Byla 1A-384-396/2015
Dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, BK 130 straipsnį – laisvės atėmimu trejiems metams. Bausmę paskirta atlikti atviroje kolonijoje

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo), teisėjų: Aloyzo Kruopio, Daivos Pranytės-Zalieckienės, sekretoriaujant Živilei Vološinienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui, gynėjai advokatei Silvai Balčiūnienei, nuteistajam V. P., teismo psichologijos ekspertei Audronei Glinskienei, teismo medicinos ekspertui Algirdui Jokšui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Sauliaus Kulikausko apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, BK 130 straipsnį – laisvės atėmimu trejiems metams. Bausmę paskirta atlikti atviroje kolonijoje.

3Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

5V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 19 d. nuo 21 val. 00 min. iki 21 val. 30 min., V. N. priklausančios sodybos, esančios ( - ) kieme, pasikėsino nužudyti savo šeimos narį, sutuoktinę E. P., t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

6V. P. tyčia panaudodamas fizinį smurtą prieš E. P., t. y. apglėbė E. P. iš nugaros ir viena ranka laikydamas ją apglėbęs, o kitoje rankoje turėtu peiliu kelis kartus kėsinosi perpjauti kaklą, taip pat parvertė E. P. ant žemės, ant jos atsisėdo ir laikydamas jos ranką, peiliu mažiausiai tris kartus dūrė jai į kaklą, po to atsistojęs pasiėmė pusplytę ir keturis kartus metė į nukentėjusiąją, taikydamas į galvą ir ne mažiau kaip vieną kartą pataikė į galvą. Be to, sudavė ne mažiau kaip keturiolika smūgių nukentėjusiajai ir tokiu būdu padarė odos nubrozdinimus veide, dešinėje plaštakoje, apie aštuonias muštines žaizdas galvoje, ne mažiau kaip tris durtines pjautines žaizdas kakle, vieną muštinę žaizdą kairės alkūnės sąnaryje, kraujosruvą kairės ausies būgnelyje, taip padarė E. P. nežymų sveikatos sutrikdymą, galvos smegenų sukrėtimą bei padarė kaukolės pamato kaulų lūžimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais tyčiniais veiksmais V. P. pasikėsino nužudyti E. P., tačiau nuskalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes manydamas, kad E. P. mirė, nutraukė neteisėtus veiksmus ir pasišalino.

7Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras Saulius Kulikauskas apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeisti, ir V. P. nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 130 straipsnio perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimą. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

8Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamojo nuosprendžio išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. netinkamai kvalifikuota V. P. nusikalstama veika.

9Pasak apelianto, nužudymas pagal BK 130 straipsnį kvalifikuojamas tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama esant kaltininkui fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Prokuroras skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimą Nr. 46 ir nurodo, kad nukentėjusiojo asmens itin įžeidžiantys poelgiai – tai tyčiniai veiksmai, kurie esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą. Be to, jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena daugeliu atveju jam jau buvo praėjusi.

10Prokuroras skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodė nužudymą privilegijuojančių požymių, kurie sudaro pagrindą kvalifikuoti veiką ne pagal BK 129 straipsnį, o pagal BK 130 straipsnį. Be to, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad V. P. nusikalstamą veiką būtų įvykdęs staiga labai susijaudinęs, taip pat nenustatytas ir nukentėjusiosios neteisėtas ar itin įžeidžiantis elgesys, prieš ką jis buvo nukreiptas bei kada buvo atliktas ir priežastinis ryšys tarp nukentėjusiosios veiksmų ir nuteistojo staigaus susijaudinimo.

11Apeliantas skunde pažymi, kad Šiaulių apygardos teismas rėmėsi 2014 m. liepos 29 d. – rugpjūčio 21 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, kuriame nurodyta, jog V. P. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenoje, kuriai kilti turėjo įtakos įtempti santykiai su sutuoktine bei kiti su tuo susiję veiksniai. Tačiau prokuroro nuomone, ekspertizės akto išvadose pateiktos aplinkybės yra abstrakčios, ekspertai iš esmės rėmėsi tik V. P. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu bei galimai neteisingais liudytojos S. P. ikiteisminio tyrimo parodymais. Pažymėtina, kad ekspertizės akte nurodoma V. P. būsena iki nusikalstamos veikos padarymo, taip pat buvo vertinama tik iš paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Be to, ekspertai pateikdami išvadas apie V. P. būseną, neįvertino ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis duodamas parodymus paaiškino, kaip pasikėsino nužudyti nukentėjusiąją bei kokius veiksmus atliko po nusikalstamos veikos padarymo.

12Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu V. P. vengė duoti parodymus apie nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes. Be to, nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nenurodė, kad nukentėjusioji E. P. jį (nuteistąjį) erzino, teigdama, jog myli kitą vyrą, ar jo akivaizdoje bučiavosi su kitu vyriškiu ir kt.

13Prokuroro nuomone, būtina atsižvelgti ir į nukentėjusiosios E. P. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, kurie patvirtina, kad sutuoktinių nesutarimai iki nusikalstamos veikos padarymo nebuvo kokie nors išskirtiniai. Be to, nukentėjusioji neatliko jokių veiksmų, skatinančių V. P. pavydėti, jo neprovokavo bei jokių artimų ryšių su M. S. nepalaikė. Tuo tarpu, ekspertizės akte nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusioji vakare bendravo su M. S., yra nepatvirtintos bylos duomenimis.

14Apelianto teigimu, akivaizdu, kad iki nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusiosios elgesys negali būti pripažįstamas neteisėtu ar itin įžeidžiančiu. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad V. P. buvo pats konflikto iniciatorius, kurį sąlygojo pavydas dėl sutuoktinės. Skunde nurodoma, kad tam tikri nesutarimai, konfliktai, barniai šeimoje, nesant išskirtinių aplinkybių, išskirtinio neigiamo nukentėjusiojo elgesio, kuris pasireikštų kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu ir pan., kurie iš esmės prieštarauja moralės, dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą, negali būti laikomi nukentėjusiojo neteisėtais ar itin įžeidžiančiais veiksmais.

15Prokuroro nuomone, nuteistojo V. P. nusikalstamos veikos motyvas – perdėtas, nepagrįstas pavydas. Be to, būtina atsižvelgti ir į teismų praktiką, kurioje net ir neištikimybės faktas, t. y. sutuoktinio radimas lavoje su kitu asmeniu, gali būti nepripažįstami neteisėtais ar itin įžeidžiančiais asmenų veiksmais (Kasacinė nutartis Nr. 2K-419/2009).

16Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad tai, jog nukentėjusioji dėl patirtų sužalojimų nemirė, iš esmės nuteistojo V. P. atsakomybės nelengvina. Pažymėtina, kad V. P. atlikti veiksmai, jų intensyvumas, padarytų sužalojimų gausa bei jų sunkumas patvirtina nuteistojo nusikalstamus ketinimus nužudyti E. P. bei atskleidžia nusikalstamos veikos pavojingumą.

17Apelianto nuomone, nuteistajam V. P. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra aiškiai per švelni, o paskirta bausmės atlikimo vieta (atviroji kolonija) – nepagrįsta. Tačiau prokuroras nurodo, kad skiriant nuteistajam V. P. griežtesnę bausmę, būtina atsižvelgti į tai, jog V. P. nevisiškai galėjo suvokti savo veiksmų pavojingumo pobūdį ir juos valdyti, į jį charakterizuojančias aplinkybes, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

18Atsikirtime į Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą nuteistojo V. P. gynėja advokatė Silva Balčiūnienė prašo skundą atmesti, o Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

19Gynėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, objektyviai, nešališkai ir teisėtai ištyrė byloje esančius įrodymus bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio įtvirtintas įrodymų viseto vertinimo taisykles, o V. P. kaltę padarius nusikalstamas veikas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 130 straipsnį, kvalifikavo tinkamai bei paskyrė teisingą bausmę ir jos atlikimo vietą.

20Atkreipia dėmesį į tai, kad V. P. prisipažino padaręs savo sutuoktinei specialisto išvadose bei kaltinime nurodytus sužalojimus, tačiau dėl psichologinio afekto būsenos neprisiminė sužalojimų padarymo aplinkybių, nes buvo aptemusi sąmonė, veikė spontaniškai. Be to, nuteistasis neturėjo tikslo nei žudyti, nei mušti savo sutuoktinės. Nuteistasis niekada nebūdavo agresyvus, nesmurtaudavo, mylėjo ir rūpinosi šeima.

21Gynėja remiasi teismų praktika ir nurodo, kad baudžiamosiose bylose, susijusiose su labai didelio susijaudinimo būsenos nustatymu, būtina atsižvelgti į kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigą, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus gerbę bei orumą, ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, atsižvelgiant į jo individualias savybes, santykius su nukentėjusiuoju, į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos alkoholio vartojimas ir pan. (Kasacinės nutartys Nr. 2K-155/2007; Nr. 2K-271/2008; Nr. 2K-155/2009; Nr. 2K-297/2010; Nr. 2K-189/2013 ir kt.).

22Pažymi, kad nuteistasis V. P. yra darbštus, atsakingas, labai vertina šeimos stabilumą, nori išsaugoti šeiminius santykius, labai myli vaikus, praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas.

23Pasak gynėjos, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti ir nesiremti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto pateiktomis išvadomis. Be to, nei prokuroras, nei pati nukentėjusioji, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje pirmiau nurodyto ekspertizės akto išvadų neginčijo bei neprašė skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę.

24Apeliacinio skundo teiginys, kad V. P. nebuvo jokio pagrindo jaudintis, yra nepagrįstas ir atmestinas. Pažymėtina, kad šeimos skyrybų grėsmę V. P. pagrįstai jautė ir tai nebuvo išgalvota aplinkybė, nulėmusi liguistą pavydą. Be to, nukentėjusioji pati pripažino, kad iki šiol gyvena su M. S.

25Prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis V. P. ir jo gynėja prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

26Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendis naikintinas ir priimamas naujas nuosprendis, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, neteisingai paskirta bausmė (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktai) bei surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminį BPK pažeidimą (BPK 329 straipsnio 4 punktas, BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismas surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies, BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, tokiu būdu padarė esminį pažeidimą, dėl ko buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo V. P. teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

27Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, o jame išdėstytos išvados turi atitikti bylos aplinkybes ir nekelti abejonių dėl kaltininkui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, Šiaulių apygardos teismas nustatomojoje / aprašomojoje nuosprendžio dalyje konstatavo, jog V. P. apglėbė E. P. iš nugaros ir viena ranka laikydamas ją apglėbęs, o kitoje rankoje turėtu peiliu kelis kartus kėsinosi perpjauti kaklą, po to parvertė nukentėjusiąją ant žemės, ant jos atsisėdo ir peiliu mažiausia tris kartus dūrė į kaklą, po to, atsistojęs pasiėmė pusplytę ir keturis kartus metė į nukentėjusiąją, taikydamas į galvą ir ne mažiau kaip vieną kartą pataikė į galvą bei sudavė ne mažiau kaip keturiolika smūgių nukentėjusiajai ir tokiu būdu padarė odos nubrozdinimus veide, dešinėje plaštakoje, apie aštuonias muštines žaizdas galvoje, ne mažiau kaip tris durtines pjautines žaizdas kakle, vieną muštinę žaizdą kairės alkūnės sąnaryje, kraujosruvą kairės ausies būgnelyje, taip padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, galvos smegenų sukrėtimą bei padarydamas kaukolės pamato kaulų lūžimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais tyčiniais veiksmais V. P. pasikėsino nužudyti E. P., tačiau nuskalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes manydamas, kad E. P. mirė, nutraukė neteisėtus veiksmus ir iš įvykio vietos pasišalino. Ten pat teismas nurodė, kad tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti, todėl V. P. privalo atsakyti už pasikėsinimą nužudyti savo sutuoktinę E. P. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Tačiau to paties nuosprendžio motyvuojančioje ir rezoliucinėje dalyse apygardos teismas nurodė, kad V. P. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenoje, kuriai kilti įtakos turėjo įtempti santykiai su sutuoktine bei kiti su tuo susiję veiksniai, todėl nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikavo į BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 130 straipsnį, kaip pasikėsinimą nužudyti labai susijaudinus (2 t., 107-112 b. l.).

28Akivaizdu, kad Šiaulių apygardos teismo pirmiau minėtame nuosprendyje išdėstytos išvados yra prieštaringos.

29Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, t. y. teismas įrodymus vertina ir sprendimus dėl esminių bylos aplinkybių, asmens kaltumo ar nekaltumo priima pagal savo vidinį įsitikinimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, jog teismų paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Tuo tarpu bendrosios kompetencijos teismų paskirtis – ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo), ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

30Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

31Pažymėtina, kad pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį, tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip elgtis, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai ir jų nori (BK 15 straipsnio 2 dalis).

32Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje vienas iš esminių apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyku yra teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvada

33Nr. 75U-II-63/2014, kurioje konstatuota, kad V. P. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenoje, kuriai kilti turėjo įtakos įtempti santykiai su sutuoktine (nukentėjusiąja E. P.) ir kiti su tuo susiję veiksniai, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas (2 t., 84-88 b. l.).

34Pažymėtina, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma, turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Kaip jau minėta pirmiau, specialisto ir/ar eksperto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri neturi jokios prioritetinės reikšmės. Todėl akivaizdu, kad minėti įrodymai turi būti vertinami lyginant su kita bylos medžiaga, kurie patvirtintų ar paneigtų tokių išvadų pagrįstumą, nes įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų, jų tarpusavio ryšys.

35BK 130 straipsnyje nustatyta privilegijuota nužudymo nusikaltimo sudėtis, kuri taikoma tada, kai kaltininkas veikė būdamas labai didelio susijaudinimo arba vadinamojo fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Pagal suformuotą teismų praktiką, kvalifikuojant veiką pagal BK 130 straipsnį būtina nustatyti aplinkybių visumą: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo. Kaltininko atsakas į neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį turi sekti iš karto po tokių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena, kai asmuo jaučia didelį susijaudinimą, tęsiasi labai trumpą laiką (Kasacinė nutartis Nr. 2K-271/2008). Taip pat būtina atkreipti dėmesį į kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigą, vertinant, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių (Kasacinės nutartys Nr. 2K-155/2009, 2K-271/2008, 2K-155/2007), atsižvelgia į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju (Kasacinės nutartys Nr. 2K-723/2007, 2K-288/2006), į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis (Kasacinės nutartys Nr. 2K-297/2010, 2K-130/2009, 2K-604/2005).

36Teisėjų kolegijos nuomone, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos pateiktomis išvadomis ir psichologės Audronės Glinskienės paaiškinimais apeliacinės instancijos teisme galima sutikti ir vadovautis tik iš dalies. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto turinio matyti, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertai vertino V. P. elgesį ir veiksmus iki nusikalstamos veikos, ir po nusikaltimo padarymo. Kaip matyti iš šios ekspertizės akto aprašomosios dalies, V. P. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo fiziologinio (kumuliacinio) afekto būsenoje. Psichotraumuojanti situacija susidarė dėl nukentėjusiosios E. P. provokuojančio elgesio bei nuteistojo V. P. individualių psichologinių savybių (neryžtingumas, uždarumas, polinkis gyvenimiškas problemas pergyventi kaip vidinį konfliktą, sunkumai priimant konstruktyvius sprendimus frustruojančiose situacijose). Tai sąlygojo emocinės įtampos kumuliaciją. V. P. bandymai susidoroti su situacija, rasti iš jos išeitį (bandymai pakalbėti su žmona, skambučiai žmonos (nukentėjusiosios) seseriai) nevedė prie konfliktinės situacijos realaus sprendimo. V. P. išreikšta emocinė įtampa pasireiškė pažemintu nuotaikos fonu bei nerimastingu laukimu. Įvykio diena, t. y. 2013 m. liepos 19 d. vakare, besitęsiantis nukentėjusiosios E. P. bendravimas su M. S., žmonos kategoriškas atsisakymas pasikalbėti su nuteistuoju, įtakojo jo tolimesnį emocinės įtampos augimą, sustiprino baimės jausmą dėl šeimos ateities, padidėjo nerimastingumas, todėl jautė, kad nėra išeities iš susidariusios situacijos. Tai, kad V. P. buvo labai emociškai įsitempęs ir nukentėjusiosios E. P. atsisakymas pasikalbėti bei jos (E. P.) nepriimtinas elgesys visą dieną sąlygojo nuteistojo afektinio protrūkio kilimą, kurį sąlygojo dalinis sąmonės susiaurėjimas su suvokimo fragmentiškumu, elgesio reguliacijos sutrikimas (savo veiksmų kontrolės ir prognozės sutrikimai). Postafektinė fazė pasireiškė psichine astenija, daliniu įvykio suvokimu bei daline įvykio amnezija (2 t., 84-88 b. l.). Tai iš dalies atitinka nuteistojo V. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu apie jo elgesį iki ir po nusikaltimo padarymo (1 t., 145-146 b. l.).

37Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadomis dėl V. P. psichologinės būsenos iki nusikaltimo padarymo, t. y. kad psichotraumuojanti situacija susidarė dėl netinkamo sutuoktinės (nukentėjusiosios) elgesio bei nuteistojo individualių psichologinių savybių (neryžtingumo, uždarumo, vidinio pergyvenimo, sunkumų priimant konstruktyvius sprendimus frustruojančiose situacijose). Tačiau V. P. turėdamas gyvenimiškos patirties ir būdamas psichiškai sveikas dėl šių problemų išsprendimo niekur nesikreipė, išskyrus tai, kad paskambino sutuoktinės seseriai (S. P.) ir prašė jos pakalbėti su nukentėjusiąja. Tai patvirtina liudytojos S. P. parodymai (2 t., 49-50 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad įvykio dieną, t. y. 2013 m. liepos 19 d. apie 21 val. V. P. taip pat norėjo pasikalbėti su žmona E. P., tačiau ši atsakė nuteistajam, jog jo nebemyli ir nuėjo toliau. Kaip matyti iš nuteistojo parodymų, tuo metu jam „sukilo nervai“, dėl to labai susinervino („įtūžo“) (1 t., 145-146 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, V. P. į tokį nukentėjusiosios poelgį sureagavo spontaniškai ir neadekvačiai, po ko pasivijo nukentėjusiąją ir viena ranka iš nugaros apglėbė ir laikė ją, o kita – įrėmė peilį į kaklą, pargriovė ant žemės, mažiausiai tris kartus įpjovė/įdūrė į kaklą, taip padarė durtines/pjautines žaizdas, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to, V. P. tęsdamas nusikalstamus veiksmus, taikydamas nukentėjusiajai į galvą kelis kartus metė pusplytę, mažiausiai vieną kartą pataikė būtent į galvą, sudavė ne mažiau kaip keturiolika smūgių į įvairias kūno vietas, taip padarė kaukolės pamato lūžimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegijos nuomone, E. P. atsakymas, kad nebemyli V. P., nuteistajam sukėlė neigiamas emocijas, susijaudinimą, tokiu būdu įžeidė jo savimeilę dėl pastangų, siekiant išsaugoti šeimą. Tačiau byloje nenustatytos visos sąlygos, būtinos padarytos veikos kvalifikavimui pagal BK 130 straipsnį. Pagal susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, be greito kaltininko atsako į nukentėjusiojo elgesį, būtina nustatyti, kad šį atsaką lėmė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis (Kasacinės nutartys Nr. 2K-419/2009, 2K-189/2013). Neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į jo gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, nukentėjusioji E. P. jokių priešingų teisei veiksmų nuteistojo atžvilgiu nedarė, tik garsiai išreiškė savo nuomonę dėl jų abiejų tarpusavio santykių atšalimo. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji kėsinosi į nuteistojo gyvybę, sveikatą, sudavė smūgius ir pan. Tai, kad nukentėjusioji pasakė nuteistajam, kad jo nebemyli, pagal susidariusią situaciją ir V. P. emocinę būseną gali būti laikomi jį įžeidžiančiu poelgiu, tačiau žinant žmonos (E. P.) gyvenimo būdą ir santykius su kitu vyru (M. S.) dar nenutraukus santuokos, t. y. iki įvykio, nėra pagrindo teigti, kad tai nuteistajam buvo netikėta ir labai jį įžeidė. Nors toks E. P. elgesys iš dalies prieštarauja moralei ir dorovei, tačiau V. P. jau anksčiau žinojo apie jos neištikimybę su kitu vyru, todėl tokia žinia jam nebuvo itin netikėta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad po to, kai V. P. buvo atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, apygardos teisme nuteistasis parodė, jog esminių įvykio aplinkybių neprisimena, nes „buvo aptemusi sąmonė“, tačiau gerai prisiminė ir akcentavo apie nukentėjusiosios E. P. netinkamus poelgius su M. S. (2 t., 95-97 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, V. P. tokiu būdu siekė priderinti savo parodymus prie pirmiau paminėtų teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvadų, taip sušvelninti savo atsakomybę. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. P. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje, o tik paprastoje emocinėje įtampoje.

38Pažymėtina, kad nužudymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam asmeniui ir norėjo ją atimti. BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas taip pat gali būti padaromas netiesiogine tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Kasacinės nutartys Nr. 2K-281/2008, 2K-469/2007). Pagal suformuotą teismų praktiką, pasikėsinimas nužudyti gali būti padaromas tik esant tiesioginei tyčiai.

39Apie V. P. tyčios turinį teisėjų kolegija sprendžia atsižvelgdama į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Šioje byloje nustatyta, kad V. P. nusikaltimo padarymui panaudojo pavojingą kūną žalojantį įrankį, t. y. peilį. Iš nukentėjusiosios E. P. ir nuteistojo V. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad po smūgių peiliu sudavimo, peilis nulūžo (1 t., 145-146 b. l.). Po to nuteistasis paėmė pusplytę ir ją kelis kartus metė, taikydamas nukentėjusiajai į galvą, vieną iš jų pataikė, taip pat sudavė daugybę smūgių rankomis į įvairias kūno vietas. Šias aplinkybes patvirtina įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys apie tai, kad įvykio vietoje rasta kruvina pusplytė, peilio medinės kriaunos, dvi nulaužtos peilių geležtės (1 t., 7-12 b. l.) bei specialisto išvada apie tai, kad tirti pateikti du sulaužyti peiliai, yra pagaminti pramoniniu būdu, yra ūkinės-buitinės paskirties (1 t., 34-36 b. l.). Nuteistasis V. P. peiliu ne mažiau kaip tris kartus sudavė nukentėjusiajai į kaklą, taip padarė durtinius pjautinius sužalojimus, rankomis sudavė ne mažiau kaip keturiolika smūgių į kitas kūno vietas. Po to V. P. pusplyte sudavė nukentėjusiajai į galvą ir padarė galvos smegenų sukrėtimą ir kaukolės pamato kaulų lūžimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Akivaizdu, kad V. P. pavartotas smurtas prieš nukentėjusiąją buvo intensyvus ir nukreiptas į itin svarbią žmogaus kūno dalį, t. y. galvą ir kaklą. Teismo medicinos specialisto išvadomis objektyviai ir neginčijamai nustatyta, kad E. P. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., 49-50, 53-54 b. l.). Tai apeliacinio proceso metu patvirtino teismo medicinos ekspertas Algirdas Jokšas. Iš V. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjui, matyti, kad peilių dūrė į kaklą žmonai ir pasakė: „<...ne man tai ir ne kitam...>“ įrodo, kad nuteistasis siekė nukentėjusiajai atimti gyvybę (1 t., 145-146 b. l.). Iš nuteistojo parodymų taip pat matyti, kad E. P. po suduotų smūgių pusplyte pasakė: „<...tėvai, tėvai, tėvai...>“, todėl jis atsipeikėjo, atsitraukė, parbėgo namo, pasiėmė automobilio raktelius, be to, grįždamas matė gulinčią žmoną ant žemės, todėl pagalvojo, jog ji mirė, ir automobiliu išvažiavo į J. rajoną. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir liudytojos S. P. parodymai (2 t., 49-50 b. l.). Be to, bylos aplinkybės įrodo, kad V. P. po pavartoto smurto, nukentėjusiajai jokios pagalbos nesuteikė, iš įvykio vietos pasišalino, nors tokią galimybę turėjo. Šio nusikaltimo padarymo motyvas – V. P. kerštas ir pavydas dėl to, kad žmona E. P. palaiko santykius su kitu vyru, nuteistojo nebemyli ir ateityje ketina su juo išsiskirti.

40Esant šioms aplinkybėms akivaizdu, kad V. P. turėdamas gyvenimišką patirtį, ne tik suprato nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, bet ir siekė padarinių, t. y. E. P. mirties. Bylos duomenys patvirtina, kad tokiais savo veiksmais nuteistasis sukėlė realią grėsmę E. P. gyvybei, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.

41Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšis yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika.

42Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad nuteistasis V. P. intensyviai naudodamas smurtą prieš E. P., ne mažiau kaip tris smūgius suduodamas peiliu į kaklą, ne mažiau kaip keturis kartus kryptingai taikydamas į galvą mesdamas pusplytę bei suduodamas ne mažiau kaip keturiolika smūgių rankomis į įvairias kūno vietas, taip padarydamas nukentėjusiajai nežymų ir sunkų sveikatos sutrikdymą, suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė, jog dėl jo veiksmų gali kilti BK 129 straipsnyje numatyti padariniai, ir jų norėjo, tačiau jie nekilo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (BK 15 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija įvertinusi padarytų sužalojimų intensyvumą ir lokalizaciją – galvą, kurioje yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – daro išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys.

43Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pateikė konstitucinės šeimos sampratos išaiškinimą, kuriame nurodė, kad šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas nutarime išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. P. K. Teismo išaiškinimus, sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Vertinant Konstitucinio Teismo nurodytus kriterijus, šios bylos kontekste svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės duoda pagrindą konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 4 d. nutarime taip pat išaiškino, kad nustatant griežtesnę baudžiamąją atsakomybę už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą nei nustatyta BK 129 straipsnio 1 dalyje, siekta apsaugoti ne vien tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, bet ir tokias, kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė.

44Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis ir E. P. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, rūpinosi vaikais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad V. P. veika kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

45Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. P. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 130 straipsnį. Todėl nuteistojo V. P. nusikalstama veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 130 straipsnio perkvalifikuojama į BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

46Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. P. 2013 m. liepos 19 d. laikotarpiu nuo 21 val. 00 min. iki 21 val. 30 min., V. N. priklausančios sodybos, esančios ( - ) kieme, pasikėsino nužudyti savo žmoną E. P., t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

47V. P. tyčia panaudodamas fizinį smurtą prieš E. P., t. y. apglėbė iš nugaros ir viena ranka laikydamas ją, kitoje rankoje turėtu peiliu kelis kartus kėsinosi perpjauti kaklą. Po to, V. P. parvertė E. P. ant žemės, atsisėdo ant jos ir laikydamas nukentėjusiosios ranką, peiliu mažiausia tris kartus dūrė į kaklą. Po to, V. P. atsistojo ir pasiėmė pusplytę, kuria taikydamas į galvą, keturis kartus metė į nukentėjusiąją ir ne mažiau kaip vieną kartą pataikė į galvą. Po to, V. P. rankomis sudavė ne mažiau kaip keturiolika smūgių nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas ir taip padarė odos nubrozdinimus veide, dešinėje plaštakoje, apie aštuonias muštines žaizdas galvoje, ne mažiau kaip tris durtines pjautines žaizdas kakle, vieną muštinę žaizdą kairės alkūnės sąnaryje, kraujosruvą kairės ausies būgnelyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, galvos smegenų sukrėtimą bei kaukolės pamato kaulų lūžimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais tyčiniais veiksmais V. P. pasikėsino nužudyti savo žmoną E. P., tačiau nuskalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes manydamas, kad E. P. mirė, nutraukė neteisėtus veiksmus ir iš įvykio vietos pasišalino.

48Dėl bausmės skyrimo

49Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

50Atkreipiamas apeliantų dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį.

51Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

52Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“

53Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007). Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008,

542K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010).

55Prokuroras apeliaciniame skunde prašo, skiriant bausmę V. P., taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti ją mažesnę, nei numato šio įstatymo sankcijos minimumas.

56Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija dėl bausmės skyrimo V. P., taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegijos nuomone, V. P. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, skirti ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę būtų aiškiai neteisinga ir tai, prieštarautų teisingumo principui. Be to, apeliacinės instancijos teismas negali sunkinti nuteistojo padėties, nes taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas prašoma ir prokuroro apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

57Remiantis bylos medžiaga matyti, kad V. P. praeityje neteistas, charakterizuojamas teigiamai, padarė nusikaltimą, kuris įstatymo priskiriamas prie labai sunkių (BPK 11 straipsnio 6 dalis) (2 t., 35 b. l.). Nuteistasis dirba, augina ir išlaiko nepilnametę dukrą, nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, civilinis ieškinys byloje nepareikštas, nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme prašė nuteistajam neskirti griežtos bausmės (2 t., 46-47 b. l.), inkriminuota nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Be to, V. P. nusikalstamą veiką padarė spontaniškai, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms su sutuoktine (E. P.) bei būdamas emocinėje įtampoje. Pažymėtina ir tai, kad tokioms aplinkybėms susiformuoti iš dalies įtakos turėjo ir netinkamas nukentėjusiosios elgesys.

58Apeliacinis teismas pažymi, kad provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Tuo tarpu, rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką.

59Teisėjų kolegijos nuomone, V. P. nusikalstamiems veiksmams įtakos iš dalies turėjo ir pačios nukentėjusiosios poelgis, nes matė ir suprato, kad nuteistasis pergyvena dėl šeimos galimo iširimo, imasi priemonių dėl jos išsaugojimo. Tačiau tokie nukentėjusiosios E. P. veiksmai negali būti pripažinti kaip provokuojantys ar rizikingi, nes tokiu poelgiu ji nesiekė išprovokuoti V. P. nusikalstamos veikos kilimo, o tokios nuteistojo reakcijos net nenumatė ir negalėjo numatyti. Todėl Apeliacinis teismas, įvertinęs pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą konstatuoja, kad V. P. taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir jam skiriama mažesnė laisvės atėmimo bausmė, nei numato baudžiamojo sankcijos minimumas, suteikiant pirmenybę bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai.

60Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatas, bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Teisėjų kolegijos nuomone, esant pirmiau paminėtoms aplinkybėms, V. P. parenkant paskirto terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą, kurios nustatymas pagal šį baudžiamąjį įstatymą yra išimtinė teismo diskrecija, darytina išvada, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistasis galėtų atlikti ir atviroje kolonijoje (BK 50 straipsnio 3 dalis). Laisvės atėmimo bausmės atlikimas būtent tokios rūšies pataisos įstaigoje, kurioje nustatyti žymiai mažesni apribojimai, atitiktų ne tik pagrindinę bausmės paskirtį – nubaudimą, bet ir pakankamai paveiktų nuteistąjį, jog jis ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei sudarytų sąlygas jam neprarasti esamų šeiminių, socialinių ryšių su nepilnamete dukra.

61Todėl teisėjų kolegijos nuomone, V. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, paskyrus laisvės atėmimo bausmę atlikti atviroje kolonijoje, būtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimas.

62Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Šiaulių apygardos teismas pažeidė BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, nes skundžiamame nuosprendyje nenurodė V. P. bausmės atlikimo pradžios. V. P. panaikinus ikiteisminio tyrimo metu paskirtas kardomąsias priemones, t. y. įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, asmens dokumento paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, bausmės atlikimo pradžia turi būti skaičiuojama nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

63Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, BPK 329 straipsnio 4 punktu, BPK 369 straipsnio 3 dalimi,

Nutarė

64Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

65V. P. nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 130 straipsnio perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jam paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirti atlikti atviroje kolonijoje.

66V. P. į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. liepos 24 d. ir stacionarinio tyrimo metu išbūtą laiką, U. ekspertiniame skyriuje nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. Bausmės atlikimo pradžią V. P. skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

67Kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, asmens dokumento paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

68Daiktinius įrodymus: peilio medines kriaunas, dvi peilio geležtes, metalinę peilio plokštę – sunaikinti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.... 4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 5. V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 19 d. nuo 21... 6. V. P. tyčia panaudodamas fizinį smurtą prieš E. P., t. y. apglėbė E. P.... 7. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras Saulius Kulikauskas apeliaciniame... 8. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamojo nuosprendžio... 9. Pasak apelianto, nužudymas pagal BK 130 straipsnį kvalifikuojamas tada, kai... 10. Prokuroras skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamojo... 11. Apeliantas skunde pažymi, kad Šiaulių apygardos teismas rėmėsi 2014 m.... 12. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu V. P. vengė... 13. Prokuroro nuomone, būtina atsižvelgti ir į nukentėjusiosios E. P. parodymus... 14. Apelianto teigimu, akivaizdu, kad iki nusikalstamos veikos padarymo... 15. Prokuroro nuomone, nuteistojo V. P. nusikalstamos veikos motyvas – perdėtas,... 16. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad tai, jog nukentėjusioji dėl... 17. Apelianto nuomone, nuteistajam V. P. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė... 18. Atsikirtime į Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą... 19. Gynėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, objektyviai,... 20. Atkreipia dėmesį į tai, kad V. P. prisipažino padaręs savo sutuoktinei... 21. Gynėja remiasi teismų praktika ir nurodo, kad baudžiamosiose bylose,... 22. Pažymi, kad nuteistasis V. P. yra darbštus, atsakingas, labai vertina šeimos... 23. Pasak gynėjos, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo... 24. Apeliacinio skundo teiginys, kad V. P. nebuvo jokio pagrindo jaudintis, yra... 25. Prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis V. P. ir jo gynėja... 26. Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 27. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti teisėtas ir... 28. Akivaizdu, kad Šiaulių apygardos teismo pirmiau minėtame nuosprendyje... 29. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BPK normos,... 30. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar... 31. Pažymėtina, kad pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojamas pagal BK 22... 32. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje vienas iš esminių apeliacinio... 33. Nr. 75U-II-63/2014, kurioje konstatuota, kad V. P. nusikalstamos veikos... 34. Pažymėtina, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų... 35. BK 130 straipsnyje nustatyta privilegijuota nužudymo nusikaltimo sudėtis,... 36. Teisėjų kolegijos nuomone, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos... 37. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su teismo psichiatrijos, teismo... 38. Pažymėtina, kad nužudymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jei... 39. Apie V. P. tyčios turinį teisėjų kolegija sprendžia atsižvelgdama į... 40. Esant šioms aplinkybėms akivaizdu, kad V. P. turėdamas gyvenimišką... 41. Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios... 42. Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad nuteistasis V. P. intensyviai... 43. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pateikė konstitucinės... 44. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis ir E. P. gyveno kartu, vedė bendrą... 45. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios... 46. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. P. 2013 m. liepos 19 d.... 47. V. P. tyčia panaudodamas fizinį smurtą prieš E. P., t. y. apglėbė iš... 48. Dėl bausmės skyrimo... 49. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo... 50. Atkreipiamas apeliantų dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės... 51. Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas... 52. Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad... 53. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo... 54. 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010).... 55. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo, skiriant bausmę V. P., taikyti BK 54... 56. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su prokuroro apeliaciniame skunde... 57. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad V. P. praeityje neteistas,... 58. Apeliacinis teismas pažymi, kad provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks... 59. Teisėjų kolegijos nuomone, V. P. nusikalstamiems veiksmams įtakos iš dalies... 60. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatas,... 61. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, V. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK... 62. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Šiaulių apygardos teismas... 63. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328... 64. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendį panaikinti ir... 65. V. P. nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 130 straipsnio... 66. V. P. į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo... 67. Kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos... 68. Daiktinius įrodymus: peilio medines kriaunas, dvi peilio geležtes, metalinę...