Byla e2A-356-302/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Emsi“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5562-340/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Emsi“ ieškinį atsakovėms Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, tretiesiems asmenims Civilinės aviacijos administracijai, Lietuvos saugios laivybos administracijai, Valstybinei geležinkelio inspekcijai prie Susisiekimo ministerijos, Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie Susisiekimo ministerijos, Transporto investicijų direkcijai, Pasienio kontrolės punktų direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, viešajai įstaigai Kelių ir transporto tyrimo institutui ir trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Alauša“ dėl atviro konkurso „Degalų iš degalinių pirkimas“ pirkimo sąlygų panaikinimo, išvadą teikianti institucija – Viešųjų pirkimų tarnyba.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. Ieškovė UAB „Emsi“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti neteisėtomis ir panaikinti atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos 2016-07-11 skelbto atviro konkurso „Degalų iš degalinių pirkimas“ (Nr. 176510) (toliau - Pirkimas, Konkursas) sąlygų 14 punkto nuostatą, Techninės specifikacijos 19.1 ir 19.2 punktus, Preliminariosios sutarties projekto 17.1, 17.2 ir 32 punktus; Pagrindinės pirkimo sutarties projekto 16.1, 16.2 ir 31 punktus; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovės teigimu, Preliminariosios sutarties 17.1 punktas, pagal kurį pirkėjai už prekes tiekėjui sumoka per 30 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos – faktūros gavimo dienos į tiekėjo banko sąskaitą, o tais atvejais, kai vėluoja finansavimas iš biudžeto – vėlavimo laikotarpiu, bet ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų nuo prekių pirkimo dienos; 17.2 punktas pagal kurį, vėluojant finansavimui iš biudžeto, pirkėjai delspinigių ar palūkanų nemoka; 32 punktas pagal kurį pirkėjai, nepagrįstai uždelsė atsiskaityti už prekes Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, moka tiekėjui įstatymo numatytas palūkanas, išskyrus sutarties 17.2 punkte numatytą atvejį, bei analogiško turinio Pagrindinės pirkimo sutarties projekto – 16.1 punkto, 16.2 punkto ir 31 punkto nuostatos, prieštarauja Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau - MAPKSVPĮ) reikalavimams.
  3. Ieškovė tvirtina, kad Pirkimo sąlygose, pasiūlymo formoje, Preliminarioje sutartyje ir Pagrindinėje pirkimo sutartyje nurodyta, kad prekių teikimo terminas yra 34 mėnesiai nuo Pagrindinės pirkimo sutarties įsigaliojimo (Pirkimo sąlygų 13 p., Preliminariosios sutarties 11 p., Pagrindinės sutarties 9 p.), o sutartis galioja 34 mėnesius nuo jos pasirašymo dienos (Pagrindinės sutarties 5 p.). Pagrindinė sutartis gali būti sudaryta bet kada per 36 mėnesių laikotarpį, kai galioja Preliminarioji sutartis. Esant nurodytiems prieštaravimams, įmanoma, kad dalies Pirkimo vykdymas bus užbaigtas ne po 34, bet po 70 (36+34) mėnesių. Tokios Pirkimo sąlygos pripažintinos neteisėtomis, kadangi jos yra netikslios ir dviprasmiškos.
  4. Ieškovės teigimu, Pirkimo sąlygose nurodytas degalinių tinklo kriterijus sudaro sąlygas dalyvauti ir laimėti pirkimą tokiam tiekėjui kaip UAB „Lukoil Baltija“ ir/ar UAB „Baltic Petroleum“, kuris turi didžiausią degalinių tinklą, daugiausia dukterinių ar kitaip kontroliuojamų degalų prekybos įmonių, todėl yra pasirengęs tų įmonių rate veikti be konkurencijos, jungtinės veiklos sutartis sudaryti bet kada ir bet kokio turinio. Pirkimo sąlygos nepagrįstai skatina Konkurencijos įstatymo 5 straipsniu (1, 2 dalys) draudžiamus kartelinius susitarimus ir žlugdo smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose. Ieškovės nuomone, galimybė vienytis į ūkio subjektų grupes, subtiekėjų pasitelkimas gali būti toleruojami tuo atveju, kai nėra kitų galimybių įvykdyti pirkimą, o ne šio Pirkimo atveju. Pirkime nustatytas kvalifikacijos reikalavimas turėti būtent tokios apimties degalinių tinklą pažeidžia tiekėjo UAB „Emsi“ teises ir teisėtus interesus dalyvauti Pirkime VPĮ nustatyta tvarka ir nepagrįstai verčia tiekimo sąlygas per jungtinės veiklos sutartį Pirkimo tikslu derinti su konkurentais. Tiekėjų konkurencija būtų užtikrinta, skaidrumo principo pažeidimo būtų išvengta, o tiekėjų kvalifikacija tinkamai patikrinta, jeigu pirkimas būtų suskaidytas į kelias dalis, kuriuose galėtų varžytis kuo daugiau tiekėjų.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijami Konkurso techninės specifikacijos punktai pažeidžia specialių įstatymų nuostatas, prieštarauja pirkimo tikslui, pažeidžia tiekėjų lygiateisiškumo ar skaidrumo principus, varžo tiekėjų konkurenciją.
  3. Įvertinęs MAPKSVPĮ (2003 m. gruodžio 9 d. Nr. IX-1873; įst. Red. 2015-01-01) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame numatytas 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai prekių pirkėjas, paslaugų gavėjas ar darbų užsakovas gauna sąskaitą–faktūrą arba lygiavertį dokumentą, atsiskaitymo terminas komerciniuose sandoriuose tarp ūkio subjektų ir viešųjų subjektų; 5 straipsnio 3 dalį, numatančią, kad komercinėje sutartyje tarp ūkio subjektų ir viešųjų subjektų nustatytas mokėjimo laikotarpis negali būti ilgesnis negu šio straipsnio 1 dalyje nustatyti laikotarpiai, išskyrus atvejus, kai dėl to komercinėje sutartyje aiškiai susitariama kitaip, jeigu tai yra objektyviai pagrįsta, atsižvelgiant į konkretų komercinės sutarties pobūdį ar ypatumus, ir jeigu bet kuriuo atveju mokėjimo laikotarpis neviršija 60 kalendorinių dienų nuo prekių gavimo, paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo dienos, teismas darė išvadą, kad Preliminariosios sutarties 17.1 punkto bei pagrindinės sutarties 16.1 ir 16.2 punktų nuostatos, įtvirtinančios 30 dienų ir 60 dienų (vėluojant finansavimui iš biudžeto) atsiskaitymo terminus, įstatymui neprieštarauja.
  4. Teismo nuomone, Preliminarios sutarties 17.2 punkto pagal kurį, vėluojant finansavimui iš biudžeto, pirkėjai delspinigių ar palūkanų nemoka ir 32 punkto, pagal kurį pirkėjai, nepagrįstai uždelsę atsiskaityti už prekes Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, moka tiekėjui įstatymo numatytas palūkanas, išskyrus sutarties 17.2 punkte numatytą atvejį (atitinkamai analogiški pagrindinės sutarties 16.1 ir 31 punkto nuostatos) aiškintinos sistemiškai, atsižvelgiant į MAPKSVPĮ nuostatas bei Sutarčių nuostatas, reglamentuojančias atsiskaitymo už parduotas prekes terminus. Teismas pažymėjo, kad ieškovės ginčijamos Pirkimo dokumentų nuostatos neatleidžia perkančiosios organizacijos nuo palūkanų pagal MAPKSVPĮ mokėjimo, bet numato, kad pareiga mokėti palūkanas atsiranda pasibaigus Pirkimo sąlygose įtvirtintiems mokėjimo terminams; maksimalus numatytas terminas – 60 dienų. Panaikinus nuostatą, kad vėluojant finansavimui iš biudžeto, už gautas prekes atsiskaitoma per 60 dienų, lėšos, skirtos degalų pirkimui, būtų naudojamos neracionaliai.
  5. Vertindamas ieškovės argumentus dėl neteisėto pirkimo neskaidymo į dalis, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė argumentų, susijusių su nagrinėjamo konkretaus viešojo pirkimo faktinių aplinkybių analize, patvirtinančių, jog nagrinėjamu atveju Pirkimo neskaidymas į dalis taip, kaip pasiūlė ieškovė savo pretenzijoje, varžo tiekėjų konkurenciją ar prieštarauja imperatyviems viešųjų pirkimų principams.
