Byla e3K-3-382-421/2017
Dėl skolos už šilumos energiją priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. A., R. R., V. S., uždarosios akcinės bendrovės „Eraima“, N. T., D. R. ir S. B.-S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovams A. A., R. R., V. S., uždarajai akcinei bendrovei „Eraima“, N. T., D. R. ir S. B.-S. dėl skolos už šilumos energiją priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisinių santykių tarp šilumos energijos tiekėjo ir nebuitinio šilumos energijos vartotojo atsiradimo pagrindus, patalpų šildymo įrenginių atjungimo nuo bendrų šilumos perdavimo tinklų padarinius, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinių faktų reikšmę, viešo registro duomenų teisinį statusą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taikymo ir aiškinimo klausimai.
  2. Ieškovė dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą, prašydama:
    1. priteisti iš atsakovo A. A. 3805,16 Eur skolą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (toliau – ir procesinės palūkanos);
    2. priteisti iš atsakovo R. R. 1210,22 Eur skolą ir procesines 5 procentų palūkanas;
    3. priteisti iš atsakovės V. S. 3987,44 Eur skolą ir procesines 5 procentų palūkanas;
    4. priteisti iš atsakovės UAB „Eraima“ 140,58 Eur skolą ir procesines 6 procentų palūkanas;
    5. priteisti iš atsakovės N. T. 799,32 Eur skolą ir procesines 5 procentų palūkanas;
    6. priteisti iš atsakovės D. R. 3920,47 Eur skolą ir procesines 5 procentų palūkanas;
    7. priteisti iš atsakovės S. B.-S. 6082,29 Eur skolą ir procesines 5 procentų palūkanas.
  3. Ieškovė nurodė, kad tiekė šilumos energiją į atsakovams priklausančias patalpas. Atsakovai neatsiskaitė už patiektą šilumos energiją.
  4. Kauno apylinkės teismas 2015 m. liepos 23 d., 2015 m. liepos 24 d., 2015 m. rugpjūčio 6 d., 2015 m. rugpjūčio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 13 d., 2015 m. rugsėjo 9 d. ir 2015 m. rugsėjo 10 d. preliminariais sprendimais patenkino ieškovės materialinius subjektinius reikalavimus.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu:
    1. pakeitė 2015 m. liepos 23 d. preliminarų sprendimą ir patenkino ieškinį iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo A. A. 2637,66 Eur skolą ir procesines palūkanas;
    2. panaikino 2015 m. liepos 24 d. preliminarų sprendimą ir atmetė ieškinį atsakovui R. R.;
    3. pakeitė 2015 m. rugpjūčio 6 d. preliminarų sprendimą ir patenkino ieškinį iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės V. S. 2762,93 Eur skolą ir procesines palūkanas;
    4. paliko 2015 m. rugpjūčio 12 d. preliminarų sprendimą (atsakovės UAB „Eraima“ atžvilgiu) nepakeistą;
    5. paliko 2015 m. rugpjūčio 13 d. preliminarų sprendimą (atsakovės N. T. atžvilgiu) nepakeistą;
    6. paliko 2015 m. rugsėjo 9 d. preliminarų sprendimą (atsakovės D. R. atžvilgiu) nepakeistą;
    7. paliko 2015 m. rugsėjo 10 d. preliminarų sprendimą (atsakovės S. B.-S. atžvilgiu) nepakeistą.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias faktines aplinkybes ir atitinkamai padarė tokias išvadas:
    1. pastate, unikalus numeris ( - ), adresas: ( - ), kuriame yra atsakovams priklausančios (priklaususios) patalpos, yra (Nekilnojamojo turto registro duomenimis) centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Atsakovams priklausančiose (priklaususiose) patalpose yra vietinis centrinis šildymas – patalpos yra šildomos elektra (atliktas faktinis atsijungimas);
    2. atsakovui A. A. nuo 2009 m. gruodžio 7 d. priklauso negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ). Laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. susidarė 2637,66 Eur skola už šilumos energiją;
    3. atsakovui R. R. laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 22 d. iki 2009 m. vasario 6 d. priklausė butas, unikalus numeris ( - ), su rūsio patalpomis ir bendro naudojimo patalpomis, negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ), su bendro naudojimo patalpomis, ir negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ), su bendro naudojimo patalpomis. Ieškovė savo reikalavimui dėl skolos priteisimo pagrįsti pateikė tik 2010 m. gruodžio 31 d. kreditinę sąskaitą faktūrą. Ieškovė nepateikė pirminių sąskaitų faktūrų ir mokesčių skaičiavimo pažymos, pagal kurią būtų galima nustatyti, kokiu laikotarpiu apskaičiuota ir kokia yra skola. Teismo vertinimu, nėra galimybės susieti atsakovui R. R. priklaususio nekilnojamojo turto su sąskaitoje nurodytais objektais (nesutampa sąskaitoje nurodytų ir šiam atsakovui faktiškai priklaususių patalpų skaičius, skiriasi patalpų plotai ir t. t.). Todėl nėra pagrindo patenkinti ieškovės reikalavimą dėl skolos už šilumos energiją priteisimo;
    4. atsakovei V. S. nuo 2009 m. gruodžio 4 d. priklauso negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ), su bendro naudojimo patalpa. Laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. susidarė 2762,93 Eur skola už šilumos energiją;
