Byla A-1658-575/2017
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir išeitinės kompensacijos priteisimo bei sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Ž. P., L. Š., P. B. (P. B.) ir E. V. skundus atsakovams Lietuvos kriminalinės policijos biurui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kriminalinės policijos biuro, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir išeitinės kompensacijos priteisimo bei sprendimo panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėja Ž. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3) ir patikslintu skundu (b. l. 11), prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų neišmokėtą 3 237,61 Lt darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.

6Pareiškėja L. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 31–33) ir patikslintu skundu (b. l. 41), prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų neišmokėtą 1 827,07 Lt darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

7Pareiškėjas P. B. (P. B.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 61–63) ir patikslintu skundu (b. l. 67), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kriminalinės policijos biuro, dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

8Pareiškėjas E. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 81–84), prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2013 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 38-S-32421 ir įpareigoti Lietuvos kriminalinės policijos biurą išmokėti jam dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. bei dėl to susidariusią išeitinės kompensacijos nepriemoką.

9Pareiškėjai Ž. P., L. Š., P. B. ir E. V. skunduose nurodė faktines aplinkybes, susijusias su jų darbu valstybės tarnyboje (statutinių valstybės tarnautojų) bei ginčo laikotarpiais gautu darbo užmokesčiu. Reikalavimus priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis pareiškėjai iš esmės grindė tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuris oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d., atitinkamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatas, pagal kurias pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, pripažino prieštaravusiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjas E. V. papildomai nurodė, kad nesutinka su atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2013 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. 38-S-32421, kuriame nurodyta, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuras neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti susidariusį pareiginės algos skirtumą ir pateikti šiuos paskaičiavimus.

10Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepimuose į pareiškėjų skundus (b. l. 17–19, 49–51, 70–72, 88–90) prašė jų reikalavimams taikyti 3 metų senaties terminą ir skundus atmesti kaip nepagrįstus. Lietuvos kriminalinės policijos biuras pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2014 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Tuo tarpu Lietuvos kriminalinės policijos biuras neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjams išmokėtinų sumų (išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio). Be to, Lietuvos kriminalinės policijos biuras pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas 3 metų senaties terminas.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 31 d. nutartimi (b. l. 27–28, 58, 79, 97) administracines bylas pagal pareiškėjų Ž. P., L. Š., P. B. (P. B.) ir E. V. skundus sujungė į vieną administracinę bylą.

12Teismo posėdžio metu pareiškėjai L. Š. ir E. V. taip pat prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymu Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nustatytos kompensavimo tvarkos teisėtumo, kadangi, pareiškėjų manymu, Grąžinimo įstatymas neįgyvendina Konstitucinio Teismo doktrinos dėl proporcingo kompensavimo.

13II.

14Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 15 d. sprendimu (b. l. 131–134) pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

15Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame buvo nustatyta dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka bei finansavimo šaltiniai. Šiame kontekste teismas nurodė, jog sprendžiant pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo klausimą yra aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose iš esmės analogiškose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės. Taigi, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog minėtose bylose teisėjų kolegija išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priėmęs Grąžinimo įstatymą, įvykdė Konstitucinio Teismo nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą. Be to, teisėjų kolegija konstatavo, kad jau esant įstatyme nustatytam pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Tuo tarpu pagal Grąžinimo įstatymą pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus neproporcingus praradimus kyla darbo užmokestį mokėjusiai institucijai. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime, įvertinęs Grąžinimo įstatymo nuostatas, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Taigi, teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmestini, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (Lietuvos kriminalinės policijos biurui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus, o ginčo laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjams bus kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta ne teismine tvarka. Teismas kartu pažymėjo, kad pareiškėjo E. V. reikalavimas panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2013 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 38-S-32421, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo ir informacijos apie neišmokėto darbo užmokesčio dydį pateikimo, yra išvestinis reikalavimas, kylantis iš pagrindinio reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl, teismui atmetus pagrindinį reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, netenkintinas ir minėtas išvestinis reikalavimas.

16Pasisakydamas dėl pareiškėjų L. Š. ir E. V. prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymu nustatytos kompensavimo tvarkos atitikimo Konstitucijos nuostatoms, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Tuo tarpu šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Atitinkamai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą) (rėmėsi LVAT 2012 m. birželio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonė, jog Grąžinimo įstatymas gali prieštarauti Konstitucijos nuostatoms, o pareiškėjų pateikti argumentai ir motyvai, kodėl jie mano, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, taikytinos šioje byloje, galbūt prieštarauja Konstitucijai, nesudaro pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

17III.

18Pareiškėjas E. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 138–140), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – įpareigoti Lietuvos kriminalinės policijos biurą išmokėti jam dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. bei dėl to susidariusią išeitinės kompensacijos nepriemoką, taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, priimtas visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju jis laikėsi pozicijos, jog Grąžinimo įstatyme įtvirtintas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra neteisingas ir neatitinka oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl valstybės tarnautojų, teisėjų atlyginimų neproporcingo mažinimo, todėl prieštarauja Konstitucijai, bei atitinkamai prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikimo Konstitucijai. Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžia, jog įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė tokį asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, kuriuo patirtieji praradimai, nors ir mažesniu mastu, išliko neproporcingi. Taigi, nustačius tokį naują teisinį reguliavimą, pareiškėjo teigimu, nebuvo pilnai pašalintos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtina, kad toks Grąžinimo įstatymas neatitinka konstitucinės doktrinos nuostatų dėl valstybės tarnautojų, teisėjų atlyginimų neproporcingo mažinimo, taip pat prieštarauja Konstitucijai. Todėl pareiškėjas mano, kad šiuo atveju yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatymas atitinka Konstituciją.

19Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 144–146) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimą nepakeistą.

20Teisėjų kolegija konstatuoja:

21IV.

22Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

23ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

24Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams (statutiniams valstybės tarnautojams) 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pareiškėjas E. V. taip pat prašė teismo priteisti jam dėl to susidariusią išeitinės kompensacijos nepriemoką ir panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro sprendimą, kuriuo atsisakyta tenkinti jo prašymą dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo ir informacijos apie neišmokėto darbo užmokesčio dydį pateikimo. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Atitinkamai pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jiems visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjų skundus atmetė, iš esmės argumentuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju jų pažeistos teisės turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą, o būtent toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme, todėl teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą. Tačiau pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Grąžinimo įstatymo nuostatomis, kurios efektyviai neapgina pažeistų jo teisių ir, pareiškėjo manymu, prieštarauja Konstitucijai, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Tuo tarpu kiti pareiškėjai ir atsakovai apeliacinių skundų nepateikė. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo E. V. apeliaciniame skunde keliamas ginčas, be kita ko, dėl klausimo, kokia tvarka jam turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo (dėl ginčo laikotarpiu sumažintų pareiginės algos koeficientų) patirti praradimai.

25Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

26Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

27Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

28Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, kuria ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ir jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

29Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

30Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas, be kita ko, taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis VTĮ 1 priedo nuostatomis (dėl valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų). Be to, remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagal šį įstatymą asmenims, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų ir kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), inter alia grąžinama kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų, išskyrus vienkartines pinigines išmokas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos kaip skatinimo priemonė, dalis, t. y. pagal Grąžinimo įstatymą nustatyta tvarka kompensuojamas ne tik asmeniui neišmokėtas darbo užmokestis (atlyginimas), bet ir kitos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos.

31Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad inter alia pareiškėjo E. V. dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Lietuvos kriminalinės policijos biurui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016, 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2450-575/2016, 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016, 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1133-552/2016, 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-575/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3872-520/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1551-575/2017 ir kt.).

32Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

33Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo galimo neatitikimo Konstitucijai dėl apelianto išdėstytų teiginių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatymu nustatytos kompensavimo tvarkos atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs apelianto teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl apelianto prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymu nustatytos kompensavimo tvarkos atitikimo Konstitucijos nuostatoms. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai apelianto nurodytais aspektais (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016 ir kt.).

34Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors atsakovu nagrinėjamoje byloje, be kita ko, buvo įtraukta ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kriminalinės policijos biuro, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra Lietuvos kriminalinės policijos biuras, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kriminalinės policijos biuro, į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta nepagrįstai. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje Lietuvos kriminalinės policijos biuras taip pat dalyvavo kaip atsakovas. Taigi į bylą yra įtrauktas ir tinkamas atsakovas, jis savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmesti kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės neturi reikšmės.

35Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo E. V. apeliacinis skundas atmetamas.

36Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

37Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

38Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

39Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėja Ž. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos... 6. Pareiškėja L. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos... 7. Pareiškėjas P. B. (P. B.) kreipėsi... 8. Pareiškėjas E. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos... 9. Pareiškėjai Ž. P., L. Š., 10. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kriminalinės... 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 31 d. nutartimi (b. l.... 12. Teismo posėdžio metu pareiškėjai L. Š. ir 13. II.... 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 15 d. sprendimu... 15. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d.... 16. Pasisakydamas dėl pareiškėjų L. Š. ir 17. III.... 18. Pareiškėjas E. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l.... 19. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kriminalinės... 20. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 21. IV.... 22. Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama... 23. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal... 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams (statutiniams... 25. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m.... 26. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 27. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 28. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 29. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 30. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 31. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 32. Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja... 33. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su... 34. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors atsakovu nagrinėjamoje byloje,... 35. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 36. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 37. Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.... 38. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimą... 39. Nutartis neskundžiama....