Byla A-1774-575/2017
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. M., M. K., E. K. ir I. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. M., M. K., E. K. ir I. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, ir Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjos E. M., M. K., E. K. ir I. D. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (pavadintas prašymu) (b. l. 6–11) ir jo patikslinimais (b. l. 77–78, 92–97), prašydamos priteisti iš atsakovo Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) dėl neteisėtai sumažintų pareiginės algos koeficientų bei priedų už kvalifikacines klases neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: pareiškėjai E. M. – ( - ) Lt (( - ) Eur) už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. spalio 3 d., pareiškėjai M. K. – ( - ) Lt (( - ) Eur) už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. spalio 29 d., pareiškėjai E. K. – ( - ) Lt (( - ) Eur) už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d., pareiškėjai I. D. – ( - ) Lt (( - ) Eur) už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 3 d.

6Pareiškėjos iš esmės rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriuo teisinis reguliavimas, pagal kurį joms nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio, pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Tačiau, pareiškėjų manymu, Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nes juo iš įstatymo taikymo srities eliminuojami valstybės tarnautojai, kuriems pareiginės algos koeficientas 2009 m. buvo sumažintas 2 proc., o 2010–2013 m.– 4,5 proc. Be to, pareiškėjoms pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą formulę paskaičiuotos grąžintinos sumos dirbtinai didele dalimi sumažinamos, t. y. pagal Gražinimo įstatymą joms bus grąžinama tik mažoji dėl ekonomikos krizės sumažinto atlyginimo dalis: E. M. – ( - ) Eur, M. K. – ( - ) Eur, E. K. – ( - ) Eur, I. D. – ( - ) Eur. Šiame kontekste pareiškėjos kartu akcentavo, kad pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, nurodytos sumos bus išmokamos dalimis: 2016 m. – 5 proc. išmokėtinos sumos, 2017 m. – 20 proc., o 2018–2020 m. – po 25 proc. Atsižvelgusios į tai, pareiškėjos teigė, jog Lietuvos Respublikos Seimas, pakartotinai priėmęs antikonstitucinį Grąžinimo įstatymą, piktnaudžiaudamas teise, sudaro dirbtines kliūtis asmenims, dėl ekonomikos krizės patyrusiems praradimus, juos teisingai – visa apimtimi – kompensuoti. Tuo tarpu, pareiškėjų manymu, jų patirti praradimai joms turi būti priteisti nedelsiant ir teisingai, t. y. visa apimtimi ir jų neišdėstant laike. Atitinkamai pareiškėjos prašė įpareigoti atsakovą Klaipėdos AVMI joms priteistas sumas išmokėti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjos taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų (2 straipsnio 2 dalies) pripažinimo prieštaraujančiomis Konstitucijai: prašyti ištirti, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos (2 straipsnio 2 dalis), kuriomis ribojami dėl ekonomikos krizės pareiškėjų patirti praradimai, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad „nuosavybė neliečiama“.

7Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos AVMI atsiliepimuose į pareiškėjų skundą ir jo patikslinimą (b. l. 47–50, 116–119) prašė pareiškėjų reikalavimams taikyti 3 metų senaties terminą ir jų reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus, o teismui nusprendus tenkinti pareiškėjų reikalavimus, priteisti neišmokėtą darbo užmokestį išmokėti Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka.

8Klaipėdos AVMI nurodė, kad apskaičiuojant ir mokant pareiškėjoms darbo užmokestį, buvo vadovaujamasi tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis. Be to, pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Taigi, Klaipėdos AVMI teigimu, pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

9II.

10Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 17 d. sprendimu (b. l. 121–127) pareiškėjų skundą ir patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstus.

11Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjoms ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, t. y. Klaipėdos AVMI, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu mokėjo pareiškėjoms sumažintą darbo užmokestį, dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. Teismas nurodė, kad tai patvirtina atsakovo pateiktos pažymos. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Tačiau pareiškėjos prašo priteisti joms visą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, argumentuodamos tuo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nes jame nėra įtvirtintas visų patirtų praradimų kompensavimas. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, jog šis įstatymas priimtas įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014, įvertinus tai, kad tam tikros pirmiau minėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytos įstatymų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų, prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokestis (atlyginimas); atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas vis dėlto nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos; pažymėdamas, kad valstybės tarnautojų, prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2 proc. 2009 m. ir 4,5 proc. 2010–2013 m. buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo. Iš Grąžinimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, jog būtent siekiant užtikrinti patirtų praradimų kompensavimą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, sudarant Gražinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą formulę, pagal kurią apskaičiuojama asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis, iš esmės remiamasi prielaida, kad, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas apie 2 proc. 2009 m. ir apie 4,5 proc. 2010 m. ir vėliau buvo galimas bei neprieštaravo Konstitucijai, todėl formulėje nustatant tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientą iš esmės remtasi teisingo ir proporcingo atitinkamo laikotarpio mažinimo konstanta, paverčiant ją matematiniu dydžiu – atitinkamai 0,98 ir 0,955. Taigi, asmenims, kurių darbo užmokestis buvo sumažintas ne daugiau kaip 2 proc. 2009 m. ir ne daugiau kaip 4,5 proc. 2010–2013 m., grąžintinos sumos nepriklausys, nors tam tikrus praradimus šie asmenys ir bus patyrę. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nekonstatuotas darbuotojų, kuriems už darbą mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, darbo užmokesčio mažinimo negalimumas ar neteisėtumas apskritai, bet konstatuotas tokio mažinimo neteisėtumas tiek, kiek jis buvo neproporcingas. Dėl šios priežasties pareiškėjos negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad joms bus kompensuoti visi patirti praradimai. Tuo tarpu, įvertinus Grąžinimo įstatymo nuostatas, matyti, jog jame būtent ir yra įtvirtinta minima proporcija, todėl pareiškėjų reikalavimas kompensuoti visus patirtus praradimus nėra pagrįstas ir nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti Grąžinimo įstatymu nekompensuojamo darbo užmokesčio dalį. Teismas pažymėjo, kad sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Klaipėdos AVMI) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Teismas kartu akcentavo, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (rėmėsi LVAT 2016 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-125-520/2016, 2016 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016 ir kt.).

12Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies reiškė ir atsakovui Lietuvos valstybei, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/20016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi, nagrinėjamoje byloje tinkamu atsakovu yra Klaipėdos AVMI, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVMI, į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta nepagrįstai ir reikalavimai šiam atsakovui yra nepagrįsti.

13Remdamasis byloje nustatytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, teismas konstatavo, kad pareiškėjų skundo ir patikslinto skundo reikalavimai laikytini nepagrįstais ir atmestini.

14Pasisakydamas dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Tuo tarpu šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Atitinkamai teismas sprendė, kad šioje byloje taikytini teisės aktai nekelia abejonių dėl atitikimo Konstitucijai, todėl, nenustatęs reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, minėtą pareiškėjų prašymą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

15III.

16Pareiškėjos E. M., M. K., E. K. ir I. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 130–136), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: priteisti iš atsakovo Klaipėdos AVMI pareiškėjai E. M. – ( - ) Eur, pareiškėjai M. K. – ( - ) Eur, pareiškėjai E. K. – ( - ) Eur, pareiškėjai I. D. – ( - ) Eur, įpareigojant atsakovą Klaipėdos AVMI priteistas sumas išmokėti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų (2 straipsnio 2 dalies) pripažinimo prieštaraujančiomis Konstitucijai, t. y. prašyti ištirti, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos (2 straipsnio 2 dalis), kuriomis ribojami dėl ekonomikos krizės pareiškėjų patirti praradimai, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad „nuosavybė neliečiama“. Pareiškėjos mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai taikė teisės aktus ir teismų praktiką, nevisapusiškai ir nepilnai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjų pirmosios instancijos teismui pateiktas patikslintas skundas (pavadintas patikslintu prašymu). Pareiškėjos papildomai pažymi, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Grąžinimo įstatyme įtvirtintą tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientą, kadangi juo dar kartą papildomai sumažinamas darbo užmokestis atskiroms valstybės tarnautojų, prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų grupėms, kuriems buvo nustatyti 11 ir aukštesnės kategorijos pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases, lyginant su likusiais asmenimis. Tuo tarpu Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu teisėtu pripažino tik bazinio dydžio sumažinimą nuo 475 Lt iki 450 Lt, t. y. būtent šia dalimi darbo užmokesčio mažinimas buvo pripažintas proporcingu.