    5. atsakovei UAB „Eraima“ laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 18 d. iki 2007 m. gruodžio 22 d. priklausė negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ), su bendro naudojimo patalpomis; laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 18 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. – negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ), su bendro naudojimo patalpomis; laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 22 d. iki 2008 m. spalio 22 d. – negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ), su bendro naudojimo patalpomis, negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ), su bendro naudojimo patalpomis, negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ), su bendro naudojimo patalpomis, negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ), su bendro naudojimo patalpomis. Šiais (patalpų valdymo) laikotarpiais susidarė 140,58 Eur skola už šilumos energiją;
    6. atsakovei N. T. laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 22 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d. priklausė negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ). Laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d. susidarė 799,32 Eur skola už šilumos energiją;
    7. atsakovei D. R. laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 5 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. priklausė negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ), su bendro naudojimo patalpomis. Be to, nuo 2010 m. gruodžio 30 d. priklauso negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ), su bendro naudojimo patalpomis, nuo 2013 m. kovo 5 d. – negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ), su bendro naudojimo patalpomis. Laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. susidarė 3920,47 Eur skola už šilumos energiją;
    8. atsakovei S. B.-S. laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2013 m. vasario 21 d. priklausė butas, unikalus numeris ( - ), su bendro naudojimo patalpomis, negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ), su bendro naudojimo patalpomis. Be to, laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2013 m. kovo 5 d. priklausė negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ), su bendro naudojimo patalpomis, laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2013 m. vasario 21 d. – negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ), su bendro naudojimo patalpomis, laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2013 m. vasario 21 d. – negyvenamosios patalpos, unikalus numeris ( - ), su bendro naudojimo patalpomis. Laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2013 m. vasario 21 d. susidarė 6082,29 Eur skola už šilumos energiją.
  3. Atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jiems priklausančių (priklaususių) patalpų šildymo įrenginiai buvo atjungti nuo bendrų pastato šildymo sistemų, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų argumentą, jog nebuvo teisinio reguliavimo, nustatančio atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūras. Patalpų šildymo sistemos atjungimą nuo bendros daugiabučio namo sistemos reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimas Nr. 723 „Dėl gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos atjungimo nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarkos tvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 245 patvirtintas organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas STR 1.05.03:1997. Šie aktai nustatė privalomą projekto rengimą, techninių sąlygų derinimą ir t. t.
  4. Atsakovai, neigdami neteisėto atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos aplinkybę, remiasi kadastrinių matavimų bylų duomenimis, įregistruotais viešame registre. Nekilnojamojo turto registro ir kadastro tvarkytojo funkcija – išviešinti duomenis. Registro tvarkytojas neturi teisės vertinti duomenų apie atliktus statybos darbus teisėtumo. Todėl registro duomenys savaime nepatvirtina atsijungimo procedūros užbaigimo teisės aktų nustatyta tvarka fakto.
  5. Atsakovai, nesant akto, patvirtinančio teisėtą patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ieškovės nurodytais laikotarpiais buvo šilumos energijos vartotojai. Atsakovų teiginiai, kad jie įsigijo patalpas be šildymo įrangos – radiatorių, neturi teisinės reikšmės ginčui spręsti. Be to, pareigos atsiskaityti už šilumos energiją nepaneigia ir rašytinių sutarčių nebuvimas.
  6. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad ieškovė netinkamai elgėsi, nes atsakovų gyvenamųjų vietų (buveinės) adresu nesiuntė sąskaitų už į patalpas patiektą šilumos energiją. Tačiau ši aplinkybė, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo atleisti atsakovus nuo pareigos mokėti už tiekiamą šilumos energiją.