  6. Remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-918/2011 ir 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-952/2011, teismas sprendė, kad pirkimo sąlygos, kuriomis reikalaujama turėti degalinių tinklą, nepažeidžia viešųjų pirkimų tikslo ir principų.
  7. Teismas nesutiko su ieškovės samprotavimais, kad vieni tiekėjai sudarys pagrindines sutartis iš karto, o kiti bet kada per 36 mėnesius, todėl įmanoma, kad Pirkimo vykdymas bus užbaigtas po 70 mėnesių (36+34), kadangi jie pagrįsti išimtinai ieškovės subjektyvaus pobūdžio prielaidomis, be to, atkreipė dėmesį, jog jokių reikalavimų dėl Pirkimo sąlygų, reglamentuojančių pagrindinės sutarties sudarymo tvarką ir terminus, nei pretenzijoje, nei ieškinyje pareikšta nebuvo.
  8. Teismas, pažymėdamas, kad tiekėjų teisė jungtis jungtinės veiklos partnerystės pagrindu negali būti tapatinama su karteliniais susitarimais pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalis, atmetė kaip nepagrįstus ir ieškovės samprotavimus, jog Pirkimo sąlygos nepagrįstai skatina Konkurencijos įstatymo draudžiamus kartelinius susitarimus ir žlugdo vidutinio ir smulkiojo verslo dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovė UAB „Emsi“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarties dalį dėl atsakovų procesinės padėties pakeitimo į trečiuosius asmenis; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; tuo atveju, jei byla būtų nagrinėjama iš esmės apeliacinės instancijos teisme, ieškinį tenkinti; išreikalauti iš atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – Lietuvos automobilių kelių direkcija) visus viešojo atviro konkurso „Degalų iš degalinių pirkimas“ Nr. 176510 pirkimo procedūrų dokumentus, kurių nėra byloje; prijungti naujus su apeliaciniu skundu teikiamus rašytinius įrodymus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateikia šiuos esminiu nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:
    1. Pirkimo sąlygų 36.4 ir 36.5 punktuose, Techninės specifikacijos 3, 4, 5 punktuose yra suformuluotas kvalifikacijos reikalavimas dėl ekonominio pajėgumo turėti degalines tam tikruose miestuose, įskaitant degalinę Trakuose. Degalinė Trakuose į degalinių tinklą yra įtraukta tam, kad UAB „Baltic Petroleum“ ir jos partneriai įgytų ne tik pirmenybę, bet kad apskritai eliminuotų bet kokius kitus tiekėjus iš Pirkimo, nes kiti tiekėjai neturi degalinės Trakuose ir negali turėti per partnerį, nes tokio partnerio negali būti – degalinė Trakuose yra viena ir ją turi UAB „Baltic Petroleum“. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-718-236/2015, kurios ratio decidendi sutampa su nagrinėjamo bylos, pateiktais išaiškinimais. Teismas neįvertino to, kad pati Susisiekimo ministerija atsiliepime nurodė, jog iš esmės neprieštarautų, jei ginčo Pirkimas būtų skaidomas į dalis, be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, jog nors vienos iš perkančiųjų organizacijų tikslų pasiekimui yra reikalinga degalinė Trakuose, kuri į Degalinių tinklą buvo įtraukta tik siekiant „masto ekonomijos“, t. y. racionalaus lėšų panaudojimo tikslo. Apsirūpinimo degalais Trakų degalinėje atskyrimas į atskirą pirkimo dalį padidintų konkurencijos lygį likusioje Pirkimo dalyje. Be to, teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią atskirų pirkimo objektų sujungimas į vieną, jeigu tai grindžiama tik perkančiosios organizacijos finansinių ir žmogiškųjų išteklių administravimo tikslais, yra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010).
    2. Neteisinga ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad Preliminariosios sutarties 17.1 punkto bei pagrindinės sutarties 16.1 punkto nuostatos, įtvirtinančios atsiskaitymo terminus - 30 dienų ir, vėluojant finansavimui iš biudžeto, 60 dienų, įstatymui neprieštarauja. Iš biudžeto finansuojami subjektai yra lygiateisiai viešųjų pirkimų santykių dalyviai ir pagal įstatymus dėl finansavimo šaltinio neturi lengvatos į 60 dienų atidėjimo terminą, nes mokėjimo atidėjimas daromas tiekėjo sąskaita prieš jo valią, kadangi viešojo pirkimo sutartys sudaromos prisijungimo būdu. Atitinkamam atidėjimo terminui tiekėjas turi ieškoti kito verslo finansavimo šaltinio, todėl perkančioji organizacija, neapskaičiavusi savo lėšų srautų, savo aplaidumą amortizuotų tiekėjo sąskaita, nors įstatymas jai tokios teisės nesuteikia. Perkančiosios organizacijos yra savarankiški juridiniai asmenys, todėl yra teisėta ir pagrįsta iš valstybės biudžeto susimokėti už pradelstas skolas MAPKSVPĮ nustatyta tvarka.
    3. Preliminariosios sutarties 17.2 ir Pagrindinės sutarties 16.2 punktų nuostatos yra neteisėtos. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiga mokėti palūkanas atsiranda pasibaigus Pirkimo sąlygose įtvirtintiems mokėjimo terminams, gal ir būtų naudinga pasiūlymą pateikusiam ir sutartį Pirkime sudariusiam tiekėjui, tačiau yra didelė tikimybė, kad kai kurie tiekėjai Pirkime nedalyvavo dėl nesąžiningų Pirkimo sąlygų, todėl neteisėtos Pirkimo sąlygos negali būti taikomos.
    4. Prieštaravimai tarp Pirkimo dokumentų teiginių dėl sutarčių sudarymo ir pasibaigimo, sąlygoja situaciją, kad dalies sutarčių vykdymas bus užbaigtas ne po 34, bet po 70 mėnesių. Pirkimo sąlygose įtvirtinta, kad pagrindinės sutartys tarp perkančiųjų organizacijų ir tiekėjo turi būti sudaromos preliminariosios sutarties galiojimo metu; preliminarioji sutartis galioja 36 mėnesius, prievolės sudaryti Pagrindinės pirkimo sutartis visam degalų kiekiui pirkimo sąlygose nenumatyta, o tai reiškia, kad tikėtina, jog vieni tiekėjai sudarys pagrindines sutartis iš karto, o kiti bet kada per 36 mėnesių laikotarpį, todėl įmanoma tokia situacija, kad Pirkimo vykdymas bus užbaigtas po 70 mėnesių (36+34). Nors reikalavimas pripažinti neteisėtais konkrečius punktus nebuvo reikštas, tačiau buvo nurodyta, kad Preliminarioji sutartis yra be dalyko, todėl Pirkimas vyksta dėl niekinės sutarties.
    5. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 45 straipsnis 3 dalį ir nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m, liepos 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-248/2016, pateiktų išaiškinimų, 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi nepagrįstai visus atsakovus, išskyrus Lietuvos automobilių kelių direkciją ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministeriją, pripažino trečiaisiais asmenimis.
  2. Atsakovė Lietuvos automobilių kelių direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Iš į bylą pateiktų įrodymų yra aišku, kad Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos vykdo viešąjį pirkimą gavusi visų ieškinyje nurodytų institucijų įgaliojimus.
    2. Apeliantė klaidingai aiškina MAPKSVPĮ nuostatas. MAPKSVPĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad komercinėse sutartyse, kai prekių pirkėjas, paslaugų gavėjas ar darbų užsakovas yra viešasis subjektas, numatyti mokėjimai už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ar atliktus darbus turi būti atlikti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai prekių pirkėjas, paslaugų gavėjas ar darbų užsakovas gauna sąskaitą – faktūrą arba lygiavertį dokumentą. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad komercinėje sutartyje tarp ūkio subjektų ir viešųjų subjektų nustatytas mokėjimo laikotarpis negali būti ilgesnis nei 5 straipsnio 1 dalyje nustatyti laikotarpiai, išskyrus atvejus, kai dėl komercinėje sutartyje aiškiai susitariama kitaip, jeigu tai yra objektyviai pagrįsta, atsižvelgiant į konkretų komercinės sutarties pobūdį ar ypatumus, ir jeigu bet kuriuo atveju mokėjimo laikotarpis neviršija 60 kalendorinių dienų nuo prekių gavimo, paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo dienos. Sutarties 17.1 ir 17.2 punktų nuostatos atitinka minėtą teisinį reglamentavimą. Sutarties nuostata, kad, vėluojant finansavimui iš biudžeto, pirkėjai delspinigių ir palūkanų nemoka, taip pat atitinka MAPKSVPĮ 3 straipsnio 1 dalį.
