Byla 1A-143-449/2020
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo B. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Živilei Vološinienei, dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei, gynėjui Antanui Cemnolonskui, nuteistajam B. T.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo B. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

3Iš nuteistojo B. T. priteista 87,10 Eur turtinės ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam D. B..

4Iš nuteistojo B. T. taip pat priteista 3 008,81 Eur Privalomojo sveikatos fondo biudžetui ir 185,73 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6I. Bylos esmė

71. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu B. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2019 m. liepos 24 d., apie 3.45 val., ( - ) namo bendrojo naudojimo koridoriuje, ties butu Nr. X, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų ranka sudavė vieną smūgį D. B. į veido sritį, dėl ko D. B. krito ant grindų ir taip jam padarė galvos sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairiame skruoste, odos nubrozdinimu smakro dešinėje pusėje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje smilkininėje – kaktinėje – momeninėje srityse, poodinę kraujosruvą dešinėje blauzdoje ir odos nubrozdinimą kairės alkūnės srityje – sunkų sveikatos sutrikdymą.

8II. Apeliacinio skundo argumentai

92. Nuteistasis B. T. apeliaciniame skunde prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. 2.1. Nuteistojo nuomone, jam paskirta bausmė yra per griežta. Prašo įvertinti visas aplinkybes, nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, taip pat prašo taikyti BK 64 straipsnio nuostatas. Nuteistasis nurodo ir tai, kad jis tyrimui netrukdė. 2.2. Skunde B. T. nurodo, kad nuo pirmos ikiteisminio tyrimo apklausos ir po to teisminio nagrinėjimo metu jis visiškai prisipažino kaltu, dėl savo veiksmų gailisi ir vienodai parodė, jog nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį. Šį smūgį jis sudavė, nes gynėsi nuo nukentėjusiojo, kuris irgi bandė jam suduoti. Jis nenorėjo sunkiai sužaloti D. B., nes gindamasis sudavė vieną smūgį. Į šias aplinkybes, nuteistojo nuomone, teismas neatsižvelgė. 2.3. Skunde nurodoma, kad teismas nesivadovavo ir atmetė liudytojo D. Ž. parodymus, nors šis liudytojas dalyvavo konflikte ir matė jo eigą. Nuteistajam B. T. nėra aišku, dėl kokių priežasčių teismas atmetė šio liudytojo parodymus. Nuteistasis prašo skiriant jam bausmę vadovautis jo ir liudytojo D. Ž. parodymais. Teismo posėdyje nuteistasis B. T. prašo apeliacinį skundą patenkinti ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, ne tik sušvelninti B. T. paskirtą bausmę, bet ir perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš tyčinės į padarytą dėl neatsargumo. Prokurorė prašo nuteistojo B. T. apeliacinį skundą atmesti.

10III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

113. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas. Dėl apeliacinio skundo ribų 4. Pagal bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas nuosprendžių (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas neviršijant apeliacinių skundų ribų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai bei apelianto prašymai. 5. Iš nuteistojo B. T. apeliacinio skundo matosi, kad apeliantas prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Skunde aiškiai dėstoma apie tai, kad nuteistasis nesutinka su teismo sprendimu nepripažinti vienos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o jam paskirtą bausmę vertina aiškiai per griežta. Tačiau iš apeliacinio skundo matosi, kad nors ir neišdėstydamas konkretesnių motyvų, nuteistasis dėsto abejones ir dėl kitų nuosprendžio dalių. Iš dalies nesutinkama su teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir prašoma remtis ne tik paties nuteistojo, bet ir nepilnamečio liudytojo D. Ž. parodymais. Apeliantas nurodo, kad sudavė D. B. į galvą vieną smūgį ir padarė tai gindamasis nuo nukentėjusiojo. Skunde nurodęs, kad nenorėjo nukentėjusiojo sunkiai sužaloti, apeliantas faktiškai nesutinka ir su teismo išvada dėl jo kaltės. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį tiek, kiek to prašoma B. T. apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o visi apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini. Dėl nustatytų bylos aplinkybių ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo 6. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, o išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kad B. T. sunkiai sutrikdė sveikatą D. B. tokiomis aplinkybėmis, kurios aprašytos skundžiamame nuosprendyje, patvirtina ne tik kaltę visiškai pripažinusio nuteistojo B. T., bet ir nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai. Taip pat teismo medicinos specialisto išvada ir kiti teisme išnagrinėti bylos dokumentai. Ne tik paties B. T. parodymais, bet ir visuma kitų įrodymų nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje B. T. ranka sudavė smūgį į galvą iki tol nepažįstamam D. B., šis nuo smūgio pargriuvo ant grindų ir dėl galvos sumušimo nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodoma, kad D. B. nustatytas galvos sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva kairiame skruoste, odos nubrozdinimu smakro dešinėje pusėje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje smilkininėje – kaktinėje – momeninėje srityse, taip pat poodinė kraujosruva dešinėje blauzdoje ir odos nubrozdinimas kairės alkūnės srityje. Taip pat nustatytos poinjekcinės žymės su aplinkinėmis poodinėmis kraujosruvomis abiejų alkūnių linkių srityse, kurios padarytos medicininių manipuliacijų metu, ir kaip sužalojimai nekvalifikuojami. Sužalojimai padaryti kietu buku (bukabriauniu) daiktu ar paviršiumi, galimai suduodant kumščiu, įspiriant, ar nuo suduoto trauminio poveikio nugriuvus ant grindų, ar panašiai. Sužalojimai susiformavo mažiausiai 2 trauminių poveikių į galvos sritį pasekoje, mažiausiai 1 trauminio poveikio į kairę alkūnę pasakoje, ir mažiausiai 1 trauminio poveikio į dešinę blauzdą pasekoje (1 t., 32-33 b.l.). 7. Nuteistasis B. T. visų apklausų metu vienodai parodė, ir apie tai nurodo apeliaciniame skunde, kad jis rankos kumščiu sudavė D. B. į galvą tik vieną smūgį. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad būtent tokias aplinkybes ir nustatė teismas. Nuosprendyje nurodoma, kad B. T. ranka sudavė D. B. į veido sritį vieną smūgį, dėl ko D. B. krito ant grindų. Nors specialisto išvadoje nurodoma, kad sužalojimai galvoje susiformavo mažiausiai 2 trauminiais poveikiais į galvos sritį, jie padaryti kietu buku (bukabriauniu) daiktu ar paviršiumi, galimai suduodant kumščiu, įspiriant, ar nuo suduoto trauminio poveikio nugriuvus ant grindų. Tai reiškia, kad antrasis trauminis poveikis į galvą galėjo įvykti ne nuo suduoto smūgio ranka į galvą, o nuo pirmojo smūgio į galvą nukentėjusiajam krentant ir atsitrenkiant galva į kietą paviršių. Kuris trauminis poveikis į galvą turėjo sunkesnes pasekmes, ekspertai neišskiria ir tai, kolegijos nuomone, esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi. Nepaisant to, bylos duomenys, kolegijos nuomone, patvirtina, kad pagrindinis trauminis poveikis, dėl kurio ir kilo nusikaltimo padariniai – sunkus sveikatos sutrikdymas, buvo būtent nuteistojo B. T. ranka suduotas smūgis nukentėjusiajam į galvą (veido sritį). Pats nuteistasis pripažįsta, kad šis jo suduotas smūgis buvo stiprus ir tik dėl šio smūgio D. B. nukrito ant grindų. Taip pat bylos duomenys faktiškai paneigia galimybę, kad griūdamas po suduoto smūgio nukentėjusysis galėjo stipriai susižaloti galvą atsitrenkdamas į grindis ar kitus daiktus. Pats nukentėjusysis parodė, kad dėl smūgio į galvą buvo praradęs sąmonę, nugriuvimo aplinkybių nurodyti negalėjo. Tačiau šioje dalyje labai svarbią reikšmę turi paties nuteistojo parodymai. Teisme B. T. net kelis kartus, vis patvirtindamas savo parodymus, parodė, kad po jo suduoto smūgio į galvą (smilkinį), D. B. tik sukniubo, kažkaip susmuko ant šono ir jo galva lietė grindis. Jis nepastebėjo, kad nukentėjusysis griūdamas galva būtų kur nors trenkęsis. Visas šias aplinkybes B. T. patvirtino ir parodė jo parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., 168-177 b.l.). 8. Apeliantas nurodo, kad koridoriuje kilus konfliktui pats D. B. norėjo suduoti jam smūgį ranka, tada jis atsitraukė ir pats sudavė jam smūgį ranka į veidą. Apeliaciniame skunde nurodo, kad tą smūgį sudavė gindamasis. Tokius apelianto argumentus kolegija taip pat atmeta. Skunde nuteistasis prašo remtis ne tik jo paties, bet ir jo draugo liudytojo D. Ž. parodymais. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino ne tik šių asmenų, bet ir nukentėjusiojo bei jo draugės, liudytojos L. A. parodymus. Nuosprendyje taip pat išdėstyti išsamūs motyvai, dėl kurių teismas patikėjo vienais, o atmetė dalį kitų apklaustų asmenų parodymų. 9. Nustatyta, kad B. T. sumušė ir sunkiai sužalojo D. B. nakties metu gyvenamojo namo bendrojo naudojimo koridoriuje. Apie tai, kas įvyko nusikaltimo įvykio vietoje, teisme parodė nuteistasis B. T., nukentėjusysis D. B. ir liudytoja L. A.. Teisme taip pat buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti nepilnamečio liudytojo D. Ž. parodymai (1 t., 134-135 b.l.). Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į D. Ž. parodymus, nes iš tikrųjų šio liudytojo parodymai irgi buvo įvertinti ir dėl jų nuosprendyje pasisakyta. Visų išvardintų asmenų parodymai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl šioje nutartyje kolegija atkreipia dėmesį tik į jų esmę ir aplinkybes, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas. Taigi pats B. T. teisme parodė, kad iš pradžių D. B. buvo tualete, o jis su D. Ž. beldė į duris. Išėjusio iš tualeto D. B. paprašė cigaretės, šis atsakė, kad neturi, bet pats užsirūkė. Dėl jis (B. T.) supyko, ėmė D. B. kolioti, o kai šis ėmė eiti į jo pusę ir užsimojo, jis pats trenkė nukentėjusiajam ranka į smilkinį. Nukentėjusysis D. B. teisme parodė, kad iš tualeto ėjo į virtuvę ir tuo metu B. T. sudavė jam smūgį į galvą, jis nukrito ir buvo praradęs sąmonę. Jis pats jo nepuolė, užsimojęs nebuvo, smūgio suduoti nemėgino. Ar iš jo prašė cigaretės neatsimena. Liudytoja L. A. parodė, kad iš savo kambario matė, kas vyksta koridoriuje. Ji matė, kaip B. T. buvo pasislėpęs už koridoriuko durų ir iš pasalų sudavė smūgį D. B.. Po to liudytoja savo parodymus tikslino, parodė, kad paties smūgio nematė, o išgirdo tik garsą ir matė D. B. koridoriuje pargriuvusį. Iš perskaitytų liudytojo D. Ž. parodymų matosi, kad jis dalį įvykio aplinkybių irgi nurodė visai kitaip. Jis parodė, kad jam ir B. T. virtuvėje rūkant atėjo girtas D. B., ėmė šūkauti ir priekaištauti jiems dėl rūkymo virtuvėje. Kai jis su B. T. ėjo iš virtuvės, D. B. ėjo jiems iš paskos ir bandė trenkti B. T.. Tada pats B. T. sudavė D. B. kumščiu į galvą ir šis pargriuvo. 10. Iš liudytojos L. A. parodymų matosi, kad visko, kas įvyko koridoriuje, ji nematė, o jos parodymai apie smūgio sudavimą jos sugyventiniui kelia kai kurių abejonių, nes iš pradžių parodžiusi, kad to smūgio sudavimą ji matė, po to liudytoja jau pripažino, kad tik girdėjo kažkokį garsą. Tuo tarpu nepilnamečio liudytojo D. Ž. parodymus teismas pagrįstai atmetė, nes juos paneigia ne tik nukentėjusiojo ir liudytojų, bet ir paties nuteistojo parodymai. D. Ž. parodymus apie tai, kad D. B. tariamai sekė ir ėjo jiems (D. Ž. ir B. T.) iš paskos ir nukentėjusysis tada bandė suduoti nuteistajam, paneigė visi kiti įrodymai, taip pat ir pats apeliantas B. T.. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai patikėjo nukentėjusiojo D. B. parodymais, kad jis B. T. negrasino ir suduoti jam smūgių nebandė. Netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo. Įvertinus ir visus kitus šio nukentėjusiojo parodymus bei jo elgesį baudžiamojo proceso metu matosi, kad nukentėjusysis nebando specialiai sunkinti kaltininko padėties, nereiškia jam nepagrįstų pretenzijų ir kt. Tuo tarpu teismo išvada apie nuteistojo ir liudytojo D. Ž. suinteresuotumą bylos baigtimi, jų galimybę susitarti dėl kai kurių aplinkybių ir savo parodymų, kolegijos nuomone, yra pagrįsta. Tai patvirtina ir tie patys perskaityti D. Ž. parodymai apie nukentėjusiojo veiksmus, prieštaraujantys paties nuteistojo B. T. parodymams. Pažymėtina dar ir tai, kad pirmosios apklausos metu D. Ž. iš viso davė melagingus parodymus, aiškindamas, kad apie D. B. sužalojimo aplinkybes nieko nežino. 11. Teisėjų kolegija išvadą apie tai, kad B. T. nesigynė ir jo veiksmai nebuvo nulemti jokių neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų, grindžia dar ir paties nuteistojo parodymais apie kitas įvykio aplinkybes. Nuteistasis teisme parodė, kad konfliktas su D. B. prasidėjo pirmiausia dėl to, kad paprašius jo cigaretes, D. B. jos nedavė, sakė, kad neturi, bet išėjęs iš tualeto pats užsirūkė. Nuteistasis pats pripažįsta, kad tai jį supykdė ir tada būtent jis pradėjo konfliktą nukentėjusįjį iškoliodamas. Tai reiškia, kad bet kuriuo atveju konflikto iniciatorius nebuvo nukentėjusysis D. B.. Be jokios pateisinamos priežasties (dėl to, kad jam nedavė cigaretės) iškeikęs nukentėjusįjį, po to B. T. sudavė D. B. smūgį ranka į veidą ir padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Išnagrinėti įrodymai paneigia apelianto versiją, kad jis veikė būtinosios ginties situacijoje arba kad jo veiksmams įtakos galėjo turėti kokie nors neteisėti paties nukentėjusiojo veiksmai. 12. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Sveikatos sutrikdymas – žmogaus sužalojimas arba susargdinimas pažeidžiant jo kūno audinių ar organų vientisumą arba sutrikdant jų funkcijas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas ar neveikimas); 2) žalingi padariniai – žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių. Minėtas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju, nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Galiojančioje teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų – tai sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiama priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Dažniausiai chuliganiškos paskatos kyla be priežasties ar dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar esant menkaverčiam pretekstui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-7/2013, 2K-383/2015, 2K- 172-942/2016 ir kt.). 13. Šioje byloje jau aptarti įrodymai patvirtina, kad B. T. veiksmais D. B. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tarp nuteistojo veikos (smūgio į veidą) ir padarinių nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys. Taip pat nustatyti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nuteistasis B. T. apklausų metu ir apeliaciniame skunde nurodo, kad sudavė nukentėjusiajam tik vieną smūgį ir kad nenorėjo jam sunkiai sutrikdyti sveikatą. Perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką apeliantas savo skunde neprašo. Tačiau jo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaip tik ir pareiškė tokį prašymą. Iš esmės dėl to, kad nukentėjusiajam buvo suduotas tik vienas smūgis, gynėjas prašo B. T. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš tyčinės į padarytą dėl neatsargumo. Baudžiamąją atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo numato BK 137 straipsnis. Tokius apelianto ir jo gynėjo argumentus ir prašymus teisėjų kolegija atmeta, nes B. T. kaltės rūšies ir formos klausimą teismas išsprendė teisingai. 14. Jau buvo nurodyta, kad BK 135 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaryta tik tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tuo tarpu dėl neatsargumo sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo. 15. Vien tai, kad kaltininkas nenorėjo konkrečių nusikaltimo padarinių ir jų nesiekė, dar nereiškia, kad jis veikė tik viena iš neatsargumo formų. Nenorėjimas konkrečių padarinių gali reikšti, kad kaltininkas veikia netiesiogine tyčia, apie kurią šioje nutartyje irgi jau buvo pasisakyta. 16. Pagal galiojančią tesimų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pavyzdžiui, kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumas ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykis, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. 