  7. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmesti reikalavimai atsakovui R. R., ir priėmė naują sprendimą – Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 24 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovei iš atsakovo R. R. priteista 1210,22 Eur skola ir procesinės 5 procentų palūkanos, paliko nepakeistą; kitą Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
  8. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atmetė atsakovų argumentus, jog šilumos energija nėra tiekiama į pastatą nuo 1996 metų, kai įvyko avarija. Kolegija nustatė, kad šilumos energijos tiekimas į pastatą buvo sutrikęs dėl šilumos trasos avarijos, tačiau ieškovė pašalino avarijos padarinius ir atnaujino įprastą šilumos energijos tiekimą. Atsakovai teigia, kad jie neprivalo mokėti ieškovei, nes Kauno apygardos teismas 2001 m. balandžio 18 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-187/2001) nustatė, kad vamzdžiai yra užaklinti, radiatoriai šalti, šilumos energija netiekiama. Ieškovė neneigia, jog ne kartą buvo bandoma atjungti patalpų centralizuotą šildymą, tačiau visais atvejais bandymai buvo neteisėti. Ieškovė, nustačiusi šildymo sistemos pažeidimus, šalino šiuos pažeidimus ir šilumos energija buvo toliau tiekiama į pastatą. Kolegijos vertinimu, ieškovė nuolat teisės aktų nustatyta tvarka vykdė šilumos apskaitos prietaisų priežiūrą, tikrino jų techninę būklę, ruošė juos šildymo sezonui, t. y. tinkamai vykdė savo prievolinius įsipareigojimus atsakovams. Patalpos buvo nešildomos dėl atsakovų neteisėtų veiksmų.
  9. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo santykių konkliudentiniais veiksmais egzistavimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.384 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 27 punktas, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 11 punktas, energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-173 patvirtinto Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo 5–6 punktai).
  10. Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovų argumentą dėl mokesčių už tiekiamą šilumos energiją netinkamo nustatymo (apskaičiavimo). Pastato individualaus šilumos punkto įvade buvo įrengtas šilumos apskaitos prietaisas, matuojantis bendrą visame pastate suvartotą šilumos kiekį. Šalių paaiškinimai patvirtina, jog suvartota šilumos energija buvo skirstoma, remiantis šilumos paskirstymo metodu Nr. 4, patvirtintu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19. Vadinasi, ieškovė taikė tinkamą šilumos energijos paskirstymo metodą ir kartu tinkamai apskaičiavo atsakovams tenkantį šilumos kiekį (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1–2 dalys, ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 14.4 punktas).
  11. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ieškovės reikalavimų atsakovams A. A., V. S., UAB „Eraima“, N. T., D. R. ir S. B.-S. pagrįstumo, tačiau nesutiko su reikalavimo atsakovui R. R. išsprendimu. Priešingai negu nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė apskaičiavo mokėjimus, vadovaudamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, – sąskaitos faktūros duomenys apie patalpų plotą atitinka šio atsakovo faktiškai valdytų patalpų plotą. Atsakovas neginčijo ieškovės apskaičiavimų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, pripažino, jog ieškovė pagrindė savo reikalavimą atsakovui R. R.
  12. Atmestas ir atsakovų argumentas dėl patalpų ploto netinkamo nustatymo (skaičiavimo). Teisėjų kolegija nustatė, kad patalpų plotas (mokėjimų sąskaitoms formuoti) skaičiuojamas taip: prie bendro patalpų ploto, užfiksuoto viešame registre, pridedamas atitinkamos bendro naudojimo patalpų dalies plotas. Tokia (ploto nustatymo) praktika atitinka Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo ir tikslinimo taisyklių 145.6 punktą ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. D1-248 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Pastato šildymo sistemos galia. Šilumos poreikis šildymui“ 1 priedo 5 punktą, kurie nustato gyvenamųjų patalpų naudingojo ploto apibrėžimą.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9

  1. Atsakovai kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės reikalavimus. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai kvalifikavo ginčo materialinius teisinius santykius – šalys nesudarė (ir net nesiekė sudaryti) šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarčių. Teismai a priori (iš anksto) siejo savininko pareigas tik su patalpų priklausymo nuosavybės teise faktu, taip nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012).
    2. Atsakovai nėra (nebuvo) buitiniai šilumos energijos vartotojai. Teismai šios bylos ginčui spręsti nepagrįstai taikė tuos teisės aktus, kurie reglamentuoja šilumos tiekėjo ir buitinio šilumos vartotojo teisinius santykius, ir rėmėsi ta teismų praktika, kuri suformuota, taikant ir aiškinant teisės normas, reglamentuojančias šiuos santykius.
    3. Teismai, spręsdami klausimą dėl patalpų šildymo būdo pakeitimo teisėtumo, pažeidė CK 4.262 straipsnį, kuris reglamentuoja registro duomenų teisinį statusą.
    4. Pažeisti teisinio tikrumo principas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis. Teismai ignoravo Kauno apygardos teismo 2001 m. balandžio 18 d. sprendimą, priimtą dėl ieškovės ir to paties pastato patalpų savininkų, kuriuo nustatyta, kad šilumos energija nėra tiekiama į pastatą, taip nukrypdami ir nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Esertas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 50208/06).