    3. Apeliantės pozicija, kad Preliminarioji sutartis yra be dalyko, todėl Pirkimas vyksta dėl niekinės sutarties, yra nepagrįsta, kadangi Pirkimo dokumentų preliminariosios sutarties projekte yra nurodytas Pirkimo objektas – degalų iš degalinių pirkimas, be to, yra nurodyti preliminarūs perkamo kuro kiekiai.
    4. Perkančiosios organizacijos veiklą vykdo visoje šalies teritorijoje ir mažiausiomis sąnaudomis turi prižiūrėti visą šalies teritoriją. Siekdamos racionaliai panaudoti degalams įsigyti skirtas lėšas, perkančiosios organizacijos ir jų padaliniai, esantys skirtingų apskričių teritorijoje, turi turėti galimybę piltis degalus Pirkimo sąlygose išvardintuose miestuose ir jų prieigose. Už didesnį perkamą degalų kiekį siūloma didesnė nuolaida. Smulkus tiekėjas parduodamas nedidelį kiekį degalų tikėtina, jog didesnės nuolaidos nepritaikys. Pirkimo neskaidymas nepaneigia tiekėjų konkurencijos ir sudaro sąlygas perkančiajai organizacijai siekti masto ekonomijos. Reikalavimas tiekėjams turėti degalines konkrečiose perkančiajai organizacijai reikalinguose miestuose ir jų prieigose teismų praktikoje jau ne kartą buvo pripažintas teisėtu. Apeliantė turėjo visas galimybes pasitelkti kitus ūkio subjektus ir dalyvauti Pirkime. Tiekėjo nenoras bendradarbiauti su kitais tiekėjais negali būti pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimą dėl Pirkimo skaidymo.
    5. Apeliantė, nenurodydama konkrečių dokumentų, nepagrįstai prašo išreikalauti visus su Pirkimu susijusius dokumentus. Kyla abejonė, kad šiuo savo reikalavimu apeliantė, nors ji ir nedalyvauja ginčo Pirkime, siekia sužinoti informaciją apie kitų tiekėjų pateiktus pasiūlymus, pasiūlytas kainas ir kitus su Pirkimu susijusius dalykus.
  3. Atsakovė Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo rugsėjo 22 d. nutarties dalį dėl šalių procesinės padėties. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, vadovaudamasi VPĮ 14 straipsniu ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2016 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3T-46 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ įgaliojo Lietuvos Respublikos automobilių kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos Susisiekimo ministerijai organizuoti 95 markės benzino ir dyzelino degalinėse pirkimą ir atlikti procedūras iki pirkimo sutarties sudarymo. Susisiekimo ministerija nėra įgaliojusi Lietuvos automobilių kelių direkcijos atlikti pirkimo ir kitoms Susisiekimo ministerijai pavaldžioms institucijoms. Ginčo Pirkimo atveju kiekviena perkančioji organizacija norėdama, kad degalai būtų nupirkti centralizuotai, individualiai privalėjo pateiki Lietuvos automobilių kelių direkcijai įgaliojimą vykdyti už ją viešąjį pirkimą. Lietuvos automobilių kelių direkcija galėjo vykdyti centralizuotą pirkimą tik toms perkančiosioms organizacijoms, kurios pateikė jai įgaliojimą vykdyti pirkimą. Susisiekimo ministerijos ir kitų jai pavaldžių institucijų, kurios suteikė Lietuvos automobilių kelių direkcijai įgaliojimus vykdyti viešąjį pirkimą, procesinė padėtis šioje civilinėje byloje turėtų būti vienoda.
    2. Apeliantė, nenurodydama, kokių konkrečiai dokumentų jai reikia, nepagrįstai prašo išreikalauti dokumentus, kurie nėra susiję su ginčijamomis Pirkimo dokumentų nuostatomis.
    3. Ieškovės teiginys, kad Pirkimo dokumentuose yra numatytas kvalifikacijos reikalavimas turėti degalinę Trakuose, neatitinka tiesos. Pirkimo sąlygų 16 punkte yra numatyti 5 kvalifikacijos reikalavimai tiekėjams, tačiau reikalavimo turėti degalinę Trakuose nėra.
    4. Nors Susisiekimo ministerija atsiliepime į ieškinį yra pateikusi savo poziciją, kad iš esmės neprieštarautų tam, jog Pirkimas būtų skaidomas į dalis, tačiau yra suinteresuota, kad Pirkimu būdų užtikrinti įgaliotų perkančiųjų organizacijų interesai nusipirkti tai, ko reikia, priimtiniausiu ir racionaliausiu būdu. Perkant centralizuotai visas prekes, tikimasi masto ekonomijos efekto.
    5. Apeliantės teiginiai, susiję su MAPKSVPĮ nuostatų aiškinimu, bei pamąstymai, kad Preliminarioji sutartis neturi dalyko, todėl Pirkimas vyksta dėl niekinės sutarties, atmestini kaip nepagrįsti.
  4. Trečiasis asmuo Valstybinė geležinkelių inspekcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime į apliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Iš bylos duomenų matyti, jog nė viena iš perkančiųjų organizacijų neginčija, jog Lietuvos automobilių kelių direkcija turi teisę atstovauti jas Pirkime, todėl nesuprantami apeliantės argumentai, jog nėra aišku, kokiu pagrindu Lietuvos automobilių kelių direkcija vykdo Pirkimą.
    2. Perkančioji organizacija neturi pareigos skaidyti Pirkimo į dalis vien dėl to, kad ieškovė dėl savo pačios pasyvumo (galėjo teikti jungtinės veiklos pasiūlymą su kitais tiekėjais) prarado galimybę konkuruoti Pirkime, o tai, kad ieškovė neatitiko Pirkimo sąlygų, nereiškia, kad jos yra diskriminuojančios. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. spalio 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-727/2009 yra pripažinęs perkančiosios organizacijos teisę nustatyti tiekėjui reikalavimą valdyti degalines jai reikalinguose miestuose.
    3. Apeliantės teiginiai, susiję su MAPKSVPĮ nuostatų aiškinimu bei netinkamu taikymu, vertintini kaip nepagrįsti.
    4. Valstybinei geležinkelių inspekcijai ieškinio patenkinimas tiesiogiai nesukelia materialinių teisinių padarinių. Valstybinė geležinkelių inspekcija teisinį suinteresuotumą turės ir konkretūs padariniai jai gali kilti tik tuo atveju, kai bus pasirašyta pagrindinė sutartis. Kol ši sutartis nėra pasirašyta, manytina, kad Valstybinė geležinkelių inspekcija neturi tiesioginio suinteresuotumo nagrinėjamoje byloje, todėl Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi pagrįstai Valstybinės geležinkelių inspekcijos procesinę padėtį pakeitė iš atsakovės į trečiojo asmens.
    5. Nepagrįstas apeliantės argumentas, jog perkančioji organizacija nėra įsipareigojusi sudaryti pagrindinių sutarčių. Preliminariųjų sutarčių sudarymą reglamentuoja VPĮ 63 straipsnio nuostatos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.165 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti, jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Esant minėtam teisiniam reglamentavimui, apeliantės samprotavimai, kad Pirkimas gali būti užbaigtas net po 70 mėnesių, o Pagrindinė sutartis galimai visai nebus sudaryta, atmestini.
  5. Trečiasis asmuo Lietuvos saugios laivybos administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad prašymai dėl šalių procesinės padėties pakeitimo yra išspręsti neskundžiama Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi, todėl reikalavimas dėl šios nutarties panaikino negali būti svarstomas. Be to, pažymi, kad ji sutinka su jos procesinės padėties pakeitimu.
  6. Trečiasis asmuo Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Taip pat tvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi pagrįstai jos statusą pakeitė iš atsakovės į trečiojo asmens, kadangi ji neatliko jokių veiksmų, kurie nurodyti ieškinyje.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

6IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

7

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

8Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Iš bylos medžiagos nustatyta, atsakovė Lietuvos automobilių kelių direkcija 2016-07-11 Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (CVP IS) paskelbė atvirą konkursą „Degalų iš degalinių pirkimas“, pirkimo Nr. 176510. Pirkimo objektas – automobilių degalai (benzinas A95 ir dyzelinas), kurie bus perkami tiekėjo degalinėse ir už kuriuos bus atsiskaitoma naudojant tiekėjo išduotas degalų korteles, skirtas fiksuoti duomenis apie perkančiosios organizacijos įsigyjamas prekes (Techninės specifikacijos 1 p.) Tiekėjas turi turėti degalinių tinklą: Vilniuje (ne mažiau kaip 5 degalinės), Kaune (ne mažiau kaip 2 degalinės), Klaipėdoje (ne mažiau kaip 2 degalinės), Alytuje, Biržuose, Druskininkuose, Ignalinoje, Jonavoje, Joniškyje, Kaišiadoryse, Kėdainiuose, Kretingoje, Lazdijuose, Marijampolėje, Panevėžyje, Mažeikiuose, Molėtuose, Naujoje Akmenėje, Pakruojyje, Palangoje, Pasvalyje, Plungėje, Prienuose, Radviliškyje, Rokiškyje, Skuode, Šakiuose, Šalčininkuose, Šiauliuose, Šilalėje, Šilutėje, Širvintose, Tauragėje, Telšiuose, Trakuose, Ukmergėje, Utenoje, Varėnoje, Vilkaviškyje ir Visagine (ne mažiau kaip po 1 degalinę) arba ne didesniu kaip 5 kilometrų atstumu nuo nurodytų miestų teritorijų ribų. (Techninės specifikacijos 3 ir 4 punktai). Pirkimo sąlygų 14 punkte įtvirtina, kad Pirkimas neskaidomas į dalis, tiekėjai privalo siūlyti visą prekių kiekį.
  2. 2016-07-18 ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl Pirkimo sąlygų neteisėtumo, kurią 2016-07-21 atsakovė atmetė. 2016-08-05 ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti Pirkimo sąlygų 14 punktą, numatantį, kad Pirkimas neskirstomas į dalis, o tiekėjai privalo siūlyti visą prekių kiekį; Techninės specifikacijos 19.1 punktą, reglamentuojantį tiekėjo siūlomo benzino A95 mažmeninių kainų vidurkio apskaičiavimo metodiką, ir 19.2 punktą, reglamentuojantį dyzelino kainų vidurkio apskaičiavimo metodiką, dalis, kuriose nurodyta, kad apskaičiuojant kainų vidurkį bus atsižvelgta į 3 tiekėjo pasirinktos degalinės Vilniuje, 2 tiekėjo pasirinktos degalinės Kaune po 1 tiekėjo pasirinkta degalinė Klaipėdoje, Marijampolėje, Utenoje, Šiauliuose ir Telšiuose; Preliminariosios sutarties projekto 17.1 punktą, pagal kurį pirkėjai už prekes tiekėjui sumoka per 30 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos–faktūros gavimo dienos į tiekėjo banko sąskaitą, o tais atvejais, kai vėluoja finansavimas iš biudžeto – vėlavimo laikotarpiu, bet ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų nuo prekių pirkimo dienos, ir 17.2 punktą, pagal kurį, vėluojant finansavimui iš biudžeto, pirkėjai delspinigių ar palūkanų nemoka, bei 32 punktą, pagal kurį pirkėjai, nepagrįstai uždelsę atsiskaityti už prekes Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, moka tiekėjui įstatymo numatytas palūkanas, išskyrus Sutarties 17.2 punkte numatytą atvejį; Pagrindinės pirkimo sutarties projekto – 16.1, 16.2 ir 31 punktus; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendime konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijami Pirkimo sąlygų, Konkurso techninės specifikacijos, Preliminariosios ir Pagrindinės sutarčių punktai pažeidžia specialių įstatymų nuostatas, prieštarauja pirkimo tikslui, pažeidžia tiekėjų lygiateisiškumo ar skaidrumo principus, varžo tiekėjų konkurenciją, todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Ieškovė su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarties dalį dėl atsakovų procesinės padėties pakeitimo į trečiuosius asmenis; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; tuo atveju, jei byla būtų nagrinėjama iš esmės apeliacinės instancijos teisme, ieškinį tenkinti; išreikalauti iš atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos visus viešojo atviro konkurso „Degalų iš degalinių pirkimas“ Nr. 176510 pirkimo procedūrų dokumentus, kurių nėra byloje; prijungti naujus su apeliaciniu skundu teikiamus rašytinius įrodymus, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  4. Taigi tarp šalių kilusio ginčo dalykas - kai kurių atsakovės Pirkimo sąlygų, Techninės specifikacijos, Preliminariosios ir Pagrindinės sutarčių nuostatų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9Dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos ir išreikalavimo

  1. Ieškovė, tvirtindama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prašymo išreikalauti papildomus dokumentus neišnagrinėjo ir sprendimą grindė ieškovės pateiktų įrodymų nepakankamumu, apeliaciniame skunde prašo išreikalauti iš atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos visus Pirkimo procedūrų ir kitus susijusius dokumentus, kurių dar nėra byloje (tiekėjų pasiūlymai, jų vertinimo, laimėtojo nustatymo ir sutarčių sudarymo dokumentai). Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėdamas objektyvių įrodymų, patvirtinančių po ieškinio priėmimo Pirkimo eigoje atsiradusias aplinkybes, negalėjo tinkamai išnagrinėti bylos. Be to, apeliantė prie bylos prašo prijungti tarp Lietuvos automobilių kelių direkcijos ir UAB „Luktarna“ 2016-06-27 pasirašytą sutarties Nr. S-609 „Dėl degalų pirkimo“ kopiją ir UAB „Luktarna“ pasiūlymą. Ieškovės teigimu, minėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad reikalavimas turėti degalinę Trakuose yra tas kriterijus, kuris lemia, kad Pirkime be jokių apsunkinimų gali dalyvauti tik UAB „Baltic Petroleum“ ir/arba UAB „Luktarna“, ir/arba UAB „Lukoil Baltija“, kurios viešuosiuose pirkimuose kartu veikia nuolat.
  2. CPK 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu. Esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 str.). Pagal CPK 7 straipsnio 2 dalį dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas.
  3. Kasacinio teismo suformuota nuosekli praktika, aiškinant, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-611/2016).
  4. Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas.
  5. Vertinant ieškovės prašymo išreikalauti naujus rašytinius įrodymus pagrįstumą, pastebėtina, kad ieškovė net nenurodo, kuriuos konkrečiai dokumentus būtina išreikalauti, prašymas yra itin abstraktus. Taip pat atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad susipažinti su kitų pirkimo dalyvių pasiūlymais gali tik viešojo pirkimo konkurso dalyviai (VPĮ 6 str. 1 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė nėra ginčijamo Pirkimo dalyvis, kadangi ji taip ir nebuvo pateikusi savo pasiūlymo. Tuo tarpu susipažinti su informacija, susijusia su pasiūlymų nagrinėjimu, aiškinimu, vertinimu ir palyginimu, gali tik Komisijos nariai ir perkančiosios organizacijos pakviesti ekspertai, Viešųjų pirkimų tarnybos atstovai, perkančiosios organizacijos vadovas, jo įgalioti asmenys, kiti asmenys ir institucijos, turinčios tokią teisę pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu įgalioti Europos Sąjungos ar atskirų valstybių finansinę paramą administruojantys viešieji juridiniai asmenys (VPĮ 41 str. 5 d.). Tai baigtinis sąrašas asmenų, galinčių susipažinti su šia informacija, o tai suponuoja išvadą, kad nei tiekėjai, nei kiti asmenys nėra įtraukti į subjektų, galinčių susipažinti su tokio pobūdžio informacija, sąrašą. Pažymėtina, jog tokios pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2329/2013, 2015 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-735-236/2015; 2016 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-642-302/2016).Taigi net ir tuo atveju, jei būtų tenkintas minėtas apeliantės prašymas išreikalauti visus su Pirkimu susijusius dokumentus, apeliantė su šiais dokumentais neturėtų jokio teisinio pagrindo susipažinti.
  6. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CPK 314 straipsnyje nurodyta būtinybė pateikti naujus įrodymus nekonstatuotina ir nėra pagrindo juos priimti, jeigu įrodymai nesusiję su ginčo nagrinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis. Būtinumas pateikti naujus įrodymus siejamas su visapusišku bylos dalyką sudarančių aplinkybių ištyrimu, bet ne ginčo šalių santykių visų aspektų detaliu tyrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-491/2014). Nagrinėjamu atveju visi ieškinio reikalavimai yra susiję su Pirkimo dokumentų sąlygų aiškinimu ir jų taikymu, o apeliantė prašo išreikalauti visus su Pirkimo procedūromis susijusius dokumentus, (tiekėjų pasiūlymai, jų vertinimo, laimėtojo nustatymo ir sutarčių sudarymo dokumentai), kurie tiesiogiai net nėra susiję su nagrinėjamu ginču. Be to, ir prašoma prijungti prie bylos Lietuvos automobilių kelių direkcijos ir UAB „Luktarna“ 2016-06-27 sutartis Nr. S-609 „Dėl degalų pirkimo“, kuri buvo pasirašyta dar prieš ginčo Pirkimo paskelbimą, bei UAB „Luktarna“ pasiūlymas teiktas minėtam pirkimui, vertintini kaip nesusiję su ginčo Pirkimu ir šioje byloje nagrinėjamais klausimais.
  7. Sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė jos dublike suformuluoto ir pakartotinai 2016-09-16 pateikto prašymo išreikalauti iš atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos visus Pirkimo dokumentus, kurių nėra byloje, tačiau šis procesinis pažeidimas, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas kaip esminis ir turintis įtaką pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad procesinės teisės normų pažeidimas ar netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui (nutarčiai) panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.).
  8. Nurodytų argumentų pagrindu ieškovės prašymas išreikalauti rašytinius įrodymus ir prijungti prie bylos naują rašytinį įrodymą prie bylos netenkinamas.