17. Šioje byloje nustatyta, kad B. T. sunkiai sutrikdė sveikatą D. B. suduodamas smūgį ranka į galvą (veido sritį). Nuteistasis nepanaudojo jokių kūno sužalojimams skirtų specialių įrankių, o sudavė tik vieną smūgį ranka. Tačiau svarbu tai, kad tas smūgis buvo stiprus, dėl jo sudavimo nukentėjusysis pargriuvo ant grindų. Taip pat svarbu, kad tas stiprus smūgis buvo suduotas ne bet kur, o į vieną iš labiausiai svarbių ir pažeidžiamų žmogaus kūno vietų. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir jauno amžiaus, bet jau pilnametis B. T., neturintis jokių ženklių brendimo ir vystymosi sutrikimų, tikrai suprato ir numatė, kad suduodamas tokį smūgį ranka į galvą kitam žmogui, jis gali padaryti tam žmogui sunkų sveikatos sutrikdymą ir netgi gali atimti jam gyvybę. 18. Byloje tikrai nepaneigta, kad B. T. nenorėjo sunkiai sutrikdyti D. B. sveikatą ir to nesiekė. Tačiau daroma išvada, kad nors jis to ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams (sunkiam sveikatos sutrikdymui) atsirasti. Tokią išvadą patvirtina dar ir nuteistojo elgesys iš karto po nusikaltimo padarymo. Matydamas, kad nuo jo suduoto smūgio D. B. pargriuvo ir prarado sąmonę, nuteistasis net nebandė suteikti nukentėjusiajam pagalbą, nepranešė apie įvykį gydymo įstaigoms, o paliko gulintį be sąmonės nukentėjusįjį likimo valiai ir nuėjo į savo pažįstamo D. Ž. butą. Tai rodo nuteistojo abejingumą padaryto nusikaltimo padariniams ir tik dar kartą patvirtina teismo išvadą, kad B. T. sunkiai sutrikdė D. B. sveikatą ne dėl neatsargumo, o veikdamas netiesiogine tyčia. 19. Sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojantį požymį teismas nustatė irgi pagrįstai. Jau buvo nurodyta, kad galiojančioje teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų – tai sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiama priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. 20. Kvalifikuodamas B. T. nusikalstamą veiką kaip padarytą dėl chuliganiškų paskatų, teismas nuosprendyje nurodė, kad smūgį D. B. B. T. sudavė dėl to, kad šis prieš tai bendro naudojimo virtuvėje B. T. ir D. Ž. pareiškė visiškai nepagrįstą pastabą dėl jų netinkamo ir nepriimtino elgesio – rūkymo bendro naudojimo virtuvėje. Toks B. T. elgesys, teismo nuomone, vertintinas kaip chuliganiškas – itin įžeidus ir padarytas akivaizdžiai demonstruojant nepagarbą aplinkiniams. Teisėjų kolegija sutinka su šiais teismo motyvais, tačiau atkreipia dėmesį ir į papildomas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad remiantis paties B. T. parodymais, tarp jo ir iki tol nepažįstamo D. B. nebuvo kilęs joks abipusis konfliktas dėl kokių nors jų tarpusavio asmeninių santykių. O smūgį nukentėjusiajam nuteistasis sudavė ne tik jo pagrįstos pastabos dėl rūkymo bendro naudojimo patalpoje. Pats. B. T. parodė, kad didelį jo pyktį sukėlė nukentėjusiojo atsisakymas duoti jam cigaretę. Tai jį supykdė ir jis dėl to pradėjo konfliktą nukentėjusįjį keikdamas. Visos šios aplinkybės, kolegijos nuomone, patvirtina, kad B. T. sunkiai sužalojo D. B. ne dėl jų asmeninių tarpusavio santykių, o tai padarė panaudodamas savo veiksmams visai mažareikšmę dingstį (iš tikrųjų – faktiškai visai be dingsties). Tai jis padarė dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti į juos niekinantį požiūrį. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad B. T. sunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam dėl chuliganiškų paskatų ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Dėl B. T. paskirtos bausmės 21. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. 22. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, sprendžia, kad nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmę B. T., tinkamai laikėsi BK 41 straipsnio bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Skiriant bausmę ir nustatant jos dydį, atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą. 23. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, o pagrindiniu nesutikimo su šia bausme argumentu apeliantas nurodo tai, kad teismas jo atsakomybę lengvinančių aplinkybe nepripažino jo nuoširdaus gailėjimosi. Apelianto nuomone, jei asmuo pripažįsta savo kaltę, tai reiškia, kad jis ir gailisi. Prašo pripažinti šias aplinkybes lengvinančiomis jo atsakomybę. 24. Tokius apelianto argumentus ir jo prašymą teisėjų kolegija atmeta. Vis dėlto kolegija pažymi, kad šioje dalyje tesimo išvadose tikrai yra kai kurių prieštaravimų. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas nenustatė jokių B. T. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bet nustatė vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad B. T. prisipažino sudavęs smūgį nukentėjusiajam. Tačiau po to nuosprendyje nurodoma, kad nors B. T. pareiškė, kad gailisi padaręs nusikaltimą, tačiau ši aplinkybė nelaikytina atsakomybę lengvinančia, kadangi šis pareiškimas yra aiškiai formalus, nes jis teisme neatsiprašė nukentėjusiojo. 25. Teisėjų kolegijos nuomone, nustačius kaltininko prisipažinimą, bet nenustačius jo nuoširdaus gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymas kelia abejonių, nes tai prieštarauja tiek pačiam baudžiamajam įstatymui, tiek ir galiojančiai teismų praktikai dėl to įstatymo taikymo. 26. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pažymėtina, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir atskleidžia jo pažiūrų bei dorovinių nuostatų nepastovumą. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis parodo mažesnį jo pavojingumą ir suteikia teismui galimybę švelninti tokio asmens baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2014). 26.1. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Pažymėtina, kad sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teismui nepakanka nustatyti, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-21-942/2016). Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-479/2014, 2K-88-942/2015, 2K-372-942/2015). 27. Įvertinus šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus B. T. parodymus, galima sutikti su tuo, kad visų apklausų metu nuteistasis visiškai prisipažino kaltu ir pripažino visas esmines nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes. Kai kurie B. T. parodymai, pavyzdžiui, dėl tariamo nukentėjusiojo bandymo suduoti jam smūgį, buvo atmesti, tačiau galima sutikti, kad esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes B. T. pripažino. Teismo išvada, kad jis prisipažino sudavęs smūgį nukentėjusiajam, irgi pagrįsta. Tačiau vien šio prisipažinimo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinanti aplinkybės nustatymui nepakanka ir tai patvirtina jau išdėstyta galiojanti teismų praktika. Atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, kad asmens prisipažinimas padarius nusikaltimą jau savaime reiškia ir nuoširdų gailėjimąsi. Teismas nuosprendyje B. T. nuoširdaus gailėjimosi nenustatė įvertinęs tai, kad nuteistasis teismo posėdžio metu nukentėjusiojo net neatsiprašė. Su tokia išvada kolegija sutinka. Kartu pažymėtina, kad nuteistasis ne tik neatsiprašė nukentėjusiojo, tačiau neatliko ir jokių kitų veiksmų, rodančių kaltininko prisidėjimą prie teisingo nuosprendžio priėmimo, nenustatyti jokie nuteistojo veiksmai ir jo elgesys, kuris rodytų kritišką savo ankstesnio elgesio vertinimą ir išgyvenimą dėl padaryto nusikaltimo. Nenustatyti jokie nuteistojo veiksmai bandant sušvelninti padaryto nusikaltimo padarinius. 28. Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tik dėl B. T. prisipažinimo sudavus smūgį nukentėjusiajam, bet nenustačius jo nuoširdaus gailėjimosi, nustatęs atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti vien tik kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kolegijos nuomone, irgi reikštų netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. 29. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas nuteistojo prisipažinimą ne tik pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, bet ir realiai atsižvelgė į šią aplinkybę bei į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą skiriant B. T. bausmę. Taigi nustatyta, kad teismas nepagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir į ją jau atsižvelgė skirdamas švelnesnę negu sankcijos vidurkis bausmę. Kadangi nuosprendžio dėl šios priežasties prokuroras ir nukentėjusysis apeliacine tvarka neapskundė, ši teismo klaida negali būti ištaisyta (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Tačiau tuo pačiu teisėjų kolegija atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl dar vienos papildomos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo. Šioje teismo nutartyje jau buvo pažymėta, kad skundžiamu nuosprendžiu atsakomybę lengvinančių aplinkybių klausimą teismas jau išsprendė, nors ir nepagrįstai, tačiau būtent nuteistojo B. T. naudai ir dar labiau švelnint jo padėtį šioje byloje nėra jokio pagrindo. 30. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (tyčinis labai sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (netiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadija (baigtas nusikaltimas), taip pat į kaltininko asmenybę. Nustatyta, kad B. T. šį nusikaltimą padarė būdamas jauno, 19 metų amžiaus. Tačiau taip pat atsižvelgta į tai, kad nuteistasis anksčiau jau 5 kartus teistas už tyčinius nusikaltimus. Iš prie bylos pridėtų pažymų ir kitų nuosprendžių kopijų matosi, kad būdamas nepilnametis B. T. nuolat darė įvairias nusikalstamas veikas, kurios palaipsniui sunkėjo, o šis paskutinis nusikaltimas jau priskiriamas labai sunkių tyčių nusikaltimų kategorijai. Nors pradžioje nuteistajam būdavo skiriamos švelnesnės bausmės, taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau dar būnant nepilnamečiu B. T. jau buvo skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Bylos duomenys taip pat rodo, kad nuteistasis daugybę kartų baustas už vagystes iš parduotuvių ir už kitokius administracinius teisės pažeidimus. Visi šie bylos duomenys rodo, kad B. T. nusikalto neatsitiktinai ir kad paskutinio jo nusikaltimo padarymas yra nuteistojo jau susiformavusio ankstesnio elgesio padarinys. 31. Įvertinus duomenis apie B. T. asmenybę ir jo padaryto nusikaltimo aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, taikyti jam BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatas ir skirti bausmę pagal BK XI skyriaus normų taisykles pagrindo nėra. Taip pat nėra įstatyme nustatytų būtinų sąlygų arba išimtinių aplinkybių švelnesnės negu įstatyme numatytos bausmės skyrimui taikant BK 62 straipsnio 1 dalies, 2 dalies arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas pagrįstai skyrė B. T. bausmę BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje ribose. Įvertinus ne tik nuteistojo jauną amžių, bet ir jo ankstesnius teistumus bei kitas jau paminėtas bylos aplinkybes, B. T. teismo paskirta už sankcijos vidurkį švelnesnė laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta. Dar labiau šią bausmę švelninti pagrindo nėra. 32. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad teismas jam nepagrįstai netaikė BK 64 straipsnio nuostatų, prašo jas taikyti apeliacinės instancijos teismo. Šis nuteistojo prašymas irgi atmetamas. Iš apeliacinio skundo turinio matosi, kad apeliantas iš tikrųjų prašo taikyti ne BK 64, o 641 straipsnio nuostatas, kurias apeliantui jau buvo taikomos kitose bylose ankstesniais nuosprendžiais. BK 641 straipsnis numato bausmės skyrimą bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų turimą. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi šio BK straipsnio taikymui vien tik asmens prisipažinimo kaltu nepakanka, nes įstatymas numato ir papildomas sąlygas. Šioje byloje teismas priėmė ne baudžiamąjį įsakymą, o nuosprendį, byla išnagrinėta ne pagreitinto proceso tvarka ir atlikus ne sutrumpintą įrodymų tyrimą. Todėl taikyti BK 641 straipsnį ir paskirtą bausmę mažinti vienu trečdaliu nėra pagrindo.

12Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Nuteistojo B. T. apeliacinį skundą atmesti.