    5. Teismai pažeidė atsakovų teisę į nuosavybės apsaugą, kurią garantuoja Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis: ieškovei iš atsakovų priteistos pinigų sumos, nors atsakovams nebuvo tiekiama šilumos energija. Be to, pažeisti atsakovų teisėti lūkesčiai dėl nuosavybės ir statuso: atsakovai, remdamiesi teismo 2001 m. balandžio 18 d. sprendimu ir valstybės registro duomenimis, turėjo pagrindą pagrįstai tikėtis, jog jiems priklausančiose (priklaususiose) patalpose yra įrengtas tik vietinis centrinis šildymas.
    6. Teismai, ignoruodami prejudicinius (patalpų nešildymo) faktus, kurie nustatyti Kauno apygardos teismo 2001 m. balandžio 18 d. sprendimu, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).
    7. Ieškovės reikalavimams pagrįsti pateikti įrodymai įvertinti, pažeidžiant CPK 185 straipsnio nuostatas ir nukrypstant nuo kasacinio teismo suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-248/2015):
      1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ieškovė tinkamai skaičiavo patalpų plotus, yra nepagrįsta. Atsakovams priklauso (priklausė) negyvenamosios patalpos. Vadinasi, naudingasis plotas nėra tinkamas kriterijus skaičiavimams už šilumos energiją, skirtą negyvenamosioms patalpoms, atlikti.
      2. Ieškovės pateiktais įrodymais nėra galimybės susieti atsakovams priklausančio nekilnojamojo turto su ieškovės mokėjimo sąskaitomis įvardytais objektais (nėra pateikti duomenys, kokį numerį ieškovė suteikusi konkrečiam nekilnojamojo turto objektui, kreditinėse sąskaitose faktūrose nurodyti patalpų plotai, pagal kuriuos yra atliekami skaičiavimai, nesutampa su viešo registro tvarkytojo skelbiamais patalpų plotais ir taip toliau).
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovų kasacinį skundą ir palikti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimui į kasacinį skundą pagrįsti pateikti tokie argumentai:
    1. Tarp bylos šalių, ką pagrįstai konstatavo teismai, konkliudentiniais veiksmais yra susiformavę šilumos energijos pirkimo–pardavimo santykiai. Kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl pareigos sumokėti už šilumos energiją, yra išaiškinęs, kad naujojo turto savininko teisės ir pareigos yra išvestinės iš buvusio savininko teisių ir pareigų, todėl naujasis savininkas, visa apimtimi perėmęs nuosavybės teisę į įsigytą objektą, perėmė ir buvusio objekto savininko prisiimtas pareigas dėl objekto eksploatacijos, tarp jų – ir buvusio savininko pareigą atsiskaityti už šilumos energijos objektui tiekimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1311/2002; 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012). Nustatytas patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo procedūrų pažeidimas laikytinas tęstiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012).
    2. Kauno apygardos teismo 2001 m. balandžio 18 d. sprendimu nustatytos aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais, nes situacija yra pasikeitusi iš esmės – likvidavus šilumos trasos avarijos padarinius, buvo atnaujintas ir toliau vykdomas šilumos energijos tiekimas.
    3. Patalpų plotai apskaičiuoti ir klasifikuoti, remiantis žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintomis Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo ir tikslinimo taisyklėmis.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl teisinių santykių tarp šilumos energijos tiekėjo ir nebuitinio šilumos energijos vartotojo atsiradimo pagrindų

  1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinių sutarčių dėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo, ir pripažino, jog, nepaisant rašytinių sutarčių nebuvimo, tarp bylos šalių egzistavo sutartiniai šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Atsakovai savo kasaciniu skundu kelia klausimą dėl šios išvados pagrįstumo.
  2. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl sutartinių šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinių santykių tarp bylos šalių egzistavimo pagrįsta, be kitų teisės normų, CK 6.384 straipsnio 1 dalimi. Ši materialiosios teisės norma nustato, kad, jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Bylą nagrinėjusių teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad iš esmės visiems atsakovams priklausė tik negyvenamosios patalpos (tik atsakovai R. R. ir S. B.-S. skirtingais laikotarpiais nuosavybės teise valdė vienas (tas pačias) gyvenamąsias patalpas, t. y. butą). Vadinasi, atsakovai (didžioji atsakovų dalis) nelaikytini buitiniais vartotojais, t. y. tokiais vartotojais, kurie, kaip nustato Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 8 dalis, perka ir vartoja energiją savo buities reikmėms.
  3. Atsakovai kasaciniu skundu pagrįstai nurodo, jog CK 6.384 straipsnio 1 dalis reguliuoja tik teisinius santykius tarp šilumos energijos tiekėjo ir buitinio šilumos energijos vartotojo. Ši materialiosios teisės norma nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nereguliuoja teisinių santykių tarp šilumos energijos tiekėjo ir nebuitinio šilumos energijos vartotojo. Kita vertus, nereiškia, kad šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties tarp tiekėjo ir nebuitinio vartotojo sudarymas negali būti siejamas su tuo pačiu (santykiams tarp tiekėjo ir buitinio vartotojo kvalifikuoti teisiškai reikšmingu) faktu, tai yra šilumos įrenginių prijungimu prie šilumos energijos tiekimo tinklų. Priešingai, ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų (originali redakcija) 11 punktas nustato (nustatė), kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas tarp juridinių ir fizinių asmenų (šilumos tiekėjo, pastato savininko – šilumos vartotojo) nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos ir iki tol, kol šalys nesudarė šilumos pirkimo–pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 26 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I502-21/2012), tirdamas ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punkto teisėtumą, konstatavo, jog teisinis reguliavimas, kurį nustato ši nuostata, neprieštarauja įstatymų normoms (įskaitant ir CK 6.384 straipsnio 1 dalį) ir civilinės teisės principams. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas yra nustatytas ir energetikos ministro 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 1-155 patvirtinto Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo (originali redakcija) 7 ir 10 punktais, pagal kuriuos sutartis pagal šį aprašą laikoma sudaryta nuo šilumos vartotojo šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos tinklų dienos ir nutraukta, šalims sudarius sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas. Vadinasi, vartotojo šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos tinklų faktas yra vienodai (nors ir skirtingais teisiniais pagrindais) teisiškai reikšmingas tiek tiekėjo ir buitinio vartotojo teisiniams santykiams, tiek tiekėjo ir nebuitinio vartotojo teisiniams santykiams. Toks aiškinimas atsispindi ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009; 2012 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2012).
  4. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, jog rašytinė sutartis (individualiai aptartomis sąlygomis) nėra būtinoji sąlyga šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams tarp tiekėjo ir nebuitinio vartotojo susiformuoti ir egzistuoti. Šiems teisiniams santykiams, kaip ir santykiams tarp tiekėjo ir buitinio vartotojo, atsirasti ir egzistuoti yra pakankami šalių konkliudentiniai veiksmai (vartotojo šildymo įrenginių prijungimas prie bendrų šilumos perdavimo tinklų).
  5. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad naujojo turto savininko teisės ir pareigos yra išvestinės iš buvusio savininko teisių ir pareigų: naujasis savininkas, visa apimtimi perėmęs nuosavybės teisę į įsigytą objektą, perima ir buvusio objekto savininko prisiimtas pareigas dėl objekto eksploatacijos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1311/2002; 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012).
  6. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus išaiškinimus, konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismo išvada dėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinių santykių atsiradimo ir egzistavimo pagrindų yra pagrįsta.
  7. Atsakovai aptariamam kasacinio skundo argumentui pagrįsti taip pat nurodo, jog teismai, kvalifikuodami ginčo materialinius teisinius santykius, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, kurie suformuluoti 2012 m. lapkričio 16 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-419/2012). Kasacinis teismas šia nutartimi, be kita ko, išaiškino, jog savininko pareiga atlyginti už į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas tiekiamą šilumą negali būti a priori siejama tik su jų priklausymo nuosavybės teise faktu; vien tik savininko pasikeitimas savaime nereiškia teisių ir pareigų pagal šilumos tiekimo sutartį perėmimo, nes šalių santykiai dėl šilumos energijos tiekimo turi būti nustatomi, remiantis sutarčių teisės taisyklėmis; šilumos tiekėjas negali priversti patalpų savininko sudaryti sutartį, net ir vienašališkai tiekdamas šilumos energiją, jeigu patalpų savininkas nėra išreiškęs savo valios, sutikdamas su tokiu pasiūlymu.
  8. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas, nagrinėdamas bylas, aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartis byloje Nr. 3K-3-175/2014). Vadinasi, kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016, 23 punktas).
  9. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo vadovautis atsakovų nurodomos nutarties išaiškinimais, nes skiriasi bylos, kurioje suformuluoti šie išaiškinimai (nutarties 25 punktas), ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Nagrinėjant lyginamą (pirminę) civilinę bylą, buvo nustatyta, jog, pirma, šilumos energija tiekiama savarankiškais inžineriniais tinklais, antra, šilumos energija buvo (anksčiau) tiekiama pagal šilumos tiekėjo ir (buvusio) patalpų savininko rašytinę sutartį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėję šią bylą, nustatė, kad, pirma, pastate, kuriame yra (buvo) atsakovams priklausančios patalpos, yra centralizuota šildymo sistema, antra, tarp šilumos tiekėjo ir atsakovų teisių pirmtakų (buvusių patalpų savininkų) nebuvo sudarytos rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo (tiekimo-vartojimo) sutartys. Šios faktinės aplinkybės turi esminę reikšmę susiklosčiusiems teisiniams santykiams kvalifikuoti.
  10. Apibendrinus pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog atsakovų argumentas dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos yra nepagrįstas.

