Byla 1A-167-449/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aloyzo Kruopio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui, nuteistajam A. D., jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui, nukentėjusiojo G. P. (G. P.) atstovei advokatei Danai Žvingilienei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl dalies pinigų iš 711 000 Lt piniginės kompensacijos pasisavinimo) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl dalies pinigų iš 897 000 Lt piniginės kompensacijos pasisavinimo) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, A. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

4Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams. A. D. įpareigotas neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, taip pat jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 60 (šešiasdešimt) valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

5Iš nuteistojo A. D. nukentėjusiajam G. P. priteista 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6Teisėjų kolegija taip pat išnagrinėjo nuteistojo A. D. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, iš nuteistojo A. D. nukentėjusiajam G. P. priteista 3 634,73 Eur jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

7Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

8

  1. A. D. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. atstovaudamas nukentėjusiajam G. P. pagal 2003 m. kovo 4 d. įgaliojimą Nr. ( - ), patvirtintą Lietuvos Respublikos ambasados ( - ), atkuriant nukentėjusiajam nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, ( - ), ( - ) savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. ( - ) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui G. P.“ atkūrus G. P. nuosavybės teisę į turėtų pastatų 498,23 kv. m bendrojo ploto negyvenamąsias patalpas, esančias ( - ), 120 630,21 Eur vertės (416 512,00 Lt), ir 117,12 kv. m bendrojo ploto gyvenamąsias patalpas, esančias ( - ), 20 476,71 Eur vertės (70 702 Lt), jis (A. D.), pagal ( - ) savivaldybės 2004 m. kovo 9 d. ilgalaikio materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktą perėmęs turtą, pateikė nukentėjusiajam tikrovės neatitinkančią informaciją, neva nėra galimybės atkurti nuosavybės natūra, ir, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, įkalbėjo nukentėjusįjį G. P. pasirašyti 2004 m. birželio 7 d. įgaliojimą Nr. ( - ), suteikiantį teisę atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ne tik atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės įteisinimu, bet ir minėtą turtą parduoti bet kuriam pirkėjui. Pasinaudodamas šiuo įgaliojimu Nr. ( - ), patvirtintu Lietuvos Respublikos ambasados ( - ) pirmojo sekretoriaus A. K., pagal 2004 m. birželio 29 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą ( - ) notaro biure, esančiame ( - ), A. D. nekilnojamąjį turtą – negyvenamąsias patalpas, esančias ( - ), 468,25 kv. m bendrojo ploto, bei gyvenamąsias patalpas, esančias ( - ), 117,12 kv. m bendrojo ploto, pardavė S. S., M. E. S., E. N., N. N., V. B., K. B.. S. S. ir M. E. S. jam (A. D.) sumokėjo 150 000 Lt (43 443 Eur), E. N. ir N. N. – 75 000 Lt (21 721,50 Eur), V. B. ir K. B. – 75 000 Lt (21 721,50 Eur), iš viso 300 000 Lt (86 886,01 Eur). Tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas palaikyti apgaulę dėl negalimumo atkurti nuosavybę natūra, 2004 metais, tiksliau nenustatytu laiku, pateikė nukentėjusiajam tikrovės neatitinkančią informaciją apie neva pradėtą mokėti kompensaciją dalimis bei į nukentėjusiojo G. P. vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. ( - ) (JAV doleriais) nuo 2004 m. lapkričio 16 d. iki 2006 m. gruodžio 11 d. įmokėjo grynaisiais pinigais 66 380 JAV dolerių (181 397,58 Lt arba 52 536,37 Eur), iš kurių į nukentėjusiojo sąskaitos ( - ) banke mokėjimo kortelę pervedė 12 000 JAV dolerių (32 760 Lt arba 9 487,95 Eur) bei nukentėjusiojo nurodymu pervedė į D. P. (D. P.) vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. ( - ), iš kurios D. P. tarptautiniu mokėjimo nurodymu 2005 m. rugpjūčio 16 d. persiuntė 12 533,54 Eur (43 275,81 Lt) ir tą pačią dieną nusiėmė grynaisiais 6 000 JAV dolerių (16 606,80 Lt arba 4 809,66 Eur). Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, siekdamas galutinai užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį nekilnojamąjį turtą, 2008 m. rugsėjo 4 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta ( - ) notaro biure, esančiame ( - ), jis ir jo sutuoktinė R. D. už tuos pačius 75 000 Lt (21 721,50 Eur) iš S. S. ir M. E. S. atpirko ¼ negyvenamųjų patalpų, esančių ( - ), bei ¼ gyvenamųjų patalpų, esančių ( - ), kurias, sužinojęs, jog nukentėjusiajam jau žinoma, kad jam nuosavybės teise buvo grąžinta natūra dalis turto, siekdamas išvengti galimo turto netekimo, 2010 m. rugsėjo 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta ( - ) notaro biure, esančiame ( - ), už tuos pačius 75 000 Lt (21 721,50 Eur) pardavė savo seseriai L. S., gyvenančiai Kanadoje, taip apsunkindamas nukentėjusiajam galimybę susigrąžinti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą teisminiu būdu. Tokiais neteisėtais veiksmais A. D. savo naudai įgijo nukentėjusiajam priklausantį nekilnojamąjį turtą ir taip padarė jam 114 275,77 Eur turtinę žalą.
    1. A. D. taip pat nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, t. y. atstovaudamas nukentėjusiajam G. P. pagal 2004 m. birželio 7 d. įgaliojimą Nr. ( - ), patvirtintą Lietuvos Respublikos ambasados ( - ) pirmojo sekretoriaus A. K., atkuriant nukentėjusiajam nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ), ( - ) savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. ( - ) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui G. P.“ atkūrus nuosavybės teisę į likusį turtą – išlikusią dalį pastato, esančio ( - ), ir ( - ) savivaldybės administracijai išmokėjus 711 000 Lt (205 919,83 Eur) kompensaciją už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, kuri 2006 m. gruodžio 28 d. buvo pervesta į nukentėjusiojo vardu atidarytą sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB SEB banke, pasinaudodamas suteiktu įgaliojimu nukentėjusiojo vardu tvarkyti, valdyti ir disponuoti piniginėmis lėšomis sąskaitose, dalį kompensacijos grąžindamas nukentėjusiajam ir jo šeimos nariams – sūnaus I. P. vardu pervedė 7 800 Eur, G. P. vardu pervedė 10 000 Eur, iš viso – 17 800 Eur (61 459,84 Lt), o likusius pinigus per laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2009 m. vasario 17 d. pasisavino, taip padarydamas nukentėjusiajam 188 119,83 Eur (649 540,14 Lt) turtinę žalą.
    2. A. D. taip pat nuteistas už tai, kad atstovaudamas nukentėjusiajam G. P. pagal 2008 m. gruodžio 3 d. įgaliojimą Nr. ( - ), patvirtintą Lietuvos Respublikos ambasados ( - ) trečiojo sekretoriaus A. Š., atkuriant nukentėjusiajam nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ), ( - ) savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. ( - ) „Dėl piliečio G. P. nuosavybės teisių atkūrimo“ atkūrus nuosavybės teises į likusias patalpas bei negrąžintą natūra turtą ir nusprendus išmokėti 897 000 Lt (259 789,15 Eur) kompensaciją bei ją išmokėjus pervedant į nukentėjusiojo vardu atidarytą sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB DnB NORD banke, lygiomis dalimis 2009 m. rugsėjo 22 d. ir 2009 m. gruodžio 18 d. po 448 500 Lt (129 894,57 Eur), jis, pasinaudodamas suteiktu įgaliojimu nukentėjusiojo vardu tvarkyti, valdyti ir disponuoti piniginėmis lėšomis sąskaitose, dalį kompensacijos grąžindamas nukentėjusiajam ir jo šeimos nariams – G. P. pervedė 3 000 Eur (10 358,40 Lt), D. P. sąskaitoje Nr. ( - ), esančioje AB SEB banke, palikdamas 269 852,37 Lt (78 154,65 Eur), nukentėjusiojo G. P. sąskaitoje Nr. ( - ), esančioje AB SEB banke, palikdamas 241 421,59 Lt (69 920,53 Eur), o likusius pinigus per laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. rugpjūčio 16 d. pasisavino, taip padarydamas nukentėjusiajam 108 713,98 Eur (375 367,64 Lt) turtinę žalą.
  2. Vilniaus apygardos teismas, nustatęs, kad priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nebuvo išspręstas klausimas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo, šį klausimą išsprendė BPK 362 straipsnio nustatyta tvarka ir 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, iš nuteistojo A. D. nukentėjusiajam G. P. priteisė 3 634,73 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
  3. Nuteistasis A. D. ir jo gynėjas advokatas V. Sirvydis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendį ir, apsvarsčius galimybę teismo nutartimi perduoti baudžiamąją bylą prokurorui, nes kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, A. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) išteisinti.
    1. Apeliantai nurodo, kad A. D. veikos yra be pagrindo kvalifikuotos kaip nusikalstamos, ir taip paneigtas baudžiamosios teisės kaip ultima ratio principas. Be to, kaltinamasis aktas šioje byloje buvo surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus, nuo jo nebuvo įmanoma kvalifikuotai gintis. Net ir po to, kai pirmosios instancijos teismas 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimi perdavė baudžiamąją bylą kartu su kaltinamuoju aktu prokurorui ir nurodė pašalinti trūkumus, tai nebuvo padaryta. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal netinkamai surašytą kaltinamąjį aktą ir, netenkindamas gynybos prašymų, pats neturėdamas specialiųjų žinių, ėmėsi keisti kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes, nepranešdamas apie tai apeliantui.
    2. Nuteistasis ir jo gynėjas teigia, kad skundžiamas teismo nuosprendis surašytas netinkamai, nes A. D. nuteistas „dėl dalies pinigų“ pasisavinimo, tačiau teismo nuosprendyje nenurodyta, kokia yra ta dalis. Be to, apkaltinamasis teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis, kurių pirmosios instancijos teismas nepašalino ir nebandė šalinti, tačiau tokias nepašalintas prielaidas traktavo nuteistojo nenaudai. Tai, kad nuosprendyje nėra aiškiai ir konkrečiai nurodoma piniginių lėšų dalis, kurią apeliantas neva pasisavino, leidžia teigti, jog yra pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte įtvirtinta teisė žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas ar juo labiau už ką yra nuteistas. Tokiu atveju tampa nesuprantama ir veikos kvalifikacija, nes A. D. neva pasisavintų pinigų suma, jos nenurodant, gali reikšti taip pat ir tai, kad ji gali būti mažareikšmė, arba gali nesudaryti kvalifikuojančio nusikalstamos veikos požymio. Inkriminuotos pinigų sumos turėjo būti nustatytos tiksliai ir aiškiai.
    3. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog kaltinamajam A. D. pateiktame kaltinime buvo inkriminuota mažesnė pasisavinto turto suma, tačiau jis teisminio proceso metu, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 2 dalimi, buvo įspėtas apie galimą kaltinimo pasunkinimą toje dalyje, taip pat neteisinga, nes kaltinamasis proceso metu buvo įspėtas dėl galimo kaltinimo pasunkinimo visiškai kita apimtimi, nei tai padaryta pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu. Pasak apeliantų, taip pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir už ką jis yra nuteistas.
    4. Nuteistasis ir jo gynėjas teigia, kad toks kaltinamasis aktas, koks buvo nagrinėjamas šioje baudžiamojoje byloje, neatitiko BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų ir negalėjo būti nagrinėjamas teisme. Pirmosios instancijos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutartyje buvo nurodyti kaltinamojo akto trūkumai, tačiau ir po to, kai baudžiamoji byla buvo perduota prokurorui, ikiteisminio tyrimo metu tokie trūkumai nebuvo pašalinti, o kaltinamasis aktas, t. y. naujesnė kaltinamojo akto versija (2013 m. gruodžio 19 d.), buvo surašytas ignoruojant teismo nutarties reikalavimus. Nuteistojo gynėjas teisminio bylos nagrinėjimo metu reiškė prašymą perduoti baudžiamąją bylą kartu su kaltinamuoju aktu prokurorui, tačiau teismas atmetė šį prašymą protokoline nutartimi, teigdamas, kad kaltinamojo akto trūkumai gali būti taisomi pirmosios instancijos teisme, naudojantis kaltinimo keitimo teisme institutu. Pasak apeliantų, aplinkybės, nurodytos kaltinamajame akte, ne tik netapo aiškios, bet priešingai – paaiškėjo, kad tokios faktinės aplinkybės neatitinka kaltinamajame akte nurodytų faktinių aplinkybių ir skiriasi iš esmės; juo labiau kad tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, kuriame pasisakė, kad specialistė padarė skaičiavimo klaidą, taip pat pripažindamas, kad kaltinamojo A. D. išgrynintų ir į jo sąskaitas pervestų ar su jo žinia pervestų pinigų į kitas sąskaitas suma yra didesnė nei jam inkriminuojama pinigų suma. Be to, pirmosios instancijos teismas peržengė kaltinimo ribas ir tai padarė pažeisdamas įstatyme nustatytą tvarką. Skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyta, jog kaltinime, pareikštame A. D., taip pat neteisingai buvo nurodyta pinigų suma, kurią aptariamu laikotarpiu kaltinamasis A. D. buvo įmokėjęs į nukentėjusiojo sąskaitą, šią sumą patvirtina specialisto išvada, todėl kaltinimas toje dalyje tikslintinas, tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė, kaip ir kokiomis sumomis jis tikslintinas.
    5. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas byloje esančias specialisto išvadas tinkamais įrodymais, padarė šiurkščias įrodymų tyrimo ir vertinimo klaidas, nes jos prieštaravo tarpusavyje bei kitai baudžiamosios bylos medžiagai, buvo gautos taikant netinkamas ir neatskleistas metodikas. Gynėjui nurodžius akivaizdžias specialisto išvadose padarytas klaidas, pirmosios instancijos teismas ne tik neatnaujino įrodymų tyrimo, neskyrė ekspertizės, bet ir, tarsi turėdamas specialiųjų bankininkystės, tarptautinės bankininkystės ar ekonomikos žinių, ėmėsi skaičiuoti galimą padarytą žalą.
    6. Nuteistasis A. D. ir jo gynėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis neaiškiais kriterijais, pasirinko 2004 m. galiojusias pastatų rinkos kainas. Teismas preziumavo A. D. kaltę, neatskleisdamas skaičiavimo metodikos, nurodė skirtingas sumas, bet nenurodė konkrečių sumų, kurias apeliantas neva pasisavino. Pirmosios instancijos teismas, neaišku, kokiais kriterijais remdamasis, pakeitė piniginės kompensacijos sumą iš 711 000 Lt (kaip nurodyta kaltinamajame akte) į 710 000 Lt. Nors šis keitimas A. D. yra palankus kaip kaltinimo apimties sumažėjimas, tačiau tokį sumos pakeitimą kaltinamojo naudai apkaltinamajame nuosprendyje vadina kaltinimo pasunkinimu, o galutinės sumos, kurią esą jis pasisavino, teismas nenurodo.
    7. Apeliantai pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas pašalino A. D. inkriminuotą aplinkybę, kad turtas buvo jo žinioje, ir teigia, kad toks faktinės aplinkybės, o kartu ir reikšmingo teisinio požymio pašalinimas iš esmės reiškia ir nusikaltimo sudėties nebuvimą nuteistojo veikoje, nes teismas pripažino, kad turtas jo žinioje nebuvo, ir tai itin reikšminga BK 183 straipsnio 2 dalies požiūriu.
    8. Nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog A. D., nutylėdamas nekilnojamojo turto grąžinimo natūra faktą, šio turto pardavimo faktą, suklaidino nukentėjusįjį, kuris, nežinodamas minėtų faktų, neturėjo galimybės išreikšti savo valios. Toks teismo motyvas, pasak apeliantų, prieštarauja faktinei bylos medžiagai, konkrečiai – įgaliojime, kuriuo G. P. įgaliojo advokatę D. Žvingilienę, išreikštai valiai rūpintis jo nuosavybės atkūrimo klausimais (t. 2, b. l. 96). Šis įgaliojimas galiojo ir tuo metu, kai nuosavybės teisių atkūrimo klausimus sprendė A. D.. Advokatė D. Žvingilienė, tinkamai kliento G. P. įgaliota ir veikdama jo interesais, 2003 m. kovo 31 d. parašė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą dėl ( - ) neprivatizuotų patalpų pakeisti iš piniginės kompensacijos į grąžinimą natūra, o dalyje dėl ( - ) privatizuotų patalpų palikti piniginę kompensaciją (t. 2, b. l. 99). Taigi nukentėjusiojo valia buvo tinkamai ir aiškiai išreikšta per atstovą, tokios valios nukentėjusysis niekada neginčijo. Tuo pačiu metu galiojant dviem asmenims (advokatei D. Žvingilienei ir A. D.) išduotiems įgaliojimams, tiek D. P., o juo labiau G. P., visas aplinkybes apie galimumą atkurti nuosavybės teises natūra, kaip ir savo paties valią keisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, turėjo žinoti iš savo įgalioto asmens, t. y. advokatės D. Žvingilienės. Tiek jis pats privalėjo aktyviai domėtis nuosavybės teisių atkūrimo eiga, tiek ir įgaliotas asmuo D. Žvingilienė privalėjo informuoti nukentėjusįjį apie nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigą. Pasak apeliantų, G. P. ir D. P. parodymai šioje dalyje yra ne tik nenuoseklūs, bet ir akivaizdžiai prieštarauja objektyviems rašytiniams įrodymams, vaizdo medžiagai, tačiau pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi. Visos šios aplinkybės nebuvo tinkamai ištirtos pirmosios instancijos teisme, tik skundžiamame nuosprendyje buvo padaryta išvada, kad apelianto apgaulė, kaip privalomai įrodinėtinas nusikaltimo sudėties požymis, esą pasireiškė esminių aplinkybių (dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo) nutylėjimu. Tačiau kaltinamajame akte apeliantui buvo nurodyta, kad A. D. pateikė nukentėjusiajam tikrovės neatitinkančią informaciją, neva nėra galimybės atkurti nuosavybės teisės natūra. Toks prieštaringumas yra itin reikšmingas, jis išreiškia ir nenuoseklią paties nukentėjusiojo ir jo brolio poziciją bei atskleidžia faktinę aplinkybę, kad, priešingai nei teigė nukentėjusysis, nuosavybės teisių atkūrimo būdas jam buvo žinomas.
    9. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas be pagrindo specialisto išvadas (2013 m. birželio 20 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/116; 2013 m. vasario 14 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/19) vertino kaip patikimus ir neprieštaraujančius vienus kitiems duomenis, nors skundžiamame nuosprendyje pasisakė, esą specialistė padarė skaičiavimo klaidą. Teismas šioje dalyje nevertino nei pačių duomenų prieštaringumo, nei jų viseto, išsamiai neanalizavo 2013 m. birželio 20 d. specialisto išvados, nevertino jos kartu su rungtyniškame teismo posėdyje apklaustos specialistės E. T. parodymais. Šios išvados negalima pripažinti įrodymu, nes D. P. ir G. P. nurodomi skaičiai nesutampa su tuo, kas parašyta specialisto išvadoje. D. P. teismo posėdyje parodė, kad jis gavo 328 000 Lt, brolis – 334 000 Lt. Sudėjus šias sumas, gaunama kur kas didesnė suma, nei pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad apeliantas yra grąžinęs (583 092 Lt). Pagal specialistės E. T. parodymus reikšminga tyrimui informacija buvo diskeliuose, kurie buvo užkrėsti kompiuterių virusu, ji prašė specialisto pašalinti šį virusą, kad galėtų atspausdinti informaciją, bet jis paaiškino, jog informacija banke buvo įrašyta nekokybiškai. Taigi kompiuterinis virusas buvo pateiktas jau kartu su pradine informacija, nustatyti, kuri tos informacijos dalis dingo ar buvo pakeista, neįmanoma, o teismas nuosprendyje dėl to iš viso nepasisakė. Specialistė A. K. nors ir matė išvadoje, kad banko diskeliai buvo užkrėsti virusu, tačiau jokios reikšmės tam nesuteikė. Nei paminėtos specialistės, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai nematė būtinumo kreiptis į banką ir reikalauti informacijos be virusų. Iš E. T. apklausos matyti, kad ji neatsižvelgė į įgaliojimus, jų kiekį ir turinį. Apklausos metu E. T. prieštaringai teigė, kad A. D. galėjo disponuoti pinigais, o atsakydama į kitą klausimą, teigė, kad A. D. nebuvo suteikta teisė disponuoti pinigais. Nors ikiteisminio tyrimo metu duoti brolių D. ir G. P. bei A. D. parodymai yra visiškai prieštaringi, tačiau specialistė, atsakydama į klausimą teismo posėdžio metu, teigė, kad dauguma duomenų sutapo, o tai neleistina, nes įrodymus vertina teismas. Be to, visiškai paneigia bet kokią specialistės išvados reikšmę ir byloje esantys grynųjų pinigų priėmimo į banką kvitai (t. 11, b. l. 1–27), kurių reikšmės pirmosios instancijos teismas nepripažino, specialistė nurodė, kad broliai P. iš viso nebuvo atidarę sąskaitų bankuose.
    10. Nuteistasis ir jo gynėjas teigia, kad kaltinamojo akto pirmajame epizode nurodytos turto vertės, kurias esą užvaldė A. D., susideda iš dviejų sumų, t. y. 877 000 Lt ir 183 000 Lt, ir iš viso sudaro 1 060 000 Lt, tačiau kaltinamajame akte nurodyta 1 237 652,86 Lt, t. y. net 177 0652,86 Lt didesnė suma, o pirmosios instancijos teismas šią sumą dar padidino iki 1 608 000 Lt ir tokiu padidinimu nemanė, kad būtų plečiamos kaltinimo ribos. Be to, nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai nevertintos pačių D. ir G. P. pripažintos gautomis sumos, nors tokios sumos ir nurodomos nevienodai. Nors minėtas nekilnojamasis turtas, kurį esą užvaldė A. D., niekur nedingo, jis yra areštuotas lygiagrečiai nagrinėjamoje civilinėje byloje ir bent teoriškai gali atitekti ieškovui, tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nelaikė reikšminga.
    11. Antrajame kaltinimo epizode buvo nurodyta, kad išmokėta 711 000 Lt kompensacija. Pagal kaltinimo versiją I. P. ir G. P. išmokėta 6 000 Eur ir 10 000 Eur (tai atitinka 55 244,80 Lt); tokiu atveju iš 711 000 Lt atėmus 55 244,80 Lt gaunama 655 755,20 Lt, ir tai neatitinka kaltinamajame akte nurodytos sumos, nors kaltinančioji pusė, remdamasi klaidingais skaičiavimais, sugebėjo apsirikti ne kokiu nors vienu skaičiumi, o net 89 000 Lt, toks neatitikimas negalėjo būti vertinamas kaip skaičiavimo klaida. Pirmosios instancijos teismas pakeitė kompensacijos sumą iš 711 000 Lt į 710 000 Lt ir pripažino, kad specialistė padarė 95 073,26 Lt skaičiavimo klaidą, tačiau tik toje dalyje, kurioje įskaičiavo bankines palūkanas į nusikaltimo dalyką. Specialisto išvados 5 lape nurodyta, kad 2007 m. sausio 2 d. buvo išimta 585 000 Lt grynaisiais pinigais, sąskaitos išraše grynuosius pinigus paėmusio asmens duomenys nenurodyti, tačiau kažkodėl ši suma, kuri pagal specialisto aiškinimą negalėtų būti priskirta prie mažų sumų, inkriminuota A. D.. Analogiškai specialisto išvados 8 lape, kur nurodoma 422 327,10 Lt grynaisiais pinigais išmokėta suma, niekur nėra pagrindžiama, ar tokia suma sumokėta būtent A. D. ir kokie duomenys pagrindžia grynųjų pinigų išmokėjimą būtent nuteistajam. Specialisto išvados 7 lape patvirtinama, kad asmens, paėmusio 585 000 Lt iš banko 2007 m. sausio 2 d., pavardė nenurodyta; specialisto išvados 6 lape teigiama, kad A. D. G. P. vardu tvarkydamas bankų sąskaitas galėjo padaryti 622 000 Lt nuostolį, šioje dalyje pirmosios instancijos teismas, kaip galima suprasti, sumažino nuostolio sumą iki 394 571,39 Lt.
