtų padarytas, padarymą, siekdami įrodyti nusikaltimą, t. y. pateikti įrodymus ir pradėti baudžiamąjį persekiojimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą; peticijos Nr. 74420/01). Kasatoriaus teigimu, nusikalstamų veikų padarymas buvo išprovokuotas Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų, nes šie perdavė informaciją VRAAD direktoriui, ir pastarasis atliko neplaninį UAB „S“ patikrinimą. Iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų matyti, kad telefoninių pokalbių buvo daugiausia klausoma tuo metu, kai buvo atliekamas neplaninis patikrinimas, ir kelios dienos po to, kai aplinkos apsaugos pareigūnai spaudė pateikti žalos gamtai padarinių likvidavimo planą. Dėl to darytina išvada, kad šiuo atveju buvo provokacija padaryti nusikalstamą veiką. Šią išvadą patvirtinta aplinkybė, kad sankcionavus kriminalinės žvalgybos veiksmus nuo 2012 m. lapkričio mėnesio jokių duomenų apie galimas nusikalstamas veikas nebuvo gauta, o per šį laiką negavus informacijos, siekiant paskatinti veiksmus, buvo suorganizuotas neplaninis patikrinimas. Kasatorius pažymi, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuoti telefoniniai pokalbiai yra selektyviai apkarpyti, o po to jų pagrindu daromos pareigūnų išvados. Svarbu ir tai, kad kriminalinės žvalgybos protokoluose duomenys yra iškreipti, nes juose yra įrašyti duomenys, kurių garso įraše negalima išgirsti.
      4. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai rėmėsi kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolais, tačiau juose užfiksuoti duomenys yra neleistini. Pagal BPK 20 straipsnio prasmę įrodymais gali būti tik vieši duomenys, tačiau byloje nėra duomenų, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai būtų išslaptinti ir dėl to būtų priimtas aktas. Iš kriminalinės žvalgybos protokolų ir Specialiųjų tyrimų tarnybos 2013 m. sausio 29 d. rašto išplaukia, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolai buvo surašyti dar prieš tai, kai kriminalinės žvalgybos duomenys buvo išslaptinti. Be to, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuoti telefoninių pokalbių duomenys laikytini neleistinais įrodymais, nes pokalbiai vyko rusų kalba, o jų vertimas buvo atliktas, tarsi būtų kalbama lenkų kalba. Iš to darytina išvada, kad vertimo tekstas neatitinka pokalbių turinio, taip buvo sudaryta galimybė ikiteisminio tyrimo institucijoms grįsti kaltinimą duomenimis, kurie neatitinka tikrovės. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuoti duomenys negali būti laikomi įrodymais ir dėl to, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo sankcionuoti konkretiems asmenims, o iš protokolų turinio matyti, kad buvo kontroliuojami telefoniniai pokalbiai, įvykę naudojantis telefonais, kurie priklausė juridiniam asmeniui UAB „S“.
    4. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma V. J. apeliaciniame skunde, ir priimtoje nutartyje neišdėstė motyvų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, todėl iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. V. J. apeliaciniame skunde buvo pateikti argumentai dėl didelės žalos požymio, duomenų pripažinimo leistinais įrodymais, aplinkos apsaugos ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų vertinimo, įtarimo padarius nusikalstamą veiką pareiškimo, nors dėl veikos nepradėtas ikiteisminis tyrimas, provokacijos ir kt., tačiau dėl jų apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik itin abstrakčiai, neišdėstydamas jokių konkrečių teisinių argumentų.
    5. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, kvalifikuodami jo veiką pagal BK 270 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal BK 270 straipsnio 2 dalį asmens veika kvalifikuojama tada, kai dėl aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimo buvo padaryta didelė žala gyvūnijai, augalijai ar atsirado kitų sunkių padarinių aplinkai. Aiškinant šią normą teismų praktikoje yra nurodyta, kad žalos gamtai pobūdis yra vertinamasis požymis ir tokiu atveju teismas, visų pirma, turi atskleisti požymio turinį, o po to jį įvertinti konkrečių bylos aplinkybių kontekste (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-376/2006). Sprendžiant, ar padaryta žala yra didelė, ar kilo kitokie sunkūs padariniai aplinkai, teismų praktikoje nurodoma, kad reikia atsižvelgti į tai, kokiai gyvūnijos, augalijos rūšiai ir daliai atsirado žala, aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimo pobūdį, materialinių nuostolių dydį, žalos ekosistemai pobūdį ir dydį, gamtos objektų, kuriems padaryta žala, vertingumą, žalos mastą, galimybę atkurti tai, kas buvo suniokota, sužalota, žalos dydžio piniginę išraišką ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159/2010, 2K-54/2011, 2K-19/2014, 2K-96/2014). Iš to darytina išvada, kad žala gamtai negali būti preziumuota, o jos nustatymas ir vertinimas baudžiamojoje byloje pagal BK 270 straipsnio 2 dalį turi būti atliktas specialisto. Kasatoriaus nuomone, šioje byloje „didelės žalos“ požymis buvo preziumuotas, nes išvada apie žalą padaryta pagal metodiką, kuri įvertina ne realiai gamtai padarytą žalą, bet nustato kompensaciją už padarytą žalą. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai kasatoriaus veiką pagal BK 270 straipsnio 2 dalį kvalifikavo formaliai, neįvertinę požymio „didelė žala“ dirbtinumo, iškreipdami konstitucinę teisingumo sampratą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216/2013). Detaliau apibūdindamas savo argumentą, kad didelė žala preziumuota, kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl žalos dydžio, neatsižvelgė į didelės žalos faktą paneigiančias aplinkybes ir įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad vairuotojai, kurie tiesiogiai išpylė statybines atliekas, valstybės institucijų nebuvo nubausti, o tai reiškia, kad jų veiksmai nebuvo neteisėti, ir suteikia pagrindą išvadai, kad dėl šios aplinkybės kaip neteisėti negali būti vertinami ir kasatoriaus veiksmai. VRAAD direktoriaus 2013 m. sausio 18 d. rašte Nr. (38-2)-VR-1.7-291 nurodyta, kad, pašalinus nusikalstamos veikos padarinius, spręstinas klausimas dėl veikos perkvalifikavimo iš BK 270 straipsnio 2 dalies į to paties straipsnio 1 dalį. Iš metodikos, pagal kurią apskaičiuota galbūt nusikalstama veika padaryta žala, matyti, kad būtina išmatuoti konkretų atliekų kiekį, tačiau apklausiamas aplinkos apsaugos pareigūnas A. U. ir kiti patvirtino, kad matuojama buvo tik vizualiai, be jokių detalesnių matavimų. Svarbu ir tai, kad žala gamtai galėjo būti apskaičiuota ir pagal kitą metodiką, kuri patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. D1-230, tačiau šia metodika nesivadovauta, o to priežastys nėra nurodytos. Iš vaizdo įrašų ir nuotraukų ne visada galima identifikuoti automobilius, vietas, kuriose pilamos atliekos, tik pagal atliekų spalvą daroma išvada, kad jos yra iš buvusios duonos gamyklos, nors aplinkos apsaugos pareigūnai duonos gamyklos teritorijoje nesilankė, jokių lyginamųjų pavyzdžių nepaėmė. Abejonių dėl aplinkos apsaugos pareigūnų surašytuose dokumentuose esančių duomenų patikimumo kyla, nes dalį jų yra surašęs pareigūnas T. B., kuris pagal dokumentų duomenis tuo pačiu metu sugebėdavo atsirasti skirtingose vietose, atlikti skirtingus veiksmus ir patvirtinti rezultatų tikrumą. Aplinkos apsaugos pareigūnų dokumentuose rašoma apie atliekų krūvas, tačiau nuotraukose ir vaizdo įrašuose jokių krūvų nėra matyti ir pan. Kasatorius pažymi, kad „didelės žalos“ požymis iš esmės buvo nulemtas aplinkos apsaugos pareigūnų elgesio, nes šie, nustatę atliekų išpylimą, užuot iš karto jį nutraukę, šį procesą stebėjo kelias dienas ir tik po to ėmėsi veiksmų.
  2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį dėl esminių BPK pažeidimų, t. y. įtarimo pareiškimo ir nuteisimo nesant įstatymo nustatyta tvarka pradėto ikiteisminio tyrimo, ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir nurodomi nuteistojo V. J. kasaciniame skunde, išskyrus argumentą dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.
  3. Kasaciniu skundu nuteistoji R. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti. Kasaciniame skunde nurodo, kad:
    1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos atliktas nepriėmus jokio sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo pradžios, todėl teismai iš esmės pažeidė BPK 166 straipsnio 1 dalį.
    2. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.
      1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai rėmėsi neleistinais įrodymais – kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolais, kuriuose užfiksuoti telefoniniai pokalbiai. Iš Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nutarties, kuria sankcionuota elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, matyti, kad ši procesinė prievartos priemonė sankcionuota tik dėl V. J. ir A. K., tik dėl konkrečių veikų, kvalifikuotų pagal kitus BK straipsnius, bet ne pagal BK 270 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Pagal BPK 154 straipsnį elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas bei kaupimas ir iš jos gautų duomenų pripažinimas įrodymais BPK 20 straipsnio prasme galimas, kai elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas vykdomi įstatymų numatytais atvejais ir tvarka. Atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymu, tačiau šio įstatymo 9 straipsnyje, nurodančiame nusikalstamas veikas, dėl kurių gali būti skiriama elektroniniais tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas, nėra paminėtos BK 270 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos, dėl kurių padarymo buvo kaltinama ir nuteista kasatorė. Iš to darytina išvada, kad atliekant elektroniniais tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą gauti duomenys dėl galimų kasatorės nusikalstamų veikų, kvalifikuotinų pagal BK 270 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, yra neteisėti ir jais negalėjo būti grindžiamas skundžiamas nuosprendis ir nutartis. Išvadą apie tai patvirtina ir teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-139/2015). Iš Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nutarties, kuria sankcionuota elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas, Aplinkos apsaugos departamento 2013 m. sausio 18 d. pranešimo apie galimas nusikalstamas veikas ir bylos domenų matyti, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas buvo atliekami tada, kai jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl V. J. ir A. K. veikų, perkeliant iš šio ikiteisminio tyrimo medžiagą į šią baudžiamąją bylą, kurioje ji buvo kaltinama ir nuteista. Pagal BPK 162 straipsnį baudžiamojoje byloje procesinėmis prievartos priemonėmis surinkti duomenys apie privatų žmogaus gyvenimą gali būti panaudoti kitoje baudžiamojoje byloje tik ikiteisminio tyrimo teisėjo arba teismo sutikimu. Pagal teismų praktiką sutikimas yra reikalingas ne tik duomenims apie žmogaus privatų gyvenimą, kurie gauti BPK nustatyta tvarka, bet ir duomenims, kurie gauti atliekant operatyvinius veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225/2009). Šioje byloje vieno ikiteisminio tyrimo duomenys apie žmogaus privatų gyvenimą, surinkti procesinėmis prievartos priemonėmis, buvo panaudoti kitame ikiteisminiame tyrime be ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimo, todėl šie duomenys dėl galimų kasatorės nusikalstamų veikų yra neteisėti ir jais negalėjo būti grindžiamas skundžiamas nuosprendis ir nutartis. Šią išvadą patvirtina ir teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120/2008, 2K-190/2013).
      2. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai savo išvadas grindė liudytojos O. K. parodymais, neatsižvelgdami į tai, kad tarp kasatorės ir O. K. parodymų yra prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino, o tiesiog perrašė pirmosios instancijos teismo motyvus dėl O. K. parodymų vertinimo ir šios parodymus įvertino kaip patikimus, o kasatorės parodymus be jokio objektyvaus pagrindo įvertino kritiškai, nors BPK 324 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta apeliacinės instancijos teisė atlikti įrodymų tyrimą prieštaravimams pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas nevertino O. K. parodymų, pagal kuriuos ji vedė atliekų tvarkymo žurnalą, o tai atitinka kasatorės parodymus, kad ji tik pagal O. K. atliekų tvarkymo žurnalą užpildė krovinių važtaraščius ir atliekų deklaracijas, kad surašytų dokumentų nepasirašė, jų niekam nepateikė, paliko pas O. K.. Dokumentus O. K. atvežė tik dėl to, kad ši gyveno jai pakeliui į namus, o kitiems reikėjo specialiai užsukti pas O. K. Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl O. K. parodymų patikimumo motyvavo ir tuo, kad juos patvirtina telefoniniai pokalbiai, tačiau jokių konkrečių pokalbių nenurodė, o iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorė ir O. K. telefonu nebendravo jokiais klausimais. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad O. K., būdama atsakinga už atliekų tvarkymo žurnalo vedimą, nežinojo, kas ir kokiu pagrindu sudarė kasatorės atvežtus duomenis apie išvežtų atliekų kiekius, vietą ir kitus duomenis, kad pati krovinių nesvėrė, rėmėsi tik vairuotojų teikiamais duomenimis. Be to, O. K. parodė, kad atliekos buvo vežamos per laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 11 d., o tai paneigia teismo išvadas, kad kasatorė įrašė į krovinių važtaraščius ir atliekų deklaracijas neteisingus duomenis, nes šiuo laikotarpiu atliekos nebuvo vežamos ir nebuvo teisinio pagrindo surašyti važtaraščius ir atliekų deklaracijas. Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad liudytojos O. K. parodymai, esą R. P. žinojo, kad į krovinių važtaraščius ir atliekų deklaracijas įrašo neteisingus duomenis, tėra liudytojos nuomonė, kurios nepagrindžia jokie kiti byloje surinkti įrodymai.
      3. Atlikę byloje surinktų įrodymų vertinimą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenurodė konkrečių kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų, kuriais remdamiesi padarė išvadą, esą kasatorei buvo žinoma, kad jos perrašomuose dokumentuose nurodomi duomenys yra neteisingi. Iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų turinio analizės matyti, kad prielaidą daryti tokią išvadą teismams galėjo suteikti 2013 m. kovo 28 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolas

        17Nr. S6-06-34. Vis dėlto iš detalaus jo turinio išnagrinėjimo matyti, kad jokie jo duomenys nesuteikia pagrindo daryti patikimą išvadą, kad kasatorei buvo žinoma apie dokumentuose nurodomų duomenų neteisingumą. Dėl to priešinga pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada yra grindžiama ne objektyviais bylos duomenimis, bet subjektyviu duomenų interpretavimu. Atlikę įrodymų vertinimą, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė išvadą, kad kasatorė panaudojo suklastotus krovinių važtaraščius ir atliekų deklaracijas, tačiau visiškai nenurodė, kaip konkrečiai tai buvo padaryta. Dėl to ši teismų išvada yra nepagrįsta ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai taip pat padarė išvadą, kad R. P. veika atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau nevertino duomenų, kad kasatorė, dirbdama UAB „S“ administratore, neturėjo galimybės įsitikinti, kad jos perrašomi duomenys apie statybinių medžiagų kiekius, sudėtį ir kiti atitinka tikrovę, todėl pirmiau minėtą išvadą padarė išsamiai ir nešališkai neištyrę visų reikšmingų bylos aplinkybių. Kasatorė nurodo, kad, be telefoninių pokalbių ir aplinkos apsaugos pareigūnų 2013 m. sausio 18 d. pranešimo byloje, nėra jokių kitų duomenų dėl galimų kasatorės nusikalstamų veikų, o šie duomenys yra nepakankami padaryti išvadai, kad kasatorė padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.

    3. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma R. P. apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, todėl iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. R. P. apeliaciniame skunde buvo pateikti motyvai, kad krovinio važtaraščiai ir atliekų deklaracijos nėra dokumentai, todėl su šiais dalykais susijusios jos veikos netinkamai kvalifikuotos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai, kuriais užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, yra neleistini ir nepatikimi įrodymai, kad R. P., dirbdama UAB „S“ administratore, neturėjo realios galimybės įsitikinti, ar jos perrašomi duomenys apie atliekų kiekį, sudėtį ir kiti atitinka tikrovę, tačiau į šiuos motyvus apeliacinės instancijos teismas atsakė tik formaliai, perrašydamas pirmosios instancijos išvadas dėl įrodymų vertinimo arba dėl jų nepasisakydamas iš viso.
    4. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, kvalifikuodami kasatorės veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Aiškinant teismų praktikoje BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius yra nurodyta, kad šios nusikalstamos veikos objektu reikia laikyti normalią valstybės ir savivaldybės institucijų veiklą, taip pat teisėtus fizinių ir juridinių asmenų interesus, o nusikalstamos veikos dalykas yra dokumentai, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ar savivaldos institucijų normaliai veiklai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-200/2008, 2K-7-175-303/2016, 2K-159/2013). Dėl to laikytina, kad BK 300 straipsnyje numatyta veika padaroma žala, kai dėl jos pasunkinama normali institucijos veikla arba tam iškilo reali grėsmė ar buvo pažeisti teisėti fizinių ar juridinių asmenų interesai. Iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-367 patvirtintų Atliekų susidarymo ir tvarkymo apskaitos ir ataskaitos teikimo taisyklių 41, 46 punktų (2013 m. sausio 1 d. redakcija) matyti, kad atliekų tvarkymo apskaitos dokumentas yra atliekų tvarkymo žurnalas, o ne krovinių važtaraščiai ar atliekų deklaracijos. Byloje nustatyta, kad atliekų tvarkymo žurnalą tvarkė liudytoja O. K. ir būtent ji pateikė šį dokumentą aplinkos apsaugos pareigūnams. Kasatorė pažymi, kad ji, dirbdama UAB „S“ administratore, neturėjo realios galimybės įsitikinti, ar jos perrašomi duomenys apie statybinių medžiagų kiekius, sudėtį, vietą ir laiką atitinka tikrovę, todėl teismas negalėjo padaryti išvados, kad jos veika atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius.
    5. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas R. P. pagal BK 37 straipsnį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorės veika nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio laikantis ultima ratio (kraštutinė priemonė) principo R. P. turėtų būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn. Ji nebuvo kaltinama ir nuteista dėl BK 270 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, todėl ji neturėjo jokio motyvo ar tikslo daryti jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, jokios naudos iš to negavo, dokumentų nerealizavo, jokiai institucijai nepateikė, nors būtent šios veikos sudaro esminius BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos elementus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57/2014). UAB „S“ ji dirbo administratore, todėl dokumentų perrašymas buvo jos darbo pareigų dalis. Vertinant veiką faktinių bylos aplinkybių kontekste, ji jokių juridinio asmens teisių pažeisti, sukelti žalos negalėjo. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui teisinės atsakomybės formų sistemoje.
  4. Kasaciniu skundu nuteistasis M. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasaciniame skunde nurodo, kad:
    1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nenustatė, kad ikiteisminis tyrimas byloje dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, atliktas nepriėmus sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą, taip iš esmės pažeidžiant BPK 166 straipsnio nuostatas.
    2. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vertindami byloje surinktus įrodymus iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.
      1. Pagal teismų praktiką tada, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai, būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme neuždraustu būdu. Įrodymais negali būti pripažįstami duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje

        18Nr. 2K-15-699/2015). Byloje priimtas nuosprendis ir nutartis yra grindžiami VRAAD pareigūnų darytais vaizdo įrašais, nuotraukomis, kurie buvo gauti aplinkos apsaugos pareigūnams atliekant sekimą. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnis nustato baigtinį aplinkos apsaugos pareigūnų teisių ir galimų priemonių sąrašą, tačiau tarp jų sekimas nėra minimas. Sekimas yra kriminalinės žvalgybos veiksmas, tačiau iš Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 12 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. 108 „Dėl kriminalinės žvalgybos subjektų sąrašo patvirtinimo ir jų kriminalinės žvalgybos masto nustatymo“ matyti, kad regioniniai aplinkos apsaugos departamentai ir atskiri jų pareigūnai neturi teisės atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmų. Dėl to darytina išvada, kad duomenys, kurie gauti aplinkos apsaugos pareigūnams atliekant sekimo veiksmus, jų metu darant vaizdo įrašus ir nuotraukas, negali būti laikomi įrodymais byloje. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pripažino įrodymais kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuotus kitų asmenų telefoninių pokalbių duomenis. Išvadą, kad šie duomenys negali būti laikomi įrodymais byloje, kasatorius grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir nuteistoji R. P.

      2. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčijamai įrodyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013,

        192K-529/2013 ir kt.). Šioje byloje surinkti įrodymai nesuteikia pagrindo išvadai, kad dėl M. Š. veikos kilo didelė žala ar sunkių padarinių aplinkai, kurie yra BK 270 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymis. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai savo išvadą dėl kilusios didelės žalos, sunkių padarinių aplinkai grindė aplinkos apsaugos pareigūnų skaičiavimais, kuriuos jie pateikė remdamiesi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtinta Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika. Kasatorius pažymi, kad iš metodikos 20 punkto išplaukia, kad ji yra skirta žalai gamtai ateityje apskaičiuoti, kai padaryta žala nepašalinama iš karto po veiksmų, kuriais padaryta žala gamtai. Šioje byloje visos statybinės atliekos buvo surinktos, todėl žala aplinkai buvo pašalinta. Dėl to VRAAD pareigūnai byloje nepareiškė civilinio ieškinio. Taigi darytina išvada, kad dėl M. Š. veikos jokie padariniai, kurie galėtų būti vertinami BK 270 straipsnio 2 dalies kontekste, nekilo. Kasatorius pažymi, kad aplinkos apsaugos pareigūnų apskaičiuota žalos gamtai suma yra ne padaryta žala, o piniginė sankcija už žalos gamtai padarymą, todėl ja negali būti grindžiamos teismo išvados dėl veika padarytos žalos dydžio. Pagal teismų praktiką išvada dėl žalos dydžio turi būti daroma vertinant bylos aplinkybes, apibūdinančias žalą gamtai, o toks vertinimas turi būti grindžiamas specialiomis žiniomis, t. y. specialisto išvada (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159/2010, 2K-54/2011,

        202K-19/2014, 2K-96/2014, 2K-155-693/2015 ir kt.). Šioje byloje specialisto išvados dėl kilusių padarinių dydžio, jų masto nėra pateikta. Jų pakeisti negali aplinkos apsaugos pareigūno J. B. parodymai, nes jie yra grindžiami bendro pobūdžio samprotavimais, o ne konkrečios situacijos vertinimu. Dėl to darytina išvada, kad byloje nesurinkta įrodymų, leidžiančių daryti patikimą išvadą, kad dėl M. Š. veikos kilo didelė žala ar sunkių padarinių aplinkai. Kasatorius pažymi, kad, atsisakius vertinti kaip įrodymus neleistinus byloje gautus duomenis, jo kaltė grindžiama tik aplinkos apsaugos pareigūnų 2013 m. sausio 18 d. pranešimu, o šie duomenys nėra pakankami padaryti išvadai, kad M. Š. yra kaltas padaręs BK 270 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas.

    3. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma M. Š. apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, todėl iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. M. Š. apeliaciniame skunde buvo pateikti motyvai dėl BK 270 straipsnio 2 dalies taikymo, aplinkos apsaugos pareigūnų vykdyto slapto sekimo, vaizdo įrašų ir nuotraukų darymo neteisėtumo, kriminalinės žvalgybos protokoluose užfiksuotų telefoninių pokalbių duomenų gavimo neteisėtu būdu ir kitų argumentų, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų pasisakė tik formaliai, perrašydamas pirmosios instancijos teismo išvadas arba pasisakydamas labai abstrakčiai, arba apskritai nepateikdamas jokių motyvų.
    4. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, kvalifikuodami kasatoriaus veiką pagal BK 270 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes byloje surinktais įrodymais nėra nustatyta, kad dėl atliekų išpylimo buvo padaryta didelė žala ar sunkių padarinių aplinkai.
    5. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, kvalifikuodami M. Š. veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą taikė netinkamai. Ši išvada grindžiama tokiais pat argumentais, kurie pateikiami ir nuteistosios R. P. kasaciniame skunde, išskyrus motyvą dėl to, kad veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio kaltininkas turėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Detaliau pagrįsdamas argumentą, kad neturėjo tyčios suklastoti atliekų tvarkymo žurnalą, kasatorius nurodo, kad jį tvarkė O. K., o jis dokumentų nepildydavo, nebuvo atsakingas už atliekų tvarkymo žurnalo įrašų teisingumą, pildant atliekų tvarkymo žurnalą nedalyvavo, todėl neturėjo jokių galimybių žinoti, kokius duomenis į jį įrašė O. K. Nežinodamas duomenų, įrašytų į atliekų tvarkymo žurnalą, jis nesuvokė, kad įrašo į krovinių važtaraščius, atliekų deklaracijas duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl neturėjo tyčios suklastoti šiuos dokumentus.
  5. Kasaciniu skundu juridinio asmens UAB ,,S“ direktorė N. M. ir įgaliota atstovė I. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasatorės nurodo, kad:
    1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nuteisė UAB „S“ už nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo jis nebuvo kaltinamas. BK 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tada, kai jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Iš BK 20 straipsnio 1–3 dalių išplaukia, kad juridinio asmens atsakomybė nėra savarankiška, ji grindžiama jam atstovaujančių fizinių asmenų veikomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat nurodoma, kad juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Taigi juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindai yra numatyti BK 20 straipsnyje. Šioje byloje UAB „S“ buvo kaltinamas pagal BK 270 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, nenurodant BK 20 straipsnio. Taigi juridinis asmuo buvo kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu ir nuteistas be tinkamų teisinių pagrindų, todėl nuosprendis, kuriuo UAB „S“ nuteista, turi būti panaikintas ir dėl šio kaltinimo ji turi būti išteisinta.
    2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisėtai pripažino įrodymais duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus. Kriminalinės žvalgybos veiksmai gali būti teisėtai atliekami tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką (veikas) – ir vykdomi tik siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-139/2015). Kasatorių teigimu, kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo sankcionuoti be jokio faktinio pagrindo, nes siekiant pagrįsti kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo teisėtumą apygardos teismui buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys, susiję su paperkamu fiziniu asmeniu ir kitomis reikšmingomis aplinkybėmis. Iš bylos duomenų matyti, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo atliekami ilgą laiką, todėl susidarė situacija, kai, įsitikinus pagrindo atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus nebuvimu, tokie veiksmai buvo tęsiami iš esmės tikintis gauti kokios nors informacijos apie galimas nusikalstamas veikas. Kasatorių nuomone, kriminalinės žvalgybos veiksmai negalėjo būti atlikti siekiant išaiškinti BK 270 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, nes šios veikos pagal pavojingumą negali būti prilygintoms toms, dėl kurių kriminalinės žvalgybos veiksmai galimi, ir išaiškinant tokias galbūt nusikalstamas veikas buvo neproporcingai įsiterpta į asmenų privatų gyvenimą. Pateikiant kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu gautus duomenis į baudžiamąjį procesą taip pat padaryta rimtų proceso ir procedūrinių pažeidimų. Protokoluose S6-06-62, S6-06-63, S6-06-64, S6-06-65, S6-06-67 ir kituose vertimai nesutampa su faktine kalba, iš kurios turėjo būti verčiama, vertimuose nenurodyta vertimo data, vertimo dokumentai nesunumeruoti. Visuose minėtuose protokoluose ir protokoluose S6-06-19, S6-06-3 bei kituose santraukos yra interpretacija, nesusijusi su turiniu, išvados daromos iš konteksto, garsas daug kur neatitinka stenogramos. Visa tai yra šiurkštūs pažeidimai, užkertantys kelią garso įrašus su priedais (stenogramomis ir protokolais) laikyti įrodymais. Iš kriminalinės žvalgybos protokolo S6-06-60 palyginimo su jo išslaptinimo aktu matyti, kad protokole nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys dėl jo vertimo laiko. Protokole nurodoma, kad jis išverstas vadovaujantis BPK taisyklėmis, o tai reiškia, kad po to, kai jo duomenys buvo išslaptinti priimant išslaptinimo aktą, tačiau išslaptinimo akto priėmimo data yra vėlesnė nei protokolo vertimo data. Pažymėtina, kad prokuroro sprendimas patvirtinti išslaptinimo aktą taip pat surašytas prieš tai, kai išslaptinimo aktas buvo surašytas. Šios aplinkybės rodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, kontroliavę šį tyrimą, rinko byloje įrodymus nesilaikydami įstatymo reikalavimų, o tai pagrindžia papildomą abejonę dėl tokių duomenų vertinimo kaip įrodymų.
    3. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje nepateikė motyvų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, todėl iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame buvo pateikti konkretūs argumentai dėl pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio, tačiau atsakydamas į juos apeliacinės instancijos teismas apsiribojo abstraktaus pobūdžio teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
  6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Giedrius Tarasevičius atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistųjų V. J., M. Š., R. P., A. K., UAB „S“ direktorės N. M. ir įgaliotos atstovės I. M. kasacinius skundus atmesti. Atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:
    1. BPK 369 straipsnio nuostatos suponuoja išvadą, kad nagrinėdamas bylą kasacine tvarka teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Nuteistoji R. P. kasaciniame skunde iš esmės ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pateiktą byloje surinktų įrodymų vertinimą, ypač akcentuodama netinkamą liudytojos O. K. parodymų vertinimą, ir pateikia savo subjektyvia nuomone pagrįstą įrodymų vertinimo versiją. Pripažintina, kad proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus teismui dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, tačiau kasacinėje instancijoje šios aplinkybės nėra vertinamos.
    2. Pagal BPK 320, 332 straipsnių nuostatas apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje ar nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo baigiamajame akte išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-585/2013). Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, nutartyje plačiai pasisakyta dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su BK 300 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 2 dalies, bendrininkavimo, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, mažareikšmiškumo instituto taikymu, kriminalinės žvalgybos veiksmais gautų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo, ikiteisminio tyrimo pradėjimo aspektų, įrodymų vertinimo atitikties įstatymo reikalavimams. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į kiekvieną, smulkmenišką apeliantų argumentą, kurių turinys iš esmės nepasižymėjo tiek netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, tiek esminių BPK pažeidimų padarymą patvirtinančiais teiginiais, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra ydinga dėl neatitikties BPK 320, 332 straipsnių reikalavimams. Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas ne taip aiškino, taikė baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymų nuostatas ar atsakė į apeliantų argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvių nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį.
    3. Pagal BPK 166 straipsnio aiškinimą teismų praktikoje ir BPK 2 straipsnio prasmę teisėsaugos institucijos turi pareigą pagal kompetenciją atlikti tyrimo veiksmus tik tada, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai. Iš to darytina išvada, kad ikiteisminį tyrimą būtina pradėti tik tada, jeigu yra gauti konkretūs duomenys apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką, o ne bendresnio pobūdžio informacija. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas būtent susiklosčius tokiai situacijai, kai buvo gauti konkretūs duomenys apie šiam nusikaltimui inkriminuoti būtiną požymį – didelę žalą. Dėl to kasatorių argumentai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį praėjus net dvejiems metams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nepagrįsti.
    4. BPK 219 straipsnio pažeidimas teismų praktikoje konstatuojamas tada, kai kaltinamajame akte nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, taip pat tada, jeigu kaltinamojo akto trūkumų nėra galimybės ištaisyti baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, arba tada, kai šie trūkumai gali trukdyti teismui nagrinėti bylą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-511/2016). Iš baudžiamosios bylos duomenų akivaizdu, kad nuorodos į BK 20 straipsnį nepateikimas UAB „S“ pateiktame kaltinime netrukdė bendrovės atstovui suprasti kaltinamojo akto prasmę, taip pat jis nesudarė kliūčių nagrinėti baudžiamąją bylą teisme. Prokuroras pažymi, kad UAB „S“ direktorės ir atstovės kasaciniame skunde akcentuojamą kaltinimo UAB „S“ trūkumą ištaisė pirmosios instancijos teismas pateikdamas nuorodą į BK 20 straipsnį priimtame nuosprendyje.
    5. Kasatorių argumentai, kad kriminalinės žvalgybos veiksmais gauti duomenys negali būti vertinami kaip įrodymai, nepagrįsti. Byloje pagrįstai pripažinta, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai sankcionuoti nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, ir tai, kad jie nepasižymėjo teismų praktikoje suformuluotais provokacijos požymiais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tiek Kriminalinės žvalgybos įstatyme, tiek BPK nenumatyta, kiek laiko valstybės institucijos gali imituoti nusikalstamus veiksmus ar atlikti kitus slaptus veiksmus, kokios apimties nusikalstamų veiksmų atskleidimo gali būti siekiama, nėra nustatyta ir jokio maksimalaus sankcionavimo termino, galimų pratęsimų skaičiaus. Dėl to nusikalstamos veikos imitavimas ir kiti neviešo pobūdžio žvalgybiniai ar ikiteisminio tyrimo veiksmai yra teisėti tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-8-788/2017). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmai jokių kitų nei tiriami nusikaltimai nusikalstamų veikų padarymo nenulėmė. Priešingai, kaltinamųjų daromi teisei priešingi veiksmai truko šešias dienas (iki 2013 m. sausio 11 d.) ir teisėsaugos institucijų buvo nedelsiant užkardyti, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl BK 270 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo 2013 m. sausio 21 d. Pakankamai trumpas laikotarpis nuo veikų padarymo iki ikiteisminio tyrimo pradžios nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad „kaltinamieji buvo tiražuojami daryti nusikalstamas veikas“. Anaiptol, taikomi kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo nukreipti į tai, kad būtų nustatyti visi padarant nusikalstamą veiką galbūt dalyvavę asmenys, jų veiksmų pobūdis, užkirstas kelias kitoms panašioms nusikalstamoms veikoms. Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai atitiko baudžiamojo proceso tikslus ir negali būti vertinami kaip neproporcingi, pertekliniai ir skatinantys daryti naujas nusikalstamas veikas. Nepagrįsti kasacinių skundų teiginiai, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai atlikti dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių negalėjo būti sankcionuoti. Šiuo klausimu teismų praktikoje išaiškinta, kad įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos tokios situacijos, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią aplinkybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo pradėti dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 226 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, 270 straipsnio 2 dalyje, t. y. dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių kriminalinės žvalgybos veiksmus buvo galima atlikti pagal jų atlikimo metu galiojusį Operatyvinės veiklos įstatymą. Vien tai, kad informacijos dalis dėl tirtų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 226 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 1 dalyje, nepasitvirtino, nesuteikia pagrindo išvadai, kad duomenys dėl BK 270 straipsnio 2 dalyje nustatytos veikos buvo gauti neteisėtu būdu. Nepagrįsti ir kasatorių argumentai, esą buvo kontroliuojami ne konkretiems fiziniams asmenims, bet juridiniam asmeniui priklausantys telefonai. Atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai, konkrečiai, pokalbių telefonu klausymasis, yra taikomi konkrečiam asmeniui, bet ne jo naudojamam telefono numeriui. Aplinkybė, kad asmens naudojamas telefono numeris priklauso ne konkrečiam fiziniam asmeniui, tačiau bet kokiam kitam asmeniui, nepaneigia taikomo slapto veiksmo teisėtumo ir pagrįstumo.
    6. Kasatorių argumentai, kad buvo netinkamai išversti kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolai, nepagrįsti. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pokalbiai, kurių vertimo tinkamumas yra ginčijamas kasaciniuose skunduose, buvo perklausyti dalyvaujant kaltinamiesiems, jų gynėjams ir vertėjui. Proceso metu jokių pastabų dėl netinkamo vertimo šie proceso dalyviai nepareiškė, pateikė paaiškinimus dėl pokalbių, todėl teiginiai dėl netinkamo vertimo vertintini kaip gynybinė pozicija. Svarbu ir tai, kad kasatorių skunduose išdėstyti argumentai dėl netinkamo protokolų vertimo buvo išsamiai išnagrinėti nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose ir motyvuotai paneigti.
    7. Kasatorių teiginiai, kad aplinkos apsaugos pareigūnai vykdė kriminalinės žvalgybos veiksmus ir tokie duomenys yra neleistini, nepagrįsti, nes aplinkos apsaugos pareigūnai, turėdami duomenų apie galbūt daromus aplinkos apsaugos pažeidimus ir siekdami juos tinkamai užfiksuoti bei ištirti, tiesiog ėmėsi veiksmų, priskirtinų jų kompetencijai.
    8. Pagal BK 270 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimu buvo padaryta didelės žala gyvūnijai, atsirado kitų sunkių padarinių aplinkai. Kasatoriai, pateiktuose skunduose darydami nuorodas į BK 270 straipsnio 2 dalies aiškinančią aktualią teismų praktiką, ją interpretavo neteisingai. Iš teismų praktikos išplaukia, kad didelė žala padaroma tuomet, kai valstybės specialiai saugomas objektas visiškai sunaikinamas arba smarkiai apgadinamas, arba jam padaroma didelių materialinių nuostolių. Tarp didelės žalos ar sunkių padarinių aplinkai ir aplinkos apsaugos arba išteklių naudojimo įstatymo pažeidimo turi būti nustatytas priežastinis ryšys. Išvada dėl to turi būti daroma ne paviene įrodymų rūšimi, kaip nurodo kasatoriai, bet byloje surinktų ir teismo įrodymais pripažintų įrodymų visuma. Priešingai nei teigia kasatoriai, šioje byloje didelės žalos požymis nustatytas įvertinus visus reikšmingus įrodymus, būtent: rašytinius įrodymus, grindžiamus Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtinta Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika, vaizdine medžiaga, liudytojo J. B. parodymais. Pirmenybė nebuvo suteikta jokiems baudžiamosios bylos duomenims. Šiais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad UAB „S“ nuo 2013 m. sausio 5 d. iki 2013 m. sausio 11 d. iš Vilniaus duonos kepyklos teritorijos atliko 310 reisų ir kiekvieno jų metu išvežė po 18 kub. m statybinių atliekų. Atliekos buvo pilamos ne tam skirtose vietose, arti miesto, naudojant sunkiasvorę statybinę techniką, nukasant natūralų paviršinį gruntą, iškasant vertingą žemės gelmių turinį, padarant dideles duobes ir vietoj naudingų žemės gelmių iškasenų supilant atliekas bei jas užstumiant natūraliu gruntu. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad aplinkai buvo padaryta didelė žala, todėl BK 270 straipsnio 2 dalis pritaikyta tinkamai.
    9. Kasatorių M. Š. ir R. P. argumentai dėl netinkamo BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo, esą neaišku, kaip realizuota BK 300 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis, bendrininkauta padarant šią nusikalstamą veiką, nepagrįsti. Specialisto išvada neginčijamai nustatyta, kad suklastotus dokumentus surašė R. P. Jai buvo žinomos dokumentų surašymo aplinkybės, to tikslai ir motyvai, todėl byloje ne tik nustatyti jos aktyvūs veiksmai, bet ir suvokimas apie atliktų veiksmų turinį. Priešingai nei tvirtina kasatorius M. Š., jis pasirašė R. P. parengtus ir surašytus dokumentus. Dėl to byloje nustatyta, kad R. P. ir M. Š. aktyviais veiksmais realizavo jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį.
    10. Atmestinas R. P. argumentas dėl būtinybės jai taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. Pagal teismų praktiką nusikaltimas laikomas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra toks didelis ir nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius požymius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką ir vietą), tiek į subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Ar nusikaltimas laikytas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-238-699/2016). Pirmiau nurodytos sąlygos, kuriomis nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu, negali būti taikomos R. P. atveju. Byloje nustatyta, kad R. P. inkriminuoti nusikalstami veiksmai pasižymėjo tuo, kad ji suklastojo didelį kiekį dokumentų, šiuos veiksmus padarė veikdama bendrininkų grupe, siekdama nuslėpti kitų bendrininkų padarytą BK 270 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, dėl kurio buvo padaryta didelė žala aplinkai. Pirmiau nurodytų aplinkybių visuma paneigia galimybę R. P. taikyti BK 37 straipsnio taisykles ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo.

21III.

22Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

  1. Nuteistųjų V. J., A. K., R. P., M. Š. ir nuteistojo juridinio asmens UAB „S“ direktorės N. M. ir įgaliotos atstovės I. M. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl kasacinių skundų argumentų dėl BPK 166, 169 straipsnių taikymo
  1. 23Nuteistųjų kasacinių skundų teiginiai dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų pradedant ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų klastojimo ir organizuojant ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 270 straipsnio 2 dalyje, yra nepagrįsti.

    1. Nuteistieji V. J., A. K., R. P. ir M. Š. kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigia, kad ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo BPK 166 straipsnyje nustatyta tvarka nebuvo pradėtas ir byloje nėra tai patvirtinančio procesinio dokumento. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus specialisto J. L. 2014 m. gegužės 21 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pradedamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Šio ikiteisminio tyrimo pradėjimas 2014 m. gegužės 21 d. užregistruotas Specialiųjų tyrimų tarnybos Ikiteisminio tyrimo registracijos žurnale (1 t., b. l. 78–80). Taigi ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo buvo pradėtas ikiteisminio tyrimo pareigūnui pačiam nustačius nusikalstamos veikos požymius (BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
    2. Kasaciniame skunde nuteistasis V. J., nenurodydamas konkrečių baudžiamojo proceso įstatymo normų, teigia, kad nekvalifikuotas ikiteisminio tyrimo atlikimas bei vilkinimas laikytinas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu ir kaltinamųjų teisės į gynybą suvaržymu. Šis teiginys grindžiamas abejonėmis dėl apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno, kurių veiklos sritis nėra susijusi su nusikalstamomis veikomis aplinkai ir žmonių sveikatai, tinkamumo atitinkamai organizuoti ir atlikti ikiteisminį tyrimą šioje byloje.
      1. Prokuroro veiksmai pradedant ikiteisminį tyrimą yra reglamentuoti BPK 169 straipsnyje, pagal kurį, gavęs pranešimą apie nusikalstamą veiką, prokuroras tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą (1 dalis), o pradėjęs ikiteisminį tyrimą, prokuroras pats atlieka ikiteisminio tyrimo veiksmus arba tai padaryti paveda ikiteisminio tyrimo įstaigai (2 dalis). Ikiteisminį tyrimą nagrinėjamoje byloje pradėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras, išnagrinėjęs jam adresuotą pranešimą apie nusikalstamas veikas ir prie pranešimo pridėtą medžiagą. Organizuoti ikiteisminį tyrimą buvo pavesta Vilniaus apygardos prokuratūrai. Atlikti ikiteisminį tyrimą prokuroras pavedė Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybai (1 t., b. l. 65). Taigi prokuroro veiksmai pradedant ikiteisminį tyrimą ir jį pradėjus atitiko BPK 169 straipsnyje numatytus reikalavimus.
      2. Nuteistojo V. J. kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas, atliktas nekvalifikuotai, o tai vertintina kaip esminis BPK pažeidimas ir kaltinamojo teisės į gynybą suvaržymas, grindžiami tuo, kad ikiteisminis tyrimas ne kartą buvo pratęsiamas ir nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. I-274 „Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. spalio 30 d. įsakymo Nr. I-318 „Dėl rekomendacijų dėl prokuroro specializacijos baudžiamajame procese ir ikiteisminių tyrimų paskirstymo prokurorams“ pakeitimo“ patvirtintose Rekomendacijose nustatytų taisyklių. Šie kasacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs. Esminiais BPK pažeidimais yra BPK reikalavimų pažeidimai (BPK 369 straipsnio 3 dalis), t. y. konkrečių BPK nuostatų pažeidimai, tačiau skunde konkrečios BPK normos, kurios, kasatoriaus nuomone, šiuo atveju buvo pažeistos, nenurodomos. Ikiteisminio tyrimo terminų pratęsimo tvarka reglamentuojama BPK 176 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo terminai buvo tęsiami nepažeidžiant nustatytos tvarkos. Prokurorų specializacija BPK nenumatyta. Prokurorų specializacijos nustatymas ir atitinkamų generalinio prokuroro įsakymu nustatytų taisyklių laikymasis yra prokuratūros darbo organizavimo klausimas, nesusijęs su BPK reguliavimo dalyku. Su kokių nors BPK normų pažeidimais nesusijusi ir ta aplinkybė, kad ikiteisminį tyrimą byloje atliko Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, o BK 228 straipsnio 2 dalyje nusikalstamų veikų tyrimas žinybingas būtent Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams.
    3. Apeliacinės instancijos teismas formaliai atsakė į nuteistųjų V. J. ir A. K. apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų pradedant ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų klastojimo ir organizuojant ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 270 straipsnio 2 dalyje, konstatuodamas, kad buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Galima daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nurodytos nuteistųjų V. J. ir A. K. apeliacinių skundų dalies, tačiau konstatavus, kad analogiški nuteistųjų kasacinių skundų argumentai yra nepagrįsti, nėra pagrindo išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas, neatsakydamas į apeliacinių skundų argumentus dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų pradedant ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų klastojimo ir organizuojant ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 270 straipsnio 2 dalyje, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.
Dėl BPK 20 straipsnio taikymo
  1. Nuteistieji V. J. ir M. Š. kasaciniuose skunduose teigia, kad įstatymai nesuteikia teisės aplinkos apsaugos pareigūnams, kurie nėra kriminalinės žvalgybos subjektai, atlikti slapto sekimo veiksmus, patekti į privačią teritoriją be tinkamo asmens sutikimo, todėl atliekant tokius neteisėtus veiksmus surinkti duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais byloje ir jais negalėjo būti grindžiamos teismų išvados. Šie kasacinių skundų argumentai yra nepagrįsti.
    1. BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ši nuostata, be kita ko, reiškia, kad teismui sprendžiant, ar tam tikrus reikšmingus bylai duomenis, surinktus valstybės institucijos, nesančios ikiteisminio tyrimo ar kriminalinės žvalgybos subjektu, pareigūnų, pripažinti įrodymais, būtina išsiaiškinti, kokiu įstatymu yra reglamentuojami tų pareigūnų įgaliojimai ir ar atitinkamų pareigūnų veikla atitiko tuose įstatymuose nustatytą tvarką.
    2. Medžiagą, kurios pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, surinko Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai. Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančias institucijas bei pareigūnus, jų teisinį statusą, veiklos teisinius pagrindus bei pagrindinius principus, veiklos organizavimą nustato Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas. Regionų aplinkos apsaugos departamentai yra viena iš aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančių institucijų (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 6 straipsnis). Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme ir kituose įstatymuose numatytus įgaliojimus (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teisės ir pareigos numatytos Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnyje. Tuo metu, kai Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai atliko gautos informacijos patikrinimą, t. y. 2013 metų sausio mėnesį, aplinkos apsaugos organai nagrinėjo Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 242 straipsnio 1 dalyje išvardytų administracinių teisės pažeidimų bylas, taigi aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turėjo ATPK numatytus įgaliojimus.
    3. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 15 punkte numatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, gavę pranešimą apie aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, turi imtis visų priemonių, kad pažeidimas būtų išaiškintas ir nustatyti pažeidėjai, o jei patys to padaryti negali, informuoti kompetentingą valstybės instituciją, kad ši imtųsi priemonių pažeidimui išaiškinti ir pažeidėjui nustatyti. Byloje nustatyta, kad Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai, gavę informaciją apie tai, kad statybinės atliekos yra išpilamos teritorijoje, kurioje nėra tokių atliekų saugojimo ar perdirbimo aikštelės, atliko patikrinimą. Per šį patikrinimą buvo nustatyta, kad UAB „S“ darbuotojai išveža statybines atliekas iš buvusios Vilniaus duonos kepyklos teritorijos ir, pažeisdami aplinkos apsaugos teisės aktų reikalavimus, išpila jas tam neskirtose vietose. Tikrindami gautą informaciją, Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai atliko faktinių duomenų patikrinimus vietoje, kurių metu buvo fiksuojamas vaizdas, atliekami matavimai, tikrino dokumentus, ėmė paaiškinimus, rinko kitus duomenis. Taigi Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai, gavę pranešimą apie galimą aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, ėmėsi priemonių, kad pažeidimas būtų išaiškintas ir nustatyti pažeidėjai, vadinasi, jie realizavo įstatymu jiems suteiktus įgaliojimus.
    4. Kai kurie aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų veiksmai, kuriuos jie atliko nustatydami aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą padariusius asmenis, buvo panašūs į Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme numatytą veiksmą – sekimą: pareigūnai, patikrinę gautą informaciją, nustatė vietą, kurioje buvo išpilamos statybinės atliekos, vaizdo fiksavimo priemonėmis užfiksavo ten atliekamus darbus; sekdami paskui transporto priemones, iš kurių buvo išpiltos atliekos, nustatė vietą, iš kur tos atliekos buvo išvežamos; sekdami transporto priemones, nustatė kitas statybinių atliekų išpylimo vietas. Sekimas yra kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdas, kai informacija gaunama išskiriant, atpažįstant ir (ar) stebint objektą (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį sekimą iki 3 dienų leidžiama atlikti sankcionavus kriminalinės žvalgybos subjekto vadovui ar įgaliotam vadovo pavaduotojui kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų nustatyta tvarka; jeigu sekimas atliekamas daugiau kaip 3 dienas, tačiau ne daugiau kaip 3 mėnesius, tęsti sekimą galima tik sankcionavus prokurorui. Pažymėtina, kad pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį kriminalinės žvalgybos metu negali būti pažeistos žmogaus teisės ir laisvės. Taigi sekimas kaip kriminalinės žvalgybos veiksmas yra objekto stebėjimas. Pažymėtina ir tai, kad nei V. J., nei M. Š. aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai nestebėjo (nesekė).
    5. Pats savaime kokio nors objekto stebėjimas yra bendrasis pažinimo metodas ir, jeigu juo nepažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, nėra draudžiamas veiksmas, nesvarbu, kas – privatus asmuo ar valstybės pareigūnas – tą daro. Jeigu stebint objektą renkama informacija apie Konstitucijos ir įstatymų saugomas vertybes, tai toks stebėjimas turi būti atliekamas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai stebėjo ir fiksavo tam tikras teritorijas, jose atliekamus darbus, transporto priemones ir tai fiksavo. Šiais veiksmais nebuvo renkama informacija apie kokio nors žmogaus privatų gyvenimą ar apie kokias nors kitas Konstitucijos ir įstatymų saugomas vertybes. Tokiais veiksmais aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai realizavo Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 15 punkte numatytą teisę ir pareigą imtis visų priemonių, kad pažeidimas būtų išaiškintas ir nustatyti pažeidėjai. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų surinkta ir prokurorui pateikta medžiaga buvo gauta ne įstatymo nustatyta tvarka.
    6. Nuteistieji V. J. ir M. Š. kasaciniuose skunduose teigia, kad aplinkos apsaugos pareigūnų surinkti duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais dar ir todėl, kad pareigūnai į privačią teritoriją pateko be tinkamo asmens sutikimo. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 17 straipsnyje nustatyta, kad į privačias teritorijas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę patekti (įeiti ar įvažiuoti) su teritorijos savininku, valdytoju ar jų įgaliotu atstovu (1 dalis); esant būtinybei, kai privačios teritorijos savininko arba valdytojo rasti negalima arba jie atsisako dalyvauti patikrinime ir vengia skirti įgaliotą atstovą, arba atsisako įleisti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnus į privačią teritoriją, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai gali į ją patekti bei vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę ir be jų; tokiu atveju turi dalyvauti liudytojas (2 dalis). Byloje nustatyta, kad kai kurios teritorijos, kuriose buvo pilamos statybinės atliekos, priklausė fiziniams ir juridiniams asmenims ir kad šie asmenys ar jų atstovai faktinių duomenų patikrinimo vietoje metu nedalyvavo. Iš bylos medžiagos matyti, kad statybinės atliekos buvo pilamos atviruose, neužtvertuose žemės sklypuose, patikrinimo metu nebuvo aišku, kam tie sklypai priklauso, sklypų savininkai buvo nustatyti tik per patikrinimą užfiksavus sklypų koordinates ir gavus duomenis iš nekilnojamojo turto registro duomenų banko, nustačius sklypų savininkus, jiems buvo pranešta apie atliktus patikrinimus. Taigi sklypų savininkų teisės tuo faktu, kad faktinių duomenų patikrinimai žemės sklypuose, kuriuose buvo pilamos statybinės atliekos, buvo atliekami savininkams nedalyvaujant, nebuvo pažeistos, todėl nėra pagrindo išvadai, kad duomenys, gauti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams atliekant patikrinimus, yra neteisėti.
    7. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į nuteistųjų V. J. ir M. Š. apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad aplinkos apsaugos pareigūnai, sekdami ir fiksuodami vairuotojus, neteisėtai atliko kriminalinės žvalgybos veiksmus. Galima daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nurodytos nuteistųjų V. J. ir M. Š. apeliacinio skundo dalies, tačiau konstatavus, kad analogiški nuteistųjų kasacinių skundų argumentai yra nepagrįsti, nėra pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsakydamas į apeliacinių skundų argumentus dėl to, jog aplinkos apsaugos pareigūnai, sekdami ir fiksuodami vairuotojus, neteisėtai atliko kriminalinės žvalgybos veiksmus, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.
  2. Visi kasatoriai kasaciniuose skunduose teigia, kad duomenimis, gautais atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, nuosprendis negalėjo būti grindžiamas, nes techninių priemonių naudojimas specialia tvarka buvo sankcionuotas neteisėtai.
    1. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nutartimi Nr. SN-1520 pagal Generalinės prokuratūros 2012 m. spalio 30 d. teikimą buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka prieš V. J. ir A. K. Šis veiksmas buvo sankcionuotas turint duomenų apie V. J. galimai daromas nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, 226 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, 270 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir A. K. galimai daromas nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje, 226 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje. Pagal veiksmo sankcionavimo metu galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 9 dalį techninių priemonių naudojimas specialia tvarka – motyvuota teismo nutartimi sankcionuotas techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje kontroliuojant ar fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma ir tai vykdoma įstatymų nustatyta tvarka apribojant žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą operatyvinis tyrimas galėjo būti atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 131 straipsnyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 146 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 151 straipsnio 2 dalyje, 1511 straipsnio 3 dalyje, 153 ir 162 straipsniuose, 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje, 1891 straipsnio 1 dalyje, 198 straipsnio 2 dalyje, 213 straipsnio 1 dalyje, 214 ir 215 straipsniuose, 225 straipsnio 1 dalyje, 226 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 227 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 228 straipsnio 1 dalyje, 2281 ir 240 straipsniuose, 253 straipsnio 1 dalyje, 256 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 301 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 309 straipsnio 3 dalyje, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Taigi techninių priemonių naudojimas specialia tvarka buvo atliekamas esant tiek faktiniam, tiek teisiniam pagrindui šiam veiksmui atlikti, todėl nėra pagrindo išvadai, kad techninių priemonių naudojimas specialia tvarka buvo atliekamas neteisėtai.
    2. UAB ,,S“ direktorės N. M. ir įgaliotos atstovės I. M. kasaciniame skunde, ginčijant Generalinės prokuratūros teikime dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka išdėstytas faktines aplinkybes, tvirtinama, kad nebuvo faktinio pagrindo šiam veiksmui sankcionuoti. Minėta, kad faktinis pagrindas Generalinės prokuratūros teikime dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka yra nurodytas. Šį veiksmą sankcionavo Vilniaus apygardos teismo teisėjas. Tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo Operatyvinės veiklos įstatyme numatyti teisėjai, faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindas teismų, nagrinėjančių bylą, paprastai nėra tikrinamas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad Generalinės prokuratūros teikime faktiniai duomenys apie galimas nusikalstamas veikas, numatytas BK 226 straipsnio 1 dalyje ir 227 straipsnio 2 dalyje, yra aprašyti teikimo motyvuojamojoje dalyje, todėl teismas neturi pagrindo tikrinti byloje faktinį techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka pagrindą, juo labiau kad nei gynyba, nei patys kaltinamieji nenurodė jokių įtikinamų argumentų, kodėl tai turėtų būti padaryta nukrypstant nuo įprastinės teismų praktikos. Taigi pirmosios instancijos teismas vertino, ar buvo faktinis pagrindas techninių priemonių panaudojimui specialia tvarka, ir nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl netikrina, ar duomenys, sudarantys faktinį veiksmo atlikimo pagrindą, yra pagrįsti. Darytina išvada, kad UAB ,,S“ atstovių kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimo neteisėtumo yra nepagrįsti.
    3. UAB ,,S“ direktorės N. M. ir įgaliotos atstovės I. M. kasaciniame skunde techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimo neteisėtumas argumentuojamas ir tuo, kad pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 4 punktą teikime turi būti nurodytas telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontroliuojamo abonento numeris (kai siekiama kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją), o nei teikime, nei teismo nutartyje telefono numeris nenurodytas, leidimas klausytis UAB ,,S“ priklausančių telefonų neduotas. Nuteistieji V. J. ir A. K. kasaciniuose skunduose taip pat nurodo, kad buvo klausomasi juridiniam asmeniui priklausančių telefonų, todėl informacija buvo renkama nesilaikant įstatymo reikalavimų. Pažymėtina, kad 2011 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. XI-1374 Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 4 dalis buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija. Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo redakcija) nėra reikalavimo teikime nurodyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontroliuojamo abonento numerį. Operatyvinės veiklos įstatymas yra baudžiamojo proceso teisės šaltinis, vadinasi, veiksmo atlikimo tvarką nustato įstatymas, galiojantis veiksmo atlikimo metu. Generalinės prokuratūros teikime dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka yra nurodyti V. J. ir A. K. asmeniniai duomenys ir pažymėta, jog V. J. yra UAB „S“ generalinis direktorius, o A. K. yra UAB „B“ direktorius. Vadinasi, Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo sankcionuotas techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje kontroliuojant ar fiksuojant V. J. ir A. K. pokalbius jų naudojamais telefonais. Taigi nurodyti UAB ,,S“ atstovių bei nuteistųjų V. J. ir A. K. argumentai dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimo neteisėtumo yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai atsakyta į analogiškus UAB „S“ atstovės apeliacinio skundo argumentus.
  3. Visi kasatoriai kasaciniuose skunduose teigia, kad duomenimis, gautais atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, nuosprendis negalėjo būti grindžiamas, nes operatyvinis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 270 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą negalimas.
    1. Šioje nutartyje konstatuota, kad techninių priemonių naudojimas specialia tvarka buvo atliekamas esant tiek faktiniam, tiek teisiniam pagrindui atlikti šį veiksmą, todėl nėra pagrindo išvadai, kad techninių priemonių naudojimas specialia tvarka buvo atliekamas neteisėtai. Atliekant šį veiksmą, buvo gauti duomenys apie nusikalstamas veikas, dėl kurių operatyvinis tyrimas pagal Operatyvinės veiklos įstatymą negalėtų būti atliekamas, t. y. apie nusikalstamas veikas, numatytas BK 270 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje. Šie duomenys pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo ištirti, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir jais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Formaliai tokie duomenys atitinka įrodymams keliamus duomenų leistinumo reikalavimus, numatytus BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jeigu taip gauti duomenys įrodymais nepripažintini, jie yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl sprendžiant, ar operatyvinio tyrimo metu gauti duomenys apie veikas, dėl kurių operatyvinis tyrimas negalimas, gali būti naudojami įrodinėjimo procese, būtina įvertinti, ar veikos, apie kurias buvo gauti duomenys, tiesiogiai susijusios su veikomis, dėl kurių buvo atliekamas operatyvinis tyrimas, ir ar tokiu būdu gauti duomenys neturėjo lemiamos reikšmės nustatant naujų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes bei tas veikas padariusių asmenų kaltę.
    2. Ikiteisminis tyrimas pagal BK 270 straipsnio 2 dalį buvo pradėtas išanalizavus medžiagą, kurią surinko ir prokuratūrai pateikė Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai. Tuo pat metu vyko operatyvinis tyrimas, pradėtas turint duomenų apie V. J. galimai daromas nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, 226 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, 270 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir A. K. galimai daromas nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje, 226 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje. Prokuroro teikime dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka, be duomenų apie galimas korupcinio pobūdžio veikas, yra ir duomenų apie galimą nusikalstamą veiką, numatytą BK 270 straipsnio 2 dalyje. Taigi veikos, dėl kurių buvo atliekamas operatyvinis tyrimas, ir BK 270 straipsnio 2 dalyje numatyta veika yra tiesiogiai susijusios.
    3. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl BK 270 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos ir V. J., M. Š. ir UAB „S“ kaltės padarius šią nusikalstamą veiką grindžiamas duomenimis, nustatytais Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pranešimu ir prie jo pridėtais dokumentais (faktinių duomenų patikrinimo vietose aktais su priedais, aplinkai padarytos žalos skaičiavimais, įvykio vietoje aptiktų automobilių važtaraščiais, kelionės lapais, vairuotojų paaiškinimais, vaizdine medžiaga DVD diske), liudytojų M. P., T. B., J. S., J. B., R. D., V. J., V. R., R. M., I. S. bei T. V., V. S., D. Č. ir kitų parodymais, UAB „Vilbra“ ir AB „Lietuvos dujos“ vaizdo kamerų įrašais, kitais dokumentais. Nuosprendyje padaryta išvada, kad V. J. ir M. Š. organizacinį vaidmenį išvežant statybines atliekas iš Vilniaus duonos gamyklos į tam neskirtas vietas detalizuoja kriminalinės žvalgybos protokoluose užfiksuoti telefoniniai pokalbiai: šių pokalbių turinį ir laiką sugretinus su liudytojų parodymais bei kitomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atskleidžiama nusikalstamos veikos eiga ir atspindimi ne tik objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, bet ir kaltinamųjų padarytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė, t. y. tiesioginė tyčia pažeisti teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos taisykles. Taigi operatyvinio tyrimo metu gauti duomenys turėjo tik pagalbinę reikšmę nustatant nusikaltimo, numatyto BK 270 straipsnio 2 dalyje, faktines aplinkybes bei konstatuojant nuteistųjų V. J., M. Š. ir UAB „S“ kaltę padarius šią nusikalstamą veiką.
    4. Darytina išvada, kad nuosprendžio dalį, kuria V. J., M. Š. ir UAB „S“ nuteisti pagal BK 270 straipsnio 2 dalį, grindžiant duomenimis, gautais specialia tvarka naudojant technines priemones (klausantis V. J. ir A. K. telefoninių pokalbių), BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse numatyti reikalavimai nebuvo pažeisti.
    5. Šioje nutartyje minėta, kad ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo buvo pradėtas ikiteisminio tyrimo pareigūnui pačiam nustačius nusikalstamos veikos požymius (BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus specialisto J. L. 2014 m. gegužės 21 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad atliekant ikiteisminį tyrimą dėl veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje, 270 straipsnio 2 dalyje, nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 11 d. iki sausio 14 d. V. J., M. Š., R. P., A. K. ir O. K. suklastojo tikrus dokumentus (UAB „S“ atliekų deklaracijas, važtaraščius, 2013 metų atliekų tvarkymo žurnalą) ir juos panaudojo.
    6. Nuosprendyje konstatuota, kad, aplinkosaugos pareigūnams sustabdžius BK 270 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, apie tai nedelsiant buvo informuotas UAB „S“ generalinis direktorius V. J., jis, siekdamas išvengti galimos atsakomybės pagal ATPK 513 straipsnio 9 dalį bei galimo leidimo tvarkyti statybines atliekas praradimo, kartu su A. K. ėmėsi aktyvių veiksmų, pasireiškusių dokumentų klastojimo ir suklastotų dokumentų panaudojimo organizavimu, o realius dokumentų klastojimo ir suklastotų dokumentų panaudojimo veiksmus atliko R. P., O. K. ir M. Š. Taigi dokumentų klastojimu ir suklastotų dokumentų panaudojimu buvo siekiama nuslėpti BK 270 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, todėl šios veikos, taip pat veikos, dėl kurių buvo atliekamas operatyvinis tyrimas, yra tiesiogiai susijusios.
    7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos ir V. J., A. K., M. Š., R. P. ir UAB „S“ kaltės padarius šią nusikalstamą veiką grindžiamas duomenimis, kuriais nustatytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 270 straipsnio 2 dalyje, aplinkybės, taip pat duomenimis, nustatytais kriminalinės žvalgybos protokolais, liudytojų – UAB „S“ vairuotojų, O. K. ir kitų – parodymais, dokumentais. Taigi operatyvinio tyrimo metu gauti duomenys neturėjo lemiamos reikšmės nustatant nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, faktines aplinkybes bei konstatuojant nuteistųjų V. J., A. K., M. Š., R. P. ir UAB „S“ kaltę padarius šią nusikalstamą veiką.
    8. Darytina išvada, kad nuosprendžio dalį, kuria V. J., A. K., M. Š., R. P. ir UAB „S“ nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, grindžiant duomenimis, gautais specialia tvarka naudojant technines priemones (klausantis V. J. ir A. K. telefoninių pokalbių), BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse numatyti reikalavimai nebuvo pažeisti.
  4. Nuteistieji M. Š. ir R. P. kasaciniuose skunduose nurodo, kad buvo pažeisti BPK 162 straipsnyje numatyti reikalavimai. BPK 162 straipsnyje nustatyta, kad vienoje baudžiamojoje byloje taikant BPK numatytas procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ikiteisminio tyrimo metu gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik aukštesniojo prokuroro nutarimu; jeigu baudžiamoji byla yra teismo žinioje, sprendimas dėl informacijos panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje priimamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje BPK numatytos procesinės prievartos priemonės nebuvo taikytos, nusikalstamos veikos, už kurias nuteisti V. J., A. K., M. Š., R. P. ir UAB „S“, buvo tiriamos vienoje byloje, be to, operatyvinio tyrimo metu užfiksuotuose telefoniniuose pokalbiuose nėra duomenų apie M. Š. ar R. P. privatų gyvenimą. Taigi BPK 162 straipsnyje nustatytų taisyklių nereikėjo taikyti, todėl jos negalėjo būti pažeistos.
  5. Nuteistieji V. J. ir A. K. kasaciniuose skunduose techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka rezultatus kvestionuoja tuo aspektu, kad STT pareigūnai, ilgą laiką turėdami duomenų apie galimas nusikalstamas veikas, privalėjo pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau to nepadarė, be to, inicijuodami neplaninį UAB „S“ veiklos patikrinimą, provokavo daryti nusikalstamą veiką. Šie kasacinių skundų argumentai nesudaro realaus pagrindo operatyvinio tyrimo rezultatus pripažinti neteisėtas. Generalinės prokuratūros teikime dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka yra nurodyta, kad disponuojama informacija, jog tvarkant atliekas daroma žala gamtai, jog V. J. nurodymu atliekos užkasinėjamos, pilamos į vietinę kanalizaciją, vežamos į komunalinių atliekų sąvartyną, perduodamos ūkininkams, tačiau teikime nėra duomenų apie konkrečias veikas. Ikiteisminis tyrimas pagal BK 270 straipsnio 2 dalį buvo pradėtas greitai po to, kai buvo gauti duomenys apie konkrečius aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimus. Teisėti aplinkos apsaugos pareigūnų veiksmai – neplaninis UAB „S“ veiklos patikrinimas, kai buvo nustatyta, kad statybinės atliekos išpilamos ne tam skirtose vietose, negali būti vertinamas kaip provokuojantis kokias nors nusikalstamas veikas.
  6. Nuteistųjų V. J. ir A. K. kasaciniuose skunduose nurodoma, kad kriminalinės žvalgybos duomenys nebuvo išslaptinti, nes nepridėti kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų išslaptinimo aktai, todėl jie neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų reikalavimų. Šie kasacinių skundų argumentai yra nepagrįsti. Jeigu kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai yra byloje, vadinasi, veiksmų rezultatai buvo išslaptinti, nesvarbu, ar išslaptinimo aktai yra pridėti, ar ne. Jeigu vis dėlto valstybės paslaptį sudaranti informacija nebuvo išslaptinta, tačiau yra įdėta į bylą, tai gali būti vertinama kaip Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatų pažeidimas, tačiau toks pažeidimas neturi įtakos kriminalinės žvalgybos veiksmais gautų duomenų patikimumui.
  7. Nuteistųjų V. J., A. K. ir nuteistojo UAB „S“ atstovių kasaciniuose skunduose nurodoma, kad kai kuriuose kriminalinės žvalgybos veiksmų protokoluose užfiksuota informacija negali būti pripažinta įrodymais dėl netinkamo vertimo, nes įrašytuose pokalbiuose kalbama rusų kalba, o pokalbių vertimuose nurodyta, jog verčiama iš lenkų kalbos. Pažymėtina, kad ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra įvertinta kaip techninė klaida. Tokia teismo išvada yra teisinga. Pirmosios instancijos teismo posėdyje telefoninių pokalbių įrašai buvo išklausyti, apklausiami teisme tiek liudytojai, tiek nuteistieji aiškiai suprato, apie ką kalbama pokalbiuose, davė dėl to paaiškinimus ir kokių nors pastebėjimų dėl klaidingai išverstų atskirų pasakymų neišsakė. Teismas pažymėjo, kad didelėje dalyje minimų protokolų kalbama mišria kalba, t. y. kalbama ir lenkiškai, ir rusiškai, ir lietuviškai, o jų kontekstas aiškus, suprantamas, vertimai dėl esminių faktų atitinka jų turinį. Taigi nuteistųjų V. J., A. K. ir nuteistojo UAB „S“ atstovių kasaciniuose skunduose nurodyta aplinkybė, kad kai kuriuose pokalbiuose kalbama rusų kalba, o pokalbių vertimuose nurodyta, jog verčiama iš lenkų kalbos, neturi įtakos kriminalinės žvalgybos veiksmais gautų duomenų patikimumui.
  8. Kasaciniame skunde nuteistasis V. J. nurodo, kad nuosprendis negalėjo būti grindžiamas aplinkos apsaugos pareigūnų padarytomis nuotraukomis bei vaizdo įrašais, nes juose užfiksuotų objektų ir vietovių negalima identifikuoti. Pažymėtina, kad aplinkos apsaugos pareigūnų padarytos nuotraukos ir vaizdo įrašai yra faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktų priedai. Šiuose aktuose yra nurodytos konkrečios vietovės ir konkretūs objektai, užfiksuoti vaizdo fiksavimo priemonėmis. Be to, aplinkos apsaugos pareigūnai, dalyvavę patikrinimuose, teisiamajame posėdyje buvo apklausti, todėl V. J. turėjo galimybę išsiaiškinti kilusias abejones dėl nuotraukose ir vaizdo įrašuose užfiksuotų vietovių ar objektų. Taigi abejonės dėl to, kad fotonuotraukose ar vaizdo įrašuose yra užfiksuoti ne tie objektai ir ne tos vietovės, kurios nurodytos patikrinimo aktuose, yra nepagrįstos.
  9. Visi kasatoriai, kasaciniuose skunduose prašydami panaikinti teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti, nurodo, jog teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus.
    1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-251-507/2016,

      242K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-139-689/2018).

    2. Kasaciniuose skunduose BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų pažeidimas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas įrodymais nepagrįstai pripažino duomenis, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse numatytų reikalavimų, o kitų įrodymų, patvirtinančių kasatorių kaltę, byloje nėra. Šioje nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas, byloje surinktus duomenis pripažindamas įrodymais, BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse numatytų reikalavimų nepažeidė. Taigi nėra pagrindo ir išvadai, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus.
    3. Nuteistosios R. P. kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino liudytojos O. K. parodymus, o apeliacinės instancijos teismas tik formaliai perrašė nuosprendyje išdėstytus motyvus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liudytojos O. K. parodymai yra detaliai aprašyti ir išsamiai įvertinti. Nuosprendyje išdėstyti liudytojos O. K. parodymai, kuriais grindžiama nuteistosios R. P. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojos O. K. parodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus. Pažymėtina, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, nesant pagrindo konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.
Dėl BPK 219 straipsnio, 254 straipsnio 3 dalies taikymo
  1. UAB ,,S“ direktorė N. M. ir įgaliota atstovė I. M. kasaciniame skunde teigia, kad UAB ,,S“ buvo kaltinama pagal BK 270 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, nenurodant BK 20 straipsnio; taigi juridinis asmuo buvo kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu ir nuteistas be tinkamų teisinių pagrindų, todėl nuosprendis, kuriuo UAB „S“ nuteista, turi būti panaikintas ir dėl šio kaltinimo ji turi būti išteisinta.
    1. BPK 219 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką. BPK 254 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos yra numatytos BK 20 straipsnyje, todėl kvalifikuojant juridinio asmens nusikalstamą veiką kaltinamajame akte, be BK specialiosios dalies straipsnių, numatančių baudžiamąją atsakomybę už padarytą veiką, turi būti nurodytas ir BK 20 straipsnis.
    2. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte nenurodyta, jog veikos, kurių padarymu kaltinama UAB ,,S“, kvalifikuojamos pagal BK 20 straipsnį. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nepripažino esminiu BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitikimu.
    3. Vertinant, ar BK 20 straipsnio nenurodymas kvalifikuojant juridinio asmens nusikalstamą veiką yra esminis BPK pažeidimas, trukdantis nagrinėti bylą, būtina atsižvelgti ne tik į formalų faktą, kad šis straipsnis kaltinamajame akte nenurodytas, bet ir į tai, ar nustatytos ir juridiniam asmeniui inkriminuotos BK 20 straipsnyje numatytos juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos. Būtent taip ir sprendė pirmosios instancijos teismas: nustatęs, kad kaltinamajame akte yra aprašytos juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos, tačiau BK 20 straipsnis nenurodytas, konstatavo, jog aprašant kaltinamo juridinio asmens nusikalstamą veiką buvo pažeisti BPK 219 straipsnyje numatyti reikalavimai, tačiau šis pažeidimas nesuvaržė kaltinamo juridinio asmens teisės į gynybą ir netrukdė teismui priimti teisingą sprendimą. Taigi pirmosios instancijos teismas BPK 254 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų nepažeidė.
Dėl BK 270 straipsnio 2 dalies taikymo
  1. Kasatoriai V. J., M. Š. teigia, kad teismai netinkamai kvalifikavo jų veiką pagal BK 270 straipsnio 2 dalį, nes nenustatyta, kad veika buvo padaryta didelė žala ar kitokių sunkių padarinių aplinkai, nors tai yra būtinas BK 270 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymis. Kasatorės UAB „S“ atstovės N. M. ir I. M. kasaciniame skunde nepateikia teisinių argumentų dėl netinkamo BK 270 straipsnio 2 dalies taikymo jų atstovaujamai bendrovei, tačiau prašo UAB „S“ bylą nutraukti, o tai suponuoja išvadą, kad yra ginčijamas ir UAB „S“ patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 270 straipsnio 2 dalį.
    1. Pagal BK 270 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos taisykles, jei dėl to atsirado sunkių padarinių aplinkai. BK 270 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už BK 270 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas atsako ir juridinis asmuo.
    2. V. J. ir M. Š. buvo nuteisti pagal BK 270 straipsnio 2 dalį, o UAB „S“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 270 straipsnio 2 dalį – už tai, kad V. J. ir M. Š., eidami vadovaujamas pareigas UAB „S“, pažeisdami aplinkos apsaugos teisės aktų reikalavimus, davė nurodymus jiems pavaldiems UAB „S“ darbuotojams išvežti statybines atliekas ir jas išpilti kitoje teritorijoje, nei buvo nustatyta pagal UAB „S“ 2007 m. gegužės 15 d. išduotą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. VR-4.7-V-02-ŠV-20, organizavo, kontroliavo statybinių atliekų išpylimą ir jam vadovavo, taip trijose vietose įvairiomis proporcijomis buvo išpilta 1721,97 kub. m (2680,295 t) statybinių atliekų, aplinkai padaryta 2 766 026 Lt (801 096,5 Eur) žala. V. J. ir M. Š. šias veikas padarė eidami vadovaujamas pareigas UAB „S“ ir šios bendrovės, kaip juridinio asmens, naudai ir interesais, todėl baudžiamojon atsakomybėn patraukta ir UAB „S“.
    3. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 270 straipsnio 2 dalyje, objektyvusis požymis „didelė žala orui, žemei, vandeniui, gyvūnams ar augalams ar kiti sunkūs padariniai aplinkai“ yra vertinamasis ir jo nustatymas tiesiogiai susijęs su aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimo šiurkštumu. Sprendžiant, ar padaryta žala orui, žemei, vandeniui, gyvūnams ar augalams yra didelė ar ne, taip pat apie kitų padarinių sunkumą aplinkai, reikia atsižvelgti į aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimo pobūdį, materialinių nuostolių dydį, žalos ekosistemai pobūdį ir dydį, gamtos objektų, kuriems buvo padaryta žala, vertingumą, žalos mąstą, galimybę atkurti tai, kas buvo suniokota, sužalota, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159/2010, 2K-54/2011). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad dėl nuteistųjų padarytų aplinkosaugos teisės aktų pažeidimo ir statybinių atliekų išvežimo į tam neskirtas vietas kilo sunkių padarinių aplinkai. Ši teismo išvada grindžiama tokiais argumentais: 1) statybinės atliekos buvo išvežtos į tris skirtingas vietas; 2) aplinkai padarytų nuostolių materiali išraiška yra 2 766 026 Lt; 3) nuteistųjų veiksmais aplinka statybinėmis atliekomis įžūliai buvo teršiama artimose miestui ir kitoms gyvenvietėms teritorijose; 4) statybinės atliekos buvo vežamos ir jomis teršiama aplinka itin dideliais kiekiais (( - ), Pasienių k., Vilniaus rajone šalia Neries upės buvo išverstos statybinės atliekos, kurių tūris – 1468,29 m3, teritorijoje, esančioje šalia ( - ), Vilniuje, iškasta duobė, į kurią priversta statybinių atliekų, kurių tūris – 146,88 m3, ( - ), Avižienių sen., Vilniaus r., ant žemės paviršiaus išpilta 12 sunkvežimio dydžio krūvų statybinių atliekų, sudarančių 106,8 m3); 5) statybinėmis atliekomis užteršti dideli žemės plotai (( - ) apie 300 m2, ( - ) apie 346 m2 plotas, ( - ) Lazdynuose – apie 200 m2); 6) žala aplinkai buvo daroma ne tik išpilant statybines atliekas tam neskirtose vietose, bet prieš tai naudojant sunkiasvorę statybinę techniką nukasant natūralų paviršinį gruntą, iškasant žemės gelmių turinį, padarant itin dideles duobes, supilant atliekas ir jas užstumdant natūraliu gruntu, taip slepiant nusikalstamos veikos pėdsakus. Aplinkybės, kuriomis pirmosios instancijos teismas pagrindė savo išvadą rodo, kad padarinių aplinkai mastas yra itin didelis, nepaisant to, kad byloje neatlikti grunto tyrimai nustatant žalos ekosistemai pobūdį ir dydį.
    4. BK 270 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika yra baigta nuo to momento, kai kilo joje numatyti padariniai, nepriklausomai nuo to, kad vėliau šie padariniai buvo visiškai ar iš dalies pašalinti. Dėl to V. J., M. Š., UAB „S“ baudžiamajai atsakomybei neturi reikšmės ta aplinkybė, kad, VRAAD pareigūnams nustačius aplinkos apsaugos teisės aktų pažeidimus ir pareikalavus parengti padarinių likvidavimo planą, UAB „S“ pagal su VRAAD suderintą padarinių likvidavimo planą statybines atliekas, išpiltas ne tam skirtose vietose, išvežė, pristatydama į joms skirtą vietą. Pažymėtina, kad rengti planą padariniams likviduoti, jį derinti su VRAAD ir įgyvendinti nebūtų prasminga, jei jokie padariniai aplinkai dėl veikos nebūtų kilę. Dėl to vien faktas, kad buvo parengtas padarinių likvidavimo planas, jis suderintas su VRAAD, o vėliau įgyvendintas, suteikia pagrindą išvadai, kad aplinkai buvo sukelti padariniai, kuriuos buvo būtina likviduoti. Aplinkybė, kad aplinkai sukelti padariniai buvo šalinami po to, kai to pareikalavo VRAAD pareigūnai, rodo, kad statybinių atliekų išvežimas vertintinas kaip nesavanoriška aktyvi atgaila, kuri turi reikšmės sprendžiant civilinės atsakomybės, bausmės skyrimo, bet ne V. J., M. Š., UAB „S“ baudžiamosios atsakomybės klausimą.
    5. Kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, esą sunkių padarinių aplinkai piniginė išraiška nustatyta ne pagal tam skirtą metodiką. Iš Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. D1-230 „Dėl žalos aplinkai ir kitų nuostolių pripažinimo mažareikšme žala tvarkos aprašo ir mažareikšmės žalos išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ patvirtinto Žalos aplinkai ir kitų nuostolių pripažinimo mažareikšme žala tvarkos aprašo matyti, kad šis teisės aktas nustato sąlygas, kurioms esant žala aplinkai ir (ar) kiti nuostoliai gali būti pripažinti mažareikšme žala, reglamentuoja valstybės tarnautojų veiksmus dėl mažareikšmės žalos nustatymo ir jų atlikimo tvarką, o iš tuo pačiu įsakymu patvirtintos Mažareikšmės žalos išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodikos 1 ir kitų punktų išplaukia, kad ji nustato mažareikšmės žalos išieškojimo išlaidų dydžio apskaičiavimo tvarką. Iš to darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu patvirtinti teisės aktai nustato ne žalos gamtai apskaičiavimo metodiką, bet sąlygas, kurioms esant žala aplinkai ir (ar) kiti nuostoliai gali būti pripažinti mažareikšme žala, žalos ir (ar) kitų nuostolių gamtai išieškojimo išlaidų apskaičiavimo tvarką ir nustato valstybės tarnautojų sprendimo dėl tokios žalos išieškojimo (neišieškojimo) priėmimo tvarką. Iš Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu „Dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ patvirtintos Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos 1 punkto matyti, kad ji nustato aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių skaičiavimo metodus, t. y. tiesiogiai skirta aplinkai padarytai žalai apskaičiuoti. Būtent šia metodika buvo vadovaujamasi nustatant aplinkai padarytos žalos piniginę išraišką, todėl teismai, darydami išvadą dėl kilusių padarinių aplinkai pobūdžio, pagrįstai atsižvelgė į vadovaujantis šia metodika apskaičiuotą pinigų sumą, išreiškiančią pinigais aplinkai padarytos žalos dydį.
    6. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismai, kvalifikuodami V. J. ir M. Š. veikas pagal BK 270 straipsnio 2 dalį, padarė BK 270 straipsnio 2 dalies taikymo klaidą.
    7. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 270 straipsnio 2 dalį tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir UAB „S“, nes bylos duomenys patvirtina buvus visas aplinkybes, pagrindžiančias juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę. V. J. ėjo vadovaujamas pareigas juridiniame asmenyje, t. y. buvo UAB „S“ generalinis direktorius, šią nusikalstamą veiką padarė UAB „S“ naudai ir interesais, t. y. siekdamas sumažinti jo vadovaujamo juridinio asmens išlaidas, susijusias su atliekų transportavimu ir perdirbimu. Pagal bylos duomenis, V. J. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo vienintelis UAB „S“ akcininkas (savininkas), todėl jam buvo žinoma apie jo, kaip fizinio asmens, juridinio asmens naudai daromą nusikalstamą veiką, t. y. juridinis asmuo yra kaltas dėl padarytos nusikalstamos veikos.
Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo
  1. Kasatoriai R. P., M. Š. teigia, kad teismai netinkamai kvalifikavo jų veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes veika neatitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytų požymių. Kasatoriai V. J., A. K., UAB „S“ direktorė ir atstovė nenurodo teisinių argumentų dėl netinkamo BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo, tačiau prašo baudžiamąją bylą jiems nutraukti, todėl teismas pasisako ir dėl jų atsakomybės padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką.
    1. Nuteistoji R. P. nepagrįstai teigia, kad krovinių važtaraščiai ir atliekų deklaracijos nėra dokumentai, nes pagrindinis dokumentas, pagal kurį sprendžiama apie išvežtas atliekas, yra atliekų tvarkymo žurnalas. Pagal teismų praktiką dokumentas yra kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2006, 2K-7-200/2008, 2K-290/2008,

      252K-7-175-303/2015). Krovinių važtaraščiai ir atliekų deklaracijos patvirtinta teisinę reikšmę turinčius faktus, atitinkamai krovinių pervežimo faktą ar atliekų perdavimo tvarkyti faktą, todėl šie dokumentai pagrįstai pripažinti teismų dokumentais BK 300 straipsnio 1 dalies prasme.

    2. Kasatorė R. P. teigia, kad nuosprendžiuose nėra konkrečiai nurodyta, kaip reiškėsi jos įvykdytas suklastotų dokumentų panaudojimas, o ji konkrečiai atliekų tvarkymo žurnalo neklastojo, taigi negali būti atsakinga už jo panaudojimą. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nuosprendyje aiškiai nurodyta, kaip pasireiškė R. P. įvykdytas suklastotų dokumentų panaudojimas. Iš nuosprendžių matyti, kad po to, kai tikri dokumentai – krovinių važtaraščiai ir atliekų deklaracijos – buvo surašyti, juos R. P. panaudojo su O. K. pagal šiuos dokumentus sudarydamos atliekų tvarkymo žurnalą, o šis kitų bendrininkų vėliau buvo panaudotas pateikiant jį VRAAD Širvintų rajono agentūrai, kuri galėjo spręsti, ar UAB „S“ laikėsi teisės aktų, reglamentuojančių atliekų tvarkymą. Kasatorės nurodoma aplinkybė, kad ji pati atliekų tvarkymo žurnalo neklastojo, nėra reikšminga sprendžiant dėl jos atsakomybės už atliekų tvarkymo žurnalo panaudojimą, nes byloje nustatyta, kad R. P. jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė kartu su bendrininkais, o tokiu atveju, esant susitarimui su bendrininkais ir tyčiai, baudžiamajai atsakomybei pagrįsti pakanka, kad veiką tiesiogiai įvykdytų bent vienas iš bendrininkų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-223-696/2017). Byloje nustatyta, kad tiesiogiai atliekų tvarkymo žurnalą panaudojo A. K., elektroniniu paštu jį nusiųsdamas VRAAD Širvintų rajono agentūrai, jos darbuotojui K. U., kurie turėjo teisę spręsti apie tai, ar UAB „S“ laikėsi teisės aktų, reglamentuojančių atliekų tvarkymą, reikalavimų.
    3. Kasaciniuose skunduose nuteistieji R. P. ir M. Š. tvirtina, kad jiems nebuvo žinoma, jog krovinių važtaraščiuose, atliekų deklaracijose nurodyta informacija dėl atliekų išvežimo vietos neatitinka tikrovės, kad jiems nebuvo žinomas pats dokumentų suklastojimo sumanymas ir tikslas. Priešingai nei nurodo kasatoriai, byloje surinktais įrodymais, kurie teismų įvertinti nepažeidžiant esminių BPK reikalavimų, nustatyta, kad R. P. ir M. Š. buvo žinoma, jog atliekos, krovinių važtaraščiuose ir atliekų deklaracijose nurodytos kaip išvežtos į UAB „S“ teritoriją, esančią Širvintų rajone, Janiūnų seniūnijoje, ( - ), realiai į ją nebuvo išvežtos, kad šiam įvykiui nuslėpti reikia suklastoti dokumentus. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad R. P., surašydama krovinių važtaraščius, atliekų deklaracijas, o M. Š., šiuos dokumentus patvirtindamas savo parašu, suvokė, kad suklastoja tikrus dokumentus, ir norėjo taip veikti. Pažymėtina, kad R. P. surašyti ir M. Š. pasirašyti krovinių važtaraščiai ir atliekų deklaracijos buvo suklastoti veikiant pagal bendrą sumanymą su kitais bendrininkais, tarp jų ir V. J., kuris davė nurodymą R. P. surašyti krovinių važtaraščius ir atliekų deklaracijas, vėliau pateikti juos pasirašyti M. Š.. R. P. įvykdė nurodymą, buvo susitikusi O. K. dėl atliekų žurnalo pildymo pagal jos pateiktus suklastotus krovinių važtaraščius ir atliekų deklaracijas, todėl darytina išvada, kad ji suvokė, jog jos surašyti ir M. Š. pasirašyti krovinių važtaraščiai ir atliekų deklaracijos yra panaudojami suklastojant atliekų tvarkymo žurnalą, o šis bus panaudotas siekiant nuslėpti padarytus teisės aktų pažeidimus. Taigi, R. P. susitarimas su kitais bendrininkais ir tyčia apėmė suklastotų dokumentų panaudojimą.
    4. Pirmosios instancijos teismo posėdyje išnagrinėtais ir nuosprendyje įvertintais įrodymais nustatyta, kad V. J. davė nurodymą R. P. surašyti krovinių važtaraščius ir atliekų deklaracijas, o A. K. davė nurodymą O. K. suklastoti atliekų tvarkymo žurnalą, o vėliau R. P. ir O. K. panaudojo šiuos dokumentus suklastodamos atliekų tvarkymo žurnalą, o A. K. ir kiti bendrininkai panaudojo suklastotą atliekų tvarkymo žurnalą pateikdami VRAAD Širvintų rajono agentūrai. Šios V. J. ir A. K. veikos atitinka objektyvius dokumento suklastojimo organizavimo, vadovavimo šios veikos padarymui, suklastoto dokumento panaudojimo veikų požymius, nurodytus BK 24 straipsnio 4 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje. V. J. ir A. K. veikų pobūdis, konkrečiai nurodymų suklastoti dokumentus pavaldiems asmenims davimas, suklastotų dokumentų panaudojimas, rodo, kad jie veikė tyčia, t. y. suvokė, kad organizuoja ir vadovauja dokumentų suklastojimui, kad panaudoja suklastotus dokumentus, ir norėjo taip veikti.
    5. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismai, kvalifikuodami V. J., A. K. veikas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, o M. Š. ir R. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą.
    6. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir UAB „S“, nes bylos duomenys patvirtina buvus visas aplinkybes, pagrindžiančias juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę. V. J. ėjo vadovaujamas pareigas juridiniame asmenyje, t. y. buvo UAB „S“ generalinis direktorius, šią nusikalstamą veiką padarė UAB „S“ naudai ir interesais, t. y. siekdamas nuslėpti šios bendrovės padarytus teisės aktų pažeidimus tvarkant statybines atliekas ir išvengti galimos baudos nuo 5000 iki 10 000 Lt (atitinkamai nuo 1448,1 iki 2896,2 Eur) pagal ATPK 513 straipsnio 9 dalį bei galimo leidimo tvarkyti statybines atliekas praradimo. Pagal bylos duomenis V. J. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo vienintelis UAB „S“ akcininkas (savininkas), todėl jam buvo žinoma apie jo, kaip fizinio asmens, juridinio asmens naudai daromą nusikalstamą veiką, t. y. juridinis asmuo yra kaltas dėl padarytos nusikalstamos veikos.
Dėl BK 37 straipsnio taikymo
  1. Kasatorė R. P. skunde teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 37 straipsnį, nes neatleido jos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio taisykles, nors byloje buvo pagrindas priimti tokį sprendimą: ji atliko tik jai pavestas darbines funkcijas, neturėjo neigiamų motyvų ir tikslų, dokumentų tiesiogiai nepanaudojo.
    1. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne. Pagal teismų praktiką dokumentų suklastojimo ir disponavimo jais bylose taikant BK 37 straipsnio nuostatas būtina atsižvelgti į: 1) nusikaltimu padarytos žalos dydį (nustatoma, kad dokumento suklastojimas nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms – teisingai dokumentų apyvartai, normaliai institucijų veiklai ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti); 2) nusikaltimo dalyką (nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, dalykas yra dokumentas, taigi vertinama konkretaus rašytinio akto svarba, dokumento teisinis ir kitokio pobūdžio reikšmingumas, dokumentu sukurti teisiniai santykiai, apyvartos mastas); 3) kitus nusikaltimo požymių ypatumus (t. y. atsižvelgtina į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką suklastojant konkretų dokumentą ar disponuojant juo, kai nustatoma, kad šie požymiai egzistuoja tik formaliai) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-413-895/2016 ir kt.).
    2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. P., veikdama tyčia, tiesiogiai dalyvavo suklastojant atliekų deklaracijas (35 vnt.) ir krovinių važtaraščius (42 vnt.), o šie dokumentai buvo jos tiesiogiai panaudoti suklastojant atliekų tvarkymo žurnalą, sudarant 1721,97 kub. m (2680,295 t) statybinių atliekų sutvarkymo pagal teisės aktus regimybę. Kitiems bendrininkams pateikus VRAAD Širvintų rajono agentūrai suklastotą atliekų tvarkymo žurnalą, buvo padarytos tikrovės neatitinkančios neplaninio specifinio patikrinimo išvados, kad statybinės atliekos buvo sutvarkytos laikantis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgus į suklastotų ir panaudotų dokumentų kiekį, statybinių atliekų kiekį, realiai bendra kaltininkų veika sutrikdytą normalią valstybės institucijos veiklą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad R. P. veika yra mažareikšmė. Išvados apie tai nepaneigia kasatorės argumentas, kad ji UAB „S“ žalos nepadarė. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl veikos pavojingumo vertinamas ne veikos pavojingumas juridinio asmens, šiuo atveju UAB „S“, interesams, bet veikos pavojingumas baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei (teisingai dokumentų apyvartai, normaliai institucijų veiklai) kartu su kitomis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, o šios, kaip minėta, neteikia pagrindo padarytą veiką vertinti kaip mažareikšmę.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių taikymo
  1. Visuose kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neatsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse numatytus reikalavimus.
    1. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ja ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-697/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus; tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-601/2011).
    2. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas arba iš viso neatsakė į kai kuriuos apeliacinių skundų argumentus, arba į kai kuriuos jų atsakė tik formaliai. Galima daryti išvadą, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyti reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinių skundų argumentai dėl nuosprendžio pagrįstumo yra atmetami, ir į tai, kad kasacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos, darytina išvada, kad neatsakymas į kai kuriuos apeliacinių skundų argumentus ar tik formalus atsakymas į juos nevertintinas kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama galioti.

26Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

27Nuteistųjų V. J., A. K., R. P., M. Š. ir nuteistojo juridinio asmens UAB „S“ direktorės N. M. ir įgaliotos atstovės I. M. kasacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)... 4. M. Š. nuteistas pagal BK 270 straipsnio 2 dalį 250 MGL (9415 Eur) dydžio... 5. A. K. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį 150... 6. R. P. nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio... 7. Juridinis asmuo UAB „S“ nuteistas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 270... 8. Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 9. Teisėjų kolegija... 10. I. Bylos esmė... 11.
  1. V. J. ir M. Š. pagal BK 270 straipsnio 2 dalį nuteisti už... 12. Nr. VR-4.7-V-02-ŠV-20 UAB „S“ statybines atliekas turi vežti į... 13. 2013-01-09 Nr. 20130109/01, 2013-01-09 Nr. 20130109/03, 2013-01-09 Nr.... 14. 2013-01-09 Nr. 20130109/01, 2013-01-09 Nr. 20130109/03, 2013-01-09 Nr.... 15. II.... 16. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai
      17. Nr. S6-06-34. Vis dėlto iš detalaus jo turinio išnagrinėjimo matyti, kad... 18. Nr. 2K-15-699/2015). Byloje priimtas nuosprendis ir nutartis yra grindžiami... 19. 2K-529/2013 ir kt.). Šioje byloje surinkti įrodymai nesuteikia pagrindo... 20. 2K-19/2014, 2K-96/2014, 2K-155-693/2015 ir kt.). Šioje byloje specialisto... 21. III.... 22. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
        23. Nuteistųjų kasacinių skundų teiginiai dėl baudžiamojo proceso įstatymo... 24. 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-139-689/2018).
      1. Kasaciniuose... 25. 2K-7-175-303/2015). Krovinių važtaraščiai ir atliekų deklaracijos... 26. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 27. Nuteistųjų V. J., A. K., R. P., M. Š. ir nuteistojo juridinio asmens UAB...