13Dėl patalpų šildymo įrenginių atjungimo nuo bendrų šilumos perdavimo tinklų padarinių, prejudicinių faktų reikšmės, viešo registro duomenų teisinio statuso

  1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, jog ieškovė (ieškiniu nurodytais laikotarpiais) tiekė šilumos energiją į pastatą, kuriame yra atsakovams priklausančios (priklausiusios) patalpos. Atsakovai, nesutikdami su tokia teismų išvada, nurodo, jog teismai ignoravo Kauno apygardos teismo 2001 m. balandžio 18 d. sprendimą, priimtą dėl ieškovės ir to paties pastato patalpų savininkų, kuriuo nustatyta, kad šilumos energija nėra tiekiama į pastatą. Pasak atsakovų, taip teismai pažeidė teisinio tikrumo principą ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kartu nukrypdami nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, be to, pažeidė ir CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas, kartu nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos.
  2. Atsakovų nurodomos proceso teisės normos atskleidžia res judicata (galutinis teismo sprendimas) principo esmę. CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, jog bylos šalims nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ši proceso teisės norma atspindi pozityvųjį res judicata poveikį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010). CPK 279 straipsnio 4 dalis, be kita ko, nustato, jog, sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Ši proceso teisės norma tiek, kiek eliminuoja tapačių reikalavimų tais pačiais pagrindais pareiškimo galimybę, atspindi negatyvųjį res judicata poveikį. Be to, pastaroji proceso teisės norma tiek, kiek eliminuoja galimybę ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, atskleidžia teismo sprendimo prejudicinės galios, kaip res judicata principo padarinio, reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).
  3. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę galią, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2009).
  4. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas res judicata principo reikšmę teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, kurią reglamentuoja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, aspektu, yra nurodęs, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio tikrumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, teismų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimas byloje DRAFT - OVA a.s. prieš Slovakiją, peticijos Nr. 72493/10, par. 77; 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimas byloje Amirkhanyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 22343/08, par. 33). Situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp privačių asmenų, gali kelti teisinio tikrumo principo pažeidimo riziką (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Esertas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 50208/06, par. 25). Nukrypimas nuo teisinio tikrumo principo gali būti suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, tik jei tas pateisinama primygtiniu socialiniu poreikiu (sprendimas byloje Esertas prieš Lietuvą, par. 28).
  5. Kauno apygardos teismas 2001 m. balandžio 18 d. sprendimu, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovei VĮ „Skalė“ dėl skolos už šilumos energiją priteisimo, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog, pirma, pastatas, kuriame yra (šios bylos) atsakovams priklausančios (priklausiusios) patalpos, nuo 1997 metų pabaigos iki 2000 metų pabaigos nebuvo šildomas, antra, užaklinti keturi šilumos sistemos paskirstomųjų vamzdynų stovai (civilinė byla Nr. 2-187/2001). Atsakovai pagrįstai nurodo, jog šios 2001 m. balandžio 18 d. sprendimu nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai: bylose dalyvauja tos pačios šalys (pirminės bylos atsakovė yra šios bylos atsakovų teisių pirmtakė), pastato (ne)šildymo aplinkybės sudarė įrodinėjimo pirminės bylos procese dalyką ir yra reikšmingos abiem byloms. Tačiau nėra pagrindo sutikti su atsakovais, jog teismai, nagrinėdami šią bylą, ignoravo ar kvestionavo pastato nešildymo aplinkybes, nustatytas Kauno apygardos teismo 2001 m. balandžio 18 d. sprendimu. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos įrodymais, nustatė, jog ieškovė vėliau, t. y. po sprendimo priėmimo, likvidavo avarijos, nulėmusios šilumos energijos tiekimo nutrūkimą, padarinius ir atnaujino šilumos energijos tiekimą į pastatą, kuriame yra atsakovams priklausančios (priklaususios) patalpos. Vadinasi, po sprendimo priėmimo įvyko esminis faktinių aplinkybių pasikeitimas, kurį ir nustatė apeliacinės instancijos teismas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šios bylos procese buvo peržiūrėtos ar iš naujo įvertintos faktinės aplinkybės, nustatytos Kauno apygardos teismo 2001 m. balandžio 18 d. sprendimu.
  1. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatų, be to, nenukrypo ir nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant šias proceso teisės normas. Kartu nėra pagrindo konstatuoti ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, įskaitant teisinio tikrumo principą, pažeidimą ir nukrypimą nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos.
  2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad atsakovams priklausančių (priklausiusių) patalpų šildymo įrenginiai yra atjungti nuo centralizuotos šildymo sistemos, tačiau tas padaryta, nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos. Atsakovai, nesutikdami su šia teismų išvada, nurodo, jog teismai, spręsdami klausimą dėl atsijungimų teisėtumo, nesivadovavo Nekilnojamojo turto registro duomenimis, patvirtinančiais, kad atsakovams priklausančiose (priklaususiose) patalpose yra įrengtas vietinis centrinis šildymas, taip pažeisdami CK 4.262 straipsnį.
  3. CK 4.262 straipsnis nustato, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Analogiškai viešo registro duomenų teisinis statusas apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje. Viešo registro duomenys yra priskiriami prima facie (didesnė įrodomoji galia) įrodymams, kas reiškia, jog aplinkybės, užfiksuotos viešojo registro duomenimis, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
  1. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad atsakovams priklausančiose (priklaususiose) patalpose yra įrengtas vietinis centrinis šildymas. Sprendžiant, kokia yra tokių duomenų įregistravimo viešame registre reikšmė atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos teisėtumui įvertinti, būtina pažymėti, jog, kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nekilnojamojo turto registro ir kadastro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų pagal pateiktus dokumentus apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į registrą / kadastrą ir išviešinimas. Registrų tvarkytojui nesuteikta teisė vertinti pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011; 2015 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-835-502/2015). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į kasacinio teismo išaiškinimą, kad nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2009; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kadastro duomenų apie patalpų šildymo būdą pakeitimo įregistravimas bei išviešinimas savaime nepatvirtina atsijungimo nuo bendrų pastato šilumos perdavimo tinklų teisėtumo ir kartu nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl teisinių santykių tarp šilumos energijos tiekėjo ir patalpų savininko – šilumos energijos vartotojo – pabaigos. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami klausimą dėl atsakovams priklausančių (priklaususių) patalpų šildymo įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų teisėtumo, pagrįstai nesuabsoliutino Nekilnojamojo turto registro duomenų apie patalpų šildymo būdą.
  2. Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) (originali redakcija) 165–182 punktai nustatė reikalavimus, keliamus pastato (patalpų) šilumos ar karšto vandens įrenginių atjungimo nuo bendrų šilumos ar karšto vandens perdavimo tinklų procedūrai vykdyti, tarp jų – reikalavimą pasirašyti atjungimo aktą (179–180 punktai). Pažymėtina, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės atsijungti nuo bendrų šilumos ar karšto vandens perdavimo tinklų įgyvendinimo sąlygas atskirai reglamentavo Taisyklių 183–197 punktai. Pagal Taisyklių 181 punktą pastato savininkas arba visi pastato butų ir kitų patalpų savininkai, kurie savo šilumos ar karšto vandens įrenginius nuo šilumos ar karšto vandens tiekimo sistemos atjungia, pažeisdami šių taisyklių ir Šilumos ūkio įstatymo nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos ar karšto vandens vartotojais tol, kol pasirašo atjungimo aktą. Panašūs reikalavimai, įskaitant ir reikalavimą pasirašyti atjungimo aktą, analogiški atjungimo akto pasirašymo ir reikalavimų nesilaikymo padariniai buvo nustatyti ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) 79–94 punktais. Reikalavimas pasirašyti atjungimo aktą nustatytas ir energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (originali redakcija) 122–123 punktais. Bylą nagrinėję teismai nustatė, jog atsakovai nesilaikė reikalavimų, kurie nustatyti šilumos įrenginių atjungimo nuo bendrų šilumos perdavimo tinklų procedūrai vykdyti. Vadinasi, teismų išvada dėl atjungimų neteisėtumo yra pagrįsta.
  3. Teismai savo išvadoms dėl atsakovų pareigos mokėti už šilumos energiją pagrįsti nurodė kasacinio teismo praktiką, pagal kurią vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojais, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2012). Atsakovai kasaciniu skundu pagrįstai nurodo, jog šie kasacinio teismo išaiškinimai suformuluoti, atskleidžiant buto šildymo įrenginių neteisėto atjungimo nuo bendrų daugiabučio namo šilumos perdavimo tinklų padarinius. Kita vertus, nereiškia, jog kitaip turėtų būti traktuojami kitos paskirties patalpų neteisėto atjungimo nuo bendrų šilumos perdavimo tinklų padariniai. Priešingai, nėra pagrindo neteisėto atsijungimo pasekmėms, priklausomai nuo valdomų patalpų ir pastato, kuriame yra patalpos, paskirties, diferencijuoti, nes reikalavimai vykdyti atsijungimo procedūrą yra taikomi mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais, kuriuos lemia patalpų ir pastato, kuriame yra patalpos, paskirtis, atsijungimo mastas ir kt.) visiems patalpų savininkams, siekiantiems atsijungti nuo bendrų šilumos perdavimo tinklų. Todėl ir atitinkamų reikalavimų nesilaikymas sukelia vienodas teisines pasekmes, t. y. pareigą mokėti už šilumos energiją, kol bus įteisintas atsijungimas.
  4. Kasaciniame skunde yra nurodyti argumentai ir dėl atsakovų teisių į nuosavybės apsaugą bei teisėtų lūkesčių pažeidimo. Teisėjų kolegija, nekartodama šia nutartimi jau pateiktų ir nurodytų išaiškinimų (nutarties 22–23 ir 38–39 punktai), konstatuoja, jog pastarieji kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.

14Dėl įrodymų vertinimo

  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra suformuota ir nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2012).
  2. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog kasacine tvarka nėra nustatinėjamos faktinės aplinkybės: kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo vaidmuo (faktinių aplinkybių nustatymo kontekste) apsiriboja (jeigu, suprantama, kasaciniu skundu yra iškeltas toks teisės klausimas) patikrinimu, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos šiais teisės klausimais.
  3. Atsakovai, keldami klausimą dėl apeliacinės instancijos teismo išvados, jog ieškovė tinkamai skaičiavo patalpų plotus, tinkamumo, pagrįstai nurodo, kad naudingasis plotas yra gyvenamųjų patalpų kategorija. Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 145.6 punktas nustato, jog gyvenamosios patalpos naudingasis plotas yra visų kambarių (gyvenamojo ploto), verslo patalpų (verslo ploto) ir šiltų pagalbinių patalpų (pagalbinio naudingojo ploto) plotų suma. Kaip jau buvo minėta, atsakovams (didžiajai atsakovų daliai) priklauso (priklausė) negyvenamosios patalpos. Vadinasi, naudingasis plotas nėra (formaliai) tinkamas matas mokėjimams už šilumos energiją, skirtą negyvenamosioms patalpoms, apskaičiuoti. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad patalpų plotai (mokėjimų sąskaitoms formuoti) apskaičiuojami taip: prie atsakovams priklausančių patalpų pagrindinio ploto, nustatomo pagal viešojo registro duomenis, pridedamas atitinkamos (taip pavadintos) bendro naudojimo patalpos dalies plotas, kuris taip pat nustatomas pagal viešo registro duomenis. Tokia plotų skaičiavimo (nustatymo) metodika iš esmės atitinka žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 148 punktu nustatytą negyvenamosios paskirties pastato patalpų plotų apskaičiavimo tvarką. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada dėl patalpų plotų skaičiavimų tinkamumo, nors ir paremta netinkamu teisiniu pagrindu, yra iš esmės pagrįsta.
  4. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priešingai negu nurodo atsakovai, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant šias teisės normas. Teismai visapusiškai ištyrė ir įvertino mokėjimų sąskaitas ir kitus įrodymus, kurie buvo pateikti materialiniams subjektiniams reikalavimams dėl skolos už šilumos energiją priteisimo pagrįsti, patikrino ir nustatė mokėjimų dokumentų duomenų apie patalpas atitiktį viešo registro duomenims apie atsakovams priklausančias patalpas, išsklaidė ir kitas atsakovų iškeltas abejones dėl mokėjimų dokumentų ir skaičiavimų, užfiksuotų šiais dokumentais, pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).
  5. Kiti atsakovų kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

15Dėl procesinės bylos baigties

  1. Teisėjų kolegija, apibendrindama šia nutartimi išdėstytus išaiškinimus, konstatuoja, jog kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Netenkinus atsakovų kasacinio skundo, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos jiems neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
  2. Kasaciniame teisme susidarė 25,95 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Kasacinis skundas yra atmestas. Vadinasi, atsakovams tenka pareiga padengti aptariamas bylinėjimosi išlaidas (CPK 96 straipsnio 2 dalis). A. A. tenkanti šių išlaidų dalis sudaro 3,90 Eur (25,95 Eur x (2 637,66 Eur / 17 553,47 Eur)), R. R. – 1,79 Eur (25,95 Eur x (1 210,22 Eur / 17 553,47 Eur)), V. S. – 4,08 Eur (25,95 Eur x (2 762,93 Eur / 17 553,47 Eur)), UAB „Eraima“ – 0,21 Eur (25,95 Eur x (140,58 Eur / 17 553,47 Eur)), N. T. – 1,18 Eur (25,95 Eur x (799,32 Eur / 17 553,47 Eur)), D. R. – 5,80 Eur (25,95 Eur x (3 920,47 Eur / 17 553,47 Eur)), S. B.-S. – 8,99 Eur (25,95 Eur x (6 082,29 Eur / 17 553,47 Eur)). Kasacinis teismas priteisia valstybei iš atsakovų A. A., V. S., D. R. ir S. B.-S. atitinkamai 3,90 Eur, 4,08 Eur, 5,80 Eur ir 8,99 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimus. Kitiems atsakovams tenkančios išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, dalys yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl valstybei nepriteisiami šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimai (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

18Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19Priteisti valstybei iš A. A., V. S., D. R. ir S. B.-S. atitinkamai 3,90 Eur (trijų Eur 90 ct), 4,08 Eur (keturių Eur 8 ct), 5,80 Eur (penkių Eur 80 ct) ir 8,99 Eur (aštuonių Eur 99 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimus. Šios valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

20Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.