17Atsakovas Klaipėdos AVMI atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 140–144) prašo jį atmesti ir palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą nepakeistą, o teismui nusprendus tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, jį išmokėti Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka. Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas.

18Teisėjų kolegija konstatuoja:

19IV.

20Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

21Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjoms (valstybės tarnautojoms) 2009–2011 m. taikant teisinį reguliavimą, vėliau pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

22ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

23Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjoms ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Atitinkamai pareiškėjos, manydamos, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti joms visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir pareiškėjų skundą atmetė, iš esmės argumentuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų pažeistos teisės turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą, o būtent toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme, todėl teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą. Tačiau pareiškėjos apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Grąžinimo įstatymo nuostatomis, kurios efektyviai neapgina pažeistų jų teisių, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Tuo tarpu atsakovas apeliacinio skundo nepateikė. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjų apeliaciniame skunde keliamas ginčas, be kita ko, dėl klausimo, kokia tvarka joms turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo (dėl ginčo laikotarpiu sumažintų pareiginės algos koeficientų bei priedų už kvalifikacinę klasę) patirti praradimai.

24Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

25Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

26Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

27Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ir jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

28Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

29Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 1 bei 2 punktų nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas, be kita ko, taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusiomis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo nuostatomis (dėl valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacinę klasę bei pareiginės algos koeficientų).

30Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimus, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Klaipėdos AVMI) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016, 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2450-575/2016, 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016, 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1133-552/2016, 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-575/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3872-520/2016, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017 ir kt.).

31Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

32Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog nagrinėjamu atveju pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas joms bus grąžinta tik dalis sumažinto darbo užmokesčio, minėtų išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti pareiškėjoms visą jų prašomą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams) kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Todėl, taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų teiginiu, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Grąžinimo įstatyme įtvirtintą tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientą, ir konstatuoja, kad minėta pareiškėjų apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog joms pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Pabrėžtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017). Taigi, pareiškėjų teiginys, kad joms teismo sprendimu turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams.

33Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai pareiškėjų nurodytais aspektais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį ir kitus šioje nutartyje išdėstytus motyvus, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjų išdėstytų teiginių. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto kompensavimo mechanizmo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Šiame kontekste akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo nustatytas pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai pareiškėjų nurodytais aspektais (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016 ir kt.).

34Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

35Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

36Pareiškėjų E. M., M. K., E. K. ir I. D. apeliacinį skundą atmesti.

37Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

38Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjos E. M., M. K., E. K. ir I. D. (toliau – ir pareiškėjos)... 6. Pareiškėjos iš esmės rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo... 7. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos AVMI... 8. Klaipėdos AVMI nurodė, kad apskaičiuojant ir mokant pareiškėjoms darbo... 9. II.... 10. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 17 d. sprendimu... 11. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio... 12. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimus... 13. Remdamasis byloje nustatytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis,... 14. Pasisakydamas dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą,... 15. III.... 16. Pareiškėjos E. M., M. K., E. K. ir I. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l.... 17. Atsakovas Klaipėdos AVMI atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b.... 18. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 19. IV.... 20. Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama... 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjoms (valstybės... 22. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal... 23. Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo... 24. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m.... 25. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 26. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 27. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 28. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 29. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 30. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 31. Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kaip... 32. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad pareiškėjų apeliaciniame skunde... 33. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada,... 34. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 35. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 36. Pareiškėjų E. M., M. K., E. K. ir I. D. apeliacinį skundą atmesti.... 37. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą... 38. Nutartis neskundžiama....