Byla A-1186-575/2017
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. V. (R. V.) ir A. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. (A. B.), R. V., A. S. ir A. L. skundus atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas A. B. (A. B.) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2013 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 9-6116(09) ir priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.

6Pareiškėjas R. V. (R. V.) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 20–26), prašydamas priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. bei bylinėjimosi išlaidas.

7Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 40–45), prašydamas priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. kovo 19 d.

8Pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 59–65, 78–86), prašydamas priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 9 775,31 Lt, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. liepos 23 d.

9Pareiškėjai A. B., R. V., A. S. ir A. L. skundus grindė iš esmės analogiškais argumentais ir nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu teisinis reguliavimas, pagal kurį jiems buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjams nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi (b. l. 17–18) administracines bylas pagal pareiškėjų A. B., R. V., A. S. ir A. L. skundus atsakovams Vilniaus PN ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus PN, sujungė į vieną administracinę bylą.

11Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimuose į pareiškėjų skundus (b. l. 9–10, 31–32, 49–50, 70–71, 90–91) prašė pareiškėjų reikalavimams taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) įtvirtintą 3 metų senaties terminą ir atidėti teismo sprendimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjams vykdymą.

12Vilniaus PN pripažino, kad taikant iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, pareiškėjams buvo sumokėtas ne visas darbo užmokestis. Atitinkamai ginčo laikotarpiu pareiškėjui A. B. nebuvo išmokėta 4 515,37 Lt darbo užmokesčio dalis, pareiškėjui R. V. – 5 209,67 Lt, pareiškėjui A. S. – 1 893,28 Lt, o pareiškėjui A. L. – 9 775,31 Lt. Tačiau Vilniaus PN atkreipė dėmesį, kad yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš valstybės biudžeto ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gautų lėšų, o pareiškėjams dalies darbo užmokesčio nesumokėjo vykdydama, kaip įstatymus vykdančioji institucija, tuo metu galiojusius teisės aktus. Vilniaus PN taip pat nurodė, kad patvirtintame įstaigos biudžete sumažintų atlyginimų kompensavimui lėšos nenumatytos ir neskirtos. Be to, akcentavo, jog pagal DK darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus.

13II.

14Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 21 d. sprendimu (b. l. 131–133) pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

15Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog Vilniaus PN, vadovaudamiesi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė jiems priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad šioje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, kuriame buvo konstatuota, jog teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Be to, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, padarė išvadą, kad pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atitinkamai Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kurio nuostatos taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.

16Taigi, atsižvelgęs į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Todėl, pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Vilniaus PN – Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Teismas pabrėžė, kad toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, Nr. A-669-602/2016, o šiuo atveju nukrypti nuo tokios suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo. Teismas kartu akcentavo, kad netenkinus pareiškėjų reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, kaip išvestinis atmestinas ir reikalavimas panaikinti Vilniaus PN 2013 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 9-6116(09).

17III.

18Pareiškėjai R. V. ir A. L., nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinius skundus (b. l. 136–156), prašydami: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą dalyje dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 proc. 2009 m. ir 4,5 proc. 2010–2013 m., šio įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams; 3) atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškėjų skundus dalyje dėl neišmokėto darbo užmokesčio dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento patenkinti.

19Pareiškėjai R. V. ir A. L. mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįsigilino į skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ribotam asmenų ratui, t. y. įstatymų leidėjas iš valstybės tarnautojų išskiria tuos, kurie turi aukštesnę kvalifikaciją (ir tai žyminčią kvalifikacinę klasę arba kategoriją bei atitinkamą teisę į didesnį darbo užmokestį), taip pat tarnautojus, kurių pareiginės algos kategorija yra 11–20 (t. y. einančius aukštesnes pareigas ir atitinkamai turinčius teisę į didesnį darbo užmokestį) ir konstatuoja, kad šių tarnautojų darbo užmokestis turėjo būti mažinamas tiek, kiek buvo mažinamas visiems dėl sumažinto bazinio dydžio (Grąžinimo įstatymo 2 str. 3 d.) ir papildomai mažinamas lyginant su likusiais tarnautojais (Grąžinimo įstatymo preambulės 4 pastraipa) atitinkamai 2 proc. arba 4,5 proc. Be to, mažinant darbo užmokestį pareigybių kategorijoms nuo 11 iki 20, yra iškreipiama darbo užmokesčio proporcija tarp 10 ir 11 kategorijų, nes 11 kategorijos pareiginė alga priartėja prie 10 kategorijos pareiginės algos dydžio, tokiu būdu paneigiamas teisingo atlyginimo už darbą principas, kadangi aukštesnės kategorijos pareigybė siejama su didesne tarnautojo atsakomybe, funkcijų apimtimi. Pareiškėjų manymu, tokiu reguliavimu yra nepaisoma Konstitucinio Teismo įtvirtintų nediskriminavimo ir proporcingumo principų, pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, teisė į teisingą darbo užmokestį. Tuo tarpu Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime kaip vieną iš argumentų, dėl kurių darbo užmokesčio sumažinimas prieštarauja Konstitucijai, yra nurodęs tai, kad pakeičiama darbo užmokesčio proporcija tarp kvalifikuoto ir mažesnę kvalifikaciją turinčio tarnautojo, pakeičiama proporcija tarp aukštesnes (atsakingesnes) pareigas einančio tarnautojo ir žemesnes (mažiau atsakingas) pareigas einančio tarnautojo. Pareiškėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad Grąžinimo įstatymu sprendžiamas ne dėl neteisėto darbo užmokesčio sumažinimo valstybės tarnautojų patirtų nuostolių kompensavimo klausimas, o tai, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 m. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos Seimas, 2015 m. birželio 30 d. priimdamas Grąžinimo įstatymą, priėmė sprendimą dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti mokamas jau praėjusiu laikotarpiu, t. y. pažeidė vieną pagrindinių teisės principų – įstatymo negaliojimo atgal principą (lot. lex retro non agit). Pareiškėjai kartu akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju Konstitucijai prieštaraujantys įstatymai buvo taikomi 2009–2013 m., o Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 2013 m. liepos 1 d., paskelbtas „Valstybės žiniose“ (įsigaliojo) 2013 m. spalio 1 d., taigi nuo konstatavimo, kad darbo užmokestis sumažintas prieštaraujant Konstitucijai, praėjo jau 2 metai, nuo paties pažeidimo (sumos neišmokėjimo) praėjo jau daugiau kaip 6 metai, tačiau, remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, asmenų patirtų praradimų kompensavimas ištęsiamas dar 5 metams. Tuo tarpu Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis nustato, jog delspinigiai nuo grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį iki 2020 m. gruodžio 31 d. neskaičiuojami. Atsižvelgę į tai, pareiškėjai teigia, kad Grąžinimo įstatymas efektyviai neapgina pažeistų jų teisių, kadangi kompensuojama suma ne tik sumažinama, bet ir nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra niekaip kompensuojamas. Šiame kontekste pareiškėjai pabrėžia, kad valstybė negali naudotis savo išimtine įstatymų leidybos teise ir sau nustatyti išskirtines žalos atlyginimo sąlygas. Be to, pareiškėjai pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išnagrinėjo administracinę bylą dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo iš esmės. Todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, teismas, atmesdamas skundą, iš esmės užkirto kelią pareiškėjams pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais.

20Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimuose į pareiškėjų R. V. ir A. L. apeliacinius skundus (b. l. 160–164) prašo juos atmesti kaip nepagrįstus ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą nepakeistą. Vilniaus PN mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialinės teisės normas ir nepažeidė procesinės teisės normų bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris atitinka faktinę situaciją ir suformuotą teismų praktiką. Vilniaus PN nurodo, jog visiškai sutinka su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu.

21Teisėjų kolegija konstatuoja:

22IV.

23Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

24Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams (statutiniams valstybės tarnautojams) 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

25ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

26Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Atitinkamai pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jiems visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir pareiškėjų skundą atmetė, iš esmės argumentuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų pažeistos teisės turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą, o būtent toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme, todėl teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą. Tačiau pareiškėjai R. V. ir A. L. apeliaciniuose skunduose nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl jiems neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dėl ginčo laikotarpiu sumažintų priedų už kvalifikacinę kategoriją koeficientų ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Grąžinimo įstatymo nuostatomis, kurios efektyviai neapgina pažeistų jų teisių ir, pareiškėjų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Tuo tarpu kitos bylos šalys apeliacinių skundų nepateikė. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjų R. V. ir A. L. apeliaciniuose skunduose keliamas ginčas, be kita ko, dėl klausimo, kokia tvarka jiems turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo (dėl ginčo laikotarpiu sumažintų priedų už kvalifikacinę kategoriją koeficientų) patirti praradimai.

27Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

28Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

29Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

30Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ir jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

31Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

32Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 7 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas, be kita ko, taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio 6 dalies nuostatomis (dėl priedų už kvalifikacinę kategoriją).

33Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad inter alia pareiškėjų R. V. ir A. L. dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus PN) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016, 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2450-575/2016, 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016, 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1133-552/2016, 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-575/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3872-520/2016 ir kt.).

34Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

35Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliantų argumentų, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs jiems kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, nes jų skundų, kuriuos nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. apeliantai skunduose pirmosios instancijos teismui nereiškė reikalavimų vadovaudamiesi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

36Nagrinėjamu atveju pareiškėjai R. V. ir A. L. apeliaciniuose skunduose, be kita ko, kelia abejones dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai, teigdami, kad minėtas mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami, jų išmokėjimo terminas yra per ilgas. Atitinkamai apeliaciniuose skunduose pareiškėjai inter alia prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 proc. 2009 m. ir 4,5 proc. 2010–2013 m., šio įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjų išdėstytų teiginių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantai iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 proc. ir 4,5 proc.) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Apeliantų argumentus, jog daliai valstybės tarnautojų darbo užmokestis iš viso nebuvo mažintas ir dėl to jiems nekilo jokių neigiamų ekonomikos krizės finansinių pasekmių, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs apeliantų teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjų prašymai dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintini. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016 ir kt.).

37Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors atsakovu nagrinėjamoje byloje, be kita ko, buvo įtraukta ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra Vilniaus PN, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta nepagrįstai. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje Vilniaus PN taip pat dalyvavo kaip atsakovas. Taigi, į bylą yra įtrauktas ir tinkamas atsakovas, jis savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmesti kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės neturi reikšmės.

38Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų R. V. ir A. L. apeliaciniai skundai atmetami.

39Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

40Pareiškėjų R. V. (R. V.) ir A. L. apeliacinius skundus atmesti.

41Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

42Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas A. B. (A. B.) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4),... 6. Pareiškėjas R. V. (R. V.) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 20–26),... 7. Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 40–45), prašydamas... 8. Pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu (b. l.... 9. Pareiškėjai A. B., R. V., A. S. ir A. L. skundus grindė iš esmės... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi (b.... 11. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimuose... 12. Vilniaus PN pripažino, kad taikant iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusį teisinį... 13. II.... 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 21 d. sprendimu... 15. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog Vilniaus PN, vadovaudamiesi tuo... 16. Taigi, atsižvelgęs į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus,... 17. III.... 18. Pareiškėjai R. V. ir A. L., nesutikdami su pirmosios instancijos teismo... 19. Pareiškėjai R. V. ir A. L. mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios... 20. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimuose... 21. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 22. IV.... 23. Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama... 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams (statutiniams valstybės... 25. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal... 26. Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo... 27. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m.... 28. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 29. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 30. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 31. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 32. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 33. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 34. Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja... 35. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliantų argumentų, kad... 36. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai R. V. ir A. L. apeliaciniuose skunduose, be... 37. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors atsakovu nagrinėjamoje byloje,... 38. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 39. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 40. Pareiškėjų R. V. (R. V.) ir A. L. apeliacinius skundus atmesti.... 41. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą... 42. Nutartis neskundžiama....