Byla A-565-261/2018
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K., A. Š., V. Ž., G. N., V. M., R. Š., E. J., M. S., J. U., V. K., A. S. ir R. J. skundus atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kriminalinės policijos biuro, ir Lietuvos kriminalinės policijos biurui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. P. V. K. kreipėsi su skundu (t. II, b. l. 98–100) į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas), prašydama panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2013 m. spalio 1 d. raštą Nr. 38-S-3068 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas), priteisti nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
  2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu ėjo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Administravimo valdybos Aptarnavimo skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas. Lietuvos Respublikos Seimui 2009 m. liepos 17 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti valstybės tarnautojų priedai už kvalifikacinę klasę. Šis priedų už kvalifikacinę klasę sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nepagrįstai buvo sumažintos ir dėl to neteisėtai neišmokėtos jos darbo užmokesčio už turimas kvalifikacines klases dalys. Nesutiko su Lietuvos kriminalinės policijos biuro Raštu, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti jos prašymą išmokėti darbo užmokesčio skirtumą ir pateikti informaciją apie priklausančią ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Lietuvos kriminalinės policijos biuras, būdamas darbdaviu, turi pareigą atlyginti patirtus praradimus ir išmokėti per ginčo laikotarpį susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, nes apskaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį taikė Lietuvos Respublikos įstatymus, prieštaraujančius Konstitucijai.
  3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kriminalinės policijos biuro, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundo reikalavimui taikyti 3 metų senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo pagrindu Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2014 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijos reikalingą sumą. Lietuvos kriminalinės policijos biuras neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjai išmokėtinų sumų (išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio). Pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą sudaro 6 421,90 Lt. Kol nėra teisinio reglamentavimo, kokiomis sąlygomis, periodiškumu turi būti išmokėta pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoka, neturi teisinių galimybių išmokėti tokį darbo užmokestį, kokį prašo pareiškėja.

6II.

7

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu (t. III, b. l. 39–43) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
  2. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl valstybės tarnautojos V. K. darbo užmokesčio dalies – 6 421,90 Lt, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
  3. Teismas nurodė, kad:
    1. ginčo laikotarpiu pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies pagrindas buvo teisinis reguliavimas, kurį įvertino Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
    2. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, priėmė VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.
    3. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
  4. Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, Grąžinimo įstatymo nuostatas, konstatavo, kad pareiškėjos dėl neproporcingo darbo užmokesčio sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. administracinėse bylose Nr. A-669-602/2016 ir

    8A-668-602/2016 suformuotą teismų praktiką, kur išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

  5. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, atmestinas pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

9III.

10

  1. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (t. III, b. l. 60–62), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro dėl sumažintų priedų už kvalifikacinę klasę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai.
  2. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Papildomai akcentuoja, kad Grąžinimo įstatymas neatitinka Konstitucijos nuostatų, pažeidžia asmens konstitucines teises į teisingą atlygį, nuosavybės teises, nes pagal tokį skaičiavimą jai faktiškai priklausanti darbo užmokesčio nepriemoka, kuri turėtų būti grąžinta, yra dar kartą sumažinama taikant įstatyme nurodytą koeficientą. Taikant Grąžinimo įstatyme esančią formulę, asmenims galioja skirtingi socialinio teisingumo principai ir jie yra diskriminuojami. Nepagrįstas žmogaus teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl socialinės padėties yra laikomas Lygių galimybių įstatymo pažeidimu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neteisingai vertinant surinktus įrodymus bei netinkamai aiškinant ir taikant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo bei 2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusio Grąžinimo įstatymo nuostatas. Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas 2013 m. liepos 1 d., o Grąžinimo įstatymas įsigaliojo tik nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. įstatymų leidėjas nepagrįstai delsė nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl nebuvo užtikrinti jos, kaip asmens, patyrusio šiuos praradimus, teisėti lūkesčiai. Į teismą kreipėsi nepraleidusi jos reikalavimams taikytino senaties termino. Grąžinimo įstatymas nepaneigia teismų sprendimų, kuriais kitiems pareiškėjams priteista sumažinto darbo užmokesčio dalis. Minėtas įstatymas buvo priimtas vėliau, nei buvo kreiptasi į teismą, o Grąžinimo įstatyme pats įstatymų leidėjas numato, jog grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimas gali būti vykdomas tiek pagal įstatymą, tiek pagal teismo sprendimą.
  3. Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.
  4. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė atsižvelgęs į 2015 m. lapkričio 19 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, Grąžinimo įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Teismas nurodė, kad pareiškėjų dėl neproporcingo darbo užmokesčio sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

11Teisėjų kolegija konstatuoja:

12IV.

13

  1. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojančiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo ABTĮ Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
  2. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
  3. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai (valstybės tarnautojai) 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pareiškėja taip pat prašė teismo priteisti jai dėl to susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką ir panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro sprendimą, kuriuo atsisakyta tenkinti jos prašymą dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo ir informacijos apie neišmokėto darbo užmokesčio dydį pateikimo.
  4. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Atitinkamai pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jai visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, iš esmės argumentuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju jos pažeista teisė turi būti atstatoma pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą kompensavimo mechanizmą, todėl teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą. Tačiau pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Grąžinimo įstatymo nuostatomis, kurios efektyviai neapgina pažeistų jos teisių ir, pareiškėjos manymu, prieštarauja Konstitucijai, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjos apeliaciniame skunde keliamas ginčas, be kita ko, dėl klausimo, kokia tvarka jai turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo (dėl ginčo laikotarpiu sumažintų pareiginės algos koeficientų) patirti praradimai.
  5. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.
  6. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
  7. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Be to, Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą, nepagrįstai delsė ir pažeidė tokius praradimus patyrusių asmenų teisėtus lūkesčius, atsakingo valdymo principą ir imperatyvą vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus.
  8. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, kuria ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ir jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
  9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.
  10. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas, be kita ko, taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis VTĮ 1 priedo nuostatomis (dėl valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų). Be to, remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagal šį įstatymą asmenims, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų ir kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), inter alia grąžinama kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų, išskyrus vienkartines pinigines išmokas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos kaip skatinimo priemonė, dalis, t. y. pagal Grąžinimo įstatymą nustatyta tvarka kompensuojamas ne tik asmeniui neišmokėtas darbo užmokestis (atlyginimas), bet ir kitos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos.
  11. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad inter alia pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Lietuvos kriminalinės policijos biurui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016, 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2450-575/2016, 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016, 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1133-552/2016, 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-575/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3872-520/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1551-575/2017 ir kt.).
  12. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.
  13. Pasisakydama dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjos išdėstytų teiginių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatymu nustatytos kompensavimo tvarkos atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjos teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai pareiškėjos nurodytais aspektais (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016 ir kt.).
  14. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

14Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

15P. V. K. apeliacinį skundą atmesti.

16Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai