Byla A-1551-575/2017

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. (M. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. Š., V. G., J. N., M. N., S. M., I. V., E. T., V. B., A. Š., D. G., V. A., T. B., M. P., V. G., A. Š., D. B., S. L., D. K., R. M., L. Š., N. V. (N. V.) ir A. P. skundus atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjai S. Š., V. G., M. N., S. M., J. N., I. V., E. T., V. B., A. Š., D. G., V. A., T. B., M. P. (M. P.), V. G., A. Š., D. B., S. L., D. K., R. M., L. Š., N. V. (N. V.) ir A. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais ir jų patikslinimais (I t., b. l. 1–4, 25, 43, 54–57, 95–96, 129–132, 159, 165; II t., b. l. 1–4, 39–41, 74–76, 99–101, 141–143; III t., b. l. 1–3, 40–44, 71–75, 109–111, 155–160; IV t., b. l. 1–4, 43–46, 86–90, 120–122, 161–164; V t., b. l. 1–4, 40–42, 73–75, 88), prašydami priteisti iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, neišmokėtas darbo užmokesčio dalis, susidariusias dėl 2009–2013 m. sumažintų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines kategorijas (klases) dydžių. Pareiškėja V. G. taip pat prašė priteisti jai neišmokėtos išeitinės išmokos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2013 m. vasario 28 d., pareiškėjas V. B. – priteisti jam išeitinės kompensacijos skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d., pareiškėja A. P. – priteisti jai 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o pareiškėja D. B. – priteisti jai kitas priklausančias išmokas. Be to, pareiškėjai S. M., J. N., I. V., E. T., A. Š., D. G., V. A., V. G. ir D. B. prašė panaikinti Vilniaus AVPK 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimus Nr. 10-S-16040, Nr. 10-S-16142, Nr. 10-S-16219, Nr. 10-S-16170, Nr. 10-S-16229 ir Nr. 10-S-16076, 2013 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 10-S-16390 (skunde klaidingai nurodyta – 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. 10-S-16156), 2013 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 10-S-16911 bei 2013 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 10-S-17582, kuriais Vilniaus AVPK netenkino jų prašymų grąžinti dėl neteisėto darbo užmokesčio (atlyginimo) sumažinimo neišmokėtas darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjai skunduose nurodė faktines aplinkybes, susijusias su jų darbu valstybės tarnyboje (karjeros ir statutinių valstybės tarnautojų) bei ginčo laikotarpiais gautu darbo užmokesčiu. Reikalavimus priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis pareiškėjai iš esmės grindė tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuris oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d., atitinkamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatas, pagal kurias pareiškėjams buvo mokamas darbo užmokestis, pripažino prieštaravusiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

6Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepimuose į pareiškėjų skundus (I t., b. l. 9–13, 40, 60–63, 65–68, 103–106, 141–145, 169–172; II t., b. l. 16–17, 47–50, 82–84, 111–115, 149–153; III t., b. l. 10–12, 51–52, 83–87, 117–120, 176–180; IV t., b. l. 9–13, 52–56, 98–102, 130–134, 169–172; V t., b. l. 12–16, 47–50, 80–84, 94–95) pažymėjo, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarimu atitinkamas VTĮ nuostatas, kuriomis remiantis pareiškėjams buvo mokamas darbo užmokestis, pripažinus prieštaravusiomis Konstitucijai, pareiškėjams ginčo laikotarpiais susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos bus grąžintos pagal įstatymų leidėjo nustatytą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl pareiškėjų skundus prašė atmesti. Be to, pabrėžė, kad ginčijamais laikotarpiais pareiškėjams darbo užmokestis buvo skaičiuojamas, vadovaujantis tuo metu galiojusiais įstatymais, todėl tokie Vilniaus AVPK veiksmai buvo teisėti.

7Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 8 d. nutartimi ir 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimis administracines bylas pagal pareiškėjų S. Š., V. G., J. N., M. N., S. M., I. V., E. T., V. B., A. Š., D. G., V. A., T. B., M. P., V. G., A. Š., D. B., S. L., D. K., R. M., L. Š., N. V. ir A. P. skundus sujungė į vieną administracinę bylą (I t., b. l. 93, 127, 183; II t., b. l. 37, 72, 122–123, 139, 172; III t., b. l. 38, 69, 107, 153, 206; IV t., b. l. 41, 84, 118, 159, 193; V t., b. l. 38, 71, 106).

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu (V t., b. l. 173–178) pareiškėjų skundus atmetė.

10Pasisakydamas dėl pareiškėjų reikalavimų dėl darbo užmokesčio ir išeitinės išmokos, teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame, be kita ko, nustatytas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė taikant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu prieštaravusiomis Konstitucijai pripažintas VTĮ nuostatas, kompensavimo mechanizmas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pagal šį įstatymą nustatyta tvarka kompensuojamas ne tik asmeniui neišmokėtas darbo užmokestis (atlyginimas), bet ir kitos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, išskyrus vienkartines pinigines išmokas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos kaip skatinimo priemonė. Taigi, teismas nurodė, kad šiuo metu galiojančiame Grąžinimo įstatyme yra įtvirtintas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį pareiškėjams yra (bus) kompensuota ginčijamais laikotarpiais neišmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi taikant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu prieštaravusiomis Konstitucijai pripažintas VTĮ nuostatas, taip pat dėl šių VTĮ nuostatų taikymo susidariusios kompensacijų už atleidimą iš darbo nepriemokos. Atsižvelgęs į tai, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį yra (bus) kompensuota pareiškėjams ginčijamais laikotarpiais neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė taikant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu prieštaravusiomis Konstitucijai pripažintas VTĮ nuostatas, taip pat dėl šių VTĮ nuostatų taikymo susidariusios kompensacijų už atleidimą iš darbo nepriemokos, įvertinęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016 pateiktus išaiškinimus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skunduose išdėstytus prašymus ir priteisti jiems ginčijamais laikotarpiais neišmokėtas darbo užmokesčio dalis, susidariusias taikant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu prieštaravusiomis Konstitucijai pripažintas VTĮ nuostatas. Atitinkamai, konstatavus, kad pareiškėjų reikalavimai dėl darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų nepriemokų priteisimo netenkintini, teismas pažymėjo, jog atmestinas ir pareiškėjos A. P. reikalavimas priteisti jai 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

11Dėl pareiškėjų S. M., J. N., I. V., E. T., A. Š., D. G., V. A., V. G. ir D. B. reikalavimų panaikinti Vilniaus AVPK sprendimus teismas pabrėžė, kad pareiškėjų skundžiamais sprendimais Vilniaus AVPK atsakė į jų prašymus, kuriais jie, be kita ko, prašė išmokėti jiems susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, atitinkamai, nurodydamas, jog nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turi įstatymų leidėjas. Tuo tarpu šioje byloje konstatavus, kad pareiškėjų praradimai, susidarę taikant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu prieštaravusiomis Konstitucijai pripažintas VTĮ nuostatas, turi būti (bus) kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, t. y. jame nustatyta apimtimi ir terminais, laikytina, kad Vilniaus AVPK skundžiamais sprendimais pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymus išmokėti jiems neišmokėtas darbo užmokesčio dalis, todėl naikinti šiuos Vilniaus AVPK sprendimus nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

12Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjų reikalavimai dėl darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų nepriemokų priteisimo bei Vilniaus AVPK sprendimų panaikinimo atmestini kaip nepagrįsti, kiti pareiškėjų ir atsakovų procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nebėra teisiškai reikšmingi.

13III.

14Pareiškėjas M. P. pateikė apeliacinį skundą (V t., b. l. 183–189), kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą dalyje dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 proc. 2009 m. ir 4,5 proc. 2010–2013 m., šio įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams; 3) atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir jo skundą dalyje dėl neišmokėto darbo užmokesčio dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją patenkinti.

15Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįsigilino į jo skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ribotam asmenų ratui, t. y. įstatymų leidėjas iš valstybės tarnautojų išskiria tuos, kurie turi aukštesnę kvalifikaciją (ir tai žyminčią kvalifikacinę klasę arba kategoriją bei atitinkamą teisę į didesnį darbo užmokestį), taip pat tarnautojus, kurių pareiginės algos kategorija yra 11–20 (t. y. einančius aukštesnes pareigas ir atitinkamai turinčius teisę į didesnį darbo užmokestį) ir konstatuoja, kad šių tarnautojų darbo užmokestis turėjo būti mažinamas tiek, kiek buvo mažinamas visiems dėl sumažinto bazinio dydžio (Grąžinimo įstatymo 2 str. 3 d.) ir papildomai mažinamas lyginant su likusiais tarnautojais (Grąžinimo įstatymo preambulės 4 pastraipa) atitinkamai 2 proc. arba 4,5 proc. Be to, mažinant darbo užmokestį pareigybių kategorijoms nuo 11 iki 20, yra iškreipiama darbo užmokesčio proporcija tarp 10 ir 11 kategorijų, nes 11 kategorijos pareiginė alga priartėja prie 10 kategorijos pareiginės algos dydžio, tokiu būdu paneigiamas teisingo atlyginimo už darbą principas, kadangi aukštesnės kategorijos pareigybė siejama su didesne tarnautojo atsakomybe, funkcijų apimtimi. Pareiškėjo manymu, tokiu reguliavimu yra nepaisoma Konstitucinio Teismo įtvirtintų nediskriminavimo ir proporcingumo principų, pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, teisė į teisingą darbo užmokestį. Tuo tarpu Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime kaip vieną iš argumentų, dėl kurių darbo užmokesčio sumažinimas prieštarauja Konstitucijai, yra nurodęs tai, kad pakeičiama darbo užmokesčio proporcija tarp kvalifikuoto ir mažesnę kvalifikaciją turinčio tarnautojo, pakeičiama proporcija tarp aukštesnes (atsakingesnes) pareigas einančio tarnautojo ir žemesnes (mažiau atsakingas) pareigas einančio tarnautojo. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Grąžinimo įstatymu sprendžiamas ne dėl neteisėto darbo užmokesčio sumažinimo valstybės tarnautojų patirtų nuostolių kompensavimo klausimas, o tai, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 m. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos Seimas, 2015 m. birželio 30 d. priimdamas Grąžinimo įstatymą, priėmė sprendimą dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti mokamas jau praėjusiu laikotarpiu, t. y. pažeidė vieną pagrindinių teisės principų – įstatymo negaliojimo atgal principą (lot. lex retro non agit). Pareiškėjas kartu akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju Konstitucijai prieštaraujantys įstatymai buvo taikomi 2009–2013 m., o Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 2013 m. liepos 1 d., paskelbtas „Valstybės žiniose“ (įsigaliojo) 2013 m. spalio 1 d., taigi nuo konstatavimo, kad darbo užmokestis sumažintas prieštaraujant Konstitucijai, praėjo jau 2 metai, nuo paties pažeidimo (sumos neišmokėjimo) praėjo jau daugiau kaip 6 metai, tačiau, remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, asmenų patirtų praradimų kompensavimas ištęsiamas dar 5 metams. Tuo tarpu Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis nustato, jog delspinigiai nuo grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį iki 2020 m. gruodžio 31 d. neskaičiuojami. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigia, kad Grąžinimo įstatymas efektyviai neapgina pažeistų jo teisių, kadangi kompensuojama suma ne tik sumažinama, bet ir nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra niekaip kompensuojamas. Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžia, kad valstybė negali naudotis savo išimtine įstatymų leidybos teise ir sau nustatyti išskirtines žalos atlyginimo sąlygas. Be to, pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išnagrinėjo administracinę bylą dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo iš esmės. Todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, teismas, atmesdamas skundą, iš esmės užkirto kelią pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais.

16Teisėjų kolegija konstatuoja:

17IV.

18Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

19ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

20Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams (statutiniams ir karjeros valstybės tarnautojams) 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Dalis pareiškėjų taip pat prašė teismo priteisti jiems neišmokėtas išeitinių išmokų (kompensacijų) dalis, palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitas priklausančias išmokas, panaikinti Vilniaus AVPK sprendimus, kuriais atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymus išmokėti jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjų skundus atmetė. Tik vienas iš pareiškėjų – M. P. – pateikė apeliacinį skundą. Tuo tarpu kiti pareiškėjai ir atsakovai apeliacinių skundų nepateikė.

21Nors pareiškėjas M. P. skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, prašė priteisti jam iš atsakovo Vilniaus AVPK darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento (III t., b. l. 109–111), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas M. P. prašo panaikinti tą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jo reikalavimas priteisti ginčo laikotarpiu dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžio taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (V t., b. l. 183–189). Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas M. P. ėjo statutinio valstybės tarnautojo A lygio 11 kategorijos (tam tikrą laikotarpį – 12 kategorijos) pareigas ir jam buvo suteikta 2 kvalifikacinė kategorija (nuo 2012 m. balandžio 30 d. – 1 kvalifikacinė kategorija) (III t., b. l. 127–136). Taigi, apeliantas yra vidaus reikalų sistemos pareigūnas, todėl jam ginčo laikotarpiu darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis VTĮ ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu (toliau – ir Statutas). Tuo tarpu Statute nustatyti vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją valstybėje susidarius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebuvo mažinami. Tai reiškia, kad ginčo laikotarpiu apelianto priedo už kvalifikacinę kategoriją dydis nebuvo mažintas ir jokia darbo užmokesčio nepriemoka dėl to nesusidarė. Tačiau iš apeliacinio skundo turinio ir jame išdėstytų argumentų matyti, kad apeliantas iš esmės nesutinka su pareiginės algos koeficientų mažinimu. Dėl to, nepaisant netiksliai suformuluoto apelianto prašymo, yra pagrindas apeliacine tvarka nagrinėti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė apeliantui dėl pareiginės algos koeficiento sumažinimo susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos. Atitinkamai pareiškėjas M. P. apeliaciniame skunde tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Grąžinimo įstatymo nuostatomis, kurios efektyviai neapgina pažeistų jo teisių ir, pareiškėjo manymu, prieštarauja Konstitucijai, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Taigi, šiuo atveju pareiškėjo M. P. apeliaciniame skunde keliamas ginčas, be kita ko, dėl klausimo, kokia tvarka jam turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo (dėl ginčo laikotarpiu sumažintų pareiginės algos koeficientų) patirti praradimai. Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui M. P. ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio.

22Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

23Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

24Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

25Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ir jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

26Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

27Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas, be kita ko, taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis VTĮ 1 priedo nuostatomis (dėl valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų).

28Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad inter alia pareiškėjo M. P. dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus AVPK) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016, 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2450-575/2016, 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016, 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1133-552/2016, 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-575/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3872-520/2016 ir kt.).

29Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

30Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apelianto argumentų, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs jam kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, nes jo skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. apeliantas skunde pirmosios instancijos teismui nereiškė reikalavimų vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

31Nagrinėjamu atveju pareiškėjas M. P. apeliaciniame skunde, be kita ko, kelia abejones dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai, teigdamas, kad minėtas mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami, jų išmokėjimo terminas yra per ilgas. Atitinkamai apeliaciniame skunde pareiškėjas inter alia prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 proc. 2009 m. ir 4,5 proc. 2010–2013 m., šio įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl apelianto išdėstytų teiginių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 proc. ir 4,5 proc.) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Apelianto argumentus, jog daliai valstybės tarnautojų darbo užmokestis iš viso nebuvo mažintas ir dėl to jiems nekilo jokių neigiamų ekonomikos krizės finansinių pasekmių, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Kartu pažymėtina, kad kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs apelianto teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl apelianto prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016 ir kt.).

32Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad nors atsakovu nagrinėjamoje byloje, be kita ko, buvo įtraukta ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra Vilniaus AVPK, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta nepagrįstai. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje Vilniaus AVPK taip pat dalyvavo kaip atsakovas. Taigi į bylą yra įtrauktas ir tinkamas atsakovas, jis savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmesti kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės neturi reikšmės.

33Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo M. P. apeliacinis skundas atmetamas.

34Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

35Pareiškėjo M. P. (M. P.) apeliacinį skundą atmesti.

36Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

37Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjai S. Š., V. G., 6. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepimuose... 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 8 d. nutartimi ir... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu (V... 10. Pasisakydamas dėl pareiškėjų reikalavimų dėl darbo užmokesčio ir... 11. Dėl pareiškėjų S. M., J. N., 12. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjų... 13. III.... 14. Pareiškėjas M. P. pateikė apeliacinį skundą (V t., b.... 15. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas... 16. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 17. IV.... 18. Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama... 19. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal... 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams (statutiniams... 21. Nors pareiškėjas M. P. skunde, pateiktame pirmosios... 22. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m.... 23. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 24. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 25. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 26. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 27. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 28. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 29. Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja... 30. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apelianto argumentų, kad... 31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas M. P. apeliaciniame... 32. Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad nors atsakovu nagrinėjamoje... 33. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 34. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 35. Pareiškėjo M. P. (M. P.)... 36. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą... 37. Nutartis neskundžiama....