    12. Apeliantai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad A. D. išgrynintų ir į jo sąskaitas pervestų ar su jo žinia pervestų pinigų į kitas sąskaitas suma yra didesnė nei jam inkriminuojama pinigų suma, kurią jis kaltinamas pasisavinęs, taip yra todėl, kad kaltinamasis dalį išgrynintų pinigų, nupirkęs valiutą, įmokėdavo grynaisiais pinigais į brolių vardu atidarytas bankų sąskaitas, kurias jis valdė pagal pastarųjų išduotus įgaliojimus, be to, dalį sumos sudaro gautos pajamos už palūkanas iš terminuotų indėlių, laikomų banke, tačiau nustatydamas pasisavintos pinigų sumos dydį, į tai neatsižvelgė. Pasak apeliantų, kas konkrečiai įmokėdavo grynuosius pinigus į sąskaitas, iš kokių šaltinių tokie pinigai buvo gauti, kaip ir kokiu būdu buvo išmokėti, turėjo būti tiriama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme, bet tai nebuvo padaryta. Kaltinamajame akte nurodytos sumos neatitinka nei specialisto P. M., nei specialistės E. T. išvadų. Specialistas P. M. nurodė tris galimai padarytos žalos dalis (585 000 Lt, 622 000 Lt, 497 327,10 Lt), iš viso – 1 704 327,10 Lt; specialistė E. T. savo išvadoje nurodė galimai padarytos žalos dydį – 1 497 656,23 Lt; kaltinamajame akte sudėjus visuose trijuose epizoduose inkriminuotas sumas gaunama 2 179 775,70 Lt suma (1 237 652 Lt + 566 755,20 Lt + 375 367,64 Lt), t. y. suma, nurodyta kaltintajame akte, viršija P. M. išvadoje nurodytą sumą net 475 448,60 Lt, o specialistės E. T. išvadoje nurodytą sumą – net 682 119,47 Lt, todėl abi specialistų išvados negali būtų vertinamos kaip įrodymai. Pirmosios instancijos teismas atliko dar kitokius skaičiavimus ir nurodė kitokius skaičius, o galutinėje išvadoje, t. y. rezoliucinėje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje, iš viso nenurodė jokių sumų, pasiremdamas formuluote „dėl dalies pinigų pasisavinimo“. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kokiomis specialiosiomis žiniomis jis disponuoja, kokiais būdais skaičiuoja esą užvaldytas sumas, o tai yra reikšminga ir išteisinamajam nuosprendžiui priimti, ir gali būti vertinama kaip procesinis pagrindas perduoti baudžiamąją bylą kartu su kaltinamuoju aktu prokurorui.
    13. Apeliantų nuomone, baudžiamasis procesas A. D. atžvilgiu išreiškė nepagrįstą ir nereikalingą kitų teisinių santykių (civilinių ar administracinių, atstovavimo) kriminalizavimą, ir tai nulėmė A. D. baudžiamąjį persekiojimą, nors jo padaryti teisės pažeidimai nėra tokie sunkūs, kad būtų pagrindas jam taikyti baudžiamąją atsakomybę ir kriminalines bausmes. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų akivaizdu, kad lygiagrečiai baudžiamosios bylos nagrinėjimui vyksta ir civilinės bylos nagrinėjimas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriuje. Ši aplinkybė reikšminga, nes nėra jokių požymių, kad A. D. veiksmai vienu ar kitu požiūriu būtų apsunkinę civilinių teisių gynybą civilinio proceso tvarka, civilinis ieškinys dėl padarytos turtinės žalos baudžiamojoje byloje iš viso nėra reiškiamas, nes toks klausimas sprendžiamas lygiagrečiai nagrinėjamoje civilinėje byloje. Visi A. D. veiksmai, dėl kurių jis yra pripažintas kaltu ir nuteistas, patenka į civilinės teisės sritį: tiek įgaliojimų bei jų pagrindu likusio atstovavimo teisinių santykių sritį, tiek ir dėl nuosavybės atkūrimo teisinių santykių, sandorių negaliojimo ar jų nuginčijimo prasme; tokie teisiniai santykiai yra civiliniai teisiniai sandoriai, dėl kurių ne tik turi būti sprendžiama civilinio proceso tvarka, bet ir net realiai nagrinėjama civilinė byla kompetentingame Lietuvos Respublikos teisme.
    14. Apeliantai nurodo, kad savo esme A. D. nuteisimas yra nulemtas netinkamai ir nepagrįstai kriminalizuoto civilinio teisinio santykio, kuris gali būti sprendžiamas ir netgi realiai šiuo metu yra lygiagrečiai sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog A. D. ne tik apgaule užvaldė bei pasisavino nukentėjusiojo G. P. turtą, bet ir ėmėsi veiksmų, apsunkinančių nukentėjusiajam G. P. atgauti savo teisę į prarastą turtą. Anot apeliantų, kokie tai veiksmai, kurių, teismo manymu, ėmėsi apeliantas, šioje dalyje nenurodoma, o tai esminė motyvavimo klaida, nes A. D. nesiėmė jokių papildomų veiksmų, sudarančių kliūtis nukentėjusiajam atgauti jo turtą.
    15. Nuteistasis A. D. ir jo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. D. veikas ne kaip vieną, o kaip tris atskiras nusikalstamas veikas, klaidingai vertino jas kaip padarytas realiąja sutaptimi. Teismas taip pat padarė klaidą, dalyje dėl esą anksčiausiai padarytos veikos nenutraukdamas baudžiamosios bylos nutartimi, nes suėjęs baudžiamosios atsakomybės taikymo senaties terminas. Be to, skirdamas bausmę, teismas neįvertino pernelyg ilgos proceso trukmės, kuriai pats nuteistasis nepadarė jokios įtakos, kad nuo veikų, už kurias jis yra nuteistas, padarymo praėjo pernelyg ilgas laiko tarpas. Apeliantai taip pat nesutinka ir su neturtinės žalos priteisimu, mano, kad civilinis ieškinys išspręstas neteisingai ir nemotyvuotai.
    16. Nuteistasis A. D. skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį, kuria nukentėjusiajam G. P. buvo priteistos turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.
    17. Nuteistasis A. D. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. gegužės 29 d. nutartį pagrindė BPK 362 straipsniu, tačiau tai esminė įstatymo taikymo klaida, nes BPK VII dalyje, kurioje yra minėtas straipsnis, reglamentuojamas įsiteisėjusio nuosprendžio ir nutarties vykdymas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsprendė klausimą, kuris nebuvo išspręstas apkaltinamuoju nuosprendžiu. Nuteistojo nuomone, esant tokiai situacijai, vienintelė galimybė šaliai, nesutinkančiai su tokiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, koks yra paskelbtas ir kuriuo yra nuteistas A. D., t. y. nukentėjusiajam, yra kreiptis su apeliaciniu skundu į aukštesnės instancijos teismą.
    18. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteista suma už advokato suteiktas teisines paslaugas yra neproporcinga, neatitinkanti nei Teisingumo ministerijos rekomendacijų, nei teismų praktikos ribų, gerokai viršija tokius rekomendacijomis nustatytus įkainius. Juolab kad byloje buvo vienas teisiamasis (A. D.), su bylos kontekstu ir jos faktinėmis aplinkybėmis advokatė D. Žvingilienė buvo susipažinusi kur kas anksčiau, nei prasidėjo nuteistojo baudžiamasis persekiojimas, nes ji, kaip ir nuteistasis, atstovavo nukentėjusiajam G. P. įgaliojimo pagrindu. Be to, didžioji dalis civilinio ieškinio apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo atmesta, o dėl turtinio reikalavimo dalies civilinis ieškinys iš viso nebuvo pareikštas, toks ieškinys yra nagrinėjamas lygiagrečiai vykstančiame procese civilinėje byloje tarp tų pačių šalių.
  4. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, taip pat nuteistojo A. D. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi nuteistojo A. D. ir jo gynėjo apeliacinį skundą bei nuteistojo A. D. skundą atmetė.
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. kasacinį skundą, 2017 m. liepos 5 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo išnagrinėti esminiai apeliacinio skundo argumentai ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tai pripažino esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
  6. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. D. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir nuteistojo skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusiojo G. P. atstovė prašė nuteistojo A. D. ir jo gynėjo apeliacinį skundą bei nuteistojo A. D. skundą atmesti.
  7. Nuteistojo A. D. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžio tenkinamas iš dalies. Skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl dalies jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Nuteistojo A. D. skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties atmetamas.
  8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą ir papildomai apklaususi nuteistąjį A. D., nukentėjusįjį G. P. ir liudytojus D. P., S. P., daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, priimtas A. D. atžvilgiu, yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, remdamasis jais pagrįstai konstatavo, kad nusatyti A. D. veiksmai yra nusikalstami ir teisingai juos kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos). Nuteistojo A. D. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir negali būti pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį.
  9. Bylos duomenimis, 2004 m. vasario 10 d. ( - ) savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. ( - ) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui G. P.“, kuriuo nukentėjusiajam G. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į turėtų pastatų, esančių ( - ) 498,23 bendrojo ploto negyvenamąsias patalpas ir ( - ) 117,12 kv. m bendrojo ploto gyvenamąsias patalpas, grąžinant jas natūra (t. 2, b. l. 154-155). Šis nekilnojamasis turtas pagal 2004 m. birželio 29 d. pirkimo pardavimo sutartį už 300 000 litų buvo parduotas E. N., N. N., K. K. (B.), V. B., S. S. ir M. E. S. (t. 1, b. l. 71-76). 2008 m. rugsėjo 4 d. pirkimo pardavimo sutartimi ¼ minėtų patalpų iš S. S. ir M. E. S. perpirko A. D. ir jo sutuoktinė R. D. (t. 16, b. l. 191-197), o 2010 m. rugsėjo 9 d. pirkimo pardavimo sutartimi šį turtą nuteistasis su sutuoktine pardavė Kanadoje gyvenančiai A. D. seseriai L. S. (t. 17, b. l. 15-19). 2006 m. gruodžio 15 d. ( - )savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. ( - ) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui G. P.“, kuriuo G. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į likusį turtą – išlikusią dalį pastato, esančio ( - ), išmokant už šį turtą 711 000 Lt dydžio kompensaciją (t. 3, b. l. 113). 2006 m. gruodžio 27 d. 711 000 Lt kompensacija pagal minėtą įsakymą buvo sumokėta į G. P. vardu AB SEB banke atidarytą sąskaitą Nr. ( - ) (mokėjimo nurodymas Nr. 6480, t. 3, b. l. 116). 2009 m. kovo 26 d. ( - ) savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. ( - ) „Dėl piliečio G. P. nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriuo G. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į pastatą, esantį ( - ), išskyrus natūra grąžintas negyvenamąsias patalpas ir po nacionalizavimo naujai sukurtą plotą, išmokant už šį turtą 897 000 Lt dydžio kompensaciją (t. 2, b. l. 170-171). 2009 m. rugsėjo 22 d. ir gruodžio 18 d. pervedant po 448 500 Lt, ši kompensacija buvo sumokėta į G. P. vardu AB DnB Nord banke atidarytą sąskaitą Nr. ( - ) (mokėjimo nurodymai 2009 m. rugsėjo 22 d. Nr. 668 ir 2009 m. gruodžio 18 d. Nr. 882, t. 2, b. l. 175,176). G. P. nuosavybes teisių atkūrimo procese pagal 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. birželio 7 d., 2005 m. rugpjūčio 18 d. ir 2008 m. gruodžio 3 d. įgaliojimus (t. 1, b. l. 133, 140, 141, t. 8, b. l. 37-38) atstovavo nuteistasis A. D., kuriam minėtais įgaliojimais, be kita ko, buvo suteiktos ir teisės atstovauti jį bankuose, atidaryti G. P. vardu sąskaitas, disponuoti piniginėmis lėšomis sąskaitose bei gauti pinigus. Be to, A. D., kaip G. P. įgaliotas atstovas, veikdamas pagal 2004 m. birželio 7 d. įgaliojimą, sudarė jau minėtą 2004 m. birželio 29 d. G. P. natūra grąžintų patalpų, esančių ( - ), pirkimo pardavimo sutartį.
    1. Nuteistasis A. D., apklaustas teisiamajame posėdyje, kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, padarytų veikiant pagal G. P. išduotus įgaliojimus, neprisipažino. Jis parodė, kad su D. P. susipažino, kai kartu studijavo ( - ) teisės fakultete. Jie artimai bendravo, santykiai buvo geri. Po studijų, kurias baigė 1982 metais, kurį laiką nebendravo, santykius atnaujino 1999 metais. Bendraudamas su D. P. ir jo sutuoktine išsiaiškino, kad jų seneliai ( - ) turėjo nekilnojamojo turto. Tuomet jie pradėjo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą. Tačiau, norint atkurti nuosavybės teisę, reikėjo turėti Lietuvos Respublikos pilietybę. Ją įgijo D. P. brolis G. P.. 2003 metais jis, turėdamas G. P. įgaliojimą, kurį patvirtino konsulas ( - ), ėmėsi veiksmų, kad P. būtų atkurtos nuosavybės teisės. Tuo metu jis jau buvo įrašytas į praktikuojančių advokatų sąrašą, tačiau turėjo mažai patirties, todėl pagalbos kreipėsi į savo pažįstamą R. S.. Pastarasis supažindino jį su E. N., o šis – su ( - ) tarybos nariu. Taip jis pradėjo bendrauti su ( - ) politikais P. nuosavybės teisių atkūrimo klausimu ir pasiekė, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į P. senelių turtą – pastatą ( - ). Pastatas buvo labai brangus, tačiau P. nebuvo reikalingas, nes jį reikėjo prižiūrėti, administruoti. Dėl to P. nutarė pastatą parduoti. Šiuo tikslu G. P. parašė jam įgaliojimą ir jis tą pastatą 2004 metais pardavė. Objektas nebuvo patrauklus, nes buvo užimtas ten dirbančių įstaigų, jas iškeldinti buvo nerealu. Pastatą jis pardavė už 180 000 JAV dolerių (720 000 litų), tačiau sandorio sudarymo dieną jis tos sumos iš pirkėjų negavo, todėl su P. sutarė, kad ta suma jiems bus grąžina pinigais, gautais iš pastato nuomos, ir jie tuos pinigus per kurį laiką gavo. Už pastato nuomą surinktus grynuosius pinigus jam perduodavo vienas iš naujųjų savininkų, t. y. E. N., o jis lygiomis dalimis tuos pinigus įnešdavo į brolių sąskaitas. Vėliau jis pats su žmona perpirko S. nupirktą pastato dalį, kurią 2010 metais pardavė savo seseriai L. S., gyvenančiai Kanadoje, nes tuo metu jam reikėjo pinigų. Gal 2006 m. gruodžio pabaigoje G. P. į jo einamąją sąskaitą AB SEB banke buvo išmokėta 711 000 Lt piniginė kompensacija, kuri pateko. Kodėl šie pinigai buvo pervesti į kitą sąskaitą neprisimena, bet viskas buvo daroma su G. P. žinia. Jis pats 711 000 litų sumos negavo, 585 000 Lt nuėmimo aplinkybių neprisimena, tikriausiai tai buvo padaryta P. prašymu. Jam yra žinoma, kad D. P. turi banko sąskaitą Didžiojoje Britanijoje, taigi, jis, pinigus pavertęs svarais, galėjo juos perkelti į tą sąskaitą. Taip pat nežino, kaip atsirado 48 banko sąskaitos. Maždaug 2000 metais, kai D. P. buvo atvykęs su šeima pirmajam vizitui į Lietuvą, jis supažindino D. P. su R. S., dirbusiu SEB banko ( - ) skyriuje, jie tapo gerais pažįstamais. D. P. tą kartą atidarė sąskaitą banke, nors buvo ( - ) pilietis. Taip pat R. S. pagelbėjo D. P. 2005 metais, kai šis su šeima buvo atvykęs į Lietuvą. Jo žiniomis, P. buvo vadinami personalinės bankininkystės klientais, turėjo savo vadybininkus. Sąskaitose atsiradus pinigams, vadybininkai skambindavo jam (A. D.) ir klausdavo, kur padėti tuos pinigus. P. visuomet sutikdavo, kad pinigai būtų padėti į indėlio sąskaitą. Kiekvieno indėlio pinigai turi atskirą sąskaitą, gal dėl to ir atsirado toks didelis sąskaitų skaičius. Tam tikru metu G. P. į sąskaitą, į kurią jis pageidavo, bet jau kitame banke, buvo išmokėta tam tikra pinigų suma. 2009-2010 m. jis per kelis kartus iš banko sąskaitų nuėmė grynaisiais apie 230 000 litų (vėliau nurodė, kad 422 327,10 Lt), nes to prašė broliai. Jie vis kalbėjo, kad gal kažkuris atvyks pasiimti tų pinigų. 2010 m. liepos mėnesį pas jį į svečius atvyko D. P. su žmona S. P.. Pirmąją jų atvykimo dieną jis perdavė D. P. išgrynintus pinigus, kuriuos šis padėjo į seifą jo namuose. Perduodamas pinigus, jis prašė, kad D. P. parašytų raštelį dėl pinigų gavimo, bet pastarasis atsisakė tai daryti, sakydamas, kad jie yra kaip broliai, negi juo nepasitiki. Be to, D. P., kaip aukštam ( - ) pareigūnui, dėl tokių raštelių galėjo kilti problemų. D. P. turėjo raktą nuo jo buto, nuo seifo, abu su žmona jo (A. D.) automobiliu tą kartą važinėjo į Vilnių, Rygą. Kur padėjo pinigus, kuriuos buvo palikę seife, jis nežino. Jis (A. D.) turėjo brolių įgaliojimus, todėl jų vardu galėjo atlikti banko operacijas, tačiau visas jas atliko su brolių P. žinia. Grąžinant pastatus P., jis turėjo 38 000 Lt dydžio išlaidas, todėl iš P. banko sąskaitos paėmė 15 000 litų, kurių pritrūko perkant butą, ir 23 000 litų, kuriuos perdavė M. S. pastarojo paskolai padengti. Šiuos pinigus jis vertino kaip honorarą už atliktą darbą, P. apie tai žinojo ir su tuo sutiko. Konkrečios honoraro sumos jis su P. nebuvo sutaręs, kol santykiai buvo geri, tikėjosi, kad už darbą jam bus atlyginta. Šios pervestos sumos su P. buvo suderintos.
      1. 2010 m. tarp jo ir D. P. bei S. P., tuo metu viešėjusių Lietuvoje, įvyko konfliktas, kurio priežasties jis negali paaiškinti. Po to prieš jį buvo pradėtas civilinis ir baudžiamasis procesai. Jis viską darė pagal brolių įgaliojimus, kuriuos jie jam išdavė gera valia, visus veiksmus dėl nekilnojamo turto grąžinimo, dėl piniginių reikalų aptardavo su P. ir viską darė taip, kaip jie nurodydavo. Jis suteikė P. visą informaciją tiek dėl pastato grąžinimo natūra, tiek dėl piniginių kompensacijų išmokėjimo. Indėlių sąskaitas jis atidarinėjo su P. žinia, taip buvo naudingiau, nes už pinigus indėliuose būdavo mokamos palūkanos.
      2. Įgaliojimo pavyzdį siuntė į ( - ) konsului. Jo paprašė padėti atkurti nuosavybės teises ir prašė įgaliojimo pavyzdžio. Iš viso buvo keturi įgaliojimai. Pirmame nebuvo tam tikro veiksmo, apie kurį jis ranka parašė ir faksu išsiuntė nukentėjusiajam. Antras, trečias ir ketvirtas įgaliojimai atsirado, nes baigėsi įgaliojimo terminai. Visiems įgaliojimams buvo būtinybė. Jis P. telefonu teikė visą informaciją apie tai, kad buvo atkurta nuosavybės teisė, apie visas aplinkybes jiems sakė. 2001 m. gruodžio mėn. P. siuntė „C“ laikraštį, kad jie žinotų, jog natūra pastatų neatgaus, bet ne tam, kad juos suklaidintų (t. 18, b. l. 183-187, 198).
      3. Ikiteisminio tyrimo metu A. D., apklaustas kaip specialusis liudytojas ir kaip įtariamasis, taip pat parodė, kad visus savo įsipareigojimus P. pagal išduotus įgaliojimus įvykdė pilnai ir jokios žalos pastariesiems nepadarė. Brolius P. informavo apie visus ( - ) savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Patalpas, kurios G. P. buvo grąžintos natūra, pardavė brolių pageidavimu ir už jas pilnai su jais atsiskaitė pinigais, gautais už parduotų patalpų nuomą. Patalpas pardavė už 180 000 JAV dolerių (720 000 litų). Kad nereikėtų imti banko paskolos, jis sutarė, jog pinigus už parduotas patalpas P. grąžins per 4 metus iš pinigų, gautų už nuomą. T. y. susitarė, kad patalpas parduos (tik pardavimo metu nebuvo sumokėti pinigai ir pirkimo pardavimo sutartyje buvo numatyta mažesnė pardavimo suma), po to jas išnuomos savivaldybei ir iš gautos nuomos P. jis atiduos visą jiems priklausančią sumą. Po pastato pardavimo jis buvo išnuomotas savivaldybei, kuri turto savininkams mokėjo numos mokestį, apie 15 000 litų kas mėnesį. Tuos pinigus jis, pavertęs į dolerius, kas mėnesį pervesdavo į abiejų brolių sąskaitas AB SEB banke, t.y. kiekvienam po 2000 JAV dolerių kas mėnesį, ir tai darė iki 2008 metų, tai patvirtina pinigų įnešimo kvitai. Visas operacijas su G. P. išmokėtomis kompensacijų piniginėmis lėšomis atliko su brolių P. žinia, vykdydamas jų nurodymus. 711 000 Lt gautą kompensaciją brolių P. nurodymu paėmė iš banko sąskaitos grynaisiais pinigais ir laikė juos namuose, seife, iki jų atvykimo. Dalį 897 000 litų dydžio kompensacijos, t. y. 400 000 Lt, pervedė į brolių banko sąskaitas SEB banke, likusius pinigus perdavė grynaisiais, kai 2010 m. liepos mėn. pas jį į ( - ) atvyko D. P. su savo sutuoktine. Pinigų pervedimai tarp sąskaitų buvo daromi P. prašymu. Pinigai M. S., taip pat UAB „A“ (duomenys pakeisti) už jo paties perkamą butą iš P. sąskaitų buvo pervesti su pastarųjų žinia, tuos pinigus jis iš P. pasiskolino ir šią skolą jiems vėliau grąžino (t. 11, b. l. 34-38, 39-41, t. 16, b. l. 171-172). Vėliau, ikiteisminio tyrimo, atliekamo teismui grąžinus baudžiamąją bylą prokurorui dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo ako, metu A. D. jau teigė, kad 15 000 Lt, pervesti UAB „A“, buvo P. užmokestis už jo darbą padedant atgauti patalpas bei gauti kompensaciją. M. S. pervesti pinigai buvo paskolinti, kad šis galėtų sugrąžinti bankui kreditą, šiuos pinigus jis P. grąžino, tik neprisimena kada, kokiu būdu (grynaisiais ar įnešant į banko sąskaitą) ir kokiomis dalimis (t. 16, b. l. 171-172).
      4. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis A. D. parodė, kad 2010 m. D. P. savo namuose grynaisiais pinigais atidavė 700 000 Lt, o 15 000 Lt, kurie buvo pervesti į jo (A. D.) sąskaitą, ir 23 000 Lt, kurie buvo pervesti į M. S. sąskaitą, jis P. grąžino. 585 000 Lt grynaisiais pinigais jis iš banko sąskaitos neėmė, kas šią sumą galėjo paimti, nežino (t. 19, 178-179). Apeliacinio proceso, vykusio Lietuvos Aukščiausiajam Teismui baudžiamąją bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, metu nuteistasis A. D. be aplinkybių, kurias nurodė duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad su broliais P. buvo susitaręs, jog pastarieji jam atlygins išlaidas, susijusias su jo veiksmais atkuriant nuosavybės teises, ir sumokės gerą premiją. Konkrečios sumos neaptarė, nes nebuvo konkrečių duomenų, koks yra nekilnojamasis turtas, kokios jis yra vertės bei kiek reikės pastangų ir laiko atkuriant nuosavybės teises. Taip pat A. D. plačiau papasakojo kai kurias kitas byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes. Jis parodė, kad 2003 m. D. P. prašymu jam pradėjus domėtis nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, ( - ) savivaldybėje su juo niekas nesikalbėjo, jo teikiamas advokato orderis jokios galios neturėjo, valdininkai reikalavo įgaliojimo. Apie tai jis papasakojo D. P. ir paprašė, kad jo brolis G. P., kurio pats asmeniškai dar nepažinojo, parašytų jam (A. D.) įgaliojimą atstovauti jo interesus ( - ) savivaldybės administracijoje. Po kurio laiko P. paprašė atsiųsti įgaliojimo tekstą. Jis (A. D.) įgaliojimo tekstą P. išsiuntė faksu, prieš tai išvertęs jo turinį į rusų kalbą žodžiu telefoninio pokalbio metu. Turėdamas įgaliojimą jis vėl ėmėsi veiksmų, vaikščiojo į įvairius savivaldybės skyrius. Tuo metu buvo iškelta daug sąlygų, viena iš jų – įvertinti pastatų pertvarkymą, perstatymą, rekonstrukciją, ar rekonstrukcijos mastai neviršijo tuo metu įstatymuose ar normatyviniuose aktuose nustatytos ribos, nuo kurios nuosavybės teisių atkūrimas tampa neįmanomas. Tuomet jis UAB ,,B“ (duomenys pakeisti) užsakė pastatų vertinimo ekspertizę ir turtas buvo įvertintas, tai buvo 2003 m. kovo mėn. Matydamas, kad klausimas dėl nuosavybės atkūrimo niekaip nesisprendžia, jis pradėjo ieškoti bendravimo su savivaldybės tarybos nariais ir administracijos pareigūnais, prisistatydamas G. P. atstovu. Jam teko įdėti daug pastangų, brolių P. reikalai faktiškai sudarė pusę jo advokato veiklos, nes tai buvo ilgas procesas. Didelių pastangų dėka pagaliau buvo nuspręsta pastatą grąžinti natūra. Laikraščio ,,C“ (duomenys pakeisti) kopiją broliams siuntė, kad jie žinotų, jog vyksta atkūrimo nekilnojamajam turtui procesas. Kai pastatas buvo grąžintas, iškilo klausimas, ką toliau daryti su pastatu, kas jį administruos, prižiūrės. P. nurodė, kad neturi fizinių galimybių administruoti nekilnojamąjį turtą, prašė, kad tai darytų jis (A. D.). Jis atsisakė, nes tai būtų trukdę jo tiesioginei veiklai, ir pasiūlė P. nekilnojamąjį turtą parduoti. Broliai sutiko ir buvo nustatyta kaina – 180 000 JAV dolerių. Kadangi pirmajame įgaliojime nebuvo suteikta teisė parduoti nekilnojamąjį turtą, jis paprašė, kad G. P. įformintų naują įgaliojimą, kuriuo leistų parduoti nekilnojamąjį turtą. Po kurio laiko G. P. jam vėl paskambino ir paprašė įgaliojimo teksto, nes teksto paprašė Lietuvos Respublikos ambasados darbuotojas ( - ). Jis, suradęs įgaliojimo tekstą, jį išsiuntė faksu vienam iš brolių, prieš tai telefoninio pokalbio metu tą tekstą išvertė žodžiu. Po kurio laiko gavo įgaliojimą paštu ir pradėjo ieškoti pirkėjų. Paieškos buvo bevaisės, nes pastatas buvo užimtas vietos valdžios administracijos darbuotojų, kurių iškeldinti, kaip suprato, būtų neįmanoma. Tuomet jis pasiūlė pirkėju tapti R. S., R. S. surado dar du potencialius pirkėjus, kurių jis pats nepažinojo. Tai buvo E. N. ir jo žmona, taip pat K. B.. 2004 m. birželio mėn. buvo sudaryta pirkimo pardavimo sutartis. Už broliams P. priimtiną kainą sutarė, kad atsiskaitoma už nekilnojamąjį turtą bus dalimis. Tokia atsiskaitymo forma ir būdas P. tiko. Nuo 2004 m. lapkričio mėn. jis (A. D.) gaudavo tam tikrą sumą, apie 5 000 JAV dolerių, ją dalindavo pusiau ir įnešdavo į kiekvieno iš brolių P. sąskaitas SEB banke. Tai truko apie 3 metus iki 2007 m., kol buvo išmokėta visa broliams priklausanti suma už nekilnojamąjį turtą. Savivaldybė nuomos mokestį mokėjo pavedimu litais E. N., pastarasis pinigus išgrynindavo, konvertuodavo į JAV dolerius ir perduodavo jam. Kodėl kaip liudytojai apklausti patalpų pirkėjai teigia, kad pinigus už patalpas sumokėjo jam (A. D.) pas notarą sutarties sudarymo metu, negali paaiškinti.
      5. D. P. R. S. iniciatyva buvo priskirtas AB SEB banko Personalinės bankininkystės skyriui kaip VIP klientas, kuris buvo aptarnaujamas atskirai, turėjo savo bankininką vadybininką, dirbusį su juo individualiai. Nuo 2005 m. VIP klientu tapo ir G. P.. Po kiekvieno pinigų įnešimo jis (A. D.) sulaukdavo bankininko skambučio. Jo klausdavo, ką daryti su pinigais. Kadangi pinigų laikymas sąskaitoje nėra naudingas klientams, neatneša pelno, pajamų, bankininkas jam visą laiką siūlydavo suformuoti indėlį ir jis sutikdavo. Tik ikiteisminio tyrimo metu sužinojo ir suprato, kad kiekvienas pinigų įnešimas, nors ir atrodytų, jog yra nelabai ženkli suma – 2500 JAV dolerių, lemdavo atskiros indėlio sąskaitos atidarymą. Jis manė, kad visi jo įnešami pinigai į vieną kiekvieno iš brolių P. kaupiamojo indėlio sąskaitą. Deja, jis klydo, tuo metu jam nepaaiškino, dėl to susidarė įspūdis, kad taip jis norėjo suklaidinti brolius P..
      6. Per tą laikotarpį, kai rūpinosi nuosavybės teisės atkūrimu, turėjo išlaidų, todėl susitarė su P., kad išlaidos bus atlygintos. Už ekspertizę UAB ,,B“ jis mokėjo iš savo lėšų, bet tikslios sumos dabar jau negali pasakyti. Nekilnojamojo turto vertinimas ,,Registrų centre“ taip pat buvo užsakytas jo lėšomis. Vėliau vyko procesas Kauno apygardos administraciniame teisme, jis samdė adv. A. V., už jo dalyvavimą pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame teisme apmokėjo iš savo lėšų. Jis nuolat domėjosi P. reikalais ( - ) savivaldybės administracijoje, ( - ) taryboje. Be to, nukentėjusiajam buvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą ekvivalentine natūra ( - ) su komunikacijomis, kurį nukentėjusysis sėkmingai pardavė, buvo pradėtas žemės gražinimas ( - ) ekvivalentine natūra. Iš viso per 8 metus galėjo susidaryti keli šimtai tūkstančių litų. Iš pradžių jis vedė apskaitą, bet vėliau to nedarė. Raštu sąskaitos, kiek išleido pinigų, P. nepateikė. Jis visą laiką tikėjosi, kad už atliktą darbą ir pasiektą rezultatą bus atsiskaityta ir dėl to atliko veiksmus, atitinkančius P. interesus, įvykdė jų pavedimą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir jie su juo pilnai atsiskaitė. Tai įvyko 2010 m. vasarą, kai D. P. su žmona viešėjo pas jį. Už atliktą darbą jam buvo sumokėta iš sumos, kurią jis saugojo savo namuose ir atvykus perdavė D. P. grynaisiais pinigais. Kokia suma jam buvo sumokėta, jis negali įvardinti, nes kliento ir advokato susitarimas dėl honoraro yra advokato paslaptis. Taip pat 2005 m. iš brolių P. gavo 3000 JAV dolerių užmokestį. Nors turėjo daug išlaidų, jų nefiksavo, nes jo santykiai su D. P. buvo broliški, jis telefonu, o D. P. – ir apsilankius pas jį, žodžiu paaiškino, kokias išlaidas turėjo ir D. P. pilnai su juo atsiskaitė. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių patirtas išlaidas atstatant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, neturi. Taip pat neturi įrodymų, kad 2010 m. rugpjūčio mėn. iš G. P. gavo tam tikrą sumą pinigų. Tam tikras pinigų sumas iš valdomų P. banko sąskaitų jis panaudojo savo asmeniniams interesams, bet tai buvo padaryta žodiniu P. sutikimu. Kokias pinigų sumas pervedė į P. banko sąskaitas ir perdavė grynaisiais pinigais, šiandien jau negali nurodyti, nes neprisimena. Ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo pradėtas, nes įsikišo tretieji asmenys, kurių jis negali įvardinti. Viskas buvo gerai iki 2010 m. rugpjūčio mėn. D. P. su žmona atvyko ir apsigyveno jo bute, jie bendravo, kartu leido laiką. Tam tikru momentu pastarieji išsikraustė į viešbutį ir jie išsiskyrė. Po to dar kelis kartus pasimatė ir tuo jų malonus bendravimas baigėsi, buvo pradėta civilinė byla, o vėliau inicijuotas ir baudžiamasis procesas. Jis apie visus priimtus administracinius aktus telefonu P. informuodavo, o esant reikalui, jų prašymu ar savo iniciatyva, ir siųsdavo jiems dokumentus (t. 21, b. l. 30-38).
    2. Nors A. D. viso proceso metu nuosekliai teigė veikęs išimtinai brolių P. interesais, juos informavęs apie visus su nuosavybės teisių atkūrimu susijusius priimtus administracinius aktus, dalies turto grąžinimą natūra bei išmokėtas atitinkamo dydžio pinigines kompensacijas ir visus veiksmus, įskaitant nekilnojamojo turto pardavimą ir operacijas su piniginėmis lėšomis, atlikęs brolių P. pavedimu arba bent jau su jų žinia, tokie nuteistojo parodymai prieštarauja nukentėjusiojo G. P. parodymams, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir, priešingai nei A. D. parodymai, iš esmės atitiko kitus bylos įrodymus bei jais nustatytas faktines bylos aplinkybes.
    3. Nukentėjusysis G. P. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jo seneliams K. ir L. P. iki karo nuosavybės teise priklausė nekilnojamas turtas ( - ). 2001 m. jam buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Jo brolis D. P. mokėsi ( - ) juridiniame institute kartu su A. D., dirbančiu advokatu ( - ), palaikė ryšius, jo ir paprašė pagalbos tvarkant nuosavybės atkūrimo reikalus. A. D. sutiko suteikti teisinę pagalbą atkuriant nuosavybės teises ir gaunant piniginę kompensaciją už išlikusį nekilnojamąjį turtą. A. D. jam rekomendavo brolis, jis žinojo, kad A. D. dirbo Lietuvos prokuratūroje, teisme, todėl pastaruoju besąlygiškai pasitikėjo ir pasirašydavo visus jo prašomus dokumentus. A. D. dokumentų tekstus jam atsiųsdavo faksu arba paštu, jie buvo surašyti lietuvių kalba, kurios jis pats nemoka, išskyrus keletą atskirų žodžių. Gautus dokumentus jis nuveždavo į ambasadą ir prašydavo patvirtinti tą tekstą, kurį atsiuntė advokatas. Taip jis pasirašė 2003 metų kovo mėn. įgaliojimą, kuriuo įgaliojo A. D. atstovauti jo interesus atkuriant nuosavybės teises į turėtą turtą ( - ). Šis įgaliojimas galiojo iki 2008 m. kovo 1 d. Įgaliojimo tekstą lietuvių kalba A. D. atsiuntė paštu ir faksu, vertimo į rusų kalbą nedarė. Gautą įgaliojimo tekstą jis nunešė į Lietuvos Respublikos ambasadą ( - ) ir paprašė, kad tokiu pačiu tekstu jį patvirtintų. Patvirtintą įgaliojimą jis išsiuntė A. D.. Bendraujant su A. D. pastarasis jam pasakė, kad, norint greičiau gauti kompensaciją, reikia parašyti, jog dalį pastatų jis pageidauja atsiimti natūra, o už likusią dalį patalpų nori gauti kompensaciją. Jis sutiko, nes besąlygiškai pasitikėjo advokatu, ir parašė tokį prašymą. Vėliau A. D. pranešė, kad už senelių turtą galima gauti tik kompensaciją. 2004 m. A. D. atsiuntė paštu laišką, kuriame nurodė, kad reikia surašyti naują įgaliojimą, jame papildomai įrašant „pateikti dokumentus atstatant nuosavybės teises, pasirašyti už jį prašymus ( - ) savivaldybei“, bei atsiuntė visą lietuvių kalba surašytą įgaliojimo tekstą. Toks prašymas jam jokių įtarimų nesukėlė, todėl gautą tekstą nunešė į Lietuvos Respublikos ambasadą ir įgaliojimas vėl buvo patvirtintas. Ambasadoje įgaliojimų vertimų nedarė. Ambasados darbuotojai, tvirtinę įgaliojimus, teigė, kad versti įgaliojimus į rusų kalbą jiems nepriklauso, jie jam įgaliojimų neišvertė ir neišaiškino, kokius įgaliojimus jis suteikia A. D.. Jokių abejonių dėl įgaliojimo teksto jam nekilo, nes pasitikėjo A. D., tai jis nurodė ir ambasados darbuotojams. Net pagalvoti negalėjo, kad įgaliojimo tekste įrašyta teisė parduoti visą nuosavybę ar jos dalį. Teisės parduoti turtą, į kurį atkurta nuosavybės teisė, jis nedavė, apie pastatų perleidimą jie niekada nekalbėjo, nes A. D. teigė, kad patalpų, kuriuose įsikūrusi ( - ) savivaldybės administracija, grąžinti natūra neįmanoma, net atsiuntė laikraštį ir pakomentavo straipsnį, kad ( - )iš šios idėjos juokiasi. 2005 m. A. D. pranešė jo broliui D. P., kad jau pradėjo mokėti dalimis kompensaciją už nekilnojamąjį turtą, į kurį buvo atkuriamos nuosavybės teisės, tačiau apie jokius tuo klausimu priimtus įsakymus jis nekalbėjo, taip pat neįvardino ir galutinės kompensacijos sumos. Jis aiškino, kad Lietuva yra neturtinga valstybė, todėl kompensacija bus mokama nedidelėmis sumomis. 2005 m. rugpjūčio 13 d. kartu su broliu atvyko į Lietuvą ir susitiko su A. D., kuris atnešė jiems grynuosius pinigus litais kaip dalį kompensacijos už pastatų grąžinimą. Imti grynuosius pinigus jie atsisakė, todėl A. D. atnešti pinigai buvo įnešti į A. D. pagalba AB SEB banke jo ir brolio vardu atidarytas sąskaitas. Į jo brolio sąskaitą buvo įnešta 61 674,92 Lt, o į jo paties sąskaitą buvo įnešta 10 000 JAV dolerių (27 678 Lt), dar 12 000 JAV dolerių (33 265 Lt) buvo įnešta į jo kortelės sąskaitą. A. D. jiems kaip dalis kompensacijos perduota suma, palyginti su sumomis, mokamomis ( - ), pasirodė pakankamai solidi, jis nežinojo, kad Lietuvos valstybė turi galimybę išmokėti gerokai didesnes sumas. Pinigus, kurie buvo įnešti į kortelės sąskaitą, gavo, nes ja galėjo naudotis ir ( - ), o pinigų, įneštų į Lietuvoje atidarytą sąskaitą, negavo. A. D. jiems paaiškino, kad bus išmokėtos dar kelios piniginės kompensacijos. Susitikimo metu jie prašė A. D. pateikti kokius nors savivaldybės dokumentus dėl kompensacijų, tačiau pastarasis atsakė, kad tokių dokumentų neturi. Taip pat šio vizito Lietuvoje metu A. D. pasiūlė nueiti pas notarą. Nors tuo metu dar galiojo ankstesni A. D. išduoti įgaliojimai, pastarasis nurodė, kad jam reikalingas Lietuvoje patvirtintas įgaliojimas atstovauti jo (G. P. teises). Tuomet su A. D. nuvyko pas jo nurodytą notarą V. L. ir pasirašė 2005 m. rugpjūčio 18 d. įgaliojimą. Šis įgaliojimas buvo surašytas lietuvių kalba ir nebuvo išverstas į rusų kalbą. Kadangi jis vis dar pasitikėjo A. D., tai nereikalavo, kad jam išverstų minėtą įgaliojimą. Tuo pat metu ir jo brolis D. P. pasirašė įgaliojimą A. D. atstovauti jo teises, kad šis galėtų iš jo sąskaitos pervesti gautas kompensacijų pinigines lėšas į žmonos S. P. sąskaitą. Tą pačią dieną pas notarą V. L. buvo surašytas ir jo (G. P.) testamentas, kurį notaras jam žodžiu išvertė į rusų kalbą ir išaiškino jo pasekmes ir sąlygas, tačiau pas notarą grojo muzika, jis prastai girdėjo, ką jam sakė notaras. Tą kartą jiems besilankant ( - ), A. D. nepasakė, kad dalis senelių namų jiems grąžinta natūra. 2004 m. iš ( - ) savivaldybės jokių dokumentų, kad yra atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, taip pat nebuvo gavęs. A. D. aiškino, kad bus išmokama kompensacija ir ją jau pradėjo mokėti dalimis. 2008 metais A. D. buvo jam atsiuntęs pasirašyti dar vieną įgaliojimą, paaiškino, kad jam tokio įgaliojimo reikia. Nieko neįtardamas jis vėl Lietuvos Respublikos ambasadoje A. D. atsiųstą įgaliojimą, surašytą lietuvių kalba, kuris nebuvo išverstas, pasirašė, jį patvirtino ir išsiuntė A. D.. 2010 metais paštu gavo ( - ) savivaldybės Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus 2010 m. sausio 28 d. pažymą dėl 897 000 Lt. kompensacijos išmokėjimo. Telefonu teiravosi A. D., ką reiškia ši pažyma, kuri buvo surašyta lietuvių kalba. A. D. nieko konkretaus negalėjo paaiškinti, tik teigė, kad vykdomas dalinis išmokėjimas. Apie šią pažymą jis pranešė broliui D. P., kuris taip pat teiravosi A. D. apie tai, tačiau šis vėl gi nieko nepaaiškino. Tuomet 2010 metų vasarą jo brolis D. P. nuvyko į ( - ), ten paaiškėjo, kad A. D. juos apgavo, t. y. kad dar 2004 metais buvo atkurtos nuosavybės teisės į jų senelių nekilnojamąjį turtą ( - ), ir šis turtas grąžintas natūra, kad patalpų priėmimo perdavimo aktą pasirašė jo įgaliotas asmuo A. D.. Apie šį priimtą administracinį aktą bei patalpų perdavimą nei jis, nei brolis nebuvo informuoti, A. D. tai nuo jų piktybiškai nuslėpė. Taip pat nieko nežinojo apie to pastato pardavimą, nebuvo davę tam sutikimo ir nieko nederino. Dalies pastatų, kuriuose ir toliau dirba ( - ) administracijos darbuotojai, savininkais tapo pats A. D., jo žmona ir dar eilė kitų asmenų. Taip pat sužinojo, kad jo (G. P.) vardu buvo išmokėta kompensacija, viršijanti 1 600 000 Lt. Apie ( - ) savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus bei 711 000 Lt ir 897 000 Lt kompensacijų išmokėjimą A. D. jam nepranešė, jokių su tuo susijusių dokumentų neatsiuntė. Pasinaudojęs jo ir brolio pasirašytais įgaliojimais, advokatas A. D. pagrobė iš jų sąskaitų didžiąją dalį kompensacijos išmokų. Nei jis, nei brolis D. P. nedavė leidimo A. D. naudoti jų pinigus, nedavė nurodymų atidaryti keliolika banko sąskaitų bei nedavė leidimo parduoti nekilnojamąjį turtą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės. Jis nežinojo, kad A. D. jo vardu atidarė tiek daug sąskaitų bankuose, jam buvo žinoma tik apie vieną sąskaitą AB SEB banke, kuri buvo atidaryta 2005 metais jam lankantis Lietuvoje ir į kurią buvo įnešti A. D. jiems su broliu atnešti grynieji pinigai. Pinigai į UAB „A“ bei M. S. sąskaitas taip pat buvo pervesti be jo žinios. Grynaisiais pinigais iš A. D. nebuvo gavęs jokių sumų, jokių nurodymų išgryninti pinigus ir juos laikyti namuose jam nedavė. A. D. apgaule, neišversdamas įgaliojimo teksto, pasinaudodamas jų lietuvių kalbos nemokėjimu, davė pasirašyti 2004 metų įgaliojimą, ir pasinaudodamas šiuo įgaliojimu, neteisėtai užvaldė ir pardavė jo turtą, kurį, kaip vėliau sužinojo, išnuomojo ( - ) savivaldybei. Taip pat A. D. apgaulės būdu užvaldė didžiąją dalį jam priklausančios kompensacijos. Iš visų šių pinigų A. D. jam pervedė ir jis bei jo sūnus I. P. gavo per ( - ) bankus apie 95 000 Lt (I. P. pervesta 20 800 eurų, G. P. į kortelės sąskaitą, kuria jis galėjo disponuoti ( - ) – 12 000 JAV dolerių), panaikinus įgaliojimus A. D., dar jo sąskaitoje buvo likę 243 000 Lt. D. P. tiesiogiai Lietuvoje ir ( - ) gavo apie 320 000 litų. Dėl tokių A. D. veiksmų jis kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu civilinėje byloje dėl pažeistų teisių gynimo, neteisėtai pasisavinto turto grąžinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais.
      1. Dėl A. D. darbo apmokėjimo buvo žodinis susitarimas, kad jis sumokės A. D. vidutinį advokato ( - ) honorarą civilinėse bylose ir papildomai išmokės premiją, kurios dydį jis su broliu turėjo nustatyti po kompensacijos gavimo. Apie kokias nors patirtas išlaidas A. D. jo neinformavo, tik visą laiką sakė, kad „reikalai juda“, kad reikia palaukti ir kompensacija palaipsniui bus išmokėta. Apie administracinį procesą ir jame samdytą advokatą jiems nebuvo žinoma. 2005 m. rugpjūčio mėnesį viešėdami ( - ), perdavė A. D. 3 000 JAV dolerių, kaip užmokestį už darbą, o pilnai atsiskaityti planavo vėliau. A. D. pasakė, kad šios sumos jam pakanka ir kito apmokėjimo, išlaidų padengimo neprašė (t. 10, b. l. 31-37, t. 16, b. l. 140-142, 143-144, 145-146, t. 18, 118-121, t. 19, b. l. 131-137, t. 21, b. l. 8-14).
    4. Iš esmės analogiškas aplinkybes, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, nurodė liudytojas D. P.. Papildomai šis liudytojas paaiškino, kad jis, kaip ir jo brolis G. P., nemoka lietuvių kalbos. Teisės perleisti (parduoti) turtą, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, brolis tikrai nedavė, jis visada žinojo apie visus tvarkomus reikalus tarp A. D. ir jo brolio, jie telefonu kalbėdavosi apie A. D. broliui siunčiamus dokumentus, tik smulkiai detalių neaptarinėjo ir nederino. Į ambasadą tvirtinti įgaliojimų su broliu jis niekada nevyko. Brolis sakė, kad įgaliojimų turinys jam nebuvo išverstas. Kalbos apie pastatų perleidimą tikrai niekada nebuvo, nes A. D. teigė, kad pastatų grąžinti natūra neįmanoma, buvo atsiuntęs laikraščio kopiją, kaip patvirtinimą, kad jiems priklausančių patalpų natūra grąžinti nėra galimybės, tik gauti kompensaciją. Iš brolio pasakojimų žino, jog tam, kad greičiau gauti kompensaciją, reikėjo prašyti dalį turto grąžinti natūra, nors iš tikrųjų to pastato niekas natūra negrąžins, nes ten įsikūrusi savivaldybės administracija ir laikraščiai rašo, kad žmonės juokiasi, jog atsirado kažkoks pretendentas į šį pastatą. D. P. taip pat parodė, kad dar 2001 m. svečiuodamasis Lietuvoje kalbėjosi su A. D. apie tai, kur reikės saugoti pinigus, jei gaus piniginę kompensaciją. Tuomet A. D. pasakė, kad žino gerą banką, kuris nebankrutuos, kad jame galima atidaryti sąskaitą. Jie nuėjo į SEB banką, A. D. pristatė jį SEB banko darbuotojui vardu R. ir tokiomis aplinkybėmis jis atidarė savo vardu sąskaitą banke. 2005 m. A. D. telefonu jam pranešė, kad jau pradėjo dalimis mokėti kompensaciją už nekilnojamąjį turtą, į kurį buvo atkuriamos nuosavybės teisės. Aiškino, kad kompensacija bus mokama dalimis. Tikslios sumos nenurodė, tik kad pinigai bus įnešami į brolio sąskaitą. Kai 2005 m. lankėsi Lietuvoje, į jo sąskaitą buvo įnešta 21 800,19 JAV dolerių (61 674,92 Lt), o į brolio G. P. sąskaitą – 10 000 dolerių (27 678 Lt) bei dar 12 000 JAV dolerių (33 265 Lt) į kortelės sąskaitą. Šiuos pinigus A. D. jiems atnešė grynais kaip dalį savivaldybės išmokėtos kompensacijos už pastatus. Jis (D. P.) iš šių pinigų tarptautiniu pavedimu į žmonos S. P. sąskaitą ( - ) išsiuntė 12 533,54 eurus ir dar 6000 JAV dolerių nusiėmė grynais, daugiau pats jokių veiksmų banke neatliko. A. D. jiems paaiškino, kad dar kompensacijos jiems bus sugražintos per kelis kartus. 2005 m. rugpjūčio 18 d. kartu su A. D. jie nuvyko pas jo nurodytą notarą ir brolis G. P. pasirašė įgaliojimą A. D. atstovauti jo teises. Šis įgaliojimas buvo lietuvių kalba ir jis, kiek jam žinoma, nebuvo išverstas į rusų kalbą, kadangi ir toliau pasitikėjo A. D.. Tą pačią dieną jis pats pasirašė įgaliojimą A. D., kad jis galėtų iš jo sąskaitos, esančios AB SEB banke, vieną kartą per metus pervesti iš kas mėnesį mokamų pinigų sukauptą sumą – 13 000 eurų – į jo žmonos S. P. sąskaitą, teisės A. D. disponuoti kitais jo sąskaitoje esančiais pinigais jis nesuteikė. 2005-2010 metais jam teko keletą kartų bendrauti su A. D. telefonu dėl išmokamų kompensacijų. A. D. nieko konkretaus nepasakydavo, tik teigdavo, kad „reikalai vyksta“. Kiek jam žinoma brolis G. P. kelis kartus prašė A. D., kad šis iš brolio vardu atidarytos sąskaitos Lietuvoje, AB SEB banke, pagal įgaliojimą pervestų į sūnaus I. P. sąskaitą įvairias pinigų sumas.
      1. Kai 2010 m. brolis gavo iš savivaldybės laišką, kuriame buvo nurodyta 897 000 litų suma, jie pasimetė, nes tokios sumos nebuvo gavę. Tuomet jis parašė A. D. elektroninį laišką, kuriame nurodė, kad gavo dokumentą, kuriame įrašyta minėta suma, ir paprašė A. D., kad jis išverstų, kas tame dokumente parašyta. Atsakymo iš A. D. negavo, telefonu A. D. jam taip pat nieko nepaaiškino. Tuomet 2010 metų vasarą su žmona nuvyko į ( - ) pasiaiškinti dėl kompensacijų ir išsiaiškino, kad A. D. jį su broliu apgavo. Iš pradžių jie apsistojo pas A. D., viskas buvo gerai, iki nuėjo į banką. Kai banke paprašė atspausdinti jo ir brolio sąskaitų išrašus, jam vertėjavęs A. D. pasimetė, kažką kalbėjo su banko darbuotoja, ragino jį ateiti į banką vėliau ar kitą dieną. Jis sunerimo. Kitą dieną parodė A. D. savivaldybės raštą, jis jį jam vertė pažodžiui, minėjo, kad rašte rašoma, kad bus mokama dalimis. A. D. sakė palaukti, kad pasikeis valdžioje partija ir viskas bus gerai. Kitą dieną į banką jis nuėjo vienas, nes A. D. eiti atsisakė. Tuomet su žmona nutarė viską išsiaiškinti. Apsilankius ( - ) savivaldybėje paaiškėjo, kad dar 2004 metais buvo atkurtos nuosavybės teisės į jų senelių nekilnojamąjį turtą ( - ), ir jis grąžintas natūra, kad patalpų priėmimo perdavimo aktą pasirašė G. P. įgaliotas asmuo A. D., kad patalpos parduotos ir priklauso A. D. bei kitiems asmenims, įskaitant R. S., su kuriuo A. D. buvo supažindinęs jį banke. Taip pat sužinojo, kad broliui G. P. buvo išmokėta kompensacija, viršijanti 1 600 000 litų, kad 711 000 Lt suma kažkur prapuolė, kad visus dokumentus savivaldybė siuntė A. D..
      2. 2010 metais vasarą SEB banke ( - ) sužinojo, kad jo sąskaitoje yra pinigų, kuriuos pagal įgaliojimą įnešė A. D.. Šie pinigai buvo paversti JAV doleriais, t. y. 98 013,47 JAV dolerių (261 438,23 Lt), juos persivedė į savo sąskaitą, esančią ( - ) banke, dar 2010-07-20 6 000 Lt nusiėmė grynais. Kai 2010 m. liepos mėnesį buvo Lietuvoje, A. D. jam jokių pinigų grynais neperdavė, grynais pinigais iš A. D. nei jis, nei jo brolis niekada neėmė. Apie brolio vardu atidarytą sąskaitą Dnb Nord banke ar sąskaitas kituose bankuose nei jis, nei jo brolis nežinojo. Jokių nurodymų gautas kompensacijas paimti iš banko sąskaitų ir perduoti grynaisiais pinigais A. D., taip pat pervesti lėšas į terminuotų indėlių sąskaitas nei jis, nei G. P. nedavė, dėl ko pinigai buvo perkėlinėjami iš vienos sąskaitos į kitą nežino. Apie pervedimus už A. D. butą ir pastarojo žentui M. S. sužinojo tik susipažinęs su specialisto išvada. Iš visų gautų pinigų (kompensacijų) A. D. jo broliui G. P. bei pastarojo sūnui I. P. į ( - ) bankus pervedė apie 90 000 Lt – 95 000 Lt, o jis tiesiogiai Lietuvoje ir ( - ) iš tų pačių lėšų, iš kurių į bankų sąskaitas kaip kompensaciją buvo pravedęs A. D., gavo 326 945,03 Lt. Taip A. D. apgaulės būdu užvaldė didžiąją dalį jo broliui priklausančios kompensacijos ir be jo sutikimo ir valios pasisavino sau dalį patalpų, o kitas patalpas neteisėtai perleido tretiesiems asmenims. Kai jau kilo įtarimas dėl A. D. sukčiavimo, jis pradėjo įrašinėti tarpusavio pokalbius su A. D.. Pokalbių metu vis teiravosi A. D., kaip jis ruošiasi atlyginti padarytą žalą. Pastarasis vis aiškino, kad viską grąžins, bet iki šiol to nepadarė.
      3. Dėl atlyginimo A. D., kalbėjosi su broliu, kad kai gaus kompensaciją, dalį jos duos ir A. D.. A. D. pasakė, kad už darbą sumokės. 2005 m. viešėdami Lietuvoje jie sumokėjo A. D. už darbą 3000 JAV dolerių. Su broliu aptarė, kad priklausomai nuo to, kokį darbą atliks A. D., sumokės jam dar kažkokią tai sumą ir, priklausomai nuo gautos kompensacijos, dar sumokės padorią premiją. Konkrečios sumos, kurią duos už advokato paslaugas, nebuvo sutarę, nes nebuvo aiški kompensacijos suma. Pavyzdžiui, ( - ) jų mama buvo represuota ir iš jos buvo atimtas trijų kambarių butas. Už tai ji gavo vieno kambario butuką ir už visus prarastus daiktus gavo tik labai mažą piniginę kompensaciją. Jų senelis, kuris turėjo didelį butą ( - ), buvo sušaudytas, ir už šį butą buvo sumokėta dviejų mėnesių močiutės alga. Todėl jie manė, kad ir Lietuvoje gaus tik nedidelę kompensaciją, juo labiau, kad A. D. jiems aiškino, kad Lietuva neturtinga šalis ir didelės kompensacijos jie negaus (t. 10, b. l. 47-55, t. 16, b. l. 153-155, 160-161, t. 18, b. l. 121-123, t. 19, b. l. 169-175, t. 21, b. l. 14-18).
    5. Liudytoja S. P., apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybės aiškino iš esmės analogiškai, kaip ir nukentėjusysis G. P. bei liudytojas D. P.. Ji patvirtino, kad 2005 m. rugpjūčio 13 d. kartu su savo vyru D. P. ir jo broliu G. P. buvo atvykusi į Lietuvą, ten susitiko su A. D., kuris jiems atnešė maišelį grynųjų pinigų. Tai buvo didelė pinigų suma. Grynųjų pinigų broliai neėmė, tuomet A. D. pinigus nešė į SEB banką, kur buvo atidarytos sąskaitos abiejų brolių vardu. Ji matė, kad į jos vyro sąskaitą buvo įnešta 21 800,19 JAV dolerių (61 674,92 Lt), o į jos vyro brolio sąskaitą – 10 000 dolerių (27 678 Lt), į kortelės sąskaitą įnešta dar 12 000 dolerių (33 265 Lt). A. D. paaiškino, kad tai pinigai, kuriuos jiems išmokėjo kaip dalį kompensacijos už pastatus, taip pat nurodė, kad jiems bus išmokėtos dar kelios kompensacijos. Tą pačią dieną jie atsiskaitė su A. D. – perdavė jam 3000 JAV dolerių už darbą. Apie tai, kad dalis vyro senelių namų G. P. grąžinta natūra, A. D. jiems tą kartą nepasakė. Jis pasakė, kad bus išmokama kompensacija ir ją jau pradėjo mokėti dalimis. A. D. nuolat sakydavo, kad tuose namuose dirba ( - ) administracijos darbuotojai, kad niekas jų iš tų pastatų nekraustys ir kad už šias patalpas priklauso tik kompensacija. Tik vėliau sužinojo, kad dalies pastatų, kuriuose ir toliau dirba ( - ) administracijos darbuotojai, savininkais tapo A. D., jo žmona R. D. ir kiti asmenys. Taip pat, jiems viešint Lietuvoje, ji dalyvavo pasirašant įgaliojimus pas notarą. Tą dieną, kaip ji suprato, A. D. su notaru, kuris buvo geras jo pažįstamas, buvo iš anksto aptarę, kokius reikia atlikti veiksmus, todėl buvo forminami įgaliojimai ir G. P. testamentas. Ji taip pat buvo notaro kabinete. Tuo metu grojo muzika, girdimumas nebuvo labai geras, buvo verčiamas G. P. testamentas, o įgaliojimo tekstas nebuvo verčiamas. 2010 metų vasarą ji kartu su vyru nuvyko į ( - ) pasiaiškinti dėl kompensacijų ir tuomet išsiaiškino, kad A. D. jos vyrą ir jo brolį apgavo. Jiems apsilankius ( - ) savivaldybėje paaiškėjo, kad dar 2004 metais buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos vyro ir G. P. senelių nekilnojamąjį turtą ir patalpos buvo grąžintos natūra. Apie priimtą administracinį aktą bei patalpų perdavimą nei jos vyras, nei jo brolis nebuvo informuoti, tai nuo jų A. D. nuslėpė. Taip pat sužinojo, kad G. P. vardu per du kartus buvo išmokėta didesnė nei 1 600 000 litų kompensacija. Iš šių pinigų tik maža dalis atiteko G. P. ir jos vyrui (t. 10, b. l. 39-44, t. 18, 124-125, t. 21, b. l. 18-19).

9Dėl sukčiavimo

  1. Nuteistasis A. D. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija nukentėjusiojo G. P., taip pat liudytojų D. P. bei S. P. parodymus, jog jiems nebuvo žinomi nekilnojamojo turto grąžinimo natūra bei šio turto pardavimo faktai, ir teigia, kad bylai aktualiu laiku nukentėjusįjį sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus pagal įgaliojimą atstovavo ne tik A. D., bet ir advokatė D. Žvingilienė, kuri kaip nukentėjusiojo įgaliotas asmuo 2003 m. kovo 31 d. pateikė prašymą pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą iš piniginės kompensacijos į grąžinimą natūra (t. 2, b. l. 99). Šios aplinkybės, apeliantų nuomone, patvirtina, kad nukentėjusysis G. P., o taip pat ir jo brolis D. P., apie galimybę atkurti nuosavybės teises natūra, kaip ir apie savo paties valią keisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, turėjo žinoti iš įgalioto asmens, t. y. advokatės D. Žvingilienės, kuri taip pat privalėjo informuoti nukentėjusįjį apie nuosavybės teisių atkūrimo eigą, o ir pats nukentėjusysis privalėjo ja aktyviai domėtis. Teisėjų kolegija sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo. Visų pirma, kaip matyti iš bylos duomenų, tiek nukentėjusysis G. P., tiek jo brolis liudytojas D. P. gyveno užsienio valstybėje ir nemokėjo lietuvių kalbos. Nors nukentėjusysis turi aukštąjį išsilavinimą, o jo brolis – aukštąjį teisinį išsilavinimą, akivaizdu, kad Lietuvos Respublikoje galiojantys nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai bei šio proceso ypatumai jiems nebuvo žinomi, taigi, nei savarankiškai inicijuoti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nei aktyviai juo domėtis pastarieji negalėjo. Dėl to nuosavybės teisių atkūrimo klausimų sprendimą jie patikėjo A. D., kuriuo pasitikėjo tiek dėl jo ir D. P. dar nuo studijų laikų susiklosčiusių asmeninių santykių, tiek ir dėl to, kad pastarasis buvo Lietuvoje praktikuojantis teisininkas. Broliai P. žinojo, kad nuteistasis dirbo Lietuvos policijoje, prokuratūroje, teisme, vėliau buvo įrašytas į praktikuojančių advokatų sąrašą. Be to, nukentėjusiojo G. P. ir liudytojo D. P. parodymai patvirtina, kad ir su advokate D. Žvingiliene, atstovavusia G. P. civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo, jų bendravimas faktiškai vyko ir dokumentai buvo perduodami ne tiesiogiai, bet per nuteistąjį A. D.. Iš nukentėjusiojo G. P. ir jo brolio liudytojo D. P. parodymų taip pat matyti, kad pastarieji faktiškai atgauti jų seneliams priklausiusį turtą natūra nepretendavo, juos tenkino piniginė kompensacija už šį turtą, o ir nuteistasis A. D. jiems ne kartą sakė, kad nuosavybės atkūrimas natūra yra neįmanomas, nes jų seneliams priklausančiuose pastatuose yra įsikūrusi ( - ) savivaldybės administracija, buvo atsiuntęs tai patvirtinantį straipsnį, išspausdintą laikraštyje „C“. Tačiau tuo pačiu A. D. G. P. nurodė, kad norint paskubinti kompensacijų išmokėjimą, reikia teikti savivaldybei prašymą dalį nuosavybės grąžinti natūra. Šias aplinkybes patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui pateikti A. D. G. P. siųsto laiško bei prašymo pavyzdžio kopijos (t. 20, b. l. 175-180). Būtent dėl to, siekdamas, kad piniginių kompensacijų išmokėjimas įvyktų greičiau, nukentėjusysis G. P. surašė konsulinio pareigūno patvirtintą 2003 m. vasario 17 d. prašymą ( - ) savivaldybės valdybai, kuriame nurodė keičiantis nuosavybės teisių atstatymo būdą į pastatus, esančius ( - ), iš piniginės kompensacijos į pastatų grąžinimą natūra, o nuosavybės teisių atstatymo būdą į pastatą, esantį ( - ), paliekantis tą patį (t. 3, b. l. 42). Nukentėjusysis G. P. taip pat parodė, kad 2003 metais, kai A. D. buvo įrašytas į praktikuojančių advokatų sąrašus, pastarasis įtikino jį atsisakyti advokatės D. Žvingilienės paslaugų ir visus nuosavybės teisių atkūrimo reikalus apsiėmė spręsti pats vienas. Byloje esančios ( - ) savivaldybės pateiktų G. P. nuosavybės teisių atkūrimo bylų kopijos taip pat patvirtina, kad po to, kai 2003 m. balandžio 1 d. nuteistasis A. D. pateikė ( - ) savivaldybei jam G. P. išduotą 2003 m. kovo 4 d. įgaliojimą, advokatė D. Žvingilienė jokių veiksmų G. P. nuosavybės teisių atkūrimo procese nebeatliko (t. 2, b. l. 59-176, t. 3, b. l. 1-116, t. 4, b. l. 47-150). Taigi, nors advokatė D. Žvingilienė, kaip G. P. atstovė susipažinusi su pastato, esančio ( - ), statybos ir remonto ekspertize, 2003 m. kovo 31 d. pateikė ( - ) savivaldybei prašymą pakeisti nuosavybės teisių atstatymo būdą iš piniginės kompensacijos į patalpų grąžinimą natūra dar ir į pastato ( - ) neprivatizuotas patalpas (t. 2, b. l. 99), vien tai, esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, nepatvirtina, kad minėta G. P. atstovė žinojo apie realią galimybę atgauti nuosavybę natūra ir apie tai ar juo labiau apie faktinį nuosavybės grąžinimą natūra informavo nukentėjusįjį, nes ( - ) savivaldybės administracijos sprendimas atkruti G. P. nuosavybės teises į dalį turėtų pastatų, gražinant juos natūra, buvo priimtas tik 2004 m. vasario 10 d., kai advokatė D. Žvingilienė nuosavybės teisių atkūrimo procese nebedalyvavo. Minėto administracinio akto originalas buvo įteiktas nuteistajam A. D., jam 2004 m. kovo 9 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktu buvo perduotos ir nukentėjusiajam natūra grąžintos patalpos (t. 2, b. l. 154-155, 161-162).
    1. Nukentėjusysis G. P. viso proceso metu teigė, kad nei vieno iš jo A. D. išduotų įgaliojimų tekstas nebuvo išverstas į jam suprantamą rusų kalbą. Liudytojas D. P. taip pat nurodė iš brolio žodžių žinantis, kad Lietuvos Respublikos ambasadoje ( - ) tvirtinami įgaliojimai broliui į rusų kalbą nebuvo išversti. Taip pat D. P. parodė, kad į rusų kalbą nebuvo išverstas ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. Lietuvoje G. P. A. D. išduotas įgaliojimas. Kaip matyti iš bylos, tris G. P. A. D. išduotus įgaliojimus patvirtino Lietuvos Respublikos ambasados ( - ) konsuliniai pareigūnai S. D., A. K. ir A. Š., o vieną, t. y. 2005 m. rugpjūčio 18 d., – Lietuvos Respublikos notaras V. L.. Byloje šie asmenys, išskyrus S. D., buvo apklausti kaip liudytojai. Liudytojas A. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2004 metais dirbo Lietuvos Respublikos ambasadoje ( - ), ėjo pirmojo sekretoriaus pareigas, pagal jas turėjo teisę atlikti notarinius veiksmus. 2004 m. birželio 7 d. G. P. įgaliojimą A. D. patvirtino jis. Tikslių įgaliojimo sudarymo aplinkybių nepamena, nes jau praėjo daug laiko, todėl kategoriškai tvirtinti, kad išvertė įgaliojimo tekstą, negali. Paprastai žmogui, pasirašančiam įgaliojimą, paaiškinamas jo turinys, o jei žmogus nekalba lietuvių kalba, tekstas jam išverčiamas (t. 18, b. l. 154-155). Liudytojas A. Š., ėjęs Lietuvos Respublikos ambasados ( - ) trečiojo sekretoriaus pareigas ir patvirtinęs 2008 m. gruodžio 3 d. G. P. įgaliojimą A. D., parodė, kad įgaliojimo sudarymo metu bendravo su G. P., išvertė jam į rusų kalbą įgaliojimo turinį (t. 16, b. l. 124-125). Liudytojas V. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad notarinių veiksmų atlikimo metu G. P., kaip ir jo broliui D. P., žodžiu išvertė 2005 m. rugpjūčio 18 d. įgaliojimų tekstą (t. 18, b. l. 152-154). Kad žodžiu buvo daromas įgaliojimų teksto vertimas patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu peržiūrėtas ( - ) notarų biuro pateiktas 2005 m. rugpjūčio 18 d. notarinių veiksmų reg. Nr. ( - ) ir ( - ) vaizdo įrašas (t. 18, b. l. 182). Taigi, kaip skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, šie duomenys paneigia nukentėjusiojo G. P., taip pat liudytojo D. P. parodymus, kad tvirtinant G. P. įgaliojimus A. D., šių dokumentų tekstai nebuvo verčiami į G. P. suprantamą rusų kalbą. Kita vertus, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo vertinti kaip nepatikimus kitus nukentėjusiojo G. P. ir liudytojo D. P. parodymus apie byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes, kurie atitinka byloje surinktus įrodymus. Be to, byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad nukentėjusysis G. P. ar liudytojas D. P. būtų suinteresuoti A. D. nepagrįstai apkaltinti sunkių nusikaltimų padarymu. Nuteistasis A. D., duodamas parodymus, kaip galimą nukentėjusiojo G. P. bei jo brolio D. P. suinteresuotumą patvirtinančią aplinkybę paminėjo 2010 m. vasarą tarp jo ir D. P. bei pastarojo sutuoktinės kilusį konfliktą, tačiau jokių konkrečių šio konflikto kilimo priežasčių ar paties konflikto aplinkybių, kurias būtų galima įvertinti šiuo aspektu, nenurodė. Taip pat A. D. paminėjo trečiųjų asmenų įsikišimą, tačiau nei šių asmenų, nei kokių nors su jais susijusių aplinkybių, kurios galėtų būti svarbios įvertinant brolių P. poziciją A. D. atžvilgiu, taip pat neįvardino.
    2. Baudžiamojoje byloje esančių G. P. nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų kopijos patvirtina, kad 2004 m. vasario 10 d. ( - ) savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. ( - ), kuriuo G. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į turėtų pastatų ( - ) 498,233 kv. m bendrojo ploto negyvenamąsias patalpas ir ( - ) 117,12 kv. m bendrojo ploto gyvenamąsias patalpas, grąžinant jas natūra, originalas buvo įteiktas G. P. įgaliotam asmeniui A. D.. Pastarajam 2004 m. kovo 9 d. ( - ) savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktu minėtos patalpos buvo perduotos (t. 2, b. l. 154-155, 161-162). 2004 m. vasario 12 d. ( - ) savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. ( - ) kopija buvo išsiųsta G. P. gyvenamosios vietos adresu, tačiau byloje esančiame ( - ) savivaldybei grąžintame pranešime apie įteikimą yra tik 2004 m. kovo 1 d. ir 3 d. ( - ) pašto antspaudai, patvirtinantys, kad savivaldybės išsiųsti dokumentai buvo gauti ( - ) pašte. Tačiau jokių duomenų, patvirtinančių, kad šie dokumentai buvo įteikti adresatui G. P., jame nėra – grafa apie dokumentų įteikimą adresatui tuščia (t. 2, b. l. 157-158). ( - ) paštas į užklausimą dėl šių dokumentų įteikimo adresatui, t. y. G. P., atsakė, kad duomenys apie tai, pasibaigus jų saugojimo terminui, buvo sunaikinti (t. 9, b. l. 150-151). Minėtas 2004 m. kovo 9 d. ( - ) savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktas, kaip ir kiti su šiuo turtu susiję dokumentai, G. P. siunčiami nebuvo, jie buvo įteikti arba išsiųsti tik jo įgaliotiniui A. D.. Be to, iš nukentėjusiojo G. P. parodymų bei jo atstovės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad jau po to, kai buvo priimtas minėtas 2004 m. vasario 10 d. administracinis aktas dėl dalies turto grąžinimo G. P. natūra ir šis turtas perdavimo ir priėmimo aktu buvo perduotas A. D., pastarasis, teigdamas, jog jam reikalingas naujas papildytas įgaliojimas, išsiuntė G. P. rusų kalba parašytą laišką. Šiame laiške nuteistasis nurodė, kad G. P. turėtų įforminti naują įgaliojimą, papildytą įgaliojimais pateikti jo vardu dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, ir pasirašyti už jį prašymus ( - ) savivaldybei. Kai tuo tarpu A. D. G. P. atsiųstame įgaliojimo tekste lietuvių kalba, kurio pagrindu buvo surašytas 2004 m. birželio 7 d. G. P. įgaliojimas A. D., papildomai buvo įrašyti ne minėtame laiške nurodyti įgaliojimai, o įgaliojimai atstačius nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gauti jo vardu nuosavybės dokumentus, juos registruoti valstybės įmonėje Registrų centre, atlikti kitus su nuosavybės įteisinimu susijusius veiksmus, parduoti bet kuriam pirkėjui visą turtą, į kurį atstatytos nuosavybės teisės Lietuvos Respublikoje, ( - ), kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų (t. 1, b. l. 136, 137, 141). Pažymėtina, kad minėto rusų kalba surašyto laiško autorystės, kaip ir įgaliojimo teksto su įgaliojimais įteisinti nuosavybę bei parduoti turtą siuntimo G. P., nuteistasis A. D. neneigė, aiškino minėtame laiške nukentėjusiajam nurodęs tas aplinkybes, kurios, jo manymu, buvusios reikšmingos. Taigi, pirmiau aptartų aplinkybių kontekste visiškai įtikinamas yra nukentėjusiojo G. P. aiškinimas, kad jis apie sprendimą atkurti nuosavybės teises į dalį jo seneliams priklausančių pastatų grąžinant juos natūra nieko nežinojo, nes pranešimo iš savivaldybės negavo, o A. D. šias aplinkybes nuo jo nuslėpė. Suklaidintas nuteistojo tiek dėl nuosavybės grąžinimo natūra negalimumo, tiek dėl įgaliojimo papildymų turinio, jis nesuvokė, jog pasirašydamas 2004 m. birželio 7 d. įgaliojimą, suteikė A. D. teisę parduoti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą. O ir vėliau, pasirašydamas kitus iš esmės analogiško turinio įgaliojimus ir nežinodamas apie natūra grąžintą nekilnojamąjį turtą, neatkreipė į šią aplinkybę reikiamo dėmesio. Juolab, kad kaip jau minėta, nukentėjusysis G. P. A. D. visiškai pasitikėjo, todėl manė, kad visi jo prašomi dokumentai yra būtini tikslui pasiekti, t. y. atkurti nuosavybės teises į senelių turtą ir gauti už jį piniginę kompensaciją. Be to, ir liudytojas A. K., tvirtinęs minėtą 2004 m. birželio 7 d. įgaliojimą, į kurį pirmą kartą buvo įrašyti įgaliojimai A. D. parduoti visą turtą, į kurį atstatytos nuosavybės teisės, negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad nukentėjusiajam G. P. rusų kalba išsamiai paaiškino visų įgaliojime įrašytų A. D. suteikiamų teisių turinį ir pasekmes.
      1. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusiojo G. P. brolis bei pastarojo žmona liudytoja S. P. yra teisininkai. Kita vertus, G. P. ir jo brolis su sutuoktine gyvena skirtinguose ( - ) miestuose (G. P. ( - ), o D. P. ir S. P. – ( - )). Kaip matyti iš G. P. ir D. P. parodymų, jie apie A. D. pastangų dėka vykstantį nuosavybės teisės atkūrimo procesą tarpusavyje nuolat bendravo, tačiau iki smulkmenų visko neaptarinėjo, A. D. siunčiamų įgaliojimų tekstų G. P. broliui neperduodavo ir jų vertimų į rusų kalbą nedarė, tvirtinant 2004 m. birželio 7 d. įgaliojimą D. P. nedalyvavo. D. P. ir jo sutuoktinė S. P. 2015 m. rugpjūčio 18 d. dalyvavo pas notarą V. L. tvirtinant G. P. įgaliojimą, kurio tekstas iš esmės buvo analogiškas 2004 m. birželio 7 d. įgaliojimui, tačiau tuo atveju, jei pastarieji nesitikėjo, kad turtas gali būti grąžintas natūra, ir nežinojo, kad faktiškai tai jau buvo padaryta, natūralu, kad ir jie, nors ir būdami teisininkai, į G. P. įgaliojimo tekste įrašytus įgalinimus A. D. įteisinti nuosavybę bei parduoti turtą, neatkreipė reikiamo dėmesio.
    3. Vertindama iš esmės priešingas nuteistojo ir nukentėjusiojo bei paminėtų jo šeimos narių pozicijas dėl šioje byloje tiriamų aplinkybių, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. D., pateikdamas G. P. įgaliojimo, papildyto teisėmis įteisinti nuosavybę ir parduoti turtą, į kurį atstatytos nuosavybės teisės, tekstą, šiame įgaliojime turto, kurį įgaliojama įteisinti ir parduoti, nekonkretizavo, nors tuo metu jau gerai žinojo, koks konkretus nekilnojamasis turtas natūra grąžintas nukentėjusiajam. Be to, bylos duomenimis, G. P. natūra grąžintos patalpos buvo parduotos 2004 m. birželio 29 d., t. y. praėjus tik kiek daugiau nei trims mėnesiams nuo jų perdavimo nukentėjusiojo įgaliotam asmeniui (2004 m. kovo 9 d.), už 300 000 Lt, t. y. už gerokai mažesnę kainą, nei VĮ Registrų centro nustatyta vidutinė šių patalpų rinkos vertė (487 214 Lt), nors šios patalpos buvo pačiame ( - ) miesto centre ir jau tuo metu buvo aišku, kad yra galimybė jas išnuomoti tose patalpose įsikūrusiai ( - )savivaldybės administracijai ir, iš esmės nesirūpinant šio turto administravimu, per kelis metus vien iš nuomos gauti pajamas, savo dydžiu siekiančias minėtą VĮ Registrų centro nustatytą kainą. Šias aplinkybes patvirtina tiek byloje esanti jau 2004 m. rugsėjo 23 d. tarp naujųjų patalpų savininkų ir ( - ) savivaldybės administracijos sudaryta ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis su vėlesniais sutarties pakeitimais (sutartis sudaryta penkeriems metams, vėliau pratęsta dar trejiems metams, nuomos mokestis 29,50 Lt už 1 kv. m per mėnesį, patalpų savininkams neįsipareigojant atlikti jokių administravimo, patalpų priežiūros, einamojo remonto ar panašių darbų) (t. 1, b. l. 122-125), tiek liudytojo E. N. parodymai apie investavimo į minėtą nekilnojamąjį turtą tikslą – gauti pajamų iš šio turto nuomos. Akivaizdu, kad ta pati priežastis lėmė tai, jog ir pats A. D., nors ir gerokai vėliau, t. y. 2008 m. rugsėjo 4 d., dalį šio turto perpirko iš S. S. ir M. E. S. (t. 16, b. l. 191-197). Nekyla abejonių ir dėl to, kad apie galimybę gauti geras pajamas iš patalpų nuomos dar iki 2004 m. birželio 7 d. G. P. įgaliojimo išdavimo, o tuo labiau iki 2004 m. birželio 29 d. nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties sudarymo žinojo ir nuteistasis A. D., kuris, kaip pats nurodė, dėl šio turto grąžinimo nuolat neformaliai bendravo su ( - ) savivaldybės politikais, ir kuris, jei būtų veikęs kaip sąžiningas įgaliotinis, apie tai būtų informavęs turto savininką G. P.. Nors, kaip jau minėta, nukentėjusysis ir jo brolis faktiškai atgauti nekilnojamąjį turtą natūra nepretendavo, tačiau labai abejotina, kad žinodami apie grąžintą nekilnojamąjį turtą natūra ir apie galimybę iš šio turto gauti nemenkas pajamas, broliai P. būtų išreiškę valią tokį nekilnojamąjį turtą parduoti skubotai, mažesne nei vidutinė rinkos vertė kaina, be to, dar ir šią sumą jiems sumokant ne iš karto, o per keletą metų, ir dėl tokio pinigų išmokėjimo nesudarant jokių rašytinių susitarimų su jiems visiškai nepažįstamais šio turto pirkėjais. A. D. aiškinimas, kad jis 2004 m. birželio 29 d. pirkimo pardavimo sutartyje savo parašu patvirtino pinigų gavimą už jam asmeniškai nepriklausantį nekilnojamąjį turtą, nors faktiškai pinigų negavo, o su naujaisiais savininkais, kurių dalies ir pats dorai nepažinojo, sudarė žodinį susitarimą dėl pinigų už šį turtą išmokėjimo, kas mėnesį mokant iš gaunamų nuompinigių, taip pat prieštarauja elementariai logikai. Be to, tokį nuteistojo aiškinimą paneigia nuoseklūs liudytojų E. N., jo sutuoktinės N. N., taip pat K. K. (buvusi B.) parodymai, kad pinigus už nekilnojamąjį turtą, kurį jie įsigijo pagal 2004 m. birželio 29 d. sutartį, šio turto savininko įgaliotam asmeniui A. D. sumokėjo notarų biure pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu, o už nuomą ( - ) savivaldybės kas mėnesį mokamus pinigus dalindavosi tarp turto bendrasavininkų proporcingai kiekvieno jų turimai turto daliai (t. 18, b. l. 134-138). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. D. parodė, kad, pranešus nukentėjusiajam G. P. ir jo broliui D. P. apie natūra grąžintą nekilnojamąjį turtą, pastarieji, neturėdami galimybės administruoti patalpas, prašė, kad tai darytų jis. Tokios funkcijos buvo nesuderinamos su jo, kaip advokato, veikla, todėl jis tai daryti atsisakė, ir tuomet nukentėjusieji nusprendė minėtą turtą parduoti. Tačiau, kaip matyti iš 2004 m. rugsėjo 23 d. ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties, pasirašant šią sutartį su ( - ) savivaldybės administracija, naujiesiems patalpų savininkams atstovavo ne kas kitas, o būtent nuteistasis A. D., kuriam naujųjų savininkų įgaliojimas juos atstovauti buvo išduotas jau G. P. priklausančio turto pardavimo dieną, t. y. 2004 m. birželio 29 d. (t. 1, b. l. 122-123). Kaip jau minėta, patalpų savininkams jokių administravimo, patalpų priežiūros, einamojo remonto ar panašių darbų atlikti nereikėjo. Taigi, iš esmės ir G. P. nebuvo jokių kliūčių minėtas patalpas išnuomoti savivaldybei, kaip ir nebuvo jokių kliūčių A. D. šiame procese jį atstovauti. Visos šios pirmiau aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajam G. P., kaip ir jo broliui D. P., 2004 m. birželio 29 d. apie ( - ) savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo priėmimą ir nuosavybės atkūrimą natūra nebuvo žinoma, nes informacijos apie tai iš ( - ) savivaldybės jis negavo, o A. D., siekdamas pasipelnyti iš nukentėjusiajam grąžinto turto, šią informaciją nuo jo nuslėpė. Kad įvykio aplinkybės buvo būtent tokios ir nukentėjusysis G. P. valios parduoti turtą, į kurį jam buvo atkurtos nuosavybės teisės, nebuvo išreiškęs, galiausiai patvirtina ir D. P. į bylą pateikti telefoninių pokalbių su A. D., vykusių 2010 m. rugsėjo 29 d., spalio 10 d. bei lapkričio 8 d., garso įrašai ir jų stenogramos, iš kurių matyti, kad užfiksuotų pokalbių metu D. P. priekaištavo A. D., jog pastarasis nei 2004 metais, nei jiems atvykus į Lietuvą 2005 metais, nieko nepasakė apie natūra sugrąžintą turtą, tikino, kad grąžinimas natūra neįmanomas, pats perėmė grąžintą turtą ir pardavė be jų žinios, o A. D. šių aplinkybių neneigė, aiškino, kad N. ir B. buvo tie žmonės, be kurių turtas nebūtų grąžintas, todėl jis buvo priverstas juos padaryti šio turto savininkais, žadėjo jo paties perpirktą nekilnojamojo turto dalį, kai tik gaus įgaliojimą iš Kanados, perrašyti G. P. vardu, taip pat dėl turto perleidimo pasikalbėti su kitais šį turtą įsigijusiais asmenimis. Be to, pripažino, kad pastarieji pinigus už pastatus jam sumokėjo ir žadėjo su laiku už juos atsiskaityti su D. P. (t. 10, b. l. 59-73).
    4. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Sukčiaujant apgaulė naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas, turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o šie, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės išvengimu ar panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-507/2012, 2K-309/2013, 2K-7-27-746/2015). Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Teismų praktikoje išskiriamos aktyvioji ir pasyvioji apgaulės formos. Aktyvioji apgaulė yra tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia nukentėjusiajam neobjektyvią, tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį suklaidina. Pasyvioji apgaulė yra tais atvejais, kai kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus turėjo teisinę pareigą pranešti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2011, 2K-309/2013). Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą, yra ir piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pagal teismų praktiką piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–507/2012, 2K-327/2014, 2K-152-942/2015). Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką, pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-303-507/2016).
    5. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo A. D. veikoje yra visi būtini BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, tarp jų ir apgaulės piktnaudžiaujant pasitikėjimu bei tyčios požymiai. Byloje surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti ir skundžiamame nuosprendyje bei šioje teisėjų kolegijos nutartyje aptarti vienas kitą papildantys įrodymai patvirtina, kad A. D., veikdamas pagal G. P. jam išduotą 2003 m. kovo 4 d. įgaliojimą, gavęs ( - ) savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. vasario 10 d. įsakymą, kuriuo nuspręsta atkurti nukentėjusiojo G. P. nuosavybes teises į turėtų pastatų ( - ) 498,233 kv. m bendrojo ploto negyvenamąsias patalpas ir ( - ) 117,12 kv. m bendrojo ploto gyvenamąsias patalpas, grąžinant jas natūra, bei 2004 m. kovo 9 d. ( - ) savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktu perėmęs šį turtą, apie tai nukentėjusiojo G. P. neinformavo, nors, kaip nukentėjusiojo įgaliotinis nuosavybės teisių atkūrimo procese, privalėjo tai padaryti. Pasinaudojęs tuo, kad nukentėjusysis apie nuosavybės atkūrimą nesužinojo ir iš kitų šaltinių, A. D. pateikė pastarajam tikrovės neatitinkančią informaciją, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės natūra, taip pat, įkalbėjo pastarąjį išduoti jam dar vieną įgaliojimą, papildytą jam suteikiamomis teisėmis pateikti dokumentus ir pasirašyti už jį prašymus ( - ) savivaldybei, nors realiai įgaliojimo tekste, surašytame lietuvių kalba, kurį nuteistasis perdavė nukentėjusiajam ir kurį pastarasis, pasitikėdamas nuteistuoju, pasirašė, buvo įrašyti kiti įgaliojimai, suteikiantys A. D. teisę atkūrus nuosavybes teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gauti jo vardu nuosavybės dokumentus, juos registruoti valstybės įmonėje Registrų centre, atlikti kitus su nuosavybės įteisinimu susijusius veiksmus ir parduoti bet kuriam pirkėjui visą turtą, į kurį atstatytos nuosavybės teisės, t. y. panaudojo apgaulę, kuri buvo esminė nukentėjusiajam G. P. pasirašant įgaliojimą, suteikiantį A. D. minėtas teises. Taip apgaule įgijęs teisę parduoti G. P. priklausantį turtą, į kurį pastarajam buvo atkurtos nuosavybės teisės ir kuris buvo grąžintas natūra, ir jį pardavęs tretiesiems asmenims, A. D. už šį turtą gautų pinigų nei nukentėjusiajam, nei jo artimiesiems neperdavė, taigi, su šiuo turtu ėmė elgtis savo nuožiūra, t. y. neteisėtai jį užvaldė. Nukentėjusiajam ir jo broliui melagingai pranešęs apie neva pradėtą mokėti kompensaciją dalimis ir jiems atvykus į Lietuvą 2005 m. rugpjūčio mėnesį perdavė pinigus, kurių bendra suma sudarė vos penktadalį be nukentėjusiojo G. P. žinios parduoto nekilnojamojo turto vertės. Kitų piniginių lėšų, gautų už savavališkai parduotą nekilnojamąjį turtą, A. D. nei G. P., nei jo artimiesiems neperdavė. Kiek vėliau A. D. dar du kartus G. P. sūnaus vardu pervedė nežymias sumas (1000 eurų ir 800 eurų). Bylos duomenimis, nuteistasis taip pat periodiškai nedideles sumas įnešdavo į nukentėjusiojo G. P., o vėliau – ir į jo brolio D. P. banko sąskaitas, tačiau broliams P. gyvenant užsienio valstybėje ir nesinaudojant elektronine bankininkyste, pats asmeniškai tomis banko sąskaitomis ir disponavo. Manipuliuodamas sąskaitose buvusiais pinigais, perkėlinėdamas jas iš vienų sąskaitų į kitas, pervedinėdamas į savo asmeninę, taip pat trečiųjų asmenų banko sąskaitas, išgrynindamas pinigus, A. D. laikui bėgant užvaldė ir tą dalį pinigų, kurią pats buvo įnešęs į brolių P. banko sąskaitas.
    6. Nekyla abejonių, kad šiuo atveju A. D. veikė sąmoningai. Nuteistojo A. D. suklydimo dėl jam suteiktų įgaliojimų parduoti G. P. priklausantį turtą galimybė atmetama, nes, kaip jau minėta, nukentėjusysis G. P. nuosavybės atkūrimo natūra fakto nežinojo, valios parduoti jam natūra grąžintas patalpas nebuvo išreiškęs, A. D. su juo turto pardavimo sąlygų nederino. Nuteistajam A. D. neigiant savo kaltę nėra galimybės nustatyti, ar pastarasis, betarpiškai nuosavybės atkūrimo klausimais bendravęs su ( - ) savivaldybės politikais, dar iki duodamas nurodymą G. P. rašyti prašymą dėl dalies turto grąžinimo natūra, žinojo, kad tokia galimybė reali, ir jau tada planavo užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį turtą, ar šis nusikalstamas sumanymas kilo vėliau, kuomet jau buvo priimtas administracinis aktas dėl dalies turto grąžinimo G. P. natūra. Kita vertus, bylos duomenimis nustatyti sąmoningi A. D. veiksmai, atlikti po ( - ) savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. vasario 10 d. įsakymo priėmimo, teikiant nukentėjusiajam G. P. ir jo broliui D. P. klaidingą informaciją, kad turto grąžinimas natūra yra neįmanomas, o teisingą informaciją apie turto grąžinimą natūra, nutylint ir klaidinant nukentėjusįjį dėl jam suteikiamų įgaliojimų turinio, leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie išankstinę A. D. tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, susiformavusią dar iki nukentėjusysis, jo suklaidintas, suteikė įgaliojimus įteisinti nuosavybę ir parduoti turtą, į kurį jam buvo atkurtos nuosavybės teisės.
    7. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad šiuo atveju tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, kad civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, o sukčiavimo atveju (panaudojant apgaulę) turtas ar turtinė teisė įgyjami neteisėtai. Esminiai sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymiai, skiriantys jį nuo civilinio delikto, yra šie: 1) kaltinamo asmens naudota apgaulė turėjo esminę reikšmę turto savininkų, teisėtų valdytojų ar asmenų, kurių žinioje yra turtas, apsisprendimui dalyvauti žalingame sandoryje, 2) kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimas arba panaikinimas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas esminę informaciją apie didelę skolų naštą bei nemokumą, vengdamas prievolės pasislėpė, tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7198/2008, 2K-224/2008, 2K-133/2010, 2K-309/2013, 2K-314/2014, 2K-303-507/2016). Dėl A. D. panaudotos apgaulės turto savininko G. P. atžvilgiu, turėjusios esminę reikšmę nukentėjusiajam suteikiant teisę parduoti jam priklausantį turtą, teisėjų kolegija jau pasisakė, todėl su tuo susijusių argumentų nekartoja. Be to, šiuo atveju nukentėjusysis apgaulės įtakoje teisę parduoti jam priklausantį turtą A. D. suteikė notarine tvarka patvirtintu įgaliojimu. Taigi, jau vien dėl to, kad G. P. priklausantį turtą A. D. perleido tretiesiems asmenims notarine tvarka patvirtino įgaliojimo pagrindu, kuriuo jam buvo suteikta dar ir teisė disponuoti G. P. piniginėmis lėšomis, nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėms buvo iš esmės apsunkintas. Aplinkybė, kad nukentėjusysis G. P. turėjo galimybę kreiptis į teismą su ieškiniu civilinio proceso tvarka ir šia galimybe pasinaudojo, šios išvados, kaip ir A. D. baudžiamosios atsakomybės pagrįstumo, niekaip nepaneigia. Juolab, kad nuteistasis A. D. turtinės žalos padarymo G. P. nepripažįsta. Be to, bylos duomenimis, po to kai broliams P. kilo įtarimų dėl A. D. nesąžiningumo atstovaujant G. P. nuosavybės teisių atkūrimo procese ir pradėjus dėl to su juo aiškintis, pastarasis jam ir sutuoktinei R. D. priklausančias iš S. S. ir M. E. S. perpirktas patalpas, esančias ( - ) bei ( - ), 2010 m. rugsėjo 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartimi pardavė Kanadoje gyvenančiai savo seseriai L. S. (t. 17, b. l. 15-19). Be to, tuo pačiu metu A. D. pardavė ir jam kartu su sutuoktine priklausantį butą, esantį ( - ), su garažu. Nukentėjusiajam pradėjus civilinį ir baudžiamąjį procesą, piniginių lėšų banko sąskaitose A. D. taip pat neturėjo ir iki šiol, nors nuo byloje nagrinėjamų įvykių praėjo jau daugiau nei aštuoneri metai, nė dalies žalos nukentėjusiajam neatlygino.
    8. Vertinant paties nukentėjusiojo G. P., kaip civilinių teisinių santykių dalyvio, elgesį šioje situacijoje apdairumo ir rūpestingumo aspektu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pastarasis galėjo būti atidesnis išduodamų įgaliojimų turiniui, vertimų biure pasidaryti A. D. jam siunčiamų įgaliojimų tekstų vertimus į jam suprantamą rusų kalbą ir juos atidžiai pastudijuoti, detaliai juos aptarti su savo broliu D. P., aiškintis su A. D., kam gi reikalingi įgaliojimai įteisinti nuosavybę ir ją parduoti, jei ji niekada nebus grąžinta natūra, tačiau to nepadarė. Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo tokį nukentėjusiojo elgesį vertinti kaip itin nerūpestingą, dėl ko jo nuosavybės praradimas turėtų būti ginamas tik civilinio proceso tvarka, nes pastarasis, pats gyvendamas ( - ), nemokėdamas lietuvių kalbos ir nežinodamas nuosavybės teisių atkūrimo proceso Lietuvoje ypatumų, turėjo pakankamą pagrindą pasitikėti brolio jam rekomenduotu studijų laikų draugu, kuris Lietuvoje buvo praktikuojantis advokatas, prieš tai ne vienerius metus dirbęs Lietuvos teisėsaugos institucijose.
    9. Pagal teismų praktiką turto vertė nusikaltimų nuosavybei bylose nustatoma pagal kainą, nurodytą turto įsigijimo sandoryje, jo sukūrimo (atkūrimo) kaštus arba remiantis šio turto rinkos verte veikos padarymo metu. Byloje esančios VĮ Registrų centro pažymos patvirtina, kad 2004 m. balandžio 2 d. negyvenamųjų patalpų, esančių ( - ), kurios, atkūrus nuosavybės teises, gražintos G. P. natūra, vidutinė rinkos vertė buvo 416 512 Lt, o gyvenamųjų patalpų, esančių ( - ) – 70 702 Lt (t. 1, b. l. 77-78, 81-82). Nors 2004 m. birželio 29 d. pirkimo pardavimo sutartimi minėtas nekilnojamasis turtas buvo parduotas už 300 000 Lt, tačiau, kaip jau minėta, ši sutartis buvo sudaryta teisėtam turto savininkui nukentėjusiajam G. P. apie tai nieko nežinant ir neišreiškus savo tikrosios valios, o ir pats nuteistasis A. D. pripažino, kad sutartyje nurodyta turto pardavimo kaina neatitiko realios šio turto vertės. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas tinkamai išsprendė nekilnojamojo turto, kurio nukentėjusysis G. P. neteko dėl A. D. nusikalstamų veiksmų, vertės klausimą ir pagrįstai nuteistajam inkriminavo VĮ Registrų centro pažymose nurodytą šio turto vidutinę rinkos vertę, nustatytą 2004 m. balandžio 2 d., t. y. neužilgo iki šio turto pardavimo, o ne vertę, nurodytą pirkimo pardavimo sutartyje, arba kaltinime nurodytą šio turto vidutinę rinkos vertę, nustatytą 2010 m. rugsėjo 6 d., t. y. praėjus šešeriems metams nuo turto pardavimo. Pažymėtina, kad teismas nuosprendyje tokį savo sprendimą išsamiai motyvavo, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nustatydamas minėto turto vertę, pirmosios instancijos teismas vadovavosi neaiškiais kriterijais. Nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nekilnojamojo turto vertę padidino iki 1 608 000 Lt, nes ši suma nuosprendyje nurodyta kaip bendra G. P. išmokėtų piniginių kompensacijų suma, kurią A. D. turėjo prievolę grąžinti nukentėjusiajam, ir kuri nėra susijusi su G. P. natūra grąžintu nekilnojamuoju turtu. Taip pat, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pateikė išsamius nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, nukentėjusiajam G. P. padarytos žalos dydžio nustatymo motyvus, aiškiai įvardino patikslintą aktualiu laikotarpiu, t. y. iki 2006 m. gruodžio 28 d., kai buvo išmokėta 711 000 Lt kompensacija, A. D. į nukentėjusiojo G. P. banko sąskaitą įneštą pinigų sumą, taip pat patikslintas nukentėjusiajam G. P. išmokėtas sumas. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad, remdamasis nukentėjusiojo G. P., liudytojo D. P. parodymais, taip pat byloje esančiais šių asmenų banko sąskaitų išrašais bei 2013 m. birželio 20 d. specialisto išvada Nr. 5-2/116, kurioje pateikta pinigų G. P. ir D. P. vardu atidarytose banko sąskaitose judėjimo analizė (t. 14, b. l. 89-132), nustatė, jog po 2004 m. birželio 29 d. nekilnojamojo turto pardavimo A. D., kaip įgaliotas asmuo, už natūra nukentėjusiajam G. P. grąžintą parduotą turtą gavęs 300 000 Lt, šių pinigų į nukentėjusiojo G. P. banko sąskaitą neįnešė, bet yra duomenys, kad 2004 m. lapkričio 16 d. – 2006 m. gruodžio 11 d. laikotarpiu į G. P. vardu atidarytą banko sąskaitą nuteistasis įnešė 68 380 JAV dolerių sumą. Iš šių pinigų į nukentėjusiojo G. P. mokėjimo kortelę 2005 m. rugpjūčio 18 d. buvo įnešta 12 000 JAV dolerių (32 760 Lt arba 9487,95 Eur), kurie pagal mokėjimo kortelę ( - ) buvo išmokėti nukentėjusiajam G. P.. Liudytojui D. P. šiuo laikotarpiu 2005 m. rugpjūčio 15 d. tarptautiniu pavedimu jo sutuoktinės S. P. vardu į ( - ) banką buvo pervesta 12 533,54 eurų suma, taip pat liudytojui D. P. 2005 m. rugpjūčio 16 d. buvo išmokėti 6000 JAV dolerių (16 606,80 Lt arba 4809,66 Eur) grynaisiais pinigais. Teismas taip pat nurodė, kad nustatydamas A. D. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam G. P. padarytos žalos dydį iš nustatytos G. P. natūra grąžinto turto vidutinės rinkos vertės minusuoja teismo nustatytas jau minėtas G. P. ir D. P. realiai išmokėtas sumas. Nesutikti su tokiu teismo atliktu turtinės žalos dydžio skaičiavimu, kuris, priešingai nei teigia apeliantai, nereikalauja specialiųjų ekonomikos ar bankininkystės žinių, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Teismo padaryti patikslinimai nevertintini kaip kaltinime nurodytų veikos faktinių aplinkybių pakeitimas iš esmės skirtingomis, suponuojantis teismo pareigą iš anksto apie tai informuoti proceso dalyvius. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje esantys duomenys, t. y. nukentėjusiojo G. P. banko sąskaitos Nr. ( - ) AB SEB banke išrašas bei jau minėta specialisto išvada, patvirtina, kad be pirmiau aptartų išmokėjimų 2006 m. rugsėjo 15 d. iš G. P. sąskaitos buvo padarytas 1000 eurų tarptautinis pervedimas, o 2006 m. gruodžio 7 d. dar 800 eurų tarptautinis pavedimas nukentėjusiojo G. P. sūnaus I. P. vardu, į kuriuos pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas nukentėjusiajam sukčiavimo nusikaltimu padarytą žalą, neatsižvelgė. Pirmosios instancijos teismas šias dvi sumas įvertino apskaičiuodamas dydį žalos, kurią nukentėjusysis patyrė dėl A. D. nusikalstamų veiksmų pasisavinant pinigines lėšas iš išmokėtos 711 000 Lt dydžio kompensacijos, tačiau ši kompensacija buvo išmokėta tik 2006 m. gruodžio 27 d., taigi, minėti 1000 eurų ir 800 eurų tarptautiniai pavedimai nukentėjusiojo G. P. sūnaus vardu buvo padaryti dar iki kompensacijos išmokėjimo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį keičia dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 3 punktas), teismo nustatytą turtinės žalos dydį mažina 1800 eurų suma ir konstatuoja, kad A. D. nusikalstamais veiksmais, pagrįstai kvalifikuotais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nukentėjusiajam G. P. buvo padaryta 112 475,77 eurų dydžio turtinė žala (487 214 Lt (141 106,92 Eur) – 12 000 JAV dolerių (9487,95 Eur) – 12 533,54 Eur – 6000 JAV dolerių (4 809,66 Eur) – 1000 eurų – 800 eurų).
Dėl patikėto turto pasisavinimo
  1. Bylos duomenimis, nukentėjusysis G. P. ir liudytojas D. P. nuolat gyveno ( - ) ir Lietuvoje lankėsi labai retai – kartu į Lietuvą buvo atvykę 2005 m. rugpjūčio mėnesį, 2010 m. liepos-rugpjūčio mėn. į Lietuvą vyko tik D. P.. Byloje esantys AB SEB banko bei DnB Nord banko pateikti duomenys, įskaitant nukentėjusiojo G. P. ir liudytojo D. P. vardu atidarytų banko sąskaitų išrašus, taip pat 2013-06-02 specialisto išvada Nr. 5-2/116 patvirtina, kad G. P. ir D. P. vardu atidarytomis banko sąskaitomis, pastariesiems gyvenant užsienyje ir nesinaudojant elektronine bankininkyste, pagal išduotus įgaliojimus disponavo A. D., kitų įgaliotinių atstovauti bankuose ir disponuoti sąskaitomis nebuvo. Iš pirmiau paminėtų duomenų taip pat matyti, kad nuteistasis A. D. byloje nagrinėjamu laikotarpiu pinigines lėšas iš G. P. banko sąskaitos nedidelėmis sumomis tarptautiniais pavedimais nukentėjusiojo G. P. bei jo sūnaus I. P. vardu pervedinėjo į ( - ) veikiančio banko sąskaitą, taip pat pinigines lėšas iš brolių P. banko sąskaitų nedidelėmis sumomis įvairia valiuta kilnojo į terminuotų indėlių sąskaitas, iš kurių priskaičiuotos palūkanos dar buvo perkeliamos į kitas sąskaitas, ir dėl to atsirado daug jų vardu atidarytų banko sąskaitų – G. P. vardu 42 sąskaitos (aštuonios litais, trylika eurais ir dvidešimt viena JAV doleriais) ir D. P. vardu 42 sąskaitos (penkios litais, devyniolika eurais ir aštuoniolika JAV doleriais). Be to, A. D. pinigines lėšas iš brolių P. sąskaitų pervedinėjo į savo asmeninę, trečiųjų asmenų sąskaitas, pirkdavo įvairią valiutą, išimdavo grynaisiais pinigais. ( - ) savivaldybei 2006 m. gruodžio 27 d. sumokėjus 711 000 Lt kompensaciją į G. P. vardu atidarytą sąskaitą Nr. ( - ), nukentėjusiajam G. P. ir jo artimiesiems iš minėtos piniginės sumos tarptautiniais pavedimais buvo pervesta: G. P. vardu iš viso 10 000 eurų (2007 m. kovo 22 d., 2008 m. gegužės 26 d. ir 2009 m. vasario 17 d. pavedimai), nukentėjusiojo sūnaus I. P. vardu iš viso 6000 eurų (2007 m. rugpjūčio 14 d. ir 2008 m. vasario 27 d. pavedimai). Su kitomis piniginėmis lėšomis, be kita ko, buvo atliktos tokios operacijos: didžiąją šios kompensacijos dalį – 585 000 Lt – A. D. 2007 m. sausio 1 d. paėmė grynaisiais pinigais, dar 37 000 Lt 2007 m. sausio 2 d. pervedė į savo asmeninę bei savo žento M. S. banko sąskaitas (14 000 Lt ir 23 000 Lt). Šie pinigai į nukentėjusiojo G. P. ar jo šeimos narių banko sąskaitas nebuvo grąžinti. ( - ) savivaldybei 2009 m. rugsėjo 22 d. ir gruodžio 18 d. pervedus į G. P. sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB DnB Nord banke, 897 000 Lt dydžio kompensaciją, G. P. vardu buvo padarytas tik vienas tarptautinis pavedimas, t. y. 2010 m. vasario 11 d. buvo pervesti 3000 eurų, nors, kaip matyti iš bylos, civilinį procesą nukentėjusysis G. P. inicijavo tik 2010 m. rugsėjo mėn. Su kitomis piniginėmis lėšomis, be kita ko, buvo atliktos tokios operacijos: per laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 23 d. iki 2010 m. birželio 10 d. grynaisiais pinigais įvairiomis sumomis A. D. iš viso paėmė 422 327,10 Lt, 326 152 Lt pervedė į G. P. sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB SEB banke, iš jų 75 000 Lt per laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki gruodžio 31 d. taip pat paėmė grynaisiais pinigais. Šie pinigai į G. P. ar jo šeimos narių banko sąskaitas vėl gi nebuvo grąžinti. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad tiek AB SEB bankas, tiek AB DnB Nord bankas pateikė į bylą kasos išlaidų orderius bei prašymus išmokėti grynuosius pinigus, objektyviai patvirtinančius, kad pirmiau paminėtos sumos – 585 000 Lt, 422 327,10 Lt ir 75 000 Lt – buvo išmokėtos ne kam kitam, o pagal įgaliojimą veikiančiam A. D., pinigų gavimas patvirtintas pastarojo parašu (t. 13, b. l. 17, 35-48, 68-71).
  2. Kaip jau buvo minėta, kad nuteistasis A. D. teigė, jog tiek apie priimtus administracinius aktus, tiek apie 711 000 Lt ir 897 000 Lt dydžio kompensacijų išmokėjimą nukentėjusįjį G. P. ir jo brolį D. P. informavo, visas operacijas su piniginėmis lėšomis, kurias į G. P. banko sąskaitas pervedė ( - ) savivaldybė kaip kompensacijas už nekilnojamąjį turtą, atliko tik brolių P. nurodymu arba bent jau su jų žinia, o pinigines lėšas, kurias brolių P. nurodymu iš banko sąskaitų paėmė grynaisiais pinigais, perdavė D. P., kai šis 2010 m. vasarą svečiavosi jo namuose. Tuo tarpu nukentėjusysis G. P. ir liudytojas D. P. parodė, kad tokios informacijos G. P. įgaliotinis A. D. jiems nesuteikė, apie tai, jog ( - ) savivaldybė 2006 m. gruodžio 27 d. į G. P. vardu atidarytas banko sąskaitas išmokėjo 711 000 Lt dydžio kompensaciją, o 2009 m. rugsėjo 22 d. ir gruodžio 28 d. išmokėjo dar 897 000 Lt dydžio kompensaciją, jiems nebuvo žinoma. Šias aplinkybes jie sužinojo tik 2010 m. vasarą, kai kilus įtarimams dėl A. D. nesąžiningumo, į Lietuvą atvykęs D. P. pradėjo aiškintis apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Piniginių lėšų pervedimai į A. D. asmeninę banko sąskaitą ar tretiesiems asmenims su jais nebuvo suderinti, nurodymų išgryninti pinigines lėšas ir laikyti jas namuose iki jų atvykimo A. D. nedavė ir grynųjų pinigų iš jo negavo. Grynuosius pinigus A. D. jiems siūlė tik vieną kartą, t. y. 2005 m., kai jie svečiavosi Lietuvoje, tą kartą jie paaiškino, kad grynųjų pinigų jiems nereikia, todėl A. D. su savimi kaip dalis pradėtos mokėti kompensacijos atnešti grynieji pinigai buvo įnešti į jų banko sąskaitas.
    1. Šiuo atveju vertindama priešingas nuteistojo A. D. ir brolių P. pozicijas dėl byloje tiriamų aplinkybių teisėjų kolegija, visų pirma, atsižvelgia į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų A. D. parodymus apie stambios grynųjų pinigų sumos perdavimą D. P. 2010 m. liepos mėnesį. A. D. kaip asmens, turinčio aukštąjį teisinį išsilavinimą ir teisinio darbo patirtį, aiškinimas, kad jis, išgryninęs pinigus iš kito asmens, t. y. G. P., banko sąskaitos, jam nepriklausančią stambią grynųjų pinigų sumą perdavė D. P. be jokio raštiško patvirtinimo, net ir įvertinus tai, kad A. D. su D. P. buvo draugai ir kad D. P. yra G. P. brolis, yra neįtikinantis. Juolab, kad nuteistasis kiekvieną kartą duodamas parodymus nurodė vis kitokią D. P. perduotą grynųjų pinigų sumą. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad 2010 m. liepos mėn. D. P. grynaisiais pinigais perdavė 1 308 000 Lt, t. y. visą 711 000 Lt kompensaciją ir dalį 897 000 Lt kompensacijos – 597 000 Lt. Teisminio bylos nagrinėjimo metu A. D. jau teigė, kad 585 000 Lt iš gautos 711 000 Lt dydžio kompensacijos išgryninimo aplinkybių neprisimena, tuos pinigus galėjo išgryninti P. prašymu, D. P. juos galėjo, iškeitęs į svarus, įnešti į savo banko sąskaitą Didžiosios Britanijos banke. Iš antrosios, t. y. 897 000 Lt dydžio, kompensacijos jis išgrynino ir G. P. perdavė 230 000 Lt, vėliau patikslino, kad 422 327,10 Lt. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka A. D. parodė, kad D. P. 2010 m. liepos mėnesį grynaisiais pinigais perdavė 700 000 Lt, o 585 000 Lt iš G. P. sąskaitos grynaisiais pinigais neėmė, kas galėjo juos paimti iš banko sąskaitos, nežino. Akivaizdu ir tai, kad D. P., gyvenančiam ( - ), didelė grynųjų pinigų suma, vežant ją į namus per valstybės sieną, būtų sukėlusi nemažai problemų, todėl nelogiškas yra nuteistojo A. D. aiškinimas, kad patys broliai P. prašė jo dideles pinigų sumas išgryninti ir jas laikyti namuose iki jų atvykimo. Nors nuteistasis teigė, kad jo perduotus grynuosius pinigus D. P. galėjo įnešti į savo sąskaitą Didžiosios Britanijos banke, tačiau tokią galimybę paneigė D. P. atstovės į bylą pateiktas D. P. priklausančios sąskaitos, esančios banke „Louyds TSB“, išrašas, iš kurio matyti, kad piniginių įnašų bylai aktualiu laikotarpiu į šią sąskaitą Anglijoje nebuvo (t. 18, b. l. 1-37). Duomenų, kad broliai P. be šioje byloje ištirtų būtų turėję ir kitas Lietuvoje veikiančių bankų sąskaitas, byloje taip pat nėra. Pažymėtina, kad nuteistasis A. D. prieštaringai aiškino ir apie tai, koks buvo jo ir brolių P. susitarimas dėl pinigų, pervestų jo žentui M. S.. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad šiuos pinigus jis iš P. pasiskolino ir šią skolą jiems grąžino. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. D. parodė, kad minėtais pinigais, kaip ir pinigais, pervestais už jo perkamą butą, suderinęs su broliais P., jis padengė išlaidas, kurias patyrė atstovaudamas G. P. interesus nuosavybės teisių atkūrimo procese, šiuos pinigus vertino kaip honorarą už atliktą darbą. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarką A. D. vėl ėmė teigti, kad šiuos pinigus iš brolių P. jis pasiskolino ir vėliau skolą grąžino, tik nepamena kada ir kokiu būdu. Dėl kokių priežasčių pinigai iš brolių P. banko sąskaitų buvo pervedami į jo asmeninę sąskaitą A. D. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme neaiškino, tik bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nurodė, kad tai padarė su brolių P. žinia. Nuteistasis A. D. taip pat teigė, kad pinigų laikymas einamojoje sąskaitoje buvo nenaudingas broliams P., todėl visas įplaukas jis pervesdavo į indėlio sąskaitas. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių brolių P. banko sąskaitų išrašų bei specialisto išvadoje pateiktos piniginių lėšų šiose sąskaitose judėjimo analizės, į indėlių sąskaitas kažkodėl patekdavo palyginti nedidelės pinigų sumos, o ne, pavyzdžiui, visa gauta kompensacijų suma. Tiesa, ( - ) savivaldybei išmokėjus G. P. 711 000 Lt kompensaciją, visa ši suma sekančią dieną, t. y. 2016 m. gruodžio 28 d., buvo pervesta į terminuoto indėlio sąskaitą, tačiau jau 2007 m. sausio 1 d. iš teminuoto indėlio sąskaitos A. D. 585 000 Lt sumą paėmė grynaisiais pinigais, o 126 000 Lt grąžino į G. P. einamąją sąskaitą, iš kurios jau sekančią dieną 14 000 Lt pervedė į savo asmeninę banko sąskaitą ir 23 000 Lt pervedė į savo žento M. S. banko sąskaitą. ( - ) savivaldybei išmokėjus 897 000 Lt dydžio kompensaciją, ši suma į terminuoto indėlio sąskaitą taip pat nepateko. Didžiąją jos dalį, t. y. 422 327,10 Lt, per laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 23 d. iki 2010 m. birželio 10 d. A. D. paėmė grynaisiais pinigais, dar 75 000 Lt per laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. jis taip pat išgrynino, šiuos pinigus prieš tai pervedęs į kitą G. P. sąskaitą. 146 728 Lt sumą A. D. pervedė į G. P. brolio D. P. sąskaitą ir tik 2010 m. vasario 11 d., t. y. praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams nuo 897 000 Lt dydžio kompensacijos pirmosios dalies išmokėjimo, 240 000 Lt pervedė į terminuoto indėlio sąskaitą. Atsižvelgiant į A. D. išsilavinimą ir patirtį, o taip pat aplinkybę, kad jis pats buvo AB SEB banko klientas bei turėjo šiame banke kelias terminuotų indėlių sąskaitas, nelogiški yra ir jo teiginiai, kad, pasirašydamas daugybę terminuotų indėlių sutarčių, nenorėjo nieko klaidinti, tiesiog nesuprato, jog kiekvieną kartą brolių P. vardu yra atidaroma nauja banko sąskaita.
    2. Byloje esančios ( - ) savivaldybės pateiktos nuosavybės atkūrimo G. P. bylų kopijos patvirtina, kad visi dokumentai, susiję su aptariamų piniginių kompensacijų išmokėjimu G. P., buvo siunčiami ar įteikiami G. P. įgaliotiniui A. D.. Nukentėjusiajam G. P. gyvenamosios vietos adresu buvo išsiųsta tik 2010 m. sausio 26 d. ( - ) savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Nuosavybė teisių atkūrimo skyriaus pažyma, patvirtinanti 897 000 Lt dydžio kompensacijos išmokėjimą (t. 2, b. l. 173). Šie duomenys, įvertinus juos jau pirmiau aptartų aplinkybių, o taip pat liudytojo D. P. į bylą pateiktų užfiksuotų jo telefoninių pokalbių su A. D. kontekste, kai telefoninių pokalbių metu A. D. iš esmės pripažino, kad P. iš bendros 1 608 000 Lt išmokėtos kompensacijų sumos didžiosios jos dalies, t. y. apie 1 200 000 Lt, faktiškai negavo, neneigė šias lėšas panaudojęs savo reikmėms ir pažadėjo, kad P. šiuos pinigus atgaus, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ir šiuo atveju tikrąsias byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes nurodė nukentėjusysis D. P. bei liudytojas D. P., tuo tarpu nuteistojo A. D. parodymai, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, neatitinka tikrovės, yra prieštaringi ir pritaikomi prie situacijos.
    3. Kaip matyti iš nukentėjusiojo G. P. parodymų, įgaliojimai atstovauti jį bankuose ir disponuoti banko sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis A. D. buvo išduoti tam, kad ( - ) savivaldybei išmokėjus kompensacijas, pastarasis iš jo (G. P.) vardu atidarytos sąskaitos Lietuvoje, AB SEB banke, pervestų šiuos pinigus jam ir broliui į ( - ) bankų sąskaitas ir taip jie galėtų tomis lėšomis naudotis. Kad susitarimas tarp A. D. ir G. P. buvo būtent toks, rodo ir byloje nustatyti tarptautiniai pavedimai iš G. P. sąskaitos AB SEB banke į jo naudojamos mokėjimo kortelės sąskaitą, taip pat tarptautiniai pervedimai nukentėjusiojo sūnaus I. P. vardu. Pažymėtina, kad P. pervedamos sumos buvo nedidelės – kas kelis mėnesius pervedama po 3000-4000 eurų, o tai patvirtina ir nukentėjusiojo G. P. bei liudytojo D. P. parodymus apie A. D. įtikinėjimus, kad, Lietuvai esant neturtingai valstybei, kompensacijos už jų senelių turtą nebus didelės.
    4. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Turto pasisavinimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą (turtinę teisę) neteisėtai paverčia savo turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Šios nusikalstamos veikos subjektas – specialus, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako tik tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žiniai. Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, t. y. esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Patikėtas turtas (turtinė teisė) – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu tiesiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas (turtinė teisė), į kurį kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Kaltininko žinioje esantis turtas (turtinė teisė) tai toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas patikėtas, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą (turtinę teisę) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75-677/2016, 2K-373-696/2016, 2K-462-489/2016 ir kt.).
    5. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad A. D., kaip G. P. įgaliotinis, atstovaudamas nukentėjusįjį nuosavybės teisių atkūrimo procese ir pasiekęs, kad už brolių P. seneliams priklausantį turtą, išskyrus grąžintą natūra, būtų išmokėtos piniginės kompensacijos, užuot ir toliau veikęs įgaliotojo interesais ir naudai, pasinaudodamas jam suteiktais įgaliojimais atstovauti G. P. bankuose, tvarkyti, valdyti ir disponuoti piniginėmis lėšomis sąskaitose, gauti pinigus, taip pat tuo, kad turto savininkas G. P., kaip ir jo brolis D. P., gyveno užsienio valstybėje ir nesinaudojo elektronine bankininkyste, kurios pagalba būtų galėję kontroliuoti sąskaitose esančių piniginių lėšų judėjimą, G. P. priklausantį turtą neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė. Kiekvieną kartą ( - ) savivaldybei išmokėjus piniginę kompensaciją, A. D., atlikęs kelis tarptautinius pavedimus G. P. ir jo sūnaus I. P. vardu, taip pat tam tikrą dalį piniginių lėšų palikęs G. P. sąskaitoje ar pervedęs į jo brolio D. P. sąskaitą, su kitomis G. P. išmokėtomis piniginėmis lėšomis ėmė elgtis savo nuožiūra – nesuderinęs su G. P. atliko įvairias operacijas, įskaitant grynųjų pinigų išėmimą, piniginių lėšų pervedimą į savo asmeninę ar trečiųjų asmenų banko sąskaitas, dėl kurių nukentėjusysis jam priklausančių pinigų neteko ir patyrė turtinę žalą. Savavališkai pervesdamas pinigines lėšas į savo asmeninę ar trečiųjų asmenų sąskaitą, paimdamas iš nukentėjusiojo sąskaitos grynaisiais pinigais, A. D. suvokė, jog šį jam svetimą turtą neteisėtai, t. y. pažeisdamas turto patikėjimo sąlygas, paverčia savu turtu, numatė, kad dėl to nukentėjusysis šio turto neteks, ir to norėjo. Tokie A. D. veiksmai atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad BK 183 straipsnio dispozicija nereikalauja, jog turtas kaltininkui būtų ir patikėtas, ir būtų jo žinioje. Šie požymiai įstatyme nurodyti kaip alternatyvūs, taigi, vieno iš jų pašalinimas, nustačius, kad A. D. turtas buvo patikėtas pagal įgaliojimus, nereiškia, kad pastarasis nėra BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas.
    6. Jau minėta, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog ( - ) savivaldybei 2006 m. gruodžio 27 d. sumokėjus 711 000 Lt kompensaciją į G. P. vardu atidarytą sąskaitą Nr. ( - ), nukentėjusiajam G. P. 2007 m. kovo 22 d., 2008 m. gegužės 26 d. ir 2009 m. vasario 17 d. tarptautiniais pavedimais į ( - ) banke esančią sąskaitą buvo pervesta iš viso 10 000 eurų, o 2007 m. rugpjūčio 14 d. ir 2008 m. vasario 27 d. tarptautiniais pavedimais G. P. sūnui I. P. dar 6000 eurų. Taigi, iš viso ( - ) savivaldybei išmokėjus 711 000 Lt kompensaciją, tarptautiniais pavedimais G. P. ir I. P. vardu buvo pervesta 16 000 eurų. Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad I. P. vardu iš 711 000 Lt kompensacijos buvo pervesta 17 800 eurų, tačiau teisėjų kolegija nustatė, kad 1000 eurų ir 800 eurų pavedimai I. P. vardu buvo padaryti dar iki 711 000 Lt kompensacijos išmokėjimo, ir apygardos teismo padarytą klaidą, skaičiuojant sukčiavimo nusikaltimu padarytos turtinės žalos dydį, ištaisė. Ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidą dėl A. D. pasisavintos pinigų sumos iš nukentėjusiajam išmokėtos 711 000 Lt dydžio kompensacijos, nesant tuo klausimu prokuroro ar nukentėjusiojo skundo, teisėjų kolegija negali, nes, padidinus pasisavintų pinigų sumą 1800 eurų, būtų pasunkinta nuteistojo teisinė padėtis. Dėl paminėtų aplinkybių ši nuosprendžio dalis paliekama nepakeista.
    7. Nuteistasis A. D. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ir šiuo atveju nuteistojo A. D. veiksmai turi būti vertinami tik civilinės teisinės atsakomybės prasme. Teismų praktikoje nagrinėjant bylas dėl BK 183straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų nurodoma, kad patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikaltimo (turto pasisavinimo) požymius, ar turi būti taikoma civilinė teisinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės perleido savo turtą kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-285/2013, 2K-132-788/2015 ir kt.). Kaip jau minėta, broliams P. pradėjus aiškintis su A. D. dėl išmokėtų kompensacijų likimo bei natūra grąžinto turto, pastarasis didžiąją dalį jam ir sutuoktinei priklausančio turto – patalpas, esančias ( - ) bei ( - ), perpirktas iš S., bei butą, esantį ( - ) su garažu, kurio pirkimui taip pat buvo panaudoti G. P. pinigai – perleido tretiesiems asmenims. Jau 2010 m. rugsėjo 29 d. vykusio D. P. užfiksuoto telefoninio pokalbio metu A. D., nors ir prižadėjo užvaldytus pinigus broliams P. grąžinti, tačiau jau ir tuo metu nurodė, kad šių pinigų jis nebeturi. Byloje esantys A. D. banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad nukentėjusiajam inicijavus civilinį procesą, piniginių lėšų A. D. banko sąskaitose nebebuvo. Taigi, akivaizdu, kad A. D. aktyviais veiksmais sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas taptų neperspektyvus. Tai, kad praėjus daugiau nei aštuoneriems metams nuo byloje nagrinėjamų įvykių, nepaisant vykstančių civilinio ir baudžiamojo procesų, A. D. neatlygino nukentėjusiajam nė dalies padarytos žalos taip pat rodo, kad pastarasis vengia turtinius santykius spręsti civilinės teisės priemonėmis.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartyje, kuria buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, be kita ko, buvo pažymėta, kad šioje byloje nebuvo tinkamai išnagrinėta, kokie buvo šalių tikrieji susitarimai ar ketinimai dėl apmokėjimo A. D. už atstovavimo paslaugą atstatant nuosavybės teises į išlikusį turtą, nors šios aplinkybės yra svarbios aiškinantis subjektyviuosius A. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius bei kitas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Dėl to bylą antrą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka papildomai buvo apklaustas nuteistasis A. D., nukentėjusysis G. P., liudytojas D. P. bei liudytoja S. P.. Kaip jau buvo minėta, A. D. paaiškino, kad su broliais P. buvo žodinis susitarimas, jog jie atlygins jam dėl atstovavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese patirtas išlaidas ir sumokės gerą premiją. Konkreti suma nebuvo aptarta, nes nebuvo žinoma, kokia bus turto vertė, kiek reikės pastangų ir laiko atkuriant nuosavybės teises. Tam, kad nukentėjusiajam G. P. būtų atkurtos nuosavybės teisės, jis įdėjo daug pastangų ir sugaišo daug laiko, be to, turėjo realių išlaidų – 2003 m. užsakė pastato vertinimo ekspertizę UAB „B“, taip pat nekilnojamojo turto vertinimą VĮ Registrų centre, procese, kuris vyko Kauno apygardos administraciniame teisme, samdė advokatą A. V. ir už visa tai mokėjo iš savo asmeninių lėšų. Dar jo pastangų dėka nukentėjusiajam buvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą ekvivalentine natūra ( - ), buvo pradėtas žemės gražinimas ( - ) apskrityje ekvivalentine natūra. Iš viso per tuos metus išlaidos galėjo sudaryti kelis šimtus tūkstančių litų, tačiau jas patvirtinančių rašytinių įrodymų jis neturi. Brolius P. apie patiriamas išlaidas informuodavo žodžiu ir jie su juo pilnai atsiskaitė – 2005 m. atvykę į Lietuvą G. P. ir D. P. jam sumokėjo 3000 JAV dolerių, 2010 m. vasarą atvykęs į Lietuvą D. P. sumokėjo likusią užmokesčio dalį, kurią įvardinti jis atsisakė, nes tai yra advokato paslaptis. Nukentėjusysis G. P. ir liudytojas D. P. taip pat parodė, jog su A. D. buvo žodinis susitarimas, kad pastarajam bus apmokėta už darbą ir, priklausomai nuo išmokėtos kompensacijos dydžio, dar bus sumokėta solidi premija. Apie konkrečią sumą nei tarpusavyje, nei su A. D. nekalbėjo, nes nebuvo aiški kompensacijos suma. 2005 m. rugpjūčio mėnesį viešėdami ( - ) perdavė A. D. 3000 JAV dolerių kaip užmokestį už darbą, o pilnai atsiskaityti planavo vėliau, po kompensacijos išmokėjimo. A. D. pasakė, kad šios sumos jam pakanka ir kito apmokėjimo, išlaidų padengimo nei tą kartą, nei vėliau neprašė, ( - ) savivaldybės išmokėtų piniginių lėšų panaudojimo asmeninėms reikmėms su jais nederino. Liudytoja S. P. patvirtino dalyvavusi 2005 m. rugpjūčio mėnesį perduodant A. D. 3000 JAV dolerių užmokestį. Taigi, nors nuteistasis A. D. bei broliai P. kiek skirtingai aiškino atsiskaitymo už suteiktas paslaugas aplinkybes, tačiau tiek paminėti visų šių asmenų parodymai, tiek ir kiti jau pirmiau šioje teisėjų kolegijos nutartyje aptarti duomenys neleidžia daryti išvados, kad A. D. būtų turėjęs pagrindą manyti galįs savo nuožiūra asmeninėms reikmėms naudoti G. P. ( - ) savivaldybės išmokėtas pinigines lėšas. Nekyla abejonių, kad nuteistasis įdėjo nemažai pastangų ir sugaišo nemažai savo darbo laiko, kol buvo priimti byloje aptarimai administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atstatymo G. P.. Tačiau vien tai, kad A. D. pastangų dėka buvo priimti nukentėjusiajam naudingi ( - ) savivaldybės administracijos sprendimai, nereiškia, kad tuo pačiu šių sprendimų pagrindų išmokėtomis lėšomis ar natūra grąžintu turtu jis turėjo teisę elgtis savo nuožiūra. Bet kokiu atveju, tiek dėl atlyginimo už suteiktas paslaugas, tiek ir dėl patirtų išlaidų apmokėjimo A. D. turėjo susitarti su G. P., o ne pats asmeniškai spręsti, kaip elgtis su šiam priklausančiu turtu.
    1. Pažymėtina ir tai, kad jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina A. D. aiškinimo apeliacinės instancijos teisme apie kelis šimtus tūkstančių siekiančias išlaidas, be to, nuteistojo pozicija ir šiuo aspektu viso proceso metu nebuvo nuosekli, jo parodymai prieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams. Ikiteisminio tyrimo metu A. D. teigė jokio atlyginimo už atstovavimą nuosavybės teisių atkūrimo procese iš brolių P. negavęs, jiems pagelbėjęs iš draugiškumo. Vėliau, ikiteisminio tyrimo, atliekamo teismui baudžiamąją bylą grąžinus prokurorui, metu jis nurodė, kad jam už darbą buvo atlyginta pinigais, kuriuos jis iš brolių P. sąskaitų pervedė už sau perkamą butą. Pirmosios instancijos teisme A. D. parodė, kad atstovaudamas G. P. jis patyrė 38 000 Lt dydžio išlaidas, jas padengė pinigais, pervestais už perkamą butą ir savo žentui M. S., o iš viso už atstovavimą tikėjosi gauti 50 000 Lt, nors iš bylos matyti, kad UAB „A“ A. D. už perkamą butą iš P. sąskaitos pervedė iš viso 30 000 Lt (po 15 000 Lt iš kiekvieno P. sąskaitos) ir dar 23 000 Lt pervedė M. S., taigi, iš viso 53 000 Lt. Nors nuteistasis teigė daug išlaidų patyręs dėl pastatų ekspertizės ir turto vertinimo, tačiau į bylą pateiktų G. P. nuosavybės teisių atkūrimo bylų kopijos patvirtina, kad A. D. užsakymu šiame proceso buvo atliktas tik vienas tyrimas, t. y. administracinio pastato dalies, esančios ( - ), dalies rinkos vertės nustatymas kurį atliko UAB „D“ (duomenys pakeisti) (t. 3, b. l. 78-88). VĮ Registrų centras turto vertės nustatymo ir kitus dokumentus teikė ne A. D., bet ( - ) savivaldybės užsakymu (t. 2, b. l. 167, t. 3, b. l. 117-134, t. 4, b. l. 4-20), A. D. minima bendrovė „B“ pastatų ekspertizes taip pat atliko ( - ) savivaldybės užsakymu (t. 4, b. l. 22-24, 151-155). Be to, byloje surinkti įrodymai, įskaitant ir paties A. D. parodymus, patvirtina, kad visi esminiai darbai byloje tiriamame nuosavybės teisių atkūrimo G. P. procese buvo atlikti pirminiame šio proceso etape, dar iki brolių P. atvykimo į Lietuvą 2005 m. rugpjūčio mėn. Tai, be kita ko, liečia ir jau minėtą A. D. užsakymu atliktą pastato dalies rinkos vertės nustatymo tyrimą, o taip pat Kauno apygardos administraciniame teisme vykusį procesą. Bylos duomenimis, UAB „D“ administracinio pastato dalies, esančios ( - ), rinkos vertės nustatymo ataskaita buvo surašyta 2005 m. sausio 4 d. Šio A. D. užsakymu atlikto tyrimo dėka Kauno apygardos administracinis teismas panaikino 2004 m. gegužės 7 d. VĮ Registrų centro ( - ) filialo ataskaitą, kuria pastato dalis, esanti ( - ), į kurią vėliau G. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės ir išmokėta 711 000 Lt kompensacija, buvo įvertinta vos 181 000 Lt suma, šis teismo sprendimas buvo priimtas 2005 m. rugsėjo 26 d. (t. 3, b. l. 68-72). Taigi, bent jau preliminarios išlaidos už advokato A. V. atstovavimą, kaip ir išlaidos pastato rinkos vertės nustatymo tyrimui, A. D. tuo metu, kai Lietuvoje svečiavosi broliai P., jau buvo žinomos. Tą kartą, kaip jau minėta, G. P. ir D. P. A. D. už darbą sumokėjo 3000 JAV dolerių ir ši suma pastarąjį tenkino, kompensuoti kokias nors kitas išlaidas ar darbo sąnaudas jis neprašė. Nuteistasis A. D. taip pat nurodė, kad jo pastangų dėka G. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą ( - ), taip pat pradėtas nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypą ( - ). Iš tiesų, byloje tokie duomenys yra, tačiau įvertinus tai, kad faktiškai G. P. galėjo pretenduoti į jo seneliams priklausiusį žemės sklypą, esantį ( - ), traktuoti A. D. veiksmus, kurių dėka G. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą ( - ) ar juo labiau į žemės sklypą ( - ) rajone, kaip atliktus veikiant G. P. interesais, vargu ar būtų galima, tačiau šios aplinkybės jau nėra nagrinėjamos bylos dalykas.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
  1. Atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pagal BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą, nuo kurio nebuvo galima kvalifikuotai gintis. Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai minėtos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-480/2012, 2K-222/2013, 2K-254/2013, 2K-297-222/2016). Teisėjų kolegija tokių šioje byloje surašyto kaltinamojo akto trūkumų, kurie galėtų būti vertinami kaip esminis neatitikimas įstatymo reikalavimams, trukdantis teismui nagrinėti bylą bei pažeidžiantis kaltinamojo teisę į gynybą, nenustatė. Šiame procesiniame dokumente aprašant A. D. inkriminuojamas nusikalstamas veikas nurodytos visos faktinės aplinkybės, svarbios teismui sprendžiant jo atsakomybės klausimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, t. y šių nusikalstamų veikų padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai. Be to, priešingai nei teigia apeliantai, atlikus papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir surašius naują kaltinamąjį aktą po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2012 m lapkričio 20 d. nutartimi baudžiamąją bylą perdavė prokurorui dėl iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto, šioje nutartyje teismo nurodyti trūkumai buvo pašalinti. Nors naujas kaltinamasis aktas taip pat turėjo tam tikrų trūkumų (kaltinime pagal BK 182 straipsnio 2 dalį netinkamai nustatyta A. D. parduoto nekilnojamojo turto vertė, klaidingai nurodyta į G. P. sąskaitą įnešta pinigų suma bei nukentėjusiajam ir jo artimiesiems išmokėtos pinigų sumos ir dėl to neteisingai apskaičiuotas padarytos žalos dydis, rašymo apsirikimo klaida, nurodant A. D. laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 28 iki 2009 m. vasario 17 d. pasisavintą pinigų sumą), tačiau šie trūkumai netrukdė teismui nagrinėti bylą, kaltinamajame akte padarytos klaidos skundžiamu nuosprendžiu buvo ištaisytos ir tai buvo padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų bei nesuvaržant kaltinamojo procesinių teisių. Nors nuteistasis A. D. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 28 iki 2009 m. vasario 17 d. pasisavintą pinigų sumą, pažeidė kaltinamojo teisę žinoti kuo jis kaltinamas, nes teisiamojo posėdžio metu jį įspėjo dėl kaltinimo pasunkinimo kita apimtimi, toks apeliantų argumentas prieštarauja teisiamojo posėdžio protokolo turiniui bei teisiamojo posėdžio garso įrašui, kurie patvirtina, kad 2014 m. gruodžio 3 d. vykusio posėdžio metu bylą nagrinėjanti teisėja informavo proceso dalyvius, kad šiame kaltinime nurodant A. D. pasisavintą sumą – 566 755,2 Lt – buvo padaryta techninė klaida (kaltinime nurodyta, kad iš G. P. vardu išmokėtos 711 000 Lt kompensacijos A. D. G. ir I. P. išmokėjo iš viso 55 244,8 Lt, todėl pasisavinta suma turėtų būti lygi 655 755,2 Lt) bei kad teismas, priimdamas galutinį procesinį sprendimą byloje, šią aplinkybę vertins (t. 18, b. l. 185). Teismui informavus apie galimą kaltinimo pakeitimą nuteistasis A. D. ir jo gynėjas jokių prašymų ir pageidavimų nepareiškė, suteikti papildomo laiko pasiruošimui neprašė. Taigi, konstatuoti, kad šiuo atveju buvo suvaržytos kaltinamojo teisės ar pažeisti BPK 256 straipsnio reikalavimai, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, jog šiame epizode pirmosios instancijos teismas pakeitė kaltinimą dar ir tuo, kad nurodė kitą kompensacijos sumą, t. y. ne 711 000 Lt, bet 710 000 Lt. Tiek nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstant įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, tiek dėstant įrodymų vertinimo bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus, pagaliau ir rezoliucinėje nuosprendžio dalyje yra nurodyta 711 000 Lt 2006 m. gruodžio 27 d. G. P. išmokėtos kompensacijos suma. Tai, kad nuosprendžio 22-ame lape nurodyta kita kompensacijos suma, t. y. 710 000 Lt, jokiu būdu nereiškia kaltinamo pakeitimo. Iš nuosprendžio turinio akivaizdu, kad tai yra rašymo apsirikimo klaida, o kaltinimo pasunkinimą teismas siejo ne su išmokėtos kompensacijos suma, bet, kaip jau minėta, su A. D. inkriminuojama pasisavintų pinigų suma. Pirmosios instancijos teismo padaryti kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį patikslinimai, kaip jau minėta, nevertinti kaip esminiai BPK 255 straipsnio prasme, nes jie neturėjo įtakos nuteistojo A. D. veikos kvalifikavimui, dėl jų iš esmės nepasikeitė jam inkriminuotos nusikalstamų veikų apimtis ar jos padarymo laikas, vieta ar būdas. Be to, teismo padaryti patikslinimai buvo palankūs A. D., nes dėl jų žymiai sumažėjo kaltinime nurodytas nukentėjusiajam G. P. padarytos žalos dydis.
    1. Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo nuosprendžio surašymo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, A. D. pasisavintų pinigų sumos (188 119,83 Eur ir 108 713,98 Eur) aiškiai įvardytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje, išdėstant įrodyta pripažintų dviejų nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, aplinkybes, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Teismo pasirinktas būdas dvi pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą kvalifikuotas veikas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje atskirti įvardijant jas kaip dalies pinigų iš 711 000 Lt piniginės kompensacijos pasisavinimą ir dalies pinigų iš 897 000 Lt piniginės kompensacijos pasisavinimą, jokiu būdu nereiškia kaltinamojo teisės žinoti, kuo yra kaltinamas ir už ką yra nuteistas, pažeidimo. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad BPK 307 straipsnio 1 dalis apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje reikalauja nurodyti kaltinamojo vardą ir pavardę, sprendimą pripažinti kaltinamąjį kaltu, baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį kaltinamasis pripažįstamas kaltu, sprendimus dėl bausmės, baudžiamojo poveikio ar auklėjamojo poveikio priemonės, suėmimo ir t. t., ir nereikalauja dar kartą išdėstyti kokias nors įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. pasisavintų pinigų sumą ar kt.
    2. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kuriais ginčijamas 2013 m. birželio 20 d. specialisto išvados dėl G. P. ir D. P. vardu atidarytų banko sąskaitų analizės Nr. 5-2/116 patikimumas. Apeliantai teigia, kad specialistė tyrimą atliko remdamasi netinkamais pirminiais duomenimis, nes tyrimui reikšmingą informaciją AB SEB bankas pateikė kompaktiniuose diskuose su virusu. Apeliantų nuomone, dėl viruso dalis informacijos galėjo dingti arba galėjo būti pakeista, tačiau, kaip matyti tiek iš specialisto išvados tiriamosios dalies, tiek iš tyrimą atlikusios specialistės E. T. paaiškinimų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, virusas, buvęs banko pateiktose laikmenose, jose buvusios informacijos neiškraipė, o tik trukdė vienu metu atspausdinti visus vienoje laikmenose buvusius duomenis (t. 14, b. l. 90, t. 18, b. l. 174-177, t. 19, b. l. 175-177). Be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl minėtos specialisto išvados pripažinimo tinkamu įrodymu byloje, ne tik apklausė išvadą pateikusią specialistę, bet specialisto išvadoje pateiktus duomenis apie piniginių lėšų judėjimą nukentėjusiojo G. P. bei liudytojo D. P. banko sąskaitose lygino su kitais bylos esančiais duomenimis, t. y. AB SEB banko pateiktais G. P. ir D. P. sąskaitų išrašais, taip pat pirminiais dokumentais dėl tarptautinių mokėjimų, grynųjų pinigų įnešimo ir išmokėjimo, terminuotų indėlių ir t. t., AB DnB Nord banko pateiktais duomenimis apie grynųjų pinigų išmokėjimą iš G. P. sąskaitos, AB „Citadele“ banko pateiktais duomenimis apie A. D. sąskaitą, į kurią iš G. P. sąskaitos AB SEB banke 2007 m. sausio 2 d. buvo pervesta 14 000 Lt, AB „Swedbank“ pateiktais duomenimis apie M. S. sąskaitą, į kurią iš G. P. sąskaitos AB SEB banke 2007 m. sausio 2 d. buvo pervesti 23 000 Lt, UAB „A“ duomenimis apie A. D. piniginius įnašus įgyjant būstą ir kt. Sulyginęs šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas, kaip ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, jokių neatitikimų, leidžiančių abejoti specialistės tirtos informacijos teisingumu, nenustatė. Minėtoje specialisto išvadoje aprašytas piniginių lėšų judėjimas neprieštarauja ir 2013 m. vasario 4 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/19 (šiuo atveju tyrimo apimtis buvo siauresnė) pateiktiems duomenims. Tai, kad skirtingos apimties tyrimus atlikę specialistai nurodė skirtingus A. D. G. P. galimai padaryto nuostolio dydžius, nereiškia, kad jų pateiktos specialisto išvados negali būti pripažintos įrodymais. Apeliantai taip pat teigia, kad 2013 m. birželio 20 d. specialisto išvada Nr. 5-2/116 prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai, tačiau, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, tokį savo teiginį iš esmės grindžia tik brolių P. nurodytomis pinigų sumomis, kurias jie pripažino gavę iš A. D., t. y. 328 000 Lt ir 334 000 Lt. Pasak nuteistojo ir jo gynėjo, šios sumos neatitinka nei specialisto išvadoje, nei skundžiamame nuosprendyje nurodytų sumų, kurias gavo broliai P.. Šiuo aspektu teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad nukentėjusysis G. P. ir liudytojas D. P. pinigų sumas, kurias gavo iš A. D., įvardijo apytiksliai, tuo tarpu tiek specialistė, tiek pirmosios instancijos teismas, nustatydamas brolių P. realiai gautas pinigų sumas, vadovavosi byloje esančiais objektyviais duomenimis, t. y. bankų pateiktais pirminiais dokumentais ir banko sąskaitų išrašais. Be to, kaip matyti iš nukentėjusiojo G. P. ir liudytojo D. P. parodymų, pastarieji, įvardydami jau pirmiau paminėtas pinigų sumas, į jas įskaičiavo ne tik iš dviejų kompensacijų, bet ir iš natūra grąžintą nekilnojamąjį turtą, kurį A. D. savavališkai pardavė, gautas pinigines lėšas. Susumavus visas pinigines lėšas, kurias teismas vertino kaip brolių P. faktiškai gautas, bendra jų suma nėra mažesnė už apeliantų minimų 328 000 Lt ir 334 000 Lt sumą, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, bet gerokai ją viršija. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad bet kokią specialisto išvados reikšmę paneigia byloje esantys grynųjų pinigų priėmimo į banką kvitai (t. 11, b. l. 1-27). Kaip matyti iš specialisto išvados, ją surašiusi specialistė šiuos duomenis vertino (specialisto išvados 18, 28, 34 ir 35 lapai), o pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam padarytos žalos dydį, taip pat A. D. pasisavintų pinigų sumą, į šiuos piniginius įnašus neatsižvelgė, nes, kaip jau minėta, nors šie pinigai buvo įnešti į brolių P. banko sąskaitas, realiai pastarieji jų, A. D. disponuojant jų vardu atidarytomis sąskaitomis, negavo.
    3. Apeliantai nepagrįstai teigia ir tai, kad dėl pirmos A. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos, t. y. dėl veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, yra suėjęs baudžiamosios atsakomybės taikymo senaties terminas. Pagal BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktis už sunkų nusikaltimą nustato penkiolikos metų senaties terminą. A. D. inkriminuotas sukčiavimo nusikaltimas buvo baigtas 2010 m. rugsėjo 9 d., taigi skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu, t. y. 2015 m. gegužės 15 d., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl šio nusikaltimo, kaip ir dėl kitų dviejų A. D. inkriminuotų BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytų sunkių nusikaltimų, baigtų atitinkamai 2009 m. vasario 17 d. ir 2010 m. rugpjūčio 16 d., nebuvo suėjęs.
Dėl A. D. paskirtų bausmių
  1. BK 41 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvenimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Kitokią bausmę teismas gali paskirti tik esant BK 62 straipsnyje ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-148/2014, 2K-432-2014, 2K-69-942/2016, 2K-239-303/2016 ir kt.). Skiriant bausmę turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-6/2013, 2K-391/2013 ir kt.). Konkretus teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš, pavyzdžiui, kaltininko pozicijų, bet ir atsižvelgiant į nubaudimo adekvatumą padarytai veikai, ja pažeistoms ir įstatymų saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-625/2010, 2K-351-222/2015). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam A. D., pirmiau aptartų baudžiamojo įstatymo reikalavimų bei teismų praktikoje suformuotų nuostatų nepažeidė.
    1. Nuteistasis padarė tris nusikaltimus nuosavybei, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, kuriuos baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Visus nusikaltimus A. D. padarė prieš vieną nukentėjusįjį, kuris juo dėl ilgalaikių draugiškų santykių su jo broliu labai pasitikėjo, be to, nusikalto dirbdamas advokatu, kurio veiklai taikomi itin aukšti standartai, iš kurio reikalaujama ne tik profesinės kvalifikacijos, bet ir sąžiningumo, įstatymų laikymosi ir kt. Nuteistojo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam padaryta didelė turtinė žala, kuri net iš dalies nėra atlyginta. Kita vertus, A. D. anksčiau neteistas, per ilgą laikotarpį, praėjusį nuo inkriminuotų nusikaltimų padarymo, jokių teisės pažeidimų ar naujų nusikaltimų nepadarė, šiuo metu dirba, nukentėjusysis G. P. ir pastarojo brolis D. P. prašė nebausti jo realia laisvės atėmimo bausme. A. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinusi pirmiau paminėtų byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. D. už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės, žymiai mažesnės negu baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už tokias veikas, sankcijose nustatytas vienintelės bausmės rūšies – terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nėra aiškiai per griežtos. A. D. paskirtos bausmės teisingai subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi, be to, nuteistajam palankesniu dalinio bausmių sudėjimo būdu. Švelninti už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes bei paskirtą galutinę subendrintą bausmę, kurios vykdymas vadovaujantis BK 75 straipsniu atidėtas, nėra teisinio pagrindo. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad pagal teismų praktiką idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36/2014, 2K-238-699/2017 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju byloje nustatytos kitokios aplinkybės. Nuteistasis A. D. jam inkriminuotas veikas padarė skirtingais veiksmais ir skirtingu laiku, nukentėjusiojo G. P. nuosavybės teisių atkūrimui vykstant keliais etapais (2004 m., 2006 m. ir 2009 m.), todėl jo nusikalstamos veikos idealiosios sutapties nesudaro, bendrinti už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes apėmimo būdu nėra pagrindo. Nors abiejų nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, atveju, t. y. tiek laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2009 m. vasario 17 d., tiek laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 22 iki 2010 m. rugpjūčio 16 d., A. D. pinigus savinosi analogišku būdu ir iš to paties šaltinio, tačiau nesant duomenų, apie išankstinį nuteistojo sumanymą pasisavinti iš G. P. apibrėžto dydžio pinigų sumą, kaip ir savintis pinigus iš visų kompensacijų, kurias ( - ) savivaldybė išmokės nukentėjusiajam, nėra pagrindo šiuos jo nusikalstamus veiksmus vertinti ir kaip vieną tęstinę veiką.
    2. Atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistajam A. D. paskirtos bausmės turėtų būti švelninamos dėl pernelyg ilgos proceso trukmės. Nors teismų praktikoje pripažįstama, jog pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę, o tam tikrais atvejais – ir taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, tiek pagal formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu, bet su nepagrįstai pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtina kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų ir paprastai jie yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; ir kt.). Be to, teismų praktikoje pabrėžiama, kad išvadą dėl konkretaus proceso atitikties ar neatitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-55-895/2015, 2K-296-788/2017 ir kt.).
    3. Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2010 m. lapkričio 17 d., A. D. apie įtarimą pranešta 2011 m. lapkričio 4 d., apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu priimtas 2015 m. gegužės 15 d., t. y. baudžiamasis procesas nuo pranešimo A. D. apie įtarimą iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo truko ilgiau nei trejus metus. Kita vertus, šioje byloje buvo tiriami trys nusikaltimai nuosavybei, kurių ištyrimui ir pakankamai sudėtingo jų mechanizmo atskleidimui be kitų procesinių veiksmų buvo būtina atlikti ir specialiųjų žinių reikalaujančius tyrimus. Nukentėjusysis G. P. ir dar du svarbūs liudytojai gyveno ( - ), tai taip pat turėjo įtakos proceso trukmei. Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismui 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimi bylą perdavus prokurorui dėl iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamoj akto surašymo ir esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, trukdančių bylą nagrinėti teisme, ikiteisminio tyrimo terminas buvo tęsiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis, be to, ikiteisminio tyrimo trukmės pagrįstumą pagal nuteistojo ir jo gynėjo skundus tikrino ir Vilniaus apygardos teismas, tačiau ikiteisminio tyrimo vilkinimo požymių taip pat nenustatė (t. 12, b. l. 53-54, 65-68, 72-74, 102-103, 114-116). Teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepateisinamas delsimas taip pat nenustatytas. Baudžiamąją bylą su nauju kaltinamuoju aktu perdavus apygardos teismui 2013 m. gruodžio 23 d., byla buvo nagrinėjama iki 2015 m. gegužės 15 d., t. y. kiek daugiau nei metus laiko. Per šį laikotarpį buvo suplanuota 17 posėdžių, šeši iš jų neįvyko dėl objektyvių priežasčių (proceso dalyviams reikėjo laiko susipažinti su A. D. prašymu perduoti bylą su kaltinamuoju aktu prokurorui, negalėjo dalyvauti specialistė, sirgo A. D., prokurorė pareiškė prašymą pasiruošti baigiamosioms kalboms). Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoti, kad šiuo atveju ikiteisminis tyrimas ar teisminis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko nepateisinamai ilgai ir dėl to buvo pažeista įstatymų garantuota kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Juolab kad viso proceso metu A. D. buvo taikoma tik kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Apeliacinėje instancijoje ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama du kartus, dėl to apeliacinis procesas užtruko, tačiau nepagrįstų delsimų šiame procese, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nebuvo, be to, šis procesas vyko tik nuteistojo A. D. iniciatyva. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nuteistajam A. D. švelninti paskirtas bausmes vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio nuostatomis, teisėjų kolegija nenustatė.
Dėl civilinio ieškinio
  1. Atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė nukentėjusiojo G. P. pareikštą civilinį ieškinį.
    1. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-472-303/2015, 2K-21-942/2016 ir kt.).
    2. Šioje byloje nukentėjusysis G. P. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš A. D. 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Civiliniame ieškinyje nukentėjusysis nurodė, kad dėl A. D. nusikalstamų veiksmų patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, šoką, pažeminimą, dvasiškai labai išgyveno, buvo emociškai palūžęs. Šiuos išgyvenimus jam sukėlė ne tik tai, kad dėl nuteistojo nusikalstamų veikų jis neteko didelės vertės turto, bet ir dėl to, kad nusikaltimus jo atžvilgiu padarė asmuo, kuriuo jis visiškai pasitikėjo, kuris buvo teisėsaugos pareigūnas, advokatas, t. y. žmogus, kuris faktiškai turi kovoti su neteisybe, tačiau paaiškėjo, kad pats neturi jokių moralinių vertybių. Apygardos teismas, išnagrinėjęs nukentėjusiojo G. P. pareikštą civilinį ieškinį, jį tenkino iš dalies ir iš nuteistojo A. D. G. P. naudai priteisė 2000 eurų neturtinei žalai atlyginti.
    3. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
    4. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas nukentėjusiajam G. P. padarytą neturtinę žalą ir jos dydį, apygardos teismas tinkamai įvertino visas įstatyme įtvirtintas aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis G. P. A. D. dėl pastarojo ilgalaikių draugiškų santykių su broliu D. P., taip pat dėl jo profesinės patirties, darbo teisėsaugos institucijose labai pasitikėjo. Taigi nekyla abejonių, kad A. D. nusikalstami veiksmai apgaule užvaldant G. P. priklausantį didelės vertės turtą, taip pat pasisavinant jam priklausantį didelės vertės turtą, sukėlė pastarajam daug neigiamų dvasinių išgyvenimų, pakirto pasitikėjimą žmonėmis ir teisėsaugos pareigūnais. Šiuo aspektu, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu yra dar ir tai, kad dėl A. D. nusikalstamų veiksmų G. P. neteko turto, kuris iš jo šeimos jau kartą buvo neteisėtai atimtas dėl 1940 metais TSRS vykdyto turto nacionalizavimo. Neturtinė žala G. P. padaryta tyčiniais ilgą laiką trukusiais A. D. nusikalstamais veiksmais. Nuteistasis, praėjus daugiau nei septyneriems metams nuo nusikalstamų veikų padarymo, nukentėjusiajam nė dalies žalos neatlygino. Be to, kaip jau minėta, vos paaiškėjus, kad broliams P. yra žinoma apie jo neteisėtus A. D. veiksmus, pastarasis ėmėsi priemonių, kad nukentėjusiojo G. P. pažeistų teisių atkūrimas taptų neperspektyvus. Dar daugiau, bylos duomenimis, 2010 m. lapkričio 10 d. A. D. kreipėsi į prokurorą dėl viešojo intereso gynimo, siekdamas sukelti abejones dėl nuosavybės teisės G. P. į jo seneliams priklausiusį turtą atkūrimo teisėtumo (t. 7, b. l. 3-4), taip pat kreipėsi į ( - ) valstybinę mokesčių inspekciją, siekdamas sukleti abejones dėl G. P. sąžiningumo mokant mokesčius šiai valstybei. Esant tokių aplinkybių visumai, vertinti apygardos teismo nustatytą nukentėjusiajam padaryto padarytos neturtinės žalos dydį – 2000 eurų kaip aiškiai per didelį, nėra jokio pagrindo.

10Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties ir kitų nukentėjusiojo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

  1. Vilniaus apygardos teismas skundžiama 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi nutarė iš nuteistojo A. D. nukentėjusiajam G. P. priteisti 3634,73 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo G. P. interesus atstovavo advokatė Ž. U., kuriai nukentėjusysis už suteiktą teisinę pagalbą sumokėjo 9550 Lt, teisminio nagrinėjimo metu šio nukentėjusiojo interesus atstovavo advokatė D. Žvingilienė, kuriai nukentėjusysis už suteiktą teisinę pagalbą sumokėjo 3000 Lt. Mokėjimo kvituose nurodytas išlaidas teismas pripažino realiomis, nes nukentėjusysis nemoka lietuvių kalbos, ikiteisminio tyrimo metu jam buvo suteikta teisinė pagalbą, be kita ko, surašant prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, renkant įrodymus, susipažįstant su baudžiamosios bylos medžiaga ir t. t., pirmosios instancijos teisme nukentėjusiojo atstovė dalyvavo teisminiame nagrinėjime, ruošė procesinius dokumentus. Taip pat teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad atstovavimo išlaidų klausimas nebuvo išspręstas priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, todėl jis sprendžiamas BPK 362 straipsnio nustatyta tvarka. Nuteistasis A. D. skunde prašo šią teismo nutartį panaikinti, nes ji priimta pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, be to, priteista išlaidų suma yra aiškiai per didelė.
  2. BPK 106 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 361 straipsnyje nustatyta, kad teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. Teismas šioje proceso stadijoje turi teisę priimti sprendimus, išvardintus šio straipsnio 2 dalyje, įskaitant proceso išlaidų dydžio nustatymą ir jų paskirstymą. Taigi, priešingai nei mano nuteistasis, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia proceso išlaidų išieškojimo klausimą išspręsti ir po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Be to, šį klausimą teismas gali spręsti ne tik pagal proceso dalyvių prašymus, bet ir savo iniciatyva. Nors šiuo atveju pirmosios instancijos teismas proceso išlaidų išieškojimo klausimą išsprendė ne teismo nuosprendžio vykdymo metu, o teismo nuosprendžiui dar neįsiteisėjus, tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sudarančiu pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį.
    1. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis A. D. nepagrįstai ginčija ir iš jo nukentėjusiajam priteistą išlaidų advokato paslaugoms apmokėti sumą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad advokatė Ž. U. nukentėjusįjį atstovavo daugiau nei trejus metus (nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio), advokatė D. Žvingilienė – daugiau nei pusantrų metų (nuo 2013 m. spalio 24 d. iki 2015 m. gegužės mėnesio). Abi nukentėjusiojo atstovės proceso metu, kuris iš viso tęsėsi beveik penkerius metus, buvo aktyvios. Jos rinko įrodymus, ruošė procesinius dokumentus, dalyvavo atliekant procesinius veiksmus, taip pat dalyvavo visuose pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, kurie vyko kitoje nei yra jų būstinė vietovėje. Nukentėjusiojo G. P. atstovių darbo sąnaudas neabejotinai padidino ir tai, kad atstovaujamasis nemokėjo lietuvių kalbos ir gyveno ( - ), o byloje nusikalstamų veikų padarymu įtariamas, vėliau kaltinamas asmuo – A. D. – savo kaltę dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų neigė. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo iš nuteistojo priteista nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti suma – 3634,73 Eur – yra aiškiai per didelė. Duomenų, kad tokia išlaidų suma negalėtų būti išieškota iš A. D. dėl jo turtinės padėties, byloje nėra. Nuteistojo A. D. skunde minimi Teisingumo ministro patvirtinti įkainių dydžiai taikytini civiliniame procese, be to, yra rekomendacinio pobūdžio, todėl teisėjų kolegija šiuo atveju į juos neatsižvelgia.
    2. Bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teisme dalyvavo nukentėjusiojo G. P. atstovė advokatė D. Žvingilienė. Šios atstovės pateikti banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad nukentėjusysis G. P. už atstovavimą apeliaciniame procese, vykusiame nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d., advokatei D. Žvingilienei sumokėjo 550 eurų (t. 19, b. l. 94-96), o už atstovavimą apeliaciniame procese, vykusiame nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2008 m. vasario 19 d. – dar 1500 eurų (t. 21, b. l. 46). Baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo A. D. ir jo gynėjo apeliacinį skundą, kuriame ginčijamas su nukentėjusiojo interesais tiesiogiai susijęs nuteistojo kaltės klausimas. Nukentėjusiojo G. P. atstovė dalyvavo visuose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, buvo aktyvi, teikė teismui įvairius dokumentus, taip pat paaiškinimus, susijusius tiek su nuteistojo ir gynėjo apeliaciniame skunde, tiek su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartyje išdėstytais motyvais ir argumentais. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo G. P. patirtos išlaidos advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, turi būti išieškotos iš nuteistojo A. D.. Teisėjų kolegijos vertinimu, bendra 2050 eurų išlaidų suma yra adekvati advokatės darbo sąnaudoms apeliaciniame procese atstovaujant lietuvių kalbos nemokantį užsienio valstybėje gyvenantį nukentėjusįjį. Duomenų, kad ši išlaidų suma negalėtų būti išieškota iš A. D. dėl jo turtinės padėties, byloje taip pat nėra.
  3. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 3 punktu,

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendį pakeisti.

12Nustatyti, kad A. D. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, padarė nukentėjusiajam G. P. 112 475,77 eurų dydžio turtinę žalą.

13Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

14Iš nuteistojo A. D. išieškoti 2050 (du tūkstančius penkiasdešimt) eurų G. P. jo išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

15Nuteistojo A. D. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties atmesti.