Byla 2A-518-381/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „TRANS LT“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1235-513/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „TRANS LT“ patikslintą ieškinį atsakovams E. S., D. S., R. G., G. P. ir D. P., tretieji asmenys valstybės įmonė Registrų centras, O. M., L. J., V. T., E. G., J. G., A. T., Tauragės rajono 3-ojo notarų biuro notarė V. J., Jurbarko rajono 2-ojo notarų biuro notaras A. G., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

5Ieškovas BUAB „TRANS LT“ kreipėsi į teismą prašydamas:

  1. Pripažinti negaliojančiu 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo aktą, sudarytą tarp E. S. įmonės ir E. S., nuo šio akto sudarymo momento;
  2. Pripažinti negaliojančia 2011 m. spalio 21 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį sudarytą tarp pardavėjų D. S., E. S. ir pirkėjo R. G., notarinio registro Nr. ( - ), dėl buto, esančio ( - ), perleidimo nuo šio sandorio sudarymo momento;
  3. Pripažinti negaliojančia 2011 m. spalio 21 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjų D. S. bei E. S. ir pirkėjo R. G., notarinio registro Nr. ( - ), dėl buto, esančio ( - ), perleidimo nuo šio sandorio sudarymo momento;
  4. Pripažinti negaliojančia 2011 m. spalio 21 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį sudarytą tarp pardavėjų D. S. bei E. S. ir pirkėjo R. G., notarinio registro Nr. ( - ), dėl 2,0000 ha žemės sklypo, esančio ( - ), perleidimo nuo šio sandorio sudarymo momento;
  5. Pripažinti negaliojančia 2011 m. spalio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį sudarytą tarp pardavėjų E. S. bei D. S. ir pirkėjo G. P., notarinio registro Nr. ( - ), dėl turto, kuris bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso G. P. ir sutuoktinei D. P., o būtent: 4,5200 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - )., 0,6300 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), pastato-viralinės, unikalus Nr. ( - ), pastato-kluono, unikalus Nr. ( - ), pastato-kiemo rūsio, unikalus Nr. ( - ), kitų statinių, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ), perleidimo nuo šio sandorio sudarymo momento;
  6. Taikyti restituciją natūra ir 4,5200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), kurio vertė 4299 Lt., 0.6300 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), pastatą-viralinę, unikalus Nr. ( - ), pastatą-kluoną, unikalus Nr. ( - ), pastatą-kiemo rūsį, unikalus Nr. ( - ), kitus statinius, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ), kurių bendra vertė 14655 Lt., grąžinti UAB „TRANS LT", a.k. 179905870 nuosavybėn. Iš E. S. ir D. S. G. P. ir D. P. priteisti 40 000 Lt;
  7. Taikyti restituciją natūra ir grąžinti E. S. ir D. S. nuosavybėn butą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), butą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), 2,0000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), o iš E. S. ir D. S. R. G. priteisti 38 000 Lt.
  8. Taikyti restituciją priteisiant 344 700 Lt ekvivalentą pinigais iš atsakovų E. S. ir D. S. solidariai ieškovui;
  9. Priteisti solidariai iš atsakovų E. S. ir D. S. 5 procentų dydžio metines palūkanas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas;
  10. Atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei teismas laikys, kad jis yra praleistas.

6Ieškovas nurodė, kad šalių sudaryti sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, pažeidžia bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių teises, nes faktiškai nemokios įmonės turtas buvo neteisėtai, netinkamos formos aktu perleistas fiziniam asmeniui, vėliau – kitiems nesąžiningiems ir susijusiems asmenims, pertvarkyta įmonė liko be turto ir bankrutavo, o jos kreditoriai liko be galimybės atgauti skolas.

7Atsakovas E. S. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog nevykdė jokios nesąžiningos ar neteisėtos veiklos, turto perleidimo metu įmonė nebuvo nemoki, pradelsti įsipareigojimai buvo ne didesni, nei 2010 m. birželio 25 d. akte Nr. 2 nurodyta 308 458,05 Lt suma, o 2008 m. lapkričio 25 d. balansas patvirtina, kad įmonėje turto buvo už 6 350 878 Lt. 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo aktas yra vienašalis sandoris, visas perleistas turtas buvo įsigytas atsakovo lėšomis, turto perdavimo aktas nepažeidė kreditorių teisių, po įmonės reorganizavimo liko turto ir jo buvo 2 154 291 Lt daugiau nei trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, nes bankroto administratorius po 2009 m. gruodžio 11 d. nutarties iškelti bankroto bylą UAB „TRANS LT“ privalėjo tikrinti sandorius, tačiau ieškinys pateiktas praėjus 22 mėnesiams. Ginčijami sandorai teisėti, jų šalims nebuvo žinoma apie iškeltas bylas, sandorių šalys yra sąžiningos.

8Atsakovas R. G. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad yra sąžiningas įgijėjas, apie jokias atsakovų S. skolas nebuvo informuotas ir neturėjo objektyvios galimybės apie tai sužinoti. Atsakovo nuomone, įmonės turto perdavimas savininkui atitinka dovanojimo sandorį, todėl net jeigu jis ir būtų pripažintas negaliojančiu, prievolė atlyginti turto vertę turėtų tekti tik atsakovui E. S..

9Atsakovai D. P. ir G. P. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad individualios įmonės savininkas turėjo teisę paimti įmonės turtą sau, turto paėmimas nepažeidė įmonės kreditorių teisių, įmonė buvo moki. Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti, nes bankroto administratorius nepateisinamai ilgai vilkino informacijos apie įmonės savininko ir jo sutuoktinės sandorius gavimą iš viešųjų registrų. E. S. ginčo 4,4500 ha žemės sklypą ( - ), 0,6300 ha žemės sklypą su statiniais dar 2005 m. rugpjūčio 22 d. nusipirko iš jos sutuoktinio G. P. tėvo, J.P. sesers O. V. (buvusios P.). Atsitiktinai sutikę E. S. parduotuvėje 2011 metų rudenį atsakovai pasidomėjo, ar jis nenorėtų parduoti jiems turtą, pasiūlė už jį 40 000 Lt ir, po kurio laiko savininkui sutikus, buvo sudarytas sandoris. Atsakovai nurodė, kad turtas buvo nupirktas už didesnę, nei rinkos vertė, kainą.

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nenustačius, kad egzistuoja actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų visetas, ieškinys atmestinas.

12Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

13Pirmosios instancijos teismas dėl ieškinio senaties nurodė, kad kreditorius actio Pauliana ieškinį pareikšti turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 6.66 str.). Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovė – bankrutavusi įmonė, jos vardu, gindamas kreditorių teises ir teisėtus interesus, ieškinį pateikė bankroto administratorius, todėl akivaizdu, kad nuo teisės pažeidimo momento iki sužinojimo apie teisės pažeidimą praėjo tam tikras laiko tarpas. Faktas, kad ieškovas buvo pertvarkytas iš personalinės įmonės į uždarąją akcinę bendrovę likus metams iki bankroto bylos iškėlimo, bankroto administratoriui buvo ar turėjo būti žinomas jau ieškinio dėl bankroto bylos pateikimo metu, nes jis deklaravo apie savo sutikimą administruoti UAB „TRANS LT“. Kiekvienas apdairus ir rūpestingas bankroto administratorius, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, tam, kad būtų apgintos bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisės ir teisėti interesai, turėtų imtis per protingą terminą veiksmų nustatyti, kada atsirado prievolės, kokį turtą valdė įmonės dalyviai, kokius sandorius sudarė, kad akcininkų (buvusių personalinės įmonės savininkų) subsidiari atsakomybė pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre būtų užtikrintos (CK 1.5 straipsnis, 2.104 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bankroto administratorius privalo veikti aktyviai, jo veiksmai nepriklauso nuo institucijų, ikiteisminių organų turimos informacijos pateikimo, įmonės valdymo organų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytos pareigos vykdymo, su sąlyga, jeigu sandoriai sudaryti iki bankroto bylos iškėlimo, nes objektyviai visa informacija yra pasiekiama viešame registre, o jos gavimas sietinas tik su bankroto administratoriaus aktyviais veiksmais. Priešingas aiškinimas reikštų, kad tuo atveju, jeigu nebūtų pradėtas mokestinis patikrinimas ar ikiteisminis tyrimas, bankroto administratorius nesužinotų apie pertvarkytos bankrutuojančios įmonės dalyvius, jų turimą turtą ir sandorius prieš pertvarkymą ir bankroto bylos iškėlimą, kurie galbūt pažeidžia įmonės ar kreditorių teises ir teisėtus interesus, tuomet būtų visiškai paneigta įmonės dalyvių atsakomybė už pertvarkytos įmonės prievoles ar galimybė reikšti actio Pauliana ieškinius. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vienerių metų terminas nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2010 m. gruodžio 22 d. įskaitytinai, yra pakankamas ir protingas terminas sandoriams nustatyti ir actio Pauliana ieškiniui pateikti, jeigu sandoriai būtų sudaryti iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Ieškinys pateiktas 2011 m. spalio 28 d., praėjus beveik dvejiems metams nuo bankroto bylos iškėlimo. Šiuo atveju iki bankroto bylos iškėlimo buvo sudarytas tik vienas ginčijamas sandoris – 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo aktas, kiti ginčijami sandoriai buvo sudaryti, kai bankroto byla jau buvo nagrinėjama teisme, todėl sutiktina, kad bankroto administratorius objektyviai neturėjo pareigos nuolat sekti, ar viešame registre neatsiranda naujų duomenų apie įmonės dalyvio ir jo sutuoktinės sudarytus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad terminas actio Pauliana ieškiniui pateikti dėl 2011 m. spalio 13 d. ir 2011 m. spalio 21 d. sandorių nepraleistas, o prašymas atnaujinti praleistą terminą dėl 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo akto ginčijimo netenkintinas ir atsakovų reikalavimu šiai ieškinio daliai taikytina ieškinio senatis, ieškinys atmestinas.

14Pirmosios instancijos teismas dėl 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo akto nurodė, kad individualios įmonės turtas yra arba individualios įmonės savininko nuosavybės teise valdytas ir įmonei perduotas, arba turtas, įgytas individualios įmonės vardu. Paimdamas iš individualios įmonės viešajame registre registruojamą turtą, individualios įmonės savininkas surašo ir pasirašo turto paėmimo dokumentus. Turto paėmimo dokumente turi būti nurodytas dokumento pavadinimas, surašymo data, individualios įmonės pavadinimas, kodas, individualios įmonės savininko vardas, pavardė ir asmens kodas, paimamo turto pavadinimai, kiekiai, matavimo vienetai, vertė ir bendra suma, turto kodas ar unikalus numeris viešajame registre (Individualių įmonių įstatymo 8 str. 2–3 d.). Kai neužtenka juridinio asmens turto atsakyti už juridinio asmens prievoles, už jo prievoles atsako individualios įmonės dalyvis (CK 2.50 str. 4 d.). Taigi, atsakomybės prieš įmonės (pertvarkytos įmonės) kreditorius aspektu, teisiškai nesvarbu kas nuosavybės teise valdo turtą, nes 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo aktas nepadarė įmonės nemokia, nesumažino mokumo, tik padidino jos savininko turtinę atsakomybę pagal individualios įmonės prievoles. Turto perdavimas yra neatlygintinas turto paėmimas, paskirstymas tarp neribotos civilinės atsakomybės įmonės ir jos savininko, tai nėra individualios įmonės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, kuriai taikomas CK 6.393 str. 1 d. numatytas notarinės formos reikalavimas. Ginčijamas aktas sudarytas neperžengiant juridinio asmens dalyvio kompetencijos ribų, numatytų įmonės nuostatuose, todėl ieškovo argumentai, kad 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo priėmimo aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra nepagrįsti.

15Pirmosios instancijos teismas dėl sandorių su atsakovu R. G. nurodė, kad individualios įmonės dalyvis – atsakovas E. S., neabejotinai įgijo prievolinių teisių ir (ar) pareigų, nes, pertvarkius individualią įmonę į uždarąją akcinę bendrovę, jam atsirado pareiga trejus metus, iki 2012 m. sausio 12 d., būti subsidiariai atsakingu pagal individualios įmonės prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre (CK 2.45 straipsnis, 2.104 straipsnio 2 dalis). Tam, kad atsirastų prievolė atsakyti subsidiariai, reikia įrodyti, kad įmonė negali įvykdyti prievolių dėl dalyvių nesąžiningų veiksmų. Įrodymų, kad pertvarkomo juridinio asmens kreditoriai įstatymo nustatyta tvarka reikalavo nutraukti ar įvykdyti prieš terminą prievolę, taip pat atlyginti nuostolius, kad apie pertvarkymą būtų netinkamai paskelbta, byloje nėra, ginčų dėl pertvarkymo teisėtumo taip pat nebuvo (CK 2.101 straipsnio 2 dalis, 2.102 straipsnis, 2.104 straipsnio 4 dalis, 2.112 straipsnio 1–2 dalys). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vien fakto, kad įmonė buvo pertvarkyta iš individualios įmonės ir bankrutavo, nepakanka teigti, kad ieškovas UAB „TRANS LT“ turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į įmonės dalyvį ir jo sutuoktinę, tam, kad reikšti actio Pauliana ieškinį. Byloje esantis 2010 m. birželio 25 d. aktas patvirtina, kad dalis kreditorinių reikalavimų atsirado iki įmonės pertvarkymo, tačiau nėra nustatyta, kokios tai prievolės konkrečiai, kokie buvo prievolių įvykdymo terminai, ar prievolių įvykdymo terminai buvo pradelsti ir kodėl. Byloje neįrodyta, kad bankroto byloje esančių kreditorių reikalavimai atsirado ir/ar buvo pradelsti iki įmonės pertvarkymo, kad įmonė ir/ar jos dalyvis buvo nemokūs pertvarkymo metu. Priešingai, viešojo registro duomenys patvirtina, kad tiek individuali įmonė, tiek atsakovas E. S., tiek jo sutuoktinė D. S. valdė didelės vertės nekilnojamąjį turtą, o nei kreditoriai, nei bankrutavusi įmonė nereiškė jiems reikalavimų dėl subsidiarios atsakomybės pagal pertvarkytos įmonės prievoles. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nors atsakovai E. S. ir D. S., sudarydami ginčijamus sandorius su R. G., sumažino nuosavybės teise valdomo turto masę, nors atsakovas E. S., būdamas verslininku, žinojo arba turėjo žinoti apie galimą subsidiarią atsakomybę ir jos trukmę, nors įrodymų, kad atsakovas privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius, byloje nėra, nors nustatyta, kad turtas parduotas 75 200 Lt pigiau, palyginti su viešame registre nurodyta turto vidutine rinkos kaina, nors turto įgijėjo R. G. CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatyta prezumpcija taip pat nepaneigta, tačiau ieškinio reikalavimų dalis atmestina, nes neįrodyta ieškovo BUAB „TRANS LT“ reikalavimo teisė – neįrodyta, kad ieškovas bankrutavo, nes negalėjo įvykdyti savo prievolių, atsiradusių iki 2009 m. sausio 12 d.

16Pirmosios instancijos teismas dėl sandorio su atsakovu G. P. konstatavo, jog ieškovo reikalavimo teisė bei atsakovo G. P. nesąžiningumas neįrodyti. Turtas parduotas už didesnę, nei vidutinė rinkos vertė, kainą, o ieškovo teiginiai, kad turtas turi žymiai didesnę vertę dėl vaizdingo kraštovaizdžio, nepagrįsti įrodymais.

17Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų E. S. ir D. S. solidariai 344 700 Lt perleisto turto vertės, nes turtas perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims O. M., E. G., V.T. ir A. T., sietinas su ieškinio reikalavimu dėl 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo akto nuginčijimo. Ši ieškinio reikalavimo dalis atmesta, kaip nepagrista, kartu taikius senaties terminą. Sandorių, sudarytų su trečiaisiais asmenimis, kitais pagrindais ieškovė neginčija ir nereiškia ieškinio atsakovams E. S. ir D. S. kitais pagrindais, todėl tenkinti ieškovės reikalavimą priteisti atsakovų nuosavybės teise valdyto ginčo turto ieškovo nurodytą didžiausią vertę – 344 700 Lt vadovaujantis CK 6.147 straipsnio 3 dalimi nėra pagrindo.

18III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19Ieškovas BUAB „TRANS LT“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo aktą, sudarytą tarp E. S. įmonės ir E. S. nuo šio akto sudarymo momento. Ginčijamas aktas neatitinka privalomos notarinės sandorių formos reikalavimų bei yra negaliojantis actio Pauliana pagrindais.
  2. CK 1.74 straipsnio l dalies l punkte numatyta, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, jeigu šiame kodekse nenustatyta kitaip, privalo būti notarinės formos. Ginčijamu 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo - priėmimo aktu E. S. įmonė perdavė įmonės savininkui E. S. 5 nekilnojamojo turto vienetus. Kadangi nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teisė perėjo iš juridinio asmens E. S. įmonės fiziniam asmeniui - savininkui E. S. kartu su sutuoktine D. S. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybes teise, laikytina, kad įvyko nuosavybės teisių perleidimas iš vieno teisinio santykio subjekto kitam teisinio santykio subjektui. Tokiam teisių perėjimui CK numato privalomą notarinę formą.
  3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad įmonės įstatai ir Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 dalys suteikia teisę savininkui savo paties sprendimu perimti įmonės nekilnojamą turtą. Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnis nedetalizuoja nekilnojamojo turto perleidimo, o šio straipsnio formuluotėje pasisakant apie turto perdavimą yra naudojama bendra sąvoka „turtas". Turtas gali būti kilnojamas, nekilnojamas, turtas kuriam yra privaloma teisinė registracija ir turtas kuriam nėra privaloma teisinė registracija. Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio normos negali būti aiškinamos plečiamai, o turi būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į kitas Lietuvos Respublikoje galiojančias teisės normas. Tai reiškia, kad Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio nuostatos gali būti taikomos kilnojamam turtui, pinigams, privalomai registruojamam turtui ir turtui kuriam nėra privaloma registracija, tačiau atsižvelgiant į CK nuostatas, ši teisės norma negali būti taikoma nekilnojamam turtui, nes esant daiktinių teisių į nekilnojamą turtą perleidimui iš vieno savarankiško asmens kitam savarankiškam asmeniui yra privaloma sandorio notarinė forma.
  4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo - priėmimo aktas nelėmė įmonės nemokumo, o tik padidino jos savininko turtinę atsakomybę pagal individualios įmonės prievoles. Po ginčijamo akto sudarymo visas nekilnojamas turtas iš juridinio asmens nuosavybės perėjo E. S. ir D. S. nuosavybėn ir iš įmonės balanso buvo išbrauktas. Taigi įmonė turto neteko ir įmonės turtinė padėtis pablogėjo, o dabartiniams įmonėms kreditoriams nėra galimybės iš šio turto išsiieškoti pinigų sumų savo kreditoriniams reikalavimams patenkinti, kadangi turtas įmonei jau nebepriklauso, o išieškojimo veiksmai į fizinių asmenų turtą negali būti nukreipiami.
  5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir netinkamai taikė Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnį bei CK 1.74 straipsnį, o 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo - priėmimo aktą laikė teisėtu ir savo forma atitinkančiu įstatymo reikalavimus ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
  6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo aktui ginčyti yra praleistas, nes šio pobūdžio ginčams yra nustatytas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, todėl ieškinio senaties terminas pateikti reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo aktą, nėra praleistas.
  7. Vienerių metų ieškinio senaties terminas, numatytas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nepraleistas, kadangi apie ginčijamus sandorius bankroto administratoriui tapo žinoma tik iš 2011 m. vasario 2 d. VĮ Registrų centro Tauragės filialo pažymos Nr. (9.6.7.)s-181, o ieškinys teismui buvo pareikštas 2011 m. spalio 24 d. Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį, ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą, laikoma, kad administratorius, pareikšdamas ieškinius teisme dėl sandorių, galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais pripažinimo negaliojančiais, apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ieškinio senaties eigą skaičiuoti pradėjo ne nuo faktinio bankroto administratoriaus sužinojimo momento apie ginčijamus sandorius, o nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „TRANS LT“ įsiteisėjimo dienos.
  8. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad administratoriui priimti sprendimą kreiptis į teismą actio Pauliana pagrindais dėl 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo akto sutrukdė objektyvios aplinkybės, nepriklausančios nuo administratoriaus valios, jo veikimo ar neveikimo. Įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, bankroto administratoriui buvo perduoti ne visi įmonės dokumentai. BUAB „TRANS LT“ įmonės dokumentus iš bankroto administratoriaus buvo išreikalavusi Tauragės apskrities VMI, kuri atlikinėjo mokestinį patikrinimą. Kai tik Tauragės apskrities VMI 2010 m. rugsėjo 27 d. turimus dokumentus grąžino bankroto administratoriui, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje prie LR VRM Tauragės apskrities skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-08019-10. Šioje baudžiamojoje byloje Teismo baudžiamasis įsakymas buvo priimtas 2011 m. liepos 12 d. Per visą laikotarpį, kol vyko ikiteisminis tyrimas ir nagrinėjama baudžiamoji byla, visi įmonės dokumentai iš bankroto administratoriaus buvo paimti. Ikiteisminio tyrimo metu ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, bankroto administratoriui nebuvo leidžiama susipažinti su byla. Tokiu būdu bankroto administratorius neturėjo visiškai jokios galimybės ruošti ieškinio pareiškimo ir kelti civilinę bylą. Žodinė informacija apie sudarytus sandorius buvo gauta tik iš FNTT darbuotojų. Po šios informacijos gavimo nedelsiant buvo kreiptasi į VĮ Registrų centrą su užklausimu dėl duomenų apie E. S., D. S. ir BUAB „TRANS LT“ priklausantį turtą gavimo. Todėl sužinojimo apie sandorius, pažeidžiančius kreditorių interesus, data laikytina 2011 m. vasario 2 d.
  9. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties praleidimo, neatsižvelgė į faktines aplinkybes, o rėmėsi tik abstrakčia prielaida, kad tariamai bankroto administratorius turėjo būti aktyvesnis, nepagrįstai konstatavo, kad bankroto administratorius privalėjo anksčiau žinoti apie bankrutavusios UAB „TRANS LT“ sandorių, susijusių su nekilnojamojo turtu, turinį.
  10. Bankroto administratorius, pradėdamas administruoti bankrutuojančią įmonę, pirminiame etape gali daryti tik teorinę prielaidą apie galimai subsidiariai atsakingus reorganizuotos įmonės ankstesnius savininkus ir gali daryti tik teorinę prielaidą apie galimybę kreiptis į teismą. Teikti teismui pagrįstą ieškinį bankroto administratorius gali tik tuomet, kai turi tikslius duomenis, rašytinius dokumentus ir kitus įrodymus, pagrindžiančius ieškinio reikalavimą. Būtent dėl šios priežasties įstatymo leidėjas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje bei Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte sužinojimo momentą ir tuo pačiu ieškinio senaties eigą sieja su faktine situacija, o ne su prielaida, kad įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, administratorius jau žino visus neteisėtus ir ginčytinus sandorius ir jo atžvilgiu pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas.
  11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės, nes neįrodyta, kad ieškovas bankrutavo, kad negalėjo įvykdyti savo prievolių, atsiradusių iki 2009 m. sausio 12 d. Byloje pateiktas 2010 m. birželio 25 d. Aktas Nr. 2, patvirtina, kad dalis kreditorinių reikalavimų atsirado iki įmonės pertvarkymo iš E. S. įmonės į UAB „TRANS LT". Be to, 2011 m. birželio 30 d. FNTT prie LR VRM Klaipėdos apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus Specialisto išvada dėl UAB „TRANS LT" ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. 5-3/61 patvirtina, kad 2008 m. liepos 1 d. E. S. individualios įmonės įsipareigojimai 1 368 920,50 Lt viršijo pusę į įmonės turto vertės, o reorganizuojant individualią įmonę į UAB „TRANS LT“, įmonės įsipareigojimai 1 021 148,00 Lt viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Nuostolingą individualios E. S. įmonės veiklą patvirtina ir 2009 m. liepos 20 d. Metinė pelno mokesčio deklaracija už 2008 metus, kurioje yra fiksuojamas nuostolis - 305 914 (Baudžiamoji byla, II t., b.l. 73).
  12. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad visą nekilnojamąjį turtą, kuris 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo akto pagrindu iš įmonės buvo nusavintas, E. S. įmonė įsigijo pirkimo - pardavimo sutarčių pagrindu. Po 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo - priėmimo akto sudarymo įmonei priklausęs turtas neatlygintinai perėjo E. S. ir D. S. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, kuris vėliau buvo perleistas tretiesiems asmenims, o atsakovai Skrodeniai gavo pajamų. Kadangi šis turtas buvo perleistas tretiesiems asmenims, kurie laikytini sąžiningais įgijėjais, teismui nėra reiškiamas reikalavimas dėl restitucijos natūra, o yra reiškiamas reikalavimas taikyti restituciją priteisiant 344 700 Lt. Šią pinigų sumą bus galima realiai išsiieškoti tik tuomet, kai atsakovai bus mokūs arba turės turto. Būtent šiam tikslui buvo pareikšti reikalavimai naikinti sandorius sudarytus su atsakovu R. G. ir šiais sandoriais perleistą turtą grąžinti atgal atsakovams Skrodeniams, o R. G. priteisti jo sumokėtus pinigus, kad ateityje ieškovas jai priteistas pinigų sumas galėtų realiai išsiieškoti iš atsakovų S.
  13. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo ginčo sandorius naikinti actio Pauliana pagrindu, nes yra visos actio Pauliana sąlygos. Ginčijami sandoriai buvo sudaryti siekiant sumažinti atsakovų D. S. ir E. S. mokumą ir tokiu būdu išvengti prievolių vykdymo iš jų turto.
  14. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovai G. P. ir D. P. įgydami turtą jo rinkos vertę nurodė 40 000 Lt, t.y. net 15 000 Lt mažesnę. Teisinga ir reali ginčijamo turto kaina yra 55 000 Lt., o kadangi turtas buvo perleistas už gerokai mažesnę vertę, nei faktinė vidutinė turto rinkos vertė, todėl tiek pardavėjas tiek įgijėjas buvo nesąžiningi.
  15. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus dalyje dėl piniginių sumų priteisimo iš E. S. ir D. S. nepagrįstai nurodė, kad ši ieškinio dalis sietina su 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo akto nuginčijimu, taip pat nurodė, kad ši ieškinio reikalavimo dalis atmestina, kaip nepagrįsta, kartu taikius ieškinio senaties terminą.

20Atsakovai D. P. ir G. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

  1. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padalinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo ginčijamų sandorių pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, nes nėra nustatyta CK 6.66 straipsnyje numatytų būtinų sąlygų visumos.
  2. CK 6.66 straipsnio 2 dalis nustato, kad pripažinti atlygintinį sandorį negaliojančiu galima tik kai ir skolininkas, ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. Sąžiningumas - tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, o konkrečiais faktais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą ir pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas" aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti" suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m, birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007).
  3. Civilinė teisė įtvirtina sąžiningumo prezumpciją. Todėl turtą įgijęs asmuo laikomas sąžiningu įgijėju, kol nėra įrodyta priešingai (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju nėra nustatytos CK 6.67 straipsnyje nurodytos nesąžiningumo prezumpcijos sąlygos, todėl ieškovo pareiga yra įrodyti, kad sudarydami sandorį atsakovai buvo nesąžiningi.
  4. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovų nesąžiningumą. Ieškovas nurodydamas, kad įgytas nekilnojamasis turtas yra kraštovaizdžio draustinyje, vaizdingoje vietoje, kad būtent šio nekilnojamojo turto lokalizacija yra pagrindinis šio nekilnojamojo daikto vertę apsprendžiantis kriterijus, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, vadovaujasi subjektyviais samprotavimais bei prielaidomis. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad ginčo nekilnojamas turtas buvo parduotas už mažesnę, nei vidutinė rinkos vertė, kainą, nes atsakovo G. P. užsakymu, turto vertintojas UAB „Lituka ir Ko" atliko ginčo turto rinkos vertės nustatymą ginčijamo sandorio sudarymo metu. Turto vertintojas, atsižvelgęs į vertinamo turto fizinę būklę, statybos metus, turto pasiūlos ir paklausos lygį, kitus veiksnius bei rinkos konjunktūros sąlygas, nustatė, kad vertinamo nekilnojamojo turto rinkos bendra vertė vertinimo dienai (2011 m. spalio 18 d.) yra 36 000 Lt. Taigi ieškovo argumentas dėl turto perleidimo už mažesnę, nei rinkos vertė, kainą yra nepagrįstas.
  5. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais, o kreditoriams sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties sudarytus sandorius, taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Ginčijami sandoriai buvo patvirtinti notaro, asmens, kuris yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų.
  6. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai nustatė, kad 2011 m. spalio 21 d. sandorių nuginčijimui actio Pauliana pagrindu neįrodyta ieškovo reikalavimo teisė, neįrodytas atsakovo G. P. nesąžiningumas, praleistas ieškinio senaties terminas ir priėmė pagrįstą sprendimą.

21Atsakovas E. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

  1. 1998 m. gegužės 5 d. Juridinių asmenų registre įregistruota E. S. individuali įmonė veikė pagal 2003 m. lapkričio 6 d. priimto Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo Nr. IX-1805 nuostatas. 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo - priėmimo aktas neprieštarauja Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 3 punktui bei 8 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Individualios įmonės turtas vadovaujantis Individualių įmonių įstatymo ir individualios įmonės nuostatų 13.3 punkto nuostatomis, buvo perduotas savininkui 2008 m. lapkričio 24 d. priėmus rašytinį sprendimą. Ieškovas savininko rašytinio sprendimo teismui neskundė ir nereikalavo jį panaikinti. Taigi įmonės savininko E. S. sprendimas paimti iš individualios įmonės turtą yra nenuginčytas, nes savininko sprendimas šiuo atveju yra pagrindinis dokumentas, o turto priėmimo - perdavimo aktas tik išvestinis (pvz., santykis tarp daikto pirkimo - pardavimo sutarties ir jo priėmimo - perdavimo). Kadangi CK 4.47 straipsnio 12 punktas nustato, jog nuosavybės teisė gali būti įgyjama kitais įstatymo nustatytais pagrindais, vadinasi ginčo turtas buvo teisėtai perduotas E. S..
  2. E. S., būdamas vieninteliu individualios įmonės steigėju ir savininku, 2008 m. lapkričio 24 d. savininko sprendimu, 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo - priėmimo aktu, Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 3 dalies pagrindu perleido daiktines teises į nekilnojamuosius daiktus sau, o toks turto paėmimas yra teisėtas ir įstatymų leidėjas nereikalauja notarinės sandorio formos. Sandoriai, kurie privalo būti sudaromi notarine forma, išvardinti CK 1.74 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-113 išaiškinta, jog įstatymų leidėjo vartojama sąvoka „perleidimas" yra apibendrinanti, civilinėje teisėje ji reiškia nuosavybės teisės perdavimą kitam asmeniui, taip pat yra vienas iš būdų įgyvendinti savininkui savo disponavimo teisę tiek už atlyginimą, tiek neatlygintinai. Be to, 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo - priėmimo akto pagrindu nekilnojamąjį turtą E. S. vardu registre įregistravo VĮ „Registrų centras“ specialistai. Vėliau turtas buvo perleistas kitiems asmenims ir dalies tokių sandorių ieškovas net neprašė naikinti, tik reikalavo pripažinti negaliojančiu įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindą.
  3. Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, jog yra įstatyme nustatytos būtinos sąlygos dėl E. S. 2008 m. gruodžio 19 d. sudaryto Įmonės turto perdavimo - priėmimo akto nuginčijimo. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti negaliojančiu 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo - priėmimo aktą CK 6.66 straipsnio pagrindu.
  4. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog ruošiant ieškinį teismui Tauragės rajono apylinkės teisme dar buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-206-105/2011 dėl E. S. neteisėtų veiksmų. Faktiškai dar 2011 m. liepos 12 d. Tauragės rajono apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-206-105/2011 (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 06-1-08019-10) priėmė teismo baudžiamąjį įsakymą, kuriuo E. S. pripažintas kaltu tik pagal LR BK 223 straipsnio 1 dalį dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo ir jam paskyrė 10 MGL, t.y. vieno tūkstančio trijų šimtų litų baudą. Šiuo teismo procesiniu sprendimu paneigta E. S. nesąžininga ar neteisėta veika dėl nekilnojamojo turto perėmimo iš individualios įmonės pagal 2008 m. lapkričio 24 d. ir gruodžio 19 d. dokumentus. Be to, 2011 m. liepos 8 d. buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl E. S. nesąžiningumo bei nusikalstamo bankroto.
  5. Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies nuostata aiškiai nustato, jog įmonės nemokumas - įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę įjos balansą įrašyto turto vertės. Iš 2011 m. birželio 30 d. specialisto išvados Nr. 5-3/61 matyti, kad pagal 2008 m. lapkričio 25 d. balansą E. S. įmonės turtas įvertintas 6 350 879, 00 Lt o įsipareigojimų suma buvo iš viso 4 196 587 Lt, iš jų - po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai 3 851 818,00 Lt; per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 344 769L. Taigi, įmonė buvo moki. Tai, kad 2008 m. lapkričio 25 d. individuali įmonė negalėjo būti nemoki, patvirtina ir ieškovo į bylą pateiktas 2010 m. birželio 25 d. BUAB „TRANS LT" aktas Nr. 2, iš kurio matyti, jog jau tuo metu kreditorinių reikalavimų suma sudarė tik 308 458,05 Lt, t.y. daug mažiau, nei ieškovo pradelstais įmonės įsipareigojimais įvardinta 4 196 587,00 Lt suma. Pažymėtina, jog iškėlus bankroto bylą visos faktiškai naujos transporto priemonės buvo perduotos bankų lizingo bendrovėms. Šį turtą UAB „SEB lizingas" labai pigiai realizavo, todėl ženkliai padidėjo BUAB „TRANS LT' įsiskolinimas SEB Bankui.
  6. Ieškovas nepateikė įrodymų, jog pertvarkant E. S. individualią įmonę į uždarąją akcinę bendrovę būtų pažeistos įmonių pertvarkymą reglamentuojančios teisės normos. CK 2.104 straipsnio 2 dalis numato, kad jei pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre. Tokių ieškinių E. S. atžvilgiu nebuvo pareikšta, todėl atsižvelgiant į tai, kad UAB „TRANS LT" juridinių asmenų registre įregistruota 2009 m. sausio 6 d., yra suėjęs įstatymų leidėjo nustatytas trijų metų terminas reikalauti iš E. S. atsakomybės pagal pertvarkyto juridinio asmens UAB „TRANS LT" prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2008).
  7. UAB „TRANS LT" 2009 m. gruodžio 11 d. iškelta bankroto byla ir bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskirtas J. Ž., kuris vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostata, privalėjo nedelsdamas pradėti tikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį. Bankroto administratorius, kaip apdairus ir kvalifikuotas specialistas, turėjo pareigą iš karto kreiptis į VĮ „Registrų centras" dėl informacijos gavimo apie UAB „TRANS LT" bei į ją reorganizuotos E. S. individualios įmonės nuosavybėje esantį bei buvusį nekilnojamąjį turtą, o tuo pačiu užklausti apie sudarytus sandorius įgyjant ar perleidžiant tokius objektus ir jeigu nedisponavo, prašyti pateikti reikiamų dokumentų kopijas. Tikrindamas bankrutuojančios įmonės sandorius, administratorius negali vilkinti įstatymų leidėjo jam deleguotos pareigos daugiau kaip 14 mėnesių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas praleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškovo prašymas teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, nepagrįstas. Ieškovas nenurodė jokių konkrečių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių.
  8. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad reikalavimui 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo aktą pripažinti negaliojančiu taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas. Ieškovas pirminiame ieškinyje tokio reikalavimo iš viso neteikė. Pirmą kartą toks reikalavimas nurodytas tik 2012 m. balandžio 26 d. patikslintame ieškinyje, tačiau ieškovas neįvykdė esminės CPK 141 straipsnio sąlygos ir teismui neteikė rašytinio prašymo dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo, o priešingos šalies asmenų sutikimo taip pat nėra gavęs.
  9. Visiškai nepagrįsti ieškovo reikalavimai dėl 2011 m. spalio 21 d. D. S. sudarytų trijų pirkimo - pardavimo sandorių su R. G. bei dėl 2011 m. spalio 13 d. E. S. sudaryto pirkimo - pardavimo sandorio su G. P. pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Atsakovų veikoje nėra sąlygų, reglamentuotų CK 6.65, 6.67 straipsniuose. R. G. ir G. P. yra sąžiningi įgijėjai, todėl nekilnojamojo turto išreikalavimui iš šių asmenų nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo.
  10. Pirmosios instancijos teismasn pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje neįrodyta ieškovo BUAB „TRANS LT" reikalavimo teisė, t.y. neįrodyta, kad ieškovas bankrutavo, nes negalėjo įvykdyti prievolių, atsiradusių iki 2009 m. sausio 12 d., bei neįrodytos visos CK 6.66 straipsnyje nustatytos actio Pauliana sąlygos.
  1. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

22Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

23Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje tokių pagrindų nenustatyta.

24Dėl juridinio asmens dalyvio pareigos atsakyti pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo

25Juridinio asmens pertvarkymas – tai juridinio asmens formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkyto juridinio asmens teises ir pareigas (CK 2.104 straipsnio 1 dalis). Pertvarkymo atveju juridinis asmuo nesibaigia, o tik keičia teisinę formą (pvz., iš individualios įmonės į uždarąją akcinę bendrovę). Kadangi keičiant teisinę formą gali keistis ir juridinio asmens teisinis statusas, tai įstatymų leidėjas nustatė taisykles, kurios turi užtikrinti juridinio asmens kreditorių, dalyvių ir kitų suinteresuotų asmenų teises ir teisėtus interesus. Ieškovas teigia, kad jo reikalavimo teisė yra kilusi iš atsakovui E. S. priklausiusios individualios įmonės, pertvarkytos į ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį UAB „TRANS LT“, įsipareigojimų. CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre. Taigi, įstatymų leidėjas pertvarkomo juridinio asmens dalyvių pareigą atsakyti pagal šio juridinio asmens prievoles sieja su tam tikru terminu. Terminas – tai objektyvus, nuo žmogaus valios nepriklausantis reiškinys (įvykis), taip pat laiko tarpas, su kuriuo civiliniai įstatymai sieja tam tikrus civilinius teisinius padarinius. CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų terminas, per kurį išlieka pertvarkomo juridinio asmens dalyvio atsakomybė, yra naikinamojo pobūdžio ir jam pasibaigus išnyksta pertvarkomo juridinio asmens dalyvio pareiga atsakyti pagal tokio juridinio asmens prievoles (CK 1.117 straipsnio 6 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją taisyklę juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre (CK 2.63 straipsnio 1 dalis). Būtent nuo įregistravimo momento juridinis asmuo įgyja teises ir pareigas. Individualių įmonių įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad naujos teisinės formos juridinio asmens steigimo dokumentai įregistruojami juridinių asmenų registre (šio Įstatymo 11 straipsnio 6 dalis), o pertvarkymas laikomas baigtu nuo naujos teisinės formos juridinio asmens steigimo dokumentų įregistravimo šiame registre (Individualių įmonių įstatymo 11 straipsnio 7 dalis). Taigi, pertvarkomas juridinis asmuo naujos teisinės formos asmens teisinį statusą įgyja nuo pertvarkyto asmens įregistravimo juridinių asmenų registre ir nuo šio momento laikomas pertvarkytu, todėl CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų terminas, per kurį pertvarkomo juridinio asmens dalyviai (esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams) yra atsakingi už pertvarkomo juridinio asmens prievoles, skaičiuotinas nuo juridinio asmens naujos teisinės formos įregistravimo juridinių asmenų registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2008).

26CK 2.104 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, jog pertvarkomo juridinio asmens dalyviai tam tikrą laikotarpį yra atsakingi pagal juridinio asmens prievoles, įstatymų leidėjas nustatė siekdamas užtikrinti pertvarkomo juridinio asmens kreditorių teises ir teisėtus interesus. Kreditoriaus teisė pareikšti reikalavimą subsidiariajam skolininkui nesiejama su išieškojimo pagal kreditoriaus reikalavimą pagrindiniam skolininkui pabaiga. Papildomo skolininko subsidiariosios atsakomybės prievolė gali būti teismo konstatuota tiek toje pačioje byloje, kurioje sprendžiama dėl kreditoriaus reikalavimo pagrindiniam skolininkui, tiek atskiroje byloje pagal ieškinį subsidiariajam skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2011; 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2013). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad subsidiariosios civilinės atsakomybės prievolė yra papildoma. Jos esminis bruožas yra tas, kad subsidiarusis skolininkas atsako kreditoriui papildomai greta pagrindinio skolininko, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas. Įstatyme konkrečiai nenustatyta, kokia tvarka turi būti pareikštas reikalavimas pagrindiniam skolininkui ir kas laikytina pagrindinio skolininko prievolės neįvykdymu, kaip sąlyga juridinio asmens dalyvio subsidiariajai atsakomybei kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2008; 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2011; 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012; 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2013; 2014 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2014).

27Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad UAB „TRANS LT“ įregistruota 2009 m. sausio 12 d. (t.1., b.l. 50), E. S. individualios įmonės savininkas subsidiariai atsako už iki UAB „TRANS LT“ įregistravimo juridinių asmenų registre dienos atsiradusias individualios įmonės prievoles, t. y. iki 2012 m. sausio 12 d. Kadangi pagrindinis skolininkas UAB „TRANS LT“, kuris yra atsakingas už pertvarkytą juridinį asmenį – E. S. individualią įmonę, dėl nemokumo negali įvykdyti kreditorių reikalavimų, per nurodytą trijų metų terminą gali būti keliamas individualios įmonės dalyvio (savininko) subsidiarios atsakomybės klausimas. Tokiu atveju individualios įmonės kreditoriai, kurių reikalavimo teisė atsirado iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo dienos, turi teisę pasinaudoti visais įstatymo numatytais teisių gynybos būdais (pvz., reikalauti iš juridinio asmens dalyvių subsidiariosios atsakomybės už juridinio asmens prievoles, reikalauti žalos atlyginimo, reikšti juridinio asmens dalyviams actio Pauliana, jeigu jie, būdami subsidiariai atsakingi už minėtas juridinio asmens prievoles, pažeisdami kreditorių teises, perleido turtą kitiems asmenims, reikalauti pripažinti negaliojančiais juridinio asmens dalyvių sudarytus sandorius kitais įstatyme numatytais pagrindais ir kt.). Tuo tarpu už prievoles kreditoriams, atsiradusias po naujos teisinės formos ribotos atsakomybės juridinio asmens (šiuo atveju - UAB „TRANS LT“) įsteigimo, pagal bendrąją taisyklę atsako šis naujos teisinės formos ribotos atsakomybės juridinis asmuo, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, kada gali kilti ir ribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvių atsakomybė (pvz., CK 2.50 straipsnio 3 dalyje numatytu atveju). Ieškinys teisme atsakovų – individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinės atžvilgiu gautas 2011 m. spalio 28 d., taigi nepasibaigus naikinamajam trijų metų terminui.

28Dėl 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo – priėmimo akto pripažinimo neteisėtu CK 1.80 straipsnio bei actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) pagrindais

29Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Remiantis Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Tai reiškia, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), individualios įmonės atveju – jos savininkas. Tačiau nepaisant tokio pobūdžio juridinio asmens dalyvio atsakomybės už juridinio asmens prievoles, teisės aktuose juridinio asmens ir jo dalyvio turtas nėra sutapatinami. Juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis). Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 dalis). Individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 4 dalis).

30Individuali įmonė yra ne tik teisės subjektas, galintis savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (CK 2.33 straipsnio 1 dalis), bet ir civilinių teisių objektas (CK 1.110 straipsnio 1 dalis). Kaip civilinių teisių objektas individuali įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui – jos savininkui. Skirtingai nei bendrovių atveju, kuriose asmens dalyvavimas juridiniame asmenyje išreiškiamas per turimų akcijų nuosavybės teisę (Akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis), individualios įmonės savininko dalyvavimas individualioje įmonėje išreiškiamas per pačios įmonės priklausomybę fiziniam asmeniui. Neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens atveju juridinio asmens ir jo dalyvio turto atskirumas nėra įgyvendintas tokia apimtimi, kaip yra ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų atveju. Fizinis asmuo turi įvairias turtines teises jam nuosavybės teise priklausančios individualios įmonės atžvilgiu. Pagal Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 1–3 punktus individualios įmonės savininkas, be kita ko, turi teisę gauti individualios įmonės pelną, paimti įmonės kasoje esančius pinigus, kaip avansu išmokamą pelną, savo asmeniniams poreikiams, paimti iš individualios įmonės turtą. Remiantis Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi yra leidžiamas lėšų ir kito turto judėjimas tarp individualios įmonės ir jos savininko. Perduodamas individualiai įmonei arba paimdamas iš individualios įmonės pinigus ar kitą turtą individualios įmonės savininkas surašo ir pasirašo pinigų ar kito turto perdavimo (ar paėmimo) dokumentus. Pinigų įnešimo ir pinigų paėmimo dokumentai įforminami teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi individualios įmonės savininkas turi teisę paimti iš individualios įmonės lėšas ar kitą turtą savo asmeninėn nuosavybėn, ir, be kita ko, naudoti šį turtą atsiskaityti su savo asmeniniais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2014).

31Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. S. 1998 m. gegužės 1 d. pateikė prašymą įregistruoti individualią (personalinę) įmonę (Baudžiamoji byla Nr. 1-206-105/2011, t.1., b. l. 25). 2008 m. lapkričio 25 d. E. S. įmonės savininko sprendimo „Dėl individualios įmonės pertvarkymo į uždarąją akcinę bendrovę“ pagrindu, buvo nuspręsta E. S. įmonę pertvarkyti į uždarąją akcinę bendrovę „TRANS LT“ (Baudžiamoji byla Nr. 1-206-105/2011, t.1., b. l. 57). 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo – priėmimo aktu E. S. įmonė perdavė E. S. (individualios įmonės savininkui) šiuos nekilnojamuosius daiktus:

321) 4,5200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - )., 0,6300 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), pastatą-viralinę, unikalus Nr. ( - ), pastatą-kluoną, unikalus Nr. ( - ), pastato-kiemo rūsį, unikalus Nr. ( - ), kitus statinius, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - );

332) 1,7819 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ).;

343) pastatą – valgyklą 1E1p, unikalus Nr. ( - ), ir kitus statinius , unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ).;

354) 0,1333 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - );

365) 0,1200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ) (t.1., b.l. 44-45).

37Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto BUAB „TRANS LT“ bankroto administratorius argumentus, kad 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo – priėmimo aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t.y. CK 1.74 straipsniui, nes turtas perleistas nesant notaro patvirtinto sandorio bei neatlygintinai (E. S. įmonei nesumokėjo jokių pinigų) dėl žemiau nurodytų motyvų. Pirma, kaip minėta ankščiau, pagal Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 1–3 punktus individualios įmonės savininkas, be kita ko, turi teisę gauti individualios įmonės pelną, paimti įmonės kasoje esančius pinigus, kaip avansu išmokamą pelną, savo asmeniniams poreikiams, paimti iš individualios įmonės turtą. Perduodamas individualiai įmonei arba paimdamas iš individualios įmonės pinigus ar kitą turtą, individualios įmonės savininkas surašo ir pasirašo pinigų ar kito turto perdavimo (ar paėmimo) dokumentus. Pinigų įnešimo ir pinigų paėmimo dokumentai įforminami teisės aktų nustatyta tvarka. Kito turto perdavimo ar paėmimo dokumentai turi turėti šiuos privalomus rekvizitus: dokumento pavadinimą, dokumento surašymo datą, individualios įmonės pavadinimą, kodą, individualios įmonės savininko vardą, pavardę ir asmens kodą, perduodamo (ar paimamo) turto pavadinimus, kiekius, matavimo vienetus, vertes ir bendrą sumą. Tuo atveju, kai individualiai įmonei perduodamas (ar iš jos paimamas) turtas registruojamas viešajame registre, turto perdavimo (ar paėmimo) dokumentuose turi būti nurodytas turto kodas ar unikalus numeris viešajame registre (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju įstatymas nenumato privalomos notarinės formos reikalavimų (CK 1.74 straipsnis). Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, turto perdavimas šiuo atveju yra neatlygintinas turto paskirstymas tarp neribotos civilinės atsakomybės įmonės ir jos savininko, tai nėra individualios įmonės nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, kuriai taikomas CK 6.393 straipsnio 1 dalyje numatytas notarinės formos reikalavimas, ar kitoks turto perleidimas kitam su individualia įmone nesusijusiam subjektui, kuriam būtų taikomas CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas notarinės formos reikalavimas. Antra, įstatymai nenumato, kad paimdamas iš individualios įmonės pinigus ar kitą turtą, individualios įmonės savininkas turi sumokėti už paimtą turtą. Tai paneigtų pačios individualios įmonės esmę, nes būtent savininko dalyvavimas individualioje įmonėje yra išreiškiamas per pačios įmonės priklausomybę fiziniam asmeniui. Todėl apelianto argumentai, kad E. S. neatlygintinai perėmė ginčijamą turtą, o tai patvirtina 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo – priėmimo akto neteisėtumą, nepagrįsti. Trečia, individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas, todėl šiuo atveju konstatuoti, kad individualios įmonės galimybės atsakyti kreditoriams pagal savo prievoles sumažėjo dėl ginčijamo 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo – priėmimo akto sudarymo, nėra pagrindo.

38Apeliantas taip pat teigia, kad 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo – priėmimo aktas yra negaliojantis actio Pauliana pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų vykdymą. Taigi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012; 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012; ir kt.).

39Teisėjų kolegija pažymi, kad viena iš būtinų actio Pauliana sąlygų yra tai, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau, nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai (CK 4.192 straipsnis), sandoriais prisiimdamas naujų įsipareigojimų (pvz., laidavimo), kurių prisiimti neprivalėjo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006), taip pat atvejai, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir sudaro realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Taigi, kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 360/2012).

40Pagal Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 1–3 punktus individualios įmonės savininkas, be kita ko, turi teisę paimti iš individualios įmonės turtą. Remiantis Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi yra leidžiamas lėšų ir kito turto judėjimas tarp individualios įmonės ir jos savininko. Pagal CK 2.104 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridiniai asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre. Individualių įmonių įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pertvarkymas laikomas baigtu nuo naujos teisinės formos juridinio asmens steigimo dokumentų įregistravimo šiame registre. Taigi, nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu turtu ir jam tenkančia bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Kaip nustatyta anksčiau, pertvarkius E. S. individualią įmonę, naujos teisinės formos juridinis asmuo - UAB „TRANS LT“ - įregistruotas 2009 m. sausio 12 d. (t.1., b.l. 50), dėl to individualios įmonės savininkas už pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre, buvo subsidiariai atsakingas iki 2012 m. sausio 12 d. BUAB „TRANS LT“ ieškinys buvusio individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinio atžvilgiu dėl sandorių nuginčijimo ir restitucijos taikymo teisme buvo gautas 2011 m. spalio 28 d., t. y. nepasibaigus trijų metų naikinamajam terminui. Remiantis actio Pauliana pagrindu kreditorius ar kreditorių interesais bankrutuojančios įmonės administratorius turi teisę pareikšti ieškinį tiek individualiai įmonei, jei turtą tretiesiems asmenims (ne pačios įmonės savininkui), pažeidžiant kreditorių teises, perleido individuali įmonė, tiek individualios įmonės savininkui, jei turtą tretiesiems asmenims perleido individualios įmonės savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2013). Tai reiškia, jog individualios įmonės turto perleidimas savininkui ir atvirkščiai savaime šių subjektų kreditorių teisių nepažeidžia ir nesusiaurina jų pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybos galimybių, nes savininkas subsidiariai atsako už individualios įmonės prievoles, o individuali įmonė nuosavybės teise priklauso jos savininkui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuoti, kad dėl individualios įmonės turto perdavimo jos savininkui E. S. ginčijamu Įmonės turto perdavimo-priėmimo aktu sumažėjo individualios įmonės galimybės atsiskaityti pagal jos prievoles ir kad dėl to yra pažeistos kreditorių teisės, nėra pagrindo. Byloje kitų aplinkybių, patvirtinančių, kad yra pagrindas pripažinti ginčijamą 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo – priėmimo aktą, kaip pažeidžiantį kreditorių teises, nenustatyta. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta viena iš būtinų actio Pauliana sąlygų, t.y., kad 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo – priėmimo aktu buvo pažeistos kreditorių teisės, konstatuoja, kad nėra pagrindo ginčijamą aktą pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.

41Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ankščiau nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo – priėmimo aktą pripažinti negaliojančiu nėra pagrindo. Dėl to teisėjų kolegija neanalizuoja kitų actio Pauliana taikymo sąlygų, įskaitant pagrindo šiam ieškinio reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.

42Dėl 2011 metais sudarytų sandorių su atsakovais R. G. ir G. P. pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ir restitucijos taikymo

43Šioje nutartyje jau buvo nurodytos actio Pauliana taikymui būtinos sąlygos, taip pat akcentuota, jog sandorio pripažinimui šiuo pagrindu negaliojančiu būtina nustatyti visų actio Pauliana ieškinio sąlygų visetą.

44Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad terminas actio Pauliana ieškiniui pateikti dėl 2011 m. spalio 13 d. ir 2011 m. spalio 21 d. sandorių su atsakovais R. G. bei G. P. yra nepraleistas, nes ieškinys pateiktas 2011 m. spalio 28 d. (CK 6.66 straipsnio 3 dalis).

45Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vien fakto, jog įmonė buvo pertvarkyta iš individualios įmonės į uždarąją akcinę bendrovę ir bankrutavo, nepakanka teigti, kad ieškovas UAB „TRANS LT“ turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į įmonės dalyvį ir jo sutuoktinę reikšti actio Pauliana ieškinį. Teismas nurodė, jog tam, kad atsirastų prievolė atsakyti subsidiariai, reikia įrodyti, kad įmonė negali įvykdyti prievolių dėl dalyvių nesąžiningų veiksmų. Įrodymų, kad pertvarkomo juridinio asmens kreditoriai įstatymo nustatyta tvarka reikalavo nutraukti ar įvykdyti prieš terminą prievolę, taip pat atlyginti nuostolius, kad apie pertvarkymą būtų netinkamai paskelbta, byloje nėra, ginčų dėl pertvarkymo teisėtumo taip pat nebuvo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad byloje esantis 2010 m. birželio 25 d. aktas patvirtina, kad dalis kreditorinių reikalavimų atsirado iki įmonės pertvarkymo, tačiau nėra nustatyta, kokios tai prievolės konkrečiai, kokie buvo prievolių įvykdymo terminai, ar prievolių įvykdymo terminai buvo pradelsti ir kodėl. Teismo nuomone, byloje neįrodyta, kad bankroto byloje esančių kreditorių reikalavimai atsirado ir/ar buvo pradelsti iki įmonės pertvarkymo, kad įmonė ir/ar jos dalyvis buvo nemokūs pertvarkymo metu.

46Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę savo skolininkui, t. y. institutas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Kreditorius turi pareigą įrodyti byloje, kad jis turi tokią, t. y. neabejotiną ir galiojančią, reikalavimo teisę, kad ši egzistuoja, nėra tariama, pasibaigusi ir pan. Tais atvejais, kai skolininkas ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę ar šios dydį, šis ginčas turėtų būti nagrinėjamas iki sprendimo dėl skolininko sudaryto sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-809/2003). Neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės skolininkui turėjimas, kaip actio Pauliana sąlyga, reiškia, kad toks reikalavimas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, būtina turėti omenyje tai, kad actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Pagal bendrąją taisyklę naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004).

47Tačiau actio Pauliana ieškinys subsidiariam skolininkui, turinčiam pareigą atsakyti pagal pertvarkytos individualios įmonės prievoles, turi ypatumų, nes tokį ieškinį galima pareikšti tik nepatenkinus kreditorinių reikalavimų, atsiradusių iki individualios įmonės pertvarkymo (naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo) ir tik per tris metus nuo šio momento. Šių sąlygų byloje nenustačius, actio Pauliana ieškinys subsidiariam skolininkui negalėtų būti tenkinamas, nesant kreditorių neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės subsidiaraus skolininko atžvilgiu.

48Kartu teisėjų kolegija pabrėžia, jog nepagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, jog subsidiariosios atsakomybės pagal CK 2.104 straipsnio 2 dalį taikymui reikalinga nustatyti individualios įmonės dalyvio nesąžiningus veiksmus, nes ši norma tokios sąlygos nereikalauja ir neįtvirtina dalyvio deliktinės civilinės atsakomybės. Deliktinė įmonės dalyvio atsakomybė, kuri taip pat yra subsidiarioji, numatyta CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, kai pagrindinis skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl jo dalyvio nesąžiningų veiksmų. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad individualios įmonės savininko atsakomybei už iki įmonės pertvarkymo atsiradusias įmonės prievoles kilti būtina nustatyti, kad individuali įmonė ar jos dalyvis įmonės pertvarkymo metu buvo nemokūs, nes įstatymas su šiais juridiniais faktais subsidiarios įmonės savininko atsakomybės taip pat nesieja.

49Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog sprendžiant dėl reikalavimo teisės į įmonės savininkus atsiradimo momento, svarbus sužinojimo apie tai, kad individualios įmonės turto nebeužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti, faktas. Nustatant momentą, nuo kada individualios įmonės savininkams tampa žinoma apie nepakankamą įmonės turtą atsiskaityti su kreditoriais, taikomas objektyvusis kriterijus, pripažįstant, jog savininkams ši aplinkybė tampa žinoma iš karto jai susidarius, nes individualios įmonės savininkai, valdydami įmonę, privalo žinoti apie jiems priklausančios įmonės turtinę padėtį, prisiimtus įsipareigojimus ir jų santykį. Dėl to objektyvi kreditoriaus teisė CK 2.50 straipsnio 4 dalies pagrindu reikalauti, kad įmonės savininkas atsakytų už individualios įmonės prievoles savo turtu, atsiranda nuo to momento, kai įmonės turtas atsiskaityti su kreditoriais tampa nepakankamas. Tokios įmonės kreditorius įgytą reikalavimo teisę į individualios įmonės savininką nukreipia tada, kai sužino faktą apie tai, kad įmonės turto neužtenka jos prievolėms įvykdyti. Dėl to kreditoriui taikomas subjektyvusis kriterijus ir objektyviai atsiradusią teisę jis pradeda įgyvendinti tik sužinojęs apie trūkstamą įmonės turtą. (Lietuvos Aukščiausiojo 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012). Šie išaiškinimai tinka ir atvejams, kai keliamas pertvarkytos individualios įmonės savininko subsidiarios atsakomybės pagal CK 2.104 straipsnio 2 dalį klausimas kreditoriams, kurių reikalavimai atsirado iki įmonės pertvarkymo momento. Be to, teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta pertvarkomo juridinio asmens dalyvių subsidiarioji trejų metų atsakomybė pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, suponuoja tai, kad toks dalyvis yra papildomas civilinės atsakomybės subjektas ir tokio skolininko pareiga atsakyti atsiranda tik tada, kai prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2008; 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2013). Pertvarkius juridinį asmenį (šiuo atveju – individualią įmonę) naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkomo juridinio asmens teises ir pareigas (CK 2.104 straipsnio 1 dalis). Todėl sprendžiant dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės subsidiariam skolininkui turėjimo, teismas turi išsiaiškinti, ar kreditorius yra pareiškęs atitinkamą reikalavimą pagrindiniam skolininkui, nagrinėjamu atveju – bankrutuojančiai bendrovei “TRANS LT”.

50Teisėjų kolegijos nuomone, kreditorių, kurių reikalavimai atsirado iki individualios įmonės pertvarkymo, interesais, kai iš individualios įmonės pertvarkytas naujos teisinės formos (ribotos atsakomybės) juridinis asmuo bankrutuoja, actio Pauliana ieškinį subsidiariam skolininkui turi teisę pareikšti ir naujos teisinės formos bankrutuojančio juridinio asmens administratorius, nes aplinkybės, kurių kreditorių reikalavimai atsirado iki individualios įmonės pertvarkymo, o kurių – jau įsteigus naujos teisinės formos juridinį asmenį, yra fakto klausimas ir jis nustatomas tik išnagrinėjus bylą iš esmės, be to, reikalauti individualios įmonės savininko subsidiarios atsakomybės kreditoriai turi teisę tik tuomet, jeigu jie yra pareiškę reikalavimus pagrindinio skolininko bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2013). Tačiau iš neteisėtai perleisto ir actio Pauliana pagrindu, pritaikius restituciją, subsidiariam skolininkui sugrąžinto turto galima išieškoti tik tokiu mastu ir tik tiems kreditoriams, kiek ir kokiems kreditoriams reikalavimo teisė yra atsiradusi iki individualios įmonės pertvarkymo (CK 2.104 straipsnio 2 dalis), nebent šie kreditoriai neprieštarauja dėl išieškotų lėšų paskirstymo tarp kreditorių pagal ĮBĮ nustatytas taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2013). Jeigu subsidiaraus skolininko turto visiems tokiems kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka, jie turėtų būti tenkinami proporcingai tarp šių kreditorių pagal bendrąsias vykdymo proceso taisykles (CPK 754 straipsnis). Po naujos teisinės formos juridinio asmens įsteigimo atsiradę ir nepatenkinti kreditorių reikalavimai į subsidiariam skolininkui actio Pauliana pagrindu sugrąžintą turtą gali būti nukreipti tik tais atvejais, kai buvusiam individualios įmonės savininkui, kuris kartu yra ir pertvarkyto naujos formos juridinio asmens dalyvis, taikoma deliktinė atsakomybė už pertvarkytai įmonei jo neteisėtais (nesąžiningais) veiksmais padarytą žalą (CK 2.50 straipsnio 3 dalis).

51Šioje byloje aktualūs ieškiniu ginčijami sandoriai buvo sudaryti 2011 metais. Ieškovo reikalavimas kildinamas iš fakto, kad 2009 metais įmonė buvo pertvarkyta iš individualios įmonės į uždarąją akcinę bendrovę, kuriai vėliau iškelta bankroto byla, o atsakovas E. S. 2011 metais sudarytais ir šioje byloje ginčijamais sandoriais siekė sumažinti turimo turto mastą, išvengti pareigos, numatytos CK 2.104 straipsnyje, t.y. subsidiariai atsakyti pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles (atsiskaityti su kreditoriais). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008 m. lapkričio 25 d. E. S. įmonės savininko sprendimo „Dėl individualios įmonės pertvarkymo į uždarąją akcinę bendrovę“ pagrindu, buvo nuspręsta E. S. įmonę pertvarkyti į uždarąją akcinę bendrovę „TRANS LT“ (Baudžiamoji byla Nr. 1-206-105/2011, t.1., b. l. 57). UAB „TRANS LT“ įregistruota 2009 m. sausio 12 d. (t.1., b. l. 50, 68; Baudžiamoji byla Nr. 1-206-105/2011, t.1., b. l. 84). Kaip matyti iš E. S. įmonės 2008 m. lapkričio 25 d. balanso, įmonė pertvarkymo į uždarąją akcinę bendrovę metu turėjo 6 350 878 Lt (1 839 341,40 Eur) turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 344 769 Lt (99 852 Eur) (Baudžiamoji byla Nr. 1-206-105/2011, t.1., b. l. 73-75). Pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balansą UAB „TRANS LT“ turėjo turto už 3 628 346 Lt (1 050 841,64 Eur) turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 307 895 Lt (89 172,56 Eur) (Baudžiamoji byla Nr. 1-206-105/2011, t.1., b. l. 117-118). Byloje nėra duomenų, kas sudarė balansuose nurodytus per vienerius metus mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus, kurie iš jų ir kada buvo pradelsti. Iš byloje esančio 2009 m. gruodžio 29 d. UAB „TRANS LT“ kreditorių sąrašo bei 2010 m. birželio 25 d. Akto Nr. 2 matyti, kad bankroto administratorius buvo sudaręs UAB „TRANS LT“ kreditorių sąrašus, tačiau iš jų taip pat nėra galimybės spręsti, kada kreditoriniai reikalavimai yra atsiradę, ar yra kreditorinių reikalavimų, kurie atsirado iki E. S. individualios įmonės pertvarkymo į UAB „TRANS LT“ 2009 m. sausio 12 d. ir jeigu tokių yra – koks jų dydis (t.1., b. l. 64-65; Baudžiamoji byla Nr. 1-206-105/2011, t.1., b. l. 116). Pažymėtina, kad bylos medžiaga dėl kreditorių reikalavimų atsiradimo momento yra prieštaringa. Pavyzdžiui, minėtame 2010 m. birželio 25 d. Akte Nr. 2 nurodyta, kad UAB „TRANS LT“ vienam iš kreditorių UAB „SEB lizingas“ buvo skolingas jau pagal 2008 metų PVM sąskaitas – faktūras. Tačiau iš Baudžiamosios bylos Nr. 1-206-105/2011 medžiagos matyti, kad UAB „TRANS LT“ eilinių mėnesinių mokėjimų pagal sudarytas finansinio lizingo sutartis pradėjo nemokėti nuo 2009 m. vasario 28 d. Iš pateikto UAB „TRANS LT“ mokėjimų už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. matyti, kad įmonė šiuo laikotarpiu mokėjo įmokas (Baudžiamoji byla Nr. 1-206-105/2011, t.1., b. l. 164-165). Kito UAB „TRANS LT“ kreditoriaus DnB NORD banko 2010 m. liepos 13 d. raštas patvirtina, kad UAB „TRANS LT“ pradelsti mokėjimai prasidėjo tik nuo 2009 m. vasario 10 d. (Baudžiamoji byla Nr. 1-206-105/2011, t.1., b. l. 181).

52Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos esmės neatskleidimas yra svarbiausių teisinių ir faktinių bylos aplinkybių nenustatymas, neįvertinimas ar netinkamas įvertinimas. Bylos esmė gali būti neatskleista dėl to, kad nebuvo surinkti reikalingi įrodymai, nenustatyti reikšmingi faktai, kurie yra būtini sprendimui dėl bylos baigties priimti, todėl apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimą tektų pakartoti visais esminiais aspektais. Tokio pobūdžio pažeidimas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2013). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareikštų ieškinio reikalavimų dėl 2011 metais sudarytų sandorių nuginčijimo pagrįstumo klausimą, neanalizavo ir nesiaiškino esminių byloje aplinkybių, ar, 2009 metais įmonę pertvarkant iš individualios įmonės į uždarąją akcinę bendrovę, pertvarkoma įmonė turėjo neįvykdytų prievolių kreditoriams. Priešingai, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pats konstatavo, kad dalis kreditorinių reikalavimų atsirado iki įmonės pertvarkymo ir tik nėra nustatyta, kokios tai prievolės konkrečiai, kokie buvo prievolių įvykdymo terminai, ar prievolių įvykdymo terminai buvo pradelsti ir pan. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų reikalavęs šalių pateikti papildomus įrodymus ar kitais būdais siekęs išsiaiškinti šias esminę reikšmę teisiniam bylos rezultatui turinčias aplinkybes, byloje nenustatyta. Nors byloje yra prieštaringų įrodymų dėl kreditorių reikalavimų atsiradimo momento, taip pat trūksta įrodymų reikšmingoms byloje aplinkybėms nustatyti, tačiau pirmosios instancijos teismas šių trūkumų procese nepašalino, nepasiūlė šalims pateikti papildomų įrodymų ir nesiėmė priemonių juos išreikalauti savo iniciatyva, dėl ko nenustatė esminių faktinių aplinkybių, kurios susijusios su ieškovo pareikštais reikalavimais. Teismas taip pat nesiaiškino bylai reikšmingos aplinkybės, ar kreditoriai, kurie turi reikalavimo teisę pertvarkytos individualios įmonės savininkui, kaip subsidiariam skolininkui, yra pareiškę kreditorinius reikalavimus pagrindiniam skolininkui jo bankroto byloje, nes pertvarkius juridinį asmenį (šiuo atveju – individualią įmonę) naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkomo juridinio asmens teises ir pareigas (CK 2.104 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad su įmonės bankroto byla ir bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėmis susijusiose bylose teismas turi veikti aktyviai, išaiškinti šalims pareigą įrodinėti, taip pat, esant reikalui, įrodymus rinkti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015 ir kt.). Tuo remdamasi teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą dėl ieškinio reikalavimų, kuriais ginčijami atsakovo E. S. sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai su atsakovais R. G. bei G. P. ir bylą dėl šių reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes teismas, neišsiaiškinęs visų bylos aplinkybių, nepagrįstai konstatavo nesant kreditorių neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės individualios įmonės savininkui.

53Teismų praktikoje dėl turtą įgijusio trečiojo asmens sąžiningumo aiškinama, jog CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, taip pat kad sandorį sudariusių šalių sąžiningumo klausimas yra saistomas kitų actio Pauliana sąlygų. Actio Pauliana instituto taikymui taip pat turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinas sandoris, o kai neatlygintinas - tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip, tačiau sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informuotumą apie tam tikrus faktus. „Žinojimas" aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti" suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovo G. P. sąžiningumą, neįvertino byloje akivaizdžių aplinkybių, jog ištisą grupę nekilnojamojo turto objektų atsakovas E. S. perleido tretiesiems asmenims, nors ir skirtingiems, tuo pačiu metu, taip iš esmės pablogindamas savo turtinę padėtį bei galimybę vykdyti subsidiaraus skolininko prievoles potencialiems kreditoriams. Taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių įrodymų bei ieškovo argumentų, kad ginčijamu sandoriu atsakovui G. P. nekilnojamas turtas buvo parduotas už mažesnę, nei rinkos vertė, kainą t.y. netyrė ar šie ieškovo teiginiai yra pagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad turtinės padėties sunkinimas, naujų įsipareigojimų prisiėmimas ar turto perleidimas už mažesnę kainą, nei yra jo rinkos vertė, yra pakankamas pagrindas spręsti dėl atsakovų nesąžiningumo ir vengimo atsakyti už įmonės prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012). Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje duomenų apie parduodamo turto vertę pardavimo sandorio sudarymo metu yra tik dėl dalies atsakovui G. P. perleisto turto (dėl 0,6300 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), pastato-viralinės, unikalus Nr. ( - ), pastato-kluono, unikalus Nr. ( - ), pastato-kiemo rūsio, unikalus Nr. ( - ), kitų statinių, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - )) (t. 4., b. l. 49-71). Duomenų, kokia buvo 4,5200 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - )., rinkos vertė pardavimo sandorio sudarymo metu, byloje nėra. Tuo remdamasi teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą dėl ieškinio reikalavimų, kuriais ginčijami atsakovo E. S. sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai su atsakovu G. P., ir bylą dėl šių reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo taip pat remiantis tuo, jog teismas, neišsiaiškinęs visų bylos aplinkybių, nepagrįstai konstatavo nesant atsakovo G. P. nesąžiningumo.

54Dėl ieškovo pasirinkto teisių gynybos būdo, prašant priteisti iš atsakovų 344 700 Lt

55Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad visas nekilnojamas turtas, kuris 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo akto pagrindu nepagrįstai iš įmonės buvo nusavintas, vėliau buvo perleistas tretiesiems asmenims. Kadangi šis turtas buvo perleistas tretiesiems asmenims, kurie laikytini sąžiningais įgijėjais, apeliantas ieškinyje reiškia reikalavimą taikyti restituciją, solidariai priteisiant 344 700 Lt iš atsakovų – Edmundo ir D. S..

56Kaip jau minėta anksčiau, 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo – priėmimo aktu E. S. įmonė perdavė E. S. (individualios įmonės savininkui) šiuos nekilnojamuosius daiktus: 1) 4,5200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), 0,6300 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), pastatą-viralinę, unikalus Nr. ( - ), pastatą-kluoną, unikalus Nr. ( - ), pastato-kiemo rūsį, unikalus Nr. ( - ), kitus statinius, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ), perleidimo nuo šio sandorio sudarymo momento; 2) 1,7819 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ); 3) pastatą – valgyklą 1E1p, unikalus Nr. ( - ), ir kitus statinius, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ); 4) 0,1333 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ); 5) 0,1200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ) (t.1., b.l. 44-45).

57Atsakovas V. T. 2009 m. birželio 23 d. Privačios žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi iš atsakovų E. S. ir D. S. įsigijo 0,1200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ) (t.1., b.l. 106-107). 2010 m. sausio 8 d. atsakovas V. T. minėtą 0,1200 ha žemės sklypą, esantį ( - ), pardavė atsakovui L. J., kuris 2011 m. lapkričio pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 6170 minėtą žemės sklypą vėl pardavė V. T. ir A. K. (t.1., b.l. 81-82; 104-105; 153). Atsakovė E. G. 2009 m. rugpjūčio 24 d. Privačios žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi iš atsakovų E. S. ir D. S. įsigijo 0,1333 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ) (t.1., b.l. 79-80; 102-103), kurį 2011 m. spalio 26 d. Dovanojimo Sutartimi perleido J. G. (t.1, b.l. 128). Atsakovas O. M. 2009 m. spalio 21 d. sutartimis iš atsakovų E. S. ir D. S. įsigijo pastatą – valgyklą 1E1p, unikalus Nr. ( - ), ir kitus statinius, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ). bei 1,7819 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ) (t.1., b.l. 73-78; 93-101). Dėl visų šių keturių nekilnojamojo turto objektų perleidimo sąžiningiems įgijėjams apeliantas ir prašo taikyti restituciją tuo pagrindu, kad 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatomis. Tačiau minėtų nekilnojamojo turto perleidimo tretiesiems asmenims sandorių ieškovas neginčija, taip pat nenurodo kito pagrindo, kuriuo remiantis turėtų būti taikoma restitucija.

58Teisėjų kolegija pažymi, kad privatinei teisei būdingas šalių autonomijos arba dispozityvumo principas, leidžiantis joms pačioms, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų, pasirinkti savo elgesio modelį. Bylos laikytinos dispozityviomis, kilusios iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybė laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis nėra ribojama, ir jų nagrinėjimas ir sprendimas nėra susiję su viešojo intereso apsauga. Bylos, kylančios iš materialųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos, laikytinos nedispozityviomis, nes materialiųjų teisinių santykių subjektai, neturėdami teisės visiškai laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis materialiojoje teisėje, negali turėti tokios teisės ir procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2012). Pagal ĮBĮ bankroto administratorius, gindamas bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, turi teisę pasinaudoti visais įstatymuose numatytais įmonės ir jos kreditorių teisių gynimo būdais, tame tarpe ir ginčyti įmonės valdymo organų sudarytus sandorius, reikalauti iš įmonės dalyvių ir/arba valdymo organų padarytos žalos atlyginimo, įmonės dalyvių subsidiariosios atsakomybės ir kt. (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p., 14 str. 3 d.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį civ. byloje Nr.3k-3-140/2010; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį civ. byloje Nr.3k-3-550/2011; 2013 m. vasario 15 d. nutartį civ. byloje Nr.3k-3-42/2013 ir kt.). Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). Toks teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas atitinka dispozityvumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju byla yra dispozityvi, nes ieškovas gali pasirinkti savo pažeistos teisės gynimo būdą.

59Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniai). Teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Pareiškiantis ieškinį asmuo turi aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, pasirinktą teisės gynybos būdą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti šalių teisinę taiką (CPK 2 straipsnis). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Taigi proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialusis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2014). Materialiosios teisės požiūriu, pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną ar kelis pažeistos teisės gynimo būdus. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai tam tikrų kategorijų bylose reikia apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320, 353 straipsniai). Tačiau ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Šiuo klausimu teismų praktika yra aiški ir nuosekli, kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą išaiškinta, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010). Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, netinkamai nurodo materialiosios teisės normas, jo manymu, taikytinas ginčo santykiui, teismas nėra saistomas tokios ieškovo nuomonės. Priešingai, teismas turi pritaikyti konkrečiam ginčo santykiui tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes. Tokie teismo veiksmai nėra vertinami kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2013). Tačiau ginčo objektą (ieškinio pagrindą, dalyką, teisės gynimo būdą) byloje gali apibrėžti tik ieškovas (CPK 42 straipsnio 1 dalis), o teismas bylą nagrinėja pareikštų reikalavimų ribose ir privačiame ginče (dispozityvioje byloje) negali jų peržengti (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

60Kaip matyti iš bylos aplinkybių, tretieji asmenys, kuriuos pats ieškovas pripažįsta esant sąžiningais įgijėjais, nekilnojamojo turto objektus įgijo ne 2008 m. gruodžio 19 d. priėmimo-perdavimo akto pagrindu, bet minėtų vėlesnių sandorių pagrindu. Ieškovas prašo teismo dėl keturių nekilnojamojo turto objektų perleidimo tretiesiems asmenims taikyti sandorio negaliojimo padarinius – restituciją. Tačiau pačių sandorių, t.y. pirkimo – pardavimo sutarčių, kurių pagrindu turtas buvo perleistas tretiesiems asmenims, teisėtumo (jeigu mano, jog E. S. negalėjo šio turto įgyti iš individualios įmonės, negalėjo perleisti tretiesiems asmenims ir nepagrįstai gavo iš pirkėjų atitinkamas pinigų sumas už parduotą turtą) neginčija, t.y. reikalavimo pripažinti negaliojančiomis pirkimo – pardavimo sutartis nereiškia. Ieškovas prašymo priteisti iš atsakovų 344 700 Lt sumą pagrindu nenurodo ir įstatyme numatytos ir anksčiau aptartos pertvarkomos individualios įmonės savininko subsidiarios atsakomybės už tokios įmonės prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įsteigimo. Ieškovas ginčija tik 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo aktą, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, kuris, kaip konstatuota apeliacinės instancijos teismo ankščiau, imperatyvioms įstatymo nuostatoms neprieštarauja. Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju ieškovas galėjo laisvai pasirinkti savo pažeistos teisės gynimo būdą ir pažeistą teisę, esant aptartai teisinei situacijai, ginti, pavyzdžiui, taikant sandorių negaliojimo institutą reikalauti, kad su trečiaisiais asmenimis sudaryti sandoriai, t.y. pirkimo-pardavimo sutartys, būtų pripažintos negaliojančiomis ir tuo pagrindu remiantis prašyti taikyti restituciją, arba pasirinkti kitus pažeistų teisių gynimo būdus, jeigu manoma, jog turto įgijėjai yra sąžiningi (pvz., prašyti subsidiariosios atsakovų atsakomybės už pertvarkytos individualios įmonės skolas). Tuo tarpu ieškovas ieškinyje, viena vertus, nurodo aplinkybes, sudarančias pagrindą, jo nuomone, pripažinti negaliojančiu 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo aktą nuo sudarymo momento, kita vertus, nurodo aplinkybes, kurios galėtų sudaryti ir kitų reikalavimų ir teisės gynimo būdų taikymo pagrindą (pavyzdžiui, reikalavimų dėl 2009 metais sudarytų turto pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir to padarinių – restitucijos – taikymo; dėl subsidiarios atsakomybės pertvarkytos įmonės savininkui taikymo). Tačiau, kaip minėta, toks reikalavimas ginti pažeistą teisę vienu iš nurodytų teisių gynimo būdų, byloje nėra aiškiai suformuluotas, nors ieškiniu prašoma, taikant restituciją, priteisti iš atsakovų parduotų nekilnojamojo turto objektų vertę - 344 700 Lt. Restitucijos taikymas nėra savarankiškas teisės gynimo būdas, bet yra kitų teisės gynimo būdų taikymo padarinys, pavyzdžiui, sandorių negaliojimo, turto išreikalavimo, nepagrįsto praturtėjimo, sutarties nutraukimo ir kt. (CK 1.138 straipsnis, 6.145 straipsnis, 6.222 straipsnis). Teismas negali peržengti pareikšto reikalavimų ribų, pakeisti ieškinio elementų, taikyti teisės gynimo būdų, kurių taikyti neprašoma. Teismas taip pat negali tinkamai kvalifikuoti teisinių santykių tarp šalių pagal ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, jeigu pasirinktas teisių gynimo būdas suformuluotas neaiškiai, ieškinio elementai prieštarauja vienas kitam. Kadangi nagrinėjamojoje byloje pagal aptariamą ieškinio reikalavimą dėl 344 700 Lt priteisimo iš atsakovų ieškovas suformulavo prieštaringus ieškinio pagrindą ir dalyką, tokioje situacijoje bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 115, 138 straipsniai) ir pasiūlyti ieškovui sukonkretinti teisių gynimo būdą (būdus) ir ieškinio elementus, kad būtų galima tinkamai kvalifikuoti kilusį teisinį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2013). Teisinė ginčo kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamų teisės normų pritaikymui, jos tikslas – indentifikuoti šalių teisinius santykius tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečias teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, konstatuoja, kad dėl šios reikalavimų dalies (taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovų E. ir D. S. 344 700 Lt) yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti ją nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Gavęs ieškovo tinkamai suformuluotą ieškinio reikalavimą dėl atitinkamos sumos iš atsakovų priteisimo bei tokį reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes ir spręsdamas jo pagrįstumo klausimą, teismas turi atkreipti dėmesį, jog pertvarkytos individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinio subsidiarioji atsakomybė galima tik pagal šios įmonės prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įsteigimo.

61Apibendrindama išdėstytus argumentus dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimas pakeistinas: sprendimo dalis dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo aktą, sudarytą tarp E. S. įmonės ir E. S., paliktina nepakeista; kita teismo sprendimo dalis dėl likusių ieškinio reikalavimų, įskaitant ir išvestinį reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų E. S. ir D. S. 5 procentų dydžio metines palūkanas, panaikinama ir byla dėl šių reikalavimų grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kadangi dėl pagrindinių ieškinio reikalavimų bylos nagrinėjimas perduodamas iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimo, visos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir šalių patirtos bylą nagrinėjant šioje apeliacijoje, turėtų būti paskirstytos bylą išnagrinėjus iš naujo pirmosios instancijos teisme ir atsižvelgiant į galutinį materialųjį teisinį ginčo išsprendimo rezultatą (CPK 93 straipsnis).

62Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

63Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą.

64Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo-priėmimo aktą, sudarytą tarp E. S. įmonės ir E. S., palikti nepakeistą.

65Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria atmesti likę ieškinio reikalavimai, panaikinti ir bylą dėl šių reikalavimų grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir... 5. Ieškovas BUAB „TRANS LT“ kreipėsi į teismą prašydamas:
    6. Ieškovas nurodė, kad šalių sudaryti sandoriai prieštarauja imperatyvioms... 7. Atsakovas E. S. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog nevykdė jokios... 8. Atsakovas R. G. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad yra sąžiningas... 9. Atsakovai D. P. ir G. P. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad individualios... 10. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 11. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu konstatavo, jog... 12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas... 13. Pirmosios instancijos teismas dėl ieškinio senaties nurodė, kad kreditorius... 14. Pirmosios instancijos teismas dėl 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto... 15. Pirmosios instancijos teismas dėl sandorių su atsakovu R. G. nurodė, kad... 16. Pirmosios instancijos teismas dėl sandorio su atsakovu G. P. konstatavo, jog... 17. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog ieškovo reikalavimas... 18. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 19. Ieškovas BUAB „TRANS LT“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos... 20. Atsakovai D. P. ir G. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti... 21. Atsakovas E. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir... 22. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies... 23. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo... 24. Dėl juridinio asmens dalyvio pareigos atsakyti pagal pertvarkomo juridinio... 25. Juridinio asmens pertvarkymas – tai juridinio asmens formos pakeitimas, kai... 26. CK 2.104 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, jog pertvarkomo juridinio... 27. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad UAB „TRANS LT“... 28. Dėl 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo – priėmimo akto... 29. Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija,... 30. Individuali įmonė yra ne tik teisės subjektas, galintis savo vardu įgyti ir... 31. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. S. 1998 m. gegužės 1 d. pateikė... 32. 1) 4,5200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - )., 0,6300 ha... 33. 2) 1,7819 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ).;... 34. 3) pastatą – valgyklą 1E1p, unikalus Nr. ( - ), ir kitus statinius ,... 35. 4) 0,1333 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - );... 36. 5) 0,1200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ) (t.1., b.l.... 37. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto BUAB „TRANS LT“... 38. Apeliantas taip pat teigia, kad 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto... 39. Teisėjų kolegija pažymi, kad viena iš būtinų actio Pauliana sąlygų yra... 40. Pagal Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 1–3 punktus... 41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ankščiau nustatytas aplinkybes... 42. Dėl 2011 metais sudarytų sandorių su atsakovais R. G. ir G. P. pripažinimo... 43. Šioje nutartyje jau buvo nurodytos actio Pauliana taikymui būtinos sąlygos,... 44. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad terminas actio Pauliana... 45. Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo... 46. Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų... 47. Tačiau actio Pauliana ieškinys subsidiariam skolininkui, turinčiam pareigą... 48. Kartu teisėjų kolegija pabrėžia, jog nepagrįsta yra pirmosios instancijos... 49. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog sprendžiant dėl reikalavimo... 50. Teisėjų kolegijos nuomone, kreditorių, kurių reikalavimai atsirado iki... 51. Šioje byloje aktualūs ieškiniu ginčijami sandoriai buvo sudaryti 2011... 52. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos esmės neatskleidimas yra svarbiausių... 53. Teismų praktikoje dėl turtą įgijusio trečiojo asmens sąžiningumo... 54. Dėl ieškovo pasirinkto teisių gynybos būdo, prašant priteisti iš... 55. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad... 56. Kaip jau minėta anksčiau, 2008 m. gruodžio 19 d. Įmonės turto perdavimo... 57. Atsakovas V. T. 2009 m. birželio 23 d. Privačios žemės sklypo pirkimo –... 58. Teisėjų kolegija pažymi, kad privatinei teisei būdingas šalių autonomijos... 59. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto... 60. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, tretieji asmenys, kuriuos pats ieškovas... 61. Apibendrindama išdėstytus argumentus dėl skundžiamo pirmosios instancijos... 62. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,... 63. Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą.... 64. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį dėl... 65. Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį,...