10Dėl MAPKSVPĮ nuostatų taikymo

  1. Apliantė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nuosekliai laikosi pozicijos, kad Preliminariosios sutarties 17.1 punktas, pagal kurį pirkėjai už prekes tiekėjui sumoka per 30 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos – faktūros gavimo dienos į tiekėjo banko sąskaitą, o tais atvejais, kai vėluoja finansavimas iš biudžeto – vėlavimo laikotarpiu, bet ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų nuo prekių pirkimo dienos; 17.2 punktas pagal kurį, vėluojant finansavimui iš biudžeto, pirkėjai delspinigių ar palūkanų nemoka; 32 punktas pagal kurį pirkėjai, nepagrįstai uždelsę atsiskaityti už prekes Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, moka tiekėjui įstatymo numatytas palūkanas, išskyrus sutarties 17.2 punkte numatytą atvejį, bei analogiško turinio Pagrindinės pirkimo sutarties projekto – 16.1 punkto, 16.2 punkto ir 31 punkto nuostatos, prieštarauja MAPKSVPĮ reikalavimams.
  2. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 18 straipsnio 6 dalyje nurodoma, kad pirkimo sutartyje, jei ji sudaroma raštu, be kita ko, turi būti nustatyta atsiskaitymo ir mokėjimų tvarka.
  3. MAPKSVPĮ, nustato atsiskaitymo terminus už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai. Šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai.
  4. MAPKSVPĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai prekių pirkėjas, paslaugų gavėjas ar darbų užsakovas gauna sąskaitą–faktūrą arba lygiavertį dokumentą, atsiskaitymo terminas komerciniuose sandoriuose, kai prekių pirkėjas, paslaugų gavėjas ar darbų užsakovas yra viešasis subjektas; 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad komercinėje sutartyje tarp ūkio subjektų ir viešųjų subjektų nustatytas mokėjimo laikotarpis negali būti ilgesnis negu šio straipsnio 1 dalyje nustatyti laikotarpiai, išskyrus atvejus, kai dėl to komercinėje sutartyje aiškiai susitariama kitaip, jeigu tai yra objektyviai pagrįsta, atsižvelgiant į konkretų komercinės sutarties pobūdį ar ypatumus, ir jeigu bet kuriuo atveju mokėjimo laikotarpis neviršija 60 kalendorinių dienų nuo prekių gavimo, paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo dienos.
  5. Viešasis subjektas – VPĮ 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyta perkančioji organizacija (MAPKSVPĮ 2 str. 7 p.). Nagrinėjamu atveju tiek atsakovės, tiek tretieji asmenys yra viešieji subjektai.
  6. Taigi, kaip matyti iš aukščiau nurodytų MAPKSVPĮ nuostatų, bendra taisyklė yra ta, jog perkančioji organizacija turi su tiekėju atsiskaityti per 30 kalendorinių dienų nuo sąskaitos–faktūros ar lygiaverčio dokumento gavimo, tačiau tame pačiame straipsnyje yra įtvirtinta ir išimtis, numatanti galimybę perkančiajai organizacijai atsiskaityti ir ilgesniais negu 30 kalendorinių dienų terminais, jeigu viešojo pirkimo sutartyje numatytos objektyviai pagrįstos aplinkybės, tačiau bet kuriuo atveju atsiskaitymo terminas neturi viršyti 60 kalendorinių dienų.
  7. Minėto teisinio reglamentavimo kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Preliminariosios sutarties 17.1 punkto bei Pagrindinės sutarties 16.1 punkto nuostatos, įtvirtinančios 30 dienų ir 60 dienų atsiskaitymo terminus, įstatymui neprieštarauja. Atkreiptinas dėmesys, kad Pirkimo sąlygose yra numatytas vienintelis atvejis - vėluojant finansavimui iš biudžeto, kai mokėjimai galės būti atliekami ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų nuo prekių pirkimo dienos. Ši aplinkybė yra objektyvi, nepriklausanti nuo perkančiosios organizacijos valios. Perkančioji organizacija yra biudžetinė įstaiga, todėl asignavimai konkrečioms išlaidoms apmokėti pervedami tiekėjui iš valstybės iždo sąskaitos tik pateikus mokėjimo paraišką Lietuvos Respublikos finansų ministerijai. Paraiška rengiama gavus mokėtinas išlaidas pagrindžiančius dokumentus – tiekėjų išrašytas sąskaitas–faktūras, sutartis arba kitus mokėjimo atlikimo pagrindimo dokumentus. Nesant šios sąlygos, mokėjimai atliekami MAPKSVPĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka, t. y. ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai prekių pirkėjas, paslaugų gavėjas ar darbų užsakovas gauna sąskaitą–faktūrą arba lygiavertį dokumentą. Užsakovui pavėlavus atlikti mokėjimą per 30 kalendorinių dienų, tiekėjui pareikalavus, pirkėjas būtų įpareigotas pagrįsti mokėjimų vėlavimo priežastis atitinkamais dokumentais.
  8. MAPKSVPĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad, pasibaigus šio įstatymo 4 straipsnyje ir 5 straipsnio 1, 3 ar 4 dalyse nurodytiems laikotarpiams, kreditorius turi teisę į komercinėje sutartyje ar šiame įstatyme nustatytas palūkanas be įspėjimo skolininkui, jeigu kreditorius: 1) ir įvykdė komercinėje sutartyje ir (ar) įstatymuose jam nustatytas pareigas; 2) ir laiku negavo jam priklausančios mokėtinos sumos, išskyrus atvejus, kai skolininkas nėra atsakingas už vėlavimą sumokėti.
  9. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, Preliminarios sutarties 17.2 punkto, pagal kurį, vėluojant finansavimui iš biudžeto, pirkėjai delspinigių ar palūkanų nemoka, ir 32 punkto, pagal kurį pirkėjai, nepagrįstai uždelsę atsiskaityti už prekes Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, moka tiekėjui įstatymo numatytas palūkanas, išskyrus sutarties 17.2 punkte numatytą atvejį (atitinkamai Pagrindinės sutarties 16.2 ir 31 punktai) nuostatos aiškintinos sistemiškai, atsižvelgiant į MAPKSVPĮ nuostatas bei Sutarčių nuostatas, reglamentuojančias atsiskaitymo už parduotas prekes terminus. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad ginčijamos Pirkimo dokumentų nuostatos neatleidžia perkančiosios organizacijos apskritai nuo palūkanų pagal MAPKSVPĮ nuostatas mokėjimo, bet pabrėžia, kad pareiga mokėti palūkanas atsiranda pasibaigus Pirkimo sąlygose įtvirtintiems mokėjimo terminams (maksimalus numatytas terminas – 60 dienų).
  10. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, kad, panaikinus nuostatą, jog vėluojant finansavimui iš biudžeto už gautas prekes atsiskaitoma per 60 dienų, ir įtvirtinus, kad net ir vėluojant finansavimui iš biudžeto pirkėjai moka delspinigius, tiekėjai gautų pelną biudžeto sąskaita, kadangi lėšos skirtos degalų pirkimui būtų nukreipiamos palūkanų mokėjimui.
  11. Apeliantės teiginiai apie minėtais punktais įtvirtintą sutarties šalių nelygybę bei samprotavimai, kad, esant lėšų stygiui, turi būti ribojami pirkimai, o ne atsiskaitymai, vertintini kaip teisiškai nepagrįsti.
  12. Nurodytų argumentų kontekste spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Preliminariosios sutarties 17.1 punkto bei Pagrindinės sutarties 16.1 punkto nuostatos, įtvirtinančios 30 dienų ir 60 dienų (vėluojant finansavimui iš biudžeto) atsiskaitymo terminus, ir Preliminariosios sutarties 17.2 ir 32 punktų bei Pagrindinės sutarties 16.2 ir 32 punktų nuostatos, numatančios, kad, vėluojant finansavimui iš biudžeto, pirkėjai delspinigių ir palūkanų nemoka, įstatymui neprieštarauja, yra teisėta ir pagrįsta.

11Dėl Pirkimo (ne)skaidymo

  1. Pirkimo sąlygų 14 punkte įtvirtinta, kad Pirkimas neskirstomas į dalis, tiekėjai privalo siūlyti visą prekių kiekį. Pirkimo objektas – automobilių degalai (benzinas A95 ir dyzelinas) (Techninės specifikacijos 1 p.). Pirkimo sąlygose, apibūdindama paslaugų teikimo vietą, perkančioji organizacija nurodė, kad tiekėjas turi sudaryti galimybę įsigyti automobilių kuro tiekėjo degalinių tinkle: Vilniuje (ne mažiau kaip 5 degalinės), Kaune (ne mažiau kaip 2 degalinės), Klaipėdoje (me mažiau kaip 2 degalinės) Alytuje, Biržuose, Druskininkuose, Ignalinoje, Jonavoje, Joniškyje, Kaišiadoryse, Kėdainiuose, Kretingoje, Lazdijuose, Marijampolėje, Panevėžyje, Mažeikiuose, Molėtuose, Naujoje Akmenėje, Pakruojyje, Palangoje, Pasvalyje, Plungėje, Prienuose, Radviliškyje, Rokiškyje, Skuode, Šakiuose, Šalčininkuose, Šiauliuose, Šilalėje, Šilutėje, Širvintose, Tauragėje, Telšiuose, Trakuose, Ukmergėje, Utenoje, Varėnoje, Vilkaviškyje ir Visagine (ne mažiau kaip po 1 degalinę) (Techninės specifikacijos 4 p.). Techninės specifikacijos 3 punktas įpareigoja tiekėjus turėti ne mažesnį nei 4 punkte nurodytą degalinių tinklą su ne mažesniu nei nurodyta degalinių skaičiumi, kuriose galima atsiskaityti degalų kortelėmis, nurodytuose miestuose arba ne didesniu kaip 5 kilometrų atstumu nuo nurodytų miestų teritorijų ribų.
  2. Apeliantės teigimu kvalifikacijos reikalavimą turėti degalinę Trakuose arba ne didesniu nei 5 km atstumu nuo Trakų ribos atitinka tik UAB „Baltic Petroleum“, todėl ši maža Pirkimo dalis turėtų būti išskirta į atskirą pirkimą, kas padidintų konkurencijos lygį likusioje Pirkimo dalyje. Be to, apeliantė pažymi, kad Pirkimo sąlygose įvestas degalinių tinklo kriterijus apskritai sudaro sąlygas Pirkime dalyvauti ir jį laimėti tik tiems tiekėjams, kurie turi didelius degalinių tinklus, pavyzdžiui, UAB „Lukoil Baltija“ ir/ar UAB „Baltic Petroleum“, ir riboja galimybes Pirkime dalyvauti smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams, todėl Pirkimas turėtų būti išskaidytas į atskiras dalis.
  3. Visų pirma, atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad reikalavimas turėti degalinių tinklą nėra laikytinas minimaliu kvalifikacijos reikalavimu VPĮ 32 straipsnio 1 dalie prasme. Nagrinėjamu atveju minimalūs kvalifikacijos reikalavimai yra įtvirtinti Pirkimo sąlygų 16 punkte, tuo tarpu reikalavimas turėti degalinių tinklą yra ne minimalus kvalifikacijos reikalavimas, o reikalavimas Pirkimo objektui, kuris yra įtvirtintas Pirkimo dokumentų Techninėje specifikacijoje.
  4. Kalbant apie draudimą riboti konkurenciją, pasakytina, kad kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad nesuvaržyta tiekėjų konkurencija – iš VPĮ implicitiškai išplaukiantis reikalavimas, jo neįtvirtinimas įstatyme expressis verbis nepaneigia šio perkančiajai organizacijai keliamo reikalavimo, nes vienas svarbiausių viešųjų pirkimų procedūrų reglamentavimo siekių – užtikrinti konkurenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2011; 2015 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015).
  5. Visiško konkurencijos ribojimo objektyviai negalima išvengti, nes bet koks reikalavimas tiekėjams ar pirkimo objektui tam tikra dalimi riboja konkurenciją ir visada atsiras tiekėjų, kurie netenkins vieno ar kito reikalavimo. Draudžiamu konkurencijos ribojimu laikytini pernelyg aukšti arba specifiniai, neadekvatūs pirkimo pobūdžiui ar neproporcingi jo sąlygoms reikalavimai, kurie atima galimybę pirkimo procedūrose dalyvauti sutartį gebantiems įvykdyti kandidatams ar dalyviams. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju Pirkimo objekto neskaidymas sąlygoja tiekėjų konkurencijos apribojimą.
  6. Dėl pirkimo objektų sujungimo į vieną kasacinio teismo pasisakyta, kad nors nei VPĮ, nei kituose teisės aktuose perkančiosioms organizacijoms nenustatyta pareigos išskaidyti sudėtinį pirkimo objektą į kelis, tačiau tai nereiškia, kad jos šioje srityje turi visišką diskreciją; atsižvelgiant į lygiateisiškumo ir skaidrumo principus, negalimas atskirų pirkimo objektų sujungimas į vieną, jeigu tai grindžiama tik perkančiosios organizacijos finansinių ir žmoniškųjų išteklių administravimo tikslais; atskirų pirkimo objektų sujungimas į vieną turi būti pagrįstas svarbiomis priežastimis, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad atskirų pirkimo objektų sujungimas į vieną lemia mažesnį dalyvių skaičių, nei jis būtų šiuos pirkimo objektus išskaidžius; pirkimo objektų sujungimo pagrįstumo vertinimui ypač svarbus ir proporcingumo principas; net ir tais atvejais, kai pirkimo objektų sujungimas lems mažesnį dalyvių skaičių, t. y. neleis kai kuriems tiekėjams pateikti pasiūlymų, tai neturėtų būti laikoma neteisėta, jei toks sujungimas ne tik pagrįstas svarbiomis priežastimis, bet ir yra būtinas perkančiosios organizacijos tikslui pasiekti, o kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, pirkimo objektų išskaidymu, šio tikslo nebūtų galima pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010; 2015 m. vasario 24 d. nutartis priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015).
  7. Nors tokia praktika pirmiausia buvo suformuota bylose, kuriose buvo nagrinėjamas iš dalies besiskiriantis klausimas (buvo sprendžiamas atskirų Pirkimo objektų sujungimo, o ne išskyrimo, kaip šioje byloje, klausimas), kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-469/2015) patvirtina, kad ši praktika plėtojama ir ja vadovautinasi ne tik pirkimo objektų heterogeniškumo (savo pobūdžiu atskirų), bet ir homogeniškumo (panašumo, vienarūšiškumo) atvejais, kaip yra ir byloje nagrinėjamu atveju.
  8. Taigi, sprendžiant ar konkrečiu atveju pagal bylos faktines aplinkybes nustatyti reikalavimai tiekėjams nepažeidžia draudimo riboti konkurenciją, o taip pat ar neprieštarauja viešųjų pirkimų principams, privalu aiškintis tokių kriterijų tikslingumą ir pagrįstumą. Vienais atvejais būtent pirkimo skaidymas gali lemti mažesnę perkamų paslaugų kainą (pavyzdžiui, dėl didesnės tiekėjų konkurencijos), o kitais atvirkščiai – neskaidymas (įprasta didesnes paslaugas parduodant siūlyti nuolaidas).
  9. Nagrinėjamu atveju tiek atsakovai, tiek tretieji asmenys atlieka svarbias jiems patikėtas funkcijas transporto sistemos funkcionavimo srityje, keleivių ir krovinių vežimo geležinkelių, kelių, jūrų, vidaus vandenų, oro transportu srityje, kombinuoto vežimo, transporto tranzito ir logistikos srityse, elektroninių ryšių ir pašto srityse, informacinės visuomenės ir valstybės informacinių išteklių plėtros srityse, pavojingųjų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir vidaus vandenų keliais ir su tuo susijusios veiklos srityse visoje šalies teritorijoje. Pavyzdžiui, Pasienio kontrolės punktų direkcijos prie Susisiekimo ministerijos administruojami pasienio kontrolės punktai yra plačiai išsidėstę visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, Valstybinė kelių transporto inspekcija departamentus turi Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio regionuose. Akivaizdu, kad automobilių degalai yra būtini ir reikalingi vykdant jų tiesioginę veiklą. Suprantama, kad kuo didesni atstumai, tuo svarbesnė galimybė pasipildyti automobilių kurą įvairiose šalies (miesto) vietose, todėl būtina, kad tiekėjai turėtų kuo platesnį degalinių tinklą, o didesnis degalinių skaičius rodo tokių tiekėjų pajėgumą patenkinti perkančiosios organizacijos poreikius vykdant jiems priskirtas funkcijas.
  10. Viešojo pirkimo konkursai organizuojami ne tiekėjų, o, visų pirma, perkančiosios organizacijos poreikiams, susijusiems su tokios organizacijos tiesiogine veikla, tenkinti. Sutiktina su atsakovėmis, kad, perkant centralizuotai visą kiekį reikalingų prekių, pagrįstai tikimasi ir masto ekonomijos efekto. Už didesnį perkamą degalų kiekį gali būti siūloma geresnė kaina ar didesnė nuolaida, o smulkus tiekėjas, parduodamas nedidelį degalų kiekį, mažai tikėtina, jog turės galimybę pritaikyti geresnes finansines sąlygas pirkėjui.
  11. Taigi šiuo atveju Pirkimo dokumentuose nustatytas reikalavimas dėl degalinių skaičiaus ir išsidėstymo (techninis pajėgumas) pateisinamas tiek atsižvelgiant į atsakovių ir trečiųjų asmenų vykdomos veiklos pobūdį, tiek ir į viešojo intereso apsaugą, be to, toks reikalavimas atitinka objektyvius atsakovės Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir jos reguliavimo srities įstaigų poreikius. Vien tai, kad apeliantės turimi pajėgumai (pagal pačios apeliantės pateiktus duomenis ji iš reikalaujamų keturiasdešimt miestų degalines turi tik dešimtyje miestų) neatitiko nustatytų reikalavimų Pirkimo objektui, nėra pagrindo pripažinti, kad šie reikalavimai yra specialiai pritaikyti vienam konkrečiam tiekėjui.
  12. Tai, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija atsiliepime nurodė, jog iš esmės neprieštarautų, jei ginčo Pirkimas būtų skaidomas į dalis, taip pat nekeičia ginčo esmės, kadangi pirkimo sąlygų nustatymas yra perkančiosios organizacijos prerogatyva, perkančiųjų organizacijų interesas yra nusipirkti tai, ko reikia, priimtiniausiu ir racionaliausiu būdu, o nagrinėjamu atveju pagal Pirkimo sąlygas Pirkimas yra neskaidomas į dalis (Pirkimo sąlygų 14 p.).
  13. Nors iš ieškovės į bylą pateiktu didžiųjų Lietuvos degalinių tinklo palyginimo matyti, kad degalinę Trakuose turi tik tiekėja UAB „Baltic Petroleum“, tačiau nagrinėjamo klausimo kontekste būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad Pirkimo sąlygos neriboja tiekėjų teisės remtis kitų ūkio subjektų turimais pajėgumais, Pirkime pasitelkti subrangovus ar dalyvauti kartu su jungtinės veiklos partneriais ir (ar) kooperuoti jėgas atsižvelgiant į savo techninius pajėgumus, todėl, pačiam tiekėjui neturint pakankamai techninių pajėgumų, tiekėjas gali pasitelkti subrangovus ar jungtinės veiklos partnerius, kurie tokius pajėgumus turėtų (Pirkimo sąlygų 21 ir 24 punktai). Duomenų, kad degalines visuose Techninės specifikacijos 4 punkte nurodytuose miestuose turėtų tik vienas tiekėjas, nėra. Taigi visi tiekėjai neabejotinai turėjo faktinę galimybę dalyvauti Pirkime apjungdami pajėgas, todėl, net ir nustačius Pirkimo sąlygose reikalavimą turėti degalines konkrečiuose miestuose, toks reikalavimas tiekėjų galimybės konkuruoti neapribojo, priešingai, ir sudarė visas galimybes Pirkime dalyvauti smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams.
  14. Perkančioji organizacija neturi pareigos skaidyti Pirkimo į dalis vien dėl to, kad ieškovė dėl savo pačios pasyvumo (galėjo teikti jungtinės veiklos pasiūlymą su kitais tiekėjais) prarado galimybę konkuruoti Pirkime. Vien tai, kad ieškovės UAB „Emsi“ turimi pajėgumai neatitiko nustatytų Pirkimo sąlygose reikalavimų Pirkimo objektui, nėra pagrindas pripažinti, kad šie kriterijai apskritai yra diskriminaciniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2008).
  15. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės siūlymas degalų pirkimą Trakų degalinėje išskirti į atskirą pirkimą, negali būti vertinamas kaip logiškas, kadangi, kaip jau buvo minėta, pati ieškovė tvirtina, kad degalinę Trakuose turi tik UAB „Baltic Petroleum“, todėl išskyrus šią ginčo Pirkimo dalį į atskirą pirkimą, akivaizdu, jog šis pirkimas būtų organizuojamas tik UAB „Baltic Petroleum“, kas prasilenkia su jau minėtu konkurencijos užtikrinimo principu.
  16. Kasacinio teismo ne kartą pabrėžiama teismų pareiga laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs.
  17. Reikalavimai tiekėjams turėti degalines konkrečiuose perkančiajai organizacijai reikalinguose ir pasirinktuose miestuose, Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje jau ne kartą buvo pripažinti teisėtais (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-727/2009, 2010 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-443/2010; 2011 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-918/2011; 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1118/2014). Nors nagrinėjamos ir nurodytų Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų Nr. 2A-727/2009, Nr. 2A-433/2010; 2A-918/2011; 2A-1118/2014 ginčo aplinkybės ir nėra identiškos, tačiau jos nėra ir tiek skirtingos, kad nebūtų galima vadovautis ankstesne praktika.
  18. Tuo tarpu apeliantės nurodomos Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-718-236/2015, faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi minėtoje byloje nagrinėto viešojo pirkimo sąlygos nesuteikė galimybės pirkime dalyvauti tiekėjų grupėms ar pasitelkiant subtiekėjus, tuo tarpu nagrinėjamu atveju tiekėjai neabejotinai turėjo faktinę galimybę dalyvauti Pirkime apjungdami pajėgas. Atkreiptinas dėmesys, kad pats Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-718-236/2015 akcentavo, jog tiekėjų konkurencija būtų bus užtikrinta, jeigu perkančioji organizacija būtų sudariusi galimybę neskaidomame pirkime dalyvauti tiekėjų grupėms ar teikėjams pasitelkiant subtiekėjus. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neįžvelgia jokio teisinio pagrindo nagrinėjamu atveju vadovautis apeliantės nurodomoje civilinėje byloje Nr. e2A-718-236/2015 pateiktais išaiškinimais ir suformuota praktika.
  19. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas ištyrė visus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad nagrinėjamu atveju Pirkimo objekto neskaidymas riboja konkurenciją ar proteguoja kurį nors vieną tiekėją.

12Dėl Preliminariosios ir Pagrindinių sutarčių sudarymo ir galiojimo

  1. Apeliantės teigimu, prieštaravimai tarp Pirkimo dokumentų teiginių dėl sutarčių sudarymo ir pasibaigimo sąlygoja situaciją, kad dalies sutarčių vykdymas gali būti užbaigtas ne po 34, bet po 70 mėnesių. Be to, nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų perkančiųjų organizacijų įsipareigojimą sudaryti Pagrindines sutartis, kas suponuoja išvadą, kad Preliminarioji sutartis yra be dalyko, todėl ji vertintina kaip niekinė. Niekinės sutarties faktą ir teisinius padarinius konstatuoja teismas ex officio. Esant tokioms dviprasmiškoms sąlygoms, tiekėjai negali prognozuoti Pirkimo rezultatų ir rizikų, kas apsunkina pasiūlymo pateikimą.
  2. VPĮ 2 straipsnio 23 punkte yra apibrėžta preliminariosios sutarties sąvoka. Preliminarioji sutartis - vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų ir vieno ar kelių tiekėjų susitarimas, kurio tikslas – nustatyti sąlygas, taikomas sutartims, kurios bus sudarytos per tam tikrą nurodytą laikotarpį, visų pirma susijusias su kainų ir, kur to reikia, numatomų kiekių nustatymu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.165 straipsnio 1 dalį preliminariąja sutartimi taip pat laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preliminariojoje sutartyje šalys būtina nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti, jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Pagal VPĮ 63 straipsnio 5 dalį preliminarioji sutartis negali būti sudaryta ilgesniam kaip 4 metų laikotarpiui, išskyrus pagrįstus atvejus, kurie nurodomi skelbime apie pirkimą.
  3. Techninės specifikacijos 20 punkte ir Preliminariosios sutarties 4 punkte yra įtvirtintas sąrašas perkančiųjų organizacijų, kurios turi teisę sudaryti Pagrindines sutartis su Pirkimą laimėjusiu tiekėju nuo Preliminariosios sutarties sudarymo ir tokią praranda, kai sueina Preliminariosios sutarties galiojimo terminas.
  4. Nagrinėjamu atveju Preliminarioji sutartis galioja 36 mėnesius nuo jos pasirašymo dienos (Preliminariosios sutarties 6 p.). Preliminaria sutartimi tiekėjas įsipareigoja nustatytomis sąlygomis iki jos galiojimo pabaigos sudaryti Pagrindines sutartis (Preliminariosios sutarties 7 p.). Pirkimo sąlygose, Preliminarioje sutartyje ir Pagrindinėje sutartyje nurodyta, kad prekių tiekimo terminas yra 34 mėnesiai nuo Pagrindinės pirkimo sutarties įsigaliojimo (Pirkimo sąlygų 13 p., Preliminariosios sutarties 11 p. ir Pagrindinės sutarties 9 p.), o Pagrindinė sutartis galioja 34 mėnesius nuo jos pasirašymo dienos (Pagrindinės pirkimo sutarties 5 p.).
  5. Įvertinusi Pirkimo pobūdį, teisėjų kolegija mano, kad numatyti iš anksto Pirkimo dokumentuose, kada bus sudaromos Pagrindinės sutartys su kiekviena įgaliotąja perkančiąja organizacija, neįmanoma, kadangi kiekviena organizacija turi galiojančias degalų sutartis ir tik tada, kai baigsis tų sutarčių galiojimas, organizacijos galės Preliminariosios sutarties pagrindu pasirašyti Pagrindinę sutartį su Pirkimą laimėjusiu tiekėju.
  6. Apeliantės argumentai, kad perkančiosios organizacijos nėra įsipareigojusios sudaryti Pagrindinių sutarčių, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. VPĮ 63 straipsnyje įvertintas preliminariosios sutarties institutas laikytinas specialiu atitinkamų ikisutartinių santykių dokumentų reguliavimu, nustatytu CK 6.165 straipsnyje ir kitose sistemiškai susijusiose CK normose. CK taikomas tiek, kiek VPĮ, reguliuojantis preliminariosios sutarties, vykdant viešąjį pirkimą, bei jos pagrindu sudaromos pirkimo sutarties sudarymą, nenustato kitaip. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Preliminariosios sutarties 10 punkte. Taigi santykiai, susiklostę tarp preliminariąją sutartį sudariusių šalių, įstatymo leidėjo vertinami kaip teisinę reikšmę turintys ir atitinkamai sukuriantys sutartinius prievolinius santykius tarp sutarties šalių.
  7. Apeliantės teiginys, kad Preliminarioji sutartis neturi savo dalyko, todėl Pirkimas vyksta dėl niekinės sutarties, taip pat negali būti vertinama kaip pagrįstas. Preliminarioje sutartyje numatyta, kad šios Preliminariosios sutarties pagrindu ir sąlygomis tiekėjas įsipareigoja parduoti prekes perkančiosioms organizacijoms, nurodytoms Preliminariosios sutarties 4 punkte pagal jų poreikius, sudarant su konkrečia perkančiąja organizacija Pagrindinę pirkimo sutartį, Pagrindinės sutartys tarp perkančiųjų organizacijų ir tiekėjo turi būti sudaromos Preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpiu. Preliminariosios sutarties projekte yra nurodytas Pirkimo objektas – degalų iš degalinių pirkimas (Preliminariosios sutarties 1 p.), be to, yra nurodyti preliminarūs perkamo kuro kiekiai (Preliminariosios sutarties 16 p.).
  8. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog apeliantė, nors ir tvirtina, kad Preliminarioji sutartis yra niekinė, tačiau jokių reikalavimų dėl minėtų Pirkimo dokumentų sąlygų, reglamentuojančių Pagrindinės sutarties sudarymo tvarką ir terminus, nei pretenzijoje, nei ieškinyje nebuvo suformulavusi.
  9. Pažymėtina, kad kasacinis teismas laikosi vieningos praktikos, kad teismas ex officio (savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes, tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004; 2011 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2011; 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014; 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-701/2015 ir kt.). Nenustačius akivaizdžių sandorio pripažinimo niekiniu pagrindų, teisėjų kolegija neįžvelgia jokių Preliminariosios sutarties projekto pripažinimo niekiniu galimybių.
  10. Esant nurodytoms aplinkybėms, ir šioje dalyje ieškovės apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

13Dėl šalių procesinės padėties ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarties

  1. Ieškovė apeliaciniame skunde kelia klausimą, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi Civilinės aviacijos administracijos, Lietuvos saugios laivybos administracijos, Valstybinės geležinkelio inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos, Transporto investicijų direkcijos, Pasienio kontrolės punktų direkcijos prie Susisiekimo ministerijos, VŠĮ Kelių ir transporto tyrimo instituto procesinę padėtį pakeitė iš atsakovų į trečiųjų asmenų.
  2. Visų pirma, atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartis yra įsiteisėjusi, todėl apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarties dalį dėl atsakovų procesinės padėties pakeitimo bet kuriuo atveju negali būti tenkinamas, tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertins skundo argumentų, susijusių su byloje dalyvaujančių asmenų procesine padėtimi, pagrįstumą.
  3. VPĮ 14 straipsnio nuostatose, įtvirtinta, kad perkančioji organizacija pirkimams organizuoti ir pirkimo procedūroms iki pirkimo sutarties sudarymo atlikti gali įgalioti kitą perkančiąją organizaciją (įgaliotąją organizaciją); tam ji privalo įgaliotajai organizacijai nustatyti užduotis ir suteikti visus įgaliojimus toms užduotims vykdyti; įgaliojimai įforminami CK nustatyta tvarka (1 dalis); už perkančiosios organizacijos įgaliotajai organizacijai nustatytas užduotis atsako perkančioji organizacija, o už šių užduočių įvykdymą – įgaliotoji organizacija; už pirkimo sutarties sudarymą, jos sąlygų vykdymą yra atsakinga perkančioji organizacija (VPĮ 14 str. 2 d.).
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. liepos 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-248/2016, suformulavo tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: viešųjų pirkimų procedūras vykdant pagal pavedimą (įgaliojimą) tiekėjas peržiūros procedūrą inicijuoja (paduoda pretenziją) prieš įgaliotąją (įgaliotinę) perkančiąją organizaciją; pareiškus ieškinį teisme, tiek įgaliotoja, tiek įgaliotoji perkančiosios organizacijos į procesą įtrauktinos atsakovėmis (bendraatsakovėmis); aukštesnės instancijos teismas, spręsdamas dėl netinkamo vienos iš perkančiųjų organizacijų procesinio statuso, atsižvelgia į trečiuoju asmeniu į procesą įtrauktos šalies siekį pasinaudoti atsakovės teisėmis ir realiai jai suteiktomis galimybėmis naudotis CPK 42 straipsnio nuostatomis.
  5. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija 2016 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 1.3-50 įgaliojo Lietuvos automobilių kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos organizuoti viešuosius pirkimus, numatytus Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2016 metų centralizuotų viešųjų pirkimų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2016 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3-114 „Dėl susisiekimo ministerijos 2016 metų centralizuotų viešųjų pirkimų patvirtinimo“ ir atlikti viešųjų pirkimų procedūras iki pirkimo sutarties sudarymo. 2016 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3T-46 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija įgaliojo Lietuvos automobilių kelių direkciją organizuoti minėtame Susisiekimo ministerijos 2016 metų centralizuotų viešųjų pirkimų plane numatytą 95 markės benzino ir dyzelino degalinėse pirkimą bei atlikti pirkimų procedūras iki pirkimo sutarties sudarymo. Analogiškus įgaliojimus buvo išdavusios ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai pavaldžios įstaigos: Civilinės aviacijos administracija, Lietuvos saugios laivybos administracija, Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos, Transporto investicijų direkcija, Pasienio kontrolės punktų direkcija prie Susisiekimo ministerijos, VŠĮ Kelių transporto tyrimo institutas (el. b. l. 179, 180, 183, 187, 189), kas suteikia pagrindą išvadai, kad tarp Lietuvos automobilių kelių direkcijos ir išvardintų įstaigų susiklostė įgaliojimo teisiniai santykiai.
  6. Ieškovė ginčija atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos vykdomo Pirkimo atskiras sąlygas. Pirkimo sąlygų ginčijimas daro įtaką įgaliotojai perkančiajai organizacijai (atstovaujamajai), pirmiausia dėl atidedamo sandorio sudarymo taip pat ieškovės inicijuota peržiūros procedūra yra susijusi su įgaliotosios organizacijos (atstovės) teisėmis ir pareigomis (pvz., jei prireiktų pakartotinai atlikti tam tikrus veiksmus), todėl nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-248/2016, pateiktais išaiškinimais, spręstina, kad tiek Lietuvos automobilių kelių direkcija, tiek Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija ir jai pavaldžios įstaigos procese turėjo dalyvauti atsakovų procesiniu statusu.
  7. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi Civilinės aviacijos administraciją, Lietuvos saugios laivybos administraciją, Valstybinę geležinkelio inspekciją prie Susisiekimo ministerijos, Valstybinę kelių transporto inspekciją prie Susisiekimo ministerijos, Transporto investicijų direkciją, Pasienio kontrolės punktų direkciją prie Susisiekimo ministerijos bei VŠĮ Kelių ir transporto tyrimo instituto procesinę padėtį iš atsakovų pakeitė į trečiųjų asmenų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad minėtoms institucijoms ieškinio patenkinimo atveju tiesioginių pasekmių nekiltų, tačiau bylos išsprendimas gali turėti netiesioginės įtakos jų teisėms ir pareigoms, todėl minėtų institucijų procesinę padėtį pakeitė į trečiųjų asmenų. Nors minėta pirmosios instancijos teismo išvada ir nėra pagrįsta, tačiau vienintelė aplinkybė, kad įgaliotoji (įgaliotinė) organizacija dalyvavo byloje ne kaip atsakovė, o kaip trečiasis asmuo, pirmosios instancijos teismo sprendimo savaime nedaro negaliojančio, kadangi nėra pagrindo išvadai, kad tretieji asmenys, kurie procese turėjo būti įtraukti atsakovais, siekė pasinaudoti šios šalies teisėmis (pvz., pripažinti ieškinį ar sudaryti taikos sutartį), bet dėl procesinio statuso to padaryti negalėjo, taip pat, kad jiems nebuvo suteikta galimybė procese pasinaudoti CPK 42 straipsnio nuostatose įtvirtintomis teisėmis. Priešingas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas, atsižvelgiant į tai, jog procese vienoje pusėje dalyvavo visos įgaliojimo teisinio santykio šalys (tik Susisiekimo ministerijos institucijų netinkamas proceso šalies statusas) ir nesant duomenų, kad joms buvo sutrukdyta naudotis proceso šalims suteikiamomis teisėmis, iš esmės reikštų formalų ir neproporcingą proceso teisės normų taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-248/2016).

14Dėl bylos procesinės baigties

  1. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmos instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, sprendime tinkamai nurodė argumentus dėl ieškinio nepagrįstumo ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ir keisti apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybės, ieškovės UAB „Emsi“ apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d., 302 str.).
  2. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, apeliantės šios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nekompensuotinos. Nei atsakovės, nei tretieji asmenys įrodymų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